- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-04
- Bylos Nr.
- AS-858-363-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00064-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos Seimo nario V
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario V. S. (V. S.) atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario V. S. prašymą ištirti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. T-367 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių patvirtinimo“ 22.2 punkto dalies, kurioje nustatyta, kad be leidimo leidžiama prekiauti Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos nariams automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g.13, Šiauliuose, Taisyklių 2 priedo „Šiaulių miesto viešosios vietos, kuriose leidžiama prekyba eglutėmis ir jų šakomis“ 8 punkto, kuriame nustatyta, kad prekyba eglutėmis ir jų šakomis leidžiama automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g. 13, Šiauliuose, prie PC „Senukai“, teisėtumą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą (b. l. 2-10) su prašymu ištirti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. T-367 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) 22.2 punkto dalies, kurioje nustatyta, kad be leidimo leidžiama prekiauti Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos nariams automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g. 13, Šiauliuose, Taisyklių 2 priedo „Šiaulių miesto viešosios vietos, kuriose leidžiama prekyba eglutėmis ir jų šakomis“ 8 punkto, kuriame nustatyta, kad prekyba eglutėmis ir jų šakomis leidžiama automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g.13, Šiauliuose, prie PC „Senukai”, teisėtumą ir, nustačius, kad ginčijama norminio administracinio akto dalis prieštarauja įstatymui, laikyti panaikinta.
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. T-367 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų „Prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių“ 22.2 punkto dalies, kurioje nustatyta, kad be leidimo leidžiama prekiauti Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos nariams automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g. 13, Šiauliuose, Taisyklių 2 priedo „Šiaulių miesto viešosios vietos, kuriose leidžiama prekyba eglutėmis ir jų šakomis“ 8 punkto, kuriame nustatyta, kad prekyba eglutėmis ir jų šakomis leidžiama automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g. 13, Šiauliuose, prie PC „Senukai“, galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, uždrausti atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei ir (ar) administracijai sudaryti „Turgelio“ prekybos miesto viešosiose vietose vykdymo sutartis ir bet kokias kitas sutartis dėl prekybos, įskaitant prekybą eglutėmis ir jų šakomis, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Lyros g. 13, Šiauliuose.
Pareiškėjas paaiškino, jog, jeigu nebūtų taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir jeigu ginčijama Sprendimo dalis būtų įgyvendinta, tretieji suinteresuoti asmenys galėtų patirti nuostolių, kadangi būtų apribotos jų galimybės naudotis nuomojamomis žemės sklypų dalimis ir automobilių stovėjimo aikštele. Šiuo atveju turi būti taikoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – ginčijamo akto galiojimo laikinas stabdymas. Taip pat taikytina ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – uždraudimas atsakovui sudaryti „Turgelio“ prekybos miesto B viešosiose vietose vykdymo sutartis ir bet kokias kitas sutartis dėl prekybos, įskaitant prekybą eglutėmis ir jų šakomis, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Lyros g. 13, Šiauliuose. Tokia reikalavimo užtikrinimo priemonė taikytina, kadangi Taisyklių 8, 22.2 punktuose nustatyta, kad Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos nariams – ūkininkams projekto „Turgelis“ dalyviams – galima prekiauti be leidimo, tik pasirašius „Turgelio“ prekybos miesto viešosiose vietose vykdymo sutartis. Pabrėžė, kad tai būtų optimalios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kadangi iki teismo sprendimo įsiteisėjimo būtų išlaikytas status quo, tretieji suinteresuoti asmenys nepatirtų nuostolių, atsakovui nekiltų prielaidos tokius nuostolius atlyginti ateityje. Nors Sprendimo 3 punkte nustatyta, kad šis sprendimas įsigalioja nuo 2012 m. birželio 1 d., reikalavimo užtikrinimo priemonės taikytinos, kadangi neaišku, ar teismo sprendimas įsiteisės iki 2012 m. birželio 1 d., be to, „Turgelio“ prekybos miesto viešosiose vietose vykdymo sutartys gali būti sudaromos ir iki 2012 m. birželio 1 d.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi (b. l. 82-85) pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario V. S. prašymą ištirti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. T-367 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių patvirtinimo“ 22.2 punkto dalies, kurioje nustatyta, kad be leidimo leidžiama prekiauti Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos nariams automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g. 13, Šiauliuose, Taisyklių 2 priedo „Šiaulių miesto viešosios vietos, kuriose leidžiama prekyba eglutėmis ir jų šakomis“ 8 punkto, kuriame nustatyta, kad prekyba eglutėmis ir jų šakomis leidžiama automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g. 13, Šiauliuose, prie PC „Senukai“, teisėtumą priėmė. Teismas nutarė pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario V. S. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkinti.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčijamas aktas yra savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis teisės aktas. Norminio administracinio akto teisėtumo bylos išsprendimas tiesiogiai nėra susijęs su individualių asmenų teisių gynimu. Bylos dėl norminio akto teisėtumo nagrinėjamos pagal bendrąsias ABTĮ nustatytas taisykles, tačiau norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procesas yra specifinis, jis iš esmės skiriasi nuo individualaus pobūdžio administracinių bylų nagrinėjimo. Norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procesu konkrečių asmenų subjektinių teisių pažeidimo klausimas nesprendžiamas, nagrinėjamas tik norminio administracinio akto teisėtumo klausimas. ABTĮ 115 straipsnio 1 dalis nustato, kad išnagrinėjęs bylą dėl prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, administracinis teismas priima vieną iš sprendimų: skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažįsta teisėtu ir prašymą dėl jo panaikinimo atmeta arba skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažįsta prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui ir laiko jį panaikintu. Tokie sprendimai nereikalauja specialaus vykdymo proceso, nes sukelia teisines pasekmes patys savaime. Teismas nurodė, jog negalima teigti, kad šiuo atveju, nesustabdžius norminio administracinio akto galiojimo, gali pasunkėti administracinio teismo sprendimo laikyti neteisėtą norminį administracinį aktą panaikintu įvykdymas. Pabrėžė, jog pagal ABTĮ 116 straipsnio 3 dalį gali būti sustabdytas tik jau teismo sprendimu pripažinto neteisėtu norminio administracinio akto (ar jo dalies) galiojimas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Remdamasis tuo, teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju, nesustabdžius norminio administracinio akto galiojimo, negali pasunkėti administracinio teismo sprendimo įvykdymas. Pabrėžė, kad suinteresuotiems asmenims, turintiems pagrindą manyti, kad, taikant ginčijamą norminį administracinį teisės aktą, priimamais individualiais aktais yra pažeidžiamos jų teisės, nėra užkertamas kelias ginčyti individualaus pobūdžio aktus įstatymų nustatyta tvarka ir prašyti sustabdyti jų galiojimą individualiose administracinėse bylose.
III.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys V. S. atskiruoju skundu (b. l. 97-94) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartį toje dalyje, kurioje buvo atmestas jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.
Atskirajame skunde nurodomi argumentai, pateikti prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Papildomai pažymima, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog norminio administracinio akto teisėtumo bylos išsprendimas tiesiogiai nėra susijęs su individualių asmenų teisių gynimu, kad tokioje byloje konkrečių asmenų subjektinių teisių pažeidimo klausimas nesprendžiamas, negali būti laikomi pagrįstu pagrindu netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių. Įstatymų leidėjas nenustato jokių apribojimų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones bylose dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Tai reiškia, kad tokiose bylose reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos bendraisiais pagrindais. Netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, jeigu ginčijama Sprendimo dalis būtų įgyvendinta, tretieji suinteresuoti asmenys galėtų patirti nuostolių, kadangi būtų apribotos jų galimybės naudotis nuomojamomis žemės sklypų dalimis ir automobilių stovėjimo aikštele. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo argumentas, jog suinteresuotiems asmenims, turintiems pagrindą manyti, kad taikant ginčijamą norminį administracinį teisės aktą priimamais individualiais aktais yra pažeidžiamos jų teisės, nėra užkertamas kelias ginčyti individualaus pobūdžio aktus įstatymais nustatyta tvarka ir prašyti sustabdyti jų galiojimą individualiose administracinėse bylose, taip pat nėra pakankamai pagrįstas, kadangi pagal Sprendimą jokie individualūs administraciniai aktai neturi būti priimami. Sprendimu patvirtintoje Tvarkoje nustatyta, kad atsakovas su suinteresuotais asmenimis sudarys „Turgelio“ prekybos miesto viešosiose vietose vykdymo sutartis ir kitas sutartis dėl prekybos, įskaitant prekybą eglutėmis ir jų šakomis, automobilių stovėjimo aikštelėse. Tokios sutartys yra civilinės sutartys, o ne individualūs administraciniai aktai. Be to, net jeigu ir būtų galimybė konkretiems asmenims dėl jų teisių pažeidimo kreiptis į teismus (bendrosios kompetencijos ar administracinius), daugelio individualių bylų iškėlimas neatitinka proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų.
Pareiškėjas nurodo, kad ABTĮ 116 straipsnio 3 dalis reguliuoja kitą teisinę situaciją nei reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas. ABTĮ 116 straipsnyje reglamentuojamos norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu teisinės pasekmės. Pažymi, kad ABTĮ 116 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, kad teismas pagrįstai išaiškino, kad norminio administracinio akto teisėtumo bylos išsprendimas tiesiogiai nėra susijęs su individualių asmenų teisių gynimu. Konkrečių asmenų subjektinių teisių pažeidimo klausimas nesprendžiamas, nagrinėjamas tik norminio akto teisėtumo klausimas. Suinteresuotiems asmenims, turintiems pagrindą manyti, kad taikant ginčijamą norminį administracinį teisės aktą, priimamais individualiais aktais yra pažeidžiamos jų teisės, nėra užkertamas kelias ginčyti individualaus pobūdžio aktus įstatymų nustatyta tvarka ir prašyti sustabdyti jų galiojimą individualiose administracinėse bylose. Mano, kad teisės aktuose įtvirtintų procedūrų vykdymas negali būti pagrindu ekonomiškumo ir koncentruotumo principų pažeidimui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė reikalavimo užtikrinimo priemonių, nes norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procesu konkrečių asmenų subjektinių teisių pažeidimo klausimas nesprendžiamas, nagrinėjamas tik norminio administracinio akto teisėtumo klausimas, todėl pareiškėjo atskirajame skunde išdėstyti argumentai dėl trečiųjų asmenų nėra reikšmingi. Atskirajame skunde nėra pagrįsta, kad netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pažymi, kad 1,7521 ha ploto valstybinio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (pagal planą šiam sklypui priklauso ir automobilių stovėjimo aikštelė) dalis (plotas 0,0522 ha), yra suteikta pagal 2000 m. kovo 29 d. panaudos sutartį Nr. PN29/00-0056 Šiaulių miesto savivaldybės tarybai, o likusi dalis (plotas 1,6999 ha) yra išnuomota sutartimis asmenims šiame žemės sklype jų turimų pastatų ar patalpų pastatuose eksploatavimui, todėl panaudos gavėjas, kaip ir kiti nuomininkai, gali šį žemės sklypą naudoti pagal sutartyse numatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių – Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. T-367 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų „Prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių“ 22.2 punkto dalies, kurioje nustatyta, kad be leidimo leidžiama prekiauti Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos nariams automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g.13, Šiauliuose, Taisyklių 2 priedo „Šiaulių miesto viešosios vietos, kuriose leidžiama prekyba eglutėmis ir jų šakomis“ 8 punkto, kuriame nustatyta, kad prekyba eglutėmis ir jų šakomis leidžiama automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g.13, Šiauliuose, prie PC „Senukai“, galiojimo sustabdymo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, uždraudimo atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei ir (ar) administracijai sudaryti „Turgelio“ prekybos miesto viešosiose vietose vykdymo sutartis ir bet kokias kitas sutartis dėl prekybos, įskaitant prekybą eglutėmis ir jų šakomis, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Lyros g.13, Šiauliuose, – taikymo.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pateiktus argumentus, atsisakė taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones ir pabrėžė, kad teismo priimti sprendimai bylose dėl norminių teisės aktų teisėtumo tyrimo nereikalauja specialaus vykdymo proceso, nes sukelia teisines pasekmes patys savaime. Teismas pažymėjo, jog negalima teigti, kad šiuo atveju, nesustabdžius norminio administracinio akto galiojimo, gali pasunkėti administracinio teismo sprendimo laikyti neteisėtą norminį administracinį aktą panaikintu įvykdymas. Pareiškėjas atskiruoju skundu nesutinka su šiais teismo pateiktais argumentais.
Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo metu byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.
Pirmiausiai pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos tik tada, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pabrėžtina, jog, sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso. Remiantis tuo darytina išvada, kad, priimant sprendimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, svarbu įvertinti ne tik grėsmę būsimo teismo sprendimo realiam įvykdymui, bet ir atkreipti dėmesį ir į jų taikymo tikslingumą, atitikimą proporcingumo principui. Šiuo atveju proporcingumo principo taikymas, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, reiškia poreikį pasverti neigiamas pasekmes, kurios atsirastų pareiškėjui, jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų pritaikyta, o pareiškėjo skundas išnagrinėjus bylą būtų patenkintas, ir pasekmes, kurios atsirastų atsakovui, kitiems subjektams ar visuomenei, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pritaikytos, tačiau skundas būtų atmestas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo teismo taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1, 3 punktuose nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, laikinai sustabdyti ginčijamo akto dalies galiojimą. Pabrėžtina, jog ginčijamo akto laikinas sustabdymas yra konservacinio pobūdžio priemonė, skirta užtikrinti, kad tuo metu, kai nagrinėjama byla, remiantis ginčijamu aktu, nebūtų priimami aktai ar atliekami veiksmai, kurie padarytų negalimu ar apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl kiekvienu atveju sprendžiant dėl ginčijamo akto laikino sustabdymo, uždraudimo atlikti atsakovui atitinkamus veiksmus turi būti įvertinamos konkrečios bylos faktinės aplinkybės, atsižvelgiama į byloje susiklosčiusių santykių specifiką ir bylos pobūdį.
Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra ginčijamas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. T-367 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų „Prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių“ 22.2 punkto dalies, Taisyklių 2 priedo „Šiaulių miesto viešosios vietos, kuriose leidžiama prekyba eglutėmis ir jų šakomis“ 8 punkto teisėtumas ir pagrįstumas. Prašymas dėl norminio administracinis teisės akto atitinkamų dalių teisėtumo ir pagrįstumo yra pateiktas pagal ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje numatytą procedūrą.
Pabrėžtina, kad prašymų dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo procesas reglamentuotas ABTĮ 16 skirsnyje. Norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu (ABTĮ 116 str. 1 d.). Administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos (ABTĮ 116 str. 2 d.). Prireikus administracinis teismas gali sustabdyti pripažinto neteisėtu norminio administracinio akto (ar jo dalies) galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 116 str. 3 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procesas yra specifinis, o norminio administracinio akto teisėtumo bylos išsprendimas tiesiogiai nėra susijęs su individualių asmenų teisių gynimu, todėl pareiškėjo argumentai, kad, jeigu ginčijama sprendimo dalis būtų įgyvendinta, tretieji suinteresuoti asmenys galėtų patirti nuostolių, kadangi būtų apribotos jų galimybės naudotis nuomojamomis žemės sklypų dalimis ir automobilių stovėjimo aikštele, nėra reikšmingi šiuo atveju. Pažymėtina, jog norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procesu konkrečių asmenų subjektinių teisių pažeidimo klausimas nesprendžiamas, nagrinėjamas tik norminio administracinio akto teisėtumo klausimas. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, suinteresuotiems asmenims, turintiems pagrindą manyti, kad taikant ginčijamą norminį administracinį teisės aktą, priimamais individualiais aktais yra pažeidžiamos jų teisės, nėra užkertamas kelias ginčyti individualaus pobūdžio aktus įstatymų nustatyta tvarka ir prašyti sustabdyti jų galiojimą individualiose administracinėse bylose. Atitinkamos pozicijos dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bylose dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-603/2006, 2008 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1787/2008). Be to, asmenys gali dėl jų teisės pažeidimų taip pat kreiptis į bendrosios kompetencijos teismus su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pagal ABTĮ 13 straipsnį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šia ABTĮ nuostata ir atsižvelgdama į nurodytą aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konkrečios bylos faktines aplinkybes, pareiškėjo pateiktus argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pažymi, jog nėra pagrindo formuoti naujos teisės aiškinimo taisyklės šiuo atveju taikant pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Be to, byloje nėra pateikta pagrįstų argumentų, kurie pagrįstų prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo argumentai dėl netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių galimai tretiesiems suinteresuotiems asmenims kilsiančių nuostolių nesudaro vienareikšmiško pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kadangi, kaip buvo minėta, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu turi būti siekiama užkirsti kelią teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba jo negalimumui įvykdyti, o ne ketinimui ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-177/2008, 2008 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-314/2008, 2012 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012).
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei motyvuotai atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, skundžiama teismo nutartis yra pagrįsta ir ją panaikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario V. S. (V. S.) atskirąjį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutarties dalį, kuria teismas atsisakė taikyti pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario V. S. prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.