Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2A-645-372/2016Teisminio proceso Nr. 2-23-3-00629-2015-5 (S) Procesinio sprendimo kategorijos : 2.3.2.1.;2.3.2.2.;2.3.2.9.1.;3.3.1.21.

2016 m. rugsėjo 15 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. L. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-15-322/2016 pagal ieškovės S. L. ieškinį atsakovui P. L. ir atsakovo P. L. priešieškinį ieškovei S. L. dėl nuosavybės teisės į pastatą pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. S. L. kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini), esantį pastatą - ūkinį pastatą, kurio plotas 303,27 kv.m. unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).Nurodė, kad pagal 1994m. spalio 11d. įvykusio Kelmės rajono žemės ūkio bendrovės „Burciškė“ visuotinio narių susirinkimo nutarimą pieno blokas buvo atiduotas P. grupės pajininkei S. L., ŽUB „.Burciškė“ likvidacinė komisija, vykdydama visuotinio bendrovės narių susirinkimo nutarimą, pieno bloką kaip pastatą, o ne kaip kurią nors jo dalį, 1994 metais perdavė pajininkei S. L., t. y. ieškovei, o ieškovė pastatą priėmė ir valdė nuosavybės teise, bei atlikus pastato kadastrinius matavimus, 2013 m. birželio 11d., įregistravo nekilnojamojo turto registre. Tačiau, praėjus 19 metų nuo pastato perdavimo, atsakovas P. L. ėmė reikšti pretenzijas į pastatą, ir Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 30 d. sprendimu įpareigojo VĮ registrų centro Šiaulių filialą panaikinti ieškovės vardu atliktą pastato teisinę registraciją, motyvuojant tuo, kad nepakanka nuosavybės teisę patvirtinančių įrodymų. A. P. L. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendro 303,27 kv. m ploto.Nurodė, kad VĮ Registrų centre registruotas ginčo pastatas (bendro 303,27 kv. m ploto) yra anksčiau buvusių statinių, priklausiusių ŽŪB „Burciškė“, dalis. Tai yra buvęs pieno blokas, kuris jungė iš abiejų pusių du pastatus, kurie yra nugriauti, likęs tik pieno blokas. Kolūkiams iširus, liko Burciškės kaimo fermos, 1992 metais ŽŪB „Burciškė“ buvo perduotas turtas, tame tarpe karvidė Nr. 1 ir karvidė Nr. 2, pieno blokas buvo šių statinių dalis. Pagal 1998-03-20 ŽŪB „Burciškė“ pastatų išdalinimo aktą Senosios karvidės (karvidė Nr.1) naujojo pastato priestatas ir pusė pieno bloko atiteko P. grupei (šiai grupei priklausė ieškovė S. L.), o dezomatas, karvidė Nr. 70 (karvidė Nr. 2), saugykla, silosinė ir kita atiteko Š., B. ir likusių pajininkų grupei, kuriai priklausė atsakovas P. L.. Perdavus turtą Š. ir B. grupei, P. L. iš visų pajininkų įgijo pajus ir tokiu būdu įgijo nuosavybės teisę į 1/2 dalį pieno bloko, t. y. ginčo statinio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kelmės rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priešieškinį patenkino. Pripažino P. L. nuosavybės teisę į ½ dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendro 303,27 kv. m ploto, registro Nr. (duomenys neskelbtini). Priteisė iš ieškovės S. L. atsakovui P. L. 1800 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš S. L. valstybei 8,47 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nurodė, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimu, kuriuo panaikinta ieškovės S. L. vardu atlikta teisinė ginčo pastato registracija ir įvertinti ieškovės nuosavybės teisę patvirtinantys įrodymai, turi prejudicinę galią ir šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje.Teismas pažymėjo, kad ieškovė įstatyminiu pagrindu ieškiniui patenkinti nurodė CK 1.138 str. 1 d. 1 p., 4.37 str. ir 4.47 str. 12 p. (nuosavybės teisės įgijimas kitais įstatymo nustatytais pagrindais) bei Žemės ūkio bendrovių įstatymo atskirų straipsnių nuostatas, tačiau šioje byloje ieškovė nenurodė jokių kitų nuosavybės įgijimo pagrindų ir nepateikė jokių kitų rašytinių dokumentų, patvirtinančių, kad jai priklauso visas 303,27 kv. m pastatas, nei tuos, kuriuos ieškovė pateikė į bylą dėl teisinės registracijos panaikinimo.Teismas nurodė, kad byloje šalių prašymu buvo apklausta eilė liudytojų, tačiau jų parodymai gana prieštaringi, nenuoseklūs, dėl pakankamai ilgo laiko tarpo daugelio aplinkybių liudytojai jau neprisimena ir jas painioja, esminės įrodomosios reikšmės dalyje dėl nuosavybės pripažinimo šie parodymai neturi, todėl teismas jų neaptarinėjo.Teismas pažymėjo, kad byloje yra archyvinių dokumentų, iš kurių matosi, kad ŽŪB „Burciškė“ turtas pajininkams buvo dalinamas kitaip, nei nurodė ieškovė. Teismas nurodė, kad Iš 1994-10-13 įvykusio ŽŪB „Burciškė“ visuotinio susirinkimo protokolo matosi, kad susirinkimo metu buvo sprendžiamas klausimas dėl turto paskirstymo už pajus, buvo sudarytos 6 grupės (komplektai), paskirti grupių vadovai (kaip nurodė šalys, S. L. pajus įnešė į A. P. grupę, P. L. - į S. Š. grupę). 1994-10-15 įvykusiame visuotiniame bendrovės susirinkime dėl skolų, gaisro padarinių nutarta ŽŪB „Burciškė“ likviduoti, tuo reikalu sudaryta likvidacinė komisija. Iš pastatų išdalijimo akto matyti, kad tik 1998-03-20 komisija išdalino ŽŪB „Burciškė“ pastatus. Pagal šį aktą senosios karvidės naujas priestatas ir pusė pieno bloko sumoje 11000 Lt atiteko A. P. grupei, kuriai priklausė ir S. L., o dezomatas, karvidė Nr. 70, saugykla, silosinė, artezinis ir vandens rezervuaras sumoje 90000 Lt priklauso Š., B. ir likusiems grupės nariams (šiai grupei priklausė P. L.). Todėl teismas konstatavo, kad ieškovei priklauso tik dalis fermos ir pieno bloko. Šis pastatų perdavimo aktas yra nenuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, todėl galiojantis. Pažymėjo, kad šį perdavimo aktą yra pasirašiusi ir ieškovė.Nustatė, kad atsakovas P. L., perdavus Š. grupei 1998-03-20 pastatų išdalinimo akte nurodytą turtą (dezomatą, karvidę Nr. 70, saugyklą , silosinę , artezinį ir vandens rezervuarą), jis iš visų savo grupės pajininkų supirko pajus (byloje pateikti pajų pirkimo, keitimo dokumentai, kurie neprieštaravo tuometiniams bendrovės įstatams bei galiojusioms Žemės ūkio bendrovių įstatymo nuostatoms).Todėl konstatavo, kad atsakovas, įgydamas pajininkų pajus, įgijo ir nuosavybės teisę į pajininkų grupei perduotą turtą, tame tarpe ir į ½ dalį ginčo statinio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį esmė

I. S. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti. Priteisti iš atsakovo 2000 Eur bylinėjimosi išlaidas.

12.1. Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje byloje Nr. 1-790-257/2015 nebuvo sprendžiami ūkinio pastato sukūrimo, egzistavimo kaip nekilnojamojo daikto objekto ir įgijimo nuosavybės teise teisėtumo klausimai. Šiaulių apygardos administracinis teismas minėtame sprendime pasisakė tik dėl dokumentų, kurių pagrindu buvo atlikta teisinė registracija turinio, t. y. teismas sprendė, kad „juose esanti informacija nepatvirtina fakto, kad 1994-10-11 protokole Nr. 3, 1994 m. priėmimo - perdavimo akte Nr. 2 minimas pieno blokas bei 2013-05-30 rašte minimas ūkinis pastatas Nr. IIl/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra vienas ir tas pats objektas. Tuo tarpu Kelmės rajono apylinkės teismas skundžiamu sprendimu būtent šį klausimą (dėl dokumentų turinio) išsprendė ieškovės naudai, t. y. nustatė, kad ginčo ūkinis pastatas yra anksčiau buvusių statinių, priklausiusių ŽŪB „Burciškė“ dalis, buvęs pieno blokas, kuris jungė iš abiejų pusių du pastatus (karvides Nr. 69 ir Nr. 70), kurie šiuo metu yra nugriauti, o likęs tik vienas pieno blokas.

12.2. Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje byloje Nr. 1-790-257/2015 nebuvo vienareikšmiškai nustatytas privalomas šiai bylai prejudicinis faktas, kad ieškovė arba atsakovas turtą valdo nuosavybės teise, tačiau pirmiau priimtas teismo sprendimas atitinka rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus, todėl jo įrodomoji reikšmė bylos faktų konstatavimui vertintina kartu su kitais šioje byloje surinktais įrodymais. Pagal skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netyrė Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015-03-30 sprendimu nustatytų aplinkybių kartu su kitais įrodymais, todėl nepagrįstai, remdamasi išimtinai prejudiciniu faktu, konstatavo, jog byloje nėra įrodymų viseto pripažinti, kad ieškovė S. L. valdė statinius nuosavybės teise. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010).

12.3. Ieškovė S. L. teismui pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius jos nuosavybės teisę į ginčo ūkinį pastatą, tuo tarpu atsakovas tokių dokumentų nepateikė. Valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek ir valdymo nuosavybės teise faktą. Ieškovės teismui pateikti dokumentai (visuotinio susirinkimo protokolas, priėmimo - perdavimo aktas) patvirtina pastato valdymo faktą. Be to, šį faktą patvirtino byloje apklausti liudytojai P. K., K. G. ir E. T..

12.4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovės S. L. paaiškinimus dėl atsakovo turėtų pajų kiekio bei teiginį, jog atsakovas neįrodė priešieškinio dar ir ta prasme, kad jis neturėjo pakankamai pajų tam, kad jam būtų perduota dar ir 1/2 dalis ginčo ūkinio pastato. Už turėtus pajus (42000 Lt) atsakovas P. L. gavo dezomatą (3000 Lt), 4 silosines (1000 Lt), pašarinių šakniavaisių sandėlį (46000 Lt) ir karvidė Nr. 70 (40000 Lt). Šių aplinkybių atsakovas neginčijo. Teismas tirdamas byloje surinktus įrodymus nepagrįstai konstatavo, kad nepakanka įrodymų, patvirtinančių tai, kad ginčo ūkinis pastatas nuosavybės teise priklausė ieškovei. Tačiau atsakovo P. L. priešieškinis patenkintas nežiūrint to, kad jis nepateikė teismui nei patikimų įrodymų dėl pajų pakankamo kiekio, nei jokio patikimo rašytinio įrodymo, atitinkančio minėtų įstatymų keliamiems reikalavimams, patvirtinančio jo nuosavybės teisę į ginčo ūkinį pastatą.

12.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo kadastro ir registro byloje sukauptais duomenimis apie pastatą ir kitus šiame žemės sklype esančius statinius. Šie duomenys pagal CPK 197 str. 2 d. ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. laikytini oficialiuoju rašytiniu įrodymu, todėl turi didesnę įrodomąją galią ir negali būti nuginčyti kitais rašytiniais įrodymais. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010).

12.6. Ieškovė S. L., pateikdama teismui ieškinį, teisiniu ieškinio pagrindu nenurodė CPK 444 str. 2 d. 5 p. normos, tačiau jos reikalavimo formuluotė (prašė pripažinti jai nuosavybės teisę) atitinka šį teisinį pagrindą. Pažymėtina tai, kad ieškovė rėmėsi CK 4.47 str. Todėl tuo atveju, jei ieškinio pagrindas, nurodytas ieškinyje, sukėlė teismo abejones dėl bylos esmės, teismas turėjo nustatyti terminą ieškovei ieškinio trūkumams šalinti, tačiau to nepadarė.

12.7. Atsakovas P. L., siekdamas įrodyti pareikštą reikalavimą, privalėjo įrodyti ne tik faktą, kad jis įsigijo ŽŪB „Burciškė“ pajus, bet ir tai, kad minėta žemės ūkio bendrovė perdavė jam nuosavybės teises į priešieškinyje nurodytą ginčo ūkinio pastato dalį, bei tai, kad jis valdė minėtą ūkinį pastatą nuosavybės teise. Šių sąlygų atsakovas neįrodinėjo ir neįrodė, todėl jo priešieškinis negalėjo būti patenkintas. Teisine pastatų registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisės į pastatus atsiradimo, pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau nuosavybė, kaip tokia, atsiranda kitais teisės aktuose nurodytais pagrindais.

12.8. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu panaikinus ginčo pastato teisinę registraciją, šioje byloje teisiškai reikšminga tai, kad ginčo ūkio pastatas ieškovės S. L., kaip teisėtos pastato savininkės, iniciatyva ir laikantis nustatytos tvarkos buvo inventorizuotas, užfiksuoti kadastriniai duomenys perkelti į registrą, įregistruojant ūkinį pastatą ieškovė, o ne atsakovas, pateikė nuosavybės teisę pagrindžiančius dokumentus. Todėl atsižvelgiant į Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendime padarytas išvadas, Kelmės rajono apylinkės teismas, nustatęs, jog ginčo ūkinis pastatas yra anksčiau buvusių statinių, priklausiusių ŽŪB „Burciškė“ dalis, buvęs pieno blokas, kuris jungė iš abiejų pusių du pastatus (karvides Nr. 69 ir Nr. 70), kurie šiuo metu yra nugriauti, o likęs tik pieno blokas ir nesant tarp šalių ginčo, kad tas pats šalių pavadintas pieno blokas ir yra buvęs ŽŪB „Burciškė“ turtas, turėjo patenkinti ieškovės S. L. ieškinį.

12.9. Teismas, patenkindamas atsakovo priešieškinį ir pripažindamas jam nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo pastato, sprendimo motyvuojančioje dalyje konstatavo, kad likusi šio pastato dalis yra ieškovės nuosavybė. Todėl atmesti ieškovės ieškinio nebuvo teisėto pagrindo, juolab, kad ir ginčo dėl 1/2 ūkinio pastato dalies nuosavybės teisės į ūkinį pastatą tarp šalių nebuvo. Todėl esant šiai aplinkybei, Kelmės rajono apylinkės teismas privalėjo tirti ir vertinti visus byloje surinktus įrodymus jų patikimumo ir pakankamumo prasme bei spręsti, ar atsakovo pateikti įrodymai yra patikimi ir pakankami, ar visas minėtas sąlygas atsakovas įrodė.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas P. L. prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinio skundo analizė leidžia daryti išvadą, jog apeliacinio skundo autorė netinkamai suprato bylos esmę, dėl ko skunde klaidingai nurodo, jog teisme buvo pareikšti reikalavimai pagal CPK 444 str. 2 d. 5 p. (dėl nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teises būtinųjų sąlygų). Priešingai skundo argumentams, joks reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ypatingos teisenos tvarka šioje byloje nebuvo pareikštas, dėl ko apeliacinio skundo motyvai yra sunkiai suprantami.Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog teismas neteisėtai ir nepagrįstai priėmė sprendimą, išimtai remdamasis prejudiciniais faktais, nustatytais Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-790-257/2015, tačiau netyręs prejudicinių faktų kartu su kitais įrodymais. Priešingai šiam motyvui, Kelmės rajono apylinkės teismas Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą vertino kartu su kitais įrodymais byloje ir nenustatė aplinkybių, kokias nurodo apeliantė. Apeliaciniame skunde ieškovė sąmoningai iškraipė tiek Kelmės rajono apylinkės teismo sprendimo esmę, tiek Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą, cituodama iš konteksto išimtą sakinį ir savaip jį interpretuodama, tokiu būdu iškraipydama teismo sprendimų turinį.Apeliantė neteisingai vertina surinktus įrodymus ir neteisingai kvalifikuoja ginčo santykį, bandydama įrodyti valdymo faktą. Šioje byloje ginčas kyla ne dėl pastato valdymo fakto, bet dėl nuosavybės teisės pripažinimo, kas yra skirtingi dalykai. Ieškovė savo teises šioje byloje įrodinėjo 1994-10-11 visuotinio ŽŪB „Burciškė“ narių susirinkimo protokolu, kuriuo, neva, pieno blokas atiduotas P. grupės pajininkei ieškovei. Tačiau į bylą pateiktas dokumentas neatitinka žemės ūkio bendrovės visuotinio susirinkimo protokolui keliamų reikalavimų, byloje nėra pateiktas tokio susirinkimo protokolas, dėl ko šis dokumentas yra niekinis ir tikėtina yra parengtas prieš 2013 m. pateikiant jį VĮ Registrų centrui. Dėl šio dokumento jau yra pasisakyta ir Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendime. Todėl apeliantės aiškinimas skunde, jog šis dokumentas yra tinkamas nuosavybės teisėms įregistruoti pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo ir 2003-03-03 Vyriausybės nutarimo Nr. 278 nuostatas, yra paneigtas administracinio teismo sprendimu.Pačios ieškovės pakviesti liudytojai teisme patvirtino, kad iki bendrovės „Burciškė“ likvidacijos buvo sprendžiamas klausimas tik dėl gyvulių grąžinimo bendrovės nariams, joks nekilnojamas turtas nebuvo dalinamas. Pažymėtina, kad nebuvo jokio teisinio ir faktinio pagrindo ieškovei perduoti 1994-10-11 pieno bloko, kai už dviejų dienų nusprendžiama likviduoti bendrovę. Pagal Žemės ūkio bendrovių 20 str. nuostatas, tik išstojus iš bendrovės, narys turėjo teisę susigrąžinti pajų. Tuo tarpu pati ieškovė pripažįsta ir pateikti dokumentai įrodo, jog ieškovė dar 1998 buvo bendrovės narys ir iš bendrovės nebuvo išstojusi, nes dalyvavo 1998 m. turto pasidalijime.Pateiktas 1998-03-20 ŽŪB „Burciškė“ pastatų išdalijimo aktas patvirtina, kad sudaryta likvidacijos komisija tik 1998-03 išdalino bendrovės pastatus, tame tarpe ir ginčo pieno bloką, kas reiškia, kad pieno blokas iki šio laiko buvo ŽŪB „Burciškė“ nuosavybėje.Iš byloje pateiktų rašytinių dokumentų, atsakovo paaiškinimų, liudytojos B. L. parodymų, nustatyta, kad perdavus likvidacinei komisijai karvides ir kitą turtą pajininkų grupėms, P. L. iš eilės bendrovės narių supirko, apmainė ir įgijo ŽŪB „Burciškė“ pajus beveik už 90 000 Lt sumą ir tokiu būdu jam buvo perduota nuosavybėn karvidės Nr.70 su puse pieno bloko, t. y. atsakovas įgijo nuosavybės teises į 1/2 dalį pieno bloko – ginčo statinio. Karvidė Nr. 70 kartu su puse pieno bloko 1998-03-20 pastatų išdalijimo akte buvo įvertinti 40000 Lt, todėl 90000 Lt pajaus pilnai užteko įgyti turtą nuosavybės teise.Byloje pateiktos pajų keitimo ir pirkimo rašytinės sutartys įrodo, jog atsakovas įgijo iš kitų pajininkų ŽŪB „ Burciškė“ pajų vien tik nekilnojamajam turtui įsigyti už 63426 Lt, o viso pajų už beveik 90000 Lt. Pateikti pajų keitimo dokumentai patvirtina, jog atsakovas įgijo pajų pagal keitimo aktus už 22111 Lt.Visiškai nebeaišku apie kokius Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenis skunde kalba apeliantė, nurodydama, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo kadastro ir registro byloje sukauptais duomenimis, nes šie duomenys pagal CPK 197 str. 2 d. ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. laikytini oficialiuoju rašytiniu įrodymu, todėl turi didesnę įrodomąją galią ir negali būti nuginčyti kitais rašytiniais įrodymais. Jeigu ieškovė kalba apie byloje pateiktą VĮ Registrų centro pažymėjimą apie atsakovei įregistruotas nuosavybės teises į ginčo ūkinį pastatą, tai šis dokumentas yra išduotas iki 2015-03-30 Šiaulių apygardos teismo sprendimo byloje N r. 1-790-257/2015. Po šio teismo sprendimo nuosavybės teisės į šį ūkinį pastatą yra panaikintos, ką patvirtina pridedama Nekilnojamojo turto registrų centro pažyma. Taigi, šiuo atveju ieškovės ginčijama aplinkybė paneigta Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu, kuriuo panaikintas registro įrašas, kad nuosavybės teise ginčo ūkinis pastatas priklauso ieškovei. Be to, pats ieškovės ieškinys neginčytinai įrodo, jog ji neturi nuosavybės teisių į ūkinį pastatą ir prašo teismo jas pripažinti. Todėl toks skundo argumentas vertintinas kaip piktnaudžiavimas teise.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Šioje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl nuosavybės teisės pripažinimo į ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė įrodinėjo, kad visas ginčo pastatas priklauso jai, o atsakovas priešieškiniu įrodinėjo, kad ½ ginčo pastato yra jo nuosavybė.Byloje nustatyta, kad 2013-06-11 Nekilnojamojo turto registre ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise buvo įregistruotas ieškovės S. L. vardu, įregistravimo pagrindas – Burciškės žemės ūkio bendrovės visuotinio susirinkimo, įvykusio1994-10-11, protokolas Nr. 3, priėmimo-perdavimo aktas Nr. 2, ir 2013-05-30 raštas (t. 1, b. l. 15-16). Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-790-257/2015, nuspręsta įpareigoti VĮ Registrų centro Šiaulių filialą panaikinti S. L. vardu atliktą ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendro 303, 27 kv. m ploto, registro Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją (t. 1, b. l. 8-11). Minėtas teismo sprendimas įvykdytas, nekilnojamasis daiktas ir nuosavybės teisės į ūkinį pastatą išregistruotos (t. 1, b. l. 18). Byloje esant nustatytoms aplinkybėms, jog ginčo nekilnojamasis daiktas ir nuosavybės teisės į ginčo ūkinį pastatą išregistruotos, pripažintini nepagrįstais ir atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo VĮ Registrų centro sukauptus duomenis vertinti kaip oficialius rašytinus įrodymus. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimu nustatyta, kad Burciškės žemės ūkio bendrovės visuotinio susirinkimo, įvykusio1994-10-11, protokole Nr. 3 ir 1994 m. priėmimo-perdavimo akte Nr. 2 nėra jokių duomenų apie pieno bloką, t. y. nėra duomenų apie jo vietą (adresą), plotą ir pan., tačiau S. L. 2013-05-30 rašte paaiškina, jog pieno blokas tai tas pats ūkinis pastatas 1I1/p, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir paskirtis kita (ūkio). Konstatuota, kad juose esanti informacija nepatvirtina fakto, kad 1994-10-11 protokole Nr. 3, 1994 m. priėmimo-perdavimo akte Nr. 2 minimas pieno blokas bei 2013-05-30 rašte minimas ūkinis pastatas Nr. 1I1/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra vienas ir tas pats objektas. Pažymėta, kad šiuo atveju pakankamu pagrindu identifikuoti nekilnojamąjį daiktą negali būti paties suinteresuoto asmens paaiškinimas.Teisėjų kolegija pažymi, kad prejudicinę galią turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis; ir priešingai – neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos. Įsiteisėjusiame teismo sprendime padaryta išvada dėl įrodymų nepakankamumo ginčo dalyku esantiems faktams nustatyti neužkerta kelio suinteresuotiems asmenims tą patį faktą įrodinėti kitoje byloje. Sprendžiant, ar kitoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, padarytos išvados gali būti laikomos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje, būtina įvertinti tokių aplinkybių nurodymo kontekstą anksčiau išnagrinėtoje byloje.Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimu, kuriuo panaikinta ieškovės S. L. vardu atlikta teisinė ginčo pastato registracija ir įvertinti ieškovės nuosavybės teisę patvirtinantys įrodymai, turi prejudicinę galią ir šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje, padarė pagrįstas išvadas ir nepažeidė CPK 182 str. 2 p. nuostatų. Pirmosios instancijos teismas prejudiciniu faktu pagrįstai ir teisėtai pripažino įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas aplinkybes, kad ieškovė nebuvo pateikusi pakankamai įrodymų, kad 1994-10-11 protokole Nr. 3, 1994 m. priėmimo-perdavimo akte Nr. 2 minimas pieno blokas bei 2013-05-30 rašte minimas ūkinis pastatas Nr. 1I1/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra vienas ir tas pats objektas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu taip pat buvo padaryta išvada, kad atsakovo pateiktas 1998-03-20 pastatų išdalijimo aktas (administracinės bylos Nr. I-790-257/2015 t. 1, b. l. 108) ir Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2014-01-23 nutarime Nutraukti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. 67-1-00316-13 esantys liudytojų parodymai (administracinės bylos Nr. I-790-257/2015 t. 1, b. l. 114–117) buvo pakankamas pagrindas pakeisti Nekilnojamojo turto registro įrašą Nr. (duomenys neskelbtini), išregistruojant S. L. nuosavybės teisę į ūkinį pastatą, kadangi pastarieji dokumentai nepatvirtino fakto, jog S. L. nuosavybės teise priklauso ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), bendro 303, 27 kv. m ploto. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias aplinkybes taip pat pripažino nustatytomis, kurių įrodinėti nebereikia (CPK 182 str. 2 p.).Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje nagrinėjamojoje byloje ieškovė nepateikė jokių kitų rašytinių dokumentų, apart, kuriuos buvo pateikusi, Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-790-257/2015, patvirtinančių, kad jai priklauso visas 303,27 kv. m ginčo pastatas. Apeliaciniame skunde ji, prieštaraudama įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytoms aplinkybėms, nurodo, kad teismui pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius jos nuosavybės teisę į ginčo ūkinį pastatą, t. y. visuotinio susirinkimo protokolą, priėmimo - perdavimo aktą. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje ieškovė yra pareiškusi reikalavimą dėl nuosavybės teisės į pastatą pripažinimo (CK 1.138 str. 1 d. 1 p., 4.37 str., 4.47 str. 12 p.), o ne dėl pastato valdymo fakto nustatymo – CPK 444 str. 2 d. 5 p., kuris nagrinėjamas ypatingąja teise (CPK 442 str. 1 p.). Pagal bendrąją taisyklę, nuo kurios nukrypti nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo, apsisprendimo teisė dėl prašomo taikyti teisių gynimo būdo priklauso išimtinai asmeniui, manančiam, kad jo teisės pažeistos. Teismas neturi pareigos ex officio už asmenį nuspręsti dėl galimo ir tinkamiausio pažeistų teisių gynimo būdo. Teismas nagrinėja bylą asmens suformuluoto ieškinio (skundo) dalyko ir pagrindo ribose. Šiame kontekste ieškovės nurodomos aplinkybės, kad ji, galimai, naudojosi visu ginčo turto, nėra pagrindas nuosavybės teisei atsirasti į visą ginčo turtą (CK 4.47 str.). Svarbus aspektas byloje yra tai, kad atsakovas P. L. tiek šioje byloje pareiškęs priešieškinį, tiek administracinėje byloje pareiškęs skundą, tiek ieškovė S. L., tiek ieškiniu, tiek apeliaciniu skundu pripažino ir neginčijo, kad ginčo pastatas - ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) bendro 303,27 kv. m ploto, registro Nr. (duomenys neskelbtini), yra anksčiau buvusių statinių, priklausiusių Burciškių žemės ūkio bendrovei, dalis, buvęs pieno blokas, kuris per vidurį jungė iš abiejų pusių du pastatus (karvides Nr. 69 ir Nr. 70), kurie šiuo metu yra nugriauti, o likęs tik pieno blokas. Šias aplinkybes patvirtina ir atsakovo pateiktas 1992 m. rugsėjo mėnesio priėmimo -perdavimo aktas (t. 1, b. l. 63-65), iš kurio matyti, kad iš P. C. žemės ūkio įmonės ŽŪB „Burciškė“ buvo perduota karvidė Nr. 1 (po inventorizacijos Nr. 69) ir karvidė Nr. 2( po inventorizacijos Nr. 70.). Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus, pagrįstai sprendė, kad pieno blokas buvo šių statinių jungiamoji dalis (CPK 187 str.).Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad archyvinių dokumentų duomenimis ŽŪB „Burciškė“ turtas pajininkams buvo dalinamas kitaip, nei nurodė ieškovė. Iš 1994-10-13 įvykusio ŽŪB „Burciškė“ visuotinio susirinkimo protokolo (t. 1, b. l. 60-61) nustatyta, kad susirinkimo metu buvo sprendžiamas klausimas dėl turto paskirstymo už pajus, buvo sudarytos 6 grupės (komplektai), paskirti grupių vadovai. Ieškovė ir atsakovė patys nurodė, kad S. L. pajus įnešė į A. P. grupę, o P. L. į S. Š. grupę. 1994-10-15 įvykusiame visuotiniame bendrovės susirinkime nutarta ŽŪB „Burciškė“ likviduoti, sudaryta likvidacinė komisija (t. 1, b. l. 14, 59-60). Iš pastatų išdalijimo akto (t. 1, b. l. 133) matyti, kad tik 1998-03-20 komisija išdalino ŽŪB „Burciškė“ pastatus (dezonatą, pašarų cechą, karvidę Nr. 69, karvidę Nr. 70, saugyklą, 4 vnt. silosinių, druskinę), nurodyta, kad senasis tvartas Nr. 69, senosios karvidės naujas priestatas ir pusė pieno bloko sumoje 11000 Lt atiteko A. P. grupei, kuriai priklausė ir S. L., o dezomatas, karvidė Nr. 70, saugykla, silosinė, artezinis ir vandens rezervuaras sumoje 90000 Lt priklauso Š., B. ir likusiems grupės nariams, šiai grupei priklausė atsakovas P. L.. Be to, kaip jau minėta, tik 1998-03-20 pastatų išdalijimo aktu išdalintas tarp pajininkų bendrovės turtas, kai ieškovė savo teises į visą ginčo turtą grindžia 1994-10-11 ŽŪB „Burciškė“ visuotinio susirinkimo protokolu Nr. 3 (t. 1, b. l. 12) ir 1994 m. priėmimo – perdavimo aktu Nr. 2 (t. 1, b. l. 13), t. y. dokumentais, priimtais iki bendrovės turto išdalijimo. Pažymėtina, kad ieškovė neneigia, jog 1998-03-20 pastatų išdalijimo aktą yra ir ji pasirašiusi, kas leidžia teigti, jog ji pripažino, kad ginčo turtas iki 1998-03-20 priklausė ŽŪB „Burciškė“. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tiek atsakovas P. L. iš eilės bendrovės narių supirko, apmainė ir įgijo ŽŪB „Burciškė“ pajus beveik už 90 000 Lt sumą (t. 1, b. l. 84-121, 158-162), tiek ir ieškovė S. L. iš eilės bendrovės narių taip pat kaip ir atsakovas supirko pajus (t. 1, b. l. 134-138), todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovei priklauso tik dalis pieno bloko, nepagrįstai, tenkindamas atsakovo priešieškinį, ieškovės ieškinį atmetė visiškai. Šioje byloje nustatytos aplinkybės ir pateikti įrodymai suteikia pagrindo išvadai, kad tiek atsakovas, tiek ieškovė, vadovaujantis ŽŪB „Burciškė“ 1998-03-20 pastatų išdalijimo aktu ir pajų supirkimo sutartimis, yra ginčo pastato bedrasavininkiai, kuriems kiekvienam priklauso po ½ dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendro 303,27 kv. m ploto, registro Nr. 44/160765.Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies – pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas dalyje, kurioje ieškinys atmestas, ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintinas iš dalies – pripažintina ieškovei S. L. nuosavybės teisė į ½ dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendro 303,27 kv. m ploto, registro Nr. (duomenys neskelbtini). Likusioje dalyje ieškinys atmestinas. Teismo sprendimas, dalyje dėl priešieškinio, paliktinas nepakeistu. Šioje byloje naujai priimtu sprendimu iš dalies panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies, o teismo sprendimo dalis, kuria priešieškinis patenkintas visa apimtimi, palikta nepakeista, darytina išvada, kad teismo sprendimas priimtas 25 proc. ieškovės naudai ir 75 proc. atsakovo naudai, todėl atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Ieškinys šioje byloje apmokestintas 33 Eur žyminiu mokesčiu, o priešieškinis 20 Eur žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 1 p.), kurį šalys yra sumokėjusios (t. 1, b. l. 2, 58). Ieškovės turėtos teisinės pagalbos išlaidos pirmosios instancijos teisme buvo 1000 Eur (t. 1, b. l. 83), o atsakovo 1790 Eur (t. 1, b. l. 166, 168-171), t. y. ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme sudarė 1033 Eur, o atsakovo – 1810 Eur, todėl iš atsakovo ieškovei turėtų būti priteista 258,25 Eur, o iš ieškovės atsakovui – 1357,50 Eur bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Įskaičius ieškovei iš atsakovo priteistinas bylinėjimosi išlaidas į iš atsakovui iš ieškovės priteistinas bylinėjimosi išlaidas, iš ieškovės S. L. priteistina atsakovui P. L. 1099,25 Eur bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentu įteikimu pirmosios instancijos teisme yra 8,47 Eur, todėl iš ieškovės S. L. priteistina valstybei 6,35 Eur, o iš atsakovo P. L. valstybei bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, nes jos neviršija CPK 96 str. 6 d. numatytos sumos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.). Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka patenkinta 50 proc. apeliacinio skundo reikalavimų. Apeliacinis skundas yra apmokestintas 33 Eur žyminiu mokesčiu, ieškovės patirtos teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme yra 1000 Eur ( t. 2, b. l. 19), atsakovo patirtos teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme yra 400 Eur ( t. 2, b. l. 43, 44), todėl iš atsakovo ieškovei turėtų būti priteista 516,50 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, o iš ieškovės atsakovui 200 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Įskaičius atsakovui iš ieškovės priteistinas bylinėjimosi išlaidas į iš ieškovei iš atsakovo priteistinas bylinėjimosi išlaidas, iš atsakovo P. L. priteistina ieškovei S. L. 316,50 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti ieškovei S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę į ½ dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendro 303,27 kv. m ploto, registro Nr. 44/160765.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Teismo sprendimą, dalyje dėl priešieškinio, palikti nepakeistu.

Priteisti iš ieškovės S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui P. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1099,25 Eur (vieną tūkstantį devyniasdešimt devynis eurus ir 25 euro centus) bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 6,35 Eur (šešis eurus 35 euro centus) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentu įteikimu pirmosios instancijos teisme, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (gavėjo įmonės kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Priteisti iš atsakovo P. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 316,50 Eur (tris šimtus šešiolika eurų ir 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

TeisėjaiRasa Bartašienė Danutė BurbulienėBirutė Simonaitienė