Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nuteistojo gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą dėl 2014 m. liepos 4 d. Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

L. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK)180 str. 2 d., ir jam paskirta bausmė - terminuotas laisvės atėmimas 2 (dviem) metams. L. B. pripažintas kaltu pagal BK 159 str., ir skirta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 2 p., bausmes paskirtas pagal BK 180 str. 2 d. ir 159 str., subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė - terminuotas laisvės atėmimas 2 (dviem) metams Vadovaujantis BK 65 str. ir 66 str., į bausmės laiką įskaitytas L. B. suėmime išbūtas laikas nuo 2014-03-04.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir M. B., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2014-03-03, apie 23.00 val., Prienų raj., Jiezno sen., (duomenys neskelbtini) km., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, tarpusavyje susitaręs ir bendrai veikdamas su M. B., nukentėjusiajam Ž. K. įsileidus į savo gyvenamojo namo vidų, kambaryje bendrais veiksmais reikalaudami, kad Ž. K. nuvežtų nusipirkti alkoholinių gėrimų arba duotų automobilį „NISSAN SUNNY“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam atsisakius, siekdami užvaldyti svetimą turtą, panaudojo prieš nukentėjusįjį Ž. K. fizinį smurtą - smogė vieną kartą Ž. K. į veidą, o pastarajam nugriuvus, mažiausiai penkis kartus spyrė koja į nugarą, taip padarydamas Ž. K. kraujosruvas odoje ir poodyje dešinės alkūnės srityje ir dešiniajame dilbyje, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, bendrais veiksmais reikalavo automobilio „NISSAN SUNNY“ raktelių, o nukentėjusiajam atsisakius, rankomis suėmė nukentėjusiajam Ž. K. už rankų ir jas užlaužė už nugaros, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, M. B. apieškojus Ž. K. drabužius ir iš nukentėjusiojo kombinezono priekinės užsegamos kišenės ištraukus raktelius, tęsdami nusikalstamą veiką, nuėjo prie kieme stovėjusio automobilio ir, bendrais veiksmais bandė jį užkurti, tačiau nepavykus dėl automobilyje įrengto „slapuko“, tęsdami nusikalstamą veiką, sugrįžo į nukentėjusiojo namą, bendrais veiksmais siekdami nukentėjusįjį įbauginti, panaudojo psichinį smurtą, M. B. stovint šalia nukentėjusiojo, grasino peiliu perpjauti jam kojas, reikalavo nukentėjusiojo, kad šis užkurtų automobilį, o jam atsisakius, pasinaudodami sukurta bauginančia ir nesaugia aplinka, pagrobė kambaryje ant veidrodžio spintelės buvusius 17 litų monetomis, bei tęsdamas nusikalstamą veiką, nukentėjusiajam atsisakius užkurti automobilį, nuėjo prie automobilio ir bendrais veiksmais bandė jį užkurti, jis užvedimo spynelėje nulaužė raktelį ir tokiu būdu pasikėsino pagrobti svetimą Ž. K. priklausantį automobilį „NISSAN SUNNY“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (registruotą G. P. vardu), bet nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes jo nepavyko užkurti, ir tik pagrobė automobilio raktelius bei 17 litų.

Be to, jis pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2014-03-03, apie 23.00 val., žinodamas, kad M. B. yra 15 m. amžiaus, gimęs (duomenys neskelbtini), nurodydamas apieškoti nukentėjusiojo Ž. K. drabužius, palenkė M. B. daryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 2 d., t.y. apiplėšti Ž. K., tokiu būdu įtraukdamas vaiką į nusikalstamos veikos padarymą.

Skunde nurodoma, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu surinktų įrodymų nepakanka, kad apeliantas būtų pripažintas kaltu, įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 2 d. Nustatyta, kad jis sudavė nukentėjusiajam Ž. K. smūgius į petį bei spyrė koja į nugarą. Valstybinės Teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio teismo medicinos eksperto išvadoje (b.l. 32) nurodytam kad Ž. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kas patvirtina, kad jis padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, tokie L. B. veiksmai kvalifikuotini pagal BR 140 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde ginčijama nuteistojo veikos kvali­fi­ka­vi­mas tik dėl vienos iš jam inkriminuotų nu­si­kals­tamų veikų. Apeliacinės instancijos teis­mas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina bau­džia­mąją bylą tiek, kiek to prašoma ape­liaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis BPK normomis, apylinkės teismas L. B. kaltu pagal BK 180 str. 2 d. pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, skirdamas bausmę pagrįstai vadovavosi BK 54 straipsnio, 55 straipsnio, 61 straipsnio nuostatomis, BPK normų reikalavimų nepažeidė. Teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus ir, įvertinęs juos kitų bylos duomenų kontekste, padarė teisingas ir objektyvias išvadas dėl jų patikimumo ir teisingumo.

Skunde apeliantas teigia, kad teismas negalėjo jo kaltės grįsti vien tik nukentėjusiojo parodymais, kurie nepatvirtini jokiais kitais įrodymais. Iš byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų matyti, kad šie apelianto argumentai yra nepagrįsti.

Nukentėjusysis Ž. K. viso bylos tyrimo metu pasakodamas apie įvykį, buvo nuoseklus. Ji pasakodamas įvykio aplinkybes nurodė, kad pas jį į namus atėjo kaltinamieji M. B. ir L. B., su šiuo gėrė degtinę, o išgėrus, L. B. liepė duoti automobilio raktelius arba vežti į parduotuvę. Kai nukentėjusysis atsisakė tai daryti, L. B. jam smogė ranka į petį ir paėmęs nuo stalo peilį, pats nuėjo prie automobilio bandė visais būdais jį nuvaryti, tačiau nepavykus užvesti automobilio, kaltinamieji grįžo atgal ir vėl liepė užvesti automobilį, L. B. jį spardė, užlaužė rankas ir liepė M. B. apieškoti jo kišenes, ką šis ir padarė, rado raktelius ir jie vėl nuėjo prie automobilio, kai ir vėl jiems neapvyko, L. B. liepė nukentėjusiajam užvesti automobilį, pagrasindamas supjaustyti kojas, jis turėjo tą patį virtuvinį peilį, kurį pasiėmė išeidamas prie automobilio. Nukentėjusiojo supratimu, grasinimas buvo labai rimtas, nes L. B. buvo išgėręs, stovėjo su peiliu. Tačiau nukentėjusysis vis tiek atsisakė užvesti automobilį. Nukentėjusysis nurodė, kad pinigų kaltinamieji iš jo nereikalavo, tačiau paėmė ant spintelės prie veidrodžio buvusius 17 litų. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių Ž. K. būtų suinteresuotas neteisingai apkaltinti L. B., jo parodymai išsamūs ir nuoseklūs, nekelia abejonių, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio objektyvaus pagrindo jais netikėti ir nelaikyti patikimu įrodymu. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog abejoti Ž. K. parodymais nėra pagrindo.

Be to, kad nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs ir nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių abejoti dėl jų objektyvumo, juos iš dalies pagrindžia ir paties apelianto bylos tyrimo metu duotuose parodymuose nurodytos aplinkybės bei kito kaltinamojo M. B. parodymai.

Kiekvieno įtariamojo ar kaltinamojo teisė duoti teisingus ar melagingus parodymus, taip pat juos keisti, o teismo pareiga yra juos vertinti kitų bylos duomenų kontekste ir spręsti, ar jais remtis kaip patikimais įrodymais. Aukštesnysis teismas, įvertinęs L. B. parodymus ir juos sugretinęs su kitais bylos duomenimis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nuteistojo parodymai duoti teisme prieštarauja tiek jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, tiek nuosekliems nukentėjusiojo bei kito kaltinamojo parodymams, kuriais teismas nematė pagrindo abejoti.

Kaltinamasis L. B. apklaustas teisme dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų įvykdymo kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad įvykio aplinkybių tiksliai neprisimena, tačiau pakankamai detaliai nurodė įvykių seką, o būtent, kad jis su broliu M. B. atėjo pas nukentėjusįjį, kur išgėrė butelį degtinės, tada paprašė Ž. K. nuvežti į parduotuvę, šiam atsisakius, prašė nukentėjusiojo duoti automobilio raktelius, tačiau kai nukentėjusysis nedavė, juo nepatikėjo, susinervino, dėl to trenkė Ž. K. rankos kumščiu į petį, o šiam nugriuvus keletą kartų spyrė koja, ieškojo pas nukentėjusįjį automobilio raktelių, t.y. jis užlaužė nukentėjusiojo rankas už nugaros ir liepė broliui M. B. jį apieškoti. Smurtavo Ž. K. atžvilgiu, galvojo, kad nukentėjusysis gali pasipriešinti jo sumanymui paimti automobilį. Neneigia, kad tikslu užkurti automobilį, buvo pasiėmęs peilį mašinos detalėms nuardyti, nepavykus automobilio užkurti, grįžo į nukentėjusiojo namus, ieškojo raktelių, ant spintelės pamatė 17 litų kuriuos paėmė spontaniškai, išankstinio tikslo juos paimti jis neturėjo, nes tikslas buvo tik gauti automobilio raktelius ir važiuoti automobiliu nusipirkti dar alkoholio. Gavęs raktelius būtų važiavęs į parduotuvę. Pinigų su savimi neturėjo, būtų pirkęs alkoholio „skolon“. Analogiškus parodymus dėl apelianto atliktų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu davė ir M. B., kuris patvirtino, kad L. B. naudojo smurtą Ž. K., reikalavo juos vežti į parduotuvę arba duoti automobilio raktelius, šiam atsisakius, užlaužė rankas ir paliepė M. B. apieškoti nukentėjusiojo drabužius. Taigi, paties apelianto ir kito kaltinamojo parodymai neginčijamai patvirtina, kad L. B. nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, tikslu užvaldyti svetimą turtą, t.y. automobilį, kas neginčijamai patvirtina jo veiksmuose esant BK 180 str. numatytos nusikalstamos veikos požymių. Tačiau teisme apeliantas paneigė faktinę aplinkybę, jog Ž. K. peiliu negrasino, nesakė, kad perpjaus nukentėjusiajam kojas, tvirtino, kad su peiliu prie jo nebuvo priėjęs ir į jo pusę nebuvo nukreipęs peilio, vienu metu riktelėjo nukentėjusiajam, kad šis niekur nepabėgtų, niekur nedingtų, tuomet peilį turėjo.

Ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos matyti, kad L. B. savo kaltę dėl peilio panaudojamo grasinant Ž. K. pripažino pilnai. Iš 2014-03-06 nukentėjusiojo ir kaltinamojo L. B. akistatos protokolo (T. 1, b. l. 40), matyti, kad kaltinamasis sutiko su nukentėjusiojo parodymais ir kaltę dėl grasinimo peiliu pripažino, nurodė, jog galėjo taip padaryti. 2014-03-05 apklaustas įtariamuoju ( T.1, b. l. 156-158) L. B. nurodė, kad kiek prisimena, peiliu Ž. K. negrasino, tik jį turėjo rankoje. Apklausos pradžioje įtariamasis pripažino, kad detaliai įvykio aplinkybių prisiminti negali, dėl išgerto alkoholio kiekio buvo apsvaigęs. 2014-03-12 pakartotinai apklaustas įtariamuoju ( T. 1, b. l. 161-162), jis papildomai paaiškino, kad neprisimena, ką sakė Ž. K. grasindamas peiliu, kur numetė peilį, ir pripažino, kad galėjo sakyti taip, kaip nurodė nukentėjusysis ir jo brolis M. B.. Šiuose parodymuose taip pat paaiškino, kad buvo suvartojęs daug alkoholio ir nuo jo apsvaigęs, todėl visų aplinkybių nepamena. 2014-03-26 paskutinį kartą apklaustas įtariamuoju ( T. 1, b. l. 165-166) L. B. patvirtino savo ankstesnėse apklausose duotus parodymus ir prašė jais vadovautis. Visų šių trijų įtariamojo apklausų metu L. B. nurodė kaltę dėl pareikšto kaltinimo pripažįstąs pilnai, gailisi dėl padaryto plėšimo, akistatos su nukentėjusiuoju metu ir įtariamojo apklausų metu dalyvavo advokatė O. B.. Byloje nėra duomenų, kad kaltę L. B. pripažino ne savo noru, kieno nors verčiamas ar įtakotas.

Kaip matyti iš aptartų duomenų, praėjus vos kelioms dienoms po įvykio, J. B. jau negalėjo tiksliai nurodyti visų įvykio aplinkybių, nes, kaip jis pats pripažino, tą patvirtino ir nukentėjusysis, įvykio metu jis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Tačiau apklausiamas teisme, praėjus žymiai daugiau laiko po įvykio nei buvo vykdomos įtariamojo apklausos, L. B. nors ir nurodė, jog visų įvykio aplinkybių tiksliai neatsimena, tačiau kategoriškai paneigė Ž. K. grasinęs peiliu, kad perpjaus nukentėjusiajam kojas, jeigu neduos raktelio, tvirtino, kad su peiliu prie jo nebuvo priėjęs ir peilio į jo pusę nebuvo nukreipęs. Kadangi įtariamojo apklausų metu bei apklausiant kaltinamąjį teisme buvo nustatyta, kad L. B. dėl girtumo tiksliai neatsimena visų įvykio aplinkybių, aukštesnysis teismas laiko, kad aplinkybių dėl grasinimo peiliu neigimas kaltinamajam duodant parodymus teisme, pirmosios instancijos teismo pagrįstai ir teisingai buvo vertinamas kritiškai.

Tai, kad L. B. tendencingai siekia sušvelninti jo atliktų veiksmų pavojingumą ir būti nubaustas kiek galima švelniau, patvirtina ir jo apeliacinio skundo turinys, kuriuo jis jau prašo jo veiksmų nekvalifikuoti kaip plėšimo, nesant tam pakankamų įrodymų, o jo veiką perkvalifikuoti į lengvesnę nusikalstamą veiką, t.y. pagal BK 140 str. 1 d. Apeliaciniame skunde L. B. neneigia naudojęs smurtą nukentėjusiojo Ž. K. atžvilgiu, tačiau teigia, jog tokie veiksmai nebuvo atlikti vien tikslu palaužti nukentėjusiojo valią bei atimti jam galimybę pasipriešinti, tokiu būdu siekiant užvaldyti svetimą turtą.

Aukščiau aptarti duomenys leidžia neabejotinai teigti, kad kaltinamasis L. B. ikiteisminio tyrimo metu pilnai suprato jam pareikštus įtarimus dėl pasikėsinimo apiplėšti nukentėjusįjį, apklaustas įtariamuoju davė nuoseklius ir nukentėjusiojo išdėstytą įvykių versiją atitinkančius parodymus. O jo pirmosios instancijos teisme iškelta versija, jog jis nukentėjusiojo atžvilgiu vykdydamas neteisėtus veiksmus peiliu jam negrasino, dėl šios aplinkybės yra neteisingai apkaltintas pagal BK 182 str. 2 d. , prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, patikimiems bylos įrodymas, todėl apylinkės teismo teisingai ir pagrįstai nebuvo laikomi teisingais.

Apeliantas skunde nurodo, kad kaltinimas nepagrįstas, nes jame minimas automobilis nėra Ž. K. nuosavybė, o priklauso kitam asmeniui. Bylos duomenys patvirtina, kad nors kaltinime nurodytas automobilis nebuvo nukentėjusiojo nuosavybė, tačiau Ž. K. nusikaltimo padarymo metu buvo faktinis jo valdytojas, juo disponavo, turėjo užvedimo raktelius, ir jis faktiškai galėjo įvykdyti L. B. reikalavimą - šiuo automobiliu pats nuvežti kaltinamąjį iki parduotuvės arba leisti kaltinamajam pasinaudoti automobiliu, todėl aplinkybė dėl formalaus automobilio savininko apelianto kaltės nepaneigia ir veiksmų kvalifikacijai įtakos neturi. Aukštesnysis teismas pažymi, kad nors apeliantas tvirtina, kad pinigus paėmė spontaniškai ir visiškai atsitiktinai, be išankstinio tikslo nes tikslas buvo tik gauti automobilio raktelius, jo veiksmai pagrįstai buvo kvalifikuoti kaip baigtas plėšimas pagal BK 182 str. 2 d. Bylos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad fizinį smurtą ir grasinimus peiliu L. B. vartojo pakankamai ilgą laiką, paėmę iš nukentėjusiojo automobilio raktelius, kaltinamieji L. B. ir M. B. nuėjo prie automobilio, nepavykus jo užvesti vėl grįžo į butą, kur L. B. toliau grasino Ž. K., jau panaudodamas peilį, reikalavo užvesti automobilį. Akivaizdu, kad tokie veiksmai privertė nukentėjusįjį jaustis nesaugiai, todėl laikytina įrodyta, kad L. B. nukentėjusiojo namuose rastus 17 litų pagrobė pasinaudodamas situacija, kad nukentėjusysis buvo įbaugintas ir negalėjo priešintis, ir tokiais veiksmais jis įvykdė plėšimą, panaudojęs peilį.

Taigi, iš visų bylos įrodymų viseto analizės darytina neabejotina išvada, kad L. B., siekdami užvaldyti svetimą turtą, panaudojo prieš nukentėjusįjį Ž. K. ne tik fizinį smurtą siekdami nukentėjusįjį dar labiau įbauginti, grasino peiliu perpjauti jam kojas, ir tokiu būdu pagrobė automobilio raktelius bei 17,00 Lt. ir pasikėsino pagrobti svetimą Ž. K. priklausantį automobilį „NISSAN SUNNY“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (registruotą G. P. vardu), bet nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Apelianto nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal 180 str. 2 d.

Teismas, skirdamas L. B. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į individualias jo asmenines savybes, į tai, kad jis teisiamas ne pirmą kartą, daug kartų baustas administracine tvarka už įvairių teisės pažeidimų įvykdymą, niekur nedirba, registruotas darbo biržoje, į neigiamą gyvenamosios vietos seniūnijos charakteristiką ir padarė teisingą išvadą, kad bausmės tikslai kaltinamajam bus pasiekti paskiriant tik su laisvės atėmimu susijusią bausmę. Kaltinamojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, lengvinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kaltę jis iš dalies pripažino, atlygino padarytą turtinę žalą, padarytas nusikaltimas nesukėlė sunkių pasekmių, skyrė kaltinamajam mažesnę nei sankcijoje numatytą bausmės vidurkis bausmę, kuri nelaikytina aiškiai per griežta.

Įvertinus aptartas aplinkybes daroma išvada, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, kad jo keisti ar naikinti L. B. apeliacinio skundo motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos L. B., išlaidas iki 2014 m. gruodžio 10 d. sudaro 40 (keturiasdešimt) litų, kas atitinka 11,48 Eur (vienuolika eurų, 58 euro ct), dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pat nuomonės yra ir Lietuvos apeliacinis ir Lietuvos Aukščiausiasis teismai (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 1A-405/2014, LAT nutartis byloje Nr. 2K-322/2014).). Remiantis išdėstytu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo L. B. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. B. apeliacinį skundą atmesti.