Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-05-02 · Civilinė byla Nr. 2A-548-115/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-02
Bylos Nr.
2A-548-115/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Algirdas Auruškevičius (pran.), Romualda Janovičienė, Tatjana Žukauskienė
Ieškovas
S. M., M. M.
Trečiasis asmuo
notarė L
Kategorijos
  • 34.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2A-548-115/2011

Teisėjas Algirdas Baliulis Procesinio sprendimo kategorijos:

34.3; 122.5.;

(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2011 m. gegužės 2d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus, teisėjų Romualdos Janovičienės, Tatjanos Žukauskienės,

sekretoriaujant V. Č.,dalyvaujant ieškovams S. M.,ieškovų atstovui adv. Vidmantui Martišiui,atsakovo atstovui adv. Zigmantui Benečiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovų) S. M. ir M. M. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje Nr. 2-39-277/2010 pagal ieškovų S. M. ir M. M. ieškinį E. P. ir B. L. dėl palikimo priėmimo pradedant jį valdyti fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir mainų sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo notarė L. A..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovai S. M. ir M. M. patikslintu ieškiniu (I t ,b.l.4-9; II t, b.l.166-170) prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po T. L. mirties E. P., B. L., S. M. ir M. M. priėmė palikimą, pradėdami faktiškai jį valdyti; 2) pripažinti iš dalies negaliojančiu 1998 m. liepos 7 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą; 3) nustatyti, kad ieškovai lygiomis dalimis pagal įstatymą paveldi 1/3 palikėjos T. L. turėto turto; 4) panaikinti atsakovų E. P. ir B. L. 2000 m. gegužės 8 d. sudarytą mainų sutartį, kuria atsakovai pasidalijo paveldėtą turtą.

Nurodė, kad 1997 m. kovo 12 d. mirė T. L., kuri turėjo tris vaikus – atsakovus E. P., B. L. ir ieškovų motiną I. M., mirusią 1981-01-14. 1998 m. liepos 7 d. atsakovai pateikė Ignalinos rajono 1-ajam notarų biurui pareiškimą apie palikimo priėmimą po T. L. mirties. Tą pačią dieną jiems buvo išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas į gyvenamąjį namą ir jo priklausinius, esančius (duomenys neskelbtini). Notarė, rėmėsi Ignalinos seniūno pavaduotojos parengtu 1998-07-07 pažymėjimu, patvirtinančiu, kad T. L. iki mirties nuolat gyveno (duomenys neskelbtini), o po jos mirties visą turtą perėmė ir valdo vaikai E. P. ir B. L.. Ieškovai teigia, jog suklaidinti atsakovo B. L. manė, kad T. L. turtą atsakovė E. P. paveldėjo pagal testamentą, bet vis tiek rūpinosi sodyba ir ją prižiūrėjo, o ieškovas M. M. tuoj po T. L. mirties sodyboje apsigyveno ir gyveno ten iki 2003 m. gruodžio mėn., kai po konflikto su atsakovu B. L. persikėlė gyventi pas (duomenys neskelbtini). gyvenančią I. L.. M. M. naudojosi visu sodyboje buvusiu T. L. priklausiusiu turtu kaip savu, o S. M. nepraėjus šešiems mėn. nuo palikimo atsiradimo dienos lankėsi šiuose namuose, naudojosi ten buvusiais daiktais, pasiėmė T. L. priklausiusias dvi lovatieses ir nuotrauką. Teigė, kad 2005-05-18 iš trečiojo asmens notarės L. A. sužinojo, jog T. L. turtas buvo paveldėtas ne pagal testamentą, o pagal įstatymą, todėl, manydami, kad pažeidžiamos jų, kaip įstatyminių įpėdinių pagal 1964 m. CK 573 str. 4 d. teisės. Ieškovai teigė T. L. palikimą priėmę faktiškai pradėdami paveldimą turtą valdyti, nes naudojosi ir rūpinosi jai priklausiusiu turtu kaip savu. Abu ieškovai sistemingai duodavo pinigų atsakovui B. L. sodybos remontui. Teigė, kad šias aplinkybes žino liudytojai. Tai patvirtina ir Lietuvos pašto siuntos aprašai, iš kurių matyti, kad atsakovas B. L. išsiuntė siuntinius su ieškovui M. M. priklausančiais daiktais.

Atsiliepimas

Atsakovas B. L. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ( I t., b42-44). Ieškovų teiginių dėl T. L. palikimo priėmimo faktiškai pradedant paveldimą turtą valdyti nepripažino. Teigė, kad ieškovai valdyti paveldimo turto nepradėjo, niekada juo nesinaudojo ir nesirūpino kaip savu. M. M. po T. L. mirties kelis metus savaitgaliais lankydavosi sodyboje, bet tai prasidėjo ne 1997 m. tuoj po T. L. mirties, o 1998 m. lapkričio mėnesį, kai po santuokos nutraukimo M. M. pasiprašė leidimo būti sodyboje, nes neturėjo kur prisiglausti. Jis leido. M. M. nuolat ten negyveno, nes dirbo Vilniuje ir lankydavosi sodyboje tik savaitgaliais. Nė vienas iš atsakovų sodyba ir joje buvusiu turtu kaip savu nesirūpino. Namo neremontavo, mokesčių nemokėjo ir pinigų sodybos remontui nedavė. Naudojosi sodyba ne kaip šeimininkai, o kaip svečiai. Name buvo pasilikę ieškovo M. M. daiktai, kurių jis, išeidamas iš namų, nepasiėmė. Svetimi daiktai jam name nereikalingi, todėl išsiuntė juos ieškovui M. M. paštu. Nemano, kad ieškovo S. M. pateiktos lovatiesės patvirtina palikimo priėmimą, nes nėra jokių įrodymų, kad tos lovatiesės priklausė T. L.. Tai, kad ieškovai po T. L. mirties jos name (duomenys neskelbtini). nuolat negyveno ir palikimo nepriėmė patvirtins liudytojai.

Žemesnės instancijos teismas

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2010 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš S. M. ir M. M. lygiomis dalimis E. P. naudai 3.590,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Priteisė iš S. M. ir M. M. lygiomis dalimis B. L. naudai 3800,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Priteisė iš S. M. į valstybės biudžetą 260,75 Lt, o iš M. M. į valstybės biudžetą 97,22 Lt su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į 1964 m. CK 587 str. 1 ir 2 d. bei galiojančio CK 5.50 str. normas dėl palikimo priėmimo, bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismo praktiką (LAT 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007; 2001 m. sausio 8 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-7/2001, 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civ. byloje Nr.3K-3-442/2001). Teismas pažymėjo, kad asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis, kaip įpėdinis, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo. Teismas sprendė, jog įrodymų, kuriais remiantis galima būtų konstatuoti, kad S. M. priėmė T. L. palikimą faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti, nėra. B. L. nepatvirtino, kad S. M. pateiktos lovatiesės priklausė T. L. ir neigia gavęs iš jo pinigų namo remontui. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad kaip bendraturtis skyrė B. L. lėšų bendro turto remontui. Taip pat neįrodė, kad pateiktos lovatiesės priklausė T. L. ir buvo pradėtos valdyti nepraėjus šešiems mėnesiams po T. L. mirties. Net ieškovo sutuoktinė liudytoja E. A. paaiškino, kad šias lovatieses sutuoktinis atvežė išskalbti po T. L. mirties laikotarpyje iki 2003 m. Teismas pažymėjo, kad ne kiekvienu atveju kokio nors daikto paėmimas reiškia palikimo priėmimą. Palikėjo daiktą įpėdinis gali paimti kitiems įpėdiniams sutikus, jiems leidus, kaip mirusiojo atminimą. Paveldėjimo teisėje ir teismų praktikoje palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, asmeninių daiktų, laiškų, rankraščių, apdovanojimų, atestatų, šeimos suvenyrų ir relikvijų pasidalijimas arba šių daiktų perdavimas vienam iš įpėdinių kitų įpėdinių sutikimu (LAT 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-247/2006). Toks daiktų paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nesirūpino palikimu, jo netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių. Įrodymų, patvirtinančių, kad po T. L. mirties 1997-03-12 jos anūkas S. M. per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti priėmė T. L. palikimą, t.y. paveldimą turtą pradėjo valdyti ir juo rūpintis kaip savu turtu, nepateikta, todėl teismas konstavo, kad S. M. per įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą T. L., mirusios 1997-03-12, palikimo nepriėmė. Šalys ir šalių pakviesti liudytojai didžiausią dėmesį skyrė aplinkybei nuo kada po T. L. mirties M. M. pradėjo gyventi jos name. Liudytojai davė prieštaringus parodymus – dalis ieškovų liudytojai teigė, kad M. M. L. L. name apsigyveno netrukus po jos mirties (po savaitės-dviejų mėnesių), o atsakovų liudytojai – tik 1998 m. rudenį. Teismas, spręsdamas klausimą, ar M. M. faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti priėmė T. L. palikimą, sprendė, kad tokie liudytojų parodymų prieštaravimai esminės reikšmės neturi, todėl jų plačiau neanalizavo ir nevertino. Teismas nustatė, kad M. M. iki T. L. mirties ir po jos mirties atvykavo į (duomenys neskelbtini), gyvendavo močiutės T. L. name ir naudodavosi ten esančiu turtu. Sprendžiant klausimą, ar M. M. faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti priėmė T. L. palikimą, svarbu nustatyti, ar po T. L. mirties M. M. pradėjo jos turtu naudotis kaip savo turtu, ar kaip ir palikėjai gyvai esant naudojosi šiuo turtu ne kaip savininkas, o kaip turto savininko giminaitis. Iš pačių ieškovų paaiškinimų seka, kad po T. L. mirties, atveždamas dalį savo daiktų į (duomenys neskelbtini)ir apsigyvendamas močiutės name, M. M. nesijautė T. L. priklausiusio turto savininku, nes tikėjo atsakovo B. L. aiškinimu, kad visą T. L. turtą pagal testamentą paveldėjo E. P.. Tą aplinkybę, kad ieškovas M. M. T. L. turto nepradėjo valdyti ir juo rūpintis kaip savu turtu, patvirtina ir jo elgesys po konflikto su atsakovu B. L., kai atsakovui B. L. reikalaujant jis, net nemėgindamas įrodinėti, kad turi tokias pat teises į T. L. sodybą kaip ir B. L., išsikėlė iš T. L. gyvenamojo namo ir apsigyveno pas liudytoją I. L.. Tą aplinkybę, kad nei jis, nei jo brolis M. M. netapo po T. L. mirties likusio turto savininkais savo elgesiu patvirtino ir S. M., kuris, sužinojęs, kad atsakovas B. L. broliui M. M. nebeleidžia gyventi močiutės name, nepradėjo ginti savo ir brolio nuosavybės teisių, o nuvykęs pas turto savininkę E. P. tarėsi dėl galimybės M. M. gyventi močiutės name. Tokį savo elgesį ieškovai aiškina tuo, kad patikėję atsakovo B. L. teiginiais, jog pagal testamentą viską paveldėjo E. P.. Taigi, tikėdami, kad pagal testamentą visą T. L. turtą paveldėjo E. P., ieškovai negalėjo priimti palikimo, nes manė, jog visas palikimas priklauso kitam asmeniui. Teismas sprendė, jog tikėtina, jog ieškovai dėl T. L. palikimo buvo pasyvūs dar ir dėl to, kad palikimo atsiradimo metu 1997 m. buvo klaidingai aiškinamos 1964 m. CK 573 str. 4 d. nuostatos dėl paveldėjimo atstovavimo teise, todėl ieškovai galėjo klaidingai manyti, kad kartu su pirmos eilės įpėdiniais negali paveldėti močiutės turto. Tai liudija B. L. aiškinimas, kad po 2001 m. S. M. pradėjo kalbėti, jog pasikeitė įstatymai ir todėl jam su broliu priklausytų močiutės turto dalis, prašęs leidimo statyti sodybos sklype pirtį. Tokie ieškovų klydimai galėtų būti reikšmingi sprendžiant klausimą dėl praleisto termino palikimui priimti atnaujinimo, bet neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą, ar M. M. priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti. Teismas konstatavo, kad ir M. M. T. L. palikimo nepriėmė, todėl atmetė ir kitus ieškovų reikalavimus.

Šalies argumentai

Ieškovai S. M. ir M. M. pateikė apeliacinį skundą (IV t., b.l.191-196), kuriuo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog LAT 2009-11-02 nutartyje šioje byloje pasisakė, jog įstatyme įtvirtinti alternatyvūs palikimo priėmimo būdai nulemia ir skirtingą bei savarankišką palikimo priėmimo įvairiais būdais įforminimo tvarką. Dviejų palikimo būdų sutaptis galima tik tuo atveju, jeigu per įstatymo nustatytą terminą faktiškai valdantis paveldimą turtą asmuo kreipiasi į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Terminą palikimui priimti gali pratęsti tik teismas, jeigu šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. LAT teisėjų kolegija sutiko su kasatorių (apeliantų) argumentais, kad notarė L. A. pagal atsakovų pareiškimą išduodama paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, į 1997-03-12 mirusios T. L. turtą ir pati pratęsdamas palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 588 str. Mano, jog dėl neteisėto notarės L. A. 1998-07-07 veiksmo negalėjo atsirasti ir atsakovų paveldėjimo teisės į palikėjos T. L. visą turtą, todėl šį paveldėjimo teisės liudiją teismas turėjo pripažinti negaliojančiu. Pažymi, jog faktiškai pradėjus valdyti paveldimo turto dalį, laikoma, jog įpėdinis priėmė visą palikimą, nepaisant to, koks ir kur yra palikimas. Apeliantai teigia, jog jie atliko tiek materialinio pobūdžio (gyveno palikėjos name, remontavo jį), tiek procesinio pobūdžio veiksmus (kreipėsi į administracinį teismą dėl termino atnaujinimo nuosavybės teisei į senelio žemę atkurti, byla prijungta). Mano, jog teismas nesusipažino su prijungta administraciniame teisme nagrinėta byla, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Mano, jog nelogiška manyti, kad apeliantai galėtų atsisakyti jų anksti mirusios motinos turtinio ir dvasinio palikimo, nes jie toje sodyboje augo. Mano, jog liudytojai E. A., E. K., S. B., V. L., V. G., D. G., I. L., B. L., J. P., iš dalies D. S. paliudijo faktus dėl močiutės laidotuvių ir M. M. apsigyvenimo močiutės name aplinkybių, dėl konflikto su B. L.. Byloje yra pabrėžta, kad tiek apeliantų mirusios motinos brolis B. L. ir sesuo E. P. juos klaidino iki 2005-05-18, kad visas T. L. visas turtas yra paveldėtas E. P. pagal testamentą, nors būtent minėtoje administracinėje byloje B. L. nurodė, jog turtą paveldėjo pagal įstatymą. Pažymi, jog jų velionis tėvas yra nurodęs, matė 1979-01-03 močiutės surašytą testamentą, todėl netikėti tėvo žodžiais apeliantams nebuvo pagrindo. Teigia, jog, nors atsakovai ir teigė tik jie paveldėję turtą, tačiau apeliantai paveldėjo turtą faktiškai juo naudodamiesi, bei tvarkydami. Jų pateikti duomenys patvirtina, kad daug didesnė tikimybė, kad ginčo turtą paveldėjo visi T. L. palikuonys. Teismas nesivadovavo minėta LAT 2009-11-02 nutartimi. Pažymi, jog jie neturėjo net mažiausių ketinimų atsisakyti močiutės palikimo; LAT pripažino, kad notarė pažeidė tuo metu galiojusius įstatymus, o atsakovai sugebėjo apsunkinti padėtį, paveldėtą turtą 2000-05-08 Kauno m. 14 notarų biure mainų sutartimi šį turtą pasidalindami tik tarp savęs.

Atsiliepimas

Atsakovas B. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą (IV t., b.l.216-219) prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog nėra pagrindo pripažinti notarės L. A. 1998-07-07 išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą iš dalies negaliojančiu, nes ieškovai nepriėmė palikimo, todėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimas iš dalies negaliojančiu jiems nesukeltų jokių teisinių pasekmių. Teigia, jog paveldėjimo teisės praktikoje palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, asmeninių dokumentų, laiškų, rankraščių, apdovanojimų, atestatų, šeimos suvenyrų ir relikvijų pasidalijimas tarp įpėdinių arba šių daiktų perdavimas vienam iš įpėdinių kitų įpėdinių sutikimu, jei įpėdinis nesirūpino palikimu, netvarkė, nemokėjo mokesčių už kitą palikimą sudarantį turtą. Ieškovai neįrodė, kad įgyvendino savo teise į paveldėtą turtą, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Mano, jog teismas teisingai įvertino rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus.

Tretysis asmuo notarė L. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą (IV t., b.l.221-222) prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog ji nepratęsė termino palikimui priimti, bet remdamasi pateiktais dokumentais, pripažino, kad įpėdiniai, įstatymo nustatytu terminu priėmė palikimą, faktiškai pradėdami valdyti paveldėtą turtą. Pažymi, jog pagal LAT ir notarų praktiką, pagrįstą Teisingumo ministro 1975-10-31 įsakymu Nr.8, kaip įrodymas, jog paveldimas turtas priimtas valdyti, gali būti vietinės DŽDT VK pažymėjimas, kad įpėdinis gyveno kartu su palikėju arba įpėdinis kaip įpėdinis jau priėmė palikėjo turtą. Tuo metu galiojęs įstatymas nenumatė imperatyvios normos, kad palikimo priėmimo faktiniu valdymu įrodymas turi būti tik teismo sprendimas. Prašo vadovautis 1964 m. CK komentaru, kuriame nurodo, kad faktiškas paveldimo turto valdymas gali būti įrodinėjamas, be kitų dokumentų, namų valdybų bei vietinių tarybų vykdomųjų komitetų pažymomis, išrašais iš namų knygų; bei V. G., A. Valiulio leidiniu „Turto paveldėjimas“, kurioje nurodoma, kad neabejotinu faktinių paveldimo turto valdymu laikomas atvejis, jeigu įpėdinis pateikė seniūno ar butų bendrijos išduotą faktinio palikimo priėmimo pažymą, ligoninės pažymą, faktą, kad įpėdinis pateikia notarui palikėjo indėlio sutartį, vertybinius popierius. Šiuo metu tokia notarinė praktika panaikinta, tačiau nagrinėjamu laikotarpiu ji buvo, ją pripažino ir LAT.

Atsakovė E. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (IV t.,b.l.224-225) prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog anūkai nesirūpino močiute ir jos palikimu. Prieš mirtį 1997 m. T. L. jai ir broliui B. L. išsakė savo valią – vyriausios dukters I. M. šeimai tenka teikta parama namo statybai, sūnui B. L. – žemė, o E. P. – sodyba kaime; ši jos valia buvo visiems artimiems giminėms žinoma. 1979 m. T. L. testamentas nėra atšauktas ar pakeistas. Atsakovė mano, jog priimdama paveldėjimą pagal įstatymą o ne pagal testamentą, ji nepažeidė įstatymo reikalavimų. Ieškovai bando gauti turtą, nors faktiškai palikimo nepriėmė, epizodinis vasarojimas kaime nėra gyvenimas sodyboje, nei palikimo priėmimas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).

Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Apeliantai(ieškovai) apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos tesimo sprendimu, kuriuo yra atmestas jų ieškinys dėl palikimo priėmimo pradedant jį valdyti fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir mainų sutarties pripažinimo negaliojančia, teigiant, kad ir ieškovai priėmė palikimą pradėdami jį valdyti, tačiau teismas netinkami aiškino, taikė įstatymą ir vertino byloje esančius įrodymus.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliantų argumentai atmestini.

Kolegija pažymi, kad CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi, šioje įstatymo normoje nustatyta, kad apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos aspektus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ar teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti visiškai priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Aiškinant šią įstatymo normą, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, taikydamas teisę, gali padaryti tokias pačias arba skirtingas galutines išvadas, nei tas, kurias padarė pirmosios instancijos teismas. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Taigi ieškovai turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą – ieškinio faktinį pagrindą. Ieškovui neįrodžius ieškinio faktinio pagrindo, ieškinys netenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Kesko Agro Lietuva“ v. akcinė bendrovė „Tauragės grūdai“, tretieji asmenys akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“, akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, uždaroji akcinė bendrovė „ Sekargas ir kompanija“, bylos Nr. 3K-3-199/2005; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje P. S. ir G. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-208/2007; 2007 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje J. U. v. Daugiabučių namų savininkų bendrija Nr. 939 ,,Pašilaičiai“, bylos Nr. 3K-3-398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. P. N., bylos Nr. 3K-3-440/2008; ir kt.). CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi, šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, Kauno savivaldybės įmonė „Panemunės butų ūkis“, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje bylojeP. S. ir G. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija,bylos Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „ Supla“, bylos Nr. 3K-3-350/2008; ir kt.). Kartu teismas saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis). Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Teismo įsitikinimą formuoja vieni ar kiti įrodymai. Tai rodo, kad teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta arba neįrodyta.

Kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais vertinant byloje esančius įrodymus ir padaryta išvada, kad ieškovai neįrodė aplinkybės, jog galiojant 1964 m. redakcijos CK 587str. 1 ir 2 d., jie po senelės T. L. mirties (1997-03-12) per 6 mėnesius priėmė palikimą, pradėdami faktiškai jį valdyti. Nustatyta, kad po senelės mirties liko gyvenamasis namas su priklausiniais (duomenys neskelbtini), kurie pagal esamą testamentą faktiškai turėjo atitekti atsakovei E. P. ir apie tai žinojo ieškovų tėvas, ką nurodė patys ieškovai. Tai rodo, kad ieškovai turėjo žinoti šią aplinkybę ir faktiškai negalėjo statiniais naudotis ar rūpintis kaip savo. Šią aplinkybę iš esmės patvirtina rašytinių įrodymų nebuvimas dėl ieškovų turėtų šio turto išlaikymo ir priežiūros išlaidų (mokesčiams, draudimui, remontui ir pan.) ne tik pirmus 6 mėnesius, bet ir vėliau. Byloje taip pat nėra įrodyta, kad ieškovas M. M. per 6 mėnesius apsigyveno senelės name. Liudytojų parodymai tuo klausimu yra prieštaringi, todėl remtis jais pagrindo nėra. Be to, ieškovas M. M. po senelės mirties turėjo šeimą ir gyveno bei dirbo kitoje vietovėje, todėl apsigyventi kaime nebuvo jokio reikalo, nes jo santuoka buvo nutraukta žymiai vėliau. Teismas nustatė, kad ieškovai tiek prieš senelės mirtį, tiek po mirties atvykdavo į sodybą (duomenys neskelbtini), o M. M. ten kurį laiką vėliau ir gyveno. Tačiau ieškovai ten faktiškai elgėsi ne kaip šio turto paveldėtojai ar jo dalies savininkai, o kaip giminaičiai ir svečiai, atsakovų sutikimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką giminaičių svečiavimasis turto palikėjos namuose, buityje vartojamų ar atskirų mirusiosios palikėjos daiktų pasiėmimas, palikimo priėmimo fakto neįrodo. Šią aplinkybę nurodė ir pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus. Todėl kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ieškovų reikalavimą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo atmetė pagrįstai (CPK 178str.). Kolegija taip pat pažymi, kad ieškovų galimas suklaidinimas dėl senelės turto paveldėjimo ne pagal testamentą, o pagal įstatymą, nustatant palikimo priėmimo faktą reikšmės neturi. Be to, nustatyta, kad ieškovai per įstatymo nustatytą terminą nėra išreiškę savo valios dėl mirusios senelės turto palikimo priėmimo kitu būdu, o taip pat nesikreipė į teismą dėl praleisto termino palikimui priimti atnaujinimo (1964m. CK 588str., naujo CK 5.57str.). Taigi, nepatenkinus ieškovų reikalavimo dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, negali būti patenkinti ir kiti reikalavimai (dėl paveldėjimo teisės liudijimo dalies ar mainų sutarties panaikinimo), kurie yra išvestiniai. Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas ar mainų sutarties sudarymas šiuo atveju ieškovų teisių bei teisėtų interesų nepažeidžia, o neteisėti interesai teismo neginami (CPK 5 str.1d.). Dėl šios priežasties kolegija nepasisako dėl apeliantų nurodyto argumento, kad notarė nepagrįstai išdavė atsakovams paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, pasibaigus palikimo priėmimo terminui pagal seniūnijos išduotą pažymą. Pažymėtina ir tai, kad gyvenamasis namas pagal byloje esantį testamentą yra paliktas atsakovei E. P. (b.l. 135, t.2). Tai rodo, kad net ir nuginčijus paveldėjimą pagal įstatymą, atsakovė namą su priklausiniais galėtų paveldėti pagal testamentą (1964 m. CK 567str.), kadangi jis nėra nuginčytas. Ieškovai po senelės mirties nesirūpino ir nuosavybės atkūrimu į senelio turėtą žemę, nes LVAT 2006-04-12 sprendimu atmetė jų prašymą dėl atnaujinimo termino prašymui ir giminystės ryšį su J. L. patvirtinantiems dokumentams pateikti (b.l.454-50, t.1). Kiti ieškovų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 326 str.1 d.1 p.).

Vadovaujantis CPK 88 str.1 d. 3 p., 96 str., iš apeliantų (ieškovų) priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos apeliacinėje teismo instancijoje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimą civilinėje Nr. 2-39-277/2010 palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų S. M. ir M. M. lygiomis dalimis 17,0Lt valstybei procesinių dokumentų siuntimo išlaidų apeliacinėje teismo instancijoje.

Kolegijos pirmininkas Algirdas AuruškevičiusTeisėjos Romualda JanovičienėTatjana Žukauskienė