- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-08-11
- Bylos Nr.
- e2-1324-881/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00346-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Callida progressio“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Iventi“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Callida progressio“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Iventi“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Iventi“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Callida progressio“ dėl ne teismo tvarka vykdomo bankroto proceso pripažinimo neteisėtu, kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Iventi“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti ne teismo tvarka vykdomą atsakovės UAB „Callida progressio“ bankroto procesą bei nutarimą vykdyti bankrotą ne teismo tvarka neteisėtais, panaikinti 2020 m. birželio 5 d. kreditorių susirinkimo nutarimą vykdyti bankrotą ne teismo tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones –sustabdyti 2020 m. birželio 5 d. kreditorių susirinkimo nutarimo dėl atsakovės UAB „Callida progressio“ bankroto proceso ne teismo tvarka vykdymo galiojimą bei uždrausti atsakovei UAB„Callida progressio“, jo kreditoriams bei bankroto administratoriui priimti ir vykdyti bet kokius sprendimus ir (ar) atlikti veiksmus, susijusius su tolesniu atsakovės bankroto proceso vykdymu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apygardos teismas 2020 m. birželio 25 d. nutartimi ieškovės UAB „Iventi“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.
4. Teismas konstatavo, kad ieškinio reikalavimai suformuluoti aiškiai, pateikti ieškinyje nurodytas aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. Kartu su ieškiniu pateikti įrodymai, kuriais remdamasi ieškovė įrodinėja savo išdėstytas aplinkybes, tarp jų – 2020 m. gegužės 13 d. teismo įsakymas Nr. eL2-13515-1070/2020.Taigi, preliminariai įvertinęs ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimą, t. y. faktinį bei teisinį ieškinio pagrindą, pateiktus įrodymus, kuriais ieškovė įrodinės ieškinyje nurodytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir kurių įrodomoji vertė gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog ieškinys preliminariai yra nepagrįstas.
5. Teismas nurodė, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog taikant bankroto procesą ne teismo tvarka, bankroto procedūros pradžia siejama su kreditorių susirinkimo nutarimo įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo diena, todėl, kreditoriams nesutinkant su kreditorių susirinkimo nutarimu įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, vienintelė priemonė šią procedūrą sustabdyti yra kreipimasis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
6. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, bei įvertinęs byloje pareikštus reikalavimus, nurodytas aplinkybes, susijusias su skundžiamo nutarimo priėmimu, bei teismo nustatytą aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog ieškinys preliminariai yra nepagrįstas, teismas sprendė, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Callida progressio“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Ieškovė nepagrindė savo ieškinio reikalavimo, nes ieškovės teisės dėl ne teismo tvarka vykdomo bankroto procese nebuvo pažeistos. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kokios konkrečiai jos teisės buvo pažeistos dėl atsakovės bankroto proceso vykdymo ne teismo tvarka ir kokias konkrečiai savo teises siekia apginti ieškovė. Ieškovė siekia tik formalaus, tačiau ne realaus kreditoriaus teisių gynimo, o prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių daro žalą pačiai bankrutuojančiai įmonei, dėl ko galimai nukentės kiti kreditoriai, kurių reikalavimų suma yra net 2 951 204,11 Eur, o dėl atsakovės bankroto proceso vykdymo ne teismo tvarka „už“ balsavo kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro net 85,22 proc. visų atsakovės įsipareigojimų.
7.2. Ieškovei 2020 m. gegužės 13 d. teismo įsakymu priteista 50 006,05 Eur skola sudarė tik labai nedidelę bendro visų atsakovės kreditorių reikalavimų dalį – 1,70 proc. Atsižvelgiant į tai, kad 2020 m. birželio 5 d. kreditorių susirinkimo nutarimas buvo priimtas didele kreditorių balsų dauguma, bet kuriuo atveju būtų pagrindas pradėti atsakovei bankroto bylą, įskaitant ir ne teismo tvarka, todėl šio nutarimo panaikinimas, pagal naujausią teismų praktiką, neatitiktų civilinio proceso ir nemokumo proceso esminių principų, kitų bankrutuojančios bendrovės kreditorių teisėtų lūkesčių, bankroto proceso tikslų.
7.3. 2020 m. birželio 5 d. ieškovei byla nebuvo iškelta, kaip tai lingvistiškai numatyta Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Todėl ieškovės nurodomos bylos faktas negali būti vertinamas kaip trukdantis vykti atsakovės bankroto procesui ne teismo tvarka. Atitinkamai, nėra svarbu, ar ieškovė su tuo sutinka (JANĮ 11 straipsnio 2 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
7.4. Bankroto procesas ne teismo tvarka neatima iš ieškovės teisės ginčyti šiame procese priimtų nutarimų teismui ir dalyvauti bankroto procese. Taigi ieškovės teisės iš esmės nebuvo pažeistos, todėl 2020 m. birželio 5 d. kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimas būtų tik formalus, bet ne realus ieškovės, kaip kreditorės, pažeistų teisių gynimas. 98,3 proc. atsakovės kreditorių bankroto neskundžia. Bankroto procesas, kuris vykdomas ne teismo tvarka, juos tenkina, tarp kreditorių yra ir Valstybinė mokesčių inspekcija ir Sodra, hipotekos kreditoriai.
7.5. Formuojama teismų praktika turi atitikti JANĮ 12 straipsnio 1–2 dalių nuostatas, neturi būti leidžiama kreditoriams piktnaudžiauti teise, formaliai teikiant pareiškimus dėl teismo įsakymų ir (ar) prieštaraujant bankrotui ne teismo tvarka, nors jokio realaus teisių gynimo tokiais atvejais nevyksta.
7.6. Pagal naująjį JANĮ neteisminis bankroto procesas yra ikiteisminė teisminio bankroto bylos iškėlimo stadija (JANĮ 8 straipsnio 2 dalis, 9 straipsnio 2 dalis) ir yra ekonomiškesnis bei operatyvesnis įstatymų leidėjo skatinamas bankroto variantas, kuriam privalo būti teikiamas prioritetas.
7.7. Ieškovė neskundė kitų septynių 2020 m. birželio 5 d. susirinkimo nutarimų, tarp jų administratoriaus paskyrimo, administravimo išlaidų nustatymo ir t. t., kas reiškia, kad su kitais nutarimais bankroto procese ieškovė sutinka. Atitinkamai balsuodama „prieš“ siūlomus nutarimus, neteikė alternatyvių pasiūlymų, kas rodo šios kreditorės destrukcinę veiklą bankroto procese. Teikdama teismui iš konteksto ištrauktą ir iškraipytą susirašinėjimą, ieškovė atskleidžia savo tikruosius tikslus – bet kokiu būdu stabdyti procesą ir galimai apeinant JANĮ nustatytą kreditorių eiliškumą, nesant kitų kreditorių vykdomųjų bylų išsiieškoti skolą. Būtent toks pačios ieškovės nesąžiningas elgesys, piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis prieštarauja viešajam interesui ir gerai moralei.
7.8. Atsakovės bankroto administratorius neturi duomenų dėl atsakovės sąsajų su ieškovės įvardijama įmone UAB „Enso projects“. Ieškovė irgi jokių įrodymų apie tai nepateikė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Dar daugiau, administratoriui, kaip objektyviam stebėtojui, nesuprantama, kaip faktas, jog trečiasis asmuo ieškovei nori sumokėti lėšų, gali bent teoriškai pažeisti kreditoriaus teises. Ieškovės nenoras priimti lėšų iš trečiojo asmens, bet valia, turint vos 1,70 proc. finansinį reikalavimą, ginčyti imperatyvių teisės normų ir teismo kontrolėje esantį bankroto procesą kelia klausimų dėl tikrųjų ieškovės ketinimų.
7.9. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo bei proporcingumo principų, varžo atsakovės teises daugiau, nei būtina. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones buvo ne tik sustabdyta atsakovės bankroto procedūra (kas savaime nėra teisinga), tačiau susiklostė ir tokia teisinė situacija, kai atsakovė yra bankrutuojanti įmonė, tačiau nemokumo administratoriaus įgaliojimai yra sustabdyti.
7.10. Bankroto proceso galiojimas negali būti stabdomas per se (savaime), kadangi sukelia neapibrėžtumą civiliniuose santykiuose ir prieštarauja viešajam interesui, įtvirtintam Juridinių asmenų nemokumo įstatyme, tai stabdo kreditorių galimybes pasinaudoti įstatyme nustatytomis galimybėmis pasinaudoti mokestinėmi slengvatomis, įtraukiant atitinkamas skolas į beviltiškų skolų sąrašą, mažinti mokėtiną pelno mokestį ar susigrąžinti sumokėtą PVM. Atsakovės bankroto proceso, kuris jau vyko kelias savaites, sustabdymas yra negalimas, neproporcingas ir neteisėtas. Teismų praktikoje teisminės bankroto bylos sustabdymo institutas yra iš esmės niekada netaikomas.
7.11. Administratorius ne tik jau atliko būtinuosius bankroto proceso veiksmus, tačiau ir toliau turi atlikti reikiamus veiksmus, susijusius su bankrutuojančia įmone, t. y. dalyvauti civilinėse bylose, rūpintis įmone, turtu, priimti kreditorių finansinius reikalavimus, bendrauti su asmenimis ir institucijomis ir t. t., priešingu atveju atsakovei atsiras žala, dėl ko kreditorių interesai nukentės.
7.12. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į preliminarų ieškinio pagrįstumą ir galimus padarinius, kurie kyla atsakovei pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, todėl nutartis, kuria taikytos tokios plačios (apimties taikymo prasme) laikinosios apsaugos priemonės, turi būti panaikinta.
Atsiliepimas
8. Ieškovė UAB „Iventi“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Motyvuojamoji dalis
8.1. Atsakovė atskirajame skunde nurodo argumentus, kurie su pareikšto ieškinio prima facie (tikėtinu) pagrįstumu niekaip nesusiję bei šioje stadijoje nenagrinėtini.
8.2. Daugumos kreditorių pritarimas niekaip nepaneigia imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimo bei nesudaro pagrindo vykdomas procedūras laikyti teisėtomis.
8.3. Lietuvos teismų praktikoje yra vieningai nurodoma bei sprendžiama, kad, jeigu kreditorių susirinkimo nutarimas iškelti įmonei bankroto bylą ne teismo tvarka priimamas tuo metu, kai teisme jau yra priimtas teismo įsakymas dėl skolos priteisimo, toks kreditorių susirinkimo sprendimas negali būti laikomas teisėtu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1398-241/2018).
8.4. Atsakovė klaidina teismą, nurodydama, kad pagal naująjį JANĮ bei jo pagrindu formuojamą teisminę praktiką prioritetas teikiamas bankrotui ne teismo tvarka, ignoruojant JANĮ nuostatas. Priešingai nei teigia atsakovė, Lietuvos teismų praktikoje bankroto procesas ne teismo tvarka, kuris yra vykdomas pažeidžiant JANĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, be išimčių yra pripažįstamas niekiniu bei nutraukiamas, o kreditorių susirinkimo sprendimai pripažįstami negaliojančiais (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-972-553/2020).
8.5. Lietuvos teismų praktikoje ne kartą nagrinėtas tokio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių galimo prieštaravimo ekonomiškumo ir proporcingumo principams klausimas bei vienareikšmiškai konstatuota, jog jokio pažeidimo nėra.
8.6. Kreditorių susirinkimo sprendimo galiojimo sustabdymo pasekmės yra analogiškos teisminio bankroto vykdymo atveju, o pastaruoju atveju toks sustabdymas yra netgi reglamentuotas įstatymo.
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK320 straipsnio 2 dalis).
10. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, sustabdant kreditorių susirinkimo priimto nutarimo vykdyti atsakovės UAB „Callida progressio“ bankroto procesą ne teismo tvarka galiojimą bei uždraudžiant atsakovės kreditoriams bei bankroto administratoriui priimti ir vykdyti bet kokius sprendimus ir (ar) atlikti veiksmus, susijusius su tolesniu atsakovės bankroto proceso ne teismo tvarka vykdymu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
11. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų taikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių.
12. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į preliminarų ieškinio pagrįstumą, kurio ieškovė, anot apeliantės, nepagrindė, taip pat neįvertino galimų padarinių, kurie kyla apeliantei, pritaikius tokios apimties laikinąsias apsaugos priemones, todėl priėmė naikintiną nutartį.
13. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad vertinant pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – preliminarų ieškinio pagrįstumą – patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).
14. Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
15. Nagrinėjamu atveju apeliantė neteigia, kad ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą; teismo vertinimu, nepagrindė ir kitų, akivaizdų ieškinio nepagrįstumą patvirtinančių aplinkybių. Apeliantės argumentai, kad ieškovės teisės dėl ginčijamo nutarimo priėmimo nebuvo pažeistos, kad šis nutarimas buvo priimtas didele kreditorių balsų dauguma, todėl jo panaikinimas neatitiktų civilinio proceso ir nemokumo proceso esminių principų, kitų bankrutuojančios bendrovės kreditorių teisėtų lūkesčių, bankroto proceso tikslų; kad nutarimo priėmimo metu buvo tenkinama JANĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta sąlyga vykdyti bankroto procesą ne teismo tvarka; kad bankroto procesas ne teismo tvarka neatima iš ieškovės teisės ginčyti šiame procese priimtų nutarimų teismui ir dalyvauti bankroto procese, o tikrieji ieškovės tikslai yra bet kokiu būdu stabdyti bankroto procesą ir galimai apeinant JANĮ nustatytą kreditorių eiliškumą, nesant kitų vykdomųjų bylų, išsiieškoti skolą, ir kt., kaip teisingai atkreipia dėmesį ieškovė, yra susiję su pareikštų reikalavimų teisiniu materialiniu įvertinimu, todėl šioje proceso stadijoje nenagrinėtini. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad į minėtus apeliantės argumentus galės būti atsakyta tik galutiniu teismo procesiniu sprendimu, kai yra visapusiškai įvertinami šalių argumentai ir į bylą pateikti įrodymai.
16. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad pareikšto ieškinio reikalavimai suformuluoti aiškiai, pateikti ieškinyje nurodytas aplinkybes pagrindžiantys įrodymai, tarp jų 2020 m. gegužės 13 d. teismo įsakymas Nr. eL2-13515-1070/2020, tinkamai aiškino preliminarų ieškinio pagrįstumą, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, ir nenukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos.
17. Minėta, kad priimtą pirmosios instancijos teismo nutartį apeliantė ginčiją ir tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas, anot apeliantės, neįvertino galimų padarinių, kilsiančių apeliantei dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl pritaikė tokias priemones, kurios neatitinka ekonomiškumo bei proporcingumo principų, varžo apeliantes teises daugiau, nei būtina.
18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių prieštaravimo ekonomiškumo ir proporcingumo principams prieštarauja nuosekliai Lietuvos apeliacinio teismo praktikai iš esmės analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1939-407/2016; 2017 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-409-823/2017; 2018 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2- 807- 823/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1541-464/2018, ir kt.), todėl atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.
19. Pirmiau nurodytoje teismų praktikoje konstatuota, kad taikant bankroto procesą ne teismo tvarka, bankroto procedūros pradžia siejama su kreditorių susirinkimo nutarimo įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo diena, todėl, kreditoriams nesutinkant su kreditorių susirinkimo nutarimu įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, vienintelė priemonė šią procedūrą sustabdyti yra kreipimasis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nustačius ieškovo reikalavimo tikėtiną pagrįstumą, pats ginčo pobūdis leidžia teigti, kad netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali apskritai netekti prasmės atsižvelgiant į bankroto proceso ne teismo tvarka metu kylančias pasekmes, susijusias su įmonės veiklos nutraukimu, darbuotojų atleidimu bei galiausiai bendrovės pripažinimu bankrutavusia ir jos likvidavimu. Vykdant tolesnes bankroto procedūras, tuo atveju, jei neteisminis įmonės bankroto procesas būtų nutrauktas kaip neteisėtas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsiradusios pasekmės (pažengęs atsakovės bankroto procesas) sukeltų sunkesnių pasekmių nei šio proceso sustabdymas iki paaiškės jo teisėtumas. Sprendžiant, ar yra pagrindas sustabdyti neteisminį bankroto procesą iki bus išnagrinėtas jo teisėtumo klausimas, be kita ko, pagal analogiją atsižvelgtina ir į teisinį reguliavimą, pagal kurį apskundus teismo nutartį, kuria įmonei iškelta bankroto byla, šios įmonės bankroto procesas (teisminis) nepradedamas vykdyti iki nebus išspręstas nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimas.
20. Dėl galimo laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako, nes, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, šis klausimas apeliantės prašymu buvo išspręstas Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 29 d. nutartimi (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
21. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus ir aktualią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.