Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Benedikto Stakausko,

išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ir nuteistųjų A. V., D. Ch. bei A. Ch. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, skiriant subendrintą bausmę laisvės atėmimą septyneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsniu, prie šios bausmės iš dalies pridėta Vilniaus apygardos teismo 2000 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausmė, galutinę bausmę nustatant laisvės atėmimą septyneriems metams šešiems mėnesiams.

D. C. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, skiriant subendrintą bausmę laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams.

A. Ch. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, skiriant subendrintą bausmę laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams.

R. T. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, pagal 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, galutinę subendrintą bausmę paskiriant laisvės atėmimą ketveriems metams šešiems mėnesiams.

E. P. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 258 straipsnio 2 dalį 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. Ch., A. V., D. Ch., R. T. ir E. P. solidariai su priteisti 3622 Lt materialinės žalos atlyginimo ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nuteistajam A. K.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 30 d. nuosprendis, kuriuo:

A. V. nusikalstamos veikos perkvalifikuotos: iš BK 181 straipsnio 3 dalies ir 180 straipsnio 3 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį, skiriant laisvės atėmimo dvejiems metams šešiems mėnesiams bausmę; iš BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį, skiriant laisvės atėmimą trejiems metams. Vadovaudamasi BK 63 straipsnio 5 dalimi, kolegija paskirtas bausmes subendrino, jas apimdama, subendrintą bausmę skirdama laisvės atėmimą trejiems metams. Vadovaudamasi BK 64 straipsnio 1 dalimi kolegija prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėjo Vilniaus apygardos teismo 2000 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu paskirtą ir neatliktą bausmę pagal BK 271 straipsnio 2 dalį, galutinę bausmę nustatė laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams;

R. T. nusikalstamos veikos perkvalifikuotos: iš BK 181 straipsnio 3 dalies, 180 straipsnio 3 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį, paskiriant laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams; iš BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį, paskiriant laisvės atėmimą trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, galutinę subendrintą bausmę paskiriant laisvės atėmimą trejiems metams.

E. P. nusikalstamos veikos perkvalifikuotos: iš BK 181 straipsnio 3 dalies, 180 straipsnio 3 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį, paskiriant laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams; iš BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį, paskiriant laisvės atėmimą trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos, nustatant galutinę bausmę laisvės atėmimą trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 1 d. nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 1 dalį, 258 straipsnio 2 dalį paskirtomis bausmėmis, galutinę bausmę nustatant laisvės atėmimą trejiems metams.

Iš A. V., D. Ch., A. Ch., R. T. ir E. P. nukentėjusiajam A. K. priteisto neturtinės žalos atlyginimo suma padidinta iki 8000 Lt.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, o prokuroro skundą patenkinti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių prokuroro skundą atmesti, o nuteistųjų skundus patenkinti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. kovo 30 d. nuosprendžiu nuteistųjų veikas perkvalifikavo iš BK 181 straipsnio 3 dalies ir 180 straipsnio 3 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį, iš BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį.

Minėtu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. V., D. Ch., A. Ch., R. T. ir E. P. nuteisti už tai, kad veikdami grupe, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą A. Ch. tikrą teisę ir, panaudoję psichinę bei fizinę prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu, padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent:

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 30 d. nuosprendį, palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 1 d. nuosprendį. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Kasatoriaus manymu, kolegija nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, neatsižvelgdama į faktinių bylos duomenų visumą. Kolegija neįvertino liudytojo P. E., patvirtinusio, kad dalis nukentėjusiajam paskolintų lėšų priklausė jam, parodymų, neatsižvelgė į byloje esantį paskolos raštelį, liudytojo A. J. parodymus. Visi šie duomenys vienareikšmiškai patvirtino, kad A. Ch. turėjo teisę reikalauti skolos ne iš A. K., o iš P. E.. Kolegija neanalizavo, kodėl nuteistieji iš nukentėjusiojo reikalavo žymiai didesnės pinigų sumos, nei A. Ch. buvo paskolinęs P. E. Šis bei kiti byloje esantys prieštaravimai nebuvo pašalinti, o nuteistųjų veikos nepagrįstai iš iš BK 181 straipsnio 3 dalies ir 180 straipsnio 3 dalies perkvalifikuotos į BK 294 straipsnio 2 dalį. Kasatorius įsitikinęs, kad A. K. buvo sužalotas, ne siekiant atgauti skolą, o norint užvaldyti jo turtą, tai yra siekiant savanaudiškų tikslų, tai laikytina nusikaltimą kvalifikuojančiu požymiu (BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Skunde pabrėžiama, kad nuteistųjų veikų perkvalifikavimas buvo grindžiamas prielaidomis, nors baudžiamojo proceso įstatymas draudžia jomis grįsti nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad atimant nukentėjusiojo automobilį buvo siekiama įgyvendinti subjektyvią teisę susigrąžinti paskolintus pinigus, kasatoriui atrodo neįtikinamas, nes ir užvaldę automobilį nuteistieji reikalavo iš A. K. tos pačios nesumažintos pinigų sumos. Lietuvos Aukščiausio Teismo senatas 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 52 yra išaiškinęs, kad esant tokioms aplinkybėms, veika turi būti kvalifikuojama kaip plėšimas. Kasatorius taip pat nurodo, kad nuteistųjų telefoninių pokalbių išklotinės, kurias teismas pripažino įrodymais, leidžia teigti, jog nuteistieji veikė organizuota grupe, t. y. kruopščiai suplanavo nusikaltimą, pasiskirstė vaidmenimis, suderino atskirus veiksmus, o tai būdinga organizuotos grupės nariams. Be to, skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nebuvo nuoseklus, vertindamas nukentėjusiojo A. K. parodymus, nes vienais iš jų rėmėsi, o kitus (dėl grasinimo šaunamaisiais ginklais) atmetė, neatsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusysis – apsaugos darbuotojas, gerai išmanantis apie ginklus, – kategoriškai teigė, kad jam buvo grasinta koviniu šaunamuoju ginklu.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 1 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 30 d. nuosprendį, jam iškeltą baudžiamąją bylą nutraukti. Nurodo, kad jam inkriminuotų nusikaltimų įvykdyti negalėjo, nes 2003 m. birželio 26 d. su šeima ilsėjosi Palangoje. Teismui buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys šią aplinkybę, tačiau jie buvo atmesti, pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus, įrodymais nepagrįstai pripažįstant prokuroro pateiktus duomenis. Kasatorius teigia, kad pagal BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 169 straipsnio 1 dalį nukentėjusiojo parodymai yra vada pradėti ikiteisminį tyrimą. Įrodymu jie tampa tik tada, kai juos patvirtina kiti bylos įrodymai. Teismas savo nuosprendį grindė nukentėjusiojo A. K. parodymais, nors pats atkreipė dėmesį į jų nenuoseklumą, taip pat nuteistojo A. Ch. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nors teisminio bylos nagrinėjimo metu šis nuteistasis paaiškino, kad parodymai apie jo ir kitų bendrininkų dalyvavimą nusikaltimuose prieš A. K. buvo išgauti neteisėtais būdais (jis buvo nuvežtas į Trakų miesto areštinę, nušalinta jo advokatė, jam buvo daromas psichologinis spaudimas, mainais už reikiamus parodymus pažadėtas išleidimas į laisvę). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, apklausiant A. Ch., buvo padaryti procesiniai pažeidimai, todėl jo parodymai turi būti vertinami atsargiai, tačiau, kasatoriaus nuomone, parodymai, gauti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalį, turi būti vertinami ne atsargiai, o kritiškai. A. V. taip pat nurodo, kad išanalizavus telefoninių pokalbių išklotines, galima padaryti išvadą, kad A. V. nusikaltimo padarymo dieną buvo miške, tačiau miškų yra ne tik Vilniaus rajone, bet ir Palangoje, todėl apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad minėtos išklotinės paneigia jo buvimo Palangoje faktą, nepagrįstas.

Nuteistasis D. Ch. prašo panaikinti teismų nuosprendžius, jį išteisinti arba sumažinti paskirtą bausmę. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino jo apeliacinio skundo argumentus, priėmė nepagrįstą nuosprendį. Šiame nuosprendyje konstatuodamas, kad nukentėjusysis A. K. davė nenuoseklius parodymus, o nuteistojo A. Ch. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai turi abejotiną įrodomąją galią, teismas jais grindė nuosprendį, tuo pažeisdamas esminius baudžiamojo proceso principus ir prieštaraudamas pats sau. Kasatorius mano, kad nei A. K., nei A. Ch. parodymai nėra patikimi, todėl jie negali būti vertinami kaip įrodymų šaltinis. Skunde taip pat teigiama, kad teismas nemotyvuodamas atmetė D. Ch. nurodytas aplinkybes patvirtinančius K. I. parodymus. Kasatoriaus manymu, teismas netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias laisvės atėmimo bausmės dydžio nustatymą. Byloje nenustatytos nei jo atsakomybę lengvinančios, nei sunkinančios aplinkybės, todėl, D. Ch. įsitikinimu, jam turėjo būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, ne didesnė, nei BK 294 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Nuteistasis A. Ch. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 30 d. nuosprendį, sumažinti jam paskirtą bausmę. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, neparemtas bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad nuteistojo A. Ch. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai vertintini atsargiai, nežiūrint to, šiais parodymais grindžiamas teismo nuosprendis. Tokia teismo pozicija, kasatoriaus manymu, yra neteisinga ir nelogiška, nes visos abejonės turi būti vertinamos nuteistojo naudai, o abejotini parodymai šalintini iš nuosprendžio. A. Ch. pabrėžia, kad inkriminuojant sunkų kūno sužalojimą, turi būti nustatyti konkretūs kiekvieno asmens veiksmai ir priežastinis ryšys tarp veiksmų ir atsiradusių pasekmių. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, kokius konkrečius veiksmus, sukėlusius sunkų kūno sužalojimą, padarė A. Ch., todėl jis negalėjo būti nuteistas vien už tai, kad „stovėjo šalia asmenų, kurie sudavė smūgius“. Skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę kasatoriui, nesilaikė baudžiamojo įstatymo nuostatų ir neatsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką. Teismas nenustatė A. Ch. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, todėl jam turėjo būti skirta laisvės atėmimo bausmė, ne didesnė, nei BK 294 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Be to, turėjo būti atsižvelgta ir į tai, kad jis turi pastovų darbą, teigiamai charakterizuojamas, nebuvo teistas. Kasatoriaus nuomone, neįvertintas ir jo vaidmuo nusikaltimų padaryme (nukentėjusysis nurodė, kad A. Ch. miške jo nemušė, stovėjo atokiau nuo kitų asmenų).

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas patikrina priimtus nuosprendį ir nutartį, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą, remdamasis teismų sprendimais nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats šių aplinkybių nenustato. Kasacinis teismas taip pat iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, padaryti tiriant bylą ar ją nagrinėjant teisme. Atsižvelgiant į tai, kasatorių argumentai, susiję su nauju faktinių bylos aplinkybių bei byloje surinktų įrodymų vertinimu, nenagrinėtini.

Dėl BK 294 straipsnio 2 dalies kvalifikavimo

Kasaciniame skunde prokuroras kelia nuteistųjų veikų perkvalifikavimo iš BK 181 straipsnio 3 dalies, 180 straipsnio 3 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį pagrįstumo klausimą, jį iš esmės siedamas su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Kaip jau buvo minėta, įrodymų pervertinimas neįeina į kasacinio teismo kompetenciją. Prokuroro paminėtus faktinius duomenis (nukentėjusio A. K., liudytojų P. E., A. J. parodymus, paskolos raštelį) ištyrė ir įvertino apeliacinės instancijos teismas Tai atsispindi teismo nuosprendyje, kuriame be kita ko, pakankamai plačiai aptartas ir savavaldžiavimo atskyrimo nuo turto prievartavimo ir plėšimo klausimas. Atsižvelgdama į tai, kolegija akcentuoja tik pagrindinius minėtų nusikalstamų veikų skirtumus.

Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas yra priskiriamas prie nusikaltimų valdymo tvarkai, kurio tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas - tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Turto prievartavimas ir plėšimas, yra nusikaltimai nuosavybei, kurių rūšinis objektas – nuosavybė, o papildomas objektas gali būti sveikata, laisvė, orumas ir kt. Atskiriant objektyviuosius šių nusikaltimų požymius, svarbu pažymėti tai, kad savavaldžiavimo atveju yra savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdoma ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė, o esant turto prievartavimui, nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia ginama teise – reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo. BK 294 straipsnyje yra išskiriamos dvi savarankiškos alternatyvios savavaldžiavimo sąlygos: pirmoje dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, o antroje dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tas, kas savavaldžiavo, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Psichinė ir fizinė prievarta yra būdinga ne tik savaldžiavimui, bet ir turto prievartavimui bei plėšimui, tačiau pastariesiems dviems nusikaltimams būdinga tai, kad panaudojęs psichinį ar fizinį smurtą kaltininkas užvaldo svetimą turtą (plėšimas) ar reikalauja perduoti svetimą turtą, teisę į turtą, ar atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti (turto prievartavimas). Savavaldžiaudamas kaltininkas yra įsitikinęs, kad vykdo ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 52 yra išaiškinęs, kad jeigu paimdamas svetimą turtą nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, kaltininkas mano, kad atsiima savo turtą, ar yra įsitikinęs, jog veikia vykdydamas kito asmens turtines teises, tokioje veikoje nėra BK 178 ar 180 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties. Minėti veiksmai vertintini, atsižvelgiant į subjektyviuosius veikos požymius bei kitas veikos aplinkybes, ir gali būti kvalifikuojami pagal BK 228 ar 294 straipsnį. Nagrinėjamoje byloje bendrininkai reikalavo, kad A. K. sugrąžintų A. Ch. skolą. Siekiant šio tikslo, prieš nukentėjusįjį buvo vartojamas smurtas, paimtas jo automobilis. Atlikdami minėtus aktyvius veiksmus nuteistieji savavališkai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, įgyvendino A. Ch. subjektinę teisę. Jų tyčia nebuvo nukreipta į A. K. priklausančio turto prievartavimą ar jo užvaldymą, panaudojant fizinį smurtą, todėl apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad bendrininkų veikose nėra turto prievartavimui ir plėšimui būtinų požymių, jų veikas pagrįstai perkvalifikavo į BK 294 straipsnio 2 dalį.

Dėl organizuotos grupės

Kasaciniame skunde prokuroras kelia bendrininkavimo formos klausimą, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistieji nusikalstamas veikas padarė veikdami organizuota grupe. Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė BK 25 straipsnio taisykles. BK 25 straipsnio 3 dalyje išskiriami tokie organizuotai grupei būdingi požymiai: 1) dviejų ar daugiau asmenų susitarimas padaryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų arba laibai sunkų nusikaltimą; 2) bendrininkų pasiskirstymas vaidmenimis; 3) tam tikrų užduočių atlikimas. Organizuotai grupei būdingas išankstinis, pastovaus pobūdžio susitarimas. Kiekvienas grupės narys tiksliai žino savo užduotį ir turi konkretų vaidmenį nusikalstamoje veikoje. Iš byloje esančių faktinių duomenų matyti, kad nuteistieji veikė spontaniškai, teismas nenustatė tvirtų, pastovių bendrininkų ryšių ir apsisprendimo daryti nusikaltimus ilgą laiko tarpą ar versliškai. Byloje neįrodyta, kad bendrininkai suprato, esantys organizuotos grupės nariai, realizuojantys bendrai suderintą nusikalstamos veikos planą. Kadangi nebuvo nustatyti organizuotai grupei būdingi požymiai, darytina išvada, kad nuteistieji nusikalto, veikdami paprasta bendrininkų grupe.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas grindžia tais įrodymais, kurie įvertinti, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Ši norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų, vertinusių byloje surinktus įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes tokių duomenų byloje nėra. Vertinant įrodymus turi būti nustatyta, ar jie atitinka pagrindinius reikalavimus, numatytus BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Kasatoriai A. V., A. Ch. ir D. Ch. nurodo, kad teismai nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo A. K. parodymais ir nuteistojo A. Ch. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas vertino ir rėmėsi minėtų asmenų parodymais tiek, kiek juos partvirtino kiti bylos duomenys. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusiojo A. K. parodymai nebuvo nuoseklūs ir konkretūs, todėl, siekdamas pašalinti prieštaravimus ir neatitikimus, atliko papildomą įrodymų tyrimą ir dar kartą apklausė nukentėjusįjį, pagarsino jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme. A. K. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, juos patikslindamas ir detalizuodamas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas vertino nukentėjusiojo duotų parodymų visumą, tai yra buvo analizuojami ne tik nuteistuosius kaltinantys, bet ir juos teisinantys A. K. parodymai, o juose esantys prieštaravimai, kurių kolegijai nepavyko pašalinti, buvo traktuojami nuteistųjų naudai.

Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik tais kasatoriaus A. Ch. parodymais, duotais ikiteisminiame tyrimo metu, kuriuos patvirtino nukentėjusiojo A. K., liudytojų P. E., R. A. parodymai, kiti bylos faktiniai duomenys. A. Ch., papildomai apklausiamas įtariamuoju, prisipažino reikalavęs nukentėjusiojo grąžinti 9000 Lt skolą, bei teigė, kad nuteistieji A. V. ir E. P. vartojo prieš A. K. fizinį smurtą. Nuteistasis konkrečiai nurodė savo ir kitų nusikaltimo bendrininkų atliktus veiksmus. Šioje apklausoje dalyvavo gynėjas J. L., kuris pasirašė apklausos protokole. A. Ch. minėtus parodymus taip pat patvirtino, apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tačiau vėliau jų atsisakė, nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai jam darė psichologinį spaudimą. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo ir įvertino aplinkybes, kurioms esant A. Ch. prisipažino padaręs inkriminuojamus nusikaltimus. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar kasatorius davė parodymus laisva valia, liudytojais apklausė prokurorą M. J. ir tyrėjus J. M. bei D. M., kurie paaiškino, kad nusikaltimo aplinkybes ikiteisminio tyrimo teisėjui ir prokurorui A. Ch. nurodė pats, niekieno neverčiamas. Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje akcentavo, kad vertina A. Ch. parodymus atsargiai, tačiau netikėti tais nuteistojo parodymais, kurie atitinka kitus faktinius bylos duomenis ir patvirtina ar paneigia bylai reikšmingas aplinkybes, kolegija neturėjo pagrindo, todėl pagrįstai jais grindė nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis be kitų įrodymų taip pat buvo grindžiamas protokolais apie techninių priemonių panaudojimą, atliekant operatyvinius veiksmus, ir telefoninių pokalbių suvestinėmis, kuriose užfiksuoti duomenys apie nuteistųjų prieš A. K. atliktus nusikalstamus veiksmus. Pagal BPK 20, 95, 96 straipsnių nuostatas protokolai su įrašais, kuriuose užfiksuota informacija, reikšminga nusikalstamai veikai atskleisti, gali būti laikomi įrodymais. Nagrinėjamoje byloje tokiais įrodymais pagrįstai laikomi telekomunikacijų tinklais perduotos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai ir jų priedai, kuriuose užfiksuoti pokalbiai mobilaus ryšio telefonais tarp A. V. ir kitų bendrininkų (E. P., A. Ch., D. Ch., R. T.) bei liudytojos I. M. Specialistui atlikus fonoskopinį minėtų objektų tyrimą, konstatuota, kad tiriamuosiuose garso įrašuose užfiksuoti nuteistųjų balsai. Kolegijos nuomone, teismas telefoniniams pokalbiams skyrė pakankamai dėmesio, juos išsamiai išanalizavo, nustatė tarpusavio ryšį ir atskleidė turinį, remdamasis faktinių duomenų visuma.

Dėl apeliacinio proceso

Proceso apeliacinės instancijos teisme pagrindinė paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties teisėtumą ir pagrįstumą bei prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismų padarytas klaidas. Apeliacinės instancijos teismas gali tiek proceso dalyviams prašant, tiek savo iniciatyva tirti aplinkybes, kurios nebuvo tirtos ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Tai ir buvo padaryta, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų apeliacinius skundus išnagrinėjo laikydamasis BPK normų, reguliuojančių bylų nagrinėjimą apeliaciniame teisme tvarką (BPK 320, 324 straipsniai). Apeliaciniuose skunduose minimos aplinkybės apeliacinio teismo buvo detaliai išanalizuotos, papildomai ištyrus įrodymus (BPK 324 straipsnio 3 dalis), atskleidus jų tarpusavio ryšį, įvertinus įrodymų visetą, išaiškinus esančius prieštaravimus bei juos pašalinus, o prieštaravimus, kurių nepavyko pašalinti, įvertinus nuteistųjų naudai. Pagal tas faktines aplinkybes, kurias nustatė apeliacinės instancijos teismas, baudžiamasis įstatymas, reglamentuojantis kaltės klausimus, pritaikytas tinkamai (BK 2 straipsnio 3 dalis). Teismo išvadas, paneigiančių duomenų kolegija neturi, o pačių įrodymų tyrimas bei vertinimas, nenustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, išeina už bylos kasacinio nagrinėjimo ribų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 331 straipsnio reikalavimus.

Dėl bausmės skyrimo

Kasatoriai A. Ch. ir D. Ch. skunduose nurodo, kad pagal BK 294 straipsnio 2 dalį jiems paskirta per griežta bausmė, nes ji viršija šios normos sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Kolegija pažymi, kad apie bausmės dydžio skaičiavimą nuo jos vidurkio kalbama Baudžiamojo kodekso 61 straipsnio 2 dalyje, kurioje yra nustatyta, jog teismas, įvertinęs kaltininkų atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Šio straipsnio 4 dalis numato, kad tais atvejais, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Teismas nenustatė kasatorių A. Ch. ir D. Ch. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, taip pat ir BK 61 straipsnio 4 dalyje numatytų sąlygų, todėl, skirdamas jiems bausmes, neprivalėjo atsižvelgti į BK 61 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių.

Teismas, skirdamas bausmę nuteistiesiems, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, ir, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kiekvienam nuteistajam individualizuodamas bausmę, nurodė išsamius motyvus. Motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, kiekvieno nuteistojo kaltės formą, tikslus ir motyvą, vaidmenį, kaltininkų asmenybes apibūdinančius duomenis ir padarė motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti, paskyrus šiek tiek didesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Kolegijos nuomone, A. Ch. ir D. Ch. paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydis atitinka bausmės paskirtį bei tikslus (BK 41 straipsnis). Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, nagrinėjamu atveju kolegija nenustatė, kad skiriant bausmę netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ir nuteistųjų A. V., D. Ch. bei A. Ch. kasacinius skundus atmesti.