Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Lina Lesinskienė

nerengdama teismo posėdžio, susipažinusi su nuteistojo A. S. prašymu pašalinti nuosprendžio vykdymo metu kilusias abejones ir neaiškumus dėl laisvės atėmimo bausmės trukmės,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta subendrinta 3 (trejų) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrinta su Jonavos rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – 5 (penkeri) metai 8 (aštuoni) mėnesiai laisvės atėmimo.

Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendis pakeistas: A. S. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta 5 (penkeri) metai 2 (du) mėnesiai laisvės atėmimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 14 d. nutartimi nuteistojo A. S. kasacinis skundas atmestas.

2018 m. liepos 3 d. nuteistojo A. S. atžvilgiu išduotas Europos arešto orderis. 2020 m. sausio 10 d. A. S. už nusikaltimų padarymą buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje ir 2020 m. vasario 20 d. sprendimu nuteistas 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausme, kurią atlikinėjo iki 2023 m. sausio 10 d., po to buvo suimtas ir perduotas Lietuvos Respublikai pagal Europos arešto orderį. Iki šiol jis atlieka laisvės atėmimo bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ame kalėjime pagal 2017 m. balandžio 11 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį, pakeistą 2017 m. lapkričio 24 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu.

2023 m. vasario 24 d. teisme gautas nuteistojo A. S. prašymas į Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu, pakeistu 2017 m. lapkričio 24 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2009 m. birželio 15 d. iki 2010 m. kovo 15 d.; taip pat subendrinti Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu, pakeistu 2017 m. lapkričio 24 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu, paskirtą bausmę su Jungtinės Karalystės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimu jam paskirta laisvės atėmimo bausme.

Prašyme nuteistasis nurodo, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra nurodyta įskaityti jo sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2009 m. birželio 15 d. iki 2010 m. kovo 15 d., o Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nuosprendyje apie šį įskaitymą neužsimenama, taigi prašoma patikslinti šį neaiškumą. Be to, atkreipiamas dėmesys, jog kelių atskirų nuosprendžių to paties asmens atžvilgiu priėmimas negali būti priežastimi, dėl kurios būtų pasunkinta kaltininko teisinė padėtis, taip pat ir galutinės subendrintos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas paskyrimo apsektu. Nors BK 63 ir 64 straipsniuose tiesiogiai neįtvirtinta, kad bausmė, paskirta užsienio valstybės teismo nuosprendžiu, turi būti bendrinama su bausmėmis, paskirtomis Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais, tačiau šiame straipsnyje expressis verbis nėra numatyta, kad šio straipsnio pagrindu gali būti bendrinamos tik tos bausmės, kurios yra paskirtos Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais.

2008 m. liepos 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/675/TVR „Dėl atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse narėse naujose baudžiamosiose bylose“ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekviena valstybė narė užtikrina, kad baudžiamojoje byloje prieš tam tikrą asmenį į ankstesnius kitose valstybėse narėse dėl to paties asmens priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius dėl kitų faktų, apie kuriuos buvo gauta informacija pagal taikomus dokumentus dėl tarpusavio teisinės pagalbos arba keitimosi informacija apie teistumą, būtų atsižvelgta tokia apimtimi, kokia atsižvelgiama į ankstesnius nacionalinius apkaltinamuosius nuosprendžius, ir kad jiems būtų priskirtos teisinės pasekmės, lygiavertės toms, kurios pagal nacionalinę teisę priskiriamos ankstesniems nacionaliniams apkaltinamiesiems nuosprendžiams. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, analizuodamas 2008 m. liepos 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/675/TVR taikymo sritį, yra nurodęs, kad šis sprendimas turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas nacionalinei bylai, kurioje vykdymo tikslais subendrinta laisvės atėmimo bausmė skiriama atsižvelgiant į nacionalinio teismo asmeniui skirtą laisvės atėmimo bausmę ir bausmę, kitos valstybės narės paskelbtu ankstesniu apkaltinamuoju nuosprendžiu skirtą tam pačiam asmeniui už kitas veikas. Pagal šį sprendimą draudžiama, kad prieš atsižvelgiant valstybėje narėje į kitos valstybės narės teismo anksčiau priimtą apkaltinamąjį nuosprendį šis nuosprendis pirmosios valstybės narės kompetentingų teismų būtų pripažintas pagal nacionalinę pripažinimo procedūrą. Pamatinio sprendimo 2008/675/TVR 3 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamas nacionalinės teisės aktas, kuriame numatyta, jog nacionalinis teismas, kuriam buvo pateiktas prašymas vykdymo tikslais skirti subendrintą laisvės atėmimo bausmę atsižvelgiant, be kita ko, į kitos valstybės narės teismo paskelbtame ankstesniame apkaltinamajame nuosprendyje skirtą laisvės atėmimo bausmę, tuo tikslu pakeičia pastarosios bausmės vykdymo tvarką (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-171/16 T. B. / Sofiyska gradska prokuratūra).

Nuteistojo teigimu, 2008 m. liepos 24 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2008/675/TYR „Dėl atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse narėse naujose baudžiamosiose bylose“, kuris yra įgyvendintas BK, šiuo atveju laikytinas lengvinančiu jo teisinę padėtį, todėl turi būti taikomas. Kai užsienio valstybės teismo paskirta bausmė yra visiškai atlikta, Europos Sąjungos valstybės kompetentingos institucijos kreipimosi į Lietuvą dėl nuosprendžio pripažinimo Lietuvos Respublikoje nėra ir negali būti, kadangi nuteistajam atlikus bausmę jo teisinis santykis su šia valstybe jau yra pasibaigęs. Tokiu atveju kliūčių bausmių bendrinimui nekyla, kadangi užsienio valstybės teismo nuosprendis nėra kvestionuojamas, nes jis yra įvykdytas. Darytina išvada, kad jam Jungtinės Karalystės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimu paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė turi būti subendrinta su Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu, paskirta laisvės atėmimo bausme tokiu būdu, tarsi abu šie nuosprendžiai būtų priimti Lietuvos Respublikos teismuose. Pažymima, jog tokios pozicijos dėl bausmių subendrinimo su užsienio valstybių teismų nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis laikosi ir Lietuvos Respublikos teismai (Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. T-41-238/2017; Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-130-337/2019 ir kt.).

A. S. prašymas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 361 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jei jas išsprendus nepasikeičia nuosprendžio esmė. Vadovaujantis BPK 362 straipsnio 4 dalimi, klausimus dėl nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pagal BPK 361 straipsnį <...> išnagrinėja ir nutartimi išsprendžia nuosprendį priėmęs teismas.

Nuteistasis A. S. prašo į Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu, pakeistu 2017 m. lapkričio 24 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2009 m. birželio 15 d. iki 2010 m. kovo 15 d., tačiau šio prašymo tenkinimui pagrindo nėra, nes minėtas laikotarpis jau yra įskaitytas (tai nurodyta 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje), todėl pakartotinai nebeįskaitomas. Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu pakeitė Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendį dėl nepagrįsto A. S. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, tuo pačiu ir dėl nepagrįsto bausmių bendrinimo, tačiau kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis (tame tarpe ir sulaikyme bei suėmime išbūto laiko įskaitymas į paskirtą bausmę) liko nepakeista. 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžio dalis, kuri apeliacinės instancijos teismo liko nepakeista, pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl yra vykdytina be jokių papildomų išaiškinimų.

Analizuojant nuteistojo A. S. prašymo dalį dėl bausmių, paskirtų skirtingų valstybių, subendrinimo, pažymėtina, kad BK 63 ir 64 straipsnių nuostatos reglamentuoja taisykles dėl bausmės skyrimo už kelias nusikalstamas veikas arba kai neatlikus bausmės padaroma nauja nusikalstama veika. Šių nuostatų pagrindu teismai skiria subendrintas bausmes asmenims, nuteistiems pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą, tačiau, kaip pagrįstai skunde nurodo nuteistasis, yra ir tokių teisinių situacijų, kai tas pats nuteistasis yra nuteistas ir Lietuvos Respublikos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, ir užsienio šalies teismo nuosprendžiu. BK 63 ir 64 straipsniuose nenurodyta, kad bausmė, paskirta užsienio valstybės teismo nuosprendžiu, turi būti bendrinama su bausmėmis, paskirtomis Lietuvos Respublikos teismo nuosprendžiu. Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamoji teisė ir baudžiamojo proceso teisė yra priskiriamos viešosios teisės šakoms, todėl vadovaujamasi principu, jog draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama. Taigi, nesant teisinio reguliavimo, aptariamu atveju teisingumą vykdantis teismas neturi galimybės priimti tokio procesinio sprendimo, kurio nenumato baudžiamasis įstatymas.

Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą pagrindas subendrinti kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę su Lietuvos Respublikos teismo įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu už kitą nusikalstamą veiką paskirta bausme gali kilti tuomet, jeigu nuosprendį priėmusios kitos Europos Sąjungos valstybės kompetentinga institucija kreiptųsi į Lietuvą dėl nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje bei šis nuosprendis pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ (2014 m. lapkričio 13 d. įstatymas Nr. XII-1322) ir BPK VII dalies nuostatas būtų pripažintas bei suderintas su Lietuvos Respublikos baudžiamuoju įstatymu. Šioje byloje tokių duomenų nėra, jų nepateikė ir pats A. S..

Nagrinėjamo skundo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įgyvendinant 2008 m. liepos 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/675/TVR „Dėl atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse narėse naujose baudžiamosiose bylose“ nuostatas Lietuvos Respublikoje, buvo padaryti BK 27 straipsnio (Nusikaltimų recidyvas) ir 97 straipsnio (Teistumas) pakeitimai. Tačiau taisyklės dėl bausmės skyrimo už kelias nusikalstamas veikas arba, kai neatlikus bausmės padaroma nauja nusikalstama veika, nebuvo pakeistos. Taigi, įgyvendinant šį Europos Sąjungos teisės aktą, Lietuvos Respublikos baudžiamuosiuose įstatymuose nebuvo nustatyta, kad bausmė, paskirta užsienio valstybės teismo nuosprendžiu, turi būti bendrinama su bausmėmis, paskirtomis Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais. Kaip minėta, bausmių bendrinimas yra nustatytas tik tais atvejais, kai užsienio valstybės priimtas nuosprendis perduodamas vykdyti Lietuvos Respublikoje. Todėl nacionalinis teismas subendrinti bausmes, neįgyvendinus šios bausmės vykdymo perdavimo procedūros, neturi teisinio pagrindo.

Teisės doktrinoje aptariamas bausmių bendrinimo klausimas yra siejamas su užsienio valstybės paskirtos bausmės visišku ar daliniu įvykdymu. Bausmių bendrinimas yra neįmanomas, jeigu užsienyje paskirta bausmė pagal užsienio valstybės teisę nėra (visiškai) atlikta. Neturint kitos valstybės prašymo, tai būtų draudžiamas užsienio teismo apkaltinamojo nuosprendžio kvestionavimas – atlikus taip subendrintą bausmę, dėl non bis in idem principo užsienio valstybė nebegalėtų tęsti baudžiamojo persekiojimo. Tuo tarpu jeigu užsienio teismo paskirta bausmė yra visiškai atlikta (tuomet nebus ir atitinkamo teisinės pagalbos prašymo), bent jau iš tarptautinės teisės perspektyvos kliūčių bausmių bendrinimui, ko gero, nekiltų, kadangi užsienio valstybės teismo nuosprendis nėra kvestionuojamas, kitaip tariant, į jį būtų atsižvelgiama taip, „koks jis buvo paskelbtas“ („Atsižvelgimas į užsienio valstybės teismo apkaltinamąjį nuosprendį nagrinėjant naują baudžiamąją bylą Lietuvoje“, J. N., Teisės problemos, 2018 m.).

Šiuo atveju byloje yra duomenys, patvirtinantys, kad A. S. Anglijos Northamptono karūnos teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimu buvo nuteistas šešerių metų laisvės atėmimo bausme, kurios pusė turi būti atlikta kalėjime, o likusi bausmės dalis – bendruomenėje su probacijos tarnybos leidimu išėjus iš kalėjimo prieš terminą. Jungtinės Karalystės kompetentingos institucijos sutiko išduoti Lietuvai A. S. tik po to, kai šis atliko pusę paskirtos bausmės kalėjime. Duomenų, kad nuo likusios bausmės dalies (atliekamos bendruomenėje probacijos sąlygomis) jis yra atleistas, bylos medžiagoje nėra. Todėl nėra objektyvaus pagrindo teigti, kad nuteistasis visiškai atliko užsienio valstybės jam paskirtą bausmę. Esant tokioms aplinkybėms, bausmių bendrinimas pažeistų tarptautinį nesikišimo principą, nes būtų kvestionuojama Jungtinės Karalystės jurisdikcija. Be to, svarbu paminėti ir tai, kad nuo 2020 m. vasario 1 d. Jungtinė Karalystė nėra Europos Sąjungos valstybė narė, todėl 2008 m. liepos 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/675/TVR nuostatos teisiniams santykiams su šia valstybe nebegali būti taikomos.

Nors nuteistasis skunde cituoja kelias apygardos teismų nutartis, kuriose buvo subendrintos Lietuvos teismų ir užsienio valstybių nuteistiesiems paskirtos bausmės, tačiau iš šių sprendimų turinio nėra aišku, ar užsienio valstybių sprendimai (ne)buvo pripažinti ir suderinti su Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais, taip pat neaišku, ar nuteistieji buvo (ne)atlikę bausmę, paskirtą užsienio valstybės sprendimu. Be to, minėtos nutartys nebuvo peržiūrėtos aukštesnės instancijos teismų, tuo tarpu vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus Lietuvos Respublikoje formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tačiau kasacinio teismo išaiškinimų analizuojamu klausimu A. S. nepateikė, o vadovautis jo nurodytais žemesnės instancijos teismų procesiniais sprendimais, atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisinio pagrindo nėra.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 361 straipsniu, 362 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. S. prašymo netenkinti.

Ši nutartis per septynias dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.