Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ramunės Mikonienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (ieškovų) V. M. ir N. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 24 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovų V. M. ir N. M. patikslintą ieškinį atsakovams E. P., Ž. V., A. P., A. S., J. U., T. U. dėl naudojimosi bendro naudojimo patalpomis tvarkos pakeitimo, tretieji asmenys – M. L., A. N. G., D. K., A. Š., J. P., M. Ž., G. Ž., Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, valstybės įmonė Registrų centras, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai V. M. ir N. M. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovams E. P., Ž. V., A. P., A. S., J. U., T. U., prašydami pakeisti 2006 m. gegužės 5 d. susitarimu nustatytą namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi bendro naudojimo patalpomis, esančiomis rūsyje, tvarką ir nustatyti naują tvarką: buto Nr. 1 savininkei M. L. suteikti naudotis ir valdyti rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksu 18- 16, turinčias 13,78 kv. m ploto; buto Nr. 2 savininkams V. M. ir N. M. suteikti naudotis ir valdyti rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksu 17-4, turinčias 3,90 kv. m ploto; indeksu 17-5, turinčias 8,12 kv. m ploto; indeksu 18-1, turinčias 4,56 kv. m ploto; buto Nr. 3 savininkams E. P. bei Ž. V. suteikti naudotis ir valdyti rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksu 18-10, turinčias 10,41 kv. m ploto; buto Nr. 4 savininkei A. N. G. suteikti naudotis ir valdyti rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksu 18-2, turinčias 0,55 kv. m ploto, indeksu 18-19, turinčias 8,52 kv. m ploto; buto Nr. 5 savininkams J. P., M. Ž., G. Ž. suteikti naudotis ir valdyti rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksu 18-9, turinčias 6,61 kv. m ploto; buto Nr. 5A savininkui A. P. suteikti naudotis ir valdyti rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksu 18-17, turinčias 4,52 kv. m ploto; buto Nr. 7 savininkei A. Š. suteikti naudotis ir valdyti rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksu 18-13, turinčias 6,82 kv. m ploto, indeksu 18-22, turinčias 3,14 kv. m ploto; buto Nr. 8 savininkui A. S. suteikti naudotis ir valdyti rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksu 18-14, turinčias 7,01 kv. m, indeksu 18-15, turinčias 14,82 kv. m, indeksu 18-23, turinčias 2,02 kv. m ploto; buto Nr. 9 savininkei D. K. suteikti naudotis ir valdyti rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksu 18-18, turinčias 8,14 kv. m ploto, indeksu 24-18, turinčias 3 kv. m ploto, indeksu 18-5, turinčias 0,78 kv. m ploto; bendro naudojimo patalpas, plane pažymėtas indeksais 17-2, turinčias 24,55 kv. m ploto, 17-1, turinčias 4,44 kv. m ploto, 18-20, turinčias 3,37 kv. m ploto, 18-11, turinčias 8,72 kv. m ploto, 18-6, turinčias 5,01 kv. m ploto, 18-7, turinčias 4,73 kv. m ploto, 18- 8, turinčias 5,37 kv. m ploto, 18-21, turinčias 2,88 kv. m ploto, priskirti naudotis ir valdyti visiems butų ir kitų patalpų savininkams bendrai; bendro naudojimo patalpos, plane pažymėtos indeksu 17-3, turinčios 16,53 kv. m ploto, yra skirtos namo šildymo sistemos eksploatavimui, todėl valdomos ir naudojamos visų namo savininkų bendru sutarimu; bendro naudojimo patalpų planas2, yra neatskiriama šios tvarkos dalis. Ieškovai taip pat prašė priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Ieškovai nurodė, kad jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso butas su verslo patalpomis ir rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 125,81 kv. m ploto, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – namas). Name yra dar 9 butai ir kūrybinės dirbtuvės, kurie nuosavybės teise priklauso atsakovams ir tretiesiems asmenims. Namo rūsyje taip pat yra bendro naudojimo patalpos, dėl kurių naudojimosi tvarkos butų ir kitų patalpų savininkai 2006 m. gegužės 5 d. sudarė susitarimą (toliau – susitarimas) ir jį įregistravo nekilnojamojo turto registre, prie susitarimo buvo pridėtas ir planas (toliau – planas1).

1.2. Ieškovai mano, kad 2006 m. gegužės 5 d. susitarimas nėra tinkamas, nes iš esmės pasikeitė faktinės rūsio patalpų naudojimo aplinkybės, susitarimu nustatyta bendro naudojimo patalpų valdymo tvarka prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir galiojančiai teismų praktikai, dėl ko toks susitarimas turi būti pakeistas . Ieškovai butą įsigijo 2019 m. vasario 13 d., t. y. po susitarimo dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, susitarimas nebuvo patvirtintas notariškai, todėl, anot ieškovų, pastarasis neturi jiems privalomos galios. Butų Nr. 8, Nr. 7, Nr. 9 savininkai taip pat pasikeitė, dėl ko susitarimas ir jiems neprivalomas, be to, nėra buto Nr. 16 savininko pritarimo susitarimo sudarymui. Ieškovų butui, turinčiam 125,81 kv. m ploto, skaičiuojant proporcingai jo turimą dalį bendroje nuosavybėje, individualiam naudojimui priskirtinas plotas sudarytų 19,76 kv. m. Pagal 2006 m. gegužės 5 d. susitarimą buvusiam buto Nr. 2 savininkui buvo skirtas naudotis tik 3,65 kv. m arba 18,47 procentų jam priklausančio ploto rūsys, kas akivaizdžiai pažeidė proporcingumo principą. Kitiems butams susitarimu priskirtos dalys sudarė nuo 65-146 procentų priklausančios rūsio dalies. Butui Nr. 4 pagal susitarimą suteiktas rūsio plotas ir išdėstymas šiuo metu neatitinka pasikeitusių faktinių aplinkybių, kadangi pagal buvusius buto Nr. 4 ir Nr. 16 savininkų susitarimus, dalis buto Nr. 4 priklausančių rūsio patalpų buvo skirta naudotis butui Nr. 16. Vėliau butas Nr. 16 atsidalijo savo dalį iš bendros dalinės nuosavybės ir įregistravo asmeninę nuosavybę suformavus atskirą daiktą. Ieškovai kartu su ieškiniu pateikė patalpų planą (toliau – planas2), kuriame yra pažymėta, kokios konkrečiai patalpos siūlomos priskirti butų savininkams ir naudotojams. Pagal planą1, buto Nr. 7 savininkams priklauso patalpos, plane2 pažymėtos indeksu 18-13, tačiau pagal faktą šio buto savininkai valdo ir rūsio patalpas, plane2 pažymėtas indeksu 18-22. Dėl šių priežasčių į naują tvarką buvo įtraukta ir ši rūsio dalis, priskirtina jos faktiniam valdytojui – butui Nr. 7. Butui Nr. 8 pagal susitarimą buvo priskirta 21,83 kv. m rūsio patalpų dalis, tačiau buto Nr. 8 savininkas faktiškai valdo didesnę rūsio patalpų dalį, t. y. papildomai valdo ir plane2 pažymėtą indeksu 18-23 patalpą, kurį įrengta pagal susitarimą bendro naudojimo patalpoje, plane1 pažymėtoje indeksu 8-12. Buto Nr. 9 savininkai tiek pagal susitarimą, tiek pagal faktą naudoja patalpas, plane2 pažymėtas indeksu 18-18, tačiau gyventojų susirinkimo metu pritarus, jog šio buto savininkas turi galimybę bendro naudojimo patalpoje, plane1 pažymėtoje indeksu 18-11, įsirengti papildomas patalpas, plane2 pažymėtas indeksu 24-18, iš esmės keistųsi situacija, kurią taip pat reiktų įteisinti nauju susitarimu tarp bendraturčių. Buto Nr. 16 savininkai, nepasirašę susitarimo, tačiau atsidaliję savo dalį iš bendros dalinės nuosavybės, įregistravo asmenine nuosavybe patalpas, plane2 pažymėtas indeksu 16-3, 16-2, ir atsidalijo 5,7 kv. m ploto, vietoje jiems proporcingai priklausiusio 3,69 kv. m. Nors minėto buto savininkai neturi skirstytinos individualiam naudojimui dalies, tačiau dalyvavo balsavime raštu dėl naujos tvarkos patvirtinimo ir jai nepritarė.

1.3. Ieškovai nurodė, kad iš pradžių buvo parengę rūsių atidalijimo projektą, kuriam pritarė didesnė dauguma savininkų – butų Nr. 1, 2, 4, 7, 9, 16 savininkai. Projektas buvo identiškas planui2, išskyrus po diskusijų su gyventojais atsiradusias papildomas patalpas, plane2 pažymėtas indeksu 24-18. Kadangi dalis butų savininkų pateiktam projektui nepritarė, ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisti ieškovams bendron jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn rūsio patalpas, minėtame projekte pažymėtas indeksais 17-4 , 17-5, 18-1; bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog nesant suformuotoms ir NTR įregistruotoms rūsio bendro naudojimo patalpoms, nėra galimybės vykdyti daikto atidalijimo, ieškovai pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė pakeisti susitarimu nustatytą namo naudojimosi bendro naudojimo patalpomis, esančiomis rūsyje, tvarką ir nustatyti naują tvarką. 2020 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškinį paliko nenagrinėtą; teismas nurodė, jog ieškovai nesilaikė išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Ieškovai siekė įgyvendinti išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarką, t. y. sušaukti butų savininkų susirinkimą, tačiau dėl 2020 m. pavasarį įvesto karantino, ilgą laiką to padaryti nepavyko. 2020 m. rugpjūčio 20 d. ieškovai suorganizavo balsavimą dėl naujos tvarkos patvirtinimo raštu. 2020 m. vasarą vykusio balsavimo metu ,,už“ pasiūlytą tvarką balsavo septyni iš vienuolikos butų. Kadangi nebuvo gautas 100 procentų visų butų savininkų pritarimas, vėliau ieškovai vėl iškėlė klausimą dėl naujos tvarkos patvirtinimo, tikėdamiesi, jog likę butų savininkai apsigalvos ir pritars naujai tvarkai, kuri atitinka faktinę rūsio patalpų naudojimosi situaciją. 2021 m. vasarą ieškovai iniciavo naujo butų savininkų susirinkimo sušaukimą, kuris neįvyko, nes nepritariantys tvarkai asmenys atsisakydavo pasirašyti net dalyvaujančiųjų asmenų sąraše. Pakartotiniame susirinkime, vykusiame 2021 m. lapkričio 4 d., buvo nuspręsta vykdyti balsavimą raštu. 2022 m. sausio 5 d. balsavimo raštu skaičiavimo komisijos protokolu konstatuota, jog ,,už“ tvarką balsavo 4 butai – butai Nr. 1, 2, 4, 9, tvarkai nepritarė butai 3, 3A, 5, 5A, 8, 16, buto Nr. 7 savininkė savo poziciją (pritarimą) išdėstė ieškovams telefonu.

1.4. Ieškovų teigimu, jų siūloma tvarka labiausiai atitinka visų savininkų interesus, užtikrina adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje ir proporcingumo kriterijus, kurie buvo pažeisti iki šiol galiojančiu susitarimu, taip pat nepažeidžia butų savininkų interesų, priešingai – garantuoja optimaliausią naudojimosi bendru daiktu tvarką.

2. Atsakovai A. P., E. P., Ž. V., A. S. atsiliepime su ieškovų ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.1. Atsakovų vertinimu, teismas neturi teisinio pagrindo svarstyti tokio reikalavimo, nes įstatymai nenumato teismo kompetencijos ar galimybės nustatyti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės objekto naudojimosi tvarką pagal vieno iš patalpos savininko ieškinį. Pažymėjo, kad ginčo dalyku esančios rūsio patalpos nėra atskiras nekilnojamasis daiktas , t. y. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka suformuota ir įregistruota patalpa. Tai yra namo bendrojo naudojimo patalpa, kurios teisinis statusas, valdymo, naudojimo ir disponavimo teisiniai santykiai reglamentuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.82 – 4.85 straipsniuose, kai tuo tarpu ieškinys pareikštas vadovaujantis CK 4.75 straipsnio 1 dalimi. Jeigu objektas dėl savo specifikos nėra savarankiškas civilinės apyvartos objektas, tai ir nustatyti tokio objekto naudojimosi tvarką nėra galimybės. Šiuo atveju yra kalbama apie bendrojo naudojimo patalpą, tačiau kol ši patalpa nėra suformuota atskiru daiktu, jos teisinis statusas yra toks pats kaip ir, pavyzdžiui, pastato sienos, stogo, inžinerinės įrangos. Akcentuodami pažeistas CK 4.85 straipsnio nuostatas, pažymi, kad nagrinėjamu atveju butų ir kitų patalpų savininkų susitarime šiam ginčui aktualūs klausimai buvo įtraukti ne ieškovų, bet ieškovo patalpų nuomininko; pats klausimo įtraukimas į susirinkimo darbotvarkę ir šio klausimo svarstymas susirinkime buvo neteisėtas. Atkreipė dėmesį, kad bet kuriuo atveju butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime šiame klausimui nebuvo pritarta. Mano, kad jeigu ieškovai nesutinka su tokiu sprendimu, jie turėjo teisę jį ginčyti teismo tvarka.

2.2. Atsakovai taip pat nurodė, kad nesutinka su ,,siūloma“ naudojimosi tvarka ir dėl to, kad pagal siūlomą variantą ieškovų asmeniniam naudojimui norimos prisiskirti patalpos, kurios rūsio patalpų plane pažymėtos indeksais 17-4 ir 17-5, yra pastato šilumos punkto dalis, į kurias patenkama per indeksu 17-1 pažymėtą patalpą. Tarp šių patalpų yra ir istorinis namo kaminas, kurį ieškovai jau pradėjo ardyti. Ieškovai šioje byloje siekia pakeisti rūsio patalpų naudojimosi tvarką, pagal kurią jie įsigijo jiems name priklausančias patalpas, kuri nustato tik rūsio patalpų, pažymėtų indeksu 18 naudojimą. Ši tvarka niekaip neapima pastato šilumos punkto patalpų, kurios pažymėtos indeksu 17, naudojimo. Netgi jeigu pastato patalpų savininkai bendru sutarimu susitartų ir rūsio patalpose atskirais nekilnojamaisiais daiktais suformuotų savarankiškus nekilnojamuosius daiktus – patalpas, paminėtais indeksais nurodytos patalpos į jas negalėtų patekti, nes tai yra namo šilumos punkto dalis. Šios patalpos turi atskirą įėjimą ir yra atskirtos nuo kitų rūsio patalpų, todėl ieškovai teikdami tokį ,,pasiūlymą“ planuoja, kad jų asmeniniam valdymui ir naudojimui tuo pačiu atiteks ir indeksais 17-1, 17-2 ir 17-3 pažymėtos patalpos. Atsakovų įsitikinimu, ieškovai siekia primesti atsakovams namo šilumos punkto modernizavimą, kurio metu jie siektų iškelti namo inžinerinę įrangą iš savo suplanuotų ir iš dalies jau užgrobtų patalpų. Ieškovai savo procesiniuose dokumentuose nurodo tikrovės neatitinkančius faktus, kad namo gyventojai neva balsavo ir pritarė šilumos punkto renovacijai ir kodinės spynos įrengimui ieškovo sąskaita. Akcentavo, kad ieškovai dar prieš inicijuodami šį teisminį ginčą pradėjo savivaliauti rūsio patalpose. Namą administruojančio UAB ,,Senamiesčio ūkis“ Pastatų ir priežiūros skyriaus 2020 m. birželio 10 d. patikrinimo akte ir antstolio Donato Kisieliaus 2020 m. sausio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota, kad nėra galimybės patekti į rūsio patalpą, kurioje yra bendri namo inžinieriniai tinklai, patalpos yra užrakintos. Ieškovai savavališkai įsibrovė į rūsio patalpas ir užsiėmė visas ten buvusias patalpas, kurios nebuvo priskirtos konkretiems butams. Be kita ko pažymėjo, kad ieškovams nuosavybės teise priklausančios patalpos neturi nieko bendra su rūsio patalpomis, pažymėtomis indeksais 17-4 ir 17-5, kurias ieškovai prašo priskirti jų asmeniniam valdymui ir naudojimui.

2.3. Atsakovai akcentavo, kad ieškovai name nusipirko gyvenamąją patalpą su rūsiu, kurios plotas 20,43 kv. m, ir 93,06 kv. m ploto komercines patalpas, kurioms atskira rūsio dalis nebuvo priskirta. Kaip ir kiti name esančių gyvenamųjų patalpų savininkai ieškovai nusipirkę butą su rūsiu įsigijo teisę naudotis jų nupirktam butui priskirta rūsio patalpa, pažymėta indeksu 18-1, tačiau įsigiję komercines patalpas, jie jokios šioms patalpoms priskirtos rūsio patalpos nenusipirko ir atitinkamai neįgijo tokio teisėto lūkesčio. Pasididinę savo gyvenamosios patalpos plotą nurodytu būdu ir tuo pagrindu ištraukę proporcingumo argumentą ieškovai šį argumentą taiko labai selektyviai, nes pagal teismui pateiktą pasiūlymą atsakovui A. P. prašomos priskirti rūsio patalpos plotas yra visiškai neproporcingas jo turimos gyvenamosios patalpos plotui. Pažymėjo, kad jeigu jau ieškovai naudoja proporcingumo argumentą, tai jie bent jau turėtų teikti tokį pasiūlymą, kuriame asmeniniam naudojimui prašomų priskirti rūsio patalpų dalių plotas būtų proporcingas visų butų savininkų turimiems plotams, o ne tik specialiai dėl to padidintam ieškovų gyvenamųjų patalpų plotui.

3. Atsakovai J. U. ir T. U. atsiliepime su pareikštu ieškiniu taip pat nesutiko. Mano, kad nagrinėjamo ginčo atveju taikytinos CK 4.85 straipsnio normos, nustatančios, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Vadovaujantis CK 4.85 straipsnio 1 dalimi, nustatyti bendrų patalpų naudojimo tvarką gali tik teisėtai sušauktas gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), gyvenamųjų ir kitų patalpų savininkų susirinkimas, t. y. tik su tokiu juridiniu faktu įstatymas sieja teisinių pasekmių, t. y. konkrečių teisinių rūsio naudojimo santykių atsiradimą. Patalpų savininkų sutartys dėl naudojimosi bendromis patalpomis tvarkos teisinių pasekmių nesukelia, todėl ieškovų reikalavimas pakeisti neatsiradusias teisines pasekmes, realiai negali jų tariamai pažeistų teisių apginti. Toks teisių gynimo būdas įstatymo nenumatytas ir yra neteisėtas, o tai reiškia kad negali būti reiškiamas. Pareikštas reikalavimas negali apginti ieškovų teisių, nepriklausomai nuo to ar patalpų savininkų 2006 m. gegužės 5 d. susitarimas realiai egzistuoja, ar ne. Mano, kad pateiktas dokumentas nėra sutartis. Atsakovų vertinimu, kažkurio vieno buto savininkui negali būti nustatyta tokia naudojimosi bendromis patalpomis tvarka, pagal kurią jis atskirai nuo kitų galėtų naudotis patalpomis, kurios skirtos viso daugiabučio pastato funkcionalumui užtikrinti. Tokiomis patalpomis yra ne tik pats šilumos mazgas, bet ir bendros patalpos, kuriose yra šiluminė trasa, o būtent tokia trasa kaip ir kitos komunikacijos atsakovų duomenimis yra indeksais 17-4 ir 17-5 pažymėtose patalpose. Be to nurodė, kad rūsio patalpos, plane pažymėtos indeksu 16-2 ir 16-3, buvo atidalintos iš bendrojo naudojimo patalpų, todėl priklauso atsakovams asmeninės nuosavybės teise.

4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonė (toliau – VĮ) Registrų centras atsiliepime prašė pašalinti jį iš bylos, o netenkinus šio prašymo – bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Atkreipė dėmesį, jog 2006 m. gegužės 5 d. susitarimu buvo susitarta ne tik dėl pastato rūsyje esančių patalpų valdymo ir naudojimosi, bet šiuo susitarimu pastato patalpų savininkai susitarė ir dėl disponavimo konkrečiomis pastato rūsyje esančiomis patalpomis. Be to, minėtame susitarime nurodyti duomenys apie konkrečias atitinkamam butui priskirtas rūsio patalpas yra įrašyti atskiruose pastato butų registro įrašuose, o 2006 m. gegužės 5 d. susitarimas yra nurodytas kaip vienas iš fizinių asmenų nuosavybės teisių įregistravimo į butus su atitinkamomis rūsio patalpomis pagrindų. Nurodė, kad ieškovai 2020 m. spalio 20 d. buvo kreipęsi į VĮ Registrų centrą su prašymu „išregistruoti 2006 m. gegužės 5 d. susitarimą <...>“ bei išregistruoti butų registro įrašuose „<...> neteisėtai įregistruoto 2006 m. gegužės 5 d. susitarimo pagrindu įregistruotas žymas (juridinius faktus) apie jiems priklausančias atitinkamas rūsio patalpų dalis“. Dėl šio prašymo teritorinis registratorius 2020 m. spalio 29 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti ieškovų prašymą. Šį sprendimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ieškovai apskundė Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, kuri 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimu paliko galioti teritorinio registratoriaus priimtą sprendimą.

5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime prašė ieškinio pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra, visapusiškai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus ir ištyrus visas reikšmingas aplinkybes. Pažymėjo, kad byloje nėra keliamas klausimas dėl name ar rūsio patalpoje atliekamų statybos darbų, taip pat nėra keliami klausimai, kurie priskirtini inspekcijos kompetencijai. Šios bylos ginčo dalykas – bendrąja daline nuosavybe valdomo daikto (rūsio patalpos) bendrasavininkų nesutarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo, taigi inspekcija neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi.

6. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime taip pat prašė ieškinio pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Departamento pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2022 m. rugpjūčio 2 d. aktu nutarė patikslinti Namų komplekso duomenis. Pagal 2022 m. gegužės 5 d. Namų komplekso apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonos ribų planą, pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), yra Namų komplekso kompleksinė dalis – (duomenys neskelbtini) (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas Nr. 1). Klausimai, susiję su naudojimosi bendro naudojimo patalpomis tvarkos nustatymu ar keitimu nėra priskirti departamento kompetencijai, o paveldosaugos reikalavimai išlieka nepakitę nepriklausomai nuo to, kokiems fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės, kita valdymo ar naudojimo teise priklauso nekilnojamasis turtas.

7. Tretieji asmenys M. L., A. N. G., D. K., A. Š., J. P., M. Ž., G. Ž. atsiliepimų į ieškinį nepateikė.

8. Ieškovų atstovė teismo posėdyje ieškinį palaikė jame išdėstytais motyvais, prašė jį tenkinti.

9. Atsakovai A. S., E. P., Ž. V. ir atsakovų A. P., E. P., Ž. V., A. S. atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją, prašė ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė.

10.1. Spręsdamas dėl ieškinio pagrindinio reikalavimo, teismas atsižvelgė į CK nuostatas, teismų praktiką. Teismas vertino, kad ginčo pastate esantys butai ir kitos patalpos pastato bendraturčiams priklauso asmeninės nuosavybės teise, todėl atsižvelgus į gyvenamojo namo paskirtį (daugiabutis) nagrinėjamu atveju visa apimtimi taikomas CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas. Teismas sprendė, kad sistemiškai aiškinant CK 4.83 – 4.85 straipsnių nuostatas, nustatyti daugiabučio gyvenamojo namo bendrų patalpų naudojimo tvarką gali tik teisėtai sušauktas namo gyvenamųjų ir kitų patalpų savininkų susirinkimas. Tik su tokiu juridiniu faktu įstatymas sieja teisinių pasekmių, t. y. konkrečių teisinių rūsio naudojimo santykių atsiradimą. Kaip matyti iš ieškovų pateiktų duomenų, 2020 m. rugpjūčio 20 d. ieškovai organizavo balsavimą dėl ginčo bendrų patalpų naudojimosi ir valdymo, tačiau šiam klausimui nebuvo pritarta. 2021 m. vasarą ieškovai inicijavo naują butų savininkų susirinkimo sušaukimą, kuris neįvyko. 2022 m. sausio mėnesį įvykusio balsavimo raštu rezultatai rodo, kad klausimui dėl bendrų patalpų naudojimo ir valdymo nebuvo pritarta. Ieškovai nesutikdami su tokiu sprendimu ir manydami, kad toks sprendimas pažeidžia jų teises ir interesus, turėjo teisę ginčyti šį sprendimą teismo tvarka, kaip tai numatyta CK 4.85 straipsnio 9 dalyje.

10.2. Teismo vertinimu, 2006 m. gegužės 5 d. susitarimas negali būti prilyginamas butų savininkų susitarimui dėl naudojimosi bendro naudojimo patalpomis tvarkos nustatymo, kurį ieškovai prašo pakeisti. Iš pateikto susitarimo turinio ir kitų byloje esančių dokumentų, akivaizdu, kad šis dokumentas yra daugiabučio namo butų savininkų susirinkimo sprendimas dėl bendrų patalpų naudojimo tvarkos, todėl jis ir nėra patvirtintas notariškai. Tai, kad ieškovų pateiktas dokumentas nėra sutartis, o butų savininkų susirinkimo sprendimas, patvirtina ir prieš kreipiantis į teismą atlikti ieškovų veiksmai. Ieškovai, norėdami pakeisti naudojimosi bendromis patalpomis tvarką, nesiūlė atsakovams pakeisti sudarytą sutartį ir patvirtinti ją notariškai, tačiau siekė sušaukti butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimą, kuris priimtų sprendimą dėl naudojimosi bendromis patalpomis tvarkos nustatymo. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovai pasirinko netinkamą galimai jų pažeistų teisių gynybos būdą prašydami pakeisti bendrų patalpų naudojimosi tvarką CK 4.75 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl vien tai sudaro pagrindą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

10.3. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad iš ieškovų siūlomos naudojimosi tvarkos, ieškovų asmeniniam naudojimui priskirtinos patalpos, kurios rūsio patalpų plane pažymėtos indeksais 17-4 ir 17-5, yra pastato šilumos punkto dalis, į kurį patenkama per indeksu 17- 1 indeksu pažymėtą patalpą. Iš esmės ieškovai siekia pakeisti rūsio patalpų naudojimosi tvarką, pagal kurią jie įsigijo jiems priklausančias patalpas, kuri nustato tik rūsio patalpų, pažymėtų indeksu 18 naudojimą. Ši tvarka neapima pastato šilumos punkto patalpų, kurios pažymėtos indeksu 17 naudojimo. Netgi jeigu pastato patalpų savininkai bendru sutarimu susitartų ir rūsio patalpose atskirais nekilnojamaisiais daiktais suformuotų savarankiškus nekilnojamuosius daiktus – patalpas, paminėtais indeksais, nurodytos patalpos į jas negalėtų patekti, nes tai yra namo šilumos punkto dalis. Šios patalpos turi atskirą įėjimą ir yra atskirtos nuo kitų rūsio patalpų, todėl ieškovai teikdami tokį pasiūlymą siekia, kad jų asmeniniam valdymui ir naudojimui tuo pačiu atiteks ir indeksais 17-1, 17-2 ir 17-3 pažymėtos patalpos. Ieškovams nuosavybės teise priklausančios patalpos neturi nieko bendra su rūsio patalpomis, pažymėtomis indeksais 17-4 ir 17-5, kurias ieškovai prašo priskirti jų asmeniniam valdymui ir naudojimui. Teismas pažymėjo, kad ieškovai name nusipirko gyvenamąją patalpą su rūsiu, kurios plotas 20,43 kv. m, ir 93,06 kv. m ploto komercines patalpas, kurioms atskira rūsio dalis nebuvo priskirta. Kaip ir kiti name esančių gyvenamųjų patalpų savininkai, ieškovai nusipirkę butą su rūsiu įsigijo teisę naudotis jų nupirktam butui priskirta rūsio patalpa, pažymėta indeksu 18-1, tačiau įsigiję komercines patalpas jie jokios šioms patalpoms priskirtos rūsio patalpos nenusipirko ir atitinkamai neįgijo tokio teisėto lūkesčio.

10.4. Teismas atmetė ieškovų ieškinį kaip nepagrįstą, taip pat, įvertinęs byloje pateiktus prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir juos pagrindžiančius įrodymus, priteisė atsakovui A. P. lygiomis dalimis iš ieškovų 381,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovėms E. P. ir Ž. V. – lygiomis dalimis iš ieškovų 381,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovui A. S. – lygiomis dalimis iš ieškovų 381,50 Eur bylinėjimosi išlaidų; be to, priteisė valstybės naudai iš ieškovų po 161 Eur išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11. Apeliantai (ieškovai) V. M. ir N. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį patenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai savo apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais argumentais.

11.1. Nesutinka su teismo išvada, kad ginčui nėra taikytinos CK 4.75 straipsnio nuostatos. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta civilinėje Nr. e3K-3-23-403/2023, suformuluotomis taisyklėmis dėl CK 4.82-4.85 straipsnių taikymo, kur ginčas kilo dėl bendra nuosavybe esančių objektų išlaikymo pareigos priklausomai nuo pastato paskirties egzistavimo. Mano, kad minėtoje nutartyje suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės neturi nieko bendro su nagrinėtina byla, nes tos nutarties ratio decidendi ir nagrinėtinos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, nagrinėti klausimai yra skirtingi. Atkreipia dėmesį, kad nors ieškovai bylos nagrinėjimo metu nurodė ne vieną teismo sprendimą, kuris buvo priimtas nagrinėjant analogiškomis savo faktinėmis aplinkybėmis bylas, kas patvirtino ir įrodė, kad teismas turi kompetenciją taikyti CK 4.75 straipsnio nuostatas ir nustatyti tvarką, tačiau pirmosios instancijos teismas tokios praktikos neanalizavo, jos nevertino. Pateikdami teismų praktikos pavyzdžių, akcentuoja, kad tokie reikalavimai egzistuoja, jie yra nagrinėjami teisme, vertinami, analizuojami ir neatmetami tuo pagrindu, kad teismas neturi teisės tokio reikalavimo nagrinėti, ar kad bendraturčiai neturi teisės sudaryti susitarimo dėl bendro naudojimo objektų naudojimosi tvarkos nustatymo.

11.2. Mano, jog teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad vertinant CK 4.83-4.85 straipsnių nuostatas, nustatyti naudojimosi bendro naudojimo objektais tvarką gali tik teisėtai sušauktas gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimas. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo nuostatų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimas balsų dauguma gali spręsti tik bendro naudojimo objektų priežiūros, eksploatacijos, išlaikymo, remonto ir panašaus pobūdžio klausimus.

11.3. Taip pat nesutinka su teismo išvada, kad 2006 m. gegužės 5 d. susitarimas yra ne susitarimas, o savininkų susirinkimo sprendimas. Pažymi, kad susitarimo turinys ir forma labiau atitinka sandoriui, bet ne susirinkimo protokolui keliamus reikalavimus, kadangi susirinkimo protokole paprastai būna nurodyta ir susirinkimo vieta bei laikas, darbotvarkė, susirinkime dalyvaujantys asmenys, balsavimo rezultatai, susirinkimo sprendimas yra pasirašomas tik susirinkimo pirmininko ir sekretoriaus, o ne visų susirinkime dalyvavusių asmenų. Kartu su susirinkimo protokolu registrų tvarkytojui paprastai yra teikiamas pranešimas apie šaukiamą susirinkimą, dalyvavusių asmenų sąrašai ir balsavimų rezultatai. Šių dokumentų kartu su susitarimu nėra, todėl dar ir tai leidžia daryti išvadą, kad susitarimas savo turiniu ir forma neatitinka susirinkimo sprendimo turiniui ir formai keliamų reikalavimų ir labiau vertintinas kaip sandoris. Akcentuoja, jog ieškovai siekė sušaukti gyventojų susirinkimą būtent tam, kad būtų priimtas sprendimas pakeisti galiojančią tvarką ir nustatyta nauja tvarka. Ieškovai susirinkimo metu nurodė gyventojams, kad tvarka gali būti patvirtinta tik visiems sutikus ir nuvykus pas notarą pasirašyti susitarimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Pirmos instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, dėl jų nepasisakė.

11.4. Kritiškai vertina teismo argumentus dėl patalpų, plane pažymėtų indeksais 17-4 ir 17-5. Nurodo, kad susitarime aiškiai nurodyta, jog bendro naudojimo rūsio patalpas sudaro ir 17 -1, 17-2, 17-3, 17-4, 17-5 bei 17-6 indeksais pažymėtos patalpos. Todėl teismo argumentas, kad susitarimas neapima indeksu 17 pažymėtų patalpų, yra visiškai neteisingas. Teismas netyrė ir nepastebėjo, kad šiandien patalpos 17-6 net neegzistuoja, kadangi vietoje jų yra suformuota nauja patalpa, plane2 pažymėta indeksais 16-3 ir 16-2. Mano, kad ieškovų pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina egzistuojant kitus faktus – tai, jog patalpos, pažymėtos indeksais 17-4 bei 17-5 nėra šilumos punkto patalpos: 2019 m. rugpjūčio 20 d. buvusio (duomenys neskelbtini) namo administratoriaus ,,Devilmora“ pažyma, kuri patvirtina, jog šilumos punkto patalpos pastate yra plane pažymėtos indeksu 17-3; 2019 m. balandžio 11 d. daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašas, kurio 9 punkte nurodyta, jog šilumos punkto patalpos yra patalpos, plane pažymėtos indeksu R17-3. Tačiau teismas šių įrodymų visiškai nevertino. Kartu su patikslintu ieškiniu ieškovai pateikė senuosius (1981 m.) pastato kadastro dokumentus, iš kurių matyti, jog patalpos, pažymėtos indeksais 17-4 ir 17-5 yra įvardintos kaip sandėliai. Dar 1981 m. sudarytoje pastatų vidaus plotų eksplikacijoje nurodyta, jog patalpos, pažymėtos indeksu 17-1, yra koridorius, 17-2 – katilinė, 17-3, 17-4, 17-5 – sandėliai, 17-6 – wc. Šiuo metu katilinė yra panaikinta, namo šildymo sistemos reguliatorius yra patalpintas patalpoje, esančioje 17-3. Namui, kuris turi centralizuotą šildymo sistemą, nėra reikalingos trys patalpos siekiant ją eksploatuoti. Patalpoje, pažymėtoje indeksu 17-3, yra vamzdžiai ir šildymo sistemos reguliatorius. Patalpose su indeksais 17-4 ir 17-5 nėra jokių šildymo sistemos elementų ar mechanizmų. Tai, kad per šias patalpas eina šildymo sistemos vamzdžiai, neleidžia daryti išvados, kad tai šildymo punkto dalis, nes tie vamzdžiai eina ir per kitas kitiems butų savininkams priklausančias rūsio patalpas ir per visą rūsio patalpų plotą. Be to, iš teismo sprendimo visiškai neaišku, kodėl teismas analizavo ieškovams priklausančių patalpų ir rūsio patalpų 17-4 bei 17-5 funkcinę priklausomybę.

11.5. Nesutikdami su teismo argumentais dėl komercinėms patalpoms priskiriamos bendro naudojimo patalpų dalies, pažymi, kad jie (ieškovai) įsigijo ne gyvenamąsias patalpas su rūsiu ir komercines patalpas be rūsio, o butą/patalpą su rūsiu, turinčią 125,81 kv. m bendro ploto. Ieškovo butas, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (butų), turi 125,81 kv. m ploto ir vieną unikalų numerį, kas leidžia daryti išvadą, jog ieškovas neįgijo dviejų nekilnojamojo turto objektų, iš kurių vienas buvo su rūsiu, kitas be rūsio, o nusipirko vieną objektą su rūsiu. Mano, jog faktas, kad kažkada prieš trisdešimt metų prie buto Nr. 2 buvo prijungtos pagalbinės patalpos, neturi visiškai jokios teisinės reikšmės ginčo išsprendimui. Ieškovams teisėtai priklauso butas, turintis 125,81 kv. m naudingo ploto, todėl toks plotas ir turi būti įtrauktas nustatant ieškovų bendrosios dalinės nuosavybės dalį į palyginamuosius naudinguosius plotus. Nurodo, jog pateikė dokumentus, kurie patvirtina, jog nė vienam (duomenys neskelbtini) name esančiam butui, išskyrus ieškovams priklausančiam butui ir butui Nr. 5A, 1992 m. nebuvo skirtos, suteiktos ir parduotos rūsio patalpos. Nepaisant to, visi butų savininkai užvaldė atitinkamas rūsio patalpų dalis, pradėjo jas faktiškai naudoti ir 2006 m. susitarė dėl jų naudojimosi tvarkos, pažeisdami proporcingumo principą.

12. Atsakovai A. P., E. P., Ž. V., A. S. atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

12.1. Pažymi, kad rūsio patalpos nėra savarankiškas nekilnojamasis daiktas, kurio naudojimosi tvarka yra nustatoma pagal CK 4.75 straipsnį, bet antraeilis daiktas. Pažymi, kad jeigu ieškovai laiko, kad atitinkama rūsio patalpų dalis yra jiems priklausančių patalpų priklausinys jie, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, turėtų įrodinėti tos konkrečios rūsio patalpų dalies funkcinį ryšį su jiems priklausančiomis patalpomis ir atitinkamai turėtų formuluoti reikalavimą dėl atskirais indeksais išskirtos rūsio patalpos dalies pripažinimo priklausiniu, tačiau ieškovai tokių aplinkybių šioje byloje neįrodinėjo ir atitinkamo reikalavimo neformulavo.

12.2. Atkreipia dėmesį, kad patalpų savininkai, sudarydami 2006 m. gegužės 5 d. susitarimą, akivaizdžiai siekė dalį rūsio patalpų padaryti butų priklausiniais, o dalį palikti bendro naudojimo patalpomis. Tačiau šio susitarimo pagrindu buvo pakeisti tik vieno buto, t. y. (duomenys neskelbtini) buto, kadastro duomenys, prie buto patalpų priskiriant konkrečias susitarime nurodytas rūsio patalpas. Kiti susitarimą sudarę patalpų savininkai naudojosi susitarime nurodytomis rūsio patalpomis, tačiau jo pagrindu nekeitė savo butų kadastro duomenų ir atitinkamai neįregistravo butų priklausinių.

12.3. Laiko nepagrįstu apeliantų teiginį, kad ieškovas pateikė dokumentus, kurie patvirtina, jog nė vienam (duomenys neskelbtini) name esančiam butui, išskyrus ieškovams priklausančiam butui ir butui Nr. 5A, 1992 m. nebuvo skirtos, suteiktos ir parduotos rūsio patalpos. Pažymi, kad rūsio patalpos butų pirkimo – pardavimo sutartyse pradėtos minėti jau po patalpų privatizavimo sudarytuose sandoriuose, neidentifikuojant konkrečios rūsio patalpų dalies, o tokio paminėjimo pagrindas iki 2006 m. gegužės 5 d. susitarimo sudarytose sutartyse nėra žinomas. Kaip nėra žinomas ir šiuo metu ieškovams priklausančių 126,30 kv. m ploto patalpų suformavimo pagrindai. Kadangi nei vienoje ieškovų pateiktoje pirkimo – pardavimo sutartyje ir Nekilnojamojo turto registro išraše nėra nurodytos konkrečios rūsio patalpos (jų dalis, pažymėta atitinkamu indeksu), kuri yra priskirta ieškovų įsigytoms patalpoms, o pirminėje privatizavimo sutartyje patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo parduotos be rūsio patalpų, ir rūsio įrašo prie šių patalpų atsiradimo laikas ir pagrindas nėra aiškus, ieškovai neįrodė, kad jiems priklausančios patalpos turėjo priklausinį – atitinkamas rūsio patalpas. Atsakovai taip pat vertina, jog kadangi ieškovai šioje byloje neformulavo nei reikalavimo pripažinti rūsio patalpas savo patalpų priklausiniu, nei reiškė reikalavimų pagal CK 4.82 -4.85 straipsnius, teisinis ginčo patalpų kaip priklausinio ar bendro naudojimo patalpų vertinimas esminės reikšmės ieškinio atmetimui neturi, t. y. galėtų skirtis teismo sprendimo motyvai, bet ne rezultatas.

12.4. Nesutikdami su apeliantų vertinimu dėl pirmosios instancijos teismo sprendime taikytos kasacinio teismo nutarties, akcentuoja, kad nurodyta teisės normų taikymo taisyklė yra formuluojama ir taikoma visiems atvejams, nepriklausomai nuo to, ar ginčas kyla dėl naudojimosi tvarkos nustatymo ar bendrosios nuosavybės išlaikymo; teismas toje byloje neatskleidė konkrečios teisės normos turinio, o sistemiškai taikydamas CK normas paaiškino, kokius skirtingus bendrosios nuosavybės santykius reguliuoja CK 4.75–4.81 straipsniai ir 4.82–4.85 straipsniai. Atsakovų vertinimu, tai, kad tokie objektai negali būti savarankiškais teisinių santykių objektais, nereiškia, kad asmenys negali turėti į juos jokių teisių, kad jie negali būti kartu su kitais (pagrindiniais) daiktais perleidžiami kitų asmenų nuosavybėn ar perduodami naudotis, tačiau nuosavybės teisių į tokius objektus įgyvendinimą reglamentuoja ne CK 4.75 straipsnis. Jeigu pripažįstama, kad rūsio patalpa yra bendrojo naudojimo patalpa, t. y. esminė pagrindinio daikto dalis, tuomet ji yra laikoma butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės objektu ir jos valdymo bei naudojimo klausimai yra sprendžiami CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka. Kritiškai vertina apeliantų nurodytos teismų praktikos aktualumą nagrinėjamam ginčui.

12.5. Sprendžiamo ginčo kontekste mano, kad 2006 m. gegužės 5 d. susitarimo vertinimas (kaip butų savininkų susirinko metu priimto sprendimo ar sandorio) jokios reikšmės šios bylos baigčiai neturi. Dėl ieškovų siekio naudotis šilumos punkto patalpomis pažymi, kad atsakovai antstolio Donato Kisieliaus 2020 m. sausio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais ir nekilnojamojo turto kadastro duomenimis įrodė, kad (duomenys neskelbtini) pastate esančios rūsio patalpos susideda iš dviejų dalių, kurios rūsio patalpų plane išskirtos skirtingais indeksais (vienos ,,17-“, kitos ,,18-“), turi skirtingus įėjimus (į patalpas, pažymėtas indeksu 17, patenkama iš lauko, į patalpas, pažymėtas indeksu 18, patenkama iš pirmojo aukšto laiptinės) ir tarpusavyje neturi nei praėjimo, nei bendrų patalpų. Apeliantų teiginiai, kad namui, kuris turi centralizuotą šildymo sistemą, nėra reikalingos trys patalpos siekiant jas eksploatuoti, o patalpose su indeksais 17-4 ir 17-5, kuriose buvo sandėliuojamas kuras, nėra jokių šildymo sistemos elementų ar mechanizmų, bet eina šildymo sistemos vamzdžiai, nekeičia fakto, kad tos patalpos buvo suformuotos ir naudotos kaip katilinės dalis. Atsisakius pečių katilinės patalpos patapo šilumos punkto patalpomis ir niekada nebuvo nuspręsta ar nustatyta, kad dalis katilinės patalpų tapo butų priklausiniais. Pažymi, kad ir iš susitarimo turinio ir jo sudarymo tikslų akivaizdu, kad iki susitarimo sudarymo visos rūsio patalpos buvo vertinamos kaip bendro naudojimo patalpos ir jos iš tikrųjų tokiomis buvo, o susitarimo sudarymo tikslas buvo dalį patalpų, pažymėtų indeksu 18, iš bendro naudojimo patalpų paversti butų priklausiniais. Susitarimas numatė, kad indeksu 17 išskirtos rūsio patalpos ir toliau liks bendro naudojimo. Mano, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, kad indeksu 17 išskirtos rūsio patalpos yra pastato šilumos punkto patalpos ir ieškovai reiškiamais reikalavimais nepagrįstai siekia naudotis šilumos punkto patalpomis.

13. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo dėl apeliacinio skundo spręsti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinio skundo argumentai nėra susiję su paveldosaugos reikalavimais, o klausimai, susiję su naudojimosi bendro naudojimo patalpomis tvarkos nustatymu ar keitimu, nėra priskirti departamento kompetencijai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

15. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas.

16. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2023 m. gegužės 24 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovų ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovams 2019 m. vasario 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis daiktas – butas su verslo patalpomis ir rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Name, esančiame (duomenys neskelbtini), yra dar devyni butai bei kūrybinės dirbtuvės, kurie nuosavybės teise priklauso atsakovams ir tretiesiems asmenims. Aptariamo namo rūsyje taip pat yra bendro naudojimo patalpos, dėl kurių naudojimosi tvarkos butų ir kitų patalpų savininkai 2006 m. gegužės 5 d. sudarė susitarimą (anksčiau ir toliau – susitarimas), kurį įregistravo ir Nekilnojamojo turto registre.

18. Ieškovai, be kita ko akcentuodami, kad butą jie įsigijo jau po minėto susitarimo, kuris nebuvo patvirtintas notariškai, sudarymo, dėl ko jis jiems neva neturi privalomos galios, taip pat įrodinėdami, kad susitarimas nėra tinkamas, nes iš esmės pasikeitė faktinės rūsio patalpų naudojimo aplinkybės, susitarimu nustatyta bendro naudojimo patalpų valdymo tvarka prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir pan., kreipėsi į teismą CK 4.75 straipsnio pagrindu prašydami pakeisti susitarimu nustatytą naudojimosi namo rūsyje esančiomis bendro naudojimo patalpomis tvarką pagal jų pasiūlytą planą2. Pirmosios instancijos teismas ieškovų ieškinį atmetė, pažymėdamas, kad namo bendrų patalpų naudojimo tvarką gali nustatyti tik teisėtai sušauktas namo gyvenamųjų ir kitų patalpų savininkų susirinkimas, ir konstatavęs, kad ieškovai pasirinko galimai netinkamą jų pažeistų teisių gynimo būdą, be kita ko kritiškai vertindamas ieškovų poziciją dėl jų siekio naudotis šilumos punkto patalpomis, taip pat atkreipdamas dėmesį, kad ieškovų įgytoms komercinėms patalpoms atskira rūsio dalis nebuvo priskirta. Apeliantai, nesutikdami su teismo sprendimu, pateikė byloje apeliacinį skundą. Apeliantų vertinimu, skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant tiek įrodymų vertinimo taisykles, tiek nukrypstant nuo kasacinio teismo suformuluotos šiam ginčui taikytinos praktikos. Apeliantai nesutinka su teismo pozicija dėl ieškovų pasirinkto neva netinkamo jų pažeistų teisių gynimo būdo ir akcentuodami teismų praktikos pavyzdžius, mano, kad šiuo atveju galėjo būti CK 4.75 straipsnio pagrindu nustatyta nauja naudojimosi bendro naudojimo patalpomis tvarka, be kita ko kritiškai vertindami ir teismo argumentus dėl šilumos punkto patalpų, komercinėms patalpoms priskiriamos bendro naudojimo patalpų dalies. Visgi, įvertinus bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, su apeliantų pozicija nėra pagrindo sutikti.

19. Pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. CK 4.72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas.

20. Bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą (bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymą, naudojimą bei disponavimą juo), taip pat bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas (teisę naudotis bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu ir pareigą jį išlaikyti, teisę didinti bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą, perleisti ar suvaržyti teises į bendrosios dalinės nuosavybės teise turimą savo dalį, pirmumo teise pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe, teisę atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės) reglamentuoja CK 4.75–4.81 straipsniai. CK 4.82–4.85 straipsniai reglamentuoja santykius, susiklosčiusius tarp butų ir kitų patalpų savininkų kaip bendraturčių. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise butų ir kitų patalpų savininkams priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga.

21. Aptariamu atveju, iš esmės nėra ginčo, kad namo rūsyje esančios patalpos yra bendro naudojimo patalpos, kurios Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka nėra suformuotos ir įregistruotos kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Iš byloje minimo 2006 m. gegužės 5 d. susitarimo matyti, kad namo patalpų savininkai, siekdami privatizuoti jų naudojamus rūsius, susitarė dėl namo rūsyje esančių patalpų valdymo ir naudojimo, taip pat disponavimo konkrečiomis pastato rūsyje esančiomis patalpomis. Byloje esančiame VĮ Registrų centro Butų (patalpų) sąraše pastate yra nurodyti duomenys apie konkrečias atitinkamam butui priskirtas rūsio patalpas. VĮ Registrų centras savo atsiliepime be kita ko nurodė, kad susitarimo duomenys apie konkrečiam atitinkamam butui priskirtas rūsio patalpas yra įrašyti atskiruose pastato butų registro įrašuose, o susitarimas nurodytas kaip vienas iš fizinių asmenų nuosavybės teisių įregistravimo į butus su atitinkamomis rūsio patalpomis pagrindų. Visgi, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas aplinkybių, kas kokiu rūsiu naudojasi, ar tai atitinka susitarimą, ir pan., netyrė; namo butų savininkų Nekilnojamojo turto registro išrašų, iš kurių būtų galima spręsti apie kiekvienam butui priskirtą rūsio patalpą, jos dalį, ir tokio priskyrimo pagrindą, byloje nėra (atsakovas A. S. pateikė į bylą jam priklausančio buto su rūsiu Nekilnojamojo turto registro išrašo tik pirmą lapą). Toliau teisėjų kolegija pasisako, ar minėtų aplinkybių neatskleidimas turėjo įtaką priimtam procesiniam sprendimui.

22. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymo saugomas interesas. Teismas gina pažeistas asmens teises CK 1.138 straipsnyje išvardytais būdais. Kokį savo teisių gynimo būdą pasirinkti sprendžia asmuo, kuris kreipiasi į teismą, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes.

23. CK 4.85 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų, priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Ieškovai (apeliantai) savo poziciją, kad teismas visgi turi kompetenciją šiuo atveju taikyti CK 4.75 straipsnio nuostatas ir nustatyti jų prašomą naudojimosi rūsio patalpomis tvarką, be kita ko grindė kasacinio teismo praktika (pavyzdžiui, nutartimis, priimtomis civilinėse bylose Nr. e3K-3-84-611/2022 ir Nr.e3K-3-288-403/2019), atkreipdami dėmesį ir į apygardos teismų 2019 – 2022 m. priimtus procesinius sprendimus (Nr. e2A-1017-921/2022, Nr. e2A-717-430/2020, Nr. e2A-355-430/2020, Nr. e2A-580-601/2019). Įvertinus šiuos apeliantų argumentus, viena vertus, pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškovų nurodytos kasacinio teismo nutartys nepagrindžia ieškovų minėto vertinimo dėl CK 4.75 straipsnio nuostatų taikymo pagrįstumo, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Pavyzdžiui, kasacinio teismo nutartyje Nr.e3K-3-288-403/2019 buvo sprendžiama dėl atsakovės pareigos įtraukti į palyginamuosius naudinguosius plotus, pagal kuriuos, vadovaujantis CK 4.82 straipsnio 7 dalyje įtvirtintu reguliavimu, nustatoma butų ir kitų patalpų savininkams priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis, atsakovų faktiškai naudojamų (užimamų) namo rūsyje esančių bendrosios dalinės nuosavybės teise namo bendraturčiams priklausančių sandėliavimo paskirties patalpų plotus, atkreipiant dėmesį, kad be kita ko minima patalpa Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas objektas (kaip sandėlis); kaip ir kitoje nurodytoje nutartyje Nr. e3K-3-84-611/2022 nagrinėjamo ginčo nėra pagrindo laikyti tapačiu šioje byloje nagrinėjamam ginčui, be kita ko ginčo patalpų teisinio statuso aspektu, kartu atkreipiant dėmesį, kad jokia šiai bylai aktuali teisės aiškinimo taisyklė minėtoje kasacinio teismo nutartyje nebuvo atskleista, be to, nustačius esminius proceso teisės normų pažeidimus, byla buvo apskritai perduoda nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui). Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į naujausią kasacinio teismo praktiką, suformuotą 2023 m. vasario 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-403/2023, kuria, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai nagrinėjamoje byloje rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas. Kritikuodami tokią pirmosios instancijos teismo poziciją, apeliantai akcentavo, kad minėtoje kasacinio teismo nutartyje ginčas kilo dėl bendra nuosavybe esančių objektų išlaikymo pareigos priklausomai nuo pastato paskirties egzistavimo, nebuvo analizuotas klausimas dėl CK 4.75 straipsnio nuostatų taikymo apimties, nagrinėti klausimai skirtingi, ir pan. Visgi, apeliantų nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo išvadų. Iš minėtos kasacinio teismo nutarties matyti, kad joje buvo sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kitos (ne gyvenamosios) paskirties pastato bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą, aiškinimo ir taikymo. Kartu kasacinės instancijos teismas toje byloje pasisakė ir šiai bylai aktualiais CK normų taikymo klausimais, išaiškindamas CK 4.75 – 4.81 straipsnių ir CK 4.82 – 4.85 straipsnių taikymo kontekstą ir suformuluodamas šiam kontekstui teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kuria, teisėjų kolegijos vertinimu, būtina vadovautis ir nagrinėjamoje byloje.

24. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartyje išaiškinta, jog sprendžiant, kurios (CK 4.75–4.81 straipsniuose ar CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintos) teisės normos reglamentuoja santykius, kurie susiklosto pastato, kuriame yra butų ir kitų patalpų, bendraturčiams įgyvendinant bendrosios dalinės nuosavybės teises, pirmiausiai reikia įvertinti, ar tame pastate esantys butai ir kitos patalpos pastato bendraturčiams priklauso asmeninės nuosavybės teise. Jeigu pastate esantys butai ir kitos patalpos bendraturčiams priklauso ne asmeninės, bet bendrosios dalinės nuosavybės teise ir todėl bendraturčiai name esančiais butais ir kitomis patalpomis naudojasi pagal nustatytą naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, turi būti taikomas CK 4.75–4.81 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas. Jeigu pastate esantys butai ir kitos patalpos bendraturčiams priklauso asmeninės nuosavybės teise, o tokie asmenys pastato bendraturčiai yra tik dėl to, kad jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastato bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga (CK 4.82 straipsnio 1 dalis), taikomas CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas. Ar CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas tokiu atveju turi būti taikomas visa apimtimi, priklauso nuo to, kokią pastato naudingojo ploto dalį sudaro butai. Jeigu jie sudaro ne mažiau kaip pusę tokio ploto ir dėl to pastatas pagal paskirtį yra gyvenamasis namas, CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas taikomas visa apimtimi. Taigi, įvertinus aukščiau šioje nutartyje nustatytas aplinkybes ir paminėtą teismų praktiką, aptariamo gyvenamojo namo paskirtį, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju nagrinėjamam ginčui visa apimtimi taikytinas CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas. Vadinasi, kaip ir nurodyta CK 4.85 straipsnyje, sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų, priimami butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo, todėl ieškovai, prašydami pakeisti namo rūsyje esančių bendrų patalpų naudojimo tvarką CK 4.75 straipsnio nustatyta tvarka, pasirinko netinkamą jų galimai pažeistų teisių gynimo būdą.

25. Be to, byloje esančių duomenų visuma sudaro pagrindą spręsti, kad ir patiems ieškovams ginčo klausimo išsprendimo tvarka visgi buvo žinoma ir aiški. Kaip matyti iš bylos duomenų, be kita ko teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, ieškovai dar 2019 m. kreipėsi į teismą, prašydami atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisti ieškovams bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn rūsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pastate, pridedamame plane pažymėtas indeksais 17-4 (3,90 kv. m), 17-5 (8,12 kv. m), 18-1 (4,45 kv. m), vėliau savo ieškinį patikslindami ir prašydami pakeisti susitarimu nustatytą namo naudojimosi bendro naudojimo patalpomis, esančiomis rūsyje, tvarką. Tuomet Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-1040-937/2020, 2020 m. kovo 16 d. nutartimi, be kita ko įvertinęs, kad byloje nėra išnaudota ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka, t. y. nepateikta duomenų, kad bendrijos susirinkime svarstant šį klausimą, bendraturčiai dėl rūsio naudojimosi tvarkos nesusitarė, ieškovų ieškinį paliko nenagrinėtu. Vėliau ieškovai inicijavo 2020 m. rugpjūčio 20 d. namo patalpų savininkų balsavimą dėl ginčo patalpų naudojimosi ir valdymo, tačiau tam nebuvo pritarta; kaip ir 2022 m. sausio 5 d. vykusio balsavimo metu (2022 m. sausio 5 d. Butų ir kitų patalpų savininkų balsavimo raštu balsų skaičiavimo komisijos protokolo 3.2, 7.2 punktai). Tačiau ieškovai, turėdami tikslą nustatyti naują naudojimosi namo rūsio patalpomis tvarką, ir nesutikdami su minėtu sprendimu, jo neginčijo (CK 4.85 straipsnio 9 dalis).

26. Atsižvelgiant į visas aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos eismas ieškovų ieškinį atmetė pagrįstai. Šiame kontekste neturi esminės reikšmės bei įtakos priimtam procesiniam sprendimui ir apeliantų argumentai dėl aptariamo 2006 m. gegužės 5 d. susitarimo vertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to nepasisako, kartu atkreipdamas dėmesį, kad šiuo metu šis susitarimas, įregistruotas VĮ Registrų centre, yra galiojantis, duomenų, kad jis būtų ginčijamas ar nuginčytas byloje nėra.

27. Atitinkamai, konstatavus, kad ieškinys buvo pagrįstai atmestas aukščiau nurodytais motyvais, teisėjų kolegija nemato pagrindo šiuo momentu vertinti tiesiogiai su ieškinio reikalavimo dalyku susijusių, nors skundžiamame sprendime ir paminėtų, klausimų dėl vienų ar kitų patalpų (tame tarpe ir pažymėtų indeksais 17-4, 17-5) priskyrimo naudotis tam tikriems asmenims, kaip ir dėl butų ir kitų patalpų savininkams tenkančios bendro naudojimo patalpų dalies (tame tarpe ir ieškovų verslo patalpoms (ne)priskirtino rūsio ploto). Šiuo metu tai neturi jokios teisinės reikšmės priimtam procesiniam sprendimui, kadangi, kaip minėta, sprendimus dėl aptariamo namo bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priima butų ir kitų patalpų savininkai susirinkime, t. y. būtent butų ir kitų patalpų savininkai turi kompetenciją inicijuoti tam tikrų bendro naudojimo patalpų paskirties keitimą, spręsti dėl galimybės tam tikras patalpas leisti naudoti atskiriems butų ar kitų patalpų savininkams ir t. t. Nesant skundo dėl namo butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimų paminėtais klausimais, teismui nėra jokio teisinio pagrindo dėl jų pasisakyti, nes tai nesukels byloje dalyvaujantiems asmenims jokių materialiųjų teisinių padarinių.

Dėl procesinės bylos baigties

28. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K- 3- 107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

30. Teismo sprendimą palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

31. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantams nepriteisiamos apeliacinės instancijos teisme jų patirtos bylinėjimosi išlaidos.

32. Atsakovų A. P., E. P., Ž. V., A. S. atstovas pateikė prašymą dėl minėtų atsakovų apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteisimo (A. P. – 435,60 Eur, A. S. – 435,60 Eur, E. P. ir Ž. V. – 435,60 Eur), kartu su 2023 m. liepos 7 d. išrašytomis PVM sąskaitomis-faktūromis bei jų apmokėjimą patvirtinančiu 2023 m. liepos 7 d. – 2023 m. spalio 9 d. sąskaitos išrašu.

33. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovų apeliacinis skundas yra atmestas, minėtų atsakovų patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.11 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, minėtiems atsakovams iš ieškovų lygiomis dalimis priteistina apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovų V. M. ir N. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš ieškovų V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir N. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 435,60 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. po 217,80 Eur iš kiekvieno ieškovo.

Priteisti atsakovėms E. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Ž. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš ieškovų V. M. ir N. M. 435,60 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. po 217,80 Eur iš kiekvieno ieškovo.

Priteisti atsakovui A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš ieškovų V. M. ir N. M. 435,60 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. po 217,80 Eur iš kiekvieno ieškovo.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.