- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-09
- Bylos Nr.
- e2A-1384-173/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15102-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Arvydas Žibas, Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- F. M. H. J.
- Atsakovas
- K. B. M., E. M.
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės, Leono Jachimavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo F. M. H. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-892-877/2015 pagal ieškovo F. M. H. J. ieškinį atsakovams K. B. M. ir E. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas F. M. H. J. pareiškė ieškinį atsakovams K. B. M., E. M., kuriuo prašė pripažinti neteisėtu 2010-09-09 atsakovo K. B. M. atliktą mokėjimą 2000 eurų sumai atsakovei E. M., taikyti restituciją ir grąžinti sumokėtą sumą į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą; pripažinti neteisėtu 2010-09-15 atsakovo K. B. M. atliktą mokėjimą 11000 eurų sumai atsakovei E. M., taikyti restituciją ir grąžinti sumokėtą sumą į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą; priteisti iš atsakovų solidariai 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 metais (duomenys neskelbtini) atsakovas K. B. M. atliko stogo remonto darbus ieškovo F. M. H. J. name. Darbai buvo atlikti nekokybiškai, todėl ieškovas kreipėsi į Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) apylinkės teismą dėl žalos atlyginimo. 2009 m. sausio 15 d. Vokietijos teismo sprendimu ieškovui iš atsakovo priteista 48500 Eur žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio palūkanos. 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu Vokietijos teismas, remdamasis 2009-01-15 Vokietijos teismo sprendimu, nusprendė priteisti ieškovui iš atsakovo 12641,60 Eur teismo išlaidas ir 5 procentų dydžio palūkanas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Apeliacinis teismas 2011-02-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2T-148/2011 pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2009-01-15 ir 2009-11-30 sprendimus, tačiau atsakovas sprendimų neįvykdė. Jurbarko rajono apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-396-714/2013 pagal E. M. ieškinį atsakovui K. B. M. dėl santuokos, sudarytos 2004-07-30, nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, 2013-11-07 teismo posėdžio metu ieškovas sužinojo, kad atsakovas K. B. M. 2010-09-09 pervedė savo sutuoktinei E. M. 2000 Eur, o 2010-09-15 – dar 11000 Eur. Atsakovo veiksmai, pervedant pinigus savo sutuoktinei, pažeidžia ieškovo teises bei interesus, nes tokiu būdu sumažėjo atsakovo turtas, į kurį ieškovas galėjo nukreipti išieškojimą, ieškovas prarado galimybę savo galiojantį reikalavimą patenkinti visiškai ar iš dalies. Atsakovas, įpareigotas Vokietijos teismo sprendimais atlyginti piniginę žalą ieškovui, neprivalėjo bankiniu pavedimu perleisti 13000 Eur sumą savo sutuoktinei. Atsakovas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeis ieškovo teises, o atsakovė, būdama atsakovo sutuoktine ir sudariusi su juo neatlygintinius sandorius, taip pat buvo nesąžininga. Prašo tenkinti ieškinį ir pripažinti 2010-09-09, 2010-09-15 sandorius negaliojančiais, taip pat taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovę 13000 Eur sumą grąžinti į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą.
Šalies argumentai
Atsakovė E. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad su atsakovu K. B. M. susituokė 2004-07-30, nuo santuokos sudarymo abu gyveno (duomenys neskelbtini), visi šeimos poreikiai faktiškai buvo tenkinami iš jos vienos uždirbamų lėšų, kadangi gyvenant santuokoje atsakovas negaudavo jokių pajamų. Pagal 2008-12-02 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB bankas jai ir atsakovui suteikė 53713,49 Eur kreditą būstui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti, įkeičiant šį butą kreditoriui. Pagal 2010-02-23 paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno kredito unija suteikė jai 17071 Eur vartotojišką paskolą šeimos poreikiams tenkinti, atsakovas buvo šios paskolos laiduotojas. Prievoles ji vykdė viena, pagal mokėjimo grafikus kreditoriui AB SEB bankui kas mėnesį mokėjo po 318,66 Eur, o kreditorei Kauno kredito unijai mokėjo po 226 Eur. Be to, ji mokėjo santuokoje įgytam butui tenkančius komunalinius mokesčius paslaugų teikėjams. 2010 metais gavęs draudimo išmoką iš Vokietijos draudimo bendrovės, solidarių kreditorinių įsipareigojimų vykdymui atsakovas dviem mokėjimo pavedimais 2010 m. rugsėjo mėnesį pervedė 13000 Eur į jos atsiskaitomąją sąskaitą, o ji gautą sumą naudojo kreditoriniams įsipareigojimams dengti, bendram nekilnojamam turtui išlaikyti. Nevykdant minėtų prievolių ar jas vykdant netinkamai būtų pažeistos minėtos kredito sutartys. Apie Vokietijos teismo 2009-01-15 ir 2009-11-30 sprendimus nieko nežinojo, sprendimai priimti atsakovui nedalyvaujant, nes proceso metu jis gyveno Lietuvoje. Ar atsakovas žinojo apie Vokietijos teismo sprendimus, ji nežino. Apie Vokietijos teismo sprendimus ji sužinojo tik tuomet, kai jie Lietuvos Respublikoje buvo pripažinti ir 2011-03-24 išduotas vykdomasis raštas, t.y. jau po ginčijamų sandorių sudarymo 2010 m. rugsėjo mėnesį. Nuo 2010 m. birželio mėnesio jie pradėjo gyventi atskirai, nes atsakovas atsisakė kraustytis gyventi į (duomenys neskelbtini). Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013-11-26 sprendimu jų santuoka buvo nutraukta, priteisiant jos asmeninei nuosavybėn butą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat nustatant, kad atsakovų prievolė AB SEB bankui išlieka solidari, tačiau 52543,85 Eur likutį kreditoriui grąžins ji iš savo asmeninių lėšų. Prašė priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės skolininkams (atsakovams). Nurodė, jog Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 str. 1 d. nustato, kad ES valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal ES reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal ES reglamentų, šio įstatymo ir CPK nustatytą tvarką. Teismų sprendimams nėra būdingas eksteritorialumas. Tai reiškia, jog užsienio valstybėje priimti teismo sprendimai galioja tik juos priėmusioje valstybėje ir savaime neįgyja teisinės galios bei nesukelia teisinių pasekmių už šios valstybės ribų. Tai yra sietina su tarptautinėje teisėje visuotinai pripažįstamu ir neginčijamu kiekvienos iš valstybių suverenitetu bei teismų jurisdikcijos apimtimi, ribojamiems konkrečios valstybės teritorija. Pagal bendrąją taisyklę tam, kad vienos valstybės teismo sprendimas įgautų teisinę galią kitoje valstybėje, reikalinga tokį teismo sprendimą pripažinti. Užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimas pagal savo paskirtį ir esmę yra ne kas kita, kaip teismo sprendimo teisinės galios išplėtimas teritorijoje. Tai reiškia, jog konkrečioje valstybėje pripažintas užsienio šalies teismo sprendimas jį pripažinusioje valstybėje įgyja tokią pat teisinę galią, kokią jis turi šį sprendimą priėmusioje valstybėje. Kol užsienio teismo sprendimas nėra pripažintas, jis neturi nei res judicata, nei prejudicinės galios Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2013-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-27/2013). Atsižvelgiant į tai, kad Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2009-01-15 ir 2009-11-30 sprendimai buvo pripažinti ir leista juos vykdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2011-02-14 nutartimi, darytina išvada, kad Vokietijos teismo sprendimai ginčijamų sandorių sudarymo metu 2010-09-09 bei 2010-09-15 Lietuvos Respublikos teritorijoje negaliojo ir nebuvo privalomi, negalėjo sukelti atsakovams teisinių pasekmių, įvertinus CK 6.66 str. nuostatas (CPK 18 str.), o ieškovo reikalavimo teisės atsakovui Lietuvos Respublikos teritorijoje nebuvo patvirtintos Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad nesant teisės aktų nustatyta tvarka pripažinto ir leisto Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti Vokietijos teismo sprendimo nėra teisinių kliūčių Lietuvos Respublikos teismams analizuoti ir vertinti tas pačias aplinkybes, kurios buvo analizuotos Vokietijoje vykusiame teismo procese ar net priimti kitokius sprendimus, nei yra priėmęs užsienio valstybės teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2011).
Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant CK 6.66 str. nurodytų sąlygų visetui, todėl nenustačius, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis ieškovo teises; atsakovė, sudariusi su atsakovu neatlygintinį sandorį, buvo nesąžininga, pripažinti negaliojančiais atsakovo 2010-09-09 bei 2010-09-15 atliktus piniginių lėšų pavedimus 13000 Eur sumai nėra pagrindo, ieškovo ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra būtinos actio Pauliana ieškinio sąlygos – atsakovas K. B. M. neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, jog atsakovai ir AB SEB bankas 2008 m. gruodžio 2 d. sudarė kredito sutartį
2008-12-02 sudarė Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 55-65 b.l.), kuria atsakovai gavo iš banko 53713,49 Eur kreditą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti, solidarią prievolę bankui atsakovai įsipareigojo įvykdyti iki 2048-12-01, mokėdami kasmėnesines įmokas kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafike nustatyta tvarka, t.y. po 318,66 Eur kas mėnesį.
Be to, atsakovė E. M. ir Kauno kredito unija 2010-02-23 sudarė Paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 66-73 b.l.), kuria kreditorė suteikė atsakovei 17071 Eur vartotojišką paskolą, o atsakovė įsipareigojo paskolą grąžinti dalinėmis įmokomis po 65,45 Eur (226 Lt) iki 2020-02-15. Savo sutikimą dėl Paskolos sutarties sudarymo atsakovas patvirtino parašu. Atsakovas 2010-02-23 laidavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 74-75 b.l.) įsipareigojo Kauno kredito unijai atsakyti visu savo turtu, jei paskolos gavėja (atsakovė) nevykdys ar netinkamai vykdys paskolos sutartį.
Teismas nustatė, (1 t. 76-83, 137-162 b.l.), kad prievoles kreditoriams, komunalinių paslaugų tiekėjams už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), teikiamas paslaugas mokėjo atsakovė, atlikdama pavedimus iš savo sąskaitų AB SEB banke. Atsakovo sąskaitos (1 t. 12-17 b.l.), esančios AB SEB banke, analizė nepatvirtina, kad iš atsakovo sąskaitos būtų daromi mokėjimai aptariamų sutartinių prievolių vykdymui. Ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, paneigiančių atsakovės teiginius, jog šeimos poreikiai buvo tenkinami jos vienos gaunamomis pajamomis, nes atsakovas negaudavo jokių pajamų. CK 3.88 str. 2 d. nustato, jog preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad iš Vokietijos draudimo bendrovės atsakovo gautos išmokos pripažintinos asmenine atsakovo nuosavybe ir negalėjo būti naudojamos bendrų prievolių įvykdymui (CK 3.89 str., 3.109 str.). Byloje nepaneigta atsakovės nurodyta aplinkybė, kad 2010-02-23 paskolos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 66-73 b.l.) gauta 17071 Eur vartotojiška paskola buvo panaudota atsakovų šeimos poreikių tenkinimui, taip pat įvertinant, kad atsakovai kartu gyveno ir bendrą ūkį vedė iki 2010 metų birželio mėnesio. Pažymėjo, kad Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013-11-26 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-396-714/2013, kuriuo buvo nutraukta atsakovų santuoka, nurodyta, kad 13000 Eur suma, kurią atsakovas pervedė atsakovei, buvo panaudota kreditorinių įsipareigojimų dengimui. Padarė išvada, kad atsakovas ginčijamų sandorių sudarymo metu 2010-09-09 bei 2010-09-15 turėjo įsipareigojimų kitiems kreditoriams ir juos sąžiningai bei tinkamai vykdė, pervesdamas sutuoktinei 13000 Eur sumą.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu 2010-09-09 bei 2010-09-15 atsakovai veikė nesąžiningai, siekdami šiais sandoriais išvengti prievolės ieškovui įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
Ieškovas F. M. H. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo dalies actio Pauliana sąlygų nebuvimą, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla ir priimtas neteisingas sprendimas, kurį apeliantas prašo panaikinti toliau nurodytų argumentų pagrindu.
Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančio reikalavimo teisės
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 6 d. nutartyje Nr. 3K-P-311/2012 nurodė: „Pasisakydamas dėl kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momento, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai kreditoriaus reikalavimo teisė kildinama iš delikto, žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas, pagal kurias žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo (atskirais atvejais – atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau, nei ji padaroma) momentu, todėl laikytina, jog skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, o teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. G. A. v. G. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-424/2003; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-392/2011).“
Kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas negali būti laikomas Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) teismo 2009-01-15 ir 2009-11-30 sprendimų pripažinimas ir leidimas vykdyti Lietuvos Respublikoje, kaip tai nepagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartimi Nr. 2T-148/2011 pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje sprendimai tik apgynė jau egzistuojančią kreditoriaus (Apelianto) reikalavimo teisę skolininkui (atsakovui K.B. M.), o pati reikalavimo teisė atsirado žalos padarymo momentu, t.y. dar 2006 metais.
Atsiliepimas
Pažymėtina ir tai, kad atsakovė E. M. bylos nagrinėjimo metu netgi neginčijo šios actio Pauliana taikymo sąlygos. Atsiliepime nurodyta, kad atsakovė nuomone, nėra actio Pauliana sąlygų viseto, o konkrečiai atsakovė ginčijo šias sąlygas: skolininko neprivalėjimas sudaryti ginčijamą sandorį; skolininko nesąžiningumas; kreditoriaus teisių pažeidimas. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už pareikštų reikalavimų/atsikirtimų civilinėje byloje ribų ir neesant tam teisinio pagrindo konstatavo vienos iš actio Pauliana sąlygų – neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės, nebuvimą.
Nors Apelianto nuomone, šios actio Pauliana sąlygos pirmosios instancijos teismas neturėjo nagrinėti, neesant šalių ginčo šiuo klausimu, Apelianto nuomone, yra būtina trumpai pasisakyti ir apie pačios reikalavimo teisės atsiradimą ir K.B. M. žinojimą apie egzistuojančią reikalavimo teisę. Jurbarko r. apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-396-714/2013, kurioje buvo sprendžiamas atsakovų santuokos nutraukimas, turto padalijimas, taip pat Apelianto savarankiškas reikalavimas dėl atsakovo K.B. M. turto dalies bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas K.B. M. neneigė žinojimo apie žalos padarymą Apeliantui, paaiškino žalos atsiradimo aplinkybes, netgi nurodė, jog 2007-06-12 buvo apklaustas Vokietijos ambasadoje apelianto sutuoktinės iniciatyva.
CPK 811 str. 2 d. nurodo, kad teikiant prašymą pripažinti užsienio teismo sprendimą, kartu su kitais dokumentais yra pateikiami įrodymai, kad šaliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą buvo tinkamai pranešta apie civilinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Šie įrodymai buvo pateikti Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris įvertinęs pateiktus įrodymus priėmė 2011-02-14 nutartį Nr. 2T-148/2011. Be to LR CPK 810 str. 1 d. 3 p. nurodo, kad užsienio teismų sprendimai negali būti pripažįstami Lietuvos Respublikoje, jei šaliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą nebuvo tinkamai pranešta bei proceso metu nebuvo sudarytos procesinės gynybos galimybės. Lietuvos apeliacinio teismo 2011-02-104 nutartis yra įsiteisėjusi, vykdoma, taigi prašymas pripažinti ir leisti vykdyti (duomenys neskelbtini) teismo sprendimus atitiko visus procesinius reikalavimus, įskaitant ir šalies (atsakovo K.B. M.), kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą tinkamą informavimą apie bylą. Atsakovo K.B. M. informavimo apie civilinės bylos pagal apelianto ieškinį (duomenys neskelbtini) teisme kvestionavima, iš esmės reikštų Lietuvos apeliacinio teismo 2011m. vasario 14d. priimtos nutarties Nr. 2T-148/2011 revizavimą, kadangi būtų iš naujo nustatinėjamos šios nutarties priėmimo sąlygos.
Dėl sandorio neprivalomumo
CK 6.66 str. įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos sandorius, kurių sudaryti skolininkas neprivalėjo. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas šios actio Pauliana sąlygos nebuvimą, nurodė, jog atsakovai turėjo kredito sutartį su AB SEB bankas ir Kauno kredito unijai. Skundžiamame sprendime taip pat nurodoma, kad Ieškovas (Apeliantas) nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių atsakovės teiginius, jog šeimos poreikiai buvo tenkinami jos vienos pajamomis, atsakovai vedė bendrą ūkį iki 2010 m. gegužės, be to Jurbarko r. apylinkės teismas 2013-11-26 sprendime nurodė, kad 13000 eurų suma buvo pervesta kreditorinių reikalavimų dengimui.
Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę. Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, kilti iš vienašališko įsipareigojimo (įkeitimas), iki sutartinių santykių, viešo konkurso ir kt. (LAT 2013 m. vasario 27 d. nutartis Nr. 3K-3-47/2013). Taip pat Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš skolininko vienašališko įsipareigojimo (pvz., paskolos sutartyje nustatytas skolininko įsipareigojimas pagal kreditoriaus pareikalavimą įkeisti turtą), ikisutartinių santykių, viešo konkurso, preliminariosios sutarties. Tam tikros faktinės aplinkybės, pvz., įmonei gresiantis bankrotas, sunki materialinė padėtis, skola kitam kreditoriui, pareiga išlaikyti tėvus, vaikus ir pan., kurios gali turėti įtakos skolininko elgesiui, negali būti traktuojamos kaip pareiga sudaryti sandorį (2008 m. rugsėjo 21 d. LAT dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga).
CK 3.27 str. yra įtvirtintos sutuoktinių pareigos, įskaitant ir pareigą vienas kitą remti materialiai. Tačiau ši teisės norma nustato sutuoktinių tarpusavio santykius, pareigą vienas kitą išlaikyti ir neturi jokio privalomumo santykyje trečiosios šalies – Apelianto atžvilgiu. Dėl šios priežasties, atsakovės E. M. argumentai apie neva vien tik jos atliekamus komunalinius mokėjimus ir jos sutuoktinio pareigą prisidėti prie šių mokėjimų, neturi įtakos sąžiningos trečiosios šalies – Apelianto teisei gauti žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kuomet atsakovas K.B. M. vietoje atsiskaitymo su sąžiningu kreditoriumi – Apeliantu, pervedė ženklią pinigų sumą savo sutuoktinei. Pirmosios instancijos teismas palaikė atsakovės E. M. poziciją, kad tai buvo privalomas sandoris, nes atsakovas K.B. M. neva nemokėjo už vandenį, elektrą ar pan. Apelianto nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra nepagrįsta, kadangi tokiu būdu sudaromos sąlygos skolininkams piktnaudžiauti išvengiant atsiskaitymo su kreditoriais. Tiesiog reikia pervesti pinigines lėšas sutuoktiniui, o po to motyvuoti, jog tai mokėjimas už komunalines paslaugas, už paskolas, telefoną ar pan. Akivaizdu, kad toks elgesio modelis negali būti laikomas sąžiningu ir teisėtu elgesiu, kadangi jis aiškiai pažeidžia kreditoriaus teisę gauti bent dalinį savo reikalavimo patenkinimą iš skolininko.
Ginčijamų sandorių atlikimo metu atsakovai neturėjo jokių pradelstų įsipareigojimų. Šios aplinkybės atsakovė E. M. bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo, o 2015-02-17 teismo posėdžio metu atsakovės E. M. atstovė patvirtino, jog jokių pradelstų įsipareigojimų atsakovė neturėjo, nebuvo jokių teismų sprendimų, pagal kuriuos buvo privaloma atlikti mokėjimus.
Pirmosios instancijos teismas ginčijamo sandorio privalomumą motyvavo taip pat ir tuo, kad Jurbarko r. apylinkės teismas 2013-11-16 sprendime nurodė, kad 13000 eurų buvo panaudoti kreditoriniams įsipareigojimams dengti. Apelianto vertinimu, Jurbarko r. apylinkės teismo sprendime nurodyta aplinkybė dėl piniginių lėšų panaudojimo prejudicinės galios nagrinėjamam ginčui neturi. Pirma, Jurbarko r. apylinkės teisme nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl 13000 eurų panaudojimo, toje byloje buvo sprendžiamas santuokos nutraukimo klausimas, turto padalijimo nutraukus santuoką bei savarankiškas Apelianto prašymas dėl turto dalies nustatymo. Antra, Jurbarko r. apylinkės teismo 2013-11-26 sprendime nurodyta, kad piniginės lėšos pervestos 2011 metais (nors pagal byloje esančius įrodymus pavedimai buvo atlikti 2010 m. rugsėjo mėn.), taigi, akivaizdu, kad ne visos Jurbarko r. apylinkės teismo sprendime nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos kaip prejudiciniai faktai. Trečia, nagrinėjamoje byloje nėra pateikta įrodymų, jog 2010 metais gautas pinigines lėšas atsakovė E. M. panaudojo atsiskaitymui su kreditoriais. Byloje yra pateikta Kauno kredito unijos pažyma, jog 2013-11-11 12456,22 eurų buvo įskaityta E. M. paskolos dengimui, tačiau šis įskaitymas yra atliktas praėjus daugiau nei trims metams po ginčijamų sandorių sudarymo, taigi neįrodo, kur buvo panaudoti ginčijamų sandorių pasekmėje gautos piniginės lėšos. Apelianto nuomone, net ir pateikus byloje įrodymus, kur buvo panaudotos ginčijamais sandoriais atsakovės E. M. gautos piniginės lėšos, tai nesudarytų pagrindo teigti, jog atsakovo K.B. M. atlikti piniginių lėšų pervedimai sutuoktinei buvo privalomi sandoriai. Juo labiau, kad atsakovai sandorių atlikimo metu apskritai kartu nebegyveno ir nevedė bendro ūkio.
Dėl skolininko nesąžiningumo
CK 6.67 str. 1 p. nurodo, kad skolininko nesąžiningumas yra preziumuojamas, jei sandoris sudarytas tarp sutuoktinių. Pirmosios instancijos teismas, priešingai šiai prezumpcijai nurodė, kad; „Ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovai ieškovo ginčijamų sandorių sudarymo metu 2010-09-09 bei 2010-09-15 žinojo apie Vokietijos teismo priimtus sprendimus ir atsakovo prievolę ieškovui, kad dėl nekokybiškai atliktų stogo remonto darbų atsakovas buvo informuotas, jam siųstos pretenzijos, atlikti bet kokie kiti ikiteisminiai su žalos konstatavimu bei atlyginimu susiję veiksmai, o atsakovas vengė žalos atlyginimo prievolės ieškovui, nebendradarbiavo su ieškovu. Darytina išvada, kad atsakovas neįrodė, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu 2010-09-09 bei 2010-09-15 atsakovai veikė nesąžiningai, siekdami šiais sandoriais išvengti prievolės ieškovui įvykdymo“. Taigi pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė įrodinėjimo naštą, pažeisdamas CK 6.67 str. 1 d. nustatytą prezumpciją. Byloje nėra ginčo, jog atsakovo K.B. M. atlikti piniginių lėšų pervedimai savo sutuoktinei yra neatlyginiai sandoriai. CK 6.6. str. 2 d. nurodo, kad neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Kaip jau minėta pirmojoje šio apeliacinio skundo dalyje, byloje nebuvo ginčo, jog atsakovas K.B. M. žinojo apie padarytą žalą Apeliantui, tai jis patvirtino ir teismo posėdyje, prisiekęs. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog nėra įrodytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos, dalis šių sąlygų apskritai nebuvo ginčijama, dalyje pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareiga, ko pasėkoje priėmė nepagrįstą ir naikintiną sprendimą. Akivaizdu, kad atsakovas K.B. M. pervedė pinigines lėšas savo sutuoktinei išvengdamas atsiskaitymo su kreditoriumi – Apeliantu, 2010 m. rugsėjį kitų kreditorių, kuriems būtų pradelsti įsipareigojimai ir jie turėtų reikalavimo teisę į atsakovus, nebuvo. Vietoje atsiskaitymo su Apeliantu, atsakovas K.B. M. suteikė pirmenybę atlikti mokėjimą savo sutuoktinei, su kuria tuo metu jau negyveno ir bendro ūkio nevedė. Apelianto vertinimu, toks elgesys negali būti laikomas sąžiningu ir ginamu, ginčijami neatlyginiai sandoriai turi būti panaikinti, kadangi byloje yra nustatytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos.
Šalies argumentai
Atsakovė E. M. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti.
Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas pateikė reikalavimą pripažinti negaliojančiais du atsakovo K. B. M. atliktus mokėjimo pavedimus, o o ji teikusi nuoseklius paaiškinimus, jog actio Pauliana institutu ginčijami sandoriai negali būti panaikinti nesant privalomo sąlygų viseto ir teikusi su byla susijusius įrodymus. Ieškinio ribas apibrėžė teisme pareikštų materialinių teisinių reikalavimų visuma (ieškinio dalykas) ir aplinkybės, kuriomis šie reikalavimai yra grindžiamai , bei jas patvirtinantys įrodymai (faktinis ieškinio pagrindas). Teismui neįmanoma išeiti už atsakovo atsikirtimų ribų, kaip nurodo apeliantas, kadangi bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia ieškinio ribos, o ne atsikirtimų į ieškinį ribos.
Teisės aiškinimas ir taikymas yra teismo pareiga, o bylos šalys privalo nurodyti tik reikalavimų pagrindą ir dalyką. Bylos šalys neturi pareigos nurodyti teismui taikytinos teisės normos ir neturi pareigos nurodyti teisės normų aiškinimo ir taikymo būdo. Pirmosios instancijos teismas neišėjo už pareikštų reikalavimų ribų vertindamas byloje nustatytus faktus ir pasisakydamas dėl vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygos – neabejotinos ir galiojančios ieškovo reikalavimo teisės, nes šios faktinės aplinkybės byloje buvo tiriamos, o actio Paulian instituto taikymas reikalauja pasisakyti dėl šio instituto taikymo sąlygų, ką ir padarė pirmosios instancijos teismas.
Atsakovė E. M. sutinka su teismo motyvais dėl kreditoriaus neabejotinos ir neginčijamos reikalavimo teisės nebuvimo.
Dėl ginčijamų sandorių sudarymo privalomumo
2010 m. rugsėjo 9 d. ir 2010 m. rugsėjo 15 d. padaryti lėšų pavedimai į jos (atsakovės) sąskaitą laikytini sandoriais, kuriuos atsakovas K. B. M. privalėjo atlikti, o ši jo pareiga kilo iš šeimos teisinius santykius reguliuojančių normų, nustatančių sutuoktiniams pareigą prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo (CK 3. 27 straipsnis), nustatančių lygias sutuoktinių teises ir pareigas (CK 3.26 straipsnis) bei iš teisės normų reguliuojančių bendrų sutuoktinių prievolių vykdymą (CK 3.109 straipsnis). Sandoris, kurį skolininkas pagal įstatymą, sutartį, teismo sprendimą (nutartį) ar kitu pagrindu privalėjo sudaryti, t.y. turėjo tokią teisinę pareigą, negali būti nuginčijamas actio Pauliana pagrindu. Skolininko sudaryto sandorio privalomumas nulemia actio Pauliana instituto netaikymą.
Šiuo atveju laikytina, kad ginčijamų sandorių sudarymo privalomumas kilo iš įstatymų normų, reguliuojančių šeimos teisinius santykius ir iš privalomų vykdyti jo (atsakovės) ir atsakovo K. B. M. pasirašytų kredito sutarčių kreditoriams AB SEB bankui ir kauno kredito unijai.
Dėl skolininko K. B. M. ir E. M. sąžiningumo
Apeliantas F. J. pasisakydmas dėl atsakovo K. B. M. nesąžiningumo apeliaciniame skunde remiasi 6. 67 straipsnio 1 dalimi, kuri nurodo, kad skolininko nesąžiningumas yra preziumuojamas, jeigu sandoris sudarytas tarp sutuoktinių. Taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, pažeisdamas CK 6.67 straipsnio prezumpciją. Ji su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinkanti.Atsakovas K. B. M. 2010 m. rugsėjo mėnesį pervesdamas 13 000 Eur į jos sąskaitą elgėsi sąžiningai, kadangi prisidėjo prie šeimos poreikių, ko nedarė ilgą laiką, kai neturėjo lėšų.
Dėl skolininko, kreditoriaus ir trečiojo asmens interesų pusiausvyros užtikrinimo
Taikant actio Pauliana institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir iš skolininko turtą gavusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Šiuo konkrečiu atveju yra būtina atsižvelgti į jos, t.y. trečiojo asmens interesus, sprendžiant ginčijamų mokėjimo pavedimų galiojimo ar negaliojimo klausimą.
Lėšos, kurias atsakovas K.B. M. pervedė į jos sąskaitą tuo metu turėjo bendruosius jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį statusą, kadangi jos santuoka su K. B. M. buvo nutraukta tik 2013 m. lapkričio 26d. Jurbarko rajono apylinkės teismo sprendimu. 2010 m. rugsėjo mėn. pervestose lėšose yra ir jos, kaip sutuoktinės dalis. Pilnai patenkinus ieškovo ieškinį faktiškai susiklostytų situacija, kai asmeninė atsakovo K. B. M. prievolė ieškovui būtų įvykdyta iš jos asmeninio turto, t.y. jos dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje), dėl ko nebūtų užtikrintas skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyros principas , kadangi atsakovo K.B. M. prievolė ieškovui yra išskirtinai asmeninio pobūdžio ir gali būti vykdoma tik iš asmeninio atsakovo K.B. M. turto.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
2009 m. sausio 15 d. Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimu ieškovui F. M. H. J. iš atsakovo K. B. M. priteista 48 5000 EUR, 5 procentų dydžio palūkanos. 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškovui iš atsakovo priteista 12 641, 60 EUR teismo išlaidų ir 5 procentų dydžio palūkanos.
Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 14 d. nutartimi pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2009 m. sausio 15 d. ir 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimus.
Ieškinys pareikštas CK 6. 66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu. Ieškovas nurodęs, jog atsakovo K. B. M. 2010 m. rugsėjo 9 d. ir 2010 m. rugsėjo 15 d. piniginiai pervedimai (13 000 EUR sumos) atsakovei E. M. (atsakovo sutuoktinei) pažeidė ieškovo teise bei interesus, nes dėl to sumažėjo atsakovo turtas, į kurį ieškovas galėjo nukreipti išieškojimą, ieškovas prarado galimybę savo galiojantį reikalavimą patenkinti visiškai ar iš dalies. Atsakovas K. B. M. neprivalėjo bankiniu pavedimu perleisti 13 000 EUR sumą savo sutuoktinei (atsakovei E. M.). Atsakovas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeis ieškovo teise, o atsakovė, atsakovo sutuoktinė sudariusi su juo neatlygintinus sandoriuos, taip pat buvo nesąžininga.
Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog actio Pauliana ieškinio taikymui būtinos šios sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t.y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu. Tai reiškia, jog teismas nustatyti visas action Pauliana taikymo sąlygų būvimą.
Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės
Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas neturi galiojančios reikalavimo teisės. Kolegija nesutina su tokia teismo išvada.
Ieškovas nurodė, o tai neginčijo ir atsakovai, jog ieškovo reikalavimo teisė kildinama iš delikto. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas, pagal kurias žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo, atskirais atvejais – atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau, nei ji padaroma, momentu ( CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Todėl skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, o teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą yra tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas. Reikalavimo teisė atsirado nuo žalos padarymo momento, t. y. nuo 2006 metų. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartimi pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje sprendimus apginta jau egzistuojanti ieškovo reikalavimo teisė skolininkui, o tai reiškia, jog ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, kad skolininkas atlygintu padarytą žalą.
Dėl sandorio privalomumo
2008 m. gruodžio 2 d. su AB SEB banku buvo sudaryta sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovams suteikė 53 713, 49 EUR kreditą būstui įsigyti. 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno kredito unija atsakovei E. M. suteikė 17 071, EUR vartotojišką paskolą. Šios paskolos laiduotoju pagal 2010 m. vasario 23 d. laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra atsakovas K. B. M.. Kiekvieną mėnesį atsakovai kreditoriams moka atitinkamas palūkanas ir kreditą. Tai reiškia, jog atsakovus sieja bendri finansiniai įsipareigojimai AB SEB bankui ir Kauno kredito unijai.
Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovai, kaip sutuoktiniai, privalėjo vykdyti bendras prievoles, susijusias su šeimos ūkiu bei prisiimtais kreditoriniais įsipareigojimai. Kolegija sprendžia, jog teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo K. B. M. atsakovei E. M. pervesti 13 000 EUR, turėjo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį statusą ir pagrįstai panaudotos šeimos poreikių tenkinimui ( CK 3.26, 3.27, 3.109 straipsniai). Ir Jurbarko rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 26 d. sprendime, kuriuo nutraukė santuoką tarp atsakovų, konstatavo, kad K. B. M. pervedė E. M. 13 000 EUR kreditorinių įsipareigojimų dengimui. Pagrįstas atsakovės E. M. atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, jog sandoris, kurį skolininkas pagal įstatymą, sutartį, teismo sprendimą (nutartį) ar kitu pagrindu privalėjo sudaryti, t.y. turėjo tokią teisinę pareigą, negali būti nuginčijamas actio Pauliana pagrindu
Dėl skolininko ir K. B. M. ir trečiojo asmens E. M. sąžiningumo
CK 6.67 straipsnio 1 punktu nustatyta, jog preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais, t.y. pripažįstama, kad, esant šiai aplinkybei, sandorio šalys žinojo arba turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus.
Atsakovė E. M. nurodyta aplinkybė, jog ji apie sutuoktinio skolą sužinojusi tik po to, kai teismo sprendimai pradėti vykdyti, t.y. po 2011 m. vasario 14 d., yra abejotina. Bet tai nereiškia, jog atsakovės žinojimas apie sutuoktinio skolą ieškovui, yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovai buvo nesąžiningi, 2010 m. rugsėjo 9 d. ir 2015 m. rugsėjo 15 d. pinigų pervedimais siekė išvengti skolos ieškovui išieškojimo. Teismas nustatė, jog 13 000 EUR buvo skirti kreditams padengti, išlaikyti nekilnojamąjį turtą, kuris įsigytas gavus AB SEB banko ir Kauno unijos kreditus. Neįrodyta, jog atsakovai buvo nesąžiningi.
Kolegija, vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, sprendžia tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra, kadangi nenustatytos visos actio Pauliana ieškinio taikymui būtinos sąlygos (CK 6. 66 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.