Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Alytaus pataisos namų, Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo, atstovaujamo solidariai Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) ir Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 345 000 Lt (100 000 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo sulaikymo buvo kalinamas ir etapuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą – nuo 2005 m. iki 2013 m. gruodžio mėn. periodiškai Šiaulių TI; nuo 2005 m. iki 2013 m. gruodžio mėn. periodiškai Lukiškių TI-K; nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 6 d. Alytaus PN; nuo 2011 m. rugsėjo iki 2014 m. birželio 30 d. periodiškai buvo Vilniaus PN; nuo 2014 m. birželio 30 d. kalinamas Lukiškių TI-K. Pareiškėjas tvirtino, kad visos šios įstaigos neužtikrino Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio ir Lietuvos Respublikos įstatymuose bei higienos normose įtvirtintų reikalavimų, buvo kalinamas nežmoniškomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI asmeniui tekdavo bendro ploto tik apie 2–2,5 kv. m, o neįskaičiavus privalomojo inventoriaus (lovos, stalas, spintelės ir t. t.) laisvo ploto asmeniui likdavo tik apie l kv. m. Kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, nustatytų drėgmei ir apšvietimui. Kameros buvo antisanitarinės būklės, nuolat juntama drėgmė ir šaltis, sienos padengtos juodu pelėsiu, kenksmingu žmogaus organizmui. Lukiškių TI-K kameros, kurių plotas yra apie 8 kv. m yra 4–6 vietų. Įrengus visus numatytus baldus, t. y. lovas, spintelę, stalą suolą ir sanitarinį mazgą su prausykla, bendro laisvo ploto liko tik apie 2 kv. m. Alytaus PN buvo laikomas ankštose gyvenamosiose patalpose su daugybe žmonių avarinės būsenos patalpose: grindys išlūžusios, daugiau nei pusės sienų tinkas nukritęs, nuo drėgmės ant sienų kondensavosi vandens lašai, pelėsis ir grybelis. Sąlygos buvo baisios ir tai paliko didžiulį neigiamą poveikį jo organizmui ir asmenybei. Vilniaus PN taip pat yra pažeidžiamos higienos normos dėl tenkančio laisvo ploto vienam asmeniui. Nuo 2014 m. birželio 30 d. vėl yra kalinamas Lukiškių TI-K, kur grubiai nesilaikoma higienos normų reikalavimų bei pažeidžiamos teisės į įstatymuose numatytus minimalaus laisvo ploto asmeniui reikalavimus. Tokiu nežmonišku elgesiu įkalinimo įstaigų administracijos dirbtinai sukuria psichologinę įtampą tarp kalinamų asmenų, provokuoja asmenų tarpusavio konfliktus. Šiaulių TI, Lukiškių TI-K, Alytaus PN, Vilniaus PN sanitarinių švaryklų nėra. Dušas sanitarinės švaryklos neatstoja, o ir einant į dušą suimtieji nėra aprūpinami pagal materialinio aprūpinimo normas privalomu išduoti muilu (30 gr.). Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K nėra skalbyklų. Suimtiesiems skalbiant rūbus rankomis ir po to juos džiovinant gyvenamosiose kamerose, pažeidžiami kiti higienos normų reikalavimai (drėgmė, pelėsis). Prieš langus maždaug 1 metro atstumu įrengtos papildomos grotos specialiai tam, kad kalinami asmenys negalėtų pasiekti atidaryti langų (vėdinti kamerų per langus) šiltuoju metų laiku bei negalėtų užsandarinti langų šaltuoju metų laiku. Tai lemia padidėjusią drėgmę patalpose, privalomo temperatūrinio režimo pažeidimus, pelėsio veisimąsi. Šiaulių TI, Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai nėra atitverti nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies ir neturi atskiros oro šalinimo sistemos, dėl ko visi perpildytoje patalpoje esantys asmenys priversti uostyti tualeto smarvę. Suimtiesiems išduodama patalynė yra pasibaisėtinos būklės. Patalynė (čiužinys, antklodė) visuomet eksploatuojama be užvalkalų, dažnai be pagalvės užvalkalo ir paklodžių. Vatos pagrindu pagamintas minkštasis lovos inventorius (čiužinys, antklodė, pagalvė) negali būti skalbiamas, sauso (cheminio) valymo galimybių įkalinimo įstaigos neturi, taigi minėtas inventorius geriausiu atveju yra tik dezinfekuojamas. Tačiau dezinfekavimas nepašalina į minkštąjį lovos inventorių įsigėrusio prakaito ir purvo. Šiaulių TI, Lukiškių TI-K bei Alytaus PN veisiasi tarakonai, kamerų sienos ir lubos paveiktos pelėsinio grybelio. Šiaulių TI, Lukiškių TI-K, Alytaus PN ir Vilniaus PN buvo laikomas neleistinomis sąlygomis, neužtikrinant pagarbos žmogaus orumui, gyvenamųjų patalpų plotui neatitinkant teisės aktų reikalavimų, dėl ko patyrė dvasinį sukrėtimą kuris pasireiškė įvairiais psichologiniais išgyvenimais – neviltimi, bejėgiškumo jausmu, skriaudos jausmu, liūdesiu. Ilgai trukę negatyvūs išgyvenimai padarė psichologinę traumą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą, skundą atmesti.

Atsiliepime pateikė pareiškėjo judėjimo grafiką. Paaiškino, jog maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Pažymėjo, kad šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio numatytų reikalavimų. Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Dėl kamerų remonto paaiškino, kad jis Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-103 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašu. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri ir suteikia skalbinių skalbimo paslaugas už pinigus. Suimtieji ir nuteistieji teikiama paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali raštu kreiptis dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinosios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti, taip pat prašė taikyti ieškinio senatį.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2005 m. gruodžio 23 d. iki 2013 m. gegužės 28 d., buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,19 kv. m iki 7,97 kv. m, tik keletą kartų pareiškėjui galbūt teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Pažymėjo, kad įstaiga veikia 1911 metais pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra nuolatinė ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Pareiškėjas Šiaulių TI ginčo laikotarpiu iš viso buvo laikomas 26 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, taip pat laisvalaikio užimtumo metu (kalinamieji kiekvieną dieną turi galimybę eiti sportuoti į sporto salę, žaisti stalo tenisą, krepšinį ir t. t.) asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos bei kt.). Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimai, susiję su šiais darbais netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl vėdinimo. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Dėl nepakankamo finansavimo, Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis gražinamas atsakingiems pareigūnams. Buvimo Šiaulių TI laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t. y. nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. gegužės 28 d. periodiškai buvo išduodami rankšluosčiai, lovos skalbiniai, būtinos higienos priemonės. Teisės aktai numato galimybę asmenims laisvės atėmimo vietose naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja, o asmenys įstaigoje aprūpinami patalyne pagal jų poreikius. Poreikių patenkinimą ir išduotos patalynės kiekio pakankamumą asmenys patvirtina asmeniniu parašu išduotos patalynės kiekio grafoje. Visais atvejais, kai pareiškėjui buvo išduotas kitoks nei VVTU ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normoje nustatytas maksimalus išduotinas patalynės kiekis arba buvo atsisakyta patalynės elementų, pareiškėjas išreiškė savo sutikimą dėl konkretaus išduotų daiktų kiekio. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujasi teisės aktų nustatytais įpareigojimais, todėl pareiškėjo teiginiai, jog nebūdavo išduodamas muilas prieš maudymąsi yra nepagrįsti. Iki 2011 metų asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius Šiaulių TI suimtieji skalbdavosi kamerose patys. Tam tikslui kamerose būdavo iškabinamos virvės skalbiniams džiovinti, išduodamos vonelės ir ūkinis muilas. Kadangi jokie teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo gyvenamosiose kamerose bei dėl kalinamųjų saugumo, 2011 m. rugsėjo mėn. įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė ir rankšluosčiai taip pat suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai (Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas). Nuo 2011 m. spalio mėn. Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Teigė, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN nesutiko su pareiškėjo skundu, prašė jį atmesti, reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už 2010 m. balandžio 20 d. – 2011 m. rugsėjo 6 d. laikotarpį prašė taikyti ieškinio senatį.

Paaiškino, kad negali nurodyti, kuriuose konkrečiai miegamuosiuose pareiškėjas gyveno skundžiamu laikotarpiu, nes tuo metu įstaiga tokių duomenų nekaupė ir nesaugojo. Alytaus PN visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gyvena miegamuosiuose, gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose aikštelėse. Santykinai mažą plotą kompensuoja suteikta judėjimo laisvė, gyvenamojo ploto trūkumą kompensuoja dideli lokalinių sektorių kiemų plotai. Skundžiamu laikotarpiu įstaigoje buvo atlikti visuomenės sveikatos centro patikrinimai, higienos normų reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai paskaičiuotas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN nesutiko su pareiškėjo skundu, prašė skundą atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno skunde minimose gyvenamosiose patalpose neturi galimybės, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y., Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Visiems suteikiama atskira miegamoji vieta. Kamerų tipo patalpose Nr. 2, 5, 10 ir 17 pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, šiose patalpose jis atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Pareiškėjas kamerų tipo ar baudos izoliatoriaus patalpose buvo laikomas, nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų. Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Vilniaus PN kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuose inventorius atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymą Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“. Patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam nuteistajam tenkantis plotas atitinka teisės aktų reikalavimus. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prausimasis organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto nuostatomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) nesutiko su pareiškėjo skundu, prašė taikyti ieškinio senatį, skundą atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, jog atsakovo atstovai būtų sąmoningai siekę nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas su skundu dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, t. y. pareiškėjas nesilaikė BVK 183 straipsnyje nustatytos tvarkos, todėl Kalėjimų departamentas apie tariamų pažeidimų aplinkybes nebuvo informuotas ir negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų fakto bei pateikti duomenų. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio iki 2014 m. birželio 30 d. laisvės atėmimo bausmę atliko pataisos namuose, kur asmenys nėra laikomi kaip izoliatoriuje. Nuteistieji yra patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nėra apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, nuteistieji gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės, kiti sportiniai įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali dirbti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai paskaičiuotas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo V. M. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 050 Eur, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad Šiaulių TI, Alytaus PN ir Kalėjimų departamentas prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismas vadovavosi CK 1.124 straipsnio, 1.131 straipsnio 1 dalies, 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatomis ir nustatęs, kad pareiškėjas skundą teismui paštu išsiuntė 2014 m. gruodžio 30 d., konstatavo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo šioje byloje gali būti reiškiamas už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 30 d. Teismas vadovavosi CK 1.131 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nurodė, jog nenustatė pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad yra pagrindas tenkinti prašymą ir pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senaties terminą ir už laikotarpį nuo 2005 m. birželio mėn. iki 2011 m. gruodžio 30 d. skundo dalį atmesti.

Teismas nustatė, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 6 d., todėl reikalavimui dėl žalos priteisimo kalint Alytaus PN nusprendė taikyti ieškinio senaties terminą ir šią skundo dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad spręs, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d., kai pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI, Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN.

Teismas vadovavosi CK nuostatomis bei jas aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje.

Dėl kalinimo Lukiškių TI-K

Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m vienam asmeniui.

Teismas, vadovaudamasis bylos duomenimis, nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. vasario 14 d. ir atskirais laikotarpiais buvo laikomas iki 2014 m. gruodžio 15 d. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 113 (plotas –6,43 kv. m), Nr. 375 (plotas – 7,37 kv. m), Nr. 321 (plotas – 7,70 kv. m), Nr. 121 (plotas – 7,38 kv. m), Nr. 235A (plotas – 5,44 kv. m), Nr. 374 (plotas – 7,23 kv. m), Nr. 108 (plotas – 7,38 kv. m), Nr. 384 (plotas – 7,35 kv. m), Nr. 114 (plotas – 7,31 kv. m), Nr. 385 (plotas – 6,79 kv. m), Nr. 370 (plotas – 7,01 kv. m), Nr. 220 (plotas – 6,90 kv. m), Nr. 122 (plotas – 7,38 kv. m), Nr. 120 (plotas – 7,38 kv. m), Nr. 391 (plotas – 34,27 kv. m), Nr. 321 (plotas – 7,70 kv. m), Nr. 112 (plotas – 7,28 kv. m), Nr. 124 (plotas – 7,31 kv. m), Nr. 115 (plotas – 7,45 kv. m), Nr. 254 (plotas – 34,71 kv. m), Nr. 121 (plotas – 7,38 kv. m), Nr. 112A (plotas – 6,34 kv. m), Nr. 254 (plotas – 34,71 kv. m), Nr. 107 (plotas – 7,38 kv. m), Nr. 110 (plotas – 7,48 kv. m), Nr. 106 (plotas – 7,38 kv. m), Nr. 343 (plotas – 8,08 kv. m), Nr. 122 (plotas – 7,38 kv. m), Nr. 309 (plotas – 7,72 kv. m), Nr. 284 (plotas – 7,15 kv. m), Nr. 154 (plotas – 7,94 kv. m) kartu su 1–11 asmenų.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo judėjimo grafikas patvirtina, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu, Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas Įsakymo 1.3.1 punkto nuostatą iš dalies atitiko šiomis dienomis: 2012 m. vasario 14 d. vakare, 2012 m. vasario 17 d. – 2012 m. kovo 6 d., 2012 m. kovo 15 d. – 2012 m. balandžio 18 d., 2012 m. balandžio 28 d. vakare, 2012 m. balandžio 29 d., 2012 m. balandžio 30 d. vakare, 2012 m. gegužės 1 d. – 2012 m. gegužės 28 d., 2012 m. gegužės 29 d. vakare, 2012 m. gegužės 30 d. – 2012 m. liepos 23 d., 2012 m. rugpjūčio 7 d. vakare, 2012 m. rugpjūčio 8 d. – 2012 m. rugpjūčio 9 d., 2012 m. rugpjūčio 17 d. – 2012 m. rugpjūčio 19 d., 2013 m. kovo 1 d. – 2013 m. kovo 3 d., 2013 m. kovo 6 d., 2013 m. kovo 7 d. ryte, 2013 m. gegužės 18 d. vakare, 2013 m. gegužės 19 d., 2013 m. gegužės 28 d. vakare, 2013 m. gegužės 30 d. ryte, 2013 m. lapkričio 15 d., 2013 m. lapkričio 17 d., 2013 m. gruodžio 13 d., 2013 m. gruodžio 31 d. – 2014 m. sausio 2 d., 2014 m. liepos 2 d. – 2014 m. liepos 4 d., 2014 m. liepos 10 d., 2014 m. liepos 23 d., 2014 m. rugpjūčio 20 d., 2014 m. rugpjūčio 28 d., 2014 m. rugsėjo 30 d., 2014 m. spalio 2 d., 2014 m. spalio 13 d., 2014 m. lapkričio 5 d. – 2014 m. lapkričio 7 d., 2014 m. lapkričio 21 d.

Teismas nustatė, kad 2012 m. kovo 7 d. – 2012 m. kovo 13 d., 2012 m. balandžio 19 d. – 2012 m. balandžio 26 d., 2012 m. liepos 24 d. – 2012 m. rugpjūčio 6 d., 2012 m. rugpjūčio 10 d. – 2012 m. rugpjūčio 16 d., 2012 m. rugpjūčio 20 d. – 2012 m. rugsėjo 5 d., 2012 m. rugsėjo 7 d. – 2013 m. vasario 28 d., 2013 m. kovo 4 d. – 2013 m. kovo 5 d., 2013 m. kovo 8 d. – 2013 m. gegužės 16 d., 2013 m. gegužės 20 d. – 2013 m. gegužės 27 d., 2013 m. gegužės 31 d. – 2013 m. lapkričio 14 d., 2013 m. lapkričio 18 d. – 2013 m. gruodžio 12 d., 2013 m. gruodžio 16 d. – 2013 m. gruodžio 30 d., 2014 m. sausio 3 d. – 2014 m. birželio 30 d., 2014 m. rugsėjo 23 d. – 2014 m. rugsėjo 29 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K.

Teismas nurodė, kad valandomis laikas, kai kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas, todėl pareiškėjo kalinimo kamerose dienas nusprendė skaičiuoti apytiksliai, vieną parą dalindamas per pusę.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2014 m gruodžio 15 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 345 paras, iš kurių 170 parų buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Išanalizavęs bylos duomenis teismas nustatė, kad nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. 175 paras Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose pažeidžiant minimalią 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą Įsakymu, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.

Teismas vadovavosi Higienos normos HN 76:2010 41, 43, 39.2, 24, 56, 60, 62, 63, 66 punktais ir pažymėjo, kad Lukiškių TI-K niekaip neatsikirto į pareiškėjo argumentą dėl sanitarinės švaryklos nebuvimo, pareiškėjo teiginį paneigiančių įrodymų nepateikė. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentą, jog Lukiškių TI-K nėra sanitarinės švaryklos, kad pareiškėjui nebuvo išduotas individualus muilas, todėl šią aplinkybę teismas laikė įrodyta.

Teismas vadovavosi Lukiškių TI-K paaiškinimais, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašu. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri ir suteikia skalbinių skalbimo paslaugas už pinigus. Suimtieji ir nuteistieji teikiama paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, tai gali raštu kreiptis dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad kreipėsi dėl nemokamo viršutinių drabužių išskalbimo ir toks jo prašymas buvo netenkintas. Vadovaudamasis tuo, teismas pareiškėjo teiginius dėl sąlygų išsiskalbti drabužius nesudarymo vertino kaip nepagrįstus.

Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nurodė, jog kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, įrodymų, kad dėl to būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi, pareiškėjas teismui nepateikė.

Teismas nustatė, kad 2012 m. sausio mėnesį Lukiškių TI-K su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ sudarė paslaugų teikimo sutartį dėl patalpų priežiūros siekiant išsiaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir jų naikinimo darbų atlikimo. 2013 m. gruodžio mėnesį Lukiškių TI-K su UAB „Dezinfa“ sudarė sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Teismas sprendė, jog šie į bylą pateikti dokumentai paneigia pareiškėjo argumentus dėl tarakonų buvimo.

Pareiškėjo teigimu, įrengti sanitariniai mazgai neatitverti nuo gyvenamos patalpos dalies. Teismas vadovavosi Higienos normos HN 76:2010 21 punktu ir vadovaudamasis Lukiškių TI-K teiginiais bei nustatė, kad priešingai nei nurodo pareiškėjas – sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Teismas nurodė, jog neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais paaiškinimais.

Teismas nurodė, kad byloje nustatyti šie Higienos normos HN 76:2010 56, 62 punktų pažeidimų atvejai: Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 20 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-251 patvirtina, kad kameroje Nr. 121 nuo sienų ir lubų vietomis nusilupę dažai, lubos vietomis pajuodę (yra pelėsių požymių); 2012 m. gegužės 25 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-553 patvirtina, kad kamerose Nr. 112A, 121 buvo atliktas remontas, pašalinti Higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimai; iš 2012 m. balandžio 23 d. patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13.16-381 matyti, kad kameroje Nr. 385 nuo sienų nusilupę dažai, ant lubų matosi pelėsis; 2012 m. gegužės 2 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-419 patvirtina, kad kameroje Nr. 391 nuo sienų ir lubų vietomis nusilupę dažai, tačiau 2012 m. liepos 2 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13-3)-13.16-800 nustatyta, kad kamera Nr. 391 patikrinimo metu (2012 m. birželio 26 d.) buvo remontuojama; 2013 m. gegužės 17 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-13.16-523 nustatyta, kad kameroje Nr. 115 vietomis nusilupę dažai, tačiau 2013 m. birželio 17 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-715 nurodyta, jog šie pažeidimai pašalinti; iš 2013 m. gruodžio 18 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-13.16-1677 matyti, kad kameroje Nr. 309 vietomis nuo lubų ir sienų nubyrėję dažai, 2012 m. birželio 17 d. patikrinimo aktas Nr. 13.3)-13.16-716 kameroje Nr. 390 vietomis nubyrėję lubų ir sienų dažai. Teismas konstatavo, kad Higienos normos HN 76:2010 56, 62 punktų reikalavimų neužtikrinimas leidžia daryti išvadą, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip privalėjo veikti.

Dėl kalinimo Šiaulių TI

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, buvo laikomas 26 dienas: nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2012 m. balandžio 23 d., nuo 2012 m. balandžio 25 d. iki 2012 m. balandžio 27 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki 2012 m. rugpjūčio 7 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d., nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2013 m. gegužės 28 d. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nenurodė, kuriomis konkrečiomis dienomis vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas (3,6 kv. m) pareiškėjui nebuvo užtikrintas, tačiau šio pažeidimo iš esmės neneigia.

Šiaulių TI nurodo, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl vėdinimo; visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio; pareiškėjui periodiškai buvo išduodami rankšluosčiai, lovos skalbiniai, būtinos higienos priemonės. Šiaulių TI 2015 m. sausio 20 d. pažymoje Nr. 62/08-68 nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga; nuo 2011 m. rugsėjo mėn. Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė bei rankšluosčiai taip pat suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai (Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužiu ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas). Nuo 2013 m. spalio mėn. Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugas teikia UAB „Juvidė“. Kamerų dezinfekcija įstaigoje atliekama kasdien, apie tai pažymima Objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnale. Kamerose graužikų naikinimui naudojamos lipnios juostelės, o pagal suimtųjų prašymus, deratizacija papildomai atliekama cheminiu būdu. Deratizacija, pagal planą, atliekama kartą per mėnesį. Šiaulių TI esantys suimtieji ir nuteistieji kiekvieną mėnesį yra aprūpinami asmens higienos priemonėmis ir patalyne. Sanitarinėje valykloje įrengtos 2 dezinfekcinės kameros. Bylos medžiaga patvirtina, kad Šiaulių TI patalpos valomos, atliekamos patalpų dezinfekscijos, dezinsekcijos ir deratizacijos procedūros, patalpos vėdinamos per langus, kamerų paprastasis remontas atliekamas pagal galimybes. Iš 2012 m. liepos 9 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. _EP-254 matyti, kad pirmo ir antro aukšto koridoriaus lubų dažų danga lupasi, matosi vandens nubėgimo žymės, iš viršutinio aukšto sunkiasi vanduo (Higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimas).

Dėl kalinimo Vilniaus PN

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas šiose patalpose: nuo 2012 m. sausio 25 d. iki 2012 m. sausio 31 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 2 (plotas – 12,75 kv. m, 3 miegamosios vietos); nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. liepos 31 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 10 (plotas – 12,47 kv. m, 3 miegamosios vietos); nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. – 2012 m. rugsėjo 23 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 17 (plotas – 13,30 kv. m, 3 miegamosios vietos); nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2012 m. spalio 17 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 2 (plotas 12,75 kv. m, 3 miegamosios vietos); nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2013 m. sausio 10 d. gyvenamojoje patalpoje Nr. 406 (bendrabučio tipo patalpa, plotas – 31,72 kv. m, 10 miegamųjų vietų); nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. vasario 26 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 5 (plotas – 12,41 kv. m, 3 miegamosios vietos); nuo 2013 m. spalio 3 d. atliko 5 parų nuobaudą kamerų tipo patalpoje Nr. 2 (plotas 12,75 kv. m, 3 miegamosios vietos), vėliau kelis kartus buvo apgyvendintas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 311 (plotas – 31,15 kv. m, 10 miegamųjų vietų).

Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 (nuo 2010 m. balandžio 30 d. galiojanti redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 11¹ punktu, nustatančiu, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Iš pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjo buvimo Vilniaus PN laikotarpiu buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui teisės aktuose nustatytas plotas. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo paaiškinimais, kad kamerų tipo ir gyvenamosiose patalpose būtų laikoma daugiau asmenų, nei jose įrengta miegamųjų vietų, juolab tai patvirtinančių įrodymų pareiškėjas teismui nepateikė. Kitus pareiškėjo skundo argumentus teismas atmetė įvertinęs Vilniaus PN paaiškinimus, jog Vilniaus PN gyvenamosios patalpos ir pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82. Teismas konstatavo, jog nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (neveikimo), ir nurodė, kad nėra tikslinga byloje vertinti likusias atsakomybės sąlygas šiuo aspektu, ir nusprendė šią skundo dalį atmesti.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K, Šiaulių TI pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Tokios pačios pasekmės galėjo kilti ir dėl sanitarinės švaryklos Lukiškių TI-K nebuvimo, Higienos normos HN 76:2010 56, 62 punktų pažeidimų. Teismas nurodė, jog jam nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos iš Lukiškių TI-K, Šiaulių TI yra pagrįstas.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose padaryta išvada, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į laikotarpio, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K, Šiaulių TI kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, trukmę, į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus, minimalios mėnesinės algos dydį, į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta 100 000 Eur. Teismas vertino, kad prašoma priteisti suma yra akivaizdžiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui nusprendė priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl laikymo kamerose, kai nebuvo užtikrintas minimalus plotas vienam asmeniui Lukiškių TI-K, ir 50 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl Higienos normos HN 76:2010 56, 62 punktų pažeidimų iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K (iš viso 1 050 Eur). Teismas vertino, kad šiuo atveju teisėtas ir pagrįstas yra 100 Eur žalos priteisimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI (80 Eur už kalinimą neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto ir 20 Eur už Higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimą).

III.

Pareiškėjas V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti visiškai.

Pareiškėjas tvirtina, kad teismas nepagrįstai pritaikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Teigia, kad turėjo būti vadovaujamasi CK 1.134 straipsnio 1 punktu, nustatančiu, kad ieškinio senatis dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimų yra netaikoma. Taip pat pareiškėjas teigia, kad atsakovo atstovų veiksmai yra tęstinio pobūdžio, todėl vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi ieškinio senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo 2014 m. gruodžio 30 d.

Pareiškėjas teigia, kad teismas neteisingai nustatė Lukiškių TI-K jo laikymo teisės reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpį. Paaiškina, kad atskaičiavus kamerose esančių baldų užimamą plotą jam tekdavo tik apie 3 kv. m ploto. Taip pat pareiškėjas tvirtina, jog teismas nepagrįstai atmetė skundo argumentus dėl viršutinių rūbų skalbimo. Pareiškėjo nuomone, prašymo įkalinimo įstaigai nepateikimas nepaneigia fakto, kad drabužiai nebuvo skalbiami. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino Higienos normos HN 76:2010 64 punkto pažeidimo. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad teismas netinkamai įvertino jo skundo argumentus dėl Higienos normos HN 76:2010 24 punkto pažeidimo – kamerų vėdinimo. Paaiškina, kad įrengtos grotos ant langų atima iš kalinčių asmenų galimybę atidaryti langą. Pareiškėjas pažymi, jog tai, kad buvo sudarytos sutartys dėl kenkėjų naikinimo, nepatvirtina fakto, kad tokie darbai buvo atliekami. Taip pat pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais dėl Higienos normos HN 76:2010 21 punkto – sanitarinio mazgo įrengimas – pažeidimo. Paaiškina, kad sienelės, atskiriančios sanitarinį mazgą nuo gyvenamos patalpos neišsprendžia problemos, nes yra juntamas nemalonus kvapas. Nurodo, kad sanitarinis mazgas yra įrengtas priešais duris, kuriose yra langas, todėl jis jaučiasi nuolat stebimas, pareigūnams (tarp jų ir priešingos lyties) staiga atidarius duris pasijusdavo sėdintis ant klozeto viešai koridoriuje. Pareiškėjas tvirtina, kad ilgalaikis kalinimas tokiomis sąlygomis yra orumo pažeidimas, tokie veiksmai prieštarauja Konvencijos nuostatoms.

Pareiškėjas teigia, kad teismas neišnagrinėjo skundo dalies dėl jo kalinimo Šiaulių TI. Pažymi, kad sprendime teismas išdėstė tik atsakovo atstovo išsakytus argumentus, tačiau nepasisakė dėl pareiškėjo skundo motyvų, todėl, pareiškėjo nuomone, ši skundo dalis yra neišnagrinėta.

Pareiškėjas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis plotas pareiškėjui kalint Vilniaus PN. Pareiškėjas paaiškina, jog Vilniaus PN neteisingai nurodė, kad jo kalinimo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose Nr. 406 ir 311 buvo po 10 miegamųjų vietų. Pareiškėjas tvirtina, kad ginčo laikotarpiu nurodytose patalpose buvo po 12 miegamųjų vietų, miegamųjų vietų skaičius buvo sumažintas tik 2015 m. vasario mėnesį.

Pareiškėjas tvirtina, kad teismas nepasisakė dėl daugumos jo skundo argumentų, todėl tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas, spręsdamas žalos dydžio klausimą, neatsižvelgė į patirtų neigiamų dvasinių išgyvenimų trukmę ir intensyvumą. Akcentuoja, kad patirti neigiami išgyvenimai nėra vienkartiniai ir trumpalaikiai. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 16 d. nutarimu. Taip pat teismas neatsižvelgė į EŽTT bei Lietuvos teismų praktiką. Pareiškėjas vadovaujasi EŽTT byla Canali prieš Prancūziją, kurioje buvo priteistas 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas už 6 mėnesius, ir pažymi, jog jam už ilgesnį laikotarpį buvo priteista ženkliai mažesnė suma. Pareiškėjas pažymi, kad jo patirta neturtinė žala turi būti atlyginta priteisiant pakankamo dydžio piniginę kompensaciją.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka.

Atsiliepime pažymima, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog jo teisės pažeistos, negynė savo teisių, todėl galima išvada, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt siekdamas pasipelnyti iš valstybės. Atsiliepime teigiama, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pažymima, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie patvirtintų jo patirtą žalą. Atsiliepime akcentuojama, kad Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir jo neišskyrė iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka.

Atsiliepime pažymima, kad Lukiškių TI-K stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Atsiliepime akcentuojama, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka.

Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėsto atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes bei argumentus. Papildomai nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog gyvenamosiose patalpose Nr. 406 ir 311 pareiškėjo kalinimo metu buvo įrengta 12, o ne 10 miegojimo vietų. Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tokius teiginius. Atsakovo atstovas Vilniaus PN pažymi, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi siekdamas pasipelnyti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka.

Atsiliepime nurodoma, kad teismas nepažeidė teisės normų, tinkamai vertino visas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui V. M. už kalinimą 2005 m. birželio mėn. – 2014 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K, Šiaulių TI, Vilniaus PN bei Alytaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 30 d. išsiuntė paštu pirmosios instancijos teismui skundą, kuriame nurodė, kad 345 000 Lt (100 000 Eur) neturtinę žalą patyrė dėl atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų, nes Lukiškių TI-K, Šiaulių TI, Vilniaus PN bei Alytaus PN 2005 m. birželio mėn. – 2014 m. gruodžio 30 d jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas vertino tik pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K, Šiaulių TI bei Vilniaus PN sąlygas nuo 2011 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d., nes atsakovo atstovų prašymu taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimams atlyginti dėl kalinimo nuo 2005 m. birželio mėn. iki 2014 m. gruodžio 30 d. atsiradusią neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. 175 paras Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta teisė į Įsakymu Nr. V-124 nustatytą minimalią 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą kamerose, ir už šį pažeidimą pareiškėjui nusprendė priteisti 1 000 Eur, už nustatytus Higienos normos HN 76:2010 56, 62 punktų pažeidimus pareiškėjui priteista 50 Eur neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, buvo laikomas 26 dienas, atsakovui nenurodžius, kuriomis konkrečiomis dienomis vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas (3,6 kv. m) pareiškėjui nebuvo užtikrintas, tačiau šio pažeidimo iš esmės neneigus, už šį pažeidimą nuspręsta pareiškėjui priteisti 80 Eur neturtinės žalos, bei 20 Eur už Higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo buvimo Vilniaus PN laikotarpiu buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui teisės aktuose nustatytas plotas, laikytasi higienos reikalavimų.

Pareiškėjas dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, netinkamai nustatė Lukiškių TI-K jo laikymo teisės reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpį, nepagrįstai nenustatė Higienos normos HN 76:2010 21, 24, 64 punktų pažeidimų Lukiškių TI-K, neišnagrinėjo jo skundo argumentų dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI bei Vilniaus PN, neteisingai nustatė priteistinos neturtinės žalos dydį.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas šiuo aspektu laikosi pozicijos, jog senaties terminas iš viso negalėjo būti taikomas, o jeigu jis taikomas, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė termino eigos pradžios momentą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo, pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi iš nurodytų išaiškinimų matyti, kad EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovo atstovai atsiliepimuose į skundą (I t, b. l. 32–41, II t., b. l. 66–75, 132–136) prašė taikyti ieškinio senatį.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad šiuo atveju ieškinio senatis netaikytina, nes ji nėra taikoma asmeninių neturtinių teisių pažeidimams, yra nepagrįstas. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, o pagal CK 1.134 straipsnio 1 punktą ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Taigi iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma, be kita ko, tik tais atvejais kai reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas, o reiškiamam turtiniam reikalavimui, pvz., kaip šiuo atveju atlyginti neturtinę žalą, ieškinio senatis yra taikoma ir ji yra nustatyta CK 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pažymėtina, kad minėta pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o ne pareiškėjo skunde akcentuojama CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, jog ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (žr., pvz., 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-784-858/2015).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gruodžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010 taip pat yra nurodęs, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), tačiau iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis, t. y. taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.). Kadangi šiuo atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo, o ne dėl neturtinių teisių (CK 1.114–1.115 str.) gynybos, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad yra pagrindas taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatas, nes reikalavimams dėl padarytos žalos, įskaitant ir kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-784-858/2015).

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad atsakovo atstovų veiksmai yra tęstinio pobūdžio, todėl vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi ieškinio senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo 2014 m. gruodžio 30 d. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, jog tai nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011), todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad ieškinio senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo 2014 m. gruodžio 30 d. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie jo nurodomą patirtą neturtinę žalą. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo skunde nurodomi pažeidimai pasireiškė skirtingais laikotarpiais, be to, byloje nebuvo pateikta įrodymų dėl neigiamų pasekmių, paaiškėjusių vėliau nei pasireiškė pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai senaties terminą skaičiavo nuo to momento, kai pasireiškė pareiškėjo teisių pažeidimai, nes nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K, Šiaulių TI, Vilniaus PN bei Alytaus PN nuo 2005 m. birželio mėn. iki 2014 m. gruodžio 30 d., o skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2014 m. gruodžio 30 d. (pagal spaudą ant voko, I t., b. l. 26). Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijamu kalinimo pareiškėjo nurodytose įstaigose laikotarpiu pareiškėjas suprato savo teisių pažeidimą, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Lukiškių TI-K, Šiaulių TI, Vilniaus PN bei Alytaus PN nuo 2005 m. birželio mėn. iki 2011 m. gruodžio 30 d., priteisimo.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja svarbios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, sudarančios pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K, Šiaulių TI bei Vilniaus PN nuo 2011 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams ir tai, ar dėl jų pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo atlikto pareiškėjo patirtos neturtinės žalos vertinimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinkama su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė Lukiškių TI-K jo laikymo teisės reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpį, nes atskaičiavus kamerose esančių baldų užimamą plotą jam tekdavo tik apie 3 kv. m ploto. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas taikė Įsakyme nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto normą ir, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas konkrečiomis dienomis, dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičius, nustatė, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nuo 2011 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. 175 dienas teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustato norma. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą. Įvertinusi aktualų teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai atsakovo atstovo Lukiškių TI-K nurodytą visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo buvo pažeista Įsakyme nustatyta vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino Higienos normos HN 76:2010 64 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, pažeidimo. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei atsakovo atstovo Lukiškių TI-K paaiškinimus, nustatė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė išsiskalbti drabužius. Tai, kad tokia galimybė buvo sudaryta Lukiškių TI-K laikomiems asmenims patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktai (I t., b. l. 77–79, 179–181, 186–191, 197–198). Tuo tarpu, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nepateikė įrodymų apie tai, kad jam būnant Lukiškių TI-K jis negalėjo išsiskalbti rūbų.

Taip pat pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad teismas netinkamai įvertino jo skundo argumentus dėl Higienos normos HN 76:2010 24 punkto pažeidimo – kamerų vėdinimo. Pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras kamerose, kuriose tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, būtų nustatęs su vėdinimu susijusių pažeidimų. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad galimybė atidaryti langą ir tokiu būdu vėdinti patalpas buvo apribota dėl grotų įrengimo, tačiau byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktai patvirtina, kad kamerose, kuriose buvo laikomas ir pareiškėjas, Higienos normos HN 76:2010 24 punkto pažeidimų nenustatyta, nes kameroje yra langas, kuris pritaikytas vėdinti (I t. b. l. 109–110, 128–129, 134–142, 171–172).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, jog tai, kad buvo sudarytos sutartys dėl kenkėjų naikinimo nepatvirtina fakto, kad tokie darbai buvo atliekami. Teisėjų kolegija, atmesdama šį pareiškėjo argumentą, pažymi, jog byloje esantys Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktai patvirtina, kad graužikų ir parazitų naikinimas buvo vykdomas realiai (I t., b. l. 179–181, 186–191, 199–201).

Taip pat pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais dėl Higienos normos HN 76:2010 21 punkto – sanitarinio mazgo įrengimo – pažeidimo. Paaiškina, kad sienelės, atskiriančios sanitarinį mazgą nuo gyvenamos patalpos neišsprendžia problemos, nes yra juntamas nemalonus kvapas. Nurodo, kad sanitarinis mazgas yra įrengtas priešais duris, kuriose yra langas, todėl jausdavosi stebimas, o pareigūnams (tarp jų ir priešingos lyties) staiga atidarius duris pasijusdavo sėdintis ant klozeto viešai koridoriuje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui šie argumentai nebuvo nurodyti (pareiškėjas skundėsi tik dėl to, kad sanitariniai mazgai neatskirti nuo gyvenamosios patalpos sienele ir neturi atskiros šalinimo sistemos) ir šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas, o remiantis ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2227-520/2016). Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo argumentai nevertintini.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog nebuvo išnagrinėti visi skundo argumentai. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas skundėsi ir Higienos normos HN 76:2010 22, 23, 26 punktų (apšvietimo, temperatūros bei drėgmės normos) reikalavimų pažeidimais jam kalint Lukiškių TI-K. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų matyti, kad nurodyti pažeidimai buvo nustatyti ir kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (I t., b. l. 69–201, II t., b. l. 1–65). Atsižvelgusi į tai, kad nurodytus pažeidimus patvirtina atsakovo atstovo Lukiškių TI-K pateikti įrodymai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo bylą grąžinti šioje dalyje iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes teismo padarytas proceso teisės pažeidimas gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme konstatuojant nurodytus pažeidimus ir peržiūrint dėl šių pažeidimų pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį.

Atmestinas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo skundo dalies dėl jo kalinimo Šiaulių TI. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų, su kalinimu Šiaulių TI susijusių, pažeidimų, juos išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, tarp kurių ir Šiaulių visuomenės centro atliktų patikrinimų aktai (II t., b. l. 101–122), kuriuose neužfiksuoti pareiškėjo nurodomi Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai (išskyrus 62 p.), patalynės bei drabužių skalbimą reglamentuojantys teisės aktai (II t., b. l. 85–91), bei kiti duomenys (II t., b. l. 92–100), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas tam tikrais atvejais tik išdėstė atsakovo atstovo Šiaulių TI poziciją, bet nekonkretizavo įrodymų, kurie šią poziciją patvirtina, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo išvadai, kad teismas netinkamai išnagrinėjo šią pareiškėjo skundo dalį, nes, kaip nustatyta, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių Šiaulių TI poziciją dėl pareiškėjo kalinimo šioje įkalinimo įstaigoje laikantis nustatytų higienos reikalavimų. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nedetalizavo, kurios jo nuomone skunde nurodytos aplinkybės dėl jo kalinimo Šiaulių TI nebuvo ištirtos, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas nebūtų išnagrinėjęs aptariamos skundo dalies. Tai pat pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas, su pareiškėjo kalinimu Šiaulių TI susijusias, faktines aplinkybes bei padarytas išvadas.

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjui visą jo laikymo laikotarpį nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė nustatęs, kad Šiaulių TI nepateikė duomenų apie tai, kokia gyvenamojo ploto dalis teko pareiškėjui jam būnant Šiaulių TI. Iš Šiaulių TI pateikto atsiliepimo į skundą (II t., b. l. 66–75) bei 2015 m. sausio 16 d. pažymos Nr. 69/06-322 (II t., b. l. 77–78) matyti, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2011 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d.) Šiaulių TI pareiškėjas buvo laikomas 26 paras, iš jų, nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. pareiškėjui teko nuo 3,98 kv. m iki 5,31 kv. m gyvenamojo ploto kameroje Nr. 27, nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2013 m. gegužės 26 d. pareiškėjui teko nuo 3,95 kv. m iki 7,9 kv. m gyvenamojo ploto kameroje Nr. 34, vadinasi 8 paras iš 26 pareiškėjui buvo užtikrinta Įsakyme numatyta vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma, todėl teisė į minimalų gyvenamojo plotą pareiškėjui būnant Šiaulių TI buvo pažeista ne visas 26 paras, o tik 18.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis plotas pareiškėjui kalint Vilniaus PN. Pareiškėjas paaiškina, kad Vilniaus PN neteisingai nurodė, kad jo kalinimo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose Nr. 406 ir 311 buvo po 10 miegamųjų vietų. Pareiškėjas tvirtina, kad ginčo laikotarpiu nurodytose patalpose buvo po 12 miegamųjų vietų, miegamųjų vietų skaičius buvo sumažintas tik 2015 m. vasario mėnesį. Teisėjų kolegija pažymi, jog paduodamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes dėl lovų skaičiaus Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose Nr. 406 ir 311. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo Vilniaus VN teiginiais dėl lovų skaičiaus nurodytose patalpose.

Pareiškėjas, remdamasis EŽTT sprendimu Canali prieš Prancūziją byloje, apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, akcentuoja, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, privalėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, įskaitant ir 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Canali prieš Prancūziją (pareiškėjo teigimu, šioje byloje buvo skirtas 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas).

Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. kovo 3 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 800 Lt (231,70 Eur) minimalus darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ – 850 Lt (246,18 Eur) minimalus darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis, galiojęs iki 2014 m. rugsėjo 30 d., nuo 2014 m. spalio 1 d. nustatytas 1 035 Lt (299,76 Eur) minimalus darbo užmokestis, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)); į pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-146/2016; 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2077-575/2016; 2016 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-661-442/2016; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2068-502/2016; 2016 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2015-624/2016).

Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pakankamai ilgą kalinimo perpildytose kamerose trukmę, į tai, kad pareiškėjo teisė kalėti kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, į vienam asmeniui tekusį kameros plotą, kai buvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma, į tai, kad nustatyti Higienos normos HN 76:2010 22, 23, 26, 56, 62 punktų bei švaryklos įrengimą bei muilo išdavimą reglamentuojančių punktų pažeidimai Lukiškių TI-K bei Higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimas Šiaulių TI, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo iš Lukiškių TI-K priteista 1 050 Eur, o iš Šiaulių TI priteista 100 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K bei Šiaulių TI, atlyginti adekvati priteistina suma yra 1 500 Eur iš Lukiškių TI-K bei 150 Eur iš Šiaulių TI. Ši suma nustatoma atsižvelgus ne tik į nurodytas aplinkybes, bet ir į tai, kad pareiškėjas ne visą ginčo laikotarpį buvo laikomas perpildytose kamerose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nenustatyta, jog atsakovo atstovai būtų sąmoningai siekę pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiuo atveju taip pat turi būti įvertinta ir tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui būtent dėl kalinimo sąlygų (ploto kamerose trūkumo) būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio (100 000 Eur) neturtinė žala.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos tokios vertybės, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta suma (100 000 Eur). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies, t. y. šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma (100 000 Eur). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 050 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 1 500 Eur, o priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 100 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 150 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui V. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 050 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 1 500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) ir priteistą pareiškėjui V. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 00 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 1 50 Eur (vieno šimto penkiasdešimt eurų).

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasIrmantas JarukaitisSkirgailė Žalimienė