Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.1.5; 2.6.8.10; 2.6.29.3; 2.8.2.1; 3.3.1.19.4

2025 m. spalio 7 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jorūnė Pukinskienė, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. liepos 18 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovei R. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Finansų bitė“ (toliau – ir ieškovė, apeliantė) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės R. S. (toliau – ir atsakovė): 1) 2 875,31 Eur negrąžintą kreditą; 2) 182,20 Eur paskolos palūkanas už laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 29 d. iki 2025 m. balandžio 10 d.; 3) 548,74 Eur administravimo mokestį; 4) 50,48 Eur nuostolių atlyginimą (pagal paskolos sutartį ieškovės negautas pajamas, kurias sudaro paskolos sutartyje įtvirtintos 14 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio už laikotarpį nuo 2025 m. balandžio 11 d. iki 2025 m. gegužės 27 d.; 5) 14 proc. nuostolių atlyginimą (pagal paskolos sutartį ieškovės negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. kovo 28 d.), nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike (neviršijant bendros 1 331,27 Eur sumos); 6) 272,29 Eur sutarties sudarymo mokestį; 7) 12,36 Eur delspinigių; 8) 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 9) patirtas bylinėjimosi išlaidas – 119 Eur už žyminį mokestį ir 605 Eur už suteiktas teisines paslaugas.

2. Ieškovė nurodė, kad šalys 2024 m. balandžio 24 d. sudarė Paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Paskolos sutartis, Sutartis), kuria atsakovei buvo suteiktas 3 300 Eur vartojimo kreditas (3 003 Eur paskolos suma ir 297 Eur Paskolos sutarties sudarymo mokestis) 84 mėnesių laikotarpiui. Atsakovė nevykdė sutartinių savo įsipareigojimų, todėl ieškovė, vadovaudamasi Sutarties Bendrųjų sąlygų 8.9 punktu, vienašališkai nutraukė Sutartį 2025 m. balandžio 11 d. Atitinkamai, ieškovė iš atsakovės, pažeidusios sutartinius įsipareigojimus, prašė priteisti ieškovei ieškiniu reikalaujamas pagal Paskolos sutartį mokėtinas sumas.

3. Ieškovė ieškinio reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo grindė aplinkybėmis, kad: 1) paskolos sutartį nutraukus anksčiau termino ir atsakovei turint pareigą sumokėti visas pagal šią sutartį mokėtinas sumas, kartu su kitais mokėjimais turi būti priteisiamas ir sutarties sudarymo mokestis, kaip investuotos paskolos dalis; 2) ieškovė pati investuoja į jos administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje skelbiamas paskolas, suteikdama ne mažiau nei 12 proc. bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos visiems paskolos gavėjams; 3) bendras sutarties sudarymo mokestis – 297 Eur, bendras administravimo mokestis – 622,71 Eur ir neviršijo Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte bendrai vartojimo kredito kainai nustatyto ribojimo; 4) ieškovė yra suteikusi atsakovei 400 Eur skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 364,40 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,12 proc. bendros vartojimo kredito sumos, ir 35,60 Eur Sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti pagal su atsakove sudarytą Paskolos sutartį; 5) ieškovė, paskolos išmokėjimo metu išskaičiuodama Sutarties sudarymo mokestį iš skolintojų paskolintos sumos, pagrįstai vadovavosi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, leidžiančia jai netaikyti Paskolos sutarties atžvilgiu VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimo.

4. Atsakovė R. S. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

5. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2025 m. liepos 18 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė: priteisti iš atsakovės R. S. ieškovei UAB „Finansų bitė“ 2 875,31 Eur negrąžintos paskolos, 182,20 Eur palūkanų, 19,06 Eur administravimo mokesčio, 62,69 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 12,36 Eur delspinigių, 50,48 Eur nuostolių atlyginimo, 14 proc. nuostolių atlyginimo (negautų pajamų), skaičiuojamų už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos – 2031 m. kovo 28 d., nuo pagal paskolos sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant 1 331,27 Eur sumos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3 202,10 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. birželio 5 d.) iki sprendimo už akių visiško įvykdymo dienos, 439,69 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmesti.

6. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė prisiimtų įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, periodinių įmokų nemokėjo, negrąžino visos ieškovei suteiktos paskolos, konstatavo, jog atsakovė prievolę grąžinti paskolą pagal Sutartį pažeidė, todėl priteisė ieškovei 2 875,31 Eur negrąžintos paskolos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnis).

7. Teismas nurodė, kad pagal Paskolos sutarties Specialiąsias sąlygas, atsakovė įsipareigojo mokėti 14 proc. metines palūkanas. Ieškovės prašomos priteisti palūkanos paskaičiuotos iki Sutarties nutraukimo bei neviršijo maksimalios leistinos pagal Sutartį palūkanų sumos, todėl ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 182,20 Eur paskolos palūkanų teismas tenkino (CK 6.872 straipsnio 1 dalis).

8. Teismas vertino, kad administravimo mokestis tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, t. y. nutraukusi Sutartį, ieškovė nebeturėjo prižiūrėti mėnesio mokėjimų surinkimo, paskirstyti atsakovės mokamų įmokų ir kt., ir nebuvo skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo Sutarties vykdymo, todėl sprendė, kad šis mokestis galėjo būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki Sutarties nutraukimo. Byloje nustatyta, jog per 84 mėnesių vartojimo kredito grąžinimo laikotarpį atsakovė ieškovei iš viso turėjo sumokėti 622,71 Eur Sutarties administravimo mokesčio. Ieškovė nurodė, kad atsakovė nesumokėjo 548,74 Eur administravimo mokesčio ir prašė šią sumą priteisti. Iš pateikto mokėjimo grafiko bei buhalterinės pažymos matyti, jog atsakovė iki Sutarties nutraukimo dienos (2025 m. balandžio 10 d.), tinkamu jos vykdymo atveju turėjo sumokėti 62,69 Eur administravimo mokesčio. Taigi ieškovės reikalavimą teismas tenkino iš dalies ir iš atsakovės priteisė 62,69 Eur (11,79 Eur + 11,71 Eur + 11,63 Eur + 11,55 Eur + 11,46 Eur + 4,55 Eur (12 dienų)) administravimo mokesčio, paskaičiuoto iki Sutarties nutraukimo dienos, o likusioje dalyje reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo netenkino.

9. Teismas taip pat nustatė, kad per 84 mėnesių vartojimo kredito grąžinimo laikotarpį atsakovė ieškovei iš viso turėjo sumokėti 297 Eur Sutarties sudarymo mokesčio. Ieškovė nurodė, kad atsakovė liko nesumokėjusi 272,29 Eur Sutarties sudarymo mokesčio, kuris yra išdėstytas 84 mėnesių laikotarpiui (po 3,53 Eur kiekvieną mėnesį, išskyrus paskutinę įmoką 4,01 Eur) ir prašė šią sumą priteisti. Iš pateikto mokėjimo grafiko bei buhalterinės pažymos matyti, jog atsakovė iki Sutarties nutraukimo dienos (2025 m. balandžio 10 d.), tinkamu jos vykdymo atveju turėjo sumokėti 19,06 Eur ((3,53 Eur × 5 mėnesių) + 1,41 Eur (12 dienų)) Sutarties sudarymo mokesčio. Nors Sutarties Specialiosios dalies sąlyga, kuria sulygta konkreti sutarties sudarymo mokesčio suma, sudaranti 297 Eur, yra aiškiai apibrėžta ir atsakovei turėjo būti suprantama, kad šį mokestį reikės sumokėti grąžinant kreditą, tačiau tai savaime nereiškia, kad Sutarties nutraukimo atveju kredito davėjas turėjo teisę reikalauti viso Sutarties sudarymo mokesčio, t. y. tos jos dalies, kuri būtų mokama, jeigu Sutartis nebūtų nutraukta ir būtų vykdoma toliau. Nors ieškovė pagrįstai teigė, kad Sutarties sąlygose nurodyta konkreti Sutarties sudarymo mokesčio suma – 297 Eur, kuri apskaičiuota nepriklausomai nuo to, ar vėluos atsakovė grąžinti kredito įmokas, o Sutarties sudarymo mokestis atitinka Sutarties sąlygas, tačiau šiuo atveju teismas sprendė, jog būtina atsižvelgti į nuosekliai analogiškose bylose plėtojamą kasacinio teismo praktiką. Tokio pobūdžio bylose kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Taigi, teismas padarė išvadą, kad Sutarties sudarymo mokestis skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito Sutarties nutraukimo, šiuo atveju - iki 2025 m. balandžio 10 d., o ne už visą Sutarties vykdymo laikotarpį, dėl to ieškovės teisėtas lūkestis apėmė tik iki Sutarties nutraukimo dienos apskaičiuotą 19,06 Eur Sutarties sudarymo mokestį.

10. Kadangi atsakovė savo sutartinės prievolės tinkamai nevykdė, teismas, vadovaudamasis Bendrųjų sąlygų 7.5 papunkčiu ir ieškovės paskaičiavimais, ieškovės reikalavimą dėl pagal Sutarties sąlygas priskaičiuotų 12,36 Eur delspinigių priteisimo iš atsakovės pripažino pagrįstu ir tenkino.

11. Teismas nurodė, kad Paskolos (vartojimo kredito) sutartyje šalys susitarė dėl atsakovės ieškovei mokėtinos 14 proc. mokėjimo (pelno) palūkanų normos, palūkanų mokėjimą išdėstant kiekvieną mėnesį pagal mokėjimo grafiką mokėtinomis įmokomis. Nagrinėjamu atveju Sutartis anksčiau termino nutraukta dėl atsakovės kaltės ir neteisėtų veiksmų, pasireiškusių prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nevykdymu nustatytais terminais ir tvarka (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju Sutartį nutraukus prieš terminą, kreditorė turėjo teisę reikalauti atlyginti patirtus nuostolius negautų pajamų forma, kurias būtų gavusi, jei atsakovė iki Paskolos sutarties pabaigos (iki 2031 m. kovo 28 d.) būtų tinkamai vykdžiusi Sutartį, todėl ieškovės reikalavimus priteisti iš atsakovės 50,48 Eur negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų nuo 2025 m. balandžio 11 d. iki 2025 m. gegužės 27 d., ir 14 proc. nuostolių atlyginimo (kaip negautas pajamas), skaičiuojamų už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Sutarties termino pabaigos – 2031 m. kovo 28 d., nuo pagal Paskolos sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant 1 331,27 Eur sumos, teismas tenkino.

12. Teismas taip pat tenkino ieškinio reikalavimą dėl 5 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisimo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

13. Teismas sprendė, jog ieškinį tenkinus iš dalies, yra pagrindas bylinėjimosi išlaidas priteisti ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudarė 724 Eur suma (119 Eur žyminis mokestis + 605 Eur išlaidų už advokato pagalbą). Atsižvelgęs į tai, jog tenkinta 60,73 proc. ieškovės reikalavimų, teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 439,69 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis).

III. Apeliacinio skundo argumentai

14. Ieškovė (apeliantė) UAB „Finansų bitė“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) pakeisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. liepos 18 d. sprendimo už akių dalį ir priteisti 272,29 Eur Sutarties sudarymo mokestį; 2) priteisti iš atsakovės ieškovės sumokėtą 23 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Ieškovė yra pritaikiusi tokį veiklos modelį, kai į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina kitus minėtoje normoje nustatytus reikalavimus, todėl netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų proporcingai skaičiuoti platformos operatoriui mokamo atlygio. Bendrovei, kaip platformos operatorei, mokamas atlygis pagal Paskolų sutartis sudarytas iš Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, kurie yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis) ir neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų. Minėti mokesčiai nurodyti Paskolos sutartyje, apie juos paskolos gavėja buvo informuota ir įsipareigojo juos sumokėti.

14.2. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog Sutarties sudarymo mokestis savo esme yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, todėl gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.29 punkte apibrėžta, jog Sutarties sudarymo mokestis – šios Sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas mokestis už Sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatoriui. Sutarties sudarymo mokesčio prigimtis ir paskirtis yra atlygis ieškovei už paskolos (vartojimo kredito gavėjo) pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą. Paskolos gavėjui mokant mėnesines įmokas pagal Paskolos sutarties įmokų grafiką, iš atliktų mokėjimų gautos sumos paskirstomos Paskolos sutartyje nustatyta tvarka. Atsakovei atlikus mokėjimą po Paskolos išmokėjimo, Sutarties sudarymo mokesčio dalis (nagrinėjamu atveju tai sudaro 3,53 Eur) buvo paskirstyta investuotojams, kaip skolintojų paskolintos sumos dalis (Bendrųjų sąlygų 1.16, 1.24 punktai).

14.3. Sutarties sudarymo mokestis yra apibrėžtas konkrečia suma, be to, jis sudaro Paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalį. Ir paskolos suma (3 003 Eur), ir Sutarties sudarymo mokestis (297 Eur) yra skolintojų (tame tarpe ir Bendrovės, toliau visi kartu – Skolintojai) investuojama suma. Skolintojai suinvestavo atsakovės Sutarties sudarymo mokestį, kuris tiesiogiai buvo įskaitytas į Bendrovės (organizatoriaus) sąskaitą, kaip atlygis organizatoriui, remiantis VKĮ 25³ str. 6¹ dalimi, o atsakovė Sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti Skolintojams, t. y. investuotojams (kartu ir Bendrovei), pagal Paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis.

14.4. Bendrovės, kaip Skolintojo, investuota suma į su atsakovę sudarytą Paskolos sutartį buvo 400 Eur bendros Skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 364,40 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 35,60 Eur Sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Kadangi nei įstatyme, nei formuojamoje teismų praktikoje nėra nurodoma, kokia forma ir už kokį laikotarpį turėtų būti pateikta informacija, įrodanti, kad ieškovė turi teisę pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, teikiant įrodymus teismui buvo pateikti papildomi duomenys, įrodantys, jog Bendrovė investavo ne tik į su atsakove sudarytą Sutartį, bet ir į visas kitas tą dieną (2024 m. balandžio 24 d.) išduotas paskolas.

14.5. Ieškovės teigimu, nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys pagrindžia, jog Bendrovė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi, o taip pat reikalauti viso negrąžinto Sutarties sudarymo mokesčio, kaip nepadengtos paskolos sumos dalies.

2. Atsakovė R. S. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

4. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria ieškovės reikalavimas dėl platformos administratoriaus atlygio dalies pagal vartojimo kredito sutartį - sutarties sudarymo mokesčio priteisimo - tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

5. Byloje nustatyta, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis), o ginčo Paskolos sutartis sudaryta per ieškovės administruojamą tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt.

6. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ ir atsakovė 2024 m. balandžio 24 d. sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Paskolos sutartis, Sutartis), kurios pagrindu atsakovei suteiktas 3 300 Eur vartojimo kreditas (paskolos suma – 3 003,00 Eur, sutarties sudarymo mokestis – 297,00 Eur), o atsakovė įsipareigojo per 84 mėnesių laikotarpį grąžinti 3 003 Eur kreditą bei sumokėti: metines palūkanas, taikant 14 proc. palūkanų normą, t. y. 1 771,77 Eur; 9 proc. dydžio, t. y. 297 Eur, sutarties sudarymo mokestį bei 0,41 proc. dydžio, t. y. 622,71 Eur, administravimo mokestį, mokamus dalimis kiekvieną mėnesį Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais iki 2031 m. kovo 28 d.

7. Ieškovė, suteikdama atsakovei paskolą, atsakovės 297 Eur sutarties sudarymo mokestį įskaitė į UAB „Finansų bitė“ sąskaitą ir 3 003,00 Eur paskolos sumą pervedė atsakovei.

8. Atsakovė savo įsipareigojimų pagal Sutartį tinkamai nevykdė, todėl ieškovė Sutartį su atsakove vienašališkai nutraukė nuo 2025 m. balandžio 10 d. Duomenų, kad atsakovė būtų atsiskaičiusi su ieškove ar ginčytų savo prievolę pagal ginčo Sutartį, byloje nėra (CPK 178 straipsnis).

9. Ieškovė ieškiniu, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovės 272,29 Eur dydžio likusį nesumokėtą sutarties sudarymo mokestį ir 548,74 Eur dydžio likusį nesumokėtą administravimo mokestį, paskaičiuotus iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2031 m. kovo 28 d.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių tenkino ieškinį iš dalies ir priteisė iš atsakovės, be kita ko, 19,06 Eur sutarties sudarymo mokestį ir 62,06 Eur administravimo mokestį (apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio sumos sprendimo už akių rezoliucinėje dalyje yra nurodytos neteisingai, t. y. administravimo mokesčio suma sukeista su sutarties sudarymo mokesčio suma ir dėl to neatitinka motyvuojamojoje dalyje nurodytų sumų), paskaičiuotus už laikotarpį nuo 2024 m. balandžio 28 d. iki Sutarties nutraukimo dienos (2025 m. balandžio 10 d.).

10. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių dalyje dėl sutarties sudarymo mokesčio ir priteisti visą likusį nesumokėtą 272,29 Eur sutarties sudarymo mokestį, o reikalavimo dėl administravimo mokesčio skunde nereiškė.

Dėl tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygiui taikomų reikalavimų

11. Vartojimo kreditų teikimą ir tarpusavio skolinimo veiklą reguliuoja VKĮ, kurio paskirtis yra nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais, nuostatos.

12. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorius, įtrauktas į Viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, administruojantis internetinę tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt, kurioje buvo sudaryta Sutartis. VKĮ 2 straipsnio 14 dalis nustato, kad tarpusavio skolinimo platformos operatorius yra juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą. Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.14 punkte numatyta, kad organizatorė yra UAB „Finansų bitė“, įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą Viešąjį tarpusavio skolinimo platformų operatorių sąrašą. Ieškovė taip pat yra įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis).

13. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio apibrėžtis įstatyme nėra pateikta. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024, yra išaiškinęs, jog ši sąvoka turi apimti įvairius mokesčius, nepriklausomai nuo jų pavadinimo, kuriuos taiko tarpusavio skolinimo platformos operatorius už savo, kaip operatoriaus, teikiamas tarpininkavimo paslaugas, sudarant ir administruojant vartojimo kredito sutartis per internetinę tarpusavio skolinimo platformą. Atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei) ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį.

14. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja VKĮ 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatos. Sutarties sudarymo metu (2024 m. sausio 16 d.) galiojusios redakcijos (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Vilniaus apygardos teismas jau minėtoje 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024, yra išaiškinęs, jog ši įstatymo norma tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti, todėl vertintina kaip imperatyvioji.

15. Minėti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai (VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis).

16. Apeliantė apeliaciniame skunde tvirtina, kad paskolos išmokėjimo metu išskaičiuodama sutarties sudarymo mokestį iš skolintojų paskolintos sumos, vadovavosi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, leidžiančia jai netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimo. Taigi ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą.

17. Nagrinėjamu atveju matyti, kad šalys sudarė Sutartį, kurioje susitarė dėl atsakovei taikomų sutarties sudarymo mokesčio bei administravimo mokesčio, kurie buvo įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą. Vertinant sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį sistemiškai kaip vieningą atlygį, nustatyta, kad ieškovės atlygis pagal Sutartį sudarė iš viso 919,71 Eur (297 Eur + 622,71 Eur = 919,71 Eur).

Dėl apeliaciniu skundu keliamų klausimų ir su jais susijusios bylos dalies esmės (ne)atskleidimo pirmosios instancijos teisme

18. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu už akių ieškovės reikalavimai dėl nesumokėtų administravimo mokesčio ir sutarties sudarymo mokesčio buvo patenkinti iš dalies, priteisiant šiuos mokesčius už laikotarpį iki Paskolos sutarties nutraukimo, t. y. ieškovės reikalavimas priteisti 622,71 Eur nesumokėto administravimo mokesčio buvo patenkintas 62,69 Eur dalimi (apskaičiuojant mokėtiną mokesčio dalį nuo 2024 m. balandžio 28 d. iki 2025 m. balandžio 10 d.), o ieškovės reikalavimas priteisti 297 Eur nesumokėto sutarties sudarymo mokesčio buvo patenkintas 19,06 Eur dalimi (apskaičiuojant mokėtiną mokesčio dalį nuo 2024 m. balandžio 28 d. iki 2025 m. balandžio 10 d.). Spręsdamas dėl Sutarties sudarymo mokesčio, teismas argumentavo, kad, nutraukus Sutartį, toks mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo, nes VKĮ nuostatose nėra įtvirtinta operatoriaus teisė reikalauti viso sutarties sudarymo mokesčio po Sutarties nutraukimo. Pasisakydamas dėl administravimo mokesčio, pirmosios instancijos teismas argumentavo, kad kai Sutartis yra nutraukta, išnyksta administravimo objektas ir reikalavimas priteisti Sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą po Sutarties nutraukimo, negali būti laikomas pagrįstu.

19. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl sutarties sudarymo mokesčio ir priteisti iš atsakovės visą likusį nesumokėtą 272,29 Eur sutarties sudarymo mokestį. Apeliantės teigimu, Sutarties sudarymo mokestis – tai mokestis už Sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatoriui (ieškovei) (Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.27 punktas). Taip pat jis yra paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalis; atsakovas sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams, pagal Paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis. Bendrovei (ieškovei) kaip Platformos operatorei mokamas atlygis pagal paskolų sutartis, sudarytas iš sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų; ieškovė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatorės mokesčio skaičiavimui.

20. Minėta, ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis), o Paskolos sutartis sudaryta per ieškovės administruojamą tarpusavio skolinimo platformą. Nagrinėjamu atveju ieškovė kelia klausimą dėl VKĮ 25³ straipsnio, įtvirtinančio reikalavimus tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, atitinkamų nuostatų (6 ir 6¹ dalių) aiškinimo ir taikymo.

21. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju. VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtis, pagal kurią 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai. Be to, tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis privalo būti įtrauktas į bendrą vartojimo kredito kainą (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis) ir negali viršyti VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų (t. y. visos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos).

22. Svarbu pažymėti, kad atsižvelgiant į tai, jog tiek administravimo, tiek sutarties sudarymo mokestis yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (5 694,48 Eur), kuri susideda iš: paskolos sumos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, administravimo mokesčio ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos (kredito kainos elementai), kaip tai nustatyta VKĮ 2 straipsnio 3 dalyje, atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turėtų būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei, kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorei, ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį. Atkreiptinas dėmesys, kad ir apeliantė tiek sutarties sudarymo mokestį, tiek ir administravimo mokestį vertina kaip atlygį.

23. Atsižvelgdamas į nurodytą, taip pat į skundžiamo teismo sprendimo už akių turinį, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, pripažįsta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo įvertinta dalis ginčui svarbių aplinkybių, dėl to nebuvo atskleista bylos dalies esmė. Ieškovei esant tarpusavio skolinimo platformos operatorei, įtrauktai į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčą dėl prievolių pagal Paskolos sutartį nevykdymo ir su tuo susijusių pasekmių, turėjo aiškintis ginčui aktualias Sutarties sąlygas dėl Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, vertinti jų teisėtumą bei su nurodytais mokesčiais susijusių ieškinio reikalavimų pagrįstumą VKĮ įstatymo kontekste. Tokią nagrinėtinų klausimų apimtį atitinkamo pobūdžio ginčuose patvirtina ir formuojama teismų praktika (žr., pvz. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024; 2024 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2001-643/2024; 2024 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2256-794/2024; Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-63-730/2025; kt.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš teismo sprendimo už akių turinio, pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio vertino neįsigilinęs į ginčo Sutarties nuostatas, nepagrįstai taikydamas tik bendrąsias civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Dėl to nagrinėjant klausimą dėl ieškovės reikalavimo priteisti Sutarties sudarymo mokestį (ne)pagrįstumo nebuvo atskleista bylos esmė.

24. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, jos veiklai taikomi VKĮ 25³ straipsnio reikalavimai, todėl sprendžiant klausimą dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, svarbu buvo nustatyti ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą (ne)egzistavimą, t. y. įvertinti, ar tarpusavio skolinimo platformos operatorė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatorės pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino, dėl jų nepasisakė. Pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje taip pat nurodė aplinkybes, jog ieškovė pati investuoja į jos administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje skelbiamas paskolas, suteikdama ne mažiau nei 12 procentų bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos visiems paskolos gavėjams. Šiuo aspektu svarbu įvertinti tiek ginčo Paskolos sutarties sąlygas, apibrėžiančias skolintoją (paskolos davėją), tiek kitus duomenis, kuriuose ieškovė (apeliantė) (ne)išskiriama kaip vartojimo kreditų davėja, viena iš skolintojų kiekvienos paskolos (vartojimo kredito) suteikimo atveju, ir šiuos duomenis pagrindžiančius įrodymus. Ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą. Teismui neįvertinus nurodytų aplinkybių, nebuvo galimybės spręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir Sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o tuo pačiu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į VKĮ 2 straipsnio 3 dalies, 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, bei į tai, kad tiek administravimo, tiek Sutarties sudarymo mokestis yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (5 694,48 Eur), kuri susideda iš: paskolos sumos (3 003 Eur), palūkanų (1 771,77 Eur), sutarties sudarymo mokesčio (297 Eur), administravimo mokesčio (622,71 Eur) ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos, atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestį, tiek administravimo mokestį turėjo vertinami sistemiškai, kaip vieningą atlygį ieškovei, ir nustatyti, ar jis neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų (t. y. visos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos). Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino ir dėl jų nepasisakė, t. y. nenustatė, ar ieškovės atlygis pagal Paskolos sutartį – 919,71 Eur (297 Eur sutarties sudarymo mokestis ir 622,71 Eur administravimo mokestis, arba atitinkamai 9 proc. dydžio ir 0,41 proc. dydžio) atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Neįvertinus nurodytų aplinkybių, nebuvo galimybės spręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o tuo pačiu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.

26. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, jog ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, spręstinas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip pat dėl ieškinio reikalavimo dėl šio mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo. Minėta, VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies imperatyvios nuostatos draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 proc. atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinta kredito dalimi.

27. Nagrinėjamu atveju iš ieškinio argumentų bei Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų analizės nustatyta, kad ieškovė, suteikdama atsakovei paskolą, atsakovės 297 Eur sutarties sudarymo mokestį arba 32,29 proc. viso ieškovės atlygio ((297 Eur / (297 Eur + 622,71 Eur)) įskaitė į ieškovės sąskaitą paskolos išmokėjimo metu, nesiedama jo su atsakovės grąžinta kredito suma, kas lemia tokio mokesčio neteisėtumą. Tokios išvados nepaneigia ir sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka pagal paskolos mokėjimo grafiką. Akcentuotina, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį sutarties sudarymo metu išskaityti draudė tiek iš paskolos gavėjo (atsakovo), tiek ir iš skolintojams priklausančių sumų (platformos). Taigi, tokiu atveju susidarytų situacija, kada ieškovė atsakovei skaičiuoja neteisėtą sutarties sudarymo mokestį, kurį ieškovė Sutarties sudarymo metu įsiskaitė iš skolintojų platformoje laikomų lėšų, suteikdama galimybę atsakovei šį mokestį padengti atidėtais mokėjimais, nes, minėta, Sutarties sudarymo mokesčio, kuris sudaro 32,29 proc. viso atlygio, nustatymas, nesiejant jo su atsakovės grąžintų įmokų suma, prieštarautų įstatymui (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis), dėl ko būtų pagrindas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju taip pat būtų pagrindas vertinti, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė ieškovei iš atsakovės dalį sutarties sudarymo mokesčio. Be to, tokiu atveju, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė iš atsakovės gautomis įmokomis yra padengusi šio mokesčio dalį – 24,71 Eur (297 Eur – 272,29 Eur), būtų pagrindas spręsti dėl šios sumos grąžinimo atsakovei (ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovės priteistas sumas).

28. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, kad ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai aspektu spręstinas klausimas dėl ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl sutarties administravimo mokesčio tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovės 62,69 Eur sumą, apskaičiuotą už laikotarpį iki Paskolos sutarties nutraukimo. Nors ieškovė apeliaciniu skundu šios pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies neginčijo, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, kaip minėta, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turi būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą bei formuojamą teismų praktiką, turėjo atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai aspektu vertinti ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumą.

29. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta imperatyvi taisyklė, pagal kurią tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis sietinas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintomis įmokomis. Nors dalį atlygio, neviršijančią 25 proc., ieškovė pagal įstatymą galėjo skaičiuoti kitokia tvarka, teisėto susitarimo dėl tokio atlygio ieškovė į Sutartį neįtraukė. Kitą atlygio dalį, įvardintą kaip sutarties administravimo mokestį, ieškovė skaičiavo už viso Sutarties galiojimo laikotarpiu teikiamas paslaugas iš esmės laikydamasi VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų, siedama jį su atsakovo grąžintomis įmokomis. Toks ieškovės sukurtas veiklos modelis reiškia, kad ji gali reikalauti iš atsakovės tik Sutarties administravimo mokesčio dalies, proporcingos atsakovės vykdant sutartį sumokėtoms įmokoms. Pažymėtina, kad gautais iš atsakovės mokėjimais ieškovė įskaitė 127,69 Eur (3 003 Eur – 2875,31 Eur) arba 4,25 proc. (127,69 Eur / 3 003 Eur × 100 proc.) paskolos sumos, todėl įgijo teisę į 26,47 Eur (622,71 Eur × 4,25 proc.) sutarties administravimo mokesčio. Gautomis įmokomis ieškovė įsiskaitė 73,97 Eur (622,71 Eur – 548,74 Eur) šio mokesčio, taigi, galimai ieškovė ne tik neturi teisės į jokią papildomą šio mokesčio sumą, dėl ko galimai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 62,69 Eur administravimo mokesčio, bet, jei nebūtų įrodyta kitaip, galimai ieškovė yra gavusi 47,50 Eur (73,97 Eur – 26,47 Eur) permoką, kuri tokiu atveju turėtų būti grąžinta atsakovei (ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovės priteistas sumas).

30. Taip pat pažymėtina, kad, tuo atveju, jei būtų konstatuotos Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio permokos, vadovaujantis Paskolos sutarties sąlygomis dėl gautų piniginių lėšų iš paskolos gavėjo įskaitymo tvarka, galimai permokėtomis sumomis, iš viso 72,21 Eur (24,71 Eur + 47,50 Eur) tokiu atveju turėtų būti mažinama ieškovei iš atsakovės priteista mokėjimo palūkanų suma. Be to, tokiu atveju, iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, kuriuos, kaip matyti iš su ieškiniu pateiktos lentelės, ieškovė skaičiavo ir už vėluojamą sumokėti sutarties sudarymo mokesčio dalį, ir už įsiskolinimą, kuris būtų susidaręs dėl galimai neteisėtai panaudotos 72,21 Eur permokos. Tuo pačiu, tokiu atveju turėtų būti tikslinama bendra ieškovei iš atsakovės priteista suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos, bei, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, iš naujo spręstini ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų bei valstybės patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimai.

31. Apibendrinant nurodytą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio dalių priteisimo, netyrė ir nevertino dalies ginčui svarbių aplinkybių, kurių vertinimo poreikis išplaukia tiek iš nustatyto teisinio reglamentavimo, tiek iš formuojamos teismų praktikos. Teismas netyrė, nesiaiškino ir nepasisakė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių dėl Sutarties sudarymo mokesčio esmės, prigimties ir paskirties; netyrė ir nesiaiškino ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą (ne)egzistavimo; nepagrįstai sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį vertino atsietai vienas nuo kito, neatsižvelgė į teismų praktikoje formuojamą aiškinimą, jog šie mokesčiai vertintini sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei; nenustatė, ar toks atlygis atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, jog ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą egzistavimo, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip dėl ieškinio reikalavimų dėl Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatų kontekste; taip pat tokiu atveju spręstina dėl nustatytų galimai permokėtų sumų įskaitymo, iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, atitinkamai tikslintina bendra ieškovei iš atsakovo priteista suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos, iš naujo spręstina dėl ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1054-432/2025).

Dėl bylos procesinės baigties

32. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o pats apeliacinės instancijos teismas negali to padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007).

33. Nagrinėjamu atveju aukščiau aptartų duomenų pagrindu, atsižvelgiant į teismo sprendimo už akių turinį ir teismo nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinį sprendimą dalyse pagal ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priėmė neatsižvelgęs į nagrinėjamam teisiniam santykiui reikšmingo specialaus VKĮ teisinio reglamentavimo turinį, nukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, neištyręs, neatskleidęs reikšmingų faktinių bylos aplinkybių; dėl to šiais aspektais teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

34. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju dėl tirtinų aplinkybių ir vertintinų įrodymų bylos dalies ginčytinais klausimais nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą reikšminga apimtimi iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją, todėl yra pagrindas perduoti bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

35. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).

37. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad reikšminga bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į galutinę procesinę bylos baigtį (CPK 93 straipsnis).

38. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. liepos 18 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-4545-1081/2025, dalis dėl pelno palūkanų, administravimo mokesčio, sutarties sudarymo mokesčio, delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. birželio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų ieškovei iš atsakovės priteisimo ir šias bylos dalis grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą teismo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.