Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Čekanauskaitės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2533-601/2016 pagal ieškovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, ieškinį atsakovui V. M., tretieji asmenys Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, AAS „Gjensidige Baltic“ dėl Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Pakaitinio gydymo skyrimo ir taikymo priklausomybei nuo opioidų gydyti tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007-08-06 įsakymu Nr. V-653, 1 priedo 25 punkte kaip viena iš pakaitinio gydymo pabaigimo priežasčių nurodytas patekimas į įkalinimo įstaigą. Tvarkos aprašo 19 punkte nurodyta, kad nutraukus palaikomąjį gydymą metadonu, pacientui taikomas ambulatorinis arba stacionarinis abstinencijos gydymo būdas. Atsakovas 2013-07-12 buvo konsultuotas gydytojos psichiatrės. Konsultacijos metu diagnozuota abstinencijos būklė vartojant opioidus ir skirtas medikamentinis gydymas. Gydantis gydytojas, įvertinęs paciento sveikatos būklę, sprendžia kokį gydymą reikia skirti pacientui. Pablogėjus sveikatos būklei, nuteistasis (suimtasis) turi teisę kreiptis į gydytoją dėl paskirto gydymo koregavimo ar kito gydymo paskyrimo. Atsakovas V. M. pakartotinai konsultuotas 2013-07-15, 2013-07-16, 2013-07-19 (atsisakė apžiūros), 2013-07-30. Konsultacijų metu atsakovas nesiskundė nemiga, dirglumu ar abstitencijos požymiais, suicidinių minčių neišsakė. Komisijos Sprendime nurodyta, kad atsakovas neva patyrė moralinę ir fizinę žalą, t. y. nemiegojo 60 parų, paromis kankinosi, kilo noras nusižudyti. Šie faktai neatitinka tikrovės, nes konsultacijų metu minėtų nusiskundimų atsakovas neišsakė. Atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo suteiktos tinkamos sveikatos priežiūros paslaugos. Net jei Šiaulių tardymo izoliatoriuje būtų taikomas pakaitinis gydymas metadonu, šio gydymo skyrimas atsakovui negalėtų būti taikomas dėl trumpo laikotarpio atsakovo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Pagal Priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartus, patvirtintus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002-05-03 įsakymu Nr. 204, priklausomybės nuo opioidų palaikomasis gydymas metadonu taikomas ne mažiau kaip metus. Pagal Tvarkos aprašo 23 p. tais atvejais, kai pacientai, gaunantys pakaitinius opioidinius vaistinius preparatus, hospitalizuojasi kitose gydymo ir medicininės reabilitacijos įstaigose, pakaitinius opioidinius vaistinius preparatus skiriančios įstaigos gydytojas siunčia išrašą kartu su vaistiniais preparatais, išraše nurodoma vaistinio preparato dozė ir vartojimo reikalavimai. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas, jo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu, būtų kreipęsis dėl šio gydymo tęsimo užtikrinimo. Atsakovui jau daugiau nei 12 mėnesių nebuvo nustatytas abstinencijos sindromas, todėl nebuvo ir nėra tikslo taikyti pakaitinį gydymą, o depresiją ir nemigą galima gydyti kitais terapiniais metodais ir ne vien medikamentiniais. Todėl tai, kad kurį laiką atsakovas negalėjo vartoti metadono, negalėjo sukelti jam žymių nepatogumų ir didelės žalos. Nuo 1995 m. iki šiol atsakovui nepavyko atsikratyti priklausomybės ligos, todėl teiginys, jog jo pastangos pasveikti buvo sužlugdytos tik patekus į laisvės atėmimo įstaigas yra nepagrįstos. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 9 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-90-565/2016, konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog teisės aktai nenumato gydymo metadonu įkalinimo įstaigose, elgėsi teisėtai netaikydami pareiškėjui gydymo metadonu, o skirdami medikamentinį gydymą, psichologo konsultacijas, laikėsi teisės aktų nustatytų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nenumato gydymo metadonu įkalinimo įstaigose, tai Šiaulių tardymo izoliatorius elgėsi teisėtai netaikydamas atsakovo gydymo metadonu, o skirdamas medikamentinį gydymą, psichologo konsultacijas, laikėsi teisės aktų nustatytų reikalavimų, vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-04-22 įsakymu Nr. 118/V-234 patvirtinta Priklausomybės ligomis sergančių nuteistųjų gydymo laisvės atėmimo vietose tvarka, tinkamai suteikė atsakovui reikiamą pagalbą. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos išvadomis dėl metadono vartojimo, tačiau to nemotyvavo. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2003-04-22 įsakymu Nr. 118/V-234 patvirtintoje Priklausomybės ligomis sergančiųjų nuteistųjų gydymui laivės atėmimo vietose tvarkoje numatyta, kad pacientų gydymui laisvės atėmimo vietose steigiamas reabilitacijos centras, kuris savo veikloje vadovaujasi Sveikatos apsaugos ministro 2002-05-03 įsakymu Nr. 204 patvirtintais Priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartais, reabilitacijos centras gali pradėti savo veiklą tik gavęs valstybinės akreditavimo tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išduotą licenciją ir įregistruotas Valstybiniame sveikatos priežiūros įstaigų registre, reabilitacijos centras, be kitų metodų, taiko palaikomojo gydymo metodus, programas (4, 5, 10.6 p.). Tačiau tokie reabilitacijos centrai laisvės atėmimo įstaigose nėra įsteigti. Vaistinių opioidinių preparatų saugojimo užtikrinimui bei personalo su tokiais preparatais apmokymui reikalingos lėšos, kurios asignavimų valdytojo nėra skiriamos.Atsakovas V. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:Sveikatos apsaugos ministerija negali būti laikoma trečiuoju asmeniu šioje civilinėje byloje, nes ji neturi suinteresuotumo bylos baigtimi. Komisija teisingai ir objektyviai išnagrinėjo atsakovo pareiškimą bei priėmė teisingą ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Trečiasis asmuo AAS „Gjensidige Baltic“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti. Nurodo, kad sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Nagrinėjamoje byloje ieškovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. 56-83, kuriuo komisija iš dalies patenkino atsakovo V. M. prašymą dėl žalos atlyginimo ir įpareigojo Šiaulių tardymo izoliatorių atlyginti jam padarytą neturtinę žalą – 500 Eur. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsakovui V. M. 500 Eur neturtinės žalos. Ieškovė apeliaciniu skundu skundžia šį pirmosios instancijos teismo sprendimą. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnio. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją), o terminas „aktas“ – bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), dėl kurio kyla tiesioginių teisinių padarinių asmenų teisėms, laisvėms, interesams (CK 6.271 str. 2–4 d.). Pagal nurodytą teisės normą žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tas, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2009; 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2012.). Taigi teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CPK 6.271 str. 4 d.), ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad šiuo atveju nenustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, o būtent ieškovės neteisėti veiksmai, kurie galėjo sąlygoti neturtinės žalos atsakovui V. M. padarymą, dėl to ieškovei civilinė atsakomybė negali kilti. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais. Neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas yra įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymas arba įstatyme draudžiamų veiksmų atlikimas. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neveikimas yra tada, kai valdžios institucijos tarnautojui, pareigūnui nustatyta pareiga ką nors atlikti, ką nors daryti, kokiu nors būdu elgtis ar dar kitoks nurodymas būti aktyviam, tačiau jis tos pareigos nevykdo. Tai neteisėta, jeigu nurodyto pobūdžio elgesio reikalaujama teisės aktų pagrindu (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).Byloje nustatyta, kad atsakovas V. M. buvo įtrauktas į Klaipėdos priklausomybės ligų centro įskaitą, nuo 2013 m. jam nustatyta diagnozė ,,Priklausomybės nuo kelių narkotikų bei kitų psichoaktyvių medžiagų sindromas“, atsakovas dalyvavo ,,Metadono“ programoje nuo 2013-04-25 iki 2013-07-19, jam kiekvieną dieną buvo skiriama 40 mg metadono dozė. Atsakovo V. M. laikymo Klaipėdos VPK areštinėje metu gydymas metadonu buvo tęsiamas, o perkėlus į Šiaulių tardymo izoliatorių nuo 2013-07-09 (iki 2014-07-10) metadonas jam nebuvo skiriamas. Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2013 m. liepos 13 d. medicininės konsultacijos metu atsakovui V. M. diagnozuota abstinencijos būklė vartojant opioidus ir skirtas medikamentinis gydymas. Vėlesnių 2013-07-15, 2013-07-16, 2013-07-30 medicininių konsultacijų metu taip pat atsakovui skirtas medikamentinis gydymas. Dėl atsakovo manymu, netinkamai jam suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, jis kreipėsi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją su pareiškimu dėl jam padarytos 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią iš esmės grindė tuo, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta tinkama sveikatos priežiūra, nes buvo nutrauktas jam iki tol taikytas pakaitinis gydymas metadonu. Atsakovas V. M. minėtame pareiškime nurodė, kad nutraukus gydymą metadonu, jam prasidėjo abstinencijos būklė, dėl ko pablogėjo sveikata, atsakovą pradėjo kankinti nemiga, skausmai, depresija, atsakovui kilo noras nusižudyti. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, išnagrinėjusi atsakovo V. M. pareiškimą, 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 56-83 nusprendė iš dalies tenkinti atsakovo prašymą dėl žalos atlyginimo ir įpareigojo Šiaulių tardymo izoliatorių atlyginti V. M. padarytą neturtinę žalą 500 Eur. Komisijos 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendime Nr. 56-83 konstatuota, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus skirtas gydymas ir jo trukmė neatitiko paciento būklės, teisėtų lūkesčių ir sukėlė neigiamus išgyvenimus bei žalą sveikatai, kurios buvo galima išvengti, laiku skyrus tinkamą gydymą arba nusiuntus pacientą į Laisvės atėmimo vietos ligoninę; pasekmės, kurios pasireiškė neskyrus ilgalaikio ir įrodymais pagrįsto gydymo (medikamentinio ir/ar psichosocialinio), miego sutrikimu, skausmu, pergyvenimais ir psichologinės sveikatos sutrikimu, dėl ko pareiškėjas patyrė neigiamas emocijas ir dvasinius išgyvenimus.Ieškovė ginčydama Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendime Nr. 56-83 išdėstytas išvadas teigia, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje atsakovui buvo suteikta medicininė priežiūra, gydymas nuo narkologinės priklausomybės buvo tęsiamas, tik kitais vaistais. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje atsakovui V. M. taikytas gydymas nebuvo efektyvus, neatitiko atsakovo sveikatos būklės bei anksčiau jam paskirto gydymo. Tai patvirtina ir gydytojo specialisto – Vilniaus priklausomybės ligų centro direktoriaus E. S. Komisijai duoti atsakymai į klausimus, kuriuos jis pateikė remdamasis atsakovo V. M. medicininių dokumentų analize, bei kuris pažymėjo, jog opioidų sukeltos abstinencijos būklės ir tolesnių sveikatos sutrikimų pacientas būtų išvengęs, jei jam būtų sudaryta galimybė tęsti gydymą metadonu. Taip pat gydytojas specialistas nurodė, kad neskyrus ilgalaikio ir įrodymais pagrįsto gydymo (medikamentinio ir/ar psichosocialinio), taip pat atsižvelgiant į ilgą priklausomybės nuo opioidų sindromo trukmę (nuo 1995 m.), tikėtina, kad pacientas dėl to galėjo jausti nuolatinius varginančius simptomus, pvz., nemigą, dirglumą, blogą nuotaiką. Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, kardomojo kalinimo vietose, policijos areštinėse esantys narkologiniai ligoniai, asmenys, piktnaudžiaujantys psichiką veikiančiomis medžiagomis, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę į sveikatos priežiūrą kaip ir kiti asmenys. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2003-04-22 įsakymu patvirtintos Priklausomybės ligomis sergančiųjų nuteistųjų gydymo laisvės atėmimo vietose tvarkos 2 punkte nustatyta, kad priklausomybės ligomis sergantys asmenys, esantys kardomąją priemonę suėmimą vykdančiose įstaigose, areštinėse ir pataisos įstaigose, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę į sveikatos priežiūrą kaip ir laisvėje esantys asmenys; 3 punkte nustatyta, kad priklausomybės ligomis sergančių asmenų sveikatos priežiūrą vykdo kardomąją priemonę suėmimą vykdančių įstaigų, pataisos namų ir areštinių sveikatos priežiūros tarnybų specialistai; 4 punkte nustatyta, kad pacientų gydymui laisvės atėmimo vietose steigiamas reabilitacijos centras, kuris savo veikloje vadovaujasi sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 204 patvirtintais Priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartais. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pakaitinis gydymas metadonu bei šio gydymo tęstinumas Lietuvos įkalinimo įstaigose nėra taikomas. Tokį argumentą apeliantė grindžia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007-08-06 įsakymu Nr. V-653 patvirtinto Pakaitinio gydymo skyrimo ir taikymo priklausomybei nuo opioidų gydyti tvarkos aprašo 1 priedo 25 punktu (įsakymo redakcija galiojusi iki 2012-01-01), kuriame viena iš pakaitinio gydymo pasibaigimo priežasčių nurodytas patekimas į įkalinimo įstaigą. Kaip minėta, atsakovas V. M. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo patalpintas nuo 2013-07-09, o minėtas Tvarkos aprašo 1 priedas nuo 2012-01-01 nebegalioja, taigi nagrinėjamu atveju nėra aktualus. Be to, Klaipėdos VPK areštinėje atsakovui gydymas metadonu buvo tęsiamas.Apeliacinį skundą apeliantė grindžia ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. priimtu sprendimu, civilinėje byloje Nr. e2-90-565/2016, kuriame konstatuota jog teisės aktai nenumato gydymo metadonu įkalinimo įstaigose. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vadovautis minėtu apygardos teismo sprendimu, kadangi pirma, pagal vertikalaus precedento doktriną, išplėtotą Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, aukštesnės instancijos teismo nesaisto žemesnės instancijos teismo sukurtas precedentas, o antra, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-107-186/2017 minėtas Vilniaus apygardos teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota šiam teismui nagrinėti iš naujo. Sutiktina su apeliante, kad Tvarkos aprašo 19 punkte nustatyta, kad nutraukus palaikomąjį gydymą metadonu, pacientui taikomas ambulatorinis arba stacionarinis abstinencijos gydymo būdas. Tačiau minėtame Tvarkos aprašo 19 punkte taip pat nustatyta, kad pacientui pakaitinį palaikomąjį gydymą, kaip vieną iš kompleksinio medikamentinio, socialinio ir psichologinio gydymo programos dalių, gali nutraukti Gydytojų konsultacinė komisija, įvertinusi galimos rizikos paciento sveikatai laipsnį, arba atsisakius pacientui, arba bendru gydytojo psichiatro ir paciento sutikimu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad buvo minėtos sąlygos nutraukti pakaitinį palaikomąjį gydymą atsakovui. Tvarkos aprašo 23 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai pacientai, gaunantys pakaitinius opioidinius vaistinius preparatus, hospitalizuojami kitose gydymo ir medicininės reabilitacijos įstaigose, pakaitinius opioidinius vaistinius preparatus skiriančios įstaigos gydytojas siunčia išrašą asmens sveikatos priežiūros įstaigai kartu su vaistiniais preparatais, išraše nurodoma vaistinio preparato dozė ir vartojimo reikalavimai. Šiuo atveju apeliantės nurodytas argumentas, kad atsakovas V. M. nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatorių dėl šio gydymo tęsimo, nėra pagrindas išvadai, kad dėl to gydymas metadonu jam ir negalėjo būti taikomas. Juo labiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovui būnant Klaipėdos VPK areštinėje gydymas metadonu buvo tęsiamas. Apeliantės nurodytas argumentas, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2003-04-22 įsakymu patvirtintos Priklausomybės ligomis sergančiųjų nuteistųjų gydymo laisvės atėmimo vietose tvarkos 4 punkte numatyti įsteigti pacientų gydymui laisvės atėmimo vietose reabilitacijos centrai nėra įsteigti, vaistinių opioidinių preparatų saugojimo užtikrinimui bei personalo su tokiais preparatais apmokymui reikalingos lėšos, kurios asignavimų valdytojo nėra skiriamos, šiuo atveju negali būti pagrindas atleisti ieškovę nuo civilinės atsakomybės dėl atsakovui netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui esant Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo suteiktas reikalingas gydymas metadonu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas pripažinti apeliantės veiksmus (neveikimą) neatitinkančiais atidumo ir rūpestingumo standartų bei siekio suteikti asmeniui maksimaliai geriausią, jo interesus geriausiai atitinkantį gydymą. Kadangi dėl nesuteikto tinkamo gydymo atsakovas patyrė fizinius ir dvasinius išgyvenimus, kurių galima buvo išvengti, jei apeliantė būtų užtikrinusi reikalingo gydymo tęstinumą, darytina išvada, kad tarp apeliantės neveikimo bei atsakovui atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalį turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pagrindinės neturtinės žalos dydžio kriterijų nuostatos reglamentuojamos CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra nustatomas teismo pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d., 6.282 str.). Teisingam neturtinės žalos kompensacijos dydžiui nustatyti įvertintini jo nustatymo kriterijai tuo aspektu, koks yra kompensaciją didinančių ir mažinančių kriterijų santykis; aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2010).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs aplinkybes, kad atsakovui jau ilgus metus nepavyksta atsikratyti priklausomybės nuo narkotinių medžiagų, žala sveikatai pasireiškė dėl nutraukto gydymo metadonu, žala padaryta asmeniui, kuris iš dalies dėl savo kaltės (patekdamas į įkalinimo įstaigą) apsunkino gydymo tęsimo galimybes bei nesant duomenų, kad atsakovui būtų atsiradę itin sunkūs padariniai dėl nutraukto gydymo metadonu, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, pagristai sprendė, kad Komisijos sprendimu nustatyta neturtinė žala atsakovui yra teisinga ir adekvačia satisfakcija atsakovo patirtiems emociniams bei fiziniams išgyvenimams. Apeliantė jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos bei atsakovui priteistinos neturtinės žalos dydžio skunde nenurodo, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis bei argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.