Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos „EEPA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos „EEPA“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims „Danske Bank“ A/S Lietuvos filialui ir Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas asociacija „EEPA“ (toliau – ir pareiškėjas, Asociacija) 2016 m. vasario 12 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2015 m. gegužės 28 d. raštą Nr. (17-2)-D8-4095 „Dėl reikalavimo mokėti pagal banko garantiją Nr. IGL308164V“ (toliau – ir Raštas).Pareiškėjas paaiškino, kad Raštu jam nurodyta „Danske Bank“ A/S Lietuvos filialui (toliau – ir Bankas) į valstybės biudžetą sumokėti Banko 2013 m. rugpjūčio 9 d. suteiktos banko garantijos Nr. IGL308164V (toliau – ir Banko garantija) dalį (570 711,53 Eur). Rašte nepagrįstai teigiama, jog pareiškėjas neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų elektros ir elektroninės įrangos užduočių, nes ši pareiga nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. buvo nustatyta tik Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 34²³ straipsnio 10 dalyje, nuo 2014 m. balandžio 1 d. – 34¹ straipsnio 1 dalies 6 punkte, o ne 34¹ straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose bei 6 dalyje, šių Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatų pareiškėjas nepažeidė. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. D1-481 patvirtintų Elektros ir elektroninės įrangos bei jos atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Atliekų tvarkymo taisyklės) 49 punktą, pareiškėjas turėjo eksploatuoti bent 93 elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietas, bet 2013 m. I ir II ketvirčiais regioninėje spaudoje buvo paskelbta apie 111 vietų, 2013 m. III ir IV ketvirčiais – 114 vietų. Taigi, pareiškėjas įvykdė teisės aktuose nustatytus įpareigojimus. Be to, Aplinkos apsaugos agentūra (toliau – ir Agentūra) niekada jo neinformavo apie netinkamą pareigų vykdymą 2013 m. ir / ar priėmė atitinkamą sprendimą. Priešingai, Agentūra 2014 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. (15.1 l)-A4-8003 pareiškėją informavo, kad 2013 m. elektros ir elektroninės įrangos ataskaita priimama, vertinamas užduočių įvykdymas. Pareiškėjas teigė iki Agentūros 2015 m. gegužės 22 d. rašto nežinojęs apie tai, kad naikinamos jo pažymos, kurias išdavė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB „Metrail“).Pareiškėjas 2017 m. kovo 31 d. papildomuose paaiškinimuose atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog pareiškėjas tinkamai eksploatavo privalomą atliekų priėmimo vietų skaičių, t. y. įvykdė elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 2 varianto kokybinės užduoties dalį. Pareiškėjo nuomone, jis 2013 m. įvykdė ne tik kokybinę, bet ir kiekybinę elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties dalį. Iš Agentūros 2015 m. gegužės 26 d. rašto turinio neaišku, kokio konkretaus atliekų tvarkytojo, kokiais kiekiais elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo atskirų kategorijų Vyriausybės nustatytos užduotys nebuvo įvykdytos, kokia neįvykdymo suminė išraiška, kuo grindžiama konkreti Rašte reiškiama suma (Banko garantija). Be šio Rašto pareiškėjui žinomas tik vienintelis 2013 m. panaikintų elektros ir elektroninės įrangos atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų panaikinimo atvejis, susijęs su UAB „Metrail“ išduotais dokumentais. Tačiau nei iš Rašto, nei iš Ministerijos 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. VR-17.5-35 neaišku, ar minėtas sprendimas panaikinti UAB „Metrail“ išduotus dokumentus padarė kokią nors įtaką Rašto priėmimui, jei taip – kokią. Pareiškėjo vertinimu, minėti dokumentai nebuvo susiję.Pareiškėjas 2017 m. gegužės 30 d. papildomuose paaiškinimuose teigė, jog nebuvo jokio sprendimo, kurio pagrindu būtų konstatuotas Atliekų tvarkymo taisyklių 7.1 punkte nurodytas faktinis pagrindas, todėl negalima konstatuoti ir Rašte nurodytų pažeidimų. Iki proceso šalių rašytinių paaiškinimų pareiškėjas nebuvo susipažinęs su Ministerijos 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. VR-17.5-35. Agentūra, vertindama pareiškėjo veiklą 2013 m., ją vertino tik visuomenės informavimo regioninėje spaudoje apie elektros ir elektroninės įrangos priėmimo vietas aspektu, t. y. priėmimo vietų įrengimas, perkėlimas, eksploatavimo trukmė rengiant Raštą nebuvo vertinami. Reikalavimas, susijęs su informavimu (suderinimu) apie priėmimo vietos adreso pakeitimą, buvo nustatytas tik nuo 2014 m. birželio 6 d., kaip ir reikalavimas įrengiant priėmimo vietas suderinti su savivaldybe, kurios teritorijoje steigiama priėmimo vieta (Atliekų tvarkymo taisyklių 35 ir 39 p.). Byloje nebuvo ginčo dėl to, ar priėmimo vieta eksploatuojama ne trumpiau kaip vienerius metus. Reikalavimas pervesti visą banko garantijos sumą buvo nepagrįstas.Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 27 d. pareiškime pastebėjo, jog atsakovas nepateikė paaiškinimų, kaip Rašto priėmimo metu buvo apskaičiuota užduoties kiekybinė dalis, ar buvo įvertinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento panaikinti UAB „Metrail“ elektros ir elektroninės įrangos atliekų sutvarkymą patvirtinantys dokumentai. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, reikšdamas reikalavimą, neatsižvelgė į Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. (38-2)-VR-1.7-733 galbūt panaikintų UAB „Metrail“ elektros ir elektroninės įrangos atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus.Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.Atsakovo teigimu, Banko garantijoje numatyta, kad vienas iš atvejų, kai išmokami pinigai pagal šią garantiją, yra kai elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licenciją turinti organizacija neįvykdo Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose ir (ar) 6 dalyje nurodytų prievolių. Rašte nurodytos minėtos Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatos atitiko nurodytąsias Banko garantijoje. Pareiškėjas, norėdamas vykdyti Vyriausybės patvirtintos elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 2 variantą (kiekybinė užduotis 40 proc.), turėjo eksploatuoti ne mažiau kaip 93 elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietas, tačiau šios pareigos neįvykdė. Atsakovo nuomone, Raštas atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, o reikalaujama suma (1 970 552,76 Lt (570 711,53 Eur)) atitiko tą Banko garantijoje nuodytos sumos (2 225 300,85 Lt (644 491,67 Eur)) dalį, kuri, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-576 patvirtintų Gamintojų ir importuotojų organizacijoms išduodamų dokumentų, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos, alyvos, baterijų ir akumuliatorių atliekų ar eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir vykdymo, lėšų, gautų pagal šias sutartis, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklių (toliau – ir Lėšų naudojimo taisyklės) nuostatomis, skirta užtikrinti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo finansavimą.Atsakovas 2017 m. kovo 30 d. paaiškinimuose nurodė, kad, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, jis kreipėsi į Agentūrą, kuri jį 2017 m. kovo 27 d. raštu informavo, jog pareiškėjo atliekų tvarkymo organizavimo veiklos vertinimo rezultatai nekeistini.Atsakovas 2017 m. gegužės 5 d. paaiškinimuose pažymėjo, kad Raštas laikytinas sprendimu, sukeliančiu pareiškėjui teisines pasekmes, o Agentūros 2015 m. gegužės 26 d. raštas, skirtas Ministerijai, buvo informacinio-konstatuojamojo pobūdžio.Atsakovas 2017 m. spalio 5 d. rašte akcentavo, kad Agentūra atliko pareiškėjo 2013 m. Vyriausybės nustatytų elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių vertinimą ir 2015 m. gegužės 26 d. raštu Nr. (15.11)-A4-5763 informavo Ministeriją, jog pareiškėjas šių užduočių neįvykdė. Ministerija nurodė kreipusis į Agentūrą, prašydama paaiškinti, kaip turėtų būti apskaičiuotas reiškiamo reikalavimo sumos dydis, kiek lėšų reikėjo sutvarkyti pareiškėjo elektros ir elektroninės įrangos atliekų nesutvarkytą dalį.Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.Agentūra paaiškino, kad, remiantis pareiškėjo 2014 m. pateiktomis regioninės spaudos straipsnių kopijomis, ji buvo informuota tik apie 87 elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietas iš 108 įrengtų vietų, todėl nustatyta, kad pareiškėjas tinkamai neeksploatavo reikiamo priėmimo vietų skaičiaus ir turėjo vykdyti Vyriausybės patvirtintos elektros ir elektroninės įrangos tvarkymo užduoties 1 variantą. Pareiškėjas neįvykdė 50 proc. užduoties, atsižvelgiant į tai, kad ne mažiau kaip 80 proc. kiekybinės atliekų tvarkymo užduoties reikėjo įvykdyti, atsižvelgiant į elektros ir elektroninės įrangos kategoriją. 2015 m. gegužės 26 d. raštas Nr. (15.11)-A4-5763 buvo skirtas informuoti Ministeriją apie elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių neįvykdymą tam, kad ji galėtų realizuoti teisę kreiptis dėl užtikrinimo. Pareiškėjo 2013 m. ataskaitų priėmimas nelaikytinas patvirtinimu, jog jis vykdė visas Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytas licencijuojamos veiklos sąlygas.Agentūra 2017 m. balandžio 7 d. papildomuose paaiškinimuose nurodė, jog vieninteliai dokumentai, pagal kuriuos galėjo būti vertinama pareiškėjo elektros ir elektroninės įrangos priėmimo vietų eksploatacija, buvo Lėšų naudojimo taisyklių 5, 6 priedai ir 53 punkte nurodyti dokumentai. 2013 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. (2.3)-A4-4368 Agentūra pareiškėjui paaiškino, kad priėmimo vietų skaičius galėjo keistis, tačiau turėjo būti užtikrintas būtinas priėmimo vietų skaičius pagal pareiškėjo narių į rinką tiekiamos elektros ir elektroninės įrangos kiekį; panaikinus vienas priėmimo vietas ir įsteigus naujas, pareiškėjas Agentūrai privalėjo pateikti Lėšų naudojimo taisyklių 51 punkte nurodytus priedus. Agentūra 2013 m. negavo jokių dokumentų ar informacijos, patvirtinančių faktines aplinkybes apie pareiškėjo elektros ir elektroninės įrangos priėmimo vietų perkėlimą ar pakeitimą. Pareiškėjo teiktuose Lėšų naudojimo taisyklių 5 ir 6 prieduose nebuvo atlikti tikslinimai, kurie įrodytų, jog jis 2013 m. perkėlė priėmimo vietas. Be to, pareiškėjas patikslintų priedų nepateikė iki šiol. Agentūra paaiškino pareiškėjo elektros ir elektroninės įrangos priėmimo vietų vertinimą atlikusi pagal jo 2014 m. kovo 28 d. raštu Nr. 20130228-03 bei 2014 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 20140912-126 pateiktą informaciją ir 2016 m. vasario 8 d. pareiškime nurodytus priėmimo vietų adresus. Sprendimai buvo priimti remiantis duomenimis, pareiškėjo pateiktais iki Rašto priėmimo.Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.Departamentas paaiškino, kad Departamento Vilniaus miesto agentūra 2014 m. vasario 14 d. raštu Nr. VR-14.6-276 pradėjo UAB „Metrail“ planinį patikrinimą. Departamentas 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. VR-17.5-35 patvirtino 2015 m. kovo 9 d. patikrinimo aktą Nr. VR-14.7-101, tokiu būdu panaikindamas UAB „Metrail“ išduotus dokumentus. Pareiškėjas dėl Departamento 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. VR-17.5-35 inicijavo teisminį procesą, nes juo buvo panaikinti ir jam UAB „Metrail“ išduoti atliekų tvarkymo užduočių įvykdymą įrodantys dokumentai. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi teisminis procesas sustabdytas, iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-00069-13. Departamento nuomone, pareiškėjo minėtas 2013 m. gruodžio 13 d. patikrinimo aktas Nr. VR-14.7-801 neprieštaravo 2015 m. kovo 9 d. patikrinimo aktui Nr. VR-14.7-101, nes šių patikrinimų tikslai buvo skirtingi.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo asociacijos „EEPA“ skundą tenkino iš dalies ir panaikino atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 28 d. raštą Nr. (17-2)-D8-4095, įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti klausimą dėl sumų pagal pareiškėjo prašymu „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo 2013 m. rugpjūčio 9 d. suteiktą banko garantiją Nr. IGL308164V išieškojimo procedūrų, bei pareiškėjui iš atsakovo priteisė 1 388,87 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.Teismas nustatė, jog pareiškėjas Agentūrai 2013 m. liepos 8 d. raštu Nr. 20130708-01 pateikė 2013-2014 m. numatomų įrengti ir jau įrengtų elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietų sąrašą. „Danske Bank“ A/S Lietuvos filialas 2013 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjui suteikė banko garantiją. Pareiškėjas ir Bankas sudarė 2014 m. birželio 3 d. susitarimą Nr. IG201308-01 13-P-1, kuriuo, be kita ko, Banko garantijos galiojimo terminas pratęstas iki 2015 m. birželio 1 d. Pareiškėjas 2013 m. spalio 9 d. raštu Nr. EEPA20131009-28 Agentūrai nurodė ketinantis panaikinti keletą pateiktame priėmimo vietų aprašyme nurodytų atliekų surinkimo vietų bei pageidaujantis į atliekų priėmimo vietų sąrašą įtraukti naujus elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo taškus, prašė suteikti informaciją apie tam reikiamus atlikti veiksmus. Agentūra 2013 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. (2.3)A4-4368 pareiškėjui nurodė, kad priėmimo vietų skaičius galėjo keistis, tačiau turėjo būti užtikrintas būtinas priėmimo vietų skaičius pagal pareiškėjo narių į rinką tiekiamos elektros ir elektroninės įrangos kiekį, ir kad, panaikinus vienas priėmimo vietas ir įsteigus naujas, pareiškėjas Agentūrai privalėjo pateikti Lėšų naudojimo taisyklių 51 punkte nurodytus priedus.Agentūra 2013 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. (2.3)A4-4329 pareiškėją informavo, jog, be kita ko, priimta jo 2013 m. I ketvirčio elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo ir organizavimo ataskaita, 2014 m. balandžio 22 d. raštu Nr. (2.3)A4-1602 – 2013 m. II ir III ketvirčių ataskaitos. Pareiškėjas Agentūrai 2014 m. vasario 28 d. raštu Nr. 20130228-03 pateikė 2013 m. ataskaitą apie elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo veiklos organizavimo plano vykdymą, taip pat 2013 m. liepos 26 d., 2013 m. rugpjūčio 14 d., 2013 m. rugsėjo 9, 10, 24 ir 26 d., 2013 m. spalio 24 d. bei 2013 m. gruodžio 27 d. pranešimus žiniasklaidai. Pareiškėjas 2014 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 20140520-88 Agentūrai pranešė perkeliantis vieną atliekų priėmimo vietą: iš (duomenys neskelbtini), į duomenys neskelbtini). Agentūra 2014 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. (15.11)A4-8003 informavo pareiškėją, jog, be kita ko, priimta elektros ir elektroninių įrangos atliekų tvarkymo ir organizavimo ataskaita, bet jos priėmimas nebuvo patvirtinimas apie visų licencijuojamos veiklos sąlygų laikymąsi.Departamento direktorius 2015 m. gegužės 22 d. raštu Nr. (38-2)-VR-1.7-733 informavo Agentūrą apie priimtą 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. VR-17.5-35, patvirtinantį patikrinimo akto išvadą, kurioje pripažinta, jog UAB „Metrail“ nesutvarkė elektros ir elektroninės įrangos atliekų. Agentūra 2015 m. gegužės 26 d. raštu Nr. (15.11)-A4-5763 Ministerijai nurodė, jog 50 proc. kiekybinė užduotis pagal nurodytas kategorijas buvo neįvykdyta, todėl siūlė iki 2015 m. birželio 1 d. pradėti pareiškėjo Banko garantijos sumų išieškojimo procedūras, nurodant, kad nustatyti Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytos prievolės neįvykdymo atvejai. Ministerijai 2015 m. gegužės 28 d. priėmus Raštą, Bankas 2015 m. birželio 1 d. jį persiuntė pareiškėjui. Raštas priimtas remiantis Agentūros 2015 m. gegužės 26 d. rašte Nr. (15.11)-A4-5763 nustatytomis aplinkybėmis. Atsakovas teismo posėdyje paaiškino, jog jis, priimdamas Raštą, savarankiškai iš esmės nevertino šiame Agentūros rašte nustatytų aplinkybių ir konstatuotų pažeidimų.Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 28 d. nutartyje, kuria buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, konstatavo, kad nebuvo pagrindo sutikti su atsakovo išvada, jog pareiškėjas, pasirinkęs elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 2 variantą, neįvykdė kokybinės šios užduoties dalies, t. y. netinkamai eksploatavo bent 93 atliekų priėmimo vietas, todėl teismui, nagrinėjant bylą iš naujo, nebuvo pagrindo kitaip aiškinti kokybinės užduoties dalies atlikimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikė, jog nebuvo pagrindo teigti, kad pareiškėjas įvykdė elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 2 variantą, kadangi Rašte nurodoma, kad jis nebuvo įvykdęs užduoties kiekybinės dalies.Teismas pastebėjo, kad Agentūros 2015 m. gegužės 26 d. rašto Nr. (15.11)-A4-5763 2 dalies antroje pastraipoje nurodyti tam tikrų elektros ir elektroninės įrangos atliekų kategorijų sutvarkymo skaičiai procentais bei trečioje, ketvirtoje ir penktoje pastraipose nurodytas užduoties neįvykdymo procentas (50 proc.) nebuvo paaiškinti jokiais išsamiais skaičiavimais ir įrodymais. Teismo posėdžio metu Agentūra paaiškino, kad tokie skaičiavimai nebuvo surašomi į sprendimą, jie saugomi Agentūros kompiuterinėse duomenų bazėse. Šie skaičiavimai teismui nebuvo pateikti. Atsakovo ir Agentūros atstovai negalėjo paaiškinti, kaip nagrinėjamu atveju buvo nustatyti tam tikrų elektros ir elektroninės įrangos atliekų kategorijų sutvarkymo skaičiai procentais ir kaip buvo nustatytas užduoties neįvykdymo procentas. Taigi, nei ginčijamame Ministerijos Rašte, nei Agentūros 2015 m. gegužės 26 d. rašte Nr. (15.11)-A4-5763 nebuvo išdėstyti aiškūs ir pakankami motyvai, įskaitant aiškius ir tikslius skaičiavimus apie elektros ir elektroninės įrangos atliekų kategorijų sutvarkymą ir užduoties neįvykdymą, kuriais remdamasis teismas galėtų objektyviai ir nešališkai įvertinti, ar priimtas Raštas buvo teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas, kaip institucija, priimanti sprendimą dėl išieškojimo procedūrų pradėjimo, turėjo pareigą iš esmės įvertinti jam pateiktos informacijos pagrįstumą, be kita ko, kreiptis į už teikiamos informacijos išsamumą atsakingą instituciją su prašymu (įpareigojimu) patikslinti informaciją. Šiuo atveju Agentūros 2015 m. gegužės 26 d. rašte Nr. (15.11)-A4-5763 išdėstytos aplinkybės nebuvo pakankamos įsitikinti teikiamos informacijos pagrįstumu. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, jog Raštas neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų – buvo nemotyvuotas ir neišsamus, todėl naikintinas. Atitinkamai buvo pagrindas atsakovą įpareigoti iš naujo nagrinėti klausimą dėl sumų pagal Banko garantiją išieškojimo iš pareiškėjo procedūrų.Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą iš atsakovo priteisti 1 696 Eur bylinėjimosi išlaidų, šį prašymą tenkino iš dalies ir jam priteisė 1 388,87 Eur.

III.

Pareiškėjas asociacija „EEPA“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimo dalį, kuria atsakovas įpareigotas iš naujo nagrinėti klausimą dėl sumų pagal pareiškėjo prašymu „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo 2013 m. rugpjūčio 9 d. suteiktą banko garantiją Nr. IGL308164V išieškojimo procedūrų, pakeisti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjas pabrėžia, jog, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.96 straipsnio 1 dalies 2 punktą, banko garantija baigiasi, kai sueina joje nustatytas garantijos terminas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad garantijoje numatytas galiojimo terminas yra naikinamasis. Banko garantijoje nurodyta, jog ši garantija galioja iki 2014 m. birželio 1 d. Banko garantijos sąlygos buvo pakeistos 2014 m. birželio 1 d., jos galiojimo terminą pratęsiant iki 2015 m. birželio 1 d. Tai, kad teismas panaikino 2015 m. gegužės 28 d. Raštą, reiškia, jog reikalavimo pagal Banko garantiją joje nustatytais terminais Bankas negavo, t. y. atsakovui nebeliko pagrindo kreiptis pagal Banko garantiją, nes suėjo jos terminas. Teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą nagrinėti klausimą dėl sumų pagal Banko garantiją išieškojimo procedūrų, nes atitinkamas atsakovo reikalavimas bus beprasmis ir prieštaraus tiek teisės aktu, tiek ir Banko garantijos nuostatoms.Pareiškėjas pažymi, jog teismas, pagrįstai nurodydamas, jog nei atsakovas, nei Agentūra išvis nevertino Rašte nurodytos sumos, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad byloje esantys duomenys (skaičiavimai) patvirtino, kad pareiškėjas įvykdė elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 2 varianto kiekybinę dalį. Atsakovas ir Agentūra neatsižvelgė į kartu su Departamento 2015 m. gegužės 22 d. raštu Nr. (38-2)-VR-1.7-733 siųstus dokumentus, t. y. galbūt panaikintus UAB „Metrail“ elektros ir elektroninės įrangos atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Agentūros 2015 m. gegužės 26 d. rašte Nr. (15.11)-A4-5763 nurodyta informacija apie 2013 m. sutvarkytų atliekų kiekius atitinka pareiškėjo pateiktoje 2013 m. veiklos plano vykdymo ataskaitoje nurodytus duomenis, į kurią buvo įtraukti ir UAB „Metrail“ atliekų sutvarkymą patvirtinančiuose dokumentuose nurodyti atliekų kiekiai. Atsakovas ir Agentūra, skaičiuodami užduoties kiekybinę dalį, rėmėsi visais pareiškėjo nurodytais sutvarkytų atliekų kiekiais. Tik po teismo įpareigojimo (2017 m. rugsėjo mėn.) buvo apskaičiuotas užduoties kiekybinės dalies vykdymas 2013 m., įvertinus Departamento 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. VR-17.5-35 galbūt panaikintuose UAB „Metrail“ elektros ir elektroninės įrangos atliekų sutvarkymą patvirtinančiuose dokumentuose nurodytus atliekų kiekius. Atsižvelgiant į atsakovo paaiškinimus, jog jis tik 2017 m. gegužės 2 d. gavo Departamento 2015 m. gegužės 22 d. rašto Nr. (38-2)-VR-1.7-733 nuorašą, laikytina, jog atsakovas, Rašte suformuluodamas atitinkamus reikalavimus, nedisponavo ir nevertino šio rašto turiniu. Be to, Agentūra nurodė į atsakovą kreipusis tik vieninteliu pagrindu – informuodama, jog nebuvo tinkamai eksploatuotos priėmimo vietos, dėl ko turėjo būti vykdomas elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 1 variantas. Agentūra paaiškinimuose nurodė laikanti, kad pareiškėjas užduotis įvykdė, Agentūra pareiškėjo atžvilgiu nepriėmė jokių sprendimų dėl 2013 m. užduočių vykdymo. Taigi, teismas, įpareigodamas atsakovą nagrinėti klausimą dėl sumų pagal Banko garantiją išieškojimo procedūrų, atsakovui ir Agentūrai suteikia galimybę, iš naujo vertinant pareiškėjo užduoties vykdymo varianto kiekybinę dalį, atlikti veiksmus, kurie nebuvo atlikti priimant Raštą.Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Atsakovo nuomone, kreipimasis į Banką 2015 m. gegužės 28 d. Raštu atitiko Banko garantijoje nurodytas sąlygas. Banko garantija yra skirta užtikrinti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo finansavimą, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą. Teismas skundžiamame sprendime nekonstatavo, kad atsakovas neturėjo teisės ir pagrindo kreiptis į Banką dėl Banko garantijoje nurodytos sumos pervedimo į valstybės biudžetą. Nebuvo pagrindo išvadai, kad teismo sprendimas buvo neteisingas, prieštaravo teisės aktų nuostatoms ar objektyviems įrodymams byloje. Be to, pareiškėjo teiginys, jog jis įvykdė elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 2 varianto kiekybinę dalį yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Iš Agentūros 2015 m. gegužės 26 d. rašto Nr. (15.11)-A4-5763 turinio matyti, kurių elektros ir elektroninės įrangos atliekų kategorijų tvarkymo užduoties pareiškėjas nėra įvykdęs, t. y. 2 varianto kiekybinės dalies. Agentūra, rengdama 2015 m. gegužės 26 d. raštą, rėmėsi Departamento 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. VR-17.5-35 ir 2015 m. gegužės 22 d. raštu Nr. (38-2)-VR-1.7-733. Apeliacinio skundo teiginius, jog Agentūra nėra konstatavusi juridinio fakto dėl pareiškėjo 2013 m. užduočių nevykdymo, paneigia tai, jog Agentūra 2015 m. gegužės 26 d. raštu Nr. (15.11)-A4-5763 Ministeriją informavo apie šių užduočių neįvykdymą, nurodydama tokios išvados motyvus. Atsakovas pažymi, jog Rašte nurodytas jo teisinis pagrindas – Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio, Gamintojų ir importuotojų organizacijos veiklos organizavimo plano, finansavimo schemos ir švietimo programos rengimo, derinimo ir ataskaitų bei informacijos apie jų vykdymą teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. D1-57 (toliau – ir Informacijos teikimo tvarka), bei Lėšų naudojimo taisyklių nuostatos, ir faktinis pagrindas – Agentūros pateiktos informacijos pagrindu padaryta išvada dėl pareiškėjo elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių ir Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnyje numatytų prievolių nevykdymo.Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Agentūra akcentuoja, jog Banko garantijoje nenurodyta, kad, reiškiant reikalavimą dėl garantijoje numatytų sumų, turi būti konstatuotas Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatų pažeidimas. Tokio reikalavimo turinyje turi būti pateikiama tik informacija, privaloma pateikti pagal garantijos sąlygas, pateikiami visų garantijos sąlygų įvykdymą patvirtinantys dokumentai. Atsakovas atitinkamą reikalavimą Bankui suformulavo Rašte. Atsakydama į pareiškėjo teiginius, kad Agentūra jo atžvilgiu nėra priėmusi jokių sprendimų dėl 2013 m. užduočių vykdymo, Agentūra paaiškina, jog, iki informacijos pateikimo Ministerijai, ji neturėjo pareigos priimti kitą papildomą specialų sprendimą, patvirtinantį pareiškėjo prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, ir jį informuoti apie elektros ir elektronikos įrenginių atliekų tvarkymo užduoties vykdymą (nevykdymą). Agentūra pareigą apie tokį nevykdymą informuoti Ministeriją įvykdė tinkamai, 2015 m. gegužės 26 d. raštu Nr. (15.11)-A4-5763. Pateikdama informaciją atsakovui, Agentūra įvertino, be kita ko, Departamento 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. VR-17.5-35 ir 2015 m. gegužės 22 d. raštu Nr. (38-2)-VR-1.7-733 pateiktus duomenis. Tai, kad tikslūs paskaičiavimai dėl nesutvarkytų elektros ir elektronikos įrenginių atliekų kiekų pagal konkrečias kategorijas buvo pateikti tik 2017 m. rugsėjo mėn., šio juridinio fakto nepaneigia. Agentūros vertinimu, teismas pagrįstai nusprendė, jog Rašte nėra išdėstyti aiškūs ir pakankami motyvai, kuriais remdamasis jis galėtų objektyviai ir nešališkai įvertinti, ar šis raštas yra teisėtas ir pagrįstas, ir įpareigojo atsakovą priimti motyvuotą sprendimą dėl reikalavimo pagal Banko garantiją.Trečiasis suinteresuotas asmuo „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.„Danske Bank A/S“ Lietuvos filialas paaiškina, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-5007-560/2015 uždraudė Bankui išmokėti atsakovui Rašte nurodytą sumą, todėl šios sumos išmokėjimas buvo sustabdytas. Kadangi šiuo metu Raštas yra panaikintas, o Banko garantijos terminas – suėjęs, įpareigojimas atsakovą iš naujo nagrinėti klausimą dėl sumų pagal šią garantiją išieškojimo procedūrų yra nepagrįstas ir prieštarauja Civilinio kodekso nuostatoms.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.Byloje sprendžiama dėl atsakovo Aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 28 d. rašto Nr. (17-2)-D8-4095 „Dėl reikalavimo mokėti pagal banko garantiją Nr. IGL308164V“, kuriuo „Danske Bank“ A/S Lietuvos filialo reikalaujama į valstybės biudžetą sumokėti 2013 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjui suteiktos banko garantijos Nr. IGL308164V dalį – 570 711,53 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.Pirmosios instancijos teismas 2017 m. spalio 27 d. sprendimu, pareiškėjo skundą tenkindamas iš dalies, panaikino atsakovo 2015 m. gegužės 28 d. raštą Nr. (17-2)-D8-4095, įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti klausimą dėl sumų pagal pareiškėjo prašymu „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo 2013 m. rugpjūčio 9 d. suteiktą banko garantiją Nr. IGL308164V išieškojimo procedūrų.Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija tik tą teismo sprendimo dalį, kuria atsakovas įpareigotas iš naujo nagrinėti klausimą dėl sumų pagal pareiškėjo prašymu „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo 2013 m. rugpjūčio 9 d. suteiktą banko garantiją Nr. IGL308164V išieškojimo procedūrų, kadangi suėjęs garantijoje numatytas galiojimo terminas, kuris yra naikinamasis.Pažymėtina, kad, pagal ABTĮ nuostatas, tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su pareiškėjo pareiga tiksliai suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą. Tinkamas skundo (prašymo) dalyko (ir pagrindo) suformulavimas, be kita ko, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir pareiškėjo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Skundo (prašymo) pagrindas – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia ir formuluoja skundo (prašymo) dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Pareiškėjas privalo nurodyti tik faktinį skundo (prašymo) pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Todėl vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (ABTĮ 86 str. 2 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017).ABTĮ 80 straipsnio 2 nustato, kad administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.Nagrinėjamoje byloje pareikštu vieninteliu reikalavimu pareiškėjas prašė panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 28 d. raštą Nr. (17-2)-D8-4095 „Dėl reikalavimo mokėti pagal banko garantiją Nr. IGL308164V“, t. y. siekė pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu atsakovo kreipimąsi į banką sumokėti dalį banko garantijoje nurodytos sumos į valstybės biudžetą. Tenkindamas pareiškėjo reikalavimą pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, Aplinkos ministerijos raštą panaikino, konstatavęs, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų – yra nemotyvuotas ir neišsamus. Tokiu būdu teismas išsprendė tarp šalių kilusį administracinį ginčą pareiškėjo skunde suformuluotose ribose, įtvirtinus pareiškėjo siektą materialųjį teisinį rezultatą – atsakovo rašto panaikinimą.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo teisė pavesti institucijai pakartotinai atlikti tyrimą iš esmės yra išimtinio pobūdžio. Ši teisė pripažintina tik tais atvejais, kai egzistuoja objektyvi būtinybė iš naujo atlikti tam tikrus viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtus veiksmus, kuriais turėtų būti pašalintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kliudančios priimti pagrįstą sprendimą dėl kilusio ginčo (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2277/2011) ir kai teismo įpareigojimu atsakovui iš naujo vykdyti atitinkamą administracinę procedūrą ar jos dalį yra išsprendžiamas ginčas iš esmės (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrindė pakartotinės administracinės procedūros ar jos dalies poreikio pareiškėjo skunde teismui suformuluoto ginčo išsprendimui iš esmės ar būtinybės pagal ABTĮ 80 straipsnio 2 dalies nuostatas peržengti skundo reikalavimo ribas. Be to, sprendime nevertintas pareiškėjo prašymu „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo 2013 m. rugpjūčio 9 d. suteiktos banko garantijos Nr. IGL308164V galiojimo terminas. Todėl sprendimo dalis dėl atsakovo įpareigojimo iš naujo nagrinėti klausimą dėl sumų pagal pareiškėjo prašymu „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo 2013 m. rugpjūčio 9 d. suteiktą banko garantiją Nr. IGL308164V išieškojimo procedūrų naikinama.Vertindama pareiškėjo prašymą iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atlieka kelias pagrindines funkcijas: pirma, padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą, veiksmingą ir kokybišką procesą, nes priešingu atveju proceso šalys, žinodamos, kad net ir laimėjusios bylą negalės gauti patirtų išlaidų atlyginimo, vengtų administracinį procesą pasirinkti kaip vieną iš ginčo sprendimo formų, taip pat samdytis profesionalius atstovus ir pan.; antra, atlieka svarbų prevencinį vaidmenį, nes žinojimas, kad pralaimėjimo atveju šalis turės sumokėti ne tik savo, bet ir bylą laimėjusios šalies išlaidas, apsaugo nuo nepagrįstų skundų ar atsiliepimų į skundus pareiškimo ir pan.; trečia, padeda reguliuoti šalių procesinį elgesį, nes rizika apmokėti kitos šalies išlaidas advokatų pagalbai atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi; ketvirta, kompensuoja dėl kaltos proceso šalies patirtas išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-529/2012, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-624-438/2016). ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, 2016 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39-41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Be to, pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.Šiuo atveju pareiškėjas 2017 m. lapkričio 27 d. pateiktame apeliaciniame skunde suformavo prašymą priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, kartu pateikė 2017 m. lapkričio 24 d. mokėjimo nurodymą (VI t., b. l. 137), patvirtinantį sumokėtą 11,25 Eur žyminį mokestį. 2018 m. sausio 23 d. prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (VI t., b. l. 166) pareiškėjas teigė patyręs 1 342,25 Eur išlaidų, t. y. sumokėjęs 11,25 Eur žyminį mokestį ir 1 331 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir pateikimą byloje, kartu pateikė 2017 m. gruodžio 4 d. PVM sąskaitą-faktūrą (VI t, b. l. 167) ir 2017 m. gruodžio 6 d. mokėjimo nurodymą (VI t. b. l. 168). Teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, pareiškėjas realiai turėjo išlaidas. Kadangi teisinės paslaugos (apeliacinio skundo parengimas ir pateikimas) pareiškėjui buvo suteiktos 2017 m. IV ketvirtį, jam priteistinų atstovavimo išlaidų maksimalūs dydžiai apskaičiuotini pagal 2017 m. II ketvirtį buvusius vidutinius mėnesinius bruto darbo užmokesčius šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis ir Rekomendacijų 8 punkte nurodytais koeficientais, pareiškėjui už apeliacinio skundo parengimą priteistinų išlaidų maksimalus dydis – 2 096,75 Eur (838,7 Eur x 2,5). Pareiškėjo prašomų priteisti išlaidų už apeliacinio skundo parengimą dydis – 1 331 Eur – neviršija šio maksimalaus dydžio. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, nenustatė pagrindo jam priteisti mažesnį nei maksimalus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį. Taigi, pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, yra tenkintinas visiškai, jam priteisiant 1 342,25 Eur (11,25 Eur + 1 331 Eur).Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė iš viso 2 777,74 Eur išlaidų (įskaitant 21 Eur žyminį mokestį), ši suma neviršijo Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio (iš viso 2 973,1 Eur), tačiau, kadangi pareiškėjo skundas buvo tenkintas tik iš dalies, priteistinas bylinėjimosi išlaidas sumažino proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ir jam iš atsakovo priteisė 1 388,87 Eur (2 777,74 / 2) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktais skaičiavimais, tačiau, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą nepagrįstai tenkino tik iš dalies, nusprendžia jam priteisti visą jo prašytą sumą bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginti – 2 777,74 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo asociacijos „EEPA“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija įpareigotas iš naujo nagrinėti klausimą dėl sumų pagal pareiškėjo asociacijos „EEPA“ prašymu „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo 2013 m. rugpjūčio 9 d. suteiktą banko garantiją Nr. IGL308164V išieškojimo procedūrų. Priteisti pareiškėjui asociacijai „EEPA“ iš atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2 777,74 Eur (du tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt septynis eurus ir septyniasdešimt keturis centus) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui asociacijai „EEPA“ iš atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 1 342,25 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt du eurus ir dvidešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Nutartis neskundžiama.