Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo pareiškėjos D. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo priimto civilinėje byloje Nr. 2YT-8029-1004/2017 pagal pareiškėjos D. G. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Šiaulių rajono savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centrui, VĮ Turto bankui, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriui ir Švendrės žemės ūkio bendrovei, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas ( CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis ( CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta ( CPK 329 straipsnis).

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atmesti pareiškėjos prašymą nustatyti juridinį faktą, kad ji pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į pastatus, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pažymėtina, kad juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas, galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.

Byloje nustatyta, kad Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenimis pastatai – negyvenamas pastatas/ferma, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), negyvenamas pastatas/ferma, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir negyvenamas pastatas/gamybinis sektorius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pažymėjimas plane 1Ž1p, 2Ž1p, 3P1p, esantys adresu (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, jiems 2016 m. lapkričio 28 d. buvo atlikti kadastriniai matavimai. VĮ Registrų centro Šiaulių filialas 2017 m. kovo 29 d. sprendimu atsisakė pareiškėjai D. G. įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), kadangi nepateikti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos nuosavybės teisės atsiradimą į negyvenamuosius pastatus, be to, kadastro duomenų byloje užfiksuotos liekanos (pamatai) nėra Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą sąvoką atitinkantys statiniai, kurie gali būti nekilnojamojo turto kadastro objektais, nekilnojamasis daiktas gali būti įregistruojamas tik tada, kai įregistruojamos daiktinės teisės į jį. Iš Švendrės žemės ūkio bendrovės 1997 m. vasario 16 d. visuotinio susirinkimo protokolo Nr. 4 nustatyta, kad 250 vietų kiaulidės kainą nutarta sumažinti iki 6000-5000Lt, 410 vietų kiaulidės kainą iki 6000-5000Lt, gamybinis sektorius minėtame protokole – neįkainotas (nurodytos tik pašarų virtuvė, valgykla ir kitas kilnojamasis turtas). Iš pateiktos pirkimo – pardavimo sutarties kopijos nustatyta, kad buvo sutarta parduoti kiaulides ir gamybinį sektorių, tačiau jame nenurodyta tiksli mokėjimo suma (pirkimo – gamybinio žemės ūkio pastato pirkimo - pardavimo sutarties 2 p. nurodyta pardavimo kaina yra „6000 Lt (šešis šimtus litų)“, pateiktame kasos pajamų orderyje nenurodyta tiksli mokėjimo data, jis nepasirašytas vyriausiojo buhalterio ar kito įmoką priėmusio asmens, ant minėto kasos pajamų orderio yra tik Švendrės žemės ūkio bendrovės spaudas, parašyta mokėjimo suma – „6000“ . Teismas nustatė, kad pareiškėjos nurodomi ferma/gamybinis sektorius 1Ž1p, 2Ž1p, 3P1p, iš esmės buvo išardyti, išlikę tik gelžbetonio pamatai, pavienės gelžbetoninės perdangos, žemutinės buvusių statinių plytinių sienų dalys, kas matosi ir pateiktose fotonuotraukose.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių jos prašymo pagrįstumą. Apeliantės vertinimu teismas netinkamai vertino įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas. Apeliantės vertinimu būtent dėl to, kad sudarius pirkimo-pardavimo sutartį pati sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre, apeliantė ir prašo šiuos teisinius santykius įteisinti įgyjamosios senaties būdu, kadangi šios sutarties pagrindu yra sąžiningai įgijusi daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdžiusi nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų. Apeliantės vertinimu yra visos būtinos įgyjamosios senaties instituto sąlygos.

Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: (1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, (2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis), (3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis), (4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys), (5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis), (6) daiktas valdomas nepertraukiamai, (7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, tai yra pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą, (8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-156/2010, 2011 m. vasario 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-67/2011)

Be to, kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje draudimas kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį įgyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį daiktą nesaistomas sąlygų ar išlygų. Net ir tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, neregistruoja nuosavybės teisių, tai nereiškia, kad į tokį daiktą galimas nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamąją senatį. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-04-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013).

Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant ar visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, turi reikšmės ir tai, kad teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys), arba kai daiktą sandoriu perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas ir kt. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tai, jog viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais, kai sutarties objektas perduodamas, o kaina už jį sumokama, gali ir turi būti kvalifikuojama, jog buvo sudaryta pagrindinė sutartis. Svarbu tinkamai nustatyti ir įvertinti kiekvieno konkretaus ginčo faktines aplinkybes, pagal kurias galima spręsti apie tikrąją sutarties šalių valią sudarant konkretų susitarimą. Pavyzdžiui tam, kad teismas, vadovaudamasis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi ir 6.309 straipsnio 3 dalimi, patvirtintų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, būtina nustatyti, kad buvo susitarta dėl konkretaus daikto pirkimo ir pardavimo, daiktas buvo perduotas pirkėjui valdyti, taip pat nustatyti, ar buvo sumokėta jo kaina ar jos dalis. Pirkimo–pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet koks daikto kitai šaliai perdavimas, o tik perdavimas nuosavybės teise. Nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėtas daikto savininkas, jis turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises ir kt.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iš pateiktos pirkimo – pardavimo sutarties kopijos matyti, kad buvo sutarta parduoti kiaulides ir gamybinį sektorių, tačiau jame nenurodyta tiksli mokėjimo suma (pirkimo – gamybinio žemės ūkio pastato pirkimo - pardavimo sutarties 2 p. nurodyta pardavimo kaina yra „6000 Lt (šešis šimtus litų)“, pateiktame kasos pajamų orderyje nenurodyta tiksli mokėjimo data, jis nepasirašytas vyriausiojo buhalterio ar kito įmoką priėmusio asmens, ant minėto kasos pajamų orderio yra tik Švendrės žemės ūkio bendrovės spaudas, parašyta mokėjimo suma – „6000“ . Teismo vertinimu esant šiems neatitikimams nėra aišku, už kurį objektą pareiškėja galimai sumokėjo 6000 Lt, kasos pajamų orderyje nurodyta tik kiaulidė, o ne kiaulidė ir gamybinis sektorius. Be to teismo vertinimu pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą į tris statinius, nors pagal pirkimo – pardavimo sutartį buvo parduoti du statiniai, kasos pajamų orderis (be privalomų rekvizitų) išduotas už vieną pastatą. Teismo vertinimu pagal byloje pateiktus dokumentus neįmanoma nustatyti, už kokią statinių dalį/statinius pareiškėja galimai/mokėjo Švendrės žemės ūkio bendrovei. Apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su teismo argumentais. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš pareiškėjos pateiktos pirkimo – pardavimo sutarties 6 p. matyti, kad sutartis prieš trečiuosius asmenis galės būti panaudota ir sukels teisines pasekmes tik tuo atveju, jei bus įregistruota viešame registre, t. y. tuometinio VĮ „Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro“ Šiaulių filiale. 1964 m. CK 255 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. Šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančią. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad pareiškėja teisėtą pastatų valdymą kildina iš pirkimo pardavimo sutarties, kuri nebuvo įregistruota įstatymų nustatyta tvarka. Iš esmės apeliacinės instancijos teismas įvertinęs pareiškėjos, suinteresuotų asmenų paaiškinimus, byloje pateiktus rašytinius įrodymus pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjos nurodyti faktai yra nepakankami patvirtinti faktą, kad pareiškėja 10 metų naudojo pastatus kaip savus, kad pastatą-gamybinį sektorių ir du pastatus – fermas, esančius (duomenys neskelbtini), įgijo pagal įgyjamąją senatį.

Pažymėtina, kad asmenys turi teisę savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, patys spręsti visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus, įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisių gynimo būdus. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Jeigu bylos dalyviai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai, 347 straipsnio 2 dalis) ir kt. Teismas kiekvienu atveju privalo įvertinti visumą įrodymų ir padaryti pagrįstas išvadas. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese teismas gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktą buvus, nei jo nebuvus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Nagrinėjamos bylos atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja neįrodė nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo įgyjamąja senatimi vienos iš būtinų sąlygų – teisėto daikto valdymo.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais neturi teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju remiantis byloje pateiktais duomenimis pirmosios instancijos teismas įvertinęs visumą byloje esančių įrodymų padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje pateiktų ir pirmosios instancijos teismo objektyviai įvertintų įrodymų, taip pat apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nenustatė tokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie materialinės ar procesinių teisės normų pažeidimą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, iš esmės siekė, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė teismas, tačiau nepateikė jokių pagristų argumentų suteikiančių pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti.

Dėl bylos procesinės baigties.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atmesdamas pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (176–185 straipsniai), tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, teismo padarytos išvados atitinka byloje nustatytus faktus, įstatymų nuostatas. Įvertinęs aplinkybių visumą, apeliacinis teismas daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais iš esmės nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos atmetus apeliantės apeliacinį skundą, apeliantei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti pareiškėjai, suinteresuotiems asmenims.