- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-03
- Bylos Nr.
- 1A-421-870/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-59318-2018-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Arūnas Bartkus, Jurgita Kolyčienė
- Nuteistasis
- J. J.
- Advokatai
- Algirdas Smagurauskas, Jonas Algirdas Smagurauskas
- Kategorijos
- 1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
- 2.4.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Jurgitos Kolyčienės, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo J. J. gynėjo advokato Jono Algirdo Smagurausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2019 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 12 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant J. J. būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje. J. J. uždrausta įgyti, turėti ar vartoti alkoholinius gėrimus.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi, 72² straipsniu, J. J. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant šiam įpareigojimui įvykdyti 3 mėnesių terminą, jį skaičiuojant nuo laisvės apribojimo bausmės vykdymo pradžios.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. J. J. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. gruodžio 15 d. apie 20.00 val. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia panaudodamas smurtą artimoje aplinkoje asmeninio konflikto su savo močiute J. M. metu, išlaužė kambario duris, sudaužė indus, kambario durimis prispaudė nukentėjusiajai J. M. ranką, dėl to nukentėjusiajai J. M. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas kairės plaštakos odos nubrozdinimas, atitinkantis nežymaus masto sveikatos sutrikdymą. Pripažinta, kad šiais veiksmais J. J. padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo J. J. gynėjas advokatas J. A. Smagurauskas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės eismo Šalčininkų rūmų 2019 m. balandžio 4 d. nuosprendį J. J. atžvilgiu ir bylą nutraukti.
3. Skunde nurodo, kad jokių tyčinių veiksmų nuteistasis neatliko, jis jokių stiklinių indų nedaužė, prieš senelę jokio smurto nenaudojo, ką įrodo bylos medžiaga, liudytojų bei pačios senelės parodymai ir raštas dėl bylos nutraukimo, neturint jokių pretenzijų anūkui. Paaiškino, kad 2018 m. gruodžio 15 d. jo 82 metų senelė J. M. dėl sunkiai valdomų kojų namuose, eidama palei sieną, priėjusi iki durų atsirėmė į atidarytas duris, įkišdama plaštaką tarp vyrių ir staktos. J. J., nematydamas jos, norėdamas duris uždaryti, netyčia jas pastūmė ir senelei nežymiai sužalojo plaštaką. Senelės motina J. J., išgirdusi aimanas, suklysdama iškvietė ne greitąją pagalbą, o policiją, kuri perdėtai, savo provokaciniais veiksmais sukurstė ir paskatino parašyti pareiškimą, jog ikiteisminis tyrimas būtų užbaigtas priimant teismo baudžiamąjį įsakymą. Šį pareiškimą padiktavo pati tyrėja elektroniniu paštu ir motinos telefoną. Senelės prašymą, jog pretenzijų savo anūkui neturi ir kad dėl abiejų neapdairumo įvyko nelaimingas atsitikimas, tyrėja atmetė. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino J. J. teisme duotų parodymų, kad ji sąžiningai klydo iškviesdama ne greitąją pagalbą, o policiją. Durų sūnus neišlaužė, o tik nuėmė nuo vyrių ir prirėmė lauke prie sienos, nes šios durys vasarą visada nuimamos nuo vyrių. Be to, teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad liudytoja A. J. teisme parodė, kad įvykio metu ji su mažamečiu vaiku buvo virtuvėje, jokio triukšmo negirdėjo, indų dūžių ir durų išlaužimo nebuvo.
4. Advokatas cituoja LAT praktiką dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatytos garantijos neliudyti prieš save. Nurodo, kad tyrėja savotišku būdu paskatino pasirašyti jos paruoštą tekstą, sakydama, kad nieko nebus, todėl J. J. pasirašė ant išgalvotų, perteklinių faktų, kurie „pritempti“ prie veikos, kurios nebuvo. Mano, kad policijos pareigūnė pažeidė Lietuvos Generalinio komisaro įsakymo Nr. V-347 4.3 punkto nuostatas.
5. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė patenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. J. gynėjo advokato Algirdo Smagurausko skundas atmestinas.
6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visos bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymų normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
7. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas J. J. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį J. J. atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
8. BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką (mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino) padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, spaudimu, tempimu, kitokiu smurtavimu), alternatyviais padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota šios nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis).
9. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad J. J. šios nutarties 1 punkte nurodytu laiku ir vietoje kambario durimis prispaudė nukentėjusiajai J. M. ranką, dėl to nukentėjusiajai J. M. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas kairės plaštakos odos nubrozdinimas, atitinkantis nežymaus masto sveikatos sutrikdymą. Nors apeliantas savo kaltę neigia ir pateikia argumentus, kuriais vadovaujantis siekia būti išteisintas, tačiau abejoti neteisėtų J. J. veiksmų močiutės atžvilgiu atlikimu teisėjų kolegija neturi pagrindo.
10. Apeliaciniame skunde advokatas nurodo, kad J. M. ranka buvo sužalota ne dėl nuteistojo tyčios, bet dėl neatsargumo, nes norėdamas uždaryti duris netyčia jas pastūmė ir senelei nežymiai sužeidė plaštaką.
11. Nustatant kaltės formą (tyčia ar neatsargumas) būtina išsiaiškinti ne tik paties įvykio aplinkybes, bet ir visas bylos aplinkybes, kurios turėjo reikšmės formuojantis atitinkamam kaltinamojo elgesiui, veiksnius, lėmusius ar reikšmingai paveikusius kaltinamojo valinius sprendimus. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015 ir kt.).
12. BK 16 straipsnis numato, kokie nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai yra pripažįstami padaryti dėl neatsargumo, t. y. jei jie yra padaryti dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. (BK 16 straipsnio 2 ir 3 dalys).
13. Perklausius byloje esantį garso įrašą į Bendrąjį pagalbos centrą (b. l. 77) nustatyta, kad policiją įvykio dieną iškvietė nuteistojo motina J. J. dėl neblaivaus, triukšmaujančio sūnaus elgesio, pamačiusi, kad sužalota (pamėlusi ir kraujuojanti) jos motinos, nukentėjusiosios J. M. ranka. Peržiūrėjus filmuotą vaizdo medžiagą (b. l. 78) matyti, kad J. M. kairė ranka yra stipriai sužalota. Tai matyti ir iš byloje esančios nuotraukos (b. l. 7). Tokiam sužalojimui padaryti nepakanka durimis priverti rankos, turi būti panaudojama stipri jėga, suduodamas durimis stiprus smūgis.
14. Pirminės apklausos metu nukentėjusioji J. M. nurodė, kad 2018-12-15 apie 20 val. jos anūkas būdamas neblaivus namuose sukėlė konfliktą, kurio metu išlaužė kambario duris, sulaužė indus bei su durimis prispaudė ir sužalojo jai ranką, sukėlė fizinį skausmą (b. l. 4-6).
15. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2018-12-19 nuteistasis J. J., kuris atvykus policijos pareigūnams į įvykio vietą buvo pasislėpęs, paaiškino, kad 2018-12-15 jis atvažiavo į kaimą pas motiną, kaimynas skerdė kiaulę, jis jam padėjo. Vartojo alkoholinius gėrimus, o kai išgeria tampa neprognozuojamas. Jis 2018-12-15 apie 20 val. pradėjo daužyti indus, išlaužė kambario medines duris, net neįsivaizduoja kodėl taip padarė, močiutei einant pro duris, ji tiesiog prisilietė ir laikėsi už durų, jis netyčia uždarydamas duris sužalojo močiutei dešinę ranką, nematė, kad senelė prisilietusi prie durų. 2018-12-15 įvykio aplinkybių gerai neprisimena. Močiutė jokių pretenzijų neturi, jis atsiprašė, sutinka, kad ikiteisminis tyrimas būtų užbaigtas teismo baudžiamuoju įsakymu (b. l. 25). Teisminio nagrinėjimo metu J. J. pakeitė parodymus ir nurodė, kad jis nešiojo į katilinę malkas, tačiau netriukšmavo. Jam išeinant senelė ėjo jau į kambario vidų, ji laikėsi už durų staktos, o jis nepamatė ir duris pridarė. Kai ji šūktelėjo, kad skauda ranką, atidarė duris ir pamatė nubrozdintą ranką. Mama atėjo, nesuprato kas įvyko ir iškvietė policija.
16. Teisiamajame posėdyje (apskundus teismo priimtą baudžiamąjį įsakymą) nukentėjusioji pakeitė savo parodymus ir paaiškino, kad nieko ten nebuvo. Ji laikėsi už durų, o jos „nuvažiavo“, pradėjo tekėti kraujas, buvo maža žaizda, pamėlusi ranka, anūkui pretenzijų neturi (teisiamojo posėdžio protokolas, b. l. 68). Nuteistojo motina J. J. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad kai iškvietė policiją, moteris (pareigūnė) filmavo, o ji pasakojo kaip viskas buvo. Sūnus padaugino alkoholio. Ji pati nematė kaip viskas įvyko, bet močiutė pasakojo, kad ji ėjo ir įkišo ranką tarp durų ir sienos. Sūnus nuėmė duris nuo varčios ir išmetė į lauką. Kai ji pamatė močiutės ranką, išsigando (b. l. 68-69).
17. Teisiamajame posėdyje liudytojas pareigūnas A. S. nurodė, kad pilietis prispaudė močiutei ranką, kvietė greitąją, ranka buvo pamėlynavusi. Daugiau bendravo kolegė, nes jis išėjo ieškoti asmens, kuris pabėgo (b. l. 82). Liudytoja pareigūnė A. J. paaiškino, kad buvo sužalota močiutės ranka, ji sakė, kad anūkas trenkė durimis, sakė, kad trenkė tyčia. Apie įvykį daugiau aiškino nuteistojo mama, nes močiutė buvo susijaudinusi, ranka kraujavo (b. l. 82).
18. Tai, kad ranka buvo prispausta būtent ne dėl nuteistojo neatsargumo, o tyčia patvirtina nuteistojo elgesys įvykio dieną: jis buvo agresyvus (pats pripažino, kad kai išgeria tampa neprognozuojamas), daužė indus, mėtė daiktus, nukėlė duris ir išmetė jas į lauką, supratęs, kad motina kviečia pareigūnus, pasišalino ir pasislėpė (buvo paskelbta jo paieška).
19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmieji nukentėjusiosios, jos dukros J. J. parodymai sutampa tarpusavyje ir atitinka kitus byloje esančius objektyvius duomenis, t. y. nuotrauka, kurioje matosi sužalojimai (b. l. 7), filmuota vaizdo medžiaga (b. l. 78), atvykusių medikų fiksuoti sužalojimai bei įrašas, kad sumušė anūkas (b. l. 88) tiek dėl padaryto sužalojimo, tiek dėl nuteistojo neprognozuojamo elgesio, o parodymų pakeitimas, švelninimas situacijos buvo įtakotas nuteistojo prašymo ir noro anūkui (vaikui) palengvinti teisinę padėtį. Nuteistojo motina teisiamajame posėdyje nurodė, kad „sūnus padaugino alkoholio, kažkas nutiko jo smegenyse“.
20. Nagrinėjamu atveju teigti, jog J. J., būdamas suaugęs vyras ir neturintis jokių adaptacijos ar psichikos sutrikimų, nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nėra pagrindo. Trenkdamas kambario duris ir nekreipdamas dėmesio į tai, jog jo senelė J. M., gimusi (duomenys neskelbtini), yra greta ir negali vaikščioti nepasilaikydama už durų ar kitų daiktų negalėjo tikėtis, jog tokiais savo veiksmais nesukels nukentėjusiajai atitinkamų sužalojimų. Šiuo atveju J. J. veikė netiesiogine tyčia – nuteistasis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Būtent tai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo subjektyvinę pusę, t. y. suvokimas, kad daromi veiksmai kelia pavojų kito žmogaus sveikatai, numatymas, kad veika sukels asmeniui atitinkamus sveikatos sutrikdymus ir abejingumas galimiems padariniams.
21. Daroma išvada, kad nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadaryta, todėl prašymas priimti išteisinamąjį nuosprendį atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo J. J. gynėjo advokato Jono Algirdo Smagurausko apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą nuosprendį be pakeitimų.