- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-16
- Bylos Nr.
- I-2816-426/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01033-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- E. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. L. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur žalos už neteisėtus atsakovo veiksmus, taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1–7).
Paaiškino, kad buvo kalinamas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017-09-14 iki 2019-02-12 netinkamomis, žeminančiomis sąlygomis. Teigia, kad Lukiškių TI-K kameros buvo avarinės būklės, kamerose sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas dėl jam nežinomų priežasčių nuolat buvo perkėlinėjamas į kitas patalpas, tokiu būdu jį žeminant, pareiškėjas dėl tokios aplinkybės patyrė dvasinių išgyvenimų. Dėl kamerose nuolat tvyrančios drėgmės pareiškėjo patalynė bei čiužinys buvo drėgni, be to, patalynė dėmėta, suplyšusi, įkalinimo įstaigos administracija patalynę keisdavo tik prieš patikrinimus. Sanitarinis mazgas visose kamerose nebuvo atskirtas nuo bendros patalpos ir kameros durų, todėl pareiškėjas nuolat patirdavo stresą. Nurodo, kad pareiškėjo privatumas neužtikrintas ir dušo patalpose, nes dušo patalpos nėra atskirtos nuo pareigūnų, be to, persirengiama toje pačioje patalpoje kur ir prausiamasi, todėl nusiprausus visi drabužiai ir rankšluosčiai būna drėgni. Teigia, kad dėl tokių laikymo sąlygų susirgo (duomenys neskelbtini) liga, ši aplinkybė turi būti prilyginama tiesioginiam kankinimui. Nurodo, kad už kamerų lango buvo įrengtas sarginio šuns voljeras, šuo nuolat lodavo, todėl pareiškėja negalėjo miegoti. Visose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sienos buvo padengtos pelėsiu. Pareiškėjo įsitikinimu, jam tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Daugumoje kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo graužikų bei parazitų. Teigia, kad kamerose nėra užtikrinamas tinkamas apšvietimas – natūrali šviesa labai silpna, tuo tarpu naktinis apšvietimas per stiprus, trukdo miegoti. Žiemą neužtikrinama šiluma kameroje, o vasarą kameroje per karšta. Teigia, kad tokios gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančio pobūdžio ir pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį.
Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 40–46).
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K skirsto į kameras suimtuosius bei nuteistuosius griežtai vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais, siekiant užkardyti konfliktines situacijas bei aprūpinti kiekvieną atvykusį asmenį miegamąja vieta. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais asmenimis bendrauja vadovaudamiesi etikos taisyklėmis, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Teigia, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija.
Nurodo, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti nuolatinę asmenų elgesio kontrolę, užkardyti konfliktines situacijas. Teigia, kad teisės aktuose nėra numatyta, jog kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai ir nebūtų galimi, nes priežiūros pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskiras sienele, ne mažesne nei 1,5 m. aukščio, toks įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktus. Paaiškino, kad įkalinimo įstaigoje laikomiems asmenims suteikiama galimybę vieną kartą per savaitę nusiprausti duše po šiltu vandeniu iki 15 minučių. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, dušo patalpose įrengtos pertvaros.
Atkreipia dėmesį, kad tvarkyti gyvenamąsias kameras turi jose apgyvendinti asmenys. Į visas gyvenamąsias kameras yra išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės. Pabrėžė, kad nuo 2015 metų Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pabrėžė, kad tam tikras suimtųjų ar nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės suvaržymas ir su tuo susiję neigiami padariniai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Teigia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra grindžiamas jokiais įrodymais, konkrečiu atveju nenustatyti atsakovės atstovo neteisėti veiksmai.
Atsakovės atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017-09-14 iki 2019-02-12.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2017-03-01, nuo 2017-11-28 iki 2018-10-19 ir aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-10-20), 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2011-02-01) 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2015-11-01 iki 2018-10-31 ir aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-11-01) minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato. Taigi pareiškėjui Lukiškių TI-K kameroje turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.
Iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų duomenų, kurie sutampa su pareiškėjo prie skundo pateiktais dokumentais, matyti, kad pareiškėjui visą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį nuo 2017-09-14 iki 2019-02-12 buvo užtikrintas jam tenkantis, ne mažesnis nei 3,6 kv. m. gyvenamasis plotas. Taigi, neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, teigia, kad juo naudojantis jaučia diskomfortą nes gali būti stebimas tiek įkalinimo įstaigos prižiūrėtojų, tiek kameroje laikomų kitų asmenų.
Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2-3 punktai). Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos.
Kita vertus, EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007-11-15 sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015-03-10 sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai).
LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., LVAT 2017-06-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017; 2017-07-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).
Atsakovės atstovas pranešime dėl pareiškėjo skundo (b. l. 44–47) nurodė, kad dalyje kamerų sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis. Pagal pateiktus duomenis, nustatyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Todėl laikytina, kad atsakovės atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, taigi konstatuotina, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį nuo 2017-09-14 iki 2019-02-12, kai buvo faktiškai laikomas Lukiškių TI-K, taigi iš viso 517 parų. Todėl darytina išvada, kad šį laikotarpį pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo laikomas vienas, laikytina, kad pažeidimo intensyvumas šiomis paromis nebuvo didelis.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi dėl privatumo pažeidimo naudojantis dušo patalpa, teigia, kad dušo patalpose persirengimo vieta nėra atitverta nuo likusios dušo patalpos, todėl pareiškėjas išsimaudęs ir persirengiant išlieka matomas be drabužių kitų kalinių ir prižiūrėtojų, žiūrinčių pro stebėjimo akutę, taip pat, drabužiai nusiprausus lieka drėgni.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2018-10-31 ir aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-11-01) 28 punkte nustatyti šie reikalavimai prausimosi patalpoms: daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami (28.1 papunktis); dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (28.2 papunktis). Laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla; sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo/apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa (29 punktas). Dezinfekavimo kamera gali būti neįrengiama, jeigu laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys aprūpinami apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Tokiu atveju nusipraususiems duše asmenims nusirengimo/apsirengimo kambaryje išduodami švarūs apatiniai ir viršutiniai drabužiai (30 punktas). Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (44 punktas).
Kaip matyti iš aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo, teisės aktai nenumato, kad tardymo izoliatoriaus patalpose, kuriose prieš einant maudytis po dušu yra nusirengiama ir apsirengiama, būtų atskirai įrengiamos papildomos pertvaros ar kabinos. Teismo vertinimu, reikalavimų privatumui užtikrinti persirengimo patalpose negalima prilyginti reikalavimams, keliamiems privatumui užtikrinti pačiuose dušuose. Be to, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu nuo 2017-09-01 ir nuo 2018-07-01) 70 straipsnio 5 dalies nuostata, laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas tik su vyrais, dušu naudojosi taip pat tos pačios lyties asmenys. Atsakovo atstovas nurodė, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl privatumo persirengiant yra per daug abstraktaus pobūdžio ir nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodė konkrečių neigiamų padarinių dėl persirengimo vienoje patalpoje su tos pačios lyties asmenimis. Todėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų šiuo aspektu nekonstatuotina.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K administracija nuolatos perkeldavo pareiškėją iš vienos kameros į kitą. Lukiškių TI-K direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. 1-57 patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras Lukiškių TI-K tvarkos aprašo 13 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi Lukiškių TI-K, į gyvenamąsias patalpas skiriami griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsniu, atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) rašytinius prašymus laikyti jį kartu arba atskirai nuo rūkančių asmenų (pagal galimybes, tokiems asmenims sudaroma galimybė būti laikomiems atskirai nuo rūkančių). Iš nurodytų nuostatų matyti, kad atsakovės atstovas turi teisę skirstyti įkalinimo įstaigoje laikomus asmenis pagal esamą situaciją ir būtinybę. Iš pareiškėjo judėjimo Lukiškių TI-K duomenų matyti, kad pareiškėjas per visą ginčo laikotarpį buvo laikomas 8 skirtingose kamerose, tačiau pastebėtina, kad atsižvelgiant į ilgą laikotarpį, į aplinkybę, kad kamerose pareiškėjas buvo laikomas po sąlyginai ilgą laiką, į tai, jog atsakovės atstovas turi teisę skirstyti asmenis į kameras savo nuožiūra organizuojant įkalinimo įstaigos užpildymą, toks pareiškėjo periodinis perkėlimas į kitas kameras nelaikytinas neteisėtais atsakovo atstovo veiksmais ir pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad už kamerų lango buvo įrengtas Lukiškių TI-K sarginio šuns voljeras, kuris naktimis nuolat lodavo, be to, buvo juntamas nemalonus kvapas, dėl šuns lojimo pareiškėjas negalėdavo miegoti, pradėjo vartoti raminamuosius vaistus.
Teismas akcentuoja, kad teisės aktai nereglamentuoja gyvūnų keliamo triukšmo, be to, bylos nagrinėjimo metu nėra objektyvių galimybių nustatyti, ar ginčo laikotarpiu, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, prie kurių lango buvo šuo, ar jis iš tiesų kėlė triukšmą, ypač atsižvelgiant į aplinkybe, kad konkrečios kameros, kurioje jautė nurodomus nepatogumus, pareiškėjas nenurodė. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodo, kad dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu pakeisti kamerą. Taigi argumentai dėl nepatogumu kamerose, patirtų šuns keliamo triukšmo, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi dėl kamerų atitikties higienos normų reikalavimams. Pareiškėjo teigimu, daugumoje kamerų buvo graužikų bei parazitų, kamerose nėra užtikrinamas tinkamas apšvietimas – natūrali šviesa labai silpna, o naktinis apšvietimas per stiprus, trukdo miegoti. Žiemą neužtikrinama šiluma kameroje, o vasarą kameroje per karšta. Kamerų sienos padengtos pelėsiu. Dėl kamerose nuolat tvyrančios drėgmės pareiškėjo patalynė bei čiužinys drėgni, be to, patalynė dėmėta, suplyšusi, įkalinimo įstaigos administracija patalynę keisdavo tik prieš patikrinimus.
Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė 2015-11-01 įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015). HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. HN 134:2015 41 punkte nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. HN 134:2015 42 punkte nustatyta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, kad buvo tikrintos kameros dėl sąlygų atitikties higienos normų reikalavimams, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, t. y. Nr. 220, 222, 205, 217. Tikrinimų metu pareiškėjo nurodomų higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta, išskyrus toliau teismo nurodomus aspektus. Pažymėtina, kad patikrinimo aktuose, kurie priimti patikrinus ne tik kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, bet ir kitas, užfiksuoti ir aspektai, svarbūs siekiant nustatyti ar Lukiškių TI-K vykdo jai nustatytą pareigą užtikrinti tinkamas sąlygas kamerose. Patikrinimo aktuose konstatuota, kad gyvenamąsias patalpas pagal Lukiškių TI-K bendro naudojimo bei gyvenamųjų patalpų valymo tvarkos aprašą valo patys jose laikomi asmenys, taip pat laikomų asmenų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai ne rečiau kaip kartą per savaitę, iš skalbyklos grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Be to, iš paties pareiškėjo pateikto 2018-12-21 rašto matyti, kad kameros, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo periodiškai remontuojamos.
Nors 2018-06-12 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento rašte nurodyta, kad 2018-05-30 patikrinimo metu kameroje Nr. 220 ant palangės nustatyti graužikų pėdsakai, tačiau akcentuota, kad pareiškėjas prašymų dėl graužikų naikinimo kameroje nuo 2018-01-01 iki 2018-05-30 nebuvo pateikęs, nors apie tokią teisę jam pranešta. Be to, matyti, kad 2018-02-21 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro pažymoje nurodyta, kad Lukiškių TI-K vykdo nuolatinį nariuotakojų ir graužikų stebėjimą, pildo graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Lukiškių TI-K atliko neteisėtus veiksmus neužtikrindama nariuotakojų ir graužikų naikinimo kamerose.
Nors 2018-08-02 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento rašte nurodyta, kad 2018-07-30 atlikto patikrinimo metu drėgmė kameroje Nr. 222 viršijo normas, nes vietoje maksimalios normos 65 proc., buvo nustatyta 66 proc. drėgmės, teismas pažymi, kad toks nežymus nukrypimas nuo higienos normoje nustatyto drėgmės procento objektyviai ir automatiškai pareiškėjo teisių pažeisti negalėjo. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė, kokią konkrečią neturtinę žalą jis patyrė dėl tokios vyravusios drėgmės. Nors patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo čiužinys kameroje Nr. 222 buvo šlapias, tačiau, kaip užfiksuota 2018-08-02 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento rašte, pareiškėjas atsisakė pakeisti čiužinį, be to, nėra objektyvių galimybių nustatyti dėl kokios priežasties čiužinys sušlapo. Be to 2018-08-02 patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo naudojamas čiužinys yra iš audinio, tinkamo skalbti ir (arba) dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis. Tuo tarpu 2018-08-13 rašte Lukiškių TI-K jau konstatavo, kad higienos normos neatitiktis dėl drėgmės reikalavimų jau pašalinta, nurodyta kamerą Nr. 222 dažniau vėdinti. Todėl laikytina, kad pareiškėjui atsisakius pakeisti čiužinį ir nesikreipus į Lukiškių TI-K administraciją dėl pelių ir nariuotakojų naikinimo, kai apie tokią teisę jis buvo informuotas, jo teisės realiai nebuvo pažeistos.
Nors 2018-08-16 patikrinimo akte užfiksuota, kad kameroje Nr. 205 ant sienų buvo vizualiai matomų pelėsių požymių, teismas akcentuoja, kad, pirma, pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas tik nuo 2018-10-12, antra, Lukiškių TI-K 2018-09-04 raštu informavo Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kad pažeidimai kameroje Nr. 205 yra pašalinti – sienų vietos, kuriose buvo vizualiai matomi pelėsių požymiai, apdorotos antigrybeliniu skysčiu, nušlifuotos ir naujai užglaistytos. Nors kameroje Nr. 217 patikrinimo, atlikto 2018-08-03, 2018-08-08 metu nustatyta, kad bendra dirbtinė apšvieta buvo mažesnė, nei higienos normoje įtvirtinti reikalavimai, tačiau teismas pažymi, kad pakartotinio patikrinimo metu, kuris atliktas 2018-09-05 jau padaryta išvada, kad pažeidimai pašalinti. Be to, pareiškėjas kameroje Nr. 217 buvo laikomas tik nuo 2018 m. lapkričio mėnesio. Taigi šios aplinkybės pareiškėjo teisių ar interesų į tinkamas kalinimo sąlygas objektyviai negalėjo pažeisti.
Nurodytų aplinkybių kontekste teismas daro išvadą, kad neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų dėl higienos normų reikalavimų užtikrinimo gyvenamosiose kamerose nenustatyta, iš pateiktos rašytinės medžiagos matyti, kad atsakovės atstovas atsižvelgia į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atliktus patikrinimus, taiso gyvenamųjų kamerų sąlygų atitikties higienos normų reikalavimams trūkumus, jeigu tokie yra nustatomi, remontuoja gyvenamąsias kameras pagal esamus finansinius, darbo resursus.
Pareiškėjo teigimu, dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jis susirgo (duomenys neskelbtini) liga, ši aplinkybė turi būti prilyginama tiesioginiam kankinimui.
Teismo vertinimu, pagal pateiktą rašytinę medžiagą, nustatyta, kad pareiškėjui diagnozuota psoriazė (b. l. 19–20) ir jam buvo skirtas gydymas. Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas buvo periodiškai etapuojamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl atliekamų jo sveikatos patikrų, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovės atstovas netinkamai organizavo pareiškėjo gydymą. Taip pat, nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų dėl higienos normų reikalavimo nesilaikymo, nevertintinos pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad psoriazės liga pareiškėjas susirgo būtent dėl atsakovės atstovo veiksmų. Pareiškėjo skundo argumentai, kad jis būtent dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K susirgo psoriaze, laikytini nepagrįstais.
Apibendrinant nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, konstatuotina, kad skundas pagrįstas tik dalyje, t. y. dėl privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo, kas reiškia, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistas iš viso 517 parų, tačiau apskaičiuojant neturtinės žalos dydį aktuali aplinkybė, kad dalį ši laiko pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą ( LAT 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Nustačius kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, sprendžiama, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui priteisiamas pinigais (žr., pvz., 2018-07-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018-05-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018, 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K naudojantis netinkamai įrengtais sanitariniais mazgais iš viso 517 parų, dalį šio laiko buvo kalinamas vienas. Tokios aplinkybės galėjo sukelti nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų, jo orumo pažeminimą, tačiau pažeidimo intensyvumas tomis paromis, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas laikytinas nedideliu. Kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018, 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018), į aplinkybę, kad pareiškėjas dalį kalinimo laiko dalį laiko kamerose buvo kalinamas vienas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistinas 1 000 Eur neturtinės žalos dydis, taigi pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 5 punktas)
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Teismas pažymi, kad vadovaujantis 42 straipsnio 1 dalimi, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Kadangi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojanti institucija nepateikė teismui duomenų apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas ir jų nepagrindė, tai pareiškėjo prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas nevertintinas.
Kadangi byloje pateikta asmens ligos istorijos kopija, tai ji, siekiant apsaugoti informacijos apie pareiškėjo sveikatą konfidencialumą, teismo iniciatyva pripažįstama nevieša bylos medžiaga.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. L. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. L. 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas).
Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Pripažinti administracinės bylos Nr. I-2816-426/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01033-2019-2) medžiagos dalį, t. y. pareiškėjo sveikatos istorijos kopiją (b. l. 142–145) nevieša, neleidžiant su ja susipažinti ir jos kopijuoti ne proceso dalyviams.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.