- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-17
- Bylos Nr.
- eI-4395-171/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04957-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Arūnas Kaminskas, Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- VšĮ „Ekošviesa“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Aplinkos apsaugos agentūros, AB „Swedbank“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Saulius Urbonavičius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės, dalyvaujant pareiškėjos VšĮ „Ekošviesa“ atstovui advokatui Sauliui Urbonavičiui, atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Gintarei Izokaitytei, trečiojo suinteresuoto asmens Aplinkos apsaugos agentūros atstovėms Aldonai Teresei Kučinskienei ir Kristinai Stomaitei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos VšĮ „Ekošviesa“ patikslintą skundą atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Aplinkos apsaugos agentūra, AB „Swedbank“ ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja VšĮ „Ekošviesa“ elektroninių ryšių priemonėmis teismui pateikė patikslintą skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti 2015 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos raštą Nr. (17-2)-D8-4094 „Dėl reikalavimo mokėti pagal banko garantiją Nr. 14-041983-GM“; 2) įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti 24 273,78 Eur.
Pareiškėja paaiškino, kad ji yra elektros ir elektroninės įrangos gamintojų ir importuotojų įsteigta organizacija, kuri, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) nuostatomis, organizuoja surinkimą, vežimą, apdorojimą atliekų, susidariusių naudojant gamintojų ir importuotojų tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais elektros ir elektroninę įrangą, ir (ar) dalyvauja organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose ir atlieka kitas teisės aktuose jai priskirtas pareigas.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas Dokumentų, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir jų reikalavimų vykdymo, lėšų, gautų pagal šiuos dokumentus, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisykles (toliau – ir Nutarimas) pareiškėja, kaip ir kiekvienas subjektas, tvarkantis elektros ir elektroninės įrangos atliekas, privalėjo pateikti vieną iš dokumentų, nustatytų Nutarimo 4 punkte, – banko garantiją.
Pareiškėja kreipėsi į AB „Swedbank“ (toliau – ir Bankas), kuris 2014 m. birželio 2 d. jai išdavė banko garantiją Nr. 14-041983-GM (toliau – ir garantija), pagal kurią Bankas įsipareigojo garantijoje nustatytomis sąlygomis išmokėti ne didesnę nei 83 812,50 Lt sumą.
Aplinkos apsaugos agentūra (toliau – ir Agentūra) 2014 m. gegužės 27 d. raštu Nr. (2.3)-A4-2144 informavo pareiškėją, kad pateikta informacija apie elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo veiklos organizavimo plano, finansavimo schemos ir visuomenės švietimo ir informavimo programos vykdymą 2013 metais (toliau – ir Ataskaita) nepriimta, kadangi nepateiktos spaudos kopijos apie VšĮ „Ekošviesa“ įrengtų priėmimo vietų informavimą. Agentūra nurodė, kad nepateikus straipsnių, įrodančių visuomenės informavimą apie visas priėmimo vietas, bus laikoma, kad pareiškėja priėmimo vietas eksploatavo netinkamai.
Šalies argumentai
Pareiškėja, atsižvelgusi į Agentūros 2014 m. gegužės 27 d. rašte nurodytus Ataskaitos trūkumus, 2014 m. birželio 17 d. ir liepos 29 d. raštais pateikė Agentūrai papildomus dokumentus, pareiškėjos nuomone, patvirtinančius, kad ji 2013 metais tinkamai informavo vartotojus apie priėmimo vietas, kaip to reikalauja Elektros ir elektroninės įrangos bei jos atliekų tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. D1-481 (toliau – ir EEĮ taisyklės), ir pateikė patvirtinančius dokumentus.
Agentūra 2014 m. spalio 1 d. rašte Nr. (15.11)-A4-5614 nurodė, kad pareiškėja Agentūrai teiktais dokumentais neįrodė, kad buvo tinkamai informuota apie įrengtas priėmimo vietas.
Šalies argumentai
Pareiškėja, nesutikdama su 2014 m. spalio 1 d. rašte nurodytu Agentūros sprendimu ir jo motyvais, pateikė Agentūrai 2014 m. spalio 8 d. raštą, kuriame pagrindė, kad jos veikla, susijusi su visuomenės informavimu, atitiko teisės aktų reikalavimus ir visuomenė buvo informuota tinkamai. Agentūra, įvertinusi pareiškėjos pateiktą medžiagą, 2014 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. (15.11)-A4-8063 informavo ją, kad ji netinkamai informavo visuomenę apie atliekų surinkimo vietas ir pažeidė EEĮ taisyklių reikalavimus. Agentūra kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją (toliau – ir Aplinkos ministerija), kuri ginčijamu 2015 m. gegužės 28 d. raštu Nr. (17-2)-D8-4094 „Dėl reikalavimo mokėti pagal banko garantiją Nr. 14-041983-GM“ kreipėsi į Banką dėl garantijos vykdymo.
Pareiškėja nurodo, kad ji įgyvendino visus EEĮ taisyklėse nustatytus reikalavimus – įrengė elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietas Kaune ir Vilniuje ir informavo apie jas regioninėje spaudoje. Pareiškėja informaciją apie įrengtas priėmimo vietas 2013 metų vasario, birželio, rugpjūčio ir spalio mėnesiais (t. y. ne rečiau nei tris kartus per metus) viešino regioninėje spaudoje – „Alytaus naujienose“. Kaip įrodymus apie tinkamą viešinimą pareiškėja Agentūrai pateikė 2013 m. gruodžio 4 d. UAB „Alytaus naujienų“ direktoriaus ataskaitą, patvirtinančią, kad kartu su laikraščiu „Alytaus naujienos“ buvo platinamos pareiškėjos pateiktos skrajutės, informuojančios apie atliekų priėmimo vietas. Iš viso per laikotarpį buvo išplatinta 20 tūkstančių skrajučių. Platintų skrajučių pavyzdys buvo pateiktas ir Agentūrai.
Pareiškėjos nuomone, EEĮ taisyklės ir kiti teisės aktai nedetalizuoja, kokioje konkrečiai regioninėje spaudoje turi būti skelbiama apie įrengtas priėmimo vietas. Taigi, teisės aktai nenustato, kokioje regioninėje spaudoje priėmimo vietų viešinimas būtų laikomas tinkamu, todėl Agentūra neturi teisinio pagrindo priimti sprendimą, kad pareiškėjos veiksmai neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėja yra sudariusi sutartis su kitais atliekų priėmimo vietas įrengusiais subjektais visoje Lietuvos Respublikoje, kurie įsipareigoja priimti gyventojų elektros ir elektroninės įrangos atliekas. Iš viso tokių sudarytų sutarčių pagrindu priimančių atliekas surinkimo punktų yra 87 įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose.
Be to, pareiškėja nuolatos teikia informaciją visuomenei apie tokias priėmimo vietas visoje Lietuvoje ir apie tai buvo pateikusi informaciją ir Agentūrai. Iš Agentūrai teiktos informacijos matyti, kad informacija apie priėmimo vietas 2013 metais nuolatos buvo viešinama apie 50 skirtingų leidinių visoje Lietuvoje Respublikoje. Be to, informacija apie atliekų priėmimo vietas nuolatos skelbiama pareiškėjos interneto svetainėje, todėl nepagrįsta teigti, kad gyventojams nesudaroma galimybė sužinoti apie atliekų priėmimo punktus, esančius konkrečiame regione.
Pareiškėjos nuomone, akivaizdu, kad 2013 metais ji įgyvendino pareigą informuoti gyventojus apie jiems priimtiniausius būdus perduoti elektros ir elektroninės įrangos atliekas į surinkimo punktus. Taigi, pareiškėja ne tik tinkamai įgyvendino EEĮ taisyklėse nustatytą pareigą viešinti įrengtas priėmimo vietas, bet taip pat nuolatos viešina informaciją apie kitų subjektų įrengtas priėmimo vietas, kur pareiškėjos sudarytų sutarčių pagrindu Lietuvos gyventojai turi galimybę perduoti atliekas į surinkimo punktus jiems priimtiniausiu būdu.
Formalus Agentūros EEĮ taisyklių interpretavimas, neatsižvelgiant į reguliavimo tikslus, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nustatytų proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principų. Pareiškėja faktiškai vykdė Atliekų tvarkymo įstatyme bei EEĮ taisyklėse nustatytą pareigą informuoti visuomenę apie atliekų surinkimo galimybes, todėl šis teisės aktais saugomas visuomenės gėris nebuvo pažeistas. Ginčijamame sprendime nurodyti formalūs ir abejotini neatitikimai dėl pareiškėjos veiklos informuojant visuomenę negali būti laikomi pakankamu pagrindu konstatuoti pačios veiklos pažeidimus.
Viešojo administravimo įstatymo 36² straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas ūkio subjektų veiklos minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principas, reiškiantis, kad priežiūrą atliekančių subjektų priežiūros veiksmai privalo būti proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti, atliekami siekiant kuo mažiau trikdyti ūkio subjektų veiklą. Aplinkos ministerijai, kaip viešojo administravimo subjektui, šis principas taip pat taikytinas, todėl pareiškėjos veikla turėjo būti vertinama atsižvelgiant į faktinę jos situaciją, o ne į formalius ir nepagrįstus pažeidimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė patikslinto skundo motyvus ir vadovaudamasis jais prašė skundą patenkinti. Taip pat teismo posėdyje akcentavo, kad taikomos priemonės yra neproporcingos.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į patikslintą skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Agentūra 2015 m. gegužės 26 d. rašte, remdamasi pareiškėjos pateikta Ataskaita ir jos priedais, nurodė, kad pareiškėja apie Vilniuje ir Kaune įrengtas priėmimo vietas informavo Alytaus visuomenę. Informacija buvo skelbiama ne regioninėje spaudoje, o kartu su ja dalijamose skrajutėse. Netinkamas vartotojų informavimas reiškia, kad pareiškėja netinkamai eksploatavo priėmimo vietas. Pareiškėja turėjo vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 „Dėl Dokumentų, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir jų reikalavimų vykdymo, lėšų, gautų pagal šiuos dokumentus, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo ir elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių nustatymo“ patvirtinto Elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių aprašo (toliau – ir Aprašas) I skyriaus „Kiekybinės ir kokybinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotys“ lentelėje nurodytą 1-ąjį užduoties vykdymo variantą (Aprašu patvirtinta elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo kiekybinė užduotis 50 proc.), tačiau kiekybinės užduoties įvykdė tik 40,65 procento. Atsižvelgusi į tai, Agentūra konstatavo, kad pareiškėja neįvykdė Vyriausybės nustatytų užduočių.
EEĮ taisyklių 49 ir 53 punktų nuostatomis siekiama, kad būtų informuojami tie gyventojai, kuriems skirta ši elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vieta, todėl informacija apie galimybę buityje susidarančias elektros ir elektroninės įrangos atliekas atiduoti tam tikroje priėmimo vietoje turi būti skelbiama spaudoje būtent to regiono, kuriame įrengta ši priėmimo vieta. Pažymi, kad pareiškėjos patikslintame skunde minimų papildomų visuomenės informavimo būdų ir priemonių taikymas nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėja nesilaikė konkrečių teisės aktų reikalavimų dėl visuomenės informavimo.
Agentūra, atsižvelgusi į teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjos pateiktus dokumentus, konstatavo, kad pareiškėja netinkamai eksploatavo priėmimo vietas, todėl neįvykdė 2-ajame užduoties vykdymo variante įtvirtintos kokybinės užduoties.
Kadangi pareiškėja įvykdė 40,65 procento kiekybinės užduoties, nebuvo galima konstatuoti, kad įvykdytas ir 1-asis užduoties vykdymo variantas. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėja neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų užduočių. O tai rodo, kad gamintojai ir importuotojai netinkamai organizavo ir finansavo elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą – neįvykdė Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose ir (ar) 6 dalyje nurodytų prievolių.
Motyvuojamoji dalis
Atliekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Aplinkos ministerija reglamentuoja ir administruoja visų atliekų tvarkymą, kontroliuoja nustatytų reikalavimų ir užduočių įgyvendinimą. Būtent Agentūrai, remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. D1-276 „Dėl įgaliojimų suteikimo Aplinkos apsaugos agentūrai“, yra pavesta vykdyti Atliekų tvarkymo įstatymo 34²³ straipsnio 2 dalyje įtvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo veiklos organizavimo licencijas išduodančios institucijos funkcijas: išduoti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją, atsisakyti išduoti, įspėti apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą, licencijos galiojimą sustabdyti, panaikinti, tikslinti licencijos duomenis, išduoti licencijos dublikatą ir kontroliuoti, kaip laikomasi licencijuojamos veiklos reikalavimų. Teisės aktai Aplinkos ministerijai nesuteikia teisės ir pareigos vertinti, kaip Agentūra vykdo licencijas išduodančios institucijos funkcijas, ir spręsti, ar Agentūros priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Taigi, Aplinkos ministerija nevertina, ar organizacija laikėsi licencijuojamos veiklos reikalavimų.
Organizacija Agentūrai privalo pateikti vieną iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. D1-576 patvirtintų Gamintojų ir importuotojų organizacijoms išduodamų dokumentų, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos, alyvos, baterijų ir akumuliatorių atliekų ar eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir vykdymo, lėšų, gautų pagal šias sutartis, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3 punkte nurodytų dokumentų, įrodančių, kad jų gaminių atliekų tvarkymas bus finansuojamas: banko garantiją arba laidavimo draudimo sutartį.
Taisyklių 6.2 papunktyje įtvirtinta, kad Aplinkos apsaugos agentūra priima tik tokias banko garantijas ir laidavimo draudimo sutartis, sudarytas tarp organizacijos, banko ar kitos kredito įstaigos, draudimo įmonės, kurios sudarytos Aplinkos ministerijos – Lietuvos Respublikos gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšų administratoriaus – naudai.
Remiantis Taisyklių 19 punktu, jei organizacija neįvykdė ar įvykdė dalį atitinkamų 7 punkte nurodytų prievolių, Aplinkos ministerija garantijos galiojimo laikotarpiu kreipiasi į banką ar kitą kredito įstaigą, draudimo įmonę, suteikusią banko garantiją ar sudariusią laidavimo draudimo sutartį, reikalaudama banko garantijoje ar laidavimo draudimo sutartyje nurodytą sumą ar jos dalį pervesti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, kaip Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme nurodytos Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšas.
Atsakovės atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepimo į patikslintą skundą motyvus ir jais vadovaudamasi prašė patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepime į patikslintą skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, remdamasi iš esmės tais pačiais motyvais, kurie yra išdėstyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į skundą.
Paaiškino, kad pareiškėja Agentūrai nurodytais raštais pateikė skrajutės pavyzdį bei laikraščio „Alytaus naujienos“ direktoriaus pasirašytą patvirtinimą, kad visos skrajutės buvo išplatintos. Agentūra, vadovaudamasi Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 54 dalimi ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne apibrėžta žodžio „skrajutė“ reikšme, nustatė, kad skrajutė yra reklaminis leidinys, tačiau nelaikytinas regionine spauda, o skrajučių platinimas kartu su regionine spauda nelaikytinas skelbimu regioninėje spaudoje. Taip pat Agentūra, atsižvelgdama į tai, kad EEĮ taisyklių 53 punkte aiškiai ir konkrečiai nurodyta pateikti leidinių kopijas, įtvirtintos normos dispozicijoje nesuteikta teisė pareiškėjai kaip įrodymą apie skrajučių išplatinimą pateikti leidinio direktoriaus pažymą, todėl nustatė, kad pareiškėja, pateikdama laikraščio direktoriaus pažymą, nesilaikė normoje aiškiai suformuluotos pareigos.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovės teismo posėdyje palaikė atsiliepimo į patikslintą skundą motyvus ir jais vadovaudamosi prašė patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Patikslintas skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjos narių ir pavedimo davėjų tiektas į rinką elektros ir elektroninės įrangos kiekis 2013 metais buvo 148,36 t, todėl Agentūra nustatė, kad pareiškėja, norėdama vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą antrąjį elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties variantą, turėjo įrengti ir tinkamai eksploatuoti 1 priėmimo vietą. Agentūra nustatė, kad pareiškėja įrengė 2 priėmimo vietas, esančias Vilniuje ir Kaune, tačiau visuomenės informavimą vykdė kartu su laikraščiu „Alytaus naujienos“, išplatindama 20 000 egzempliorių skrajučių. Agentūra nustatė, kad pareiškėja neinformavo visuomenės pagal EEĮ taisyklių reikalavimus, todėl turėjo vykdyti pirmąjį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties variantą, t. y. sutvarkyti 50 proc. elektros ir elektroninės įrangos 5B kategorijos atliekų skaičiuojant nuo 2013 m. į rinką išleisto kiekio. Pagal Agentūros turimus duomenis, 50 proc. kiekybinė užduotis pagal nurodytą elektros ir elektroninės įrangos kategoriją nebuvo įvykdyta. Agentūra 2015 m. gegužės 26 d. rašte (15.11)-A4-5763 Aplinkos ministerijai informavo, kad, atlikus visų organizacijų 2013 metais vykdytos veiklos vertinimą, nustatyta, kad viešoji įstaiga „Ekošviesa“ neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių. Aplinkos ministerija, remdamasi Agentūros informacija, ginčijamu 2015 m. gegužės 28 d. raštu Nr. (17-2)-D8-4094 „Dėl reikalavimo mokėti pagal banko garantiją Nr. 14-041983-GM“ kreipėsi į Banką su reikalavimu sumokėti nustatytą pinigų sumą pagal garantiją.
Ginčas byloje kilo dėl Aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 28 d. rašto Nr. (17-2)-D8-4094 „Dėl reikalavimo mokėti pagal banko garantiją Nr. 14-041983-GM“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja, inter alia, Atliekų tvarkymo įstatymas, EEĮ taisyklės ir Taisyklės.
Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalis nustato, kad atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.
Atliekų tvarkymo įstatymo 34² straipsnio 1 dalis nustato, kad, siekdami kolektyviai organizuoti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą, gamintojai ir importuotojai gali steigti šio Įstatymo 34²² straipsnyje nurodytą gamintojų ir importuotojų organizaciją (toliau – ir organizacija) ir (ar) tapti įsteigtos organizacijos dalyviais ar organizacijai sutartiniais pagrindais pavesti organizuoti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą ir vykdyti visas ar dalį šio Įstatymo nustatytų pareigų netapdami organizacijos dalyviais.
Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad, siekdama gauti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licenciją ir vykdydama veiklą išduotos licencijos pagrindu, organizacija, be Įstatymo 34²³ straipsnyje nurodytų dokumentų, turi turėti banko garantiją ar laidavimo draudimo sutartį, įrodančią, kad visų elektros ir elektroninės įrangos atliekų, kurios gali susidaryti per 3 mėnesius naudojant jos dalyvių ir gamintojų, ir importuotojų, pavedusių jai organizuoti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą, tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai elektros ir elektroninę įrangą, tvarkymas bus finansuojamas. Tokių dokumentų sudarymo, pateikimo ir jų reikalavimų vykdymo tvarką, lėšų, gautų pagal šiuos dokumentus, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Minėta Atliekų tvarkymo įstatymo 34² straipsnio 3 dalis yra detalizuota Taisyklėse. Taisyklių 7.1 punktas nustato, kad banko garantijoje ar laidavimo draudimo sutartyje numatyta suma ar numatytos sumos dalis išieškoma, jei elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licenciją turinti organizacija neįvykdo Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose ir (ar) 34¹ straipsnio 9 dalyje nurodytų prievolių.
Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta elektroninės įrangos gamintojų ir importuotojų pareiga organizuoti surinkimą, vežimą, apdorojimą atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais elektros ir elektroninę įrangą, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.
Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta pareiga apmokėti šios dalies 2 punkte nurodyto elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo, vežimo ir apdorojimo išlaidas, taip pat šios dalies 3 punkte nurodyto visuomenės švietimo ir informavimo organizavimo ir vykdymo išlaidas.
Iki 2014 m. balandžio 17 d. galiojusio Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio 6 dalyje buvo nustatyta, kad elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai turi organizuoti savo organizuojamose elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo sistemose, savivaldybių įrengtose didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse, iš platintojų surinktų buityje susidarančių elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą taip: iki 2005 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos visų buityje susidarančių atliekų (istorinių elektros ir elektroninės įrangos atliekų) tvarkymą rinkoje dalyvaujantys elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai turi finansuoti proporcingai jų užimamai atitinkamos kategorijos produktų grupės įrangos rinkos daliai. Vyriausybė nustato, kokį mažiausią elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekį turi sutvarkyti gamintojai ir importuotojai, atsižvelgdama į tokių atliekų pavojingumą, į per atitinkamus metus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos kiekį, ir į minimalius gamintojų ir importuotojų organizuojamų elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo sistemų kokybės reikalavimus. Elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai) ir eksportuotojai privalo aplinkos ministro nustatyta tvarka teikti duomenis apie surinktas, panaudotas (perdirbtas) ir eksportuotas elektros ir elektroninės įrangos atliekas (1 punktas); elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai turi finansuoti visos savo nuo 2005 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos buityje susidarančių atliekų tvarkymą (2 punktas).
Nuo 2014 m. balandžio 17 d. galiojanti Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio 9 dalis nustato, kad elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai turi organizuoti savo organizuojamose elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo sistemose, savivaldybių įrengtose didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse, iš platintojų surinktų buitinių elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą taip: iki 2005 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos visų buitinių atliekų (istorinių elektros ir elektroninės įrangos atliekų) tvarkymą rinkoje dalyvaujantys elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai turi finansuoti proporcingai jų užimamai atitinkamos kategorijos produktų grupės įrangos rinkos daliai (1 punktas); elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai turi finansuoti visos savo nuo 2005 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos buitinių atliekų tvarkymą (2 punktas).
EEĮ taisyklių 49 punktas nustato, kad įrengėjas privalo informuoti visuomenę apie galimybę atiduoti buitines elektros ir elektroninės įrangos atliekas, nurodydamas įrengėjo įrengtos priėmimo vietos (-ų) adresą (-us). Ši informacija turi būti paskelbta bent įrengėjo interneto svetainėje ir ne rečiau kaip kas tris mėnesius skelbiama regioninėje spaudoje.
EEĮ taisyklių 50 punktas nustato, kad jei įrengėjas neužtikrino priėmimo vietose surinktų atliekų perdavimo atliekų tvarkytojui (-ams), nevykdė priėmimo vietose surinktų elektros ir elektroninės įrangos atliekų apskaitos, neteikė apskaitos ataskaitų, nevykdė ar nepakankamai vykdė visuomenės informavimą, laikoma, kad įrengėjas priėmimo vietas eksploatavo netinkamai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 patvirtintose taisyklėse „Dėl Dokumentų, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir jų reikalavimų vykdymo, lėšų, gautų pagal šiuos dokumentus, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo ir elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių nustatymo“ sudarytas Elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių aprašas, kurio I skyriuje nustatyti du elektros ir elektroninės įrangos tvarkymo užduoties variantai 2012–2014 metais: pirmasis, susidedantis iš kiekybinės 50 proc. užduoties; antrasis, susidedantis iš kiekybinės 40 proc. užduoties ir kokybinės užduoties, nustatančios pareigą eksploatuoti ne mažiau kaip vieną elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietą. Būtinų elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietų skaičius priklauso nuo gamintojo ar importuotojo einamaisiais metais Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais patiekto elektros ir elektroninės įrangos kiekio ir turi būti ne mažesnis kaip viena priėmimo vieta 200 tonų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos.
EEĮ taisyklių 51 punkte nustatyta, kad gamintojas, importuotojas ar licencijuota gamintojų ir importuotojų organizacija, pasirinkę vykdyti Elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo 2 užduoties vykdymo variantą, registruodamiesi ir teikdami elektros ir elektroninės įrangos tiekimo rinkai apskaitos ir atliekų tvarkymo ataskaitas, turi pateikti numatomų įrengti ar įrengtų priėmimo vietų aprašymą ir informaciją apie priėmimo vietų eksploatavimą.
EEĮ taisyklių 52 punkte nustatyta, kad šių taisyklių 51 punkte nurodytus dokumentus individualiai ar kolektyviai priėmimo vietas steigiantis gamintojas ir importuotojas turi pateikti raštu arba el. paštu (skenuotus dokumentus) registruodamasis ir teikdamas ataskaitas Gamintojų ir importuotojų registravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. D1-291 „Dėl Gamintojų ir importuotojų registravimo taisyklių patvirtinimo“, ir Gaminių tiekimo rinkai apskaitos ir atliekų tvarkymo ataskaitų teikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. D1-290 „Dėl Gaminių tiekimo rinkai apskaitos ir atliekų tvarkymo ataskaitų teikimo taisyklių patvirtinimo“, nustatyta tvarka kartu su dokumentu, įrodančiu, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas, sudarytu pagal banko garantijos, laidavimo sutarties ir kitų sutarčių, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir vykdymo, lėšų, gautų pagal šias sutartis, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisykles.
EEĮ taisyklių 53 punkte nustatyta, kad kartu su informacija apie priėmimo vietų eksploatavimą įrengėjas pateikia leidinių, kuriuose buvo paskelbta EEĮ taisyklių 49 punkte nurodyta informacija, kopijas (skenuotas leidinių kopijas, nuotraukas ir pan.).
Pagal EEĮ taisyklių 6 priedą priėmimo vietos įrengėjui kyla pareiga per atitinkamus kalendorinius metus informaciją apie kiekvieną priėmimo vietą skelbti regioninėje spaudoje ne rečiau kaip kas tris mėnesius, t. y. per kiekvieną atitinkamų metų ketvirtį bent vieną kartą, o iš viso ne mažiau kaip 4 kartus per metus.
Apibendrinant teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad Atliekų tvarkymo įstatymas ir Taisyklės nustato pareigą elektros ir elektroninės įrangos gamintojams ir importuotojams (ir jų organizacijoms) įvykdyti Vyriausybės nustatytas atliekų tvarkymo užduotis, o šių užduočių neįvykdymas laikytinas Atliekų tvarkymo įstatymo nustatytų prievolių, inter alia, 34¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos pareigos organizuoti atliekų surinkimą, vežimą ir apdorojimą, pažeidimu ir yra pagrindas kreiptis dėl banko garantijoje nurodytos visos ar dalies sumos išieškojimo.
Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su atsakove ir trečiuoju suinteresuotu asmeniu, kad visuomenės informavimas apie priėmimo vietas Kaune ir Vilniuje neatitiko EEĮ taisyklių reikalavimų. Sistemiškai ir teleologiškai įvertinęs EEĮ taisyklių 49–53 punktų nuostatas teismas daro išvadą, kad šios nuostatos paskirtis yra pateikti regiono, kuriame įrengtos priėmimo vietos, gyventojams apie galimybę atiduoti buitines elektros ir elektroninės įrangos atliekas. Ginčo tarp šalių nėra, kad apie priėmimo vietas, įrengtas Kaune ir Vilniuje, šių miestų gyventojai nebuvo informuojami, o buvo informuojami Alytaus regiono gyventojai. Tai neatitinka EEĮ taisyklių siekiamų tikslų ir protingumo principo.
Taisyklių 7.1 punktas nustato, kad banko garantijoje ar laidavimo draudimo sutartyje numatyta suma ar numatytos sumos dalis išieškoma, jei elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licenciją turinti organizacija neįvykdo Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose ir (ar) 34¹ straipsnio 9 dalyje nurodytų prievolių.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas – prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais).
Taigi šiuo atveju reikalavimas grąžinti garantijos sumą siejamas su tuo, kad visų elektros ir elektroninės įrangos atliekų, kurios gali susidaryti per 3 mėnesius, naudojant jos dalyvių ir gamintojų, ir importuotojų, pavedusių jai organizuoti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą, tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai elektros ir elektroninę įrangą, tvarkymas bus finansuojamas. Taigi, jeigu nustatyta, kad pareiškėjai elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo kiekybinė užduotis buvo 50 procentų, vadinasi, Atliekų tvarkymo įstatymo 34² straipsnio 3 dalyje ir Taisyklių 3.1 papunktyje nustatyta banko garantija yra skirta užtikrinti šių atliekų tvarkymo finansavimą, todėl nuostoliai pagal šių teisinių santykių prigimtį yra galimi tik už neįvykdytą prievolės dalį, t. y. už tą elektros ir elektroninės įrangos atliekų dalį, kuri liko nesutvarkyta neįvykdžius Atliekų tvarkymo įstatymo 34⁴ straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose ir (ar) Atliekų tvarkymo įstatymo 34⁴ straipsnio 3 dalyje nurodytų prievolių. Pareiškėja įvykdė 40,65 procento iš 50 privalomų procentų kiekybinės užduoties.
Kadangi pareiškėja įvykdė tik 81,3 procento (jei 50 – 100 proc., o 40,65 – x proc., tai x = 40,65 * 100 / 50 = 81,3 proc.) prievolės tinkamai sutvarkyti atliekas, garantija gali būti užtikrinama tik likusi neįvykdyta prievolės dalis, kuri yra 18,7 procento arba 4 539,2 Eur, todėl teismas daro išvadą, kad atsakovė nepagrįstai pareikalavo sumokėti visą garantijos sumą pagal banko garantiją Nr. 14-041983-GM, taip pažeisdama ir proporcingumo principą.
Remiantis išdėstytais argumentais, patikslintas skundas tenkintinas iš dalies – panaikintina atsakovės Aplinkos ministerijos sprendimo dalis dėl reikalavimo išmokėti 19 734,58 Eur pagal banko garantiją Nr. 14-041983-GM ir atsakovė įpareigotina priimti sprendimą dėl 19 734,58 Eur sumos pagal banko garantiją Nr. 14-041983-GM grąžinimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais ir 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos VšĮ „Ekošviesa“ patikslintą skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti 2015 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos rašto Nr. (17-2)-D8-4094 „Dėl reikalavimo mokėti pagal banko garantiją Nr. 14-041983-GM“ dalį dėl reikalavimo išmokėti 19 734,58 Eur (devyniolika tūkstančių septynis šimtus trisdešimt keturis eurus ir penkiasdešimt aštuonis centus) pagal 2014 m. birželio 2 d. banko garantiją Nr. 14-041983-GM.
Įpareigoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją priimti sprendimą dėl 19 734,58 Eur (devyniolikos tūkstančių septynių šimtų trisdešimt keturių eurų ir penkiasdešimt aštuonių centų), išreikalautų pagal 2014 m. birželio 2 d. banko garantiją Nr. 14-041983-GM, grąžinimo.
Likusią patikslinto skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.