- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-22
- Bylos Nr.
- eA-304-415/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00502-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Gintaras Kryževičius (pirm.), Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- A. R. R., L. M., A. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai, Lietuvos valstybė, Kauno miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijod
- Kategorijos
- 18.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. R. R., L. M., A. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. R. R., L. M., A. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjos A. R. R., L. M., A. J. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT) 2020 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 8S-65-(14.8.3.), kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į piliečio L. M. nekilnojamojo turto dalį – 0,0601 ha žemės, atlyginant pinigais – 192 Eur (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti NŽT iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo; 3) priteisti pareiškėjoms lygiomis dalimis iš Kauno miesto savivaldybės administracijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 609 840 Eur turtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjos nurodė, kad:
2.1. Pretendentas atkurti nuosavybės teises L. M. 1991 m. balandžio 22 d. kreipėsi į Kauno miesto merą dėl žemės valdos, iki 1941 metų priklausiusios V. M., adresu (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)), grąžinimo.
2.2. Pareiškėjos ne kartą informavo NŽT, jog nesutinka gauti piniginę kompensaciją už negrąžintą žemę, kadangi buvo aiškiai išreiškusios valią atkurti nuosavybės teises natūra. NŽT Sprendimu be pareiškėjų sutikimo pakeitė nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir nuosavybės teises į likusią žemės dalį – 0,0601 ha atkūrė atlygindama pinigais. Šis atlyginimo būdas pareiškėjoms visiškai nepriimtinas.
2.3. Pareiškėjos nesutiko su Sprendime nurodytu 192 Eur atlyginimo dydžiu. Žemės sklypo vertė (192 Eur) akivaizdžiai neatitinka realios rinkos vertės. 0,0601 ha žemės sklypo vertė turėjo būti skaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymą (toliau – ir Žemės paėmimo įstatymas), kurio 13 straipsnyje nustatyta, kad paimant privačią žemę visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama už žemę pinigais pagal rinkos vertę.
2.4. Kauno miesto valdyba 1996 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. 828 patvirtino sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ naudojamo apie 142 489 kv. m žemės sklypo detalųjį planą, neįvertinusi, jog buvo kreiptasi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šią žemę. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius 2009 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 40-2-1888 informavo, jog nėra galimybės suformuoti žemės sklypus V. M. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje, (duomenys neskelbtini), nors žemės sklypo dalį gerokai vėliau perdavė valdyti uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Projektana“, o pareiškėjoms nuosavybės teisės minėtoje vietoje neatkurtos.
2.5. Neįvertinus žemės sklypo, už kurį išmokama kompensacija savininkui, realia rinkos verte, ją individualizuojant, be kita ko, nesiūlant grąžinti nacionalizuotą išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra kitoje vietoje, pareiškėjos patyrė žalą, kurią privalo atlyginti valstybė, atstovaujama NŽT ir Kauno miesto savivaldybės.
Atsiliepimas
2.6. Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėti veiksmai pasireiškė nurodant, jog nėra laisvos valstybinės žemės, kurioje būtų galima atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
2.7. Atsakovo NŽT neteisėti veiksmai pasireiškė priimant Sprendimą atkurti nuosavybės teises išmokant kompensaciją pinigais. Valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuota visiškai nepagrįstai, nes išperkamos žemės vertė neatitinka rinkos vertės, taip pažeidžiant įstatymo nuostatas, jog turi būti atlyginama atsižvelgiant į rinkos vertę. Be to, daug metų buvo vilkinamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, teikiama tikrovės neatitinkanti informacija. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjoms atsirado žala, kurią privalo atlyginti solidariai abu atsakovai.
3. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, ir NŽT atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. NŽT nurodė, kad jog buvęs žemės savininkas V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 7,96 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Prašymus atkurti nuosavybės teises į V. M. turėtą 7,96 ha žemę pateikė sūnūs A. A. M., M. A. M., L. M. (miręs) ir mirusio sūnaus J. M. žmona J. M.. L. M. 1991 m. gruodžio 18 d. pirminiame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo prašė nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurti natūra. Šiame prašyme išreikšta valia iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeista nebuvo. L. M. (paveldėtoja J. M.) Kauno apskrities viršininko 2000 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 02-01-5060 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 3143 perduotas neatlygintinai naudotis 0,1227 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). NŽT 2012 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 8S-(14.8.3.)-70 L. M. grąžinta natūra turėto žemės sklypo dalis – 0,0426 ha ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 8S-(14.8.3.)-72 L. M. gražinta natūra turėto žemės sklypo dalis – 0,0107 ha. NŽT 2016 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. 8S-257-(14.8.3.) nuosavybės teisės atkurtos į 1,6940 ha žemės pinigine kompensacija. NŽT 2019 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 8S-120-(14.8.3.) nuosavybės teisės atkurtos į 0,0599 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą, o už 0,0601 ha žemės skundžiamu NŽT 2020 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 8S-65-(14.8.3.) atlyginta pinigais. NŽT Kauno miesto skyrius 2012 m. spalio 5 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-5222 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrių, prašydamas išnagrinėti ir parengti laisvos (neužstatytos) V. M. iki 1940 m. turėtos žemės, kuri nepriskirta valstybės išperkamai žemei, planą. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2014 m. birželio 5 d. raštu Nr. 70-2-1627 informavo, kad pakartotinai išnagrinėtoje teritorijoje V. M. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nėra.
5. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgiant į tai, kad nėra laisvos (neužstatytos) žemės V. M. iki 1940 m. turėtos žemės ribose ir kad pagal pateiktus prašymus (iki 2003 m. balandžio 1 d.) nėra galimybių atkurti nuosavybės teises prašymuose nurodytais būdais.
6. Atsakovas nurodė, kad apskaičiuodamas atlyginimą už valstybės išperkamą žemę vadovavosi galiojančiais teisės aktais, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtinta Žemės įvertinimo metodika (toliau – ir Metodika) ir Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika (toliau – ir Lygiavertiškumo metodika), Konstitucinio Teismo išaiškinimais, kad atlyginimo už negrąžinamą žemę dydis nesietinas su šios žemės dabartine rinkos kaina (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 3 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai).
7. NŽT nurodė neatlikusi jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje numatytų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Be to, CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.).
8. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
9. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjų skunde nėra nurodyta, kokius galimai neteisėtus veiksmus atliko Kauno miesto savivaldybės administracija ar kokių veiksmų, priskirtų jos kompetencijai, ji nepagrįstai neatliko.
10. Kauno miesto savivaldybės administracija nurodė išnagrinėjusi teritoriją, kurioje yra buvusio savininko V. M. iki 1940 m. turėta žemė. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. A-3941 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano patvirtinimo ir įsakymu Nr. A-3942 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano patvirtinimo“ buvo suformuoti laisvos (neužstatytos) žemės sklypai ir patvirtinti planai nuosavybės teisėms į žemę atkurti. Daugiau laisvos (neužstatytos) žemės buvusioje V. M. nuosavybės teise valdytoje žemėje nustatyta nebuvo. Informacija apie tai ne kartą pateikta tiek NŽT, tiek pareiškėjams.
11. Administracija paaiškino, kad ginčas dėl laisvos (neužstatytos) žemės buvo nagrinėjamas teismine tvarka, pareiškėjai ginčijo Kauno miesto savivaldybės administracijos 2017 m. rugsėjo 15 d. raštą Nr. 70-2-3372, kuriuo jie buvo informuoti, jog V. M. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) žemės nėra, taip pat prašė įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją pažymėti kaip laisvą (neužstatytą) žemę pareiškėjų nurodytus žemės plotus. Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-165-554/2017 pareiškėjų skundas buvo atmestas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1176-525/2019 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, jog ginčo teritorijoje visa žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 6 punktų nuostatas ir į tokią žemę nuosavybės teisių atkūrimas negalimas. Taigi, įsiteisėjusiais teismų sprendimais Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmų neteisėtumas nebuvo konstatuotas.
II.
12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą.
13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:
13.1. Ginčas byloje kilo dėl buvusio žemės savininko V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto 7,96 ha žemės sklypo 0,0601 ha dalies, valdytos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).
13.2. Prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. M. iki nacionalizacijos valdytą 7,96 ha žemę pateikė V. M. sūnūs A. A. M., M. A. M., L. M. (miręs) ir mirusio sūnaus J. M. žmona J. M. (mirusi). Pareiškėjos yra mirusio pretendento teisių perėmėjos ir pretenduoja atkurti nuosavybės teises į V. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės dalį, tenkančią jo įpėdiniui (sūnui) L. M.. L. M. 1991 m. gruodžio 18 d. pirminiame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo išreiškęs valią, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos vieninteliu nuosavybės teisių atkūrimo būdu – natūra. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra valios nebuvo pakeitę ir mirusiojo L. M. teisių perėmėjai, prašydami atkurti nuosavybės teises natūra į esančią laisvą žemę buvusioje vietoje, taip išreikšdami valią nuosavybės teises atkurti vieninteliu nuosavybės teisių atkūrimo būdu natūra. Taigi, L. M. pirminiame prašyme išreikšta valia atkurti nuosavybės teises natūra teisės aktų nustatyta tvarka iki 2003 m. balandžio 1 d. ir vėliau pakeista nebuvo.
13.3. Kauno apskrities viršininko 2000 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 02-01-5060 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 3142 buvo atkurtos nuosavybės teisės mirusiojo L. M. vardu į jo tėvo V. M. turėto žemės sklypo dalį – 0,1227 ha perduodant neatlygintinai L. M. įpėdiniams faktiškai naudojamą 0,1227 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
13.4. NŽT 2012 m. kovo 21 d. sprendimais Nr. 8S-(14.8.3.)-70 ir Nr. 8S-(14.8.3.)-72 buvusiam įpėdiniui L. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra žemės sklypo dalis – 0,0426 ha ir 0,0107 ha turėtoje vietoje.
13.5. NŽT 2016 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. 8S-257-(14.8.3.) nuosavybės teisės atkurtos į 1,6940 ha žemės dalį atlyginant pinigais.
13.6. NŽT 2019 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 8S-120-(14.8.3.) nuosavybės teisės atkurtos į 0,0599 ha žemės dalį perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą.
13.7. Sprendimu L. M. (mirusiam) buvo atkurtos nuosavybės teisės į likusią neatkurtą 0,0601 ha žemės dalį atlyginant pinigais – 192 Eur ir taip užbaigiant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą L. M. į jam tenkančią buvusio žemės savininko V. M. valdytos 7,96 ha žemės dalį.
13.8. Kauno apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-165-554/2017 pareiškėjai ginčijo NŽT 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 8S-257-(14.8.3) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tos pačios ginčo žemės 1,6940 ha dalį, už kurią taip pat buvo atlyginta pinigais nesant laisvos natūrinės žemės ginčo žemės teritorijoje, tačiau pareiškėjų skundas Kauno apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-165-554/2019 buvo atmestas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1176-525/2019 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
14. Teismas konstatavo, kad administracinių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog realios galimybės atkurti nuosavybės teises natūra ginčo žemės teritorijoje nebuvo. Teismas vertino, kad minėtose administracinėse bylose nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, nes bylose dalyvavo tos pačios proceso šalys, buvo sprendžiamas tapatus teisinis ginčas dėl atlyginimo už valstybės išperkamą turtą pinigais teisėtumo dėl tos pačios žemės, patenkančios į tą pačią ginčo teritoriją, todėl minėtais teismų sprendimais nustatyti faktai yra reikšmingi ir šiai bylai. Teismas pažymėjo, kad NŽT priimant Sprendimą nenustatyta jokių pagrįstų duomenų, jog ginčo žemės teritorijoje faktinė situacija pasikeitė ir ginčo teritorijoje atsirado laisvos žemės nuosavybės atkūrimui natūra.
15. Teismas pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija nuolat teikė informaciją NŽT, taip pat pareiškėjams apie tai, jog ginčo teritorijoje visa žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei ir natūra grąžintinų žemės sklypų formavimas nėra galimas. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius išnagrinėjo pareiškėjų pateiktą UAB „Valakas“ parengtą situacijos planą su pažymėtais laisvos valstybinės žemės plotais, tačiau laisvos žemės, patenkančios į buvusio žemės savininko V. M. valdytos žemės sklypo ribas, nenustatė. Pareiškėjai Kauno miesto savivaldybės administracijos 2017 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. 70-2-3372 buvo informuoti, jog pagal kartografinę medžiagą nenustatyta, jog pareiškėjų nurodyti galimai laisvi žemės plotai patenka į (duomenys neskelbtini)gatvės kaip inžinerinio statinio ribas ir sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ naudojamo žemės sklypo ribas.
16. Teismas, remdamasis nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančia kartografine medžiaga, Kadastro žemėlapio ištrauka apie ginčo žemės teritorijoje įregistruotus ir detaliaisiais planais suformuotus žemės sklypus ir kitą nekilnojamąjį turtą, susisiekimo komunikacijos – (duomenys neskelbtini) gatvės ribas, pareiškėjų pateiktu planu apie galimai laisvą žemę, konstatavo, jog nėra jokių pagrįstų abejonių, kad ginčo teritorijoje nėra laisvos (neužstatytos) žemės nuosavybės teisių atkūrimui (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos 2 t., b. l. 360–369).
17. Įvertinęs pareiškėjų pateiktus planus apie laisvą žemę teismas pažymėjo, kad jie nėra objektyvūs ir pakankami įrodymai. Pareiškėjų planuose nenurodytos įregistruoto inžinerinio statinio – (duomenys neskelbtini) gatvės ir nepažymėtos sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ naudojamo žemės sklypo teritorijos ribos, be to, nėra pažymėtos (kartografuotos) buvusio savininko V. M. iki 1940 metų turėtos žemės ribos.
18. Įvertinęs tai, jog ginčo teritorijoje visa žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 6 punktų nuostatas ir į tokią žemę nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalimas teismas sprendė, kad NŽT pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, Sprendimu mirusiam pretendentui L. M. už likusią negrąžintą žemės dalį (0,0601 ha) nuosavybės teises atkūrė atlygindama pinigais – 192 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
19. Teismas konstatavo, kad Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdomos žemės ir miško vertės apskaičiavimo 2020 m. sausio 5 d. akte Nr. 8NPAŽ1-39-(14.8.34) nurodytas atlyginimo pinigais už 0,0601 ha žemės dalį dydis (192 Eur) apskaičiuotas teisingai ir pagrįstai, taikant Lygiavertiškumo metodikoje nurodytus rodiklius ir šios metodikos reikalavimus, teisingai apskaičiuojant kitos paskirties žemės miesto vietovėje vertę, tenkančią 1 ha – 1993,85 Eur. Žemės vertės skaičiavimo klaidų nenustatyta. Teismas akcentavo, kad pareiškėjų nurodytas Žemės paėmimo įstatymas, pagal kurį skaičiuojama valstybės paimamo nekilnojamojo turto rinkos vertė, nuosavybės teisių atkūrimo procese netaikytinas, kadangi reglamentuoja visai kitus teisinius santykius, nesusijusius su nuosavybės teisių atkūrimu ir Atkūrimo įstatyme įtvirtintais restitucijos principais.
20. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo naikinti Sprendimą ir įpareigoti NŽT iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kadangi buvusio savininko V. M. įpėdiniai iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. lapkričio 22 d.) numatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., nebuvo išreiškę kitos valios dėl kito Atkūrimo įstatyme numatyto atlyginimo būdo, o jų nurodytu būdu – natūra nebuvo galimybių atkurti nuosavybės teisių į likusią negrąžintą žemės dalį.
21. Nenustatęs atsakovų neteisėtų veiksmų ar neveikimo teismas netenkino pareiškėjų reikalavimo atlyginti neturtinę žalą.
III.
22. Pareiškėjos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.
23. Pareiškėjos apeliacinį skundą grindžia argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
23.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad administracinių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog nėra realios galimybės atkurti nuosavybės teises natūra ginčo žemės teritorijoje. Šią teismo išvadą paneigia kartu su skundu pateiktas UAB „Valakas“ sudarytas planas, kuriame pažymėtas laisvas žemės plotas, kuris gali būti suformuotas ir į kurį gali būti atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjoms. UAB „Valakas“ pažymėjo galimai laisvos neužstatytos žemės sklypo ribas, be kita ko, atsižvelgdamas į turimą kartografinę medžiagą bei viešą informaciją apie (duomenys neskelbtini) kelio ribas užimančią zoną. Minėtas planas parengtas 2020 m., todėl turėjo būti vertinamas kaip nauja aplinkybė.
23.2. 0.0601 ha žemės sklypo vertė turėjo būti skaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo 13 straipsnį. Be to, vertinant žemės sklypą, turėjo būti vadovaujamasi 1992 m. vasario 31 d. Kauno valstybės archyvo pažyma Nr. M- 588. kurioje nurodyta, jog „Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyvinio fondo dokumentuose įrašytas M. V., kuris (duomenys neskelbtini) valsčiuje (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 5.43 ha žemės (2-os rūšies 3 ha, 3-os - 2,43 ha).
23.3. Kaip alternatyvus ginčo sprendimo būdas galėtų būti žemės sklypo suteikimas kitoje vietoje. Dėl šio klausimo teismas iš viso nepasisakė, taip pat nenurodė motyvų, kodėl atmetė reikalavimą grąžinti klausimą spręsti iš naujo.
23.4. Teismas nevertino, jog atsakovai nesielgė taip, kaip numato įstatymas. Atsakovai privalėjo įvertinti žemės sklypą realia rinkos vertė ją individualizuojant. Teismas tik formaliai pasisakė, jog jokių neteisėtų veiksmų nei vienas atsakovas neatliko. Pareiškėjų vertinimu, Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėti veiksmai pasireiškė nurodant, jog nėra laisvos valstybinės žemės, kurioje būtų galima atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atsakovo NŽT neteisėti veiksmai pasireiškė priimant Sprendimą atkurti nuosavybės teises išmokant kompensaciją pinigais, kadangi valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuota visiškai nepagrįstai, ji neatitinka rinkos vertės. Pareiškėjos buvo aiškiai išreiškusios valią atkurti nuosavybės teises natūra, be jų valios buvo pakeistas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, kuris yra visiškai nepriimtinas.
Atsiliepimas
24. NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
25. NŽT nurodo, jog pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai apie laisvą neužstatytą žemę atmestini. NŽT pažymi, kad įstatymų leidėjas teisę spręsti dėl laisvos neužstatytos išperkamos žemės suteikė tik savivaldybių administracijoms. Įstatymų leidėjas niekada nenumatė galimybės atkurti pinigais pagal realią rinkos vertę, o paėmimo visuomenės poreikiams teisiniai santykiai atkuriant nuosavybės teises netaikytini.
26. Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
27. Administracijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką, priėmė teisingą sprendimą. Pareiškėjos neįrodė Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų. Pareiškėjos taip pat nepateikė jokių naujų įrodymų, pagrindžiančių, jog ginčo teritorijoje yra laisvos (neužstatytos) žemės. Kauno miesto savivaldybės administracija tinkamai vykdė teisės aktuose nurodytą pareigą formuoti naujus nuosavybės teisių atkūrimui skirtus žemės sklypus (individualiai statybai). Byloje pateiktame NŽT 2019 m. spalio 22 rašte Nr. 8SD-5441-(14.8.125E.) nurodyta informacija, kad Kauno mieste naujų žemės sklypų buvo suformuota tiek, kad visiems piliečiams, turintiems teisę pagal Atkūrimo įstatymą Kaune atkurti nuosavybės teises, būtų galima perduoti neatlygintinai po naują žemės sklypą. Nurodyti argumentai patvirtina, kad Kauno miesto savivaldybės administracija tinkamai vykdė teisės aktais jos kompetencijai priskirtus veiksmus nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese. Administracija pritaria teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju ginčo žemės dalies vertė, atlyginant už negrąžintą žemę pinigais, buvo skaičiuojama teisingai, taikant teisės aktų reikalavimus, žemės vertės skaičiavimo klaidų nenustatyta. Pareiškėjų nurodytas Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo 13 straipsnis nagrinėjamu atveju negali būti taikomas, nes šis įstatymas, kaip nurodyta jo 1 straipsnyje, nustato žemės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindus, sąlygas ir tvarką Lietuvos Respublikoje, kai ši žemė reikalinga ypatingos valstybinės svarbos projektams įgyvendinti.
IV.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
28. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
29. Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas bei jį lydinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Tvarka).
30. Vadovaujantis Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.
31. Iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.
32. Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo nauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimai (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, Žin., 2012, Nr. 135-6878), kuri nebenumatė piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.
33. Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimti, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
34. Byloje ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo atkurti nuosavybės teises į žemę atlyginant pinigais, t. y. įgyvendinant Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas.
35. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad tiek pirminiame prašyme atkurti nuosavybės teises į žemę (L. M. 1991 m. gruodžio 18 d. prašymas), tiek vėlesniuose prašymuose pareiškėjai pretendavo atkurti nuosavybės teises natūra, t. y. iki Atkūrimo įstatymo numatyto termino pabaigos (2003 m. balandžio 1 d.) pretendentų valia nebuvo pakeista.
36. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog ginčo teritorijoje visa žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 6 punktų nuostatas ir į tokią žemę nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalimas (ABTĮ 56 str. 7 d.).
37. Šios aplinkybės yra konstatuotos ir nagrinėjamai bylai prejudicinę reikšmę turinčiame Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje teisminio proceso Nr. 3-62-3-00897-2016-7, o taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11d. nutartyje, kuria paliktas nepakeistas nurodytas pirmosios instancijos teismo sprendimas (ABTĮ 57 str. 2 d.).
38. Dėl pareiškėjų argumentų, kad ginčo teritorijoje yra laisvos (grąžintinos natūra) žemės, kuriuos jie grindžia UAB „Valakas“ sudarytu ginčo teritorijos planu, teisėjų kolegija pažymi, kad UAB „Valakas“ planuose nenurodytos įregistruoto inžinerinio statinio – (duomenys neskelbtini) gatvės ir nepažymėtos sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ naudojamo žemės sklypo teritorijos ribos, be to, nėra pažymėtos (kartografuotos) buvusio savininko V. M. iki 1940 metų turėtos žemės ribos, todėl šis įrodymas vertintinas kritiškai ir juo nesiremiama (ABTĮ 56 str. 7 d., 87 str. 4 d. 3 p., 137 str.).
39. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog ginčo teritorijoje visa žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 6 punktų nuostatas ir į tokią žemę nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalimas, pagrįstai pripažino, kad NŽT teisėtai, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, Sprendimu mirusiam pretendentui L. M. už likusią negrąžintą žemės dalį (0,0601 ha) nuosavybės teises atkūrė atlygindama pinigais – 192 Eur.
40. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdomos žemės ir miško vertės apskaičiavimo 2020 m. sausio 5 d. akte Nr. 8NPAŽ1-39-(14.8.34) nurodytas atlyginimo pinigais už 0,0601 ha žemės dalį dydis (192 Eur) apskaičiuotas teisingai ir pagrįstai, taikant Lygiavertiškumo metodikoje nurodytus rodiklius ir šios metodikos reikalavimus, teisingai apskaičiuojant kitos paskirties žemės miesto vietovėje vertę, tenkančią 1 ha – 1993,85 Eur. Žemės vertės skaičiavimo klaidų nenustatyta. Pareiškėjų nurodytas Žemės paėmimo įstatymas, pagal kurį skaičiuojama valstybės paimamo nekilnojamojo turto rinkos vertė, nuosavybės teisių atkūrimui netaikytinas.
41. Pagrįsdama šios nutarties 39 ir 40 punkte nurodytus argumentus, teisėjų kolegija remiasi oficialia konstitucine doktrina (žr., Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas, savo nutarimuose Konstitucijos 23 straipsnio turinį interpretuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo kontekste, ne kartą yra konstatavęs, kad nors įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti nuosavybės teisės atkūrimo sąlygas ir tvarką, tai nustatydamas jis privalo atsižvelgti į konstitucinius nuosavybės teisės apsaugos principus. Pabrėžtina, kad išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo iš piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, negalima visiškai tapatinti su nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos; valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti už jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas); kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo, asmenys, kuriems atstatomos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas). Konstitucinė nuosavybės teisės apsaugos garantija – tai status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d., 1999 m. kovo 16 d. nutarimai). Pažymėtina ir tai, kad, įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti ne vien į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, – įstatymų leidėjas yra saistomas pareigos apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad jei nėra galimybės grąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d. nutarimai). Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Teisingumo atkūrimas, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi dvi puses: tai teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei. Atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu. Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų. Minėta, kad Lietuvos valstybė pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Piliečiams nuosavybės teisės atkuriamos ne į visą neteisėtai nacionalizuotą ar kitais neteisėtais būdais nusavintą turtą, bet į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, uždėtų visuomenei neproporcingai didelę finansinę naštą, galėtų sukelti socialinę įtampą ir priešpriešą. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas. Pažymėtina, kad kilęs ginčas, ar už turtą, kuris nėra grąžinamas natūra, yra kompensuojama teisingai, turi būti sprendžiamas teisme. Pabrėžtina ir tai, kad teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, negali būti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri paimama visuomenės poreikiams, – paimant nuosavybę visuomenės poreikiams pagal Konstitucijos 23 straipsnį, teisingas atlyginimas už ją yra toks, kuris yra lygiavertis paimamai nuosavybei.
42. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
43. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų A. R. R., L. M., A. J. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.