- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-10
- Bylos Nr.
- e2S-1859-910/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24969-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl kilnojamojo daikto išreikalavimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, E. V..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė įpareigoti atsakovę Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą grąžinti ieškovei nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę Porsche Maca, VIN (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis), Automobilio amerikietišką dokumentą „Certificate of destruction“ ir priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovei laikinam naudojimui Automobilį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
3. Ieškovės teigimu, atsakovė jau dvejus metus ne tik ieškovei negrąžina Automobilio, tačiau ir siekė jį realizuoti, o tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovė ir ateityje gali imtis veiksmų, siekdama realizuoti Automobilį ar atlikti kitus veiksmus, dėl kurių galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Atsakovė neleidžia ieškovei naudotis transporto priemone nesant nuginčytai jos nuosavybės į transporto priemonę teisei, tokiu būdu ieškovės teisė į nuosavybę kiekvieną dieną yra pažeidinėjama ir didėja ieškovės patiriama žala.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 22 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
5. Vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo formuojama praktika, teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais, t. y. ieškinio dalyku. Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, prevencinio ieškinio padavimo atveju (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.255 straipsnis) teismas gali taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios iš esmės gali sutapti su ieškinyje pareikštais reikalavimais. Tačiau tokie atvejai yra išimtiniai ir susiję su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-781/2009, 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1458/2009).
6. Teismas nurodė, kad prevencinio ieškinio dalykas yra reikalavimas uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, kurie gali padaryti žalos (CK 6.255 straipsnis). Viena iš tokių laikinųjų apsaugos priemonių yra draudimas atsakovui imtis tam tikrų veiksmų, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad galimybė laikinosiomis apsaugos priemonėmis išspręsti klausimus, kurie bus sprendžiami teismo sprendimu, turėtų būti išimtinė ir susijusi su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1967-619/2019).
7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nereiškia prevencinio ieškinio, kuriuo būtų siekiama uždrausti atsakovei atlikti veiksmus, galinčius sukelti realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6.255 straipsnis), tačiau pareiškė reikalavimą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios sutampa su patikslinto ieškinio reikalavimu.
8. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų visumos, nepagrindė išimtinio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo bei teiginių dėl galimai kilsiančios žalos laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo atveju. Ieškovei į bylą nepateikus įrodymų, kurie pagrįstų galimus nuostolius, teismui kilo abejonių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog ieškinio tenkinimo atveju atsakovė imtųsi nesąžiningų veiksmų, siekdama išvengti galimai palankaus ieškovei sprendimo vykdymo.
9. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir argumentus, teismas sprendė, kad su ieškinio reikalavimu sutampančių laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nėra susijęs su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra būtinas ir pagrįstas, nes ieškovė neįrodė grėsmės teismo sprendimo, kuris būtų palankus ieškovei, įvykdymui ar jo apsunkinimui nepritaikius jos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos taikymo atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės sutampa su ieškinio reikalavimu. Ieškiniu prašoma išreikalauti iš atsakovės ieškovei nuosavybės teise priklausantį Automobilį, o tai reiškia, kad ieškinio patenkinimo atveju, ieškovei grąžinus Automobilį, ji galės juo ne tik naudoti, bet ir valdyti bei juo disponuoti, t. y. nevaržomai įgyvendinti nuosavybės teisę į Automobilį. Tuo tarpu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra prašoma perduoti ieškovei Automobilį laikinam naudojimui, t. y. siekiama, kad ieškovei priklausantis Automobilis būtų grąžintas tik laikinam naudojimui, be teisės juo disponuoti. Prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovės siekia užtikrinti, kad Automobiliui nebūtų padaryta žala ir atsakovė nesiimtų veiksmų Automobiliui realizuoti. Kadangi prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra tapačios ieškinio reikalavimui, skundžiamoje nutartyje nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktika nagrinėjamu atveju nėra aktuali.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurie pagrįstų galimus ieškovės nuostolius, taip pat kad ieškinio patenkinimo atveju atsakovė galėtų imtis nesąžiningų veiksmų, siekdama išvengti galimai ieškovei palankaus sprendimo vykdymo. Byloje nustatytos aplinkybės ir pateikti objektyvūs duomenys patvirtina, kad atsakovė, esant nenuginčytai ieškovės nuosavybės teisei į Automobilį, jau dvejus metus neatiduoda šio Automobilio ieškovei ir netgi bandė jį realizuoti. Byloje yra pateiktas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės Eglės Matuizienės 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimas „Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veiklai tirti, realizavimo“ ikiteisminiame tyrime Nr. 23-1-00696-10, kuriuo buvo nutarta Automobilį realizuoti, pavedant tai atlikti Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. nutartimi minėtas prokurorės nutarimas buvo panaikintas ir šiuo metu Automobilio realizavimo procedūra yra nutraukta, tačiau iš atsakovės veiksmų ir priimamų nutarimų yra akivaizdu, kad atsakovė ne tik negrąžina ieškovei priklausančio Automobilio, bet ir turėjo tikslą jį realizuoti.
Atsiliepimas
11. Atsakovė atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų visumos, nepagrindė išimtinio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo ir teiginių dėl galimai kilsiančios žalos laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo atveju.
Žemesnės instancijos teismas
11.2. Ieškovė į bylą nėra pateikusi įrodymų, kurie pagrįstų galimus nuostolius, o tai kelia pagrįstų abejonių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo. 10.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad su ieškinio reikalavimu sutampančių laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nėra susijęs su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu bei pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra būtinas ir pagrįstas, nes ieškovė neįrodė grėsmės teismo sprendimo, kuris būtų palankus ieškovei, įvykdymui ar jo apsunkinimui, nepritaikius jos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis).
13. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
14. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių institutą, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.
15. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu ieškovas tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo.
16. Nagrinėjamu atveju nekilo ginčo dėl pirmosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtino ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Ieškovė (apeliantė) ginčija antrosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimą, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė grėsmės ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui ar jo apsunkinimui, nurodydamas, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurie pagrįstų galimus ieškovės nuostolius ir aplinkybę, kad ieškinio patenkinimo atveju atsakovė galėtų imtis nesąžiningų veiksmų, siekdama išvengti galimai ieškovei palankaus sprendimo vykdymo.
17. Sprendžiant dėl antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad, nesiėmus prašomų priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas – pažymėtina tai, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-28-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.).
18. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teisės aktai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, todėl šio išimtinio procesinio instituto taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Priešingu atveju šis išimtinis procesinis institutas netaikytinas.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Automobilio, kuris, ieškovės teigimu, jai priklauso nuosavybės teise, išreikalavimo iš jį ikiteisminio tyrimo metu paėmusios Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (atsakovės). Ieškovės nuomone, šiuo atveju atsakovės nesąžiningumą ir grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui įrodo tai, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra jau dvejus metus ne tik negrąžina ieškovei Automobilio, tačiau ir siekė jį realizuoti.
20. Nurodytoms aplinkybėms pagrįsti ieškovė byloje pateikė Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės Eglės Matuizienės 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimą „Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti, realizavimo“ ikiteisminiame tyrime Nr. 23-1-00696-10. Nutarime pažymėta, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog Automobilį de facto įgijo E. V. iš nusikalstamu būdu gautų lėšų, o siekiant nuslėpti tikrąjį automobilio savininką, Automobilio įsigijimo dokumentus pasirašė A. G. (ieškovė). Atsižvelgiant į Automobilio saugojimo sąnaudas ir galimą jo vertės praradimą, nutarimu buvo nutarta realizuoti Automobilį, pavedant tai atlikti Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
21. Byloje taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 16 d. nutartimi panaikino minėtą prokurorės 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimą, konstatavęs, jog Automobilis yra pakankamai naujas ir nėra pagrindo spręsti, kad jis per kelerius metus gali prarasti savo vertę, todėl atitinkamai nėra ir pagrindo jį realizuoti.
22. Įvertinus ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes ir argumentus, taip pat byloje esančius rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad ieškovė nepateikė pakankamai ir objektyvių duomenų, kurie leistų tikėtinai spręsti apie Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (atsakovės) nesąžiningumą, t. y. jos ketinimus paslėpti ar perleisti ginčo Automobilį, taip pat imtis kitokių veiksmų, siekiant apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė 2020 m. rugpjūčio 18 d. buvo priėmusi nutarimą realizuoti Automobilį, savaime nepatvirtina Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros nesąžiningumo. Jau nurodyta, kad įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. nutartimi buvo panaikintas minėtas prokurorės nutarimas, konstatavus nesant pagrindo Automobiliui realizuoti. Pažymėtina ir tai, kad pati ieškovė atskirajame skunde nurodo, jog Automobilio realizavimo procedūra yra nutraukta. Byloje nepateikta jokių duomenų apie Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ketinimus iš naujo inicijuoti Automobilio realizavimo procedūrą ar imtis kitų veiksmų, kurie galėtų apsunkinti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad ginčo Automobilis jau daugiau nei dvejus metus yra saugomas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, taip pat neteikia pagrindo atsakovės veiksmus vertinti kaip nesąžiningus. Jau nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pagrindu Automobiliui buvo suteiktas daikto, turinčio reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, statusas, be to, yra įtariama, kad Automobilis faktiškai buvo įgytas trečiojo asmens iš nusikalstamu būdu gautų lėšų. Jokių kitų aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovės nesąžiningumą, ieškovė nenurodė, jų nenustatė ir teismas.
24. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).
25. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti pagrindo nėra (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
atmesti atskirąjį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.