Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Atsiliepimas

Atsakovas VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ pateiktame atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodo, kad ieškovo patikslinto ieškinio turinys atskleidė tikruosius jo bylinėjimosi tikslus: ieškovas siekia ne įrodyti, kad tarp 2016-01-04 Sutarties šalių ieškovo ir atsakovo iš tikrųjų egzistuoja esminė nelygybė (CK 6.228 straipsnis), tačiau pasikredituoti – pasitvirtinti, kad užstato mokestis, kurį dalyvaudamas šioje sistemoje ieškovas gauna iš rinkoje veikiančių pardavėjų (pvz.: Maxima, Norfa, Iki, Rimi, LIDL ir kt. (toliau – Pardavėjai), būtų paverstas ieškovo papildomu apyvartinių lėšų kreditavimosi įrankiu. Ieškovo patikslintame ieškinyje išdėstytas reikalavimas pratęsti užstato sumokėjimo terminą atsakovui yra siekis turėti trumpalaikio kredito rezervą (overdraftą) su jam ieškinyje nurodytu palankiu grąžinimo terminu (60 dienų). Nurodo, kad ieškovas, vengdamas vykdyti savo įstatymines pareigas (Pakuočių ir Pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – PPATĮ) 7 str. 1 d. 4 p., 7 str. 5 d. 3 p. 11² str.), atsakovui nėra sumokėjęs 358 362,60 Eur įstatymu numatyto privalomo užstato mokesčio, kurį yra gavęs iš Pardavėjų. Pažymi, kad pagal PPATĮ įtvirtintą užstato sistemos esmę 0,10 Eur mokestis, kuris – jeigu pakuotė yra grąžinama į taromatą – neužsilieka nė pas vieną iš užstato sistemos dalyvių – yra skatinamoji priemonė tam, kad vartotojas grąžintų panaudotas pakuotes į taromatus, o ne ieškovo ar kitų gamintojų bei importuotojų apyvartinių lėšų šaltinis. Toks „išradingas“ ir po teisiniais instrumentais (CK 6.228 str.) paslėptas ieškinio motyvas rodo tikrąjį ieškovo siekį privalomą užstato sistemos išlaikymą paversti kreditavimosi įrankiu. Visi patikslintame ieškinyje išdėstyti argumentai turėtų būti vertinami atsižvelgiant į tai, kad ieškovo kaip gamintojo ir importuotojo pareigų įgyvendinimas (PPATĮ 7 str. 1 d. 4 p., 7 str. 5 d. 3 p.) neprasideda ir nepasibaigia vien tik privalomu dalyvavimu Užstato sistemoje. PPATĮ 7 str. 1 d. 2 p. taip pat numato pareigą ieškovui organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti ir perdirbimą iš rūšiuojamųjų konteinerių. Šią įstatyminę pareigą ieškovas pasirinko įgyvendinti kolektyviai (PPATĮ 7 str. 5 d. 2 p.) per VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizaciją“ („PTO“) ir tai patvirtinančius įrodymus pats pateikė į bylą. Ieškovas analogiškai su šia organizacija yra sudaręs savo esme tokią pačią sutartį, kurioje įtvirtintos analogiškos nuostatos, kurias šioje byloje ginčija. Nurodo, kad jeigu ieškovas iš tikrųjų siektų panaikinti sutarties šalių esminę nelygybę dėl Sutarties punktų (CK 6.228 str.), tai: pirma būtų laikęsis įstatymo privalomos ikiteisminės ginčų dėl sutarties pakeitimo tvarkos (CK 6.223 str.); antra, ieškovas visiškai formaliai aiškindamas Sutarties 15.3.1 p. dėl atsakovo teisės koreguoti ieškovui ir kitiems gamintojams bei importuotojams taikytinus tarifus ignoruoja objektyvią ekonominę realybę, kad Sutarties 15.3.1 p., pats savaime suteikia pranašumą ir naudą pačiam ieškovui, kadangi sudaro teisinį ir faktinį pagrindą ieškovo įstatyminę pareigą (PPATĮ 7 str. 1 d. 4 p., 7 str. 5 d. 3 p. 11² str.) vykdyti ne „avansuojant“ užstato sistemą, tačiau koreguojant įstatymo pagrindu ieškovui bei kitiems gamintojams bei importuotojams taikytinus tarifus, kurie atitiktų faktinį sistemos poreikį. Faktinis Sutarties 15.3.1 p. rodo, kad ieškovo reikalavimas, jog tarifai būtų keičiami tik pagrindus realias ir pagrįstas atsakovo sąnaudas jau yra įgyvendintas; trečia, ieškovo reikalavimas atidėti mokėjimą užstato sumokėjimui yra bandymas galutiniu procesiniu teismo sprendimu įgyti papildomų apyvartinių lėšų. Savo tikslų įgyvendinimui ieškovas turėtų kreiptis ne į teismą, o bankus arba sutelktinio finansavimo platformas; ketvirta, ieškovo reikalavimas dėl Sutarties 11.5 p. pakeitimo – įtvirtinant naują atsakovo pareigą kiekvieną mėnesį informuoti ieškovą apie jo įstatyminių pareigų įgyvendinimą – gali būti pasiektas vadovaujantis kooperacijos ir bendradarbiavimo principu – t. y. pagal ieškovo prašymą (CK 6.38 str. 3 d.). Atsakovas patvirtina, kad jeigu nors kartą ieškovas ar bet kuris nors kitas gamintojas ir importuotojas būtų kreipęsis į atsakovą dėl papildomos informacijos, ši informacija būtų suteikta per protingą laiką. Tačiau tokia alternatyva ieškovas net nebandė naudotis ir patvirtino, kad iš tikrųjų ši informacija jam pačiam esminės reikšmės neturi. Atsakovas savo veiklą vykdo skaidriai, periodiškai informuodamas tiek gamintojus ir importuotojus, tiek visą visuomenę. Tokiu būdu šio reikalavimo atžvilgiu nėra jokio CPK tvarka ginamo ieškovo intereso (CPK 2 str.); penkta, prašomas pakeisti Sutarties 12.2 p., 12.3 p. būtent ir užtikrina sutarties šalių lygybę, nes turi būtinas teises tam, kad esant pagrįstiems įtarimams dėl netinkamų duomenų teikimo atsakovui, turėtų atitinkamus teisinius svertus patikrinti šių duomenų atitikimą tikrovei. Ši nuostata yra sutarties šalių interesų balanso garantas, nes (i) atsakovas ieškovui ir kitiems gamintojams bei importuotojams sąskaitas išrašo paties ieškovo pateiktų duomenų pagrindu; (ii) todėl atsakovui lygiagrečiai įtvirtinta teisė (esant abejonėms) tikrinti šių duomenų pagrįstumą ir atitikimą tikrovei. Jeigu ieškovo reikalavimas šioje dalyje būtų patenkintas, ieškovas galėtų teikti netikslius duomenis atsakovui ir tokiu būdu mažinti savo įstatyminių pareigų – finansiškai remti užstato sistemą (PPATĮ 7 str. 1 d. 4 p., 7 str. 5 d. 3 p. 11² str.) – vykdymą. Paminėti argumentai patvirtina, kad (i) arba ieškovo reikalavimams egzistuoja proporcingesnė alternatyva, (ii) arba ieškovo reikalavimai šiam momentui jau yra visokeriopai užtikrinti ir nesukelia jokios esminės šalių nelygybės. Pažymi, kad nė vienas iš 251 gamintojų ir importuotojų nekelia nepasitenkinimo standartinėmis Sutarties sąlygomis. Ieškovo individualių interesų patenkinimas – nulemtų sėkmingiausią startą Europoje turėjusios sistemos išbalansavimą dėl vieno nepasitenkinusio gamintojo ir importuotojo, nuslėpusio šios bylos tikruosius ketinimus ir siekiančio užstato sistemą naudoti ne pagal paskirtį. Praktiniu požiūriu, ieškinio tenkinimas lemtų, kad turėtų būti pakeistos ir iš naujo persiderėta mažiausiai 251 sutartis su visais gamintojais ir importuotojais bei 789 sutartys su visais Pardavėjais. Dėl šių Sutarties sąlygų visi gamintojai ir importuotojai 11 mėnesių lygiomis teisėmis teikė savo pastabas ir nugludino galutinį sutarties tekstą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad ieškinio pareiškimas dėl pripažinimo (CPK 279 str. 4 d.) turės esminės įtakos visiems užstato sistemos dalyviams (PPATĮ 11² str. 6 d.), būtina įvertinti ar individualūs vieno iš gamintojų ir importuotojų tikslai yra verti visos sistemos išbalansavimo. CPK nenumato galimybės ginti ieškovo teises pagal reikalavimą pakeisti sutarties nuostatas, kai ieškovas sąmoningai nesinaudojo privaloma ikiteismine tvarka dėl sutarties pakeitimo. CPK 2 str. ir Konstitucinė teisingumo samprata negina ieškovo teisių, kuris teisminį ginčą naudoja kaip spaudimo priemonę prieš atsakovą. Pagal nuosekliai formuojamą Kasacinio teismo praktiką suinteresuota pakeisti sutartį šalis pirmiausia su siūlymu keisti sutartį turi kreiptis į kitą šalį (CK 6.223 str. 3 d.). Tik šiai atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties pakeitimo. Analogišką reikalavimą įtvirtina ir Sutarties 18.4 p. (šalims turintis įstatymo galią CK 6.189 str.), įtvirtinantis privalomą ikiteisminę (derybinę) sutarties keitimo stadiją. Ieškovas neįrodė, kad pareikšdamas ieškinį laikėsi privalomos ikiteisminės Sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarkos, o ieškinio reikalavimus nuo vieno Sutarties punkto pripažinimo negaliojančiu pakeitė į 4 reikalavimus pakeisti Sutartį tik sulaukęs atsakovo atsiliepimo ir suvokęs savo argumentų ir pareikšto ieškinio akivaizdų nepagrįstumą. Tai, kad atsakovas yra linkęs atsižvelgti į racionalias ir ekonomiškai pagrįstas gamintojų bei importuotojų teikiamas sutarčių pakeitimų nuostatas, patvirtinta ginčo dalyku esančių Sutarties sąlygų derinimas vykęs daugiau nei 11 mėnesių, įvertinant gamintojų ir importuotojų siūlytus pakeitimus. Ieškovo ir atsakovo bei kitų gamintojų ir importuotojų dalykinė praktika (CK 6.193 str. 5 d.) faktiškai patvirtino aukštą derybinį ir kooperacijos laipsnį tarp užstato sistemos dalyvių, o prieš sutarties sudarymą atsakovas su ieškovu dar ir individualiai aptarė sutarties nuostatas. Tai, kad atsakovas negali reaguoti į kiekvieną egoistinį/individualų gamintojo ir importuotojo reikalavimą, savaime negali lemti esminės šalių nelygybės ir nepalankių sutartinių sąlygų primetimo. Atsakovo pareigą įvertinti kiekvienos Sutarties nuostatą (ir faktiškai atliekamus veiksmus) atsižvelgiant į visų gamintojų ir importuotojų interesus lemia įstatymas (PPATĮ 11² str. 6 d.), tačiau tai nereiškia, kad atsakovas nėra linkęs vertinti, analizuoti ir derėtis su gamintojais ir importuotojais dėl siūlomų sutarties korekcijų, kurie atitiktų ir užtikrintų visų užstato sistemos dalyvių interesus. Atsakovas turi pareigą sutartis sudaryti vienodomis sąlygomis (PPATĮ 11² str. 6 d.), todėl įstatymas imperatyviai apriboja atsakovo teisę reaguoti į individualius gamintojo ir importuotojo reikalavimus, kurie yra išimtinai naudingi tik jam pačiam, tačiau ne visiems užstato sistemos dalyviams. Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nesilaikė privalomos ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarkos (CK 6.223 str. 3 d.) ieškinys atmestinas pilna apimtimi. Atsakovas pažymi, kad ieškovo ginčijami Sutarties punktai nesukelia esminės šalių nelygybės (CK 6.228 str., CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Ieškovas (i) formaliai ir rezervuotai interpretuodamas Sutarties nuostatas, (ii) iškraipydamas tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 str.), (iii) vengdamas atsižvelgti į objektyvią užstato sistemos diktuojamą ekonominę ir komercinę realybę bei (iv) selektyviai teikdamas įrodymus teismui, siekia tik apsimesti patiriantis esminę šalių nelygybę CK 6.228 str. ir nepagrįstai minimizuoti kaštus, kuriuos privalomai turi skirti užstato sistemos išlaikymui (PPAT 7 str. 1 d. 4 p., 7 str. 5 d. 3 p.). Kaip jau minėta, siekdamas išvengti šios pareigos vykdymo ir susiformuoti papildomų apyvartinių lėšų rezervui, šio atsiliepimo pateikimo dienai ieškovas jau nėra sumokėjęs 358 362,60 Eur, kuriuos naudoja savo apyvartoje. Tokie ieškovo veiksmai negali būti pateisinti galutiniu procesiniu teismo sprendimu. Ieškovas neįrodė CK 6.228 str. taikymo sąlygų: Užstato sistemos esmė, ekonominis veikimo principas ir atsakovo pareiga sudaryti sutartis vienodomis sąlygomis (PPATĮ 11² str. 6 d.) yra esminė atskaitos pozicija vertinant Sutarties pakeitimo pagrindus. Nepaisant to, kad ieškovas sąmoningai ignoruoja visą Užstato sistemos specifiką ir ekonominio veikimo principą, Sutarties ginčijamų punktų teisėtumas ir pagrįstumas CK 6.228 str. kontekste privalo būti įvertintas į užstato sistemos tikslus bei esmę. Tokio sutarties aiškinimo imperatyviai reikalauja CK 6.193 str. ir Kasacinio teismo praktika (LAT 2016-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-469/2016; LAT 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Užstato sistemos tikslas – siekti efektyvaus į rinką išleidžiamų pakuočių perdirbimo. Užstato sistemos centrinė ir pagrindinė įgyvendinimo ašis yra atsakovas, kuriam įstatymas suteikė visumą organizacinių, administracinių, finansinių, informacinių ir kitų pareigų, siekiant, kad į rinką išleistos pakuotės būtų pakartotinai panaudotos, o vienkartinių pakuočių atliekos būtų sutvarkytos. Užstato sistemos įgyvendinimas ir ieškovo privalomas dalyvavimas šioje sistemoje yra skirtas visų gamintojų ir importuotojų (tokių kaip ieškovas) įstatyminių pareigų įgyvendinimui (PPAT 7 str. 1 d. 4 p., 7 str. 5 d. 3 p.). Atsakovas turi pareigą Sutartis sudaryti vienodomis sąlygomis su visais užstato sistemos dalyviais (PPATĮ 11² str. 6 d ). Atsakovas pažymėjo, kad užstatas „neužsilieka“ nei pas vieną iš užstato sistemoje dalyvaujančių subjektų ir veikia kaip priemonė skatinanti pakuočių surinkimą specialiuose prie Prekybos centrų įrengtuose taromatuose. Paaiškino, kad užstatas sistemoje juda sekančiai: (i) Pardavėjai atsiskaitydami už prekes gautas iš gamintojų ir importuotojų pastariesiems kartu su prekės kaina moka Aplinkos apsaugos ministro įsakymu nustatytą 0,10 Eur užstatą už kiekvieną nusipirktą pakuotę, (ii) gamintojas ir importuotojas gautą užstatą kartu su Administravimo įmoka sumoka Užstato sistemos administratoriui (atsakovui) iki einamojo mėnesio 27 dienos, o (iii) Pardavėjas parduodamas pakuotes galutiniam vartotojui ima užstatą iš vartotojų (kaina nustatoma su 0,10 Eur užstato antkainiu), (iv) vartotojui užstatas yra grąžinamas, jeigu šis grąžina nepažeistą pakuotę į taromatą. Vartotojui užstatą grąžina Pardavėjas, o Pardavėjui sumokėtą užstatą kompensuoja Užstato sistemos administratorius, Pardavėjui atlikdamas mokėjimą (už vartotojų grąžintas pakuotes į taromatus) iki kiekvieno einamojo mėnesio 27 dienos. Dėl panaudotų pakuočių judėjimo: atsakovas pakuotės judėjimo grandinėje yra esminę reikšmę turintis subjektas, kadangi (i) surenka taromatuose vartotojų suneštas pakuotes; (ii) organizuoja atliekų perdirbimą; (iii) aprūpina pardavėjus surinkimo priemonėmis; (iv) kompensuoja pardavėjų surinkimo sąnaudas; (v) pasirūpina pardavėjų surinktų pakuočių gabenimu į administratoriaus skaičiavimo centrą; (vi) tikrina pakuotes skaičiavimo centruose ir paruošia jas perdirbimui; (vii) administruoja surinkto užstato apskaitą bei judėjimą; (viii) vykdo gamintojams ir importuotojams nustatytas atliekų sutvarkymo užduotis ir netgi (ix) vykdo švietėjišką veiklą užstato bei pakuočių atliekų tvarkymo srityse. Pažymi, kad svarbiausias užstato sistemos aspektas yra – būtent gamintojai ir importuotojai, esantys pirminiais aplinkos teršimo subjektais dėl į rinką išleidžiamų vienkartinių ir daugkartinių pakuočių, yra įstatymo pagrindu įpareigoti dalyvauti užstato už vienkartines ir daugkartines pakuotes sistemoje ir ją finansuoti (PPAT 7 str. 1 d. 4 p., 7 str. 5 d. 3 p. 11² str.) siekiant sumažinti neigiamą poveikį aplinkai. Taigi, nurodyti argumentai turi būti įvertinami atsižvelgiant į pačios Užstato sistemos esmę, prigimtį ir tikslus, kadangi tik tokiu būdu gali būti atskleista byloje ginčijamų Sutarties nuostatų esmė bei tikrieji ketinimai (CK 6.193 str.). Pateikiami argumentai patvirtina, kad ieškovas, aiškindamas ginčijamus punktus nesiejo jų su užstato sistemos tikslais ir esme, ko rezultate padarė grubias Sutarties aiškinimo klaidas ir priėjo nepagrįstų išvadų dėl CK 6.228 str. taikymo byloje. Įvertintus aplinkybes, kurias ieškovas sąmoningai nutylėjo, tampa akivaizdu, kad Sutarties 15.3.1 p. visokeriopai užtikrina ieškovo ir kitų gamintojų interesus, o kartu sudaro pagrindą užtikrinti tvarią ir sėkmingą užstato sistemos įgyvendinimą. Todėl Sutarties 15.3.1 p. nesukelia esminės šalių nelygybės (CK 6.228 str.), bet priešingai – leidžia visiems gamintojams ir importuotojams nepermokėti už privalomos Užstato sistemos išlaikymą. Ieškovas prašo pakeisti Sutarties 15.3.1 p, kuris pats savaime suteikia pranašumą ir naudą jam pačiam, kadangi sudaro teisinį ir faktinį pagrindą ieškovo įstatyminę pareigą (PPATĮ 7 str. 1 d. 4 p., 7 str. 5 d. 3 p. 11² str.) vykdyti ne „avansuojant“ užstato sistemą, tačiau koreguojant įstatymo pagrindu ieškovui bei kitiems gamintojams bei importuotojams taikytinus tarifus, kurie atitiktų faktinį sistemos poreikį. Neturėdamas šios teisės, atsakovas neturėtų kitos išeities kaip tik itin konservatyviai numatyti ženkliai didesnes administravimo įmokas, ko rezultate toks sprendimas būtų žalingas visiems gamintojams ir importuotojams, kadangi sudarytų prielaidas užstato sistema išlaikyti ne pagal faktą (kaip yra dabar), tačiau de facto reikštų pareigą avansuoti visą užstato sistemą. Atsakovas paaiškina, kad Sutartyje įtvirtinta jo teisė koreguoti mokėtinas administravimo įmokas yra padiktuota ekonominės realybės – tik 2016 m. startuojant visiškai naujai, nepatikrintai ir itin ženklių ekonominių investicijų pareikalavusiai atliekų surinkimo sistemai (visu Lietuvos mastu), iš anksto nebuvo įmanoma įvertinti kiek ir kokia apimti Lietuvos rinkoje veikiantys gamintojai ir importuotojai turėtų vykdyti įstatyminę pareigą finansuoti užstato sistemą, t. y. atsakovą (PPAT 7 str. 1 d. 4 p., 7 str. 5 d. 3 p. 11² str.), kadangi nebuvo įmanoma preciziškai tiksliai numatyti būsimo pajamų/sąnaudų santykio, kurį esmine dalimi lemia Lietuvos gyventojai ir jų grąžinamų pakuočių į taromatus skaičius. Todėl, atsakovas dar prieš Sutarties pasirašymą asmeniškai informavo visus gamintojus bei importuotojus apie galimus Sutarties Priede Nr. 1 esančių tarifų pasikeitimus (Sutarties 15.3.1. p.), atsižvelgiant į pakuočių surinkimo rodiklius. Atsakovas nurodė, kad tarifai gali tiek mažėti, tiek didėti, atsižvelgiant į taromatuose surenkamų pakuočių kiekį. Tokiu būdu dar prieš Sutarties pasirašymą atsakovas ir visi gamintojai bei importuotojai iš anksto žinojo, kad administravimo įmokų pokyčiai yra skirti tam, kad užstato sistema būtų ne avansuojama, o įstatyminė pareiga finansuoti (PPAT 7 str. 1 d. 4 p.) užstato sistemą bus vykdoma pagal faktą, t. y. atsižvelgiant į atsakovo veiklos rezultatus ir faktinį sistemos poreikį. Jokių pretenzijų ar nepasitenkinimo nei ieškovas, nei kiti gamintojai ir importuotojai, Sutarties pasirašymo metu nepareiškė. Tai patvirtina, kad ir pats ieškovas, būdamas rinkos profesionalu, puikiai suvokė minėtos Sutarties nuostatos naudą sau pačiam. Būtent atsakovo pateikiamas Sutarties 15.3.1 p. aiškinimas atitinka ir CK 6.193 str. 4 d. imperatyvą ginčo dalyko esančią sutarties nuostatą aiškinti prisijungusios šalies (ieškovo) naudai. Šio imperatyvo yra besąlygiškai saistomas ir atsakovas, ir tai savo faktiniais veiksmais įrodė santykiuose su gamintojais bei importuotojais. Ieškovas net nebandė įrodyti, kad Sutarties 15.3.1 p. sukelia jam kokius nors neigiamus padarinius, o tai yra būtina ir privaloma sąlyga, siekiant nuginčyti sutarties nuostatą CK 6.228 str. pagrindu bei būtina sąlyga pažeistų teisių gynimui civilinio proceso numatyta tvarka (CPK 2 str.). Tai, kad Sutarties 15.3.1 p. pats savaime yra naudingas ieškovui jau yra išsamiai pasisakyta šiuose paaiškinimuose. Ieškovas neįrodinėja, kad dėl padidintų tarifų jis nepagrįstai permokėtų ar kad paties atsakovo atlikta detali ekonominė analizė yra nepagrįsta, o kaip patvirtina su šiuo atsiliepimu pateikiami rašytiniai įrodymai, ieškovas moka netgi mažiau negu faktiškai šiuo metu reikalauja sistema. Ieškinio pareiškimas net neįrodinėjant faktiškai pažeistos teisės yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti konstatuojant akivaizdžiai nepagrįsto ieškinio pareiškimą (CPK 95 str.). Taigi, akivaizdu, kad būtent tokia Sutarties 15.3.1. p. formuluotė buvo įterpta gamintojų ir importuotojų naudai siekiant išvengti nepagrįstai didelių tarifų, kurie priešingu atveju galėjo būti taikytini gamintojams ir importuotojams. Sutarties 15.3.1. p. nesukuria esminės šalių nelygybės ir todėl nėra keistinas teismine tvarka. Priešingai, Sutarties 15.3.1 p. faktinis įgyvendinimas patvirtina šalių esminės nelygybės nebuvimą (CK 6.228 str., 6.193 str. 5 d.). Faktinis Sutarties 15.3.1. p. įgyvendinimas ir atsakovo formuojama pastarojo punkto aiškinimo praktika rodo, kad atsakovas viso Sutarties galiojimo metu įgyvendina Sutarties 15.3.1 taip, kaip jį ir prašo pakeisti ieškovas, t. y. prieš kiekvieną tarifų pasikeitimą atsakovas detaliai pagrindžia būsimų administravimo įmokų dydį jį tiesiogiai siejant su atsakovo patiriamomis sąnaudomis. Būtent faktinis ir tikrasis Sutarties punktų funkcionavimas praktikoje Kasacinio Teismo praktikoje (LAT 2010-11-02 nutartis c. b. Nr. 3K-7-409/2010; LAT 2011-03-14 nutartis c. b. 3K-3-107/2011; kt.) yra laikomas neatsiejama Sutarties dalimi (CK 6.193 str. 1-5 d.). Dėl to, pagal nurodomą ieškovo faktinį pagrindą ir suformuotą reikalavimą nėra pagrindo ieškinio tenkinimui šioje dalyje. Pirma, po Užstato sistemos veiklos pradžios praėjus 6 mėnesiams, atsakovas oficialiu pranešimu visus užstato sistemos dalyvius informavo apie nuo 2016-11-01 įvyksiančius administravimo įmokų tarifų ir įkainių pasikeitimus, kuriuos nulėmė neplanuotai didelis pakuočių surinkimas taromatuose. 2016-07-29 pranešimas („Pranešimas 1“) yra esminis tikrosios šalių valios įrodymas aiškinant Sutarties 15.3.1 p., kadangi Pranešime detalių ekonominių skaičiavimų pagrindu nurodyta, kad dėl sėkmingesnio nei planuota pakuočių surinkimo atsakovo išlaidos išaugo net 5 000 000 Eur nei planuota prieš užstato sistemos startą, ko rezultate susidarė bendras 1 535 000 Eur atsakovo nuostolis. Didesnis nei planuota pakuočių surinkimas ženkliai mažino negrąžinto užstato pajamas bei didino surinkimo sąnaudas. Todėl, siekiant, kad sistema ir toliau veiktų kokybiškai ir nepertraukiamai, atsakovo valdyba priėmė sprendimą nuo 2016-11-01 keisti tarifų dydžius gamintojams ir importuotojams, kurie atspindėtų faktinę situaciją. Analogiškai su Pranešimu 1 buvo pateiktas projektinis pasiūlymas 2017 metams įvertinant pakuočių surinkimo tendencijas. 2016-11-25 atsakovas papildomu pranešimu („Pranešimas 2”) informavo, kad naujausi užstato sistemos rezultatai rodo akivaizdų pakuočių surinkimo užduotys bus ženkliai viršytos. Atsižvelgdama į pakuočių grąžinimo tendencijas Lietuvoje, atsakovo valdyba kitiems metams patvirtino 2017 metų biudžetą, kuris parengtas remiantis 90 proc. pakuočių surinkimo prognoze (atsižvelgiant į tai, kad net pirmaisiais metais surinkta daugiau nei 74 proc. visų į rinką išleistų pakuočių). Pateikiant detalius ekonominius skaičiavimus bei sąnaudų paaiškinimus visi gamintojai ir importuotojai buvo informuoti apie naujus įkainius, kurie bus taikytini nuo 2017-01-01. Pranešime 2 nurodyta, kad: Tvirtindama tarifus VšĮ „Užstato sistemos administratoriaus“ valdyba siekė maksimaliai atsižvelgti į gamintojų ir importuotojų interesus nedarant staigių pokyčių ir laikantis iš anksto pateikto projekto, su kuriuo sistemos dalyviai buvo supažindinti 2016 m. liepos mėnesį; įvertinus, jog į sistemą negrįš 10 proc. pakuočių, planuojama, kad pajamos iš negrąžinto užstato 2017 metais sudarys 5,99 mln. Eurų (t. y. bus 61 proc. mažesnės nei 2016 metais). Pajamos už parduotas žaliavas sieks 5,59 mln. eurų – tai yra 29 proc. daugiau nei 2016 metais; 2017 m. VšĮ „Užstato sistemos administratoriaus“ numatomos biudžeto išlaidos – 28,9 mln. eurų. 2017 m. VšĮ „Užstato sistemos administratoriaus“ numatomos biudžeto pajamos – 26,4 mln. eurų. Pritaikius naujuosius tarifus, VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ numatomos subsidijos iš gamintojų ir importuotojų sieks 14,9 mln. Eurų; palyginti su 2016 metais planuojama, kad sąnaudos augs 26 proc. dėl didesnio pakuočių surinkimo. Didžiausią sąnaudų dalį, pusę visų išlaidų sudarys kompensacijos pardavėjams. Kitas esmines sąnaudas sudaro taromatų, skaičiavimo centro veiklos, transportavimo išlaidos. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo numatomas subsidijų poreikis 2017 metais yra didesnis nei nustatyti tarifai gamintojams ir importuotojams, todėl VšĮ „Užstato sistemos administratoriaus“ biudžetas nėra subalansuotas. Todėl, Pranešime 2 nurodoma, kad ateinančiais metais VšĮ „Užstato sistemos administratoriaus“ valdyba ieškos ekonomiškai pagrįstų būdų pasiekti biudžeto balansą. Bus vertinamos galimybės subalansuoti biudžetą tokiomis priemonėmis, kaip užstato sistemos efektyvumo didinimas mažinant sąnaudas, tarifų gamintojams ir importuotojams koregavimas, papildomo finansavimo pritraukimas. Taigi Pranešimas 1 ir Pranešimas 2 yra esminiai įrodymai, patvirtinantys, kad tarifai visiems gamintojams ir importuotojams pateikiami ekonominių skaičiavimų pagrindu, detaliai pagrindžiant ir įrodant atsakovo kaštų struktūrą. Šis ieškovo keliamas reikalavimas jau yra faktiškai patenkintas. Trečia, ieškovo argumentas dėl to, kad tarifai nustatomi atsižvelgiant į didžiųjų aludarių interesus neturi jokio faktinio pagrindimo ir tėra spekuliatyvi ieškovo emocijų išraiška. Vien 2017 m. nustatytas tarifas akivaizdžiai patvirtina, kad gamintojams ir importuotojams, parduodantiems produkciją stiklinėje taroje, taikomas vienas didžiausių tarifų. Dar daugiau, Pranešime 2 matyti, kad gamintojams ir importuotojams nustatomų tarifų dydžio ekonominis skaičiavimas yra grindžiamas tik pajamų ir sąnaudų skaičiavimo modeliu, kuris yra objektyvus ir taikytinas visiems vienodai. Kiekvienos pakuotės tarifas nustatomas atsižvelgiant į tai (i) kokios pajamos gaunamos iš atitinkamos pakuotės neįskaičiuojant gamintojų ir importuotojų subsidijų; (ii) kokios administravimo sąnaudos patiriamos vienai pakuotei. Būtent santykis tarp apskaičiuotų sąnaudų ir pajamų yra dengiamas iš paskutinio pajamų šaltinio – gamintojų ir importuotojų subsidijų, atsižvelgiant į kiekvienos pakuotės rūšies objektyviai patikrinamus pajamingumo rodiklius, kurie nėra jokia skaitine išraiška susieti su tam tikra interesų grupe. Atkreipia dėmesį į tai, kad numatomas subsidijų poreikis 2017 metais yra didesnis nei nustatyti tarifai gamintojams ir importuotojams, o atsakovas visos naštos neperkeldamas gamintojams bei importuotojams sieks veiklos efektyvinimo tam, kad biudžetas taptų subalansuotu. Pažymi, kad kiti atsakovo steigėjai: Lietuvos prekybos įmonių asociacija ir Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacija, nemažą savo produkcijos dalį parduoda plastikinėje pakuotėje ir už ją visos valdybos sprendimu buvo patvirtinti patys didžiausi tarifai. Tačiau būtent objektyvus pajamų/sąnaudų tarifų apskaičiavimo metodas lemia, kad tarifai visiems gamintojams yra nustatomi vienodomis sąlygomis (PPATĮ 11² str. 6 d.). Ketvirta, ieškovo reikalavimas nustatyti tarifus, kurie galioja kitoje Pakuočių tvarkymo organizacijoje, turinčioje visiškai kitokią pajamų/sąnaudų struktūrą yra absurdiškas. Kartu su šiuo atsiliepimu pateikiami įrodymai patvirtina, kad Pakuočių tvarkymo organizacijos (PTO, VŠĮ „Žalias taškas“, VŠĮ „Gamtos ateitis“) savo veiklos ir patiriamų sąnaudų prasme yra nesulyginami dalykai. Esminis koncepcinis skirtumas susijęs su faktu, kad pakuočių tvarkymo organizacijos veikia kaip gamintojų ir importuotojų atstovas vykdant nustatytas pakuočių, kurios nedalyvauja užstato sistemoje tvarkymą, iš specialių rūšiuojamųjų konteinerių. Taigi, ieškovo reikalavimas – nustatyti analogiškus tarifus, kurie yra nustatyti PTO – negali būti tenkinamas dėl esminių ir kardinalių PTO ir atsakovo ekonominės veiklos skirtumų. Penkta, bet koks piktnaudžiavimas Sutarties 15.3.1 p., yra imperatyviai apribotas įstatymo ir atsakovo teisinio statuso. Atsakovas yra viešasis juridinis asmuo, turintis labai konkrečias (ribotas) įstatymo priskirtas pareigas (PPAT 11² str. 2 d.), t. y. tenkinti viešuosius interesus vykdant visuomenei naudingą veiklą aplinkos apsaugos srityje, administruojant užstato už vienkartines ir daugkartines pakuotės sistemą. Dar daugiau, ieškinyje pateikiamą Sutarties 15.3.1 p. interpretaciją paneigia ir dar vienas ieškovo nutylimas faktas – atsakovas yra įsteigtas pačių gamintojų ir importuotojų asociacijų, t. y. (i) Lietuvos aludarių gildijos; (ii) Lietuvos prekybos įmonių asociacijos; (iii) Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacijos. Būtent USAD steigėjai į rinką išleidžia per 80 proc. visų užstatinių pakuočių ir dėl to yra pagrindiniai užstato sistemos finansuotojai. Visus sprendimus, įvertinusi detalias ekonomines analizes priima valdyba, kurią sudaro tų pačių steigėjų deleguoti nariai. Todėl priešingai nei teigia ieškovas, Sutarties 15.3.1 p. nesukelia jokių prielaidų piktnaudžiavimui teise (CK 1.137 str. 3 d.), nes patys atsakovo steigėjai neturi jokio racionalaus/objektyvaus pagrindo pernelyg apsiriboti savo pačių teises Sutarties 15.3.1 p. pagrindu ir to rezultate nepagrįstai permokėti. Pažymi, kad viešųjų sutarčių atveju (CK 6.161 str.) teisė keisti periodines įmokas/tarifus yra leistina ir visuotinai pripažįstama praktika. Ieškovas patikslintame ieškinyje nenurodė teisės normos, draudžiančios viešojoje sutartyje numatyti teisę keisti periodines įmokas/tarifus, kai tokia sutarties sąlyga visiems taikoma vienodai. Ieškovas analogiškai nenurodo nė vieno atvejo, kai tokia norma būtų traktuojama kaip savaime sukelianti esminę šalių nelygybę CK 6.228 str. Pirma, nei CK 6.161 str. 1-5 d., nei PPAT, nei kiti ieškovo ir atsakovo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato draudimo sutartyje numatyti galimybę vienos iš sutarčių šalies valia koreguoti periodines administracines įmokas ir tarifus (Sutarties 15.3.1 p.). Pažymi, kad ieškovas neginčija analogiško turinio sąlygų, kuri numatyta jo paties ir kitų pakuočių tvarkymo organizacijų sutartyse. Teisminėje praktikoje pabrėžiama, kad savaime sutartyje įtvirtinta vienos iš šalių teisė koreguoti atitinkamas sutarties sąlygas (inter alia kainą) dėl atitinkamų ekonominių/rinkos pasikeitimų nelaikoma vienašaliu sutarties sąlygų keitimu, kuris nepagrįstai privilegijuoja ar suteikia perdėtą pranašumą vienai iš sutarties šalių. Priešingai, dažniausiai, tai laikoma protingu, racionaliu ekonominės/komercinės rizikos valdymu (LAT 2015-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-969/2015). Tokia praktika netgi taikoma sutartyse su vartotojais, kurie nepaneigiamos prezumpcijos pagrindu laikomi silpnesne sutarties šalimi (CK 6.193 str. 4 d., 6.228¹ str. 2 d., 6.228² str.). Atsakovas tvirtina, kad ieškovo reikalavimas pakeisti Sutarties 13.1.4 p. yra siekis privalomą mokestį skirtą aplinkos teršimo mažinimui paversti savo kreditavimosi priemonę. Reikalavimu privalomą užstato (nuo į rinką išleistų pakuočių) mokėjimą atsakovui atidėti 60 d. ieškovas siekia papildomo savo apyvartinių lėšų finansavimo: iš Pardavėjų gautas užstatas likęs ieškovo sąskaitoje ilgesnį laikotarpį yra papildomu apyvartinių lėšų šaltiniu. Ieškovas nutyli, kad užstatą iš Pardavėjų jis gauna anksčiau nei jo pakuotę nusiperka galutinis vartotojas. Todėl, pirma, ieškovas, kuris disponuoja visais reikalingais duomenimis, turi faktiškai pagrįsti atsiskaitymo praktiką su Pardavėjais. Nuslėpdamas šį faktą, ieškovas bando teigti, kad parduodamas savo prekes Pardavėjams, atsiskaitymo tvarkoje užstato mokėjimą numato tik tada, kai atitinkamas prekes iš Pardavėjo nuperka galutinis vartotojas. Šiam faktui pagrįsti ieškovas privalėjo pateikti ieškovo ir Pardavėjo sutarčių išrašus ar kitus atsiskaitymo tvarką patvirtinančius dokumentus, tačiau to sąmoningai nepadarė. Ieškovas platindamas savo produkciją yra sudaręs eilę pirkimo-pardavimo sutarčių su prekybininkais, kuriose numatyta konkreti atsiskaitymo už produkciją ir užstatą tvarka. Būtent ši atsiskaitymo tvarka patvirtintų, kuriuo momentu ieškovas iš tikrųjų gauna užstatą už kiekvieną Pardavėjams parduotą pakuotę. Šios tvarkos nustatymas byloje turi esminę reikšmę, kadangi Pardavėjai parduodami ieškovo ir kitų gamintojų bei importuotojų produkciją vartotojui taiko 0,10 Eur užstatą ir jį susigrąžiną tiesiogiai iš vartotojų, o tuo atveju jeigu pakuotes vartotojas grąžina į taromatus, būtent atsakovas iš ieškovo pervesto užstato kompensuoja Pardavėjams patirtą nuostolį grąžinus užstatą vartotojui. Taigi, atsiskaitymo tvarka yra esminė aplinkybė, kurią ieškovas nuslėpė. Ieškovui nepateikus šių įrodymų, tolesnis reikalavimo nagrinėjimas nėra įmanomas. Antra, nepagrįstas ieškovo teiginys, kad užstato mokėjimą ir administravimo įmokas Pardavėjams atsakovas gali sumokėti vėliau, t. y. tik po 60 d. Pagal atsakovo ir Pardavėjų sutarties 7.8 p., Pardavėjas (išskyrus atvejus, kai Šalys atskirai susitaria, kad Administratorius kartu su Mėnesio ataskaita pateikia ir debetinę sąskaitą faktūrą) parengs ir pateiks Administratoriui per 5 (penkias) dienas sąskaitą faktūrą Užstato, Užmokesčio bei kompensacijos už stiklinės Vienkartinės pakuotės dūžį sumai, kuria Administratorius įsipareigoja apmokėti ne vėliau kaip iki einamojo kalendorinio mėnesio 27 (dvidešimt septintos) dienos. Siekiant aiškumo, pažymima, kad Mėnesio ataskaitos nepateikimas ar pavėluotas pateikimas ne dėl Pardavėjo kaltės nepratęsia sąskaitos faktūros apmokėjimo termino ir neatleidžia Administratoriaus nuo atsakomybės už pastarojo termino praleidimą. Taigi, būtent Pardavėjas atsakovui pateikia sąskaitą faktūrą, kurios pagrindu atsakovas, iki einamojo mėnesio 27 dienos, Pardavėjams kompensuoja patiriamas sąnaudas dalyvaujant užstato sistemoje. Analogiška sąlyga įtvirtinta ir ieškovo sutartyje su Gamintojais, kurios pagrindu jau ieškovas atsakovui užstatą ir administravimo įmokas turi sumokėti iki einamojo mėnesio 27 d. Tokiu būdu visiems gamintojams ir importuotojams bei Pardavėjams taikomos vienodos sąlygos ir būtent tai sudaro prielaidas užstato sistemos funkcionavimui ir nė vienas sistemos dalyvis tokiu atveju neatsiduria privilegijuotoje padėtyje. Atsakovas teigia, kad reikalavimas pakeisti Sutarties 13.1.4 p. yra užslėptas ieškovo siekis privalomą mokestį skirtą aplinkos teršimo mažinimui naudoti kaip kreditavimosi institutą arba spręsti tarp ieškovo ir Pardavėją kylančias problemas. Nėra pagrindų CK 6.228 str. taikymui. Ieškovas neįrodė CK 6.228 str. sąlygų siekiant pakeisti Sutarties 11.5, 12.2, 12.3 punktus. Sutarties 11.5 p. užtikrina pareigą kiekvienam gamintojui ir importuotojui pateikti tikslius ir tikrovę atitinkančius į rinką išleistų pakuočių duomenis tam, kad įstatyminė pareiga finansuoti užstato sistemą būtų vykdoma tinkamai ir adekvačiai (PPATĮ 7 str. 1 d. 4 p., 7 str. 5 d. 3 p. 11² str.). Dabartinė Sutarties redakcija garantuoja atsakovui reikalingas ir būtinas teises tam, kad esant pagrįstiems įtarimams dėl netinkamų duomenų teikimo atsakovui, atsakovas turėtų atitinkamus teisinius svertus patikrinti šių duomenų atitikimą tikrovei. Ši nuostata yra sutarties šalių interesų balanso prielaida, nes (i) atsakovas ieškovui ir kitiems gamintojams bei importuotojams sąskaitas išrašo paties ieškovo pateiktų duomenų pagrindu; (ii) todėl atsakovui analogiškai įtvirtinta teisė (esant abejonėms) tikrinti šių duomenų pagrįstumą ir atitikimą tikrovei. Ieškovo abejones dėl to, kad Sutarties nuostata yra iškreipiama konkurencinė aplinka yra nepagrįsta, nes (i) PPATĮ 11² str. 7 d. tiesiogiai numato, kad užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratorius neturi teisės trečiajam asmeniui ar kitam užstato už vienkartines pakuotes sistemoje dalyvaujančiam gamintojui ir importuotojui ar pakuočių pardavėjui atskleisti informacijos apie užstato už vienkartines pakuotes sistemoje dalyvaujančių gamintojų ir importuotojų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiektų ir pakuočių pardavėjų parduotų gaminių, jiems pakuoti panaudotų vienkartinių pakuočių kiekį, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus; (ii) šių pareigų užtikrinimui ir įgyvendinimui (atsakovo įstatų pagrindu) atsakovas yra priėmęs itin griežtas ir detaliai aptartas taisykles dėl konfidencialios ir komercinę vertę turinčios apsaugos užtikrinimo, kurios taikomos visiems be išimties atsakovo dalininkams. Be to, įstatymas įpareigoja atsakovą gauti pakuočių surinkimo duomenis iš ieškovo bei kitų gamintojų ir importuotojų (PPATĮ 11² str.), o įstatymo pagrindu atliekami veiksmai nėra laikomi konkurencijos teisės pažeidimu. Atsižvelgdamas į išdėstytą, mano, kad ieškovas neįrodė CK 6.228 str. sąlygos siekiant pakeisti Sutarties 12.2, 12.3 punktus. Teismo prašo ieškovo UAB „Kauen craft“ 2016-12-27 patikslintą ieškinį atmesti visa apimtimi ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti. Iš esmės pakartojo atsiliepime nurodytus motyvus.