- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-24
- Bylos Nr.
- 1A-99-557/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-78-1-00756-2014-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Eduardas Maškevičius, Edita Lapinskienė
- Nuteistasis
- E. M., E. K.
- Kategorijos
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-99-557/2016
Teisėja I. Šeškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00756-2014-2
2016 m. kovo 24 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Eduardo Maškevičiaus ir Editos Lapinskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. M. ir E. K. apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:
E. M. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2015 m. gruodžio 10 d., į bausmės laiką įskaitant laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2014-11-24 iki 2015-02-25, ir nuo 2015-10-16 iki 2015-12-10,
E. K. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuteistojo sulaikymo dienos, į bausmės laiką įskaitant jo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2015-04-14 iki 2015-05-25.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. M. ir E. K. nuteisti už tai, kad 2014 m. lapkričio 23 d. apie 22 val., veikdami bendrininkų grupe, E. M. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turint tikslą apiplėšti įsibrovus į patalpą, E. M. išdaužus nuo žemės paimtu akmeniu gyvenamojo namo, esančio Plungės raj. (duomenys neskelbtini), verandos stiklą, kurio vertė 28.96 euro, pro išdaužtą verandos langą pasikėsino patekti į namo vidų ir atimant nukentėjusiajam A. K. galimybę priešintis, pagrobti A. K. priklausantį turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes nukentėjusysis A. K. aktyviais veiksmais pasipriešino.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. M. prašo jį išteisinti arba sušvelninti jam paskirtą bausmę. Nurodo, kad yra apkaltintas nusikaltimu, kurio nepadarė. Pabrėžia, kad prisipažįsta pilnai, ir nurodo, jog 2014-11-23 jis Plungės mieste, (duomenys neskelbtini), apie 22 val. susitiko su draugu E. K.. Jiems besišnekučiuojant ir gurkšnojant jo turėtą alaus skardinę, pradėjo kalbėtis apie (duomenys neskelbtini), tuomet jis prisiminė, kad tame kaime yra dirbęs pas vieną ūkininką, kuris jam liko skolingas už atliktus ūkio darbus ir turi sumokėti 70 Lt. Jis paprašė draugo, kad šis palaikytų kompaniją einant pas minėtą ūkininką atsiimti jam žadėto užmokesčio už atliktus darbus ūkyje. Mano, kad tai paneigia jam inkriminuotą veiką pagal BK 180 str. 2 d. Pažymi, kad teismas dėl nesuvokiamų priežasčių ir neatsižvelgdamas į ikiteisminio tyrimo medžiagą nustatė, jog jis buvo neblaivus ir tai traktavo kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus nurodė, jog įvykio metu jis buvo išgėręs nepilną skardinę alaus, bet tai nereiškia, kad jis buvo apsvaigęs ir nesuvokė, ką daro. Tai patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas taksi vairuotojas, kuris juos nuvežė į minėtą kaimą, kuriame gyveno ūkininkas. Taksi vairuotojas teigė, kad jaunuoliai, kuriuos jis vežė, neatrodė neblaivūs. Tą vakarą, kai nuvyko į minėtą kaimą, jau buvo tamsu, priėjo prie gyvenamojo namo, kuris buvo panašus į minėto ūkininko, pas kurį jis atlikinėjo ūkio darbus, namą, tačiau jis nebuvo įsitikinęs, jog tai tas pats namas. Kai priėjo prie namo, šviesa nedegė, jis nusprendė pabarškinti į duris bei langą manydamas, jog kas nors atidarys duris, ir jis galės pasiteirauti bei įsitikinti, kad tai tas pats namas, kuriame gyvena minėtas asmuo. Kai pabeldė į duris bei langą, niekas neatidarė, jis pamanė, kadangi buvo jau vėlus metas, kad name esantys asmenys miega, nusprendė pabelsti stipriau, manydamas, kad kas nors atsibus ir prieis prie durų. Tuomet pasiėmė šalia buvusį akmenį ir su juo pabeldė į duris, sukeldamas skardesnį garsą. Taip pat bandė belsti ir į langą, tačiau jam neapskaičiavus jėgų lango stiklas išdužo. Akmuo su kuriuo beldė, įkrito į verandos vidų, o jis su stiklu prasipjovė delną, kuris ėmė kraujuoti. Kuomet pasigirdo stiklo dūžis, verandoje užsidegė šviesa ir prie sudužusio lango pasirodė jam nepažįstamas garbaus amžiaus vyriškis. Pamatęs jį, E. M. suprato, kad tai ne jo ieškotas asmuo, t. y. ne ūkininkas, pas kurį jis dirbo. Apeliantui išsigandus ir užėjus silpnumui dėl sužaloto delno ir prarasto kraujo, jis pasišalino nuo gyvenamojo namo. Vietos apžiūros protokole nurodyta, kad rasta daugybė kraujo kieme ir kelyje kuriuo jis pasišalino, tačiau kraujo nebuvo aptikta nei ant lango, nei verandoje, nei ant nukentėjusiojo apatinių marškinėlių, o tai įrodo, kad jis nesibrovė į gyvenamąjį namą pro langą ir neketino išsitempti nurodyto asmens rankos pro langą.
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad nuosprendis jo atžvilgiu yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jis jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai aiškino, kad jie su E. M. jokio nusikaltimo neplanavo ir kokius veiksmus atliks E. M., jis nežinojo. Įvykio dieną Plungėje jis susitiko su E. M., kuris pasiūlė važiuoti į (duomenys neskelbtini) pasiimti skolos. Taksi automobiliu nuvyko prie nukentėjusiojo namo. E. M. barškino į langą ar duris, kažką šūkavo, šaukė, kad grąžintų skolą, o jis stovėjo toliau. Girdėjo ir suprato, kad E. M. išdaužė langą, todėl pasitraukė į šalį. Matė, kad E. M. persipjovė ranką, kad bėga kraujas. Visų E. M. ir nukentėjusio atliktų veiksmų jis nematė ir jų aiškinimosi pilnai nesuprato. E. M. atsitraukus nuo verandos lango, pamatęs, kad jis stipriai kraujuoja, paskambino T. I., kuris atvyko savo automobiliu ir parvežė juos į namus Plungėje. Nebuvo taip, kaip nurodo nukentėjusysis, kad jie kėlė vienas kitą per langą, nukentėjusysis negalėjo matyti, kad buvo du asmenys, nes akivaizdu, kad lapkričio 23 d. apie 22 val. yra tamsu ir lauke šviesa nedegė, o šviesa buvo uždegta verandoje, kai E. M. reikalavo skolos, o nukentėjęs taip pat kažką šaukė. Mano, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes vertino ir vadovavosi jį tariamai kaltinančiais įrodymais, atmesdamas byloje surinktus objektyvius įrodymus.
Pažymi, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos BPK 20 str. 4 ir 5 d., 241 str. 2 d., 305 str. nuostatos. Faktiniai duomenys įvertinti ne kaip įrodymų visuma, o kiekvienas atskirai. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė pirmos instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Bylą išnagrinėjo šališkas pirmos instancijos teismas. Teisė į nešališką teismą įtvirtinta Konstitucijos 31 str. 2 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., BPK 44 str. 5 d. Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d., 2006 m. lapkričio 27 d. ir kituose nutarimuose aiškinama, jog asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga (kasacinė nutartis Nr. 2K-527/2010). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuomonės, kad nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 str. 1 d. jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję, t, y. subjektyviąja bei objektyviąja prasme. Pirmiausia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, o vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią pagrįstą abejonę dėl teismo šališkumo. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų bei patikrintų duomenų visumą. BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmoji ir ypač svarbi tinkamo įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus būtų pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinant įrodymus paprastai pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Mano, kad pirmos instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal jam pateiktą kaltinimą, iš esmės pažeidė BPK 20 str. 3, 5 d. reikalavimus, keliamus įrodymų vertinimui ir netinkamai aiškino bei taikė baudžiamuosius įstatymus. Laiko akivaizdžiu, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Tai sudaro savarankišką pagrindą numatytą BPK 326 str. 1 d. 4 p. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui arba išteisinti, apelianto veikoje nenustačius nusikaltimo sudėties.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo šališkumą ir išankstinį nusistatymą patvirtina ir E. K. parodymų iškraipymas, kai kurių byloje esančių rašytinių įrodymų neigimas. Apkaltinamajame nuosprendyje nurodoma, jog „tos aplinkybės, kad į nukentėjusiojo gyvenamąjį namą kaltinamieji brovėsi išdaužę langą, nakties metu, prieš nukentėjusįjį vartojo fizinį smurtą, į Plungę kaltinamieji grįžo aplinkiniais keliais per miškus, į mišką kvietė atvažiuoti ir liudytoją T. I. jų parvežti rodo, kad į nukentėjusiojo gyvenamąjį namą brovėsi apiplėšimo tikslu. E. K. yra gyvenęs (duomenys neskelbtini) ir žinojo, kas šiame name gyvena“. Taigi nuosprendžio aprašomojoje dalyje reikalavimas įvertinti byloje surinktus įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus, iš esmės yra pateikti cituojamoje nuosprendžio dalyje. Teismas pasisakė, kad E. K. ir kito nuteistojo parodymais netiki. Nors teismas detaliai aprašo liudytojų parodymus ir telefoninius ryšius, tačiau nenurodo, kokią įrodomąją reikšmę šie įrodymai turi ir kaip jie paneigia E. K. aiškinimus, kad jis neketino apiplėšti A. K. ir nežinojo, kad E. M., galimai suklydęs dėl savo girtumo ir supainiojęs namus, išdauš langą, grumsis su nukentėjusiuoju, reikalaus iš jo skolos, naudodamas kaltinime nurodytas priemones. Niekuo nepagrįsta teismo išvada, kad E. K. žinojo, kas tame name (nukentėjusiojo) gyvena, nes anksčiau gyveno (duomenys neskelbtini). Šis kaimas yra didelis ir jame yra daug vienkiemių, E. K. gyveno jame trumpai ir praktiškai su niekuo iš to kaimo gyventojų nebendravo, todėl nukentėjusio nepažinojo ir su juo nėra bendravęs. Kitaip nukentėjusysis, jeigu tikėti, kad matė E. K., būtų jį atpažinęs. Akivaizdu ir tai, kad jeigu E. K. būtų planavęs ir siekęs apiplėšti nukentėjusį, jis nebūtų naudojęsis taksisto paslaugomis, žinodamas iš bendro išsilavinimo, kad mobilaus ryšio telefono prisijungimas fiksuojamas ir galima nustatyti jo buvimo vietą, nebūtų kvietęs T. I., kad parvežtų jį ir kraujuojantį E. M. į namus, o išmetęs telefoną, būtų galėjęs tvirtinti, kad jį iš jo pavogė. Tačiau E. K. šių veiksmų neatliko, nes nesijautė padaręs kažką nusikalstamo.
Pažymi, kad teismo šališkumą demonstruoja netgi ir ta aplinkybė, kad nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodyta, jog E. K. nedirba, nors teismui buvo pateiktas rašytinis įrodymas apie jo darbovietę. Tiki, kad kartu nuteistas E. M. dėl girtumo galėjo suklysti dėl savo skolininko gyvenamosios vietos ir naktį nesusiorientuoti, bei atlikti veiksmus, kurie turi būti vertinami ne kaip plėšimas, o galimas savavaldžiavimas, t. y. BK 294 str. 2 d. numatytas nusikaltimas. E. K. šiuo atveju nėra atsakingas už vykdytojo ekscesą. Mano, kad jo veikoje nėra jokių nei objektyvių, nei subjektyvių bendrininkavimo požymių. Teismas dėl nukentėjusiojo mirties jo apklausti teisme negalėjo, todėl jo parodymai negalėjo būti patikrinti teisme. Teismas jais remiasi, tačiau nekreipia dėmesio į tai, kad, būdamas išsigandęs, jis irgi galėjo suklysti, neteisingai interpretuoti aplinkybes. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusiajam jokių sužalojimų nebuvo nustatyta.
Teismo posėdyje gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Dėl E. M. ir E. K. veikos kvalifikavimo
Iš nuteistojo E. M. ir E. K. apeliacinių skundų turinio matyti, kad jie kategoriškai nesutinka su jų nuteisimu pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d., nurodo, kad E. M. suklydęs atėjo atsiimti skolos ne prie to namo, belsdamas į langą jį išdaužė, pamatęs nukentėjusįjį suprato, jog beldėsi ne į tą namą, todėl pabėgo. E. M. ir E. K. neigia kaltinime nurodytomis aplinkybėmis bandę patekti į namo vidų ir apiplėšti A. K..
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 180 str. kyla tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Plėšimo metu fizinis smurtas naudojamas kaip turto užvaldymo priemonė. Plėšimo, kaip nusikalstamos veikos, tikslas – svetimo materialaus turto užvaldymas ir pasisavinimas. Aptariamas nusikaltimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Kartu pažymima, jog įstatymas nereikalauja, kad tuo atveju, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys kartu, visi jie atliktų veiksmus, kurie atitiktų visus nusikaltimo objektyviuosius požymius. Vykdytojai gali būti pasiskirstę vaidmenimis ir atlikti tik dalį veiksmų, tačiau jų tyčia apima kitų vykdytojų veiksmus. BK 180 str. 2 d. numatytas kvalifikuojantis veiką požymis – plėšimas įsibrovus į patalpą.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 1–4 d.). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą nuteistųjų E. M. ir E. K. kaltės ir jų veikos kvalifikavimo klausimu, įvertinęs surinktus ir ištirtus įrodymus konstatuoja, kad nuteistieji E. M. ir E. K. padarė jiems inkriminuojamą nusikaltimą. Nors nuteistasis E. M. neigia bandęs įsibrauti į A. K. namą ir jį apiplėšti, taip pat nurodo, kad neketino išsitempti nukentėjusio asmens rankos pro langą, o E. K. nurodo stovėjęs atokiai ir apskritai nesupratęs, kokius veiksmus atliko E. M., tokios nuteistųjų versijos visiškai paneigtos byloje esančiais duomenimis.
Iš mirusio nukentėjusiojo A. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnei duotų parodymų, kurie pirmos instancijos teismo posėdyje buvo perskaityti BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka matyti, kad 2014-11-24 apie 21 val., jam būnant namuose ir gulint lovoje, jis išgirdo kažkokį tai triukšmą, bildesį, sklindantį iš savo namo verandos. Nuėjęs į verandą, užsidegęs šviesą apžiūrėjo visus verandos langus, tačiau nieko neradęs, vėl užgesino šviesas ir atsigulė. Už 10 minučių vėl išgirdo triukšmą, bildesį, sklindantį iš verandos. Nuėjus į verandą, įjungė verandoje šviesą ir pamatė prie verandos lango stovinčius du jaunuolius, iš kurių vienas jaunuolis, jam stovint verandoje ir šaukiant, kad jaunuoliai eitų šalin nuo langų, rankoje turėtu akmeniu pradėjo kalenti į langą, kol padarė lange skylę, kadangi tą stiklą nebuvo taip lengva sudaužyti, nes jis buvo 4 mm storio. Po to tuo akmeniu metė į langą. Prie lango stovėjęs jaunuolis pakėlė kitą jaunuolį, ir jaunuolis pirmiau savo kojomis įlindo pro jo verandos langą. Tai pamatęs, jis pasiėmė guminį batą ir daužė jaunuolio kojas, pilvą, tad jaunuolis suvinguriavo ir iškrito atgal į lauką. Po to jis pasiėmė kirvį mediniu kotu ir juo mosikavo šalia lango, tuo tikslu, kad jaunuoliai išsigąstų, tačiau vienas iš jaunuolių atėmė iš jo rankų kirvį, o kitas jaunuolis pagriebė už jo apatinės maikutės, ir ėmė jį tempti į lauko pusę, tačiau jis išsilaisvino. Po to jis pasiėmė kitą kirvį ir vėl nuėjo prie lango, tada jaunuoliai pasišalino nuo jo gyvenamojo namo. Apie įvykį pranešė apylinkės inspektoriui. Išdaužto stiklo vertė 28,96 euro (t. 1, b. l. 21-23). Nors nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, o vien tik šiuose parodymuose užfiksuoti faktiniai duomenys negali būti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindu, tačiau jie nėra ir beverčiai, niekiniai, nes nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra svarbūs kitų byloje surinktų įrodymų patikrinimui (BPK 276 str.).
Iš liudytojo A. B. parodymų matyti, kad įvykio naktį jam paskambino A. K. ir pasakė, kad pas jį bandė įsilaužti plėšikai. Atvykęs po 5 minučių į įvykio vietą jis pastebėjo, kad išdaužtas prieangio lango stiklas, matėsi kraujai. A. K. buvo pasimetęs, papasakojo, kad buvo atėję du asmenys, vienas akmeniu išdaužė langą ir bandė įlįsti į vidų. Kadangi langas yra aukščiau, tai vienas laikė pakėlęs, o kitas lindo per langą. Liesesnis asmuo buvo, kur lindo per langą, o kitas didesniu apvaliu veidu laikė jį už kojų ir stūmė į vidų. Vienas buvo per pusę įlindęs į vidų. Tada A. K. paėmė kirvį ir sakė, kad suduos kirviu, jeigu ir toliau lįs. Tas įlindęs per pusę asmuo atėmė kirvį ir paėmęs A. K. už maikutės, bandė prisitempti prie savęs, bet išslydo atgal per langą į kiemo pusę. Negali pasakyti, ar nukentėjusysis minėjo, ar asmenys iš jo ko nors reikalavo. Kadangi jis pažįsta A. K., žino, jog jis yra toks žmogus, kuris visą laiką su savimi turi pinigų ir į skolas neįeina (t. 2, b. l. 82-83). Iš byloje esančių nuotraukų akivaizdu, jog pagal nukentėjusiojo apibūdinimą pro langą lindęs asmuo atitinka E. M., o jį laikęs asmuo – E. K. požymius (t. 1, b. l. 37, 158).
Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad kairėje durų pusėje esančio 4 dalių lango vienos dalies stiklas išmuštas, rėme matosi įstrigusios šukės. Ant rėme įstrigusių šukių ir šalia verandos ant tako matosi raudonos spalvos dėmės, panašios į kraują. Apžiūrint verandą ir atidarius lauko duris, ant grindų matosi akmuo, pribirę stiklo šukių. Šalia verandos nuo tako ir žolės paimti 2 kraujo ėminiai, paimti rankų pėdsakai ant daktiloplokštelių, stiklo šukė, akmuo. Pasekus ant žemės esančius panašius į kraują pėdsakus, jie nuveda per Minijos tiltą link Plungės ir pasuka į mišką, į dešinę pusę ir tęsiasi žvyrkeliu iki posūkio link Milašaičių kaimo (t. 1, b. l. 4-15). Apžiūros metu patalpoje rastas akmuo leidžia daryti išvadą, kad juo buvo ne tik beldžiama į langą, tačiau jis buvo mestas į vidų siekiant sudaužyti stiklą, ką patvirtina ir nukentėjusiojo parodymai, ir kas savo ruožtu paneigia E. M. versiją, neva langas išdužo netyčia, beldžiant į stiklą akmeniu. Iš apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėjus pilkos spalvos apatinius marškinėlius, paimtus iš nukentėjusiojo 2014-11-24 nustatyta, kad jų priekis dešiniame šone ties segamuoju priesiuvu yra praplėštas nuo viršaus į apačią 65 mm ir nuo segamojo priesiuvo krašto į dešinį šoną 100 mm. Taip pat yra perplėšta dešinio šono peties siūlė, kurios ilgis 195 mm, ir dešinė rankovė nuo peties siūlės į apačią 160 mm (t. 1, b. l. 26-28). Toks nukentėjusiojo apatinių marškinių suplyšimas, kurį patvirtino ir iš karto po įvykio pas nukentėjusįjį atvykęs A. B., atitinka A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad asmenims bandant įsiveržti į patalpą, vienas jaunuolis pagriebė už jo apatinės maikutės ir ėmė jį tempti į lauko pusę, tačiau jis išsilaisvino, bei paneigia nuteistojo E. M. versiją, kad jis netempė A. K.. E. M. apeliaciniame skunde teigia, kad kraujo nebuvo aptikta nei ant lango, nei verandoje, nei ant nukentėjusiojo apatinių marškinėlių, o tai neva įrodo, kad jis nesibrovė į gyvenamąjį namą pro langą ir neketino išsitempti nurodyto asmens pro langą. Tačiau kaip matyti iš liudytojo A. B. parodymų ir marškinėlių apžiūros protokolo bei juos patvirtinančių nukentėjusiojo A. K. parodymų, nors ant nukentėjusiojo marškinėlių kraujo nerasta, tačiau jie buvo suplėšyti, o tai patvirtina, kad E. M. vartojo fizinę jėgą prieš nukentėjusįjį, bandė palaužti A. K. pasipriešinimą ir įsibrauti į patalpą. Iš bylos duomenų matyti, kad E. M. taip ir nepavyko patekti į patalpą (jis buvo tik persisvėręs į vidų, bandydamas palaužti A. K. pasipriešinimą), tiksliai nenustatyta, kuriuo grumtynių momentu E. M. susižeidė ranką, iš ko seka, kad incidento metu apelianto kraujo nebūtinai turėjo prilašėti patalpų viduje.
Ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus E. M. nurodė, kad jis Plungės mieste susitiko pažįstamą Donatą, kuris paprašė kartu su juo vykti į Plungės rajone esantį (duomenys neskelbtini), kad Donatas atsiimtų skolą. Jis su Donatu taksi automobiliu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) ir nuėjo iki gyvenamojo namo. Priėjus prie namo durų, bandė abu su Donatu atidaryti duris ir patekti į namo vidų, durys buvo užrakintos, tad nuėjo prie lango. Jis ir Donatas rankų krumpliais ėmė belsti į langą. Prie lango priėjo vyriškis, įjungė šviesą ir pasakė eiti šalin, tada jis pasiėmė ant kelio rastą akmenį, tyčia metė akmenį į langą ir taip išdaužė lango stikle skylę. Paskui lango stiklą bandė sudaužyti savo ranka, kurią susižalojo. Namo viduje prie lango stovėjo vyriškis su kirviu rankose. Po to jis ir Donatas iš įvykio vietos pasišalino. Gyvenamojo namo lango stiklą išdaužė dėl to, kad namuose buvęs vyriškis nedarė namo durų, o jis norėjo patekti į namus. Į namus norėjo patekti, kad galėtų išreikalauti iš namuose buvusio vyriškio skolą Donatui. Donatas įvykio vietoje jokių veiksmų neatliko, tik stovėjo šalia ir stebėjo visą įvykį. Įvykusio įvykio metu jokių grumtynių nebuvo. Įvykio metu jis buvo išgėręs (t. 1, b. l. 70-71, 82 ). Duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu, E. M. jau nurodė, kad įvykio vakarą susitiko ne su Donatu, o su E. K. ir įsikalbėjo apie (duomenys neskelbtini). Kadangi jis buvo dirbęs (duomenys neskelbtini) pas ūkininką, kurio nepažįsta ir gyvenamosios vietos nežino, ir ūkininkas dar jam buvo skoloje 70 litų, sugalvojo nuvažiuoti pas tą ūkininką atsiimti skolos. Nuvažiavę abu su E. K. į (duomenys neskelbtini), nuėjo prie namo, kur galvojo, kad gyvena tas ūkininkas. Jis barškino į langą ir į duris, bet niekas nepriėjo. Susinervinęs išdaužė langą. Langas iš karto išdužo, jis paslydo ir persipjovė pirštą. Jam pasidarė silpna, ir jie nuėjo nuo langų. Paskui atvažiavo E. K. draugas ir parvežė jį namo. Taip pat nurodė, kad ūkininko, pas kurį dirbo, vardo nežino, toks keistas vardas, jo ūkis yra (duomenys neskelbtini), jam atrodė, kad ten važiuoja, kur tas ūkininkas gyvena (t. 2, b. l. 100). Sistemiškai lyginant E. M. parodymus, taip pat sugretinus juos su kitais byloje surinktais duomenimis matyti, jog duodamas parodymus jis buvo nenuoseklus, jo duoti parodymai prieštarauja ne tik jo paties nurodytoms, bet ir kitoms byloje esančiais duomenimis nustatytoms nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėms. Ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus E. M. nurodė, kad važiuoti į (duomenys neskelbtini) jam neva pasiūlė kažkoks draugas Donatas, kuris turėjo atsiimti skolą, tačiau teismo posėdžio metu E. M. jau nurodė, kad jis pats pasiūlė E. K. važiuoti į (duomenys neskelbtini) atsiimti skolos iš ūkininko. Ikiteisminio tyrimo metu nurodęs, kad gyvenamojo namo lango stiklą išdaužė dėl to, kad namuose buvęs vyriškis nedarė namo durų, o jis norėjo patekti į namus, teisminio posėdžio metu jau teigė, kad į namus patekti nenorėjo, o langą išdaužė netyčia belsdamas į langą. Nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmos instancijos teismo posėdyje E. M. nurodė, kad grumtynių su nukentėjusiuoju nebuvo, tačiau tai paneigia A. K. apatinių marškinėlių suplėšymo faktas, bei liudytojo A. B. parodymai, kuriuos patvirtina ir nukentėjusiojo parodymai.
Savo ruožtu E. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis su E. M. jokio nusikaltimo neplanavo ir nežinojo, kad E. M., galimai suklydęs dėl savo girtumo ir supainiojęs namus, išdauš langą, grumsis su nukentėjusiuoju, reikalaus iš jo skolos, naudodamas kaltinime nurodytas priemones, jis tik stovėjo tolėliau, todėl jo veikoje nėra nusikalstamos veikos sudėties. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklaustas A. B. parodė, kad jam tą patį vakarą atvykus pas A. K., šis nurodė, kad buvo atėję du asmenys, vienas akmeniu išdaužė langą ir bandė įlįsti į vidų. Kadangi langas yra aukščiau, tai vienas laikė pakėlęs, o kitas lindo per langą. Liesesnis asmuo buvo, kur lindo per langą, o kitas didesniu apvaliu veidu laikė jį už kojų ir stūmė į vidų. Vienas buvo per pusę įlindęs į vidų (t. 2, b. l. 82). Šiuos parodymus, t. y. tai, kad abu įvykio vietoje buvę asmenys aktyviai veikė siekdami įsibrauti į patalpą, patvirtina A. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, kad prie lango stovėjęs jaunuolis pakėlė kitą jaunuolį, ir jaunuolis pirmiau savo kojomis įlindo pro jo verandos langą, kad vienas iš jaunuolių atėmė iš jo rankų kirvį, o kitas jaunuolis pagriebė už jo apatinės maikutės, ir ėmė jį tempti į lauko pusę, tačiau jis išsilaisvino. Visą laiką jaunuoliai tarpusavyje kalbėjosi, keikėsi (t. 1, b. l. 22-23). Tuo tarpu E. K., apklausiamas pirmos instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, kad jis stovėjo atokiai, E. M. pro langą nebandė įkelti ir nukentėjusysis negalėjo matyti dviejų asmenų (t. 2, b. l. 100-101). Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusysis ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnui apklausos metu, bet ir iš karto po įvykio atvykusiam A. B. išsamiai nurodė, kad buvo du jaunuoliai, nurodė jaunuolių požymius (kūno sudėjimą, aprangos detales), taip pat apibūdino ir jų veiksmus, atliktus bandant įsibrauti į jo namą (stiklo išdaužimą, marškinėlių suplėšymą, vienas kito kėlimą per langą). Tokią nukentėjusiojo pateiktą įvykio versiją ir nurodytas aplinkybes atitinka ir byloje surinkti duomenys: įvykio vietos ir nukentėjusiojo marškinėlių apžiūros protokolas patvirtina tai, kad bandant įsilaužti buvo išdaužtas langas, bandant palaužti A. K. pasipriešinimą buvo suplėšyti jo marškinėliai; telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos duomenys (t. 1, b. l. 57, 63-64) patvirtina, kad įvykio vakarą tiek E. M., tiek ir E. K. buvo (duomenys neskelbtini); taksi vairuotojo liudytojo D. K. pirmos instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai patvirtina, kad jis įvykio vakarą atvežė E. M. ir E. K. į (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 99-100); T. I. parodymai patvirtina, kad jis įvykio vakarą iš (duomenys neskelbtini) išvežė E. K. ir E. M. (t. 1, b. l. 35-36). Nors tiek E. K. tiek ir E. M. nurodo, kad jie vienas kito nekėlė, tačiau iš įvykio vietos apžiūros protokolo bei iš A. B. parodymų matyti, kad išdaužtas verandos langas yra aukščiau, todėl norint patekti į vidų ar pasiekti kitoje pusėje besipriešinantį A. K., nuteistiesiems reikėjo kilstelti vienas kitą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje surinkti įrodymai atitinka A. K. nurodytą įvykio versiją, nėra pagrindo abejoti jo tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tiek ir pas jį po įvykio atvykusiam A. B. nurodytomis aplinkybėmis, kad įsibrauti į namą ir jį apiplėšti bandė du jaunuoliai. Pažymėtina, kad E. K. apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad lauke buvo tamsu ir lauke šviesa nedegė, šviesa buvo uždegta tik verandoje, todėl nukentėjusysis, E. M. reikalaujant skolos, negalėjo jo matyti, nustačius, kad A. K. ne tik gerai matė E. K., bet ir įsidėmėjo jo aprangos detales (o tai buvo įmanoma tik būnant apšviestam iš verandos sklindančios šviesios), paneigia E. K. versiją, neva jis buvo toli nuo pastato ir nedalyvavo pasikėsinime apiplėšti nukentėjusįjį. Taigi byloje neginčytinai nustatyta, kad E. K., veikdamas bendrininkų grupėje su E. M., aktyviais veiksmais, atitinkančiais nusikalstamos veikos – plėšimo sudėties objektyviuosius požymius, svetimo turto užvaldymo tikslu bandė palaužti A. K. pasipriešinimą ir įsibrauti į patalpą.
Apeliaciniame skunde E. K. nurodo, kad niekuo nepagrįsta teismo išvada, kad jis žinojo, kas tame name (nukentėjusiojo) gyvena, kadangi anksčiau gyveno (duomenys neskelbtini), nes šis kaimas yra didelis ir jame yra daug vienkiemių, jis jame gyveno trumpai ir praktiškai su niekuo iš to kaimo gyventojų nebendravo, todėl nukentėjusio nepažinojo ir su juo nėra bendravęs. Iš E. K. parodymų pirmos instancijos teismo posėdžio metu matyti, kad jo tėvai (duomenys neskelbtini) turi namą, jis ten yra ne kartą buvęs, o nukentėjusiojo A. K. namas yra tik poros kilometrų atstumu nuo tėvų namo. (duomenys neskelbtini) jis pažinojo tik jaunimą, A. K. anksčiau nepažinojo, jokių reikalų nėra su juo turėjęs, nepažinojo ir jokių ūkininkų tame kaime (t. 2, b. l. 100-101). Iš byloje esančių nuteistojo asmens duomenų matyti, kad E. K. gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) deklaruota nuo 2003-06-25, nebuvo pasikeitusi ir nusikalstamos veikos padarymo metu. Nors E. K. pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad būdamas 13 metų buvo išvykęs į Airiją ir nepažįsta gyvenvietės, tačiau iš byloje esančio įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro (t. 1, b. l. 179-182) ir teismų informacinės sistemos LIETKO duomenų matyti, kad jis iki pat 2013 metų lankydavosi Lietuvoje, čia darė nusikalstamas veikas, atliko laisvės atėmimo bausmes. Taigi E. K. pakankamai ilgą laiką gyveno (duomenys neskelbtini) k, kad galėtų žinoti, kas gyveno minėtoje sodyboje. Tuo pačiu pažymėtina, kad pirmos instancijos teismo posėdžio metu E. K. nurodė, kad A. K. namas yra parduotas neseniai, o iki pardavimo namas buvo tuščias, kas taip pat atskleidžia, jog E. K., jei ir asmeniškai nepažinojo A. K., žinojo aplinkinių namų (tame tarpe ir nukentėjusiojo) apgyvendinimo aplinkybes ir tai, jog nukentėjusiojo name joks ūkininkas negyveno. E. K. skunde taip pat nurodo, kad jei būtų planavęs ir siekęs apiplėšti nukentėjusį, jis nebūtų naudojęsis taksisto paslaugomis, tačiau pažymėtina, kad nors nuteistieji ir pasinaudojo taksi paslaugomis, tačiau išlipo ne prie nukentėjusiojo namų, neprašė taksi palaukti jų, nors iš bylos medžiagos matyti, kad jie planavo grįžti atgal į Plungę (tam vėliau pasitelkė T. I.), kas leidžia daryti išvadą, jog nors ir naudojosi taksi paslaugomis, nuteistieji stengėsi būti atsargūs ir nesukelti įtarimo. Todėl vien ta aplinkybė, jog E. K. ir E. M. į (duomenys neskelbtini) važiavo su taksi, neleidžia daryti išvados, jog važiuodami jie neturėjo nusikalstamų ketinimų. E. K. taip pat nurodo, kad jis, žinodamas iš bendro išsilavinimo, kad mobilaus ryšio telefono prisijungimas fiksuojamas ir galima nustatyti jo buvimo vietą, nebūtų kvietęs T. I., kad parvežtų jį ir kraujuojantį E. M. į namus. Iš pirmos instancijos teismo posėdžio metu duotų E. K. parodymų matyti, kad jis skambindamas T. I. buvo labai išsigandęs ir sustresavęs dėl E. M. žaizdos – jam labai bėgo kraujas, jis vos galėjo paeiti (t. 2, b. l. 100), todėl akivaizdu, kad E. K. toje situacijoje, matydamas sužeistą bendrininką, bijodamas dėl jo sveikatos ir neturėdamas kitų alternatyvų, nusprendė pasinaudoti telefonu ir paskambinti draugui, kad jis juos pargabentų iš (duomenys neskelbtini) kaimo. Tuo pačiu pastebėtina, kad paskambinęs T. I., jis įsakmiai nurodė nevažiuoti pagrindiniu keliu, o važiuoti aplinkiniais keliukais, susitarė susitikti pamiškėje, kas rodo, jog, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, E. K. gerai suprato, kad jis su E. M. pasikėsino atlikti nusikalstamą veiką ir reikia būti atsargiems, todėl, užuot nurodęs artimiausiu ir greičiausiu keliu vykti į (duomenys neskelbtini), kad kuo greičiau būtų suteikta pagalba E. M., jis nurodė važiuoti miškais ilgesniu ir imlesniu laiko atžvilgiu keliu.
E. M. apeliaciniame skunde kartoja pirmos instancijos teismo posėdyje iškeltą versiją, neva jis pasikvietė E. K. kartu su juo vykti į (duomenys neskelbtini) ne siekdamas apiplėšti šio kaimo gyventoją, o norėdamas atsiimti iš ūkininko jam nesumokėtą skolą (įgyvendinti savo turtinę teisę) ir sumaišė namus, kuri yra pakankamai vėlyva (ikiteisminio tyrimo metu jis laikėsi versijos, kad važiuoti atsiimti skolą jam pasiūlė draugas Donatas) ir visiškai nelogiška. Nuteistasis E. K. apeliaciniame skunde taip pat kelia nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 180 str. 2 d. į BK 294 str. (savavaldžiavimas) klausimą, nurodydamas, jog plėšimas buvo E. M., kaip nusikalstamos veikos vykdytojo, ekscesas. Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas yra priskiriamas prie nusikaltimų valdymo tvarkai, kurio tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Plėšimas yra nusikaltimas nuosavybei, kurio rūšinis objektas – nuosavybė, o papildomas objektas gali būti sveikata, laisvė, orumas ir kt. BK 294 str. yra išskiriamos dvi savarankiškos alternatyvios savavaldžiavimo sąlygos: pirmoje dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, o antroje dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tas, kas savavaldžiavo, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Psichinė ir fizinė prievarta yra būdinga ne tik savavaldžiavimui, bet ir plėšimui, tačiau pastarajam nusikaltimui būdinga tai, kad panaudojęs psichinį ar fizinį smurtą kaltininkas užvaldo svetimą turtą. Savavaldžiaudamas kaltininkas yra įsitikinęs, kad vykdo ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (kasacinė byla Nr. 2K-524/2006).
Išanalizavus byloje esančius duomenis akivaizdu, kad nei E. K., nei E. M. savo veiksmais braunantis į A. K. namą jokios nerealizuotos teisės nevykdė. Tariamam skolos atsiėmimui buvo pasirinktas tamsusis paros metas. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir prie jo esančio įvykio vietovės žemėlapio (t. 1, b. l. 4-15) matyti, jog greta nukentėjusiojo gyvenamojo namo nėra kitų sodybų (šią aplinkybę patvirtina ir A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad artimiausi kaimynai gyvena už 300 metrų). Pats E. M. pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad pas ūkininką dirbo keturias dienas iš eilės, po to buvo parvežtas į Plungę, kur po kelių dienų atsiminęs, jog ūkininkas jam negrąžino 70 Lt, važiavo jų susigrąžinti (t. 2, b. l. 100). Taigi E. M. tikina, kad praėjus vos kelioms dienoms po keturių dienų darbo pas ūkininką, jis jau nebeatsiminė nei kaip atrodė sodyba, kurioje jis dirbo, nei kur ji stovėjo, nei koks minėto ūkininko vardas ar kaip atrodė jis pats, tačiau nepaisant to, kad nežinojo nei vietos, nei paties ūkininko, važiavo į (duomenys neskelbtini) atsiimti menamos skolos. Atkreiptinas dėmesys, kad E. M., net pamatęs A. K. apšviestoje verandoje, toliau brovėsi į vidų padedamas E. K., tampė jį už apatinių marškinių, kas taip pat paneigia versiją, neva E. M. ieškojo skolininko ir norėjo atsiimti skolą. Nors E. K. teigia girdėjęs, kad E. M. garsiai reikalavo iš nukentėjusiojo grąžinti skolą, pats E. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam išdaužus langą, prie sudužusio lango pasirodė jam nepažįstamas garbaus amžiaus vyriškis, kurį pamatęs E. M. neva suprato, kad tai ne jo ieškotas asmuo, t. y. ne ūkininkas, pas kurį jis dirbo. Taigi E. M. pats pripažįsta, kad jo nurodytomis aplinkybėmis jis neturėjo jokio pagrindo garsiai reikalauti skolos ir jos nereikalavo, nukentėjusysis taipogi nurodė, kad užpuolikai iš jo nieko nereikalavo ir neprašė, kas visiškai paneigia E. K. versiją, neva E. M. šaukė nukentėjusiajam grąžinti skolą. Taip pat pažymėtina, kad iš taksi vairuotojo liudytojo D. K. pirmos instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad 2014 m. lapkričio mėnesį jis jaunuolius nuvežė ir paleido pagrindiniame kelyje į Rietavą už parduotuvės, t. y. nors E. M. ir E. K. nurodo, kad jau Plungėje nusprendė važiuoti pas ūkininką atsiimti skolos, tačiau (duomenys neskelbtini) iš taksi jie išlipo ne prie nukentėjusiojo namų, bet kitoje vietoje, be to, neprašė palaukti taksi, kol jie atsiims pinigus, kad galėtų grįžti. Remiantis išvardintu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. M. ir E. K. versija, jog jie važiavo į (duomenys neskelbtini) ne turint tikslą apiplėšti įsibrovus į patalpą, o atgauti skolą, yra visiškai paneigta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, o abiejų nuteistųjų veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d., t. y. kaip pasikėsinimas įvykdyti plėšimą įsibraunant į patalpą.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 str. 1 d.). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 str. nuostatose. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas, ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-214/2011, 2K-630/2011). Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai buvo išsamiai aptarę visas nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2010, 2K-10/2012). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009). Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44/2012, 2K-552/2013). Pripažįstant E. M. ir E. K. kaltais dėl pasikėsinimo apiplėšti A. K. veikiant bendrininkų grupe, buvo vadovaujamasi minėtais įstatymo reikalavimais. Teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes ir atskleidė visumą objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, pagrindžiančių abiejų kaltininkų bendras pastangas panaudojant smurtą pagrobti nukentėjusiojo A. K. turtą. Bendrininkų bendras atvykimas į nusikaltimo padarymo vietą taksi automobiliu, vieno bendrininko (E. M.) atliktas nukentėjusiojo užpuolimas, išdaužiant verandos lango stiklą, bandant įsiveržti į verandą ir tempiant už marškinėlių, kitam bendrininkui (E. K.) aktyviais veiksmais bandant padėti įsibrauti į patalpą (pakeliant bendrininką), pasirūpinant pasišalinimo priemone (E. K. paskambino draugui, kad juos išvežtų) ir kartu pasišalinant iš įvykio vietos – visi šie nusikaltimą padariusių asmenų veiksmai teismo pagrįstai įvertinti kaip bendravykdytojų padarytas nusikaltimas. Nepaisant to, kad A. K. nepasidavė bauginimui, pasipriešino į patalpas lendančiam E. M., ir apsigynė nuo gręsiančio apiplėšimo neleisdamas patekti į verandą, nustatytos objektyvios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad abiejų bendrininkų (tiek E. M., tiek ir E. K.) bendrais veiksmais buvo pasikėsinta palaužti nukentėjusiojo valią saugoti savo nuosavybę ir pagrobti jo turtą. Šiuo atveju neturi reikšmės, kurio iš nuteistųjų veiksmai buvo aktyvesni, kuris išdaužė langą, bandė atimti kirvį, patekti į vidų ir panaudojo smurtą pasikėsinant apiplėšti nukentėjusįjį. Objektyviųjų požymių visuma patvirtina, jog nuteistieji veikė suderintai, siekdami vieno tikslo, suvokė nusikalstamos veikos pobūdį ir numatė veiksmų pasekmes. Taigi, įvertinus byloje esančius įrodymus, kitus faktinius bylos duomenis kaip visumą, nustatyti ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai – tyčia ir susitarimas veikti bendrai, t. y. nustatyta bendrininkavimo sudėtis. E. K. skunde nurodomas vykdytojo ekscesas yra bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas atlieka veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio, tačiau, kaip jau minėta, bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (kasacinio teismo Nr. 2K-103/2008, 2K-5/2009, 2K-214/2011, 2K-279/2011). Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad abiejų bendrininkų tyčia apėmė neteisėtą smurtinį nukentėjusiojo turto pagrobimą įsibraunant į patalpą, abu asmenys atliko veiksmus, atitinkančius objektyviuosius plėšimo sudėties požymius, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti vieno iš nusikalstamos veikos bendrininkų ekscesą. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė abiejų nuteistųjų kaltės klausimą ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas jų veiką.
Dėl kitų E. M. apeliacinio skundo argumentų
Nuteistasis E. M. apeliaciniame skunde nesutinka, jog nusikalstamą veiką atliko būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir nurodo, jog tai nepagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra tokios aplinkybės, kurios, apibūdindamos kaltąjį asmenį ir jo padarytą veiką, teismui parodo tuos neigiamus momentus, kurie didina nusikalstamos veikos bei kaltojo asmens pavojingumą ir leidžia griežtinti baudžiamąją atsakomybę. Pagal BK 60 str. 1 d. 9 p. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad nusikalstamą veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio, jei ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo svarbi priežastis susiformuoti kaltininko nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Ši aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir rodo didesnį jo pavojingumą, kadangi girtas asmuo gali netekti savitvardos, pasidaryti įžūlus, jis lengvai pasiduoda neigiamiems potraukiams, nesugeba kritiškai vertinti savo veiksmų. Girtu asmuo laikomas tada, jei galima išoriškai užfiksuoti faktus, liudijančius tokią jo būseną.
Iš bylos duomenų matyti, jog E. M. sulaikytas buvo tik kitą dieną po įvykio, t. y. 2014 m. lapkričio 24 d. 16 val., jo girtumas sulaikymo dieną nebuvo nustatinėjamas. Nesant medicininių duomenų, patvirtinančių, kad E. M. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, vieninteliai įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti šią aplinkybę, nagrinėjamu atveju yra įvykyje dalyvavusių ir įvykį mačiusių asmenų parodymai apie alkoholio vartojimo faktą arba apie asmens būseną, kuri išoriškai leistų daryti išvadą dėl apsvaigimo nuo alkoholio. Iš nuteistojo E. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad įtarime nurodytu laiku, po pietų, Plungės mieste jis susitiko pažįstamą būdamas neblaivus (t. 1, b. l. 70), pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad dar prieš susitikdamas su E. K., su Donatu buvo išgėręs du alaus butelius (t. 2, b. l. 100), iš E. M. apeliacinio skundo matyti, kad jis apie 22 val. susitiko su draugu E. K., su kuriuo dar išgėrė jo turėtą alaus skardinę. Sistemiškai vertinant šiuos E. M. parodymus matyti, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme jis nuosekliai laikėsi pozicijos, jog prieš įvykį vartojo alkoholį, kurio visumoje išgėrė ne mažiau kaip 2 butelius (1 litrą) alaus. Nors apeliantas skunde nurodo, kad alkoholio vartojimas savaime nereiškia, kad jis buvo apsvaigęs ir nesuvokė, ką daro, o tai neva patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas taksi vairuotojas, tačiau iš pirmos instancijos teismo posėdyje apklausto liudytojo D. K. parodymu matyti, jog jis visų pirma nurodė, kad nežino, ar asmenys buvo neblaivūs, nes iš pažiūros jie atrodė blaivūs (t. 2, b. l. 99-100). Pirmos instancijos teisme perskaitytuose ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose liudytojas T. I. parodė, kad jis atvažiavo į E. K. nurodytą vietą parvežti asmenų, tačiau negali nurodyti, ar jo vežti asmenys buvo išgėrę (t. 1, b. l. 35-36). Taigi tiek T. I., tiek ir D. K., įvykio dieną vežę E. M., vienareikšmiškai negalėjo nurodyti, ar šis buvo blaivus. Kita vertus, pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklaustas A. B. nurodė, kad jam iškart po įvykio atvykus pas A. K., šis nurodė, kad akivaizdžiai matėsi, kad jaunuoliai buvo girti, nes blaiviam žmogui yra galimybė įlysti į vidų per tą langą. Šiuos A. B. parodymus patvirtina ikiteisminio tyrimo pareigūno apklausto A. K. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad jaunuoliai buvo neblaivūs, nes jų koordinacija buvo sutrikusi, taipogi jie elgėsi labai drąsiai, drįso lįsti į namus žinant, kad jis yra namuose (t. 1, b. l. 22-23). Tai, jog E. M. įvykio metu buvo neblaivus, savo apeliaciniame skunde kelis kartus pabrėžia ir nusikalstamos veikos bendrininkas E. K.. Taigi byloje surinktais duomenimis, tame tarpe ir paties nuteistojo parodymais neginčytinai nustatyta, kad prieš įvykį E. M. buvo vartojęs alkoholio (mažiausiai 1 litrą alaus), ir tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Nors E. M. apeliaciniame skunde teigiama, kad prieš tai jo suvartotas nedidelis kiekis alkoholio nusikalstamos veikos padarymui įtakos neturėjo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog iš byloje esančio Klaipėdos jūrininkų ligoninės psichiatrijos departamento rašto, matyti, kad E. M. diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, abstinencijos būklė su delyru ir priklausomybės sindromas, dėl ko jis paskutinį kartą buvo gydomas vos prieš 4 mėnesius iki nusikaltimo (t. 2, b. l. 41). Akivaizdu, kad jauno amžiaus asmeniui, kuris turi priklausomybę alkoholiui, ir kuriam diagnozuoti psichikos sutrikimai vartojant alkoholį, net ir nedidelis alkoholio kiekis turi stiprų poveikį jo veiksmams ir adekvačiam aplinkos vertinimui. Remdamasi aptartų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino E. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).
Pažymėtina ir tai, kad šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimas ar nebuvimas nėra lemiamas svarstant klausimą dėl nuteistojo prašymo sušvelninti jam paskirtą bausmę. E. M. pasikėsino padaryti tyčinį sunkų savanaudišką nusikaltimą, už kurį įstatymas numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą. BK 61 str. numato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta atsakomybę lengvinančių ar atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių balansas BK 61 str. prasme E. M. bet kuriuo atveju lieka neigiamas – nenustatyta nei viena šio nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tuo tarpu jo atsakomybę, be to, kad veiką padarė būdamas neblaivus (BK 60 str. 1 d. 9 p.), sunkina ir tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė, veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Todėl, atsižvelgiant į nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, savanaudiškus nusikaltimo motyvus, į nustatytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes, į lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir byloje nėra duomenų, kad ji būtų sukėlusi sunkesnes pasekmes, taip pat atsižvelgiant ir į kitas BK 54 str. 2 d. numatytas reikšmingas, tame tarpe ir galinčias turėti įtakos nuteistojo padėties švelninimui, konstatuotina, kad nuteistajam paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, būdama mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas vidurkis, yra pakankamai švelni. E. M. yra recidyvistas, anksčiau teistas taip pat už plėšimą, būdamas jauno amžiaus nedirba, girtauja, buvo nusikaltimo iniciatorius ir pagrindinis vykdytojas. Pažymėtina, kad E. M. bendrininkui E. K., kuriam taip pat nenustatyta nei viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau nustatyta tik viena atsakomybė sunkinanti aplinkybė (kaip minėta, E. M. nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės) ir kurio vaidmuo bendrininkų nusikaltime nebuvo toks aktyvus, taip pat paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Remdamasi išvardintu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistajam E. M. yra paskirta teisinga bausmė, atitinkanti padaryto nusikaltimo pobūdį bei nuteistojo asmenybę, todėl švelninti bausmę E. M. skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl kitų E. K. apeliacinio skundo argumentų
E. K. skunde nurodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes vertino ir vadovavosi jį tariamai kaltinančiais įrodymais, atmesdamas byloje surinktus objektyvius įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad šališku teismas pripažįstamas tuomet, kai bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Nagrinėjamu atveju nenustatytas nė vienas iš BPK 58 str. numatytų pagrindų, dėl kurio bylą nagrinėjusi teisėja būtų privalėjusi nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Kita vertus, nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai (kasacinės bylos Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-195/2010, 2K-425/2012, 2K-332/2013 ir kt.).
Vertinant teisėjo nusišalinimo reikalavimo subjektyviuosius ir objektyviuosius aspektus, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos asmeninį tendencingumą, baudžiamojo proceso metu rodomą palankumą vienai iš proceso šalių. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šios bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme vyko iš esmės tinkamai laikantis bylos nagrinėjimo teisme nuostatų, įtvirtintų BPK XIX-XXII skyriuose. Bylos proceso metu pirmosios instancijos teisme buvo tenkinami kaltinamojo, jo gynėjo prašymai, buvo suteikta galimybė susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, buvo pridėti prie bylos jų pateikti dokumentai, jie dalyvavo atliekant įrodymų tyrimą, apklausiant liudytojus, suteikta teisė jiems užduoti klausimus. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko laikantis rungimosi principo. Vadovaudamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog šiuo atveju nenustatyta konkrečių bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymių. Kaip minėta, kolegija nenustatė esminių pirmosios instancijos teismo klaidų vertinant įrodymus, taip pat nenustatė, jog nuteistiesiems būtų netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Vien ta aplinkybė, kad teismas įvertino įrodymus kitaip, nei to pageidavo nuteistasis E. K., aptartų aplinkybių kontekste neduoda pagrindo teigti, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.
Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendis apeliacinių skundų ribose yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu, teisėjų kolegija,
nutaria:
nuteistųjų E. M. ir E. K. apeliacinius skundus atmesti.