Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. A. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo I. A. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalyje,

ir nubausta 10 (dešimties) MGL dydžio, tai yra 376 (trijų šimtų septyniasdešimt šešių) eurų 60 centų, bauda.

Iš nuteistosios I. A. priteistas 500 (penkių šimtų) eurų nukentėjusiajam V. M. neturtinės žalos atlyginimas. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016 m. lapkričio 26 d., 22 val. 38 min., kaltinamoji I. A. internetiniame tinklalapyje savo ,,Facebook“ paskyroje, neturėdama nukentėjusiojo V. M. leidimo, paskelbė jo atvaizdą (nuotrauką), o po juo tokio turinio įrašą: ,,šis žmogus V. M. dirbantis (duomenys neskelbtini) savivaldybėje ir priklausantis miesto tarybai, neteisėtai, savo įmonės ,, (duomenys neskelbtini)“ garaže, laiko mano automobilį, kurį jau prieš gerą pusmetį (tiek laiko vyksta beviltiškas procesas su policija) apgaulės būdu, jo sūnus D. M. (šiuo metu sulaikytas užsienyje už vagystes), išviliojo iš mano vyro. Beje, automobilis yra registruotas ne mano vyro vardu. Tyrimo metu buvo įrodyta, kad mano vyras šiems žmonėms neturi jokių įsipareigojimų, t. y. skolų ( yra tai patvirtinantys dokumentai), tačiau policija teigia, kad neturi teisės įeiti į svetimą garažą ir paimti automobilį. Taigi, noriu jums visiems papasakoti, koks sąžiningas politikas, dirba (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, mūsų visu labui. Būčiau dėkinga, jeigu pasidalintumėte informacija“ (b. l. 7). Tokiu būdu, I. A. nuteista už tai, kad per masinės informacijos priemonę (internetą) paskleidė apie nukentėjusįjį V. M., (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos narį, tikrovės neatitinkančią informaciją, kad jis savo įmonės garaže neteisėtai laiko jos automobilį, kurį apgaulės būdu iš jos vyro išviliojo nukentėjusiojo V. M. sūnus D. M. ir, kad V. M. yra nesąžiningas politikas, taip paniekindama, pažemindama jį ir pakirsdama pasitikėjimą juo kaip žmogumi ir politiku, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje.Alytaus rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad I. A. sąmoningai padarė nusikalstamą veiką, prieš tai trumposiomis žinutėmis grasindama V. M. paskelbti apie jį šiuos duomenis internete. Ir tai padarė netgi V. M. įspėjus ją, kad jis dėl to kreipsis į policiją. Šie kaltinamosios veiksmai atitinka BK 154 straipsnio 2 dalį.Apeliaciniame skunde I. A. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. PK-6-224/2017 ir priimti naują nuosprendį - apeliantę išteisinti.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistoji bei jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis bei privatus kaltintojas ir jo gynėjas apeliacinį skundą prašė atmesti.Nuteistosios I. A. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliantė nesutinka su teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, teigdama, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai padarė išvadą, jog jos veikoje yra nusikaltimo sudėties požymiai. Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, prieštarauja bylos duomenims ir todėl atmestini. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems motyvams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, BPK 20, 301 straipsnių nuostatos nepažeistos. Teismas tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą ir padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamosios veiksmai atitinka BK 154 straipsnio 2 dalį. Su pirmosios instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.Šmeižimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Visais atvejais paskleistų faktų ir duomenų teisingumas (neteisingumas), jų egzistavimas (neegzistavimas) privalo būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ir nuomonė turi būti paremta faktais ir pateikiama sąmoningai jos neiškreipiant. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį nekyla (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104-303/2016). Būtinas šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis, yra informacijos paskleidimas. Šio požymio nustatymas veikos, kaip nusikalstamos, kvalifikavimui, turi esminę reikšmę, kadangi tik paskleista informacija gali sukelti tam tikrų neigiamų padarinių, t. y. paniekinti, pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.Iš byloje esančio „Facebook“ išrašo matyti, jog I. A. per visuomenės informavimo priemonę (internetą) paskelbė kartu su V. M. atvaizdu tokio pobūdžio žinutę: „Šis žmogus V. M., dirbantis (duomenys neskelbtini) savivaldybėje ir priklausantis miesto tarybai, neteisėtai, savo įmonės „(duomenys neskelbtini)“ garaže, laiko mano automobilį, kurį jau prieš gerą pusmetį (tiek laiko vyksta beviltiškas procesas su policija) apgaulės būdu, jo sūnus D. M. (šiuo metu sulaikytas užsienyje už vagystes), išviliojo iš mano vyro. Beje, automobilis registruotas ne mano vyro vardu. Tyrimo metu buvo įrodyta, kad mano vyras šiems žmonėms neturi jokių įsipareigojimų, t.y. skolų (yra tai patvirtinantys dokumentai), tačiau policija teigia, kad neturi teisės įeiti į svetimą garažą ir paimti automobilį. Tai noriu visiems papasakoti, koks sąžiningas politikas dirba (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, mūsų visų labui. Būčiau dėkinga, jeigu pasidalintumėte informacija“. V. M. kaltina I. A. per visuomenės informavimo priemonę (internetą) paskleidus apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, kad jis savo įmonės garaže neteisėtai laiko jos automobilį, kurį apgaulės būdu iš jos vyro išviliojo nukentėjusiojo V. M. sūnus D. M. ir, kad V. M. yra nesąžiningas politikas, taip paniekindama, pažemindama jį ir pakirsdama pasitikėjimą juo kaip žmogumi ir politiku, tai yra padarė nusikaltimą numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje. Pasak apeliantės, „Facebook“ tinklalapyje ji nepaskelbė jokių žinių apie V. M., kurios neatitiktų tikrovės. Tačiau teisėjų kolegija su tokia nuteistosios pozicija nesutinka dėl žemiau nurodytų priežasčių.Bylos duomenimis nustatyta, jog 2015 m. balandžio 28 d. paprastuoju vekseliu K. A. įsipareigojo besąlygiškai sumokėti 17 377 eurus tiesiogiai D. M., minėtą vekselį apmokant 2015 m. gegužės 28 d. (b.l.74). Nustatytu terminu K. A. neįvykdžius prievolės, Alytaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės 2015 m. rugsėjo 29 d. vykdomuoju įrašu duotas reikalavimas dėl išieškojimo pagal minėtąjį paprastąjį vekselį (b.l.73). K. A. parodymais, šiai dienai skola dar nėra grąžinta (b.l.85). Automobilį į UAB „(duomenys neskelbtini)“ K. A. nuvairavo pats ir jį ten paliko, kadangi, anot jo, siekė jį suremontuoti, dėl šių veiksmų tarėsi su D. M.. Kad automobilis sulaikytas kaip užstatas, sužinojo kai nuvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jam buvo pasakyta, kad automobilio negrąžins (b.l.85). UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore yra R. M.. Nagrinėjant baudžiamąją bylą duomenų, paneigiančių V. M. tvirtinimą, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ jis dirba samdomu darbuotoju – vadybininku - ir nėra įmonės savininku, nustatyta. Iš automobilio „N. M.“ perdavimo – priėmimo akto matyti, jog minėtas automobilis adresu (duomenys neskelbtini), buvo saugomas K. A. ir D. M. susitarimu (b.l.27).

10.1.Įvertinus minėtus bylos duomenis, visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kaltinamosios teiginys, kad „V. M. neteisėtai savo įmonės „(duomenys neskelbtini)“ garaže laiko mano automobilį, kurį jau prieš gerą pusmetį ... apgaulės būdu jo sūnus D. M. išviliojo iš mano vyro“ neatitinka tikrovės, pakerta pasitikėjimą V. M. ir jį žemina, t.y. buvo išsakytas asmenį šmeižiantis teiginys. Jokie bylos duomenys nepatvirtina, jog būtent V. M. valios ir jo pastangų dėka automobilis būtų atsidūręs UAB „(duomenys neskelbtini)“ garaže. Priešingai – ne tik byloje esantys rašytiniai įrodymai (paprastasis vekselis, vykdomasis išrašas, automobilio perdavimo – priėmimo aktas), tačiau ir pats K. A. patvirtino, jog tam tikri civiliniai teisiniai santykiai buvo susiklostę tarp jo ir D. M., taip pat, kad automobilis į garažą buvo nuvairuotas tai suderinus su V. M. sūnumi D. M., kuris, bylos duomenimis, yra pilnametis ir atsakingas už savo veiksmus asmuo. Nėra nustatyta jokio teisinio pagrindo, jog V. M. būtų įgaliotas atlikti veiksmus sūnaus vardu, tame tarpe ir spręsti klausimus susijusius su automobilio „N. M.“ grąžinimu. Pažymėtina, kad pati apeliantė skunde paaiškino, jog V. M. nei ji, nei jos vyras K. A., nei M. A. (automobilio savininkė) automobilio nebuvo patikėję saugoti, remontuoti ar pan. Su minėtu asmeniu nebuvo sudaryta nei žodinių, nei rašytinių sutarčių (b.l.98). Taigi, minėtieji apeliantės teiginiai ir jos pačios skundo argumentą, kad V. M. privalėjo įrodyti, kad jis asmeniškai ginčo automobilį valdė teisėtai ir turėjo teisinį pagrindą jo neatiduoti savininkui arba naudotojui, daro niekiniu. Žodis „neteisėtas“ suprantamas ir lietuvių kalbos terminų žodyne aiškinamas kaip „prasilenkiantis su įstatymais“. Nesutiktina su apeliantės argumentu, jog Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato VTS 2016 m. spalio 4 d. nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną patvirtina, kad V. M. automobilio iš tiesų neteisėtai neatidavė, kadangi administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta tarp K. A. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiradusius santykius įvertinus kaip kilusius iš sutartinių teisinių santykių, kurie turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka, tačiau minėtu nutarimu nebuvo patvirtintas automobilio neteisėto valdymo faktas. Taigi, I. A., viešai paskleisdama žinią, kad V. M. neteisėtai savo įmonės garaže laiko jos automobilį, turėjo suprasti, jog kaltina jį įstatymų pažeidinėjimu. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad faktas – tai, kas tikrai jau yra įvykę ir ko pakeisti nebegalime. Vadinasi, apeliantė teigdama, jog ji nori papasakoti savo istoriją, turėjo išsakyti tikrąją tiesą, tačiau negalėjo faktinių duomenų sąmoningai iškraipyti, tokiu būdu šmeižiant nukentėjusįjį V. M.. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kaltinamosios teiginys, „noriu jums visiems papasakoti, koks sąžiningas politikas dirba (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, mūsų visų labui“ rodo, kad jinai neigiamai atsiliepia apie V. M., tai yra skleidžia informaciją kaip apie nesąžiningą žmogų ir politiką. Ir nors tiesioginė žodžio sąžiningas reikšmė yra pozityvi, t.y. „viską darantis pagal sąžinę asmuo“, tačiau pastarasis sakinys negali būti aiškinamas atsietai nuo visos internetinėje erdvėje paskleistos žinutės turinio, kurį įvertinus akivaizdu, jog šiame kontekste V. M. įvardijimas kaip sąžiningo politiko yra susijęs su neigiama konotacija, t.y. iš tiesų reiškia, jog jį norima pristatyti kaip nesąžiningą politiką. Ir nors apeliantė pažymi, jog V. M. yra viešas asmuo, t.y. jo, kaip politiko, veikiančio pagal savo viešus įgaliojimus, leidžiamos kritikos ribos yra platesnės negu privataus asmens, tačiau politikas taip pat turi teisę į reputacijos apsaugą. Šiuo atveju paskelbtas V. M. atvaizdas bei šalia pateikta informacija apie tai, jog jis neteisėtai laiko automobilį, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdžiai peržengia šias ribas, turint tikslą apšmeižti V. M. ir sukelti jam neigiamas pasekmes, akcentuojant jo veiklą, užimamas pareigas, jo neteisėtų veiksmų atliktų kartu su sūnumi bendrumą.

10.2.Apeliantė skunde nurodo, jog teiginys, kad „prieš gerą pusmetį apgaulės būdu jo (t.y, V. M.) sūnus D. M. išviliojo iš mano vyro“ yra ne apie nukentėjusįjį, o apie jo sūnų ir jo veiksmus, kuris šiuo atveju nėra nukentėjusiuoju. Kreiptis su pareiškimu privataus kaltinimo tvarka dėl kito asmens įžeidimo, siekiant apginti kito asmens teises, negalima. Sutiktina, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusiuoju yra tik V. M., pagal kurio skundą pradėtas privataus kaltinimo procesas. Tačiau kaltinamosios žinutėje nurodyta aplinkybė, jog automobilis iš I. A. vyro buvo išviliotas apgaulės būdu nukentėjusiojo sūnaus, yra vertintina kaip paaiškinimas, dėl kokios priežasties įmonės garaže neteisėtai atsirado automobilis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apie sūnų esantys duomenys šiuo atveju papildomai neigiamai charakterizuoja V. M. asmenį, turint tikslą jį apšmeižti ir pakenkti jo tiek politinei, tiek darbinei reputacijai.

10.3.Šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti. Vien objektyviai tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo sudėties, jei nenustatyta, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant tokias šios informacijos savybes – neatitikimą tikrovės, žeminantį pobūdį – ir norint paskleisti būtent tokią informaciją (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2013, 2K-57/2015). Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pažymėta, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip šis asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai - psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai – nustatomi ir aiškinantis bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius – atliktus veiksmus, jų pobūdį, būdą, pastangas ir pan. Apeliantė skunde nurodo, jog emocijų pagrindu „Facebook“ parašė savo vertinimą apie tam tikrus įvykius ir aplinkybes bei kad neturėjo tikslo V. M. pažeminti ar pakirsti pasitikėjimą juo, tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad I. A. veikė tiesiogine tyčia, nes V. M. atžvilgiu skirti teiginiai nebuvo spontaniški, nuteistoji prieš paskleisdama informaciją, jos pačios paaiškinimais, kreipėsi į policiją, į patį V. M., tikėjosi, jog jis išspręs problemą, tačiau, nepavykus susikalbėti, įkėlė jo nuotrauką su tekstu (b.l. 80). Taigi, nepavykus išspręsti klausimo dėl automobilio grąžinimo, apeliantė per visuomenės informavimo priemonę (internetą) paskleidė informaciją, sudarančias šmeižimo turinį. Be to, jos argumentas, kad buvo įsitikinusi skleidžiamos žinios tikrumu, kurį nulėmė jau anksčiau minėtas Alytaus apskrities VPK VTS 2016 m. spalio 4 d. nutarimas, taip pat nėra įtikinamas, nes minėtame nutarime yra nurodytos aplinkybės dėl vykstančių ginčų, kilusių iš K. A. prisiimtų ir neįvykdytų įsipareigojimų. Tai suponuoja išvadą, jog I. A. buvo žinomi jos sutuoktinio prisiimti įsipareigojimai, todėl tai paneigia nuteistosios tvirtinimą, jog ji buvo įsitikinusi skleidžiamos žinios tikrumu.

10.4.Nors I. A. apeliaciniame skunde nurodo, jog V. M. savo garbę ir orumą galėtų ginti ir CK numatyta tvarka, tačiau pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą bei neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Minėta, kad šmeižimo nusikaltimo objektyviuosius požymius sudaro paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Taigi, civilinis deliktas asmens garbės ir orumo pažeidimas ir nusikaltimas šmeižimas negali būti sutapatinami. Civilinė teisė nustato deliktinę, o ne baudžiamąją atsakomybę. Šiuo atveju į teismą yra kreiptasi ne dėl garbę ir orumą žeminančių paskleistų duomenų paneigimo, tačiau dėl asmens, kuris viešai išsakė tikrovės neatitinkančią informaciją ir tokiu būdu pažemino bei pakirto pasitikėjimą nukentėjusiuoju, nubaudimo. Pažymėtina, jog padaryta veika laikytina pavojinga, šmeižikiški teiginiai buvo išsakyti per visuomenės informavimo priemonę, pastebėtina, kad netgi su prierašu, kad minėta informacija būtų dalijamasi, t.y. kad ji būtų skleidžiama dar platesniam asmenų ratui. Po paskleista informacija atsirado įvairaus pobūdžio, tame tarpe ir V. M. priešiški komentarai, dėl ko nukentėjusysis jautėsi nesmagiai, nes I. A. paskleista informacija neabejotinai buvo pakenkta jo kaip asmens ir politiko reputacijai, bei pakirstas asmenų pasitikėjimas juo. Po I. A. įrašų V. M. susilaukė įvairių abejonių ir pasisakymų jo atžvilgiu, jam buvo uždavinėjami klausimai, dėl to turėjo aiškintis, kas vertė jaustis nepatogiai. Nukentėjusysis baiminasi dėl savo ateities, jaučia kolegų ir visuomenės pasikeitusį požiūrį ir šie nuolatiniai išgyvenimai stipriai veikia jo emocinę pusiausvyrą ir psichinę būklę. Daroma išvada, kad nuteistosios tiesiogine tyčia padaryta nusikalstama veika sukėlė realius padarinius. Todėl, įvertinus aukščiau aptartus duomenis, apeliantės išteisinimui nėra jokio pagrindo.

10.5.Apeliaciniame skunde nurodyta ir daugiau argumentų, kuriais yra grindžiamas skundžiamo nuosprendžio neteisėtumas ir nepagrįstumas, kaip antai, apeliantė nurodė, jog negrąžinant automobilio buvo pažeista CK 4.93 straipsnio 2 dalis nuostata, nustatanti, kad niekas neturi teisės iš savininko nuosavybę paimti prievarta, taip pat akcentavo, jog automobilis įkeistas taip pat nebuvo – byloje nėra jokių įrodymų apie automobilio įkeitimą, taip pat pažymėjo, kad automobilio savininkė yra M. A., o įkeistas gali būti tik savininkui priklausantis automobilis, taip pat teigė, jog jos sutuoktinis K. A. neturi įsipareigojimų V. M. ir pan. Vertinant šiuos skundo argumentus dar kartą pastebėtina, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą nebuvo nustatyta jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo, kuriam esant būtų galimą spręsti, jog V. M. kaip nors buvo susijęs su automobilio „N. M.“ paėmimu ir laikymu UAB „(duomenys neskelbtini)“ garaže. Dėl šios priežasties apeliaciniame skunde nurodytos minėtos aplinkybės, sprendžiant, ar per visuomenės informavimo priemonę (internetą) paskleista informacija apie V. M. yra šmeižikiško pobūdžio, teisinės reikšmės neturi, todėl dėl šių argumentų plačiau nepasisakytina. Be to, ir teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas apeliacinės instancijos teismui išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamas kaip reikalavimas pateikti atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-279/2010, 2K-116/2014, 2K-129/2014).

Motyvuojamoji dalis

11. Remiantis išdėstytu, nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

12. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas advokatas Ramūnas Mikulskas prašė priteisti 700 Eur atstovavimo išlaidų, kurias pagrindė pinigų priėmimo kvitu Serija LAT Nr. 884470 (b.l. 120).

13. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant klausimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K–174/2014, 2K-303/2014).

14. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistosios apeliacinį skundą, kuris atmetamas. Nukentėjusysis patyrė 700 Eur išlaidų dėl jo atstovavimo teisme, advokatui dalyvaujant teismo posėdyje, bei dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Kaip jau minėta, pinigų priėmimo kvitas pagrindžia nukentėjusiojo patirtas 700 Eur išlaidas (b.l.120). Esant tokioms aplinkybėms, bei atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistosios apeliacinį skundą, kuris atmestas, nukentėjusiojo V. M. turėtos išlaidos advokato atstovavimui apmokėti priteistinos iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios I. A. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistosios I. A. nukentėjusiajam V. M. priteisti 700 Eur (septynių šimtų eurų) išlaidų atlyginimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.