Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Inos Kirkutienės ir Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos asociacijos „EEPA“ skundą atsakovei Aplinkos apsaugos agentūrai, trečiasis suinteresuotas asmuo AAS „BTA B. I. Company“ filialas Lietuvoje, dėl rašto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Nurodo, kad pareiškėjai 2020 m. kovo 13 d. atsakovė sprendimu Nr. (27)-A4E-1928 „Sprendimas Asociacijai ,,EEPA“ dėl įspėjimo apie galimą licencijų Nr. 001 ir Nr. 003 galiojimo sustabdymą“ buvo nurodyta, kad Agentūra atsižvelgdama į išdėstytą, taip pat į tai, kad, nustačius, kad Asociacija, vykdydama licencijuojamą veiklą, neįvykdė 2017 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų 1A, 1B, 2, 3A, 5A, 6 ir 7 kategorijų EEĮ atliekų tvarkymo užduočių, tuo neįvykdė ATĮ 34²³ straipsnio 10 dalies 2 punkte nurodytos prievolės - organizuoti gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymą ir (ar) dalyvauti organizuojant gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose ir įvykdyti gamintojams ir importuotojams Vyriausybės nustatytas gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymo užduotis, bei Komisijos, įvertinusios Asociacijos pažeidimo pobūdį ir mastą, pateiktą siūlymą, vadovaujantis Įstatymo 34²³ straipsnio 2 dalimi, 10 dalies 2 punktu, 34²³ straipsnio 13 dalies 1 punktu, 14 dalimi, Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijavimo taisyklių 10, 23 ir 24 punktais, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013-03-24 įsakymo Nr. D1-276 ,,Dėl įgaliojimų suteikimo Aplinkos pasaugos agentūrai ir Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos“, Asociacija įspėjama apie galimą EEĮ atliekų tvarkymo organizavimo licencijų Nr. 001 ir Nr. 003 galiojimo sustabdymą.

Pasisakydama dėl skundo argumentų, kad nei reikalavime, nei jokiame kitame dokumente nėra konstatuota, kad pareiškėja 2017 m. nėra įvykdžiusi Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytos pareigos, pažymi, kad nei teisės aktuose, nei Laidavimo draudimo raštuose nėra reguliuojama, kad Agentūra privalo priimti sprendimą, jog turėtų teisėtą interesą į draudimo išmoką. Pagal Laidavimo Draudimo raštus bei vadovaujantis Draudiko taisyklėmis naudos gavėjas turi teisę į Draudimo išmoką kai yra sužinoma apie įvykusį draudžiamąjį įvykį, o šiuo atveju sužinojimo momentas yra traktuojamas nuo pareiškėjos metinės ataskaitos paskelbimo, t. y. ne vėliau nei iki 2018 m. kovo 15 dienos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Agentūra 2020 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. (27)-A4E-1928 pareiškėją įspėjo apie galimą elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licencijų Nr. 001 ir Nr. 003 galiojimo sustabdymą, atsižvelgdama į tai, kad EPPA, vykdydama licencijuojamą veiklą, neįvykdė 2017 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų 1A, 1B, 2, 3A, 5A, 6 ir 7 kategorijų EEĮ atliekų tvarkymo užduočių, tuo neįvykdydama ATĮ 34²³ straipsnio 10 dalies 2 punkte nurodytos prievolės - organizuoti gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymą ir (ar) dalyvauti organizuojant gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose ir įvykdyti gamintojams ir importuotojams Vyriausybės nustatytas gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymo užduotis.

Atliekų tvarkymo įstatymo 34² straipsnio 3 dalyje numatyta, kad siekdama gauti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licenciją ir vykdydama veiklą išduotos licencijos pagrindu, Organizacija, be šio Įstatymo 34²³ straipsnyje nurodytų dokumentų, turi turėti banko garantiją ar laidavimo draudimo sutartį, įrodančią, kad visų elektros ir elektroninės įrangos atliekų, kurios gali susidaryti per 3 mėnesius naudojant jos dalyvių ir gamintojų, ir importuotojų, pavedusių jai organizuoti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą, tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai elektros ir elektroninę įrangą, tvarkymas bus finansuojamas. Tokių dokumentų sudarymo, pateikimo ir jų reikalavimų vykdymo tvarką, lėšų, gautų pagal šiuos dokumentus, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Taisyklių 7.1 punkte numatyta, kad banko garantijoje ar laidavimo sutartyje numatyta suma ar numatytos sumos dalis išieškoma, jei elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licenciją turinti organizacija neįvykdo Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose ir (ar) 34¹ straipsnio 6 dalyje nurodytų prievolių.

Taisyklių 19¹ punkte nustatyta, kad kai Organizacija neįvykdė ar įvykdė dalį atitinkamų 7 punkte nurodytų prievolių, Aplinkos ministerija garantijos galiojimo laikotarpiu kreipiasi į banką ar kitą kredito įstaigą, draudimo įmonę, suteikusią banko garantiją ar sudariusią laidavimo draudimo sutartį, reikalaudama banko garantijoje ar laidavimo draudimo sutartyje nurodytą sumą ar jos dalį pervesti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą kaip Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme nurodytos Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšas.

Taigi, laidavimo draudimas yra skirtas užtikrinti, kad elektros ir elektroninės įrangos, alyvos, baterijų ir akumuliatorių atliekų ar eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymas bus finansuojamas, t. y. jis yra skirtas prievolės, nustatytos teisės aktu, įvykdymo užtikrinimui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei įvertinus teisinį reguliavimą, laikytina, kad Agentūra pateikdama Reikalavimą, pasirašytą kvalifikuotu elektroniniu parašu bei išsiųsdama jį oficialiu Draudiko elektroniniu paštu įvykdė Laidavimo draudimo raštuose (polisuose) nurodytą sąlygą - pateikti raštišką Reikalavimą mokėti (originalą), todėl pareiškėjos pateikti argumentai ir motyvai yra nepagrįsti bei atmestini.

Reikalavimo nepagrįstumas bei neteisėtumas grindžiamas ir aplinkybe, kad jis pareikštas dėl laikotarpio, kurio neapėmė konkretus laidavimo draudimas.

Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, Agentūra pareiškė Reikalavimą BTA, kadangi pareiškėja 2017 metais neįvykdė Užduočių. Reikalavimas pareikštas pagal Laidavimo draudimo raštus Nr. SĮLD 142057, Nr. SĮLD 142060, Nr. SĮLD 142061, Nr. SĮLD 142062, Nr. SĮLD 142063.

Laidavimo draudimo raštais Nr. SĮLD 142057, Nr. SĮLD 142060, Nr. SĮLD 142061, Nr. SĮLD 142062, Nr. SĮLD 142063 buvo užtikrintas 2019 metų EEĮ atliekų tvarkymo užduočių vykdymas. Juose aiškiai nurodytas draudimo laikotarpis – nuo 2019 m. birželio 2 d. iki 2020 m. birželio 1 d. Laidavimo draudimo raštuose nustatyta, kad BTA šiuose raštuose nustatytomis sąlygomis įsipareigoja sumokėti Agentūrai juose nustatytas draudimo sumas gavęs raštišką reikalavimą mokėti (originalą), patvirtinantį, kad Draudėjas šio rašto galiojimo laikotarpiu neįvykdė Taisyklių 7 punkte nurodytos prievolės, įvardinant reikalavimus, kurie buvo pažeisti.

Taisyklių 5 punkte nustatyta, kad laidavimo draudimo sutartį sudaro Organizacija ir draudimo įmonė, pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo nuostatas turinti teisę vykdyti šią veiklą.

Taisyklių 6 punkte nustatyta, kad Aplinkos apsaugos agentūra priima tik tokias banko garantijas ir laidavimo draudimo sutartis, sudarytas tarp Organizacijos, banko ar kitos kredito įstaigos, draudimo įmonės, kurios: 6.1. sudarytos lietuvių kalba arba kita kalba ir prie jų pridėtas patvirtintas vertimas į lietuvių kalbą; 6.2. sudarytos Aplinkos apsaugos agentūros naudai; 6.3. sudarytos nurodant lėšų sumą, kurios reikia sutvarkyti Gaminių atliekas, kurios gali susidaryti per 3 mėnesius naudojant Organizacijos pavedimo davėjų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiektus Gaminius; 6.4. galioja ne trumpiau kaip iki kitų kalendorinių metų birželio 1 dienos; 6.5. laidavimo draudimo sutarties sudarymo atveju – kurioje numatyta, kad Organizacijai neįvykdžius Taisyklių 7 punkte nurodytų prievolių, laidavimo draudimo sutartyje numatytos sumos išieškojimas pirmiausia nukreipiamas į laiduotojo turtą, ir įtvirtintas aiškus laiduotojo atsisakymas reikalauti, kad laidavimo draudimo sutartyje numatytos sumos išieškojimas pirmiausia būtų nukreiptas į asmens, už kurį jis laidavo, turtą.

Taisyklių 6.3 ir 6.4 punktų nuostatos patvirtina, kad Agentūrai laidavimo draudimo sutartis turi būti pateikiama už einamuosius metus. Laidavimo draudimu yra garantuojama konkrečių laiduojamų metų organizacijos pareiga finansuoti tais metais ketvirtadalį nustatytos atliekų tvarkymo Užduoties.

Taisyklių 7.1 punktas nustato, kad banko garantijoje ar laidavimo draudimo sutartyje numatyta suma ar numatytos sumos dalis išieškoma, jei elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licenciją turinti organizacija neįvykdo Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose ir (ar) 34¹ straipsnio 9 dalyje nurodytų prievolių.

Teismas sutinka su pareiškėjos argumentais, kad kiekvienais metais į rinką pristatomas EEI kiekis yra skirtingas, todėl ir laiduojama suma yra skirtinga.

Akivaizdu, kad 2019 metais išduotų Laidavimo draudimo raštų draudimo suma apskaičiuota atsižvelgiant į Užduotis, kurias pareiškėja privalėjo įvykdyti būtent 2019 metais. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2017 metų pareiškėjos užduotys buvo užtikrintos 2017 metais išduotais sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimo raštais Nr. SĮLD119679 ir Nr. SĮLD119680, kurie užtikrino tuo metu galiojusių EEĮ kategorijų atliekų tvarkymą.

Taisyklių 17 punktas nurodyta, kad kai nustatoma, jog Organizacija neįvykdė ar įvykdė dalį atitinkamų Taisyklių 7 punkte nurodytų prievolių, Aplinkos apsaugos agentūra pagal paskutinįjį turimą dokumentą kreipiasi į banką ar kitą kredito įstaigą, draudimo įmonę, suteikusią banko garantiją ar sudariusią laidavimo draudimo sutartį, reikalaudama banko garantijoje ar laidavimo draudimo sutartyje nurodytą sumą ar, jeigu neįvykdytos atliekų tvarkymo užduoties dalies finansinė išraiška pagal atitinkamame Taisyklių priede nurodytus įkainius mažesnė negu atitinkamame dokumente nurodyta suma, jos dalį pervesti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą kaip Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme nurodytos Atliekų tvarkymo programos lėšas.

Teismo vertinimu, Taisyklių 17 punkto nuostata nesudaro pagrindo teigti, kad Reikalavimas gali būti pareikštas pagal Laidavimo draudimą, kuris netaikomas pažeidimo konstatavimo laikotarpiu. Tuo labiau, kad Reikalavimas reiškiamas už EEĮ kategorijas ir jomis privalomų sutvarkyti EEĮ rūšis, kurios nebuvo garantuotos Laidavimo draudimo raštais. Reikalavimas, kaip individualus administracinis aktas, turi būti pagrįstas ir privalo atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, jis turi būti motyvuotas, išsamus bei pagrįstas objektyviais duomenimis.

Teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad Laidavimo draudimo raštuose nėra nurodytas laikotarpis už kurį pateikiamas laidavimas. Pažymėtina, kad Laidavimo draudimo raštai yra neatsiejama Sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimo liudijimų dalis, o draudimo liudijimuose yra aiškiai nurodytas draudimo laikotarpis, tai yra nuo 2019 m. birželio 2 d. iki 2020 m. birželio 1 d. Kaip nurodyta anksčiau Laidavimo draudimo raštų galiojimas yra nurodytas ir pačiuose raštuose, kuriuose nurodyta, kad jie įsigalioja nuo 2019 m. birželio 2 d. ir galioja iki 2020 m. birželio 1 d. ir savaime nustoja galios, jei iki paskutinės rašto galiojimo dienos imtinai draudikas nurodytu adresu nebus gavęs naudos gavėjo raštiško reikalavimo mokėti (originalo).

Atsakovės atsiliepimo argumentai, kad pareiškėja, ne vėliau kaip 2018 m. kovo 15 d. žinodama apie 2017 metų užduočių neįvykdymą, turėjo informuoti draudiką apie draudimo laidavimo retrospektyvų galiojimą, tai yra, kad į naujai sudaromą (už 2019 metus) laidavimo draudimą gali būti pareikštas reikalavimas už iki draudimo sudarymo dienos padarytus pažeidimus, laikytinas teisiškai nepagrįstu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.996 straipsnio 3 dalyje nustatoma, kad draudimas taikomas visiems draudiminiams įvykiams, įvykusiems po draudimo sutarties įsigaliojimo, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta ko kita. Jeigu draudimo sutartyje nustatyta taikyti draudimą ir draudiminiams įvykiams, įvykusiems iki draudimo sutarties įsigaliojimo, tai tokia sąlyga galioja, jeigu draudimo sutarties šalys apie draudiminį įvykį, kuris įvyko iki draudimo sutarties įsigaliojimo, nežinojo.

Pažymėtina, kad bendruoju draudimo teisinių santykių reguliavimu nustatyta, kad aplinkybė, jog draudimo sutarties sudarymo metu draudėjui yra žinoma, kad draudžiamasis įvykis įvyks, daro draudimo sutartį negaliojančią kaip prieštaraujančią įstatyme įtvirtintai draudimo sutarties sampratai. Taigi, Agentūra, sužinojusi apie einamų metų nustatytų užduočių neįvykdymą, turėjo pareigą pareikšti reikalavimą pagal tuo laikotarpiu galiojantį laidavimo draudimą. Be to, pažymėtina, kad pagal Taisyklių 6 punktą Agentūra turi priimti Laidavimo draudimo sutartis, todėl Agentūra, laikydama, kad pateikti Laidavimo draudimo raštai už 2019 metus yra netinkami, turėjo informuoti apie tai pareiškėją ir nepriimti tokių Laidavimo draudimo raštų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau- ir LAT) yra konstatavęs, kad laidavimo draudimas yra laikomas draudimo sutarties rūšimi ir atsiranda išimtinai draudimo sutarties pagrindu (LAT 2008 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2008).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme nustatyta, kad draudimo laikotarpiu yra laikomas laiko tarpas nuo apsaugos pradžios iki pabaigos (2 straipsnio 21 d.).

Sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimo taisyklių Nr. 024.1, kurios yra neatskiriama Laidavimo draudimo dalis, 2.4 punkte nustatyta, jog draudimo išmoka, įvykus draudžiamajam įvykiui iki draudimo apsaugos įsigaliojimo, nemokama.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad Reikalavimas pareikštas už 2017 metus pagal Laidavimo draudimo raštus, kurie neužtikrino 2017 metų laikotarpio užduočių įvykdymo, pripažintinas nepagrįstu ir naikintinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi jis prieštarauja Draudimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalies, Civilinio kodekso 6.996 straipsnio 3 dalies, ATĮ 34-2 straipsnio 3 dalies, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Pareiškėja skunde be kita ko nurodo, kad Reikalavimas yra nepagrįstas, nes nei jame, nei jokiame kitame dokumente nėra konstatuota tai, jog pareiškėja 2017 metais nėra įvykdžiusi ATĮ 34¹ straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytos pareigos.

Kaip nurodyta anksčiau Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad laidavimo draudimo sutartyje numatyta suma ar jos dalis išieškoma, jei elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licenciją turinti Organizacija neįvykdo Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio 1 dalies 2, 4 ir (ar) 6 punktuose ir (ar) 34¹ straipsnio 9 dalyje nurodytų prievolių.

ATĮ 34¹ straipsnio 1 dalies 2, 6 punktuose nustatoma, kad EEĮ gamintojų ir importuotojų pagrindinės pareigos yra: organizuoti surinkimą, vežimą, apdorojimą atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais elektros ir elektroninę įrangą, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose (2 punktas); įvykdyti Vyriausybės nustatytas elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotis. Vyriausybė nustato, kokį mažiausią elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekį pagal minimalius elektros ir elektroninės įrangos atliekų naudojimo reikalavimus turi sutvarkyti gamintojai ir importuotojai, atsižvelgdama į per praėjusius kalendorinius metus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos kiekį ir į minimalius gamintojų ir importuotojų organizuojamų elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo sistemų kokybės reikalavimus (6 punktas).

Byloje nustatyta, kad 2020 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. (27)-A4E-1928 pareiškėja buvo įspėta apie galimą elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licencijų Nr. 001 ir Nr. 003 galiojimo sustabdymą, nurodant, kad ji, vykdydama licencijuojamą veiklą, neįvykdė 2017 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų 1A, 1B, 2, 3A, 5A, 6 ir 7 kategorijų EEĮ atliekų tvarkymo užduočių. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjos skundo argumentu, kad jokiame dokumente nėra konstatuota, jog ji 2017 metais nėra įvykdžiusi ATĮ 34¹ straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytos pareigos.

Tačiau sutiktina su skundo argumentu, kad nenustatyta, jog Laidavimo draudimo raštais draudžiamu laikotarpiu - 2019 metais, pareiškėja būtų neįvykdžiusi ATĮ 34¹ straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose nurodytų pareigų.

Atsakovės atsiliepimo argumentai, kad Reikalavimu teiktu BTA nebuvo pažeista pareiškėjos teisė, todėl ji neturi teisinio suinteresuotumo byloje, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad Reikalavimas pareikštas pagal Laidavimo draudimo sutartis, kuriomis buvo drausti būtent pareiškėjos sutartinių įsipareigojimų įvykdymai, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad Reikalavimas nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių. Be to, pažymėtina, kad toks argumentas neatitinka ir galiojančios teismų praktikos, kadangi administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas, kylančias iš tų pačių teisinių santykių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3036-502/2018, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2735-789/2017, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-4395-171/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1469-624/2017).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Pareiškėja pateikė prašymą priteisti jos naudai 1919,86 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro sumokėtas žyminis mokestis bei išlaidos susijusios su atstovavimu. Pareiškėja į bylą pateikė jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus.

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo" (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 redakcija įsigaliojo 2015-03-20) (toliau - Rekomendacijos), 2.1-2.10 punktai nustato, kad teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žymių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu: advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Atsižvelgiant į pareiškėjos skundo turinį ir apimtį, į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, konstatuotina, kad pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalaus dydžio ribų, todėl jos priteistinos pareiškėjos naudai iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86 str., 87 str., 88 str. 1 d. 2 p., 132 str., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos asociacijos „EPPA“ skundą tenkinti.

Panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros 2020 m. gegužės 14 d. raštą Nr. (27)- A4E-3992 „Dėl reikalavimų sumokėti sumas pagal laidavimo draudimo raštus Nr. SĮLD 142057, Nr. SĮLD 142060, Nr. SĮLD 142061, Nr. SĮLD 142062, Nr. SĮLD 142063“.

Priteisti iš atsakovės Aplinkos apsaugos agentūros pareiškėjos asociacijos „EPPA“ naudai 1919,86 Eur (tūkstantis devyni šimtai devyniolika eurų 86 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.