Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. L. ieškinį atsakovui P. L. ir atsakovo P. L. priešieškinį ieškovei S. L. dėl nuosavybės teisės į pastatą pripažinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje ieškovė ieškinį palaiko, priešieškinį prašo atmesti.

Teismo posėdyje atsakovas prašo patenkinti priešieškinį, o ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas, priešieškinis tenkintinas.

Šioje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl nuosavybės teisės pripažinimo į ginčo pastatą, tai yra ūkinį pastatą( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Kaip matosi iš bylos medžiagos, visas ginčo pastatas nuo 2013-06-11 buvo įregistruotas ieškovės S. L. vardu, tačiau 2015m. kovo 30d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu, išnagrinėjus P. L. skundą dėl teisinės registracijos panaikinimo ir nustačius, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys, vadovaujantis byloje esančių rašytinių įrodymu visetu, neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, teisinė registracija S. L. vardu panaikinta.

Taigi tarp šalių yra kilęs ginčas dėl daiktinių teisių į statinius. Ginčo pastatai, kaip minėta, yra (duomenys neskelbtini). Žemės ūkio bendrovė „Burciškė“ įsikūrė perėmusi turtą iš „P. C.“ žemės ūkio įmonės. Kaip nurodyta Kelmės rajono savivaldybės administracijos archyvo ir civilinės metrikacijos skyriaus pažymoje( b.l.19), išduoti ūkinio pastato, įvardinto ŽŪB „Burciškė“ dokumentuose kaip pieno blokas dokumentų nėra galimybės, nes archyve saugomose bylose tokių dokumentų nėra. Turto perdavimo „Burciškės“ žemės ūkio bendrovei akte duomenų apie pieno bloko perdavimą nėra( iš pastatų minima karvidė Nr.1, karvidė Nr. 2, pašarų cechas, veršiavimosi patalpa). Išdalinant pastatus pajininkų grupėms pagal 1998m. kovo 20d. aktą, karvidės Nr. 1 ir Nr. 2 po perkainojimo įvardintos inventoriniais numeriais (69, 70).

Ieškovė savo reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teisę į visą 303,27 kv. m. ginčo pastatą iš esmės grindžia dviem rašytiniais įrodymais: ŽŪB „Burciškė“ 1994-10-11 visuotinio susirinkimo protokolu Nr. 3 ir 1994m. priėmimo – perdavimo aktu Nr. 2, ieškovė nurodo, kad 1994m. už pajus( supirko iš A. P. grupės pajininkų 10800 pajų ) jai perduotas pastatas - pieno blokas yra tas pats ūkinis pastatas 1I1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (perdavimo metu pastatas buvo vadinamas „pieno bloku“, jame stovėjo šaldytuvai, kompresoriai). Ieškovė teigia, kad ji priėmė jai perduotą pastatą ir nuo jo priėmimo naudojo ir naudoja savo reikmėms( laiko šiaudus, šieną, pašarus, anksčiau laikė gyvulius), o 2013-06-11 atlikus pastato kadastrinius matavimus nekilnojamojo turto registre pastatas buvo įregistruotas jos nuosavybėn. Vienok, kaip jau minėta teisinė registracija ieškovės vardu yra panaikinta teismo sprendimu, kuriame yra konstatuota, kad S. L. pateiktuose dokumentuose esanti informacija nepatvirtina fakto, kad pieno blokas ir jos pateiktame rašte( b.l.15, 1 tomas, civilinė byla Nr. 1-790-257/20150 )minimas ūkinis pastatas yra vienas ir tas pats objektas. Teismo sprendime nurodyta, kad 1994-10-11 protokole Nr.3 ir 1994-metų priėmimo – perdavimo akte Nr. 2 nėra jokių duomenų apie pieno bloką, t.y. nėra duomenų apie jo vietą( adresą), plotą ir pan., nors S. L. 2013-05-30 rašte paaiškina, kad pieno blokas tai tas pats ūkinis pastatas 1I1/p, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir paskirtis kita(ūkio). Teismas, įvertinęs šių dokumentų turinį, konstatavo, kad dokumentuose esanti informacija nepatvirtina fakto, kad 1994-10-11 protokole Nr. 3, 1994- metų priėmimo – perdavimo akte Nr. 2 minimas pieno blokas bei ieškovės S. L. 2013-05-30 rašte minimas ūkinis pastatas 1I1/p, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra vienas ir tas pats objektas, todėl panaikino teisinę pastato registraciją. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pakankamu pagrindu indentifikuoti nekilnojamąjį daiktą negali būti paties suinteresuoto asmens paaiškinimas. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pateiktas 1998-03-20 ŽŪB "Burciškė“ pastatų išdalijimo aktas, Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimas, byloje esantys liudytojų parodymai, buvo pakankamas pagrindas VĮ Registrų centrui pakeisti Nekilnojamojo turto registro išrašą , išregistruojant S. L. teises į ūkinį pastatą, kadangi pastarieji dokumentai nepatvirtino fakto, jog S. L. nuosavybės teise priklauso ūkinis pastatas. Iš VĮ Registrų centro Šiaulių filialo pažymos( b.l.18) matosi, kad vadovaujantis 2015-03-30 Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu išregistruotas nekilnojamasis daiktas ir nuosavybės teisės į ūkinį pastatą( unikalus Nr. 4400-2668-3754).

Lietuvos Civilinio proceso kodekso 182 str. 2p. nustato, jog nereikia įrodinėti aplinkybių , nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims( prejudiciniai faktai). Taigi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015m. kovo 30d.sprendimu, kuriuo panaikinta ieškovės S. L. vardu atlikta teisinė ginčo pastato registracija ir įvertinti ieškovės nuosavybės teisę patvirtinantys įrodymai, turi prejudicinę galią ir šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje. Ieškovė įstatyminiu pagrindu ieškiniui patenkinti nurodė Lietuvos CK 1.138 str. 1d. 1p., 4.37 ir 4.47 str. 12p.( nuosavybės teisės įgijimas kitais įstatymo nustatytais pagrindais) bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo atskirų straipsnių nuostatas, tačiau šioje byloje ieškovė nenurodė jokių kitų nuosavybės įgijimo pagrindų ir nepateikė jokių kitų rašytinių dokumentų, patvirtinančių , kad jai priklauso visas 303,27 kv.m. pastatas nei tie, kuriuos ieškovė pateikė į bylą dėl teisinės registracijos panaikinimo. Byloje šalių prašymu buvo apklausta eilė liudytojų – K., G ., L., tačiau liudytojų parodymai gana prieštaringi, nenuoseklūs, dėl pakankamai ilgo laiko tarpo daugelio aplinkybių liudytojai jau neprisimena ir jas painioja, esminės įrodomosios reikšmės dalyje dėl nuosavybės pripažinimo šie parodymai neturi, todėl teismas jų neaptarinėja.

Remiantis byloje surinktų įrodymų visuma( šalių paaiškinimais, liudytojų P. K. B. L. parodymais) teismas laiko nustatytu, kad ginčo pastatas - ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini)., bendro 303,27 kv.m. ploto, registro NR. (duomenys neskelbtini) yra anksčiau buvusių statinių, priklausiusių Burciškių žemės ūkio bendrovei, dalis, buvęs pieno blokas, kuris jungė iš abiejų pusių du pastatus (karvides Nr.69 ir Nr. 70), kurie šiuo metu yra nugriauti, o likęs tik pieno blokas. Aplinkybę, kad karvidės Nr.69 ir Nr. 70, kurias ir jungė ginčo pastatas - pieno blokas- priklausė ŽŪB „Burciškė" patvirtina 1992m. rugsėjo mėnesio priėmimo-perdavimo aktas( b.l.63-65), iš kurio matyti, kad iš P. C. žemės ūkio įmonės ŽŪB „Burciškė" buvo perduota karvidė Nr.1( po inventorizacijos Nr.69) ir karvidė Nr.2( po inventorizacijos Nr. 70.). Pieno blokas buvo šių statinių jungiamoji dalis. Byloje yra archyvinių dokumentų, iš kurių matosi, kad ŽŪB „Burciškė“ turtas pajininkams buvo dalinamas kitaip nei nurodė ieškovė. Iš 1994-10-13 įvykusio ŽŪB „Burciškė“ visuotinio susirinkimo protokolo( b.l.60-61) matosi, kad susirinkimo metu buvo sprendžiamas klausimas dėl turto paskirstymo už pajus, buvo sudarytos 6 grupės( komplektai), paskirti grupių vadovai( kaip nurodė šalys, S. L. pajus įnešė į A. P. grupę, P. L. - į S. Š. grupę). 1994-10-15 įvykusiame visuotiniame bendrovės susirinkime dėl skolų, gaisro padarinių nutarta ŽŪB „Burciškė“ likviduoti, tuo reikalu sudaryta likvidacinė komisija( b.l.12). Iš pastatų išdalijimo akto( b.l.133) matyti, kad tik 1998-03-20 komisija išdalino ŽŪB „Burciškė“ pastatus( darytina išvada, kad iki tol visi pastatai ir tame tarpe ginčo pastatas buvo ŽŪB „Burciškė“ nuosavybė), pagal šį aktą senosios karvidės naujas priestatas ir puse pieno bloko sumoje 11000 Lt atiteko A. P. grupei, kuriai priklausė ir S. L., o dezomatas, karvidė Nr. 70, saugykla, silosinė, artezinis ir vandens rezervuaras sumoje 90000 Lt priklauso Š., B. ir likusiems grupės nariams( šiai grupei priklausė P. L.). Pagal šį aktą yra akivaizdu, kad Ieškovei priklauso tik dalis fermos ir pieno bloko. Šis pastatų perdavimo aktas yra nenuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, todėl galiojantis. Pažymėtina, kad šį perdavimo aktą yra pasirašiusi ir ieškovė.

P. L. nurodė, kad perdavus Š. grupei 1998-03-20 pastatų išalinimo akte nurodytą turtą (dezomatą, karvidę Nr. 70, saugyklą , silosinę , artezinį ir vandens rezervuarą) jis iš visų savo grupės pajininkų supirko pajus ( byloje pateikti pajų pirkimo, keitimo dokumentai, kurie neprieštaravo tuometiniams bendrovės įstatams bei galiojusioms LR žemės ūkio bendrovių įstatymo nuostatoms ).Tokiu būdu atsakovas įgydamas pajininkų pajus įgijo ir nuosavybės teise į pajininkų grupei perduotą turtą, tame tarpe ir į ½ dalį ginčo statinio.

Esant nustatytoms aplinkybėms priešieškinys laikytinas įrodytu, todėl tenkintinas, o ieškinys neįrodytas ir atmestinas.

Lietuvos Respublikos CPK 98 str. 1 d. numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultaciją. Ieškinį atmetus, byloje spręstinas klausimas dėl atsakovo P. L. turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo. Iš teismui pateiktų pinigų paėmimo kvitų( b.l.166, 168-171) matyti, kad atsakovas yra sumokėjęs 1790 Eur advokatei už procesinių dokumentų rengimą ir atstovavimą teisme. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 98 str. 2 d. išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, bet ne didesnės, kaip nustatyta Teisingumo ministro (kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku) 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Remiantis Rekomendacijų 2 p. nuostatomis, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, būtina atsižvelgti į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, būtinybę išvykti į kitą vietovę negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Tokiu būdu, advokato atstovavimo išlaidos turi būti ne tik pagrįstos, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijus atitinkančios išlaidos. Byloje advokatė dalyvavo teismo posėdžiuose, teikė įrodymus, ruošė procesinius dokumentus( atsiliepimas į ieškinį, priešieškinis), advokatės kontora yra kitoje vietoje nei teismas, įvertinus šias aplinkybes, laikoma, jog prašomas priteisti atlyginimas advokatui už atsakovo atstovavimą nėra per didelis, t. y. atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus, todėl, priteistinos visos atsakovo turėtos atstovavimo išlaidos, taip pat žyminis mokestis už priešieškinį.

Ieškinį atmetus, iš ieškovės valstybei yra priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurios šioje byloje yra 8,47 Eur (Lietuvos Respublikos CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priešieškinį tenkinti. Pripažinti P. L. , a.k(duomenys neskelbtini), nuosavybės teisę į ½ dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendro 303,27 kv.m. ploto, registro Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš S. L., a. k(duomenys neskelbtini), P. L. 18100( vieną tūkstantį aštuonis šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš S. L., a. k. (duomenys neskelbtini), valstybei 8,47 Eur ( aštuonis eurus 47 euro centus ) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Kelmės rajono apylinkės teismą.