Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Ekošviesa“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Aplinkos apsaugos agentūra, akcinė bendrovė „Swedbank“ ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Agentūra 2015 m. gegužės 26 d. rašte, remdamasi pareiškėjo pateikta Ataskaita ir jos priedais, nurodė, kad pareiškėjas apie Vilniuje ir Kaune įrengtas priėmimo vietas informavo Alytaus visuomenę. Informacija buvo skelbiama ne regioninėje spaudoje, o kartu su ja dalijamose skrajutėse. Netinkamas vartotojų informavimas reiškia, kad pareiškėjas netinkamai eksploatavo priėmimo vietas. Pareiškėjas turėjo vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 „Dėl Dokumentų, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir jų reikalavimų vykdymo, lėšų, gautų pagal šiuos dokumentus, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo ir elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių nustatymo“ patvirtinto Elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių aprašo (toliau – ir Aprašas) I skyriaus „Kiekybinės ir kokybinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotys“ lentelėje nurodytą 1-ąjį užduoties vykdymo variantą (Aprašu patvirtinta elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo kiekybinė užduotis 50 proc.), tačiau kiekybinės užduoties įvykdė tik 40,65 procento. Atsižvelgusi į tai, Agentūra konstatavo, kad pareiškėjas neįvykdė Vyriausybės nustatytų užduočių. EEĮ taisyklių 49 ir 53 punktų nuostatomis siekiama, kad būtų informuojami tie gyventojai, kuriems skirta ši elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vieta, todėl informacija apie galimybę buityje susidarančias elektros ir elektroninės įrangos atliekas atiduoti tam tikroje priėmimo vietoje turi būti skelbiama spaudoje būtent to regiono, kuriame įrengta ši priėmimo vieta. Agentūra, atsižvelgusi į teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjo pateiktus dokumentus, konstatavo, kad pareiškėjas netinkamai eksploatavo priėmimo vietas, todėl neįvykdė 2-ajame užduoties vykdymo variante įtvirtintos kokybinės užduoties. Kadangi pareiškėjas įvykdė 40,65 procento kiekybinės užduoties, nebuvo galima konstatuoti, kad įvykdytas ir 1-asis užduoties vykdymo variantas. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų užduočių. O tai rodo, kad gamintojai ir importuotojai netinkamai organizavo ir finansavo elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą – neįvykdė Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose ir (ar) 6 dalyje nurodytų prievolių. Atliekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Aplinkos ministerija reglamentuoja ir administruoja visų atliekų tvarkymą, kontroliuoja nustatytų reikalavimų ir užduočių įgyvendinimą. Būtent Agentūrai, remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. D1-276 „Dėl įgaliojimų suteikimo Aplinkos apsaugos agentūrai“, yra pavesta vykdyti Atliekų tvarkymo įstatymo 34²³ straipsnio 2 dalyje įtvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo veiklos organizavimo licencijas išduodančios institucijos funkcijas. Teisės aktai Aplinkos ministerijai nesuteikia teisės ir pareigos vertinti, kaip Agentūra vykdo licencijas išduodančios institucijos funkcijas, ir spręsti, ar Agentūros priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Taigi, Aplinkos ministerija nevertina, ar organizacija laikėsi licencijuojamos veiklos reikalavimų. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. D1-576 patvirtintų Gamintojų ir importuotojų organizacijoms išduodamų dokumentų, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos, alyvos, baterijų ir akumuliatorių atliekų ar eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir vykdymo, lėšų, gautų pagal šias sutartis, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3, 6.2, 19 punktais.

II.

Teismas vadovavosi Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi, 34² straipsnio 1 ir 3 dalimis, 34¹ straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais, Taisyklių 7.1 punktu. Taip pat vadovavosi iki 2014 m. balandžio 17 d. galiojusio Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio 6 dalies ir nuo 2014 m. balandžio 17 d. galiojančio Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio 9 dalies nuostatomis. Atsižvelgė į EEĮ taisyklių 49–53 punktus, 6 priedą, Aprašą. Apibendrinant teisinį reguliavimą, konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas ir Taisyklės nustato pareigą elektros ir elektroninės įrangos gamintojams ir importuotojams (ir jų organizacijoms) įvykdyti Vyriausybės nustatytas atliekų tvarkymo užduotis, o šių užduočių neįvykdymas laikytinas Atliekų tvarkymo įstatymo nustatytų prievolių, inter alia, 34¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos pareigos organizuoti atliekų surinkimą, vežimą ir apdorojimą, pažeidimu ir yra pagrindas kreiptis dėl banko garantijoje nurodytos visos ar dalies sumos išieškojimo.

Teismas rėmėsi Taisyklių 7.1 punktu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.90 straipsnio 1 dalimi. Šiuo atveju reikalavimas grąžinti garantijos sumą siejamas su tuo, kad visų elektros ir elektroninės įrangos atliekų, kurios gali susidaryti per 3 mėnesius, naudojant jos dalyvių ir gamintojų, ir importuotojų, pavedusių jai organizuoti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą, tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai elektros ir elektroninę įrangą, tvarkymas bus finansuojamas. Taigi, jeigu nustatyta, kad pareiškėjui elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo kiekybinė užduotis buvo 50 procentų, vadinasi, Atliekų tvarkymo įstatymo 34² straipsnio 3 dalyje ir Taisyklių 3.1 papunktyje nustatyta banko garantija yra skirta užtikrinti šių atliekų tvarkymo finansavimą, todėl nuostoliai pagal šių teisinių santykių prigimtį yra galimi tik už neįvykdytą prievolės dalį, t. y. už tą elektros ir elektroninės įrangos atliekų dalį, kuri liko nesutvarkyta neįvykdžius Atliekų tvarkymo įstatymo 34⁴ straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose ir (ar) Atliekų tvarkymo įstatymo 34⁴ straipsnio 3 dalyje nurodytų prievolių. Pareiškėjas įvykdė 40,65 procento iš 50 privalomų procentų kiekybinės užduoties. Kadangi pareiškėjas įvykdė tik 81,3 procento (jei 50 – 100 proc., o 40,65 – x proc., tai x = 40,65 * 100 / 50 = 81,3 proc.) prievolės tinkamai sutvarkyti atliekas, garantija gali būti užtikrinama tik likusi neįvykdyta prievolės dalis, kuri yra 18,7 procento arba 4 539,2 Eur, todėl teismas darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai pareikalavo sumokėti visą garantijos sumą pagal banko garantiją Nr. 14-041983-GM, taip pažeisdamas ir proporcingumo principą.

III.

Atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 34²³ straipsnio 8 ir 9 dalių nuostatomis, ta pati organizacija gali turėti kelių Taisyklių 7 punkto papunkčiuose atskirai išvardintų gaminių atliekų tvarkymo organizavimo licencijas, manytina, kad banko garantijoje numatytos sumos dalis išieškoma tik tada, kai kelias licencijas turinčios organizacijos viena banko garantija yra skirta užtikrinti visų prievolių įvykdymą ir tokia organizacija neįvykdo tik viename iš Taisyklių 7 punkto papunkčių nurodytų prievolių. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo ir Taisyklių reikalavimus banko garantijoje reikalaujama suma nesietina su visiško užduočių neįvykdymo nuostoliais, todėl, kreipiantis dėl banko garantijoje nurodytų prievolių neįvykdymo, neįvykdytos prievolės dalis nevertintina kaip pagrindas kreiptis tik dėl dalies banko garantijoje nurodytos sumos.

Atsižvelgus į tai, kad vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 34²³ straipsnio 8 ir 9 dalių nuostatomis, ta pati organizacija gali turėti Taisyklių 7 punkto papunkčiuose atskirai išvardintų gaminių atliekų tvarkymo organizavimo kelias licencijas, Aplinkos ministerija turi teisę kreiptis su reikalavimu dėl banko garantijoje numatytos sumos dalies išmokėjimo, kai organizacija, turinti kelias licencijas, pateikia Aplinkos apsaugos agentūrai vieną sudarytą banko garantiją ar laidavimo draudimo raštą užtikrinant visų prievolių įvykdymą ir tokia organizacija neįvykdo tik viename iš Taisyklių 7 punkto papunkčiuose nurodytų prievolių. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo ir Taisyklių reikalavimus banko garantijoje reikalaujama suma laikytina minimaliais nuostoliais ir nesietina su visiško užduočių neįvykdymo nuostoliais, todėl, kreipiantis dėl banko garantijoje nurodytų prievolių neįvykdymo, neįvykdytos prievolės dalis nevertintina kaip pagrindas kreiptis tik dėl dalies banko garantijoje nurodytos sumos.

Atliekų tvarkymo įstatymo 34⁴ straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose ir (ar) Atliekų tvarkymo įstatymo 34⁴ straipsnio 3 dalyje yra nustatytos eksploatuoti netinkamų transporto priemonių gamintojų ir importuotojų pareigos, o nagrinėjamas ginčas yra susijęs su elektros ir elektroninės įrangos gamintojų ir importuotojų (jų organizacijos) pareigų nevykdymu. Pareiškėjas neįvykdė Vyriausybės nustatytų atliekų tvarkymo užduočių ir tokiu būdu pažeidė Atliekų tvarkymo įstatymo nustatytas prievoles.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 28 d. rašto Nr. (17-2)-D8-4094 „Dėl reikalavimo mokėti pagal banko garantiją Nr. 14-041983-GM“ bei pareiškėjo VšĮ „Ekošviesa“ reikalavimo įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti 24 273,78 Eur teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad VšĮ „Ekošviesa“ pateikė Agentūrai informaciją apie jos įsteigtų priėmimo vietų eksploatavimą 2013 metais, dokumentus, skirtus įrodyti visuomenės informavimą apie priėmimo vietas. Įvertinusi pateiktus duomenis ir konstatavusi, kad pareiškėjas neįvykdė Vyriausybės nustatytų 2013 metų elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių (Agentūros 2015 m. gegužės 26 d. raštas Nr. (15.11)-A4-5763), Agentūra informavo Aplinkos ministeriją apie tai, kad VšĮ „Ekošviesa“ pažeidė Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose ir 34¹ straipsnio 6 dalyje nurodytas pareigas. Aplinkos ministerija, remdamasi Agentūros pateikta informacija, ginčijamu 2015 m. gegužės 28 d. raštu Nr. (17-2)-D8-4094 „Dėl reikalavimo mokėti pagal banko garantiją Nr. 14-041983-GM“ kreipėsi į Banką su reikalavimu sumokėti 83 812,50 Lt sumą pagal banko garantiją Nr. 14-041983-GM, kuria Bankas buvo įsipareigojęs garantijoje nustatytomis sąlygomis išmokėti ne didesnę nei 83 812,50 Lt sumą, gavus pirmą Aplinkos ministerijos raštišką mokėjimo reikalavimą (originalą) su nuoroda į šią garantiją, patvirtinantį, kad VšĮ „Ekošviesa“ pažeidė Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose ir (ar) 34¹ straipsnio 6 dalyje nurodytas pareigas.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas, netinkamai vykdęs pareigą informuoti visuomenę apie priėmimo vietas, turėjo vykdyti pirmąjį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties variantą, t. y. sutvarkyti 50 proc. elektros ir elektroninės įrangos 5B kategorijos atliekų, skaičiuojant nuo 2013 m. į rinką išleisto kiekio, tačiau jo neįvykdė. Atliekų tvarkymo įstatymo 34² straipsnio 3 dalyje ir Taisyklių 3.1 papunktyje nustatyta banko garantija yra skirta užtikrinti šių atliekų tvarkymo finansavimą, todėl nuostoliai pagal šių teisinių santykių prigimtį yra galimi tik už neįvykdytą prievolės dalį, t. y. už tą elektros ir elektroninės įrangos atliekų dalį, kuri liko nesutvarkyta neįvykdžius Atliekų tvarkymo įstatymo 34⁴ straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose ir (ar) Atliekų tvarkymo įstatymo 34⁴ straipsnio 3 dalyje nurodytų prievolių. Pareiškėjas įvykdė 40,65 procento iš 50 privalomų procentų kiekybinės užduoties. Kadangi pareiškėjas įvykdė tik 81,3 procento (jei 50 – 100 proc., o 40,65 – x proc., tai x = 40,65 * 100 / 50 = 81,3 proc.) prievolės tinkamai sutvarkyti atliekas, garantija gali būti užtikrinama tik likusi neįvykdyta prievolės dalis, kuri yra 18,7 procento arba 4 539,2 Eur. Atsakovas, nepagrįstai pareikalavęs sumokėti visą garantijos sumą pagal banko garantiją, pažeidė ir proporcingumo principą.

Atsakovas Aplinkos ministerija padavė apeliacinį skundą, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad teismas nusprendė, jog atsakovas galėjo kreiptis tik dėl dalies banko garantijoje nurodytos sumos, atitinkančios nuostolių už neįvykdytą prievolės dalį dydį, išmokėjimo. Atsakovo teigimu, jis pagrįstai reikalavo sumokėti visą garantijos sumą pagal banko garantiją, kadangi banko garantijoje numatytos sumos dalis išieškoma tik tada, kai kelias licencijas turinčios organizacijos viena banko garantija yra skirta užtikrinti visų prievolių įvykdymą ir tokia organizacija neįvykdo tik viename iš Taisyklių 7 punkto papunkčių nurodytų prievolių.

Atliekų tvarkymo įstatymo 34² straipsnio 3 dalyje numatyta, kad siekdama gauti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licenciją ir vykdydama veiklą išduotos licencijos pagrindu, Organizacija, be šio Įstatymo 34²³ straipsnyje nurodytų dokumentų, turi turėti banko garantiją ar laidavimo draudimo sutartį, įrodančią, kad visų elektros ir elektroninės įrangos atliekų, kurios gali susidaryti per 3 mėnesius naudojant jos dalyvių ir gamintojų, ir importuotojų, pavedusių jai organizuoti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą, tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai elektros ir elektroninę įrangą, tvarkymas bus finansuojamas. Tokių dokumentų sudarymo, pateikimo ir jų reikalavimų vykdymo tvarką, lėšų, gautų pagal šiuos dokumentus, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Gamintojų ir importuotojų organizacijoms išduodamų dokumentų, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos, alyvos, baterijų ir akumuliatorių atliekų ar eksploatuoti netinkamų transporto priemonių, kurios gali susidaryti per 3 mėnesius, naudojant atliekų tvarkymo organizavimo licenciją turinčios gamintojų ir importuotojų organizacijos dalyvių, gamintojų ir importuotojų, pavedusių jai organizuoti atitinkamų atliekų tvarkymą, Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiektas elektros ir elektroninės įrangą, alyvą, baterijas ir akumuliatorius ar transporto priemones, tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir vykdymo, lėšų, gautų pagal šias sutartis, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo tvarką nustato Taisyklės.

Pagal Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 24 d.) 3 punktą elektros ir elektroninės įrangos atliekų, alyvos, baterijų ir akumuliatorių atliekų ir eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo organizavimo licenciją turinčios gamintojų ir importuotojų organizacijos Aplinkos ministerijai privalo pateikti dokumentą, įrodantį, kad jų Gaminių atliekų tvarkymas bus finansuojamas. Vienas iš tokių dokumentų – banko garantija, užtikrinanti Gaminių atliekų, kurios gali susidaryti per 3 mėnesius naudojant Organizacijos dalyvių, gamintojų ir importuotojų, pavedusių jai organizuoti atitinkamų atliekų tvarkymą, Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiektus Gaminius, tvarkymo finansavimą (Taisyklių 3.1 p.).

Taisyklių 6 punkte nustatyta, kad Aplinkos ministerija priima tik tokias banko garantijas ir laidavimo draudimo sutartis, sudarytas tarp Organizacijos, banko ar kitos kredito įstaigos, draudimo įmonės, kurios: sudarytos lietuvių kalba arba kita kalba ir prie jų pridėtas patvirtintas vertimas į lietuvių kalbą (6.1 p.); sudarytos Aplinkos ministerijos – Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme (Žin., 1998, Nr. 61-1726; 2002, Nr. 72-3016) nurodytos Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšų administratoriaus naudai (6.2 p.); sudarytos nurodant lėšų sumą, kurios reikia sutvarkyti Gaminių atliekas, kurios gali susidaryti per 3 mėnesius naudojant Organizacijos narių Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiektus Gaminius (6.3 p.); galioja ne trumpiau kaip iki kitų metų birželio 1 dienos (6.4 p.); laidavimo draudimo sutarties sudarymo atveju – kurioje numatyta, kad Organizacijai neįvykdžius 7 punkte nurodytų prievolių, laidavimo draudimo sutartyje numatytos sumos išieškojimas pirmiausia nukreipiamas į laiduotojo turtą, taip pat numatytas aiškus laiduotojo atsisakymas reikalauti, kad laidavimo draudimo sutartyje numatytos sumos išieškojimas pirmiausia būtų nukreiptas į asmens, už kurį jis laidavo, turtą (6.5 p.). Elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo atveju 6.3 punkte nurodyta suma apskaičiuojama atsižvelgiant į vidutiniškai per 3 mėnesius Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos kiekį (tonomis), kalendorinių metų užduotyje nustatytą sutvarkyti minimalų elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekį ir šių Taisyklių 1 priede nurodytus įkainius, taikomus atitinkamos elektros ir elektroninės įrangos kategorijos atliekų tvarkymui (Taisyklių 8 p.).

Taisyklių 7.1 punkte numatyta, kad banko garantijoje ar laidavimo draudimo sutartyje numatyta suma ar numatytos sumos dalis išieškoma, jei elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licenciją turinti organizacija neįvykdo Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose ir (ar) 34¹ straipsnio 6 dalyje nurodytų prievolių.

Taisyklių 19¹ punkte nustatyta, kad kai Organizacija neįvykdė ar įvykdė dalį atitinkamų 7 punkte nurodytų prievolių, Aplinkos ministerija garantijos galiojimo laikotarpiu kreipiasi į banką ar kitą kredito įstaigą, draudimo įmonę, suteikusią banko garantiją ar sudariusią laidavimo draudimo sutartį, reikalaudama banko garantijoje ar laidavimo draudimo sutartyje nurodytą sumą ar jos dalį pervesti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą kaip Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme nurodytos Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšas.

Taigi, apibendrinus teisinį reglamentavimą, pažymėtina, kad banko garantija, kaip ir kitos galimos priemonės (laidavimo draudimo sutartis, laidavimas), yra skirta užtikrinti, kad elektros ir elektroninės įrangos, alyvos, baterijų ir akumuliatorių atliekų ar eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymas bus finansuojamas, t. y. ji yra skirta prievolės, nustatytos teisės aktu, įvykdymo užtikrinimui, o Taisyklėse numatyta galimybė išieškoti tiek visą, tiek ir dalį banko garantijoje nurodytos sumos sietina su jos (sumos) dydžiu, reikalingu prievolei tinkamai įvykdyti.

Pažymėtina, kad Taisyklių 1 priede ir yra numatyta, kas sudaro gamintojų ir importuotojų organizacijoms išduodamų dokumentų, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas, banko garantijos ir laidavimo draudimo ar laidavimo sutarties dydžio nustatymo įkainį elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licenciją turinčioms gamintojų ir importuotojų asociacijoms: 1. elektros ir elektroninės įrangos atliekų (pagal grupes) surinkimo, vežimo, perdirbimo ar kitokio naudojimo išlaidos pagal atliekų tvarkytojų pateiktus duomenis (įvertinus pridėtinės vertės mokestį); 2. 20 procentų elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo, vežimo, perdirbimo ar kitokio naudojimo išlaidų – visuomenės švietimo, informavimo šių atliekų tvarkymo klausimais ir lėšų administravimo išlaidos.

Nagrinėjamu atveju Aplinkos ministerija ginčijamu 2015 m. gegužės 28 d. raštu pareikalavo pervesti visą banko garantijoje Nr. 14-041983-GM sumą, t. y. 83 812,50 Lt, neatsižvelgdama į neįvykdytos prievolės dydį, todėl pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs, kad banko garantija užtikrinamas tik prievolės sutvarkyti elektros ir elektroninės įrangos atliekų dalį, kuri liko nesutvarkyta, tinkamas įvykdymas, dalį reikalavimo pagrįstai panaikino.

Tačiau pirmosios instancijos teismo paskaičiavimai dėl sumos, reikalingos prievolei įvykdyti, nėra pagrįsti: atsižvelgiant į Taisyklių 6.3, 8 punktuose reglamentuotą, be kita ko, banko garantijos sumos apskaičiavimo tvarką, matyti, kad ši suma siejama su lėšų suma, reikalinga sutvarkyti per 3 mėnesius susidariusias atliekas. Taigi, banko garantijos dydis turi atitikti 3 mėnesių atliekų tvarkymo išlaidas.

Pareiškėjo 2013 m. tiektas į rinką EEĮ kiekis sudaro 148,36 t. Pareiškėjas turėjo vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 „Dėl Dokumentų, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir jų reikalavimų vykdymo, lėšų, gautų pagal šiuos dokumentus, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo ir elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių nustatymo“ patvirtinto Elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių aprašo I skyriaus „Kiekybinės ir kokybinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotys“ lentelėje nurodytą 1-ąjį užduoties vykdymo variantą. Aprašu patvirtintos elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo kiekybinė užduotis 2013 metams sudaro 50 proc. (masės procentai), apskaičiuojamų atsižvelgiant į elektros ir elektroninės įrangos kiekį, tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais, t. y. 74,18 t. Pareiškėjas, kaip nurodoma Aplinkos agentūros 2015 m. gegužės 26 d. rašte Nr. (15.11)-A4-5763 Aplinkos ministerijai, kurio pagrindu pastaroji nurodė bankui pervesti garantijos lėšas į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą kaip Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme nurodytos Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšas, sutvarkė 40,65 procento 5B EEĮ kategorijos atliekų pagal išleistą į rinką EEĮ gaminių kiekį, t. y. 60,308 t – 13,872 t mažiau nei privalėjo, vykdydamas 1 užduoties vykdymo variantą. Taisyklių 1 priede 5B EEĮ kategorijos atliekų įkainis sudarė 4 500 Lt už toną, todėl pareiškėjo nesutvarkytų EEĮ atliekų tvarkymas sudaro 18 079,24 Eur sumą (13,872 t x 4 500 Lt = 62 424 Lt (62 424 Lt : 3,4528 Eur), kurią atsakovas ir turėjo pagrindą reikalauti banką sumokėti. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas pervesti sumą pagal banko garantiją dalyje dėl 6 194,54 Eur (24 273,78 – 18 079,24) sumos yra nepagrįstas.

Pažymėtina, kad pareiškėjas savo 2016 m. gegužės 3 d. rašytinių paaiškinimų pirmosios instancijos teismui 30 punkte taip pat buvo nurodęs, kad „<...> Pareiškėjui nesutvarkius 9,35 procento nuo visų Pareiškėjo narių ir pavedimo davėjų importuotų atliekų, kas sudaro 13,871 t, galėtų būti reikalaujama pervesti proporcingą pinigų sumą į Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programą, skaičiuojant už nesutvarkytą atliekų kiekį. <...>.“.

Atsižvelgiant į minėtus paskaičiavimus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keičiamas, panaikinant skundžiamo Aplinkos ministerijos rašto dalį dėl reikalavimo išmokėti 6 194,54 Eur ir ją įpareigojant priimti sprendimą dėl 6 194,54 Eur sumos grąžinimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą pakeisti, rezoliucinėje dalyje nurodant:

„Panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 28 d. rašto Nr. (17-2)-D8-4094 „Dėl reikalavimo mokėti pagal banko garantiją Nr. 14-041983-GM“ dalį dėl reikalavimo išmokėti 6 194,54 Eur pagal 2014 m. birželio 2 d. banko garantiją Nr. 14-041983-GM.

Įpareigoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją priimti sprendimą dėl 6 194,54 Eur, išreikalautų pagal 2014 m. birželio 2 d. banko garantiją Nr. 14-041983-GM, grąžinimo viešajai įstaigai „Ekošviesa“.“

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.