Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėja Rita Liukaitytė, sekretoriaujant Ramunei Beržinskienei, dalyvaujant ieškovo F. M. H. J. atstovui advokatui Nerijui Jurčiukoniui, atsakovės E. M. atstovei advokatei Renatai Vilčiauskienei, nedalyvaujant ieškovui F. M. H. J., atsakovams K. B. M., E. M., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo F. M. H. J. ieškinį atsakovams K. B. M., E. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovui K. B. M. procesiniai dokumentai įteikti 2014-11-10 viešo paskelbimo būdu CPK 130 str. nustatyta tvarka (1 t. 123-125 b.l.). Atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Apie 2015-01-07 parengiamąjį teismo posėdį ir 2015-02-17 teismo posėdį atsakovui pranešta viešo paskelbimo būdu CPK 130 str. nustatyta tvarka (1 t. 131-132, 178-179 b.l.). Atsakovas į teismo posėdžius neatvyko, apie neatvykimo priežastis teismo neinformavo. Teismas negavo atsakovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – kad kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Ieškovas nurodo, kad teisę reikalauti, kad atsakovas atlygintų dėl 2006 metais Vokietijoje atliktų stogo remonto darbų padarytą žalą, jis įgijo, kai Vokietijos Federacinės Respublikos Heilbronn apylinkės teismas 2009-01-15 sprendimu priteisė iš atsakovo 48500 Eur žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio palūkanas, bei 2009-11-30 sprendimu priteisė iš atsakovo 12641,60 Eur teismo išlaidas ir 5 procentų dydžio palūkanas. Lietuvos Apeliacinis teismas 2011-02-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2T-148/2011 pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Heilbronn apylinkės teismo 2009-01-15 ir 2009-11-30 sprendimus.

Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 str. 1 d. nustato, kad ES valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal ES reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal ES reglamentų, šio įstatymo ir CPK nustatytą tvarką. Teismų sprendimams nėra būdingas eksteritorialumas. Tai reiškia, jog užsienio valstybėje priimti teismo sprendimai galioja tik juos priėmusioje valstybėje ir savaime neįgyja teisinės galios bei nesukelia teisinių pasekmių už šios valstybės ribų. Tai yra sietina su tarptautinėje teisėje visuotinai pripažįstamu ir neginčijamu kiekvienos iš valstybių suverenitetu bei teismų jurisdikcijos apimtimi, ribojamiems konkrečios valstybės teritorija. Pagal bendrąją taisyklę tam, kad vienos valstybės teismo sprendimas įgautų teisinę galią kitoje valstybėje, reikalinga tokį teismo sprendimą pripažinti. Užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimas pagal savo paskirtį ir esmę yra ne kas kita, kaip teismo sprendimo teisinės galios išplėtimas teritorijoje. Tai reiškia, jog konkrečioje valstybėje pripažintas užsienio šalies teismo sprendimas jį pripažinusioje valstybėje įgyja tokią pat teisinę galią, kokią jis turi šį sprendimą priėmusioje valstybėje. Kol užsienio teismo sprendimas nėra pripažintas, jis neturi nei res judicata, nei prejudicinės galios Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2013-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-27/2013). Atsižvelgiant į tai, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Heilbronn apylinkės teismo 2009-01-15 ir 2009-11-30 sprendimai buvo pripažinti ir leista juos vykdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2011-02-14 nutartimi, darytina išvada, kad Vokietijos teismo sprendimai ginčijamų sandorių sudarymo metu 2010-09-09 bei 2010-09-15 Lietuvos Respublikos teritorijoje negaliojo ir nebuvo privalomi, negalėjo sukelti atsakovams teisinių pasekmių, įvertinus CK 6.66 str. nuostatas (CPK 18 str.), o ieškovo reikalavimo teisės atsakovui Lietuvos Respublikos teritorijoje nebuvo patvirtintos Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad nesant teisės aktų nustatyta tvarka pripažinto ir leisto Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti Vokietijos teismo sprendimo nėra teisinių kliūčių Lietuvos Respublikos teismams analizuoti ir vertinti tas pačias aplinkybes, kurios buvo analizuotos Vokietijoje vykusiame teismo procese ar net priimti kitokius sprendimus, nei yra priėmęs užsienio valstybės teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2011).

Kita actio Pauliana taikymo sąlyga – kad skolininkas (atsakovas) neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovai ir AB SEB bankas 2008-12-02 sudarė Kredito sutartį Nr. 0250818010645-29 (1 t. 55-65 b.l.), kuria atsakovai gavo iš banko 53713,49 Eur kreditą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti, solidarią prievolę bankui atsakovai įsipareigojo įvykdyti iki 2048-12-01, mokėdami kasmėnesines įmokas kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafike nustatyta tvarka, t.y. po 318,66 Eur kas mėnesį. Be to, atsakovė ir Kauno kredito unija 2010-02-23 sudarė Paskolos sutartį Nr. 10-00129 (1 t. 66-73 b.l.), kuria kreditorė suteikė atsakovei 17071 Eur vartotojišką paskolą, o atsakovė įsipareigojo paskolą grąžinti dalinėmis įmokomis po 65,45 Eur (226 Lt) iki 2020-02-15. Savo sutikimą dėl Paskolos sutarties sudarymo atsakovas patvirtino parašu. Pažymėtina, kad atsakovas 2010-02-23 laidavimo sutartimi Nr. 10-00129-1 (1 t. 74-75 b.l.) įsipareigojo Kauno kredito unijai atsakyti visu savo turtu, jei paskolos gavėja (atsakovė) nevykdys ar netinkamai vykdys Paskolos sutartį. CK 6.38 str. 1 d. nustato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Solidarios prievolės atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium (CK 6.6 str. 4 d.); bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (CK 6.6 str. 6 d.). CK 3.109 str. 1 d. 3 p., 5 p., 6 p. nustatyta, kad iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu; prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais; solidariosios sutuoktinių prievolės. Sutuoktiniai, prisiimdami ir vykdydami prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, privalo elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir priimdami bei vykdydami savo asmenines prievoles (CK 3.109 str. 4 d.). Iš atsakovės pateiktų banko sąskaitų išrašų (1 t. 76-83, 137-162 b.l.) matyti, kad prievoles kreditoriams, komunalinių paslaugų tiekėjams už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), teikiamas paslaugas mokėjo atsakovė, atlikdama pavedimus iš savo sąskaitų AB SEB banke. Atsakovo sąskaitos (1 t. 12-17 b.l.), esančios AB SEB banke, analizė nepatvirtina, kad iš atsakovo sąskaitos būtų daromi mokėjimai aptariamų sutartinių prievolių vykdymui. Ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, paneigiančių atsakovės teiginius, jog šeimos poreikiai buvo tenkinami jos vienos gaunamomis pajamomis, nes atsakovas negaudavo jokių pajamų. CK 3.88 str. 2 d. nustato, jog preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad iš Vokietijos draudimo bendrovės atsakovo gautos išmokos pripažintinos asmenine atsakovo nuosavybe ir negalėjo būti naudojamos bendrų prievolių įvykdymui (CK 3.89 str., 3.109 str.). Byloje nepaneigta atsakovės nurodyta aplinkybė, kad 2010-02-23 paskolos sutartimi Nr. 10-00129 (1 t. 66-73 b.l.) gauta 17071 Eur vartotojiška paskola buvo panaudota atsakovų šeimos poreikių tenkinimui, taip pat įvertinant, kad atsakovai kartu gyveno ir bendrą ūkį vedė iki 2010 metų birželio mėnesio. Pažymėtina, kad Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013-11-26 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-396-714/2013, kuriuo buvo nutraukta atsakovų santuoka, nurodyta, kad 13000 Eur suma, kurią atsakovas pervedė atsakovei, buvo panaudota kreditorinių įsipareigojimų dengimui. Darytina išvada, kad atsakovas ginčijamų sandorių sudarymo metu 2010-09-09 bei 2010-09-15 turėjo įsipareigojimų kitiems kreditoriams ir juos sąžiningai bei tinkamai vykdė, pervesdamas sutuoktinei 13000 Eur sumą.

Ieškovas nurodo, kad atsakovai, sudarydami neatlygintinus sandorius, kuriais atsakovas į atsakovės asmeninę sąskaitą pervedė 13000 Eur, buvo nesąžiningi, žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeis ieškovo teises. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 str. 2 d.). Tuo atveju, kai perleidžiamas turtas sutuoktiniui, galioja skolininko nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 straipsnio 1 punktas), pakeičianti įrodinėjimo naštos paskirstymą šalims. Galiojant nesąžiningumo prezumpcijai, kreditorius turi teisę ja remdamasis teigti, kad skolininkas apie pirmiau nurodytas aplinkybes žinojo ir veikė nesąžiningai, t.y. siekė perleisti jam priklausantį turtą, kad, kreditoriui pradėjus priverstinį išieškojimą, jį išsaugotų. Ši įstatyme įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta, todėl skolininkas, perėmęs pareigą įrodinėti savo sąžiningumą, gali teikti įrodymus ir apsiginti nuo kreditoriaus reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Atsakovė pateikė į bylą įrodymus, kurie patvirtina ginčijamų sandorių sudarymo metu 2010-09-09 bei 2010-09-15 atsakovų turėtus įsipareigojimus kreditoriams, kad atsakovų prievolės buvo vykdomos iš atsakovės sąskaitų atliekamais pavedimais, o 13000 Eur atsakovo pervesta suma panaudota kreditoriniams įsipareigojimams įvykdyti. Ieškovo teiginiai, kad atsakovas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad 2010-09-09 ir 2010-09-15 atlikti piniginių sumų pavedimai pažeis ieškovo teises, vertintini kaip nepagrįsti. Iš Vokietijos Federacinės Respublikos Heilbronn apylinkės teismo 2009-01-15 ir 2009-11-30 sprendimų (1 t. 18-28 b.l.) matyti, kad šie sprendimai priimti atsakovui K. B. M. nedalyvaujant. Ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovai ieškovo ginčijamų sandorių sudarymo metu 2010-09-09 bei 2010-09-15 žinojo apie Vokietijos teismo priimtus sprendimus ir atsakovo prievolę ieškovui, kad dėl nekokybiškai atliktų stogo remonto darbų atsakovas buvo informuotas, jam siųstos pretenzijos, atlikti bet kokie kiti ikiteisminiai su žalos konstatavimu bei atlyginimu susiję veiksmai, o atsakovas vengė žalos atlyginimo prievolės ieškovui, nebendradarbiavo su ieškovu. Darytina išvada, kad atsakovas neįrodė, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu 2010-09-09 bei 2010-09-15 atsakovai veikė nesąžiningai, siekdami šiais sandoriais išvengti prievolės ieškovui įvykdymo.

Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant CK 6.66 str. nurodytų sąlygų visetui, todėl nenustačius, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis ieškovo teises; atsakovė, sudariusi su atsakovu neatlygintinį sandorį, buvo nesąžininga, pripažinti negaliojančiais atsakovo 2010-09-09 bei 2010-09-15 atliktus piniginių lėšų pavedimus 13000 Eur sumai nėra pagrindo, ieškovo ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovė pateikė į bylą įrodymus apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, t.y. 376,51 Eur teisinių paslaugų išlaidas, 169,11 Eur dokumentų vertimo paslaugų išlaidas, iš viso 545,62 Eur (2 t. 3-9 b.l.; CPK 88 str. 1 d. 1 p., 6 p.). Atmetus ieškinį, visos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 93 str. 1 d., 2 d.).

Atmetus ieškinį, iš ieškovo priteistinos pašto išlaidos valstybei – 6 Eur (CPK 96 str.).

2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi teismas tenkino ieškovo prašymą ir areštavo atsakovės nekilnojamuosius, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas, turtines teises ne didesnei kaip 44886,40 Lt sumai. Atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės galioja iki sprendimo įsiteisėjimo (CPK 149 str.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 1 p., 6 p., 93 str., 96 str., 149 str. 1 d., 151 str., 259 str., 260 str., 263-270 str., 307 str. 1 d., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti E. M., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), iš F. M. H. J., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), 545,62 Eur (penkių šimtų keturiasdešimt penkių eurų 62 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybei iš F. M. H. J., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), 6 Eur (šešių eurų) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Įsiteisėjus sprendimui panaikinti laikinąsias apsaugos priemones – areštą E. M., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), nekilnojamiesiems, kilnojamiesiems daiktams, piniginėms lėšoms, ne didesnei kaip 44886,40 Lt sumai, taikytas Kauno apylinkės teismo 2014-08-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-892-877/2015 (ankstesnis bylos Nr. 2-19382-877/2014 (turto arešto akto identifikavimo kodas: 2014044273), taikytas laikinąsias apsaugos priemones išregistruojant Turto arešto aktų registre.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.