- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-16
- Bylos Nr.
- AS-602-199-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00064-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos Seimo nario V
- Kategorijos
- 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario V. S. (V. S.) atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario V. S. prašymą ištirti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. T-367 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių patvirtinimo“ 22.2 punkto dalies, kurioje nustatyta, kad be leidimo leidžiama prekiauti Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos nariams automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g. 13, Šiauliuose, taip pat Taisyklių 2 priedo „Šiaulių miesto viešosios vietos, kuriose leidžiama prekyba eglutėmis ir jų šakomis“ 8 punkto, kuriame nustatyta, kad prekyba eglutėmis ir jų šakomis leidžiama automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g. 13, Šiauliuose prie prekybos centro „Senukai“ teisėtumą bei kitų reikalavimų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys V. S. (V. S.) (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. sausio 25 d. prašymu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, kuriuo prašė ištirti atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. T-367 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 22.2 punkto dalies, kurioje nustatyta, kad be leidimo leidžiama prekiauti Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos nariams automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g. 13, Šiauliuose, taip pat Taisyklių 2 priedo „Šiaulių miesto viešosios vietos, kuriose leidžiama prekyba eglutėmis ir jų šakomis“ 8 punkto, kuriame nustatyta, kad prekyba eglutėmis ir jų šakomis leidžiama automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g. 13, Šiauliuose, prie PC „Senukai“, teisėtumą, nustačius, kad ginčijama norminio administracinio akto dalis prieštarauja įstatymui, laikyti panaikinta Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. T-367 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių patvirtinimo“ 22.2 punkto dalį, kurioje nustatyta, kad be leidimo leidžiama prekiauti Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos nariams automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g.13, Šiauliuose, taip pat Taisyklių 2 priedo „Šiaulių miesto viešosios vietos, kuriose leidžiama prekyba eglutėmis ir jų šakomis“ 8 punkto, kuriame nustatyta, kad prekyba eglutėmis ir jų šakomis leidžiama automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g. 13, Šiauliuose, prie PC „Senukai“, teisėtumą bei taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. T-367 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių patvirtinimo“ 1 punkte patvirtintų „Prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių“ 22.2 punkto dalies, kurioje nustatyta, kad be leidimo leidžiama prekiauti Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos nariams automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g. 13, Šiauliuose, taip pat Taisyklių 2 priedo „Šiaulių miesto viešosios vietos, kuriose leidžiama prekyba eglutėmis ir jų šakomis“ 8 punkto, kuriame nustatyta, kad prekyba eglutėmis ir jų šakomis leidžiama automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g.13, Šiauliuose, prie PC „Senukai“, galiojimą iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo, uždrausti atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei ir (ar) jo administracijai sudaryti „Turgelio“ prekybos miesto viešosiose vietose vykdymo sutartis ir bet kokias kitas sutartis dėl prekybos, įskaitant prekybą eglutėmis ir jų šakomis, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Lyros g. 13, Šiauliuose.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 25 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 15 ir 22 straipsniais ir nurodė, jog Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T-367 patvirtintos Prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklės, su kuriomis (Taisyklių 22.2 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad be leidimo leidžiama prekiauti Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos nariams automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g. 13, Šiauliuose, taip pat Taisyklių 2 priedo „Šiaulių miesto viešosios vietos, kuriose leidžiama prekyba eglutėmis ir jų šakomis“ 8 p.) pareiškėjas sieja galimus teisių pažeidimus, dar net nėra įsigaliojusios (įsigalios nuo 2012 m. birželio 1 d.). Pridūrė, jog pareiškėjo skunde nurodoma, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, o šiuo atveju ginčijama Sprendimo Nr. T-367 dalimi sudaromos prielaidos neteisėtam trečiojo asmens nuosavybės paėmimui. Toks trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Šiaulių lyra“ nuosavybės paėmimas ne tik pažeistų trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Šiaulių lyra“ daiktines teises, bet ir sudarytų prielaidas didelių nuostolių atsiradimui. Taip pat skunde nurodoma, jog leidus šioje automobilių stovėjimo aikštelėje prekiauti ūkininkams ir eglučių pardavėjams, būtų pažeistos tiek teisės normos, tiek trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Šiaulių lyra“ teisės ir teisėti interesai. Atsižvelgus į tai, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas prašyme pripažįsta, kad jokios trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Šiaulių lyra“ ir kitų trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės šiuo metu nėra pažeistos, jis siekia prevencinės trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių gynybos. Pastebėjo, kad administraciniams teismams įstatymais nėra pavesta nagrinėti prevencinio pobūdžio reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-279/2010). Tokiu būdu jau prašymo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas jokių teisinių pasekmių šiuo metu nesukelia, todėl jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Konstatavo, jog prašymas atsisakytinas priimti nagrinėti, kaip nepriskirtinas administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir prašymo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.
III.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 53 – 55), kuriuo prašo šią teismo nutartį panaikinti ir perduoti jo prašymo priėmimo klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Atskirajame skunde nurodo, jog jis į teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto dalies teisėtumą kreipėsi po to, kai į jį kreipėsi trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių lyra“, kuris nurodė, jog pats bandė kreiptis į administracinį teismą, tačiau Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-363-621/2012 atsisakė priimti trečiojo suinteresuotojo asmens UAB „Šiaulių lyra“ skundą, motyvuodamas tuo, jog ginčytinas sprendimas vertintinas kaip norminio pobūdžio administracinis teisės aktas, nes šiuo sprendimu patvirtinamos Prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešose vietose taisyklės, numatančios bendruosius mažmeninės ir savais užaugintais ir pagamintais žemės ūkio ir maisto produktais prekybos organizavimo ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose reikalavimus, reikalavimų privalo laikytis Taisyklių 2 punkte numatyti asmenys (visi įstatymų nustatyta tvarka įregistravę savo veiklą juridiniai ir fiziniai asmenys, prekiaujantys ar teikiantys paslaugas Šiaulių miesto viešosiose vietose; fiziniai asmenys, parduodantys savo užaugintą ir pagamintą žemės ūkio ar maisto produktą) ir ji taikytini visiems, atitinkantiems tam tikrus reikalavimus, neišskiriant jų individualiais požymiais.
Pabrėžia, jog susidarė situacija, kai du skirtingi Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjai tuo pačiu klausimu padarė visiškai priešingas išvadas, nes Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-363-621/2012 padaryta išvada, jog Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. T-367 yra norminis administracinis aktas ir kad pareiškėju dėl šio akto ištyrimo gali būti būtent Lietuvos Respublikos Seimo narys. Tuo tarpu ginčijamoje nutartyje padaryta išvada, esą Seimo narys teikia ne prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, tačiau reiškia prevencinį ieškinį dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių gynimo, o toks ieškinys nenagrinėtinas administraciniuose teismuose. Mano, jog ši situacija neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei pagrindinių teisinės valstybės ir teisės principų. Priduria, jog teismas nesprendė kitų su skundo priėmimo susijusių klausimų, todėl jo prašymas šiam teismui yra grąžintinas spręsti prašymo priėmimo klausimą iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovo administracijos teisės skyrius atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo šį atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, jog skundžiama nutartis dėl Seimo nario paduoto skundo priimta ne tuo pagrindu, kad skundą padavė neįgaliotas asmuo, o dėl to, kad administraciniams teismams nėra pavesta nagrinėti prevencinio pobūdžio reikalavimų (LVAT 2010 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-279/2010). Pažymi, jog teismas neginčijo Seimo nario galimybės kreiptis į teismą, tačiau įvertinęs skundo esmę padarė išvadą dėl paties ginčo esmės ir galimybės jį nagrinėti teisme. Mano, jog teismas pateikė pagrįstus motyvus dėl prašymo prevencinio pobūdžio ir nėra pagrindo naikinti priimtą nutartį. Pabrėžia, jog apeliantas savo atskirajame skunde nepateikia jokių motyvų dėl ginčo nutartyje dėstomų, tariamai nepagrįstų nuostatų, dėl prašymo prevencinio pobūdžio ir galimybės nagrinėti teisme negalimumo, o visą dėmesį sutelkia į tai, kad tariamai tuo pačiu klausimu priimtos dvi prieštaraujančios viena kitai nutartys.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra, pažymėdama, jog Taisyklės nėra susijusios su jos vykdomomis funkcijomis.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ramunėlės vaistinė“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamu atveju į teismą pareiškėjas – Lietuvos Respublikos Seimo narys – kreipėsi prašydamas, be kita ko, ištirti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. T-367 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 22.2 punkto dalies, kurioje nustatyta, jog be leidimo leidžiama prekiauti Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos nariams automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g. 13, Šiauliuose, taip pat Taisyklių 2 priedo „Šiaulių miesto viešosios vietos, kuriose leidžiama prekyba eglutėmis ir jų šakomis“ 8 punkto, kuriame nustatyta, kad prekyba eglutėmis ir jų šakomis leidžiama automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g. 13, Šiauliuose, prie PC „Senukai“, teisėtumą, t. y. jis, vadovaudamasis ABTĮ 110 straipsnio nuostatomis, pateikė abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto (Taisyklių) teisėtumą.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, jog prašymas nenagrinėtinas administracinių teismų (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Atskiruoju skundu pareiškėjas su tokiu teismo procesiniu sprendimu nesutinka.
Pažymėtina, jog teisė pateikti abstraktų prašymą suteikiama tik ABTĮ 110 straipsnyje išvardytiems subjektams, t. y. Seimo nariams, Seimo kontrolieriams, vaiko teisių apsaugos kontrolieriui, lygių galimybių kontrolieriui, Valstybės kontrolės pareigūnams, bendrosios kompetencijos ir specializuotiems teismams, prokurorams ir profesinės savivaldos asociacijoms, įsteigtoms pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad prašymą ištirti norminio teisės akto teisėtumą pareiškėjas pateikė pasinaudodamas savo specialiuoju subjektiškumu (b. l. 22), o teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog jis buvo tinkamas subjektas tokiam abstrakčiam norminio teisės akto teisėtumo tyrimui inicijuoti. Pažymėtina, jog abejonių dėl to nekėlė ir pirmosios instancijos teismas, todėl pareiškėjo atskirajame skunde nurodomas teiginys, kad teismas jo prašymą priimti atsisakė motyvuodamas tuo, jog jis, kaip Seimo narys, teikia ne prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, tačiau reiškia prevencinį ieškinį, kuris, teisėjų kolegijos pastebėjimu, administraciniame procese įtvirtintas nėra, dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių gynimo, yra nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas, vertindamas skundžiamo administracinio akto (Taisyklių) pobūdį (norminis ar individualus) dviem nutartimis priėjo prie visiškai priešingų išvadų, nes iš skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies aiškiai matyti, jog pirmosios instancijos teismas administracinio akto pripažinimo norminiu teisės aktu ABTĮ prasme neanalizavo ir dėl to plačiau nepasisakė.
Iš tikrųjų, kaip galima suprasti iš skundžiamos Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutarties, kertinis teismo motyvas, remiantis kuriuo atsisakyta priimti pareiškėjo prašymą nagrinėti buvo tas, kad ginčijamos Taisyklės prašymo priėmimo stadijoje dar nebuvo įsigaliojusios, todėl jos ir jokių teisinių pasekmių šiuo metu nesukelia bei trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Šiaulių lyra“ ir kitų trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių nepažeidžia. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, su tuo sutikti negali. Pirmiausia, pažymėtina, jog norminių teisės aktų tyrimo, teikiant abstraktų prašymą, inicijavimas nėra išskirtinai siejamas su pažeistų teisių faktu ar gynimu, todėl pirmosios instancijos teismas pateikdamas tokią motyvaciją nepagrįstai susiaurino šio instituto prasmę. Antra, teisėjų kolegijos nuomone, reikšmės prašymo priėmimo klausimui nesudaro ir tai, jog Taisyklės dar nėra įsigaliojusios. Kaip matyti iš byloje esančių Taisyklių ir jų 2 priedo jos jau yra priimtos ir patvirtintos, jų priėmimo ir (ar) patvirtinimo tinkamumo klausimas ginčijamas nėra, todėl vien tai, kad Taisyklėse numatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data – 2012 m. birželio 1 d., teisėjų kolegijos nuomone, neturėtų užkirsti kelią tirti jų teisėtumo, t. y. tirti, ar jos neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Tuo tarpu priešingas situacijos aiškinimas prieštarautų protingumo kriterijui, teisėtumo kontrolės efektyvumui. Pastebėtina, jog analogiškos pozicijos, vykdydamas jam priskirtą konstitucinę kontrolę, laikėsi ir Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje, pažymėdamas, jog Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti Seimo priimtų ir oficialiai paskelbtų įstatymų ir kitų aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai nepriklausomai nuo to, kokia yra nustatyta šių įstatymų ar kitų aktų (jų dalių) taikymo pradžios data (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimą).
Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 114 straipsnio 1 dalį bylos dėl norminių administracinių aktų nagrinėjamos pagal bendrąsias šiame įstatyme nustatytas proceso taisykles. ABTĮ nustatytos proceso taisyklės nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 straipsnio 1 dalis), todėl bendrosios taisyklės nustatytos būtent individualių administracinių ginčų išnagrinėjimui. Bylos dėl norminių aktų tyrimo nėra ginčo bylos, todėl ABTĮ 114 straipsnyje įtvirtinta procesinė norma neturėtų būti aiškinama pernelyg siaurai, taikyti ginčo teisenos normas bylos dėl norminio administracinio akto nagrinėjimo atveju teismas turėtų, jeigu ABTĮ 110 – 117 straipsniai nedaro atitinkamų išimčių ir ginčo teisenos normų taikymas neprieštarauja bylų dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo esmei. Dėl nurodytų motyvų, neteisingi pirmosios instancijos teismo argumentai, paremti teismų praktika ginčo bylose, kuriose yra aiškinamos taisyklės dėl individualių administracinių ginčų dalyko, kurio buvimas pripažįstamas tuomet kai asmeniui gali atsirasti teisinės pasekmės arba yra konstatuojamas esamas, bet ne ateityje numanomas asmens teisių pažeidimas.
Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; kt.).
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti prašymą vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu – atsisakymo priimti skundą pagrindu, kai byla nepriskirtina tam teismui, tačiau iš skundžiamos nutarties turinio galima daryti prielaidą, kad teismas atsisakė priimti prašymą vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu – atsisakymo priimti skundą pagrindu, kai skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvados, kad paduodant prašymą buvo pažeistos bylos teismingumo taisyklės (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktas), taip pat nėra pagrindo daryti išvados, kad paduodant prašymą buvo pažeistos bylos priskirtinumo nagrinėti administraciniam teismui taisyklės (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą netinkamai taikė procesinės teisės normas. Todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir yra naikintina, o pareiškėjo prašymo priėmimo klausimas (kartu su kitais pirminiame skunde reikštais reikalavimais) perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
P. V. S. (V. S.) atskirąjį skundą tenkinti.
Panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį ir pareiškėjo prašymo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.