Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Valdo Meidaus, Sigito Bagdonavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK ) 180 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 6 (šešiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Austrijos Klagenfurto žemės teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžiu, pakeistu Graco žemės aukščiausiojo teismo 2016 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, paskirta bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir M. K. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, jos pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra 2019 m. kovo 6 d.

Civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir civilinės ieškovės N. Z. – H. naudai priteista 6738,83 Eur (šešis tūkstančius septynis šimtus trisdešimt aštuonis eurus 83 ct) solidariai iš M. K., J. Z., R. J., R. B., A. N. ir D. K. turtinei žalai atlyginti.

Iš M. K. priteista 11,30 Eur (vienuolika eurų 30 ct) proceso išlaidų į valstybės pajamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuotoje grupėje kaip organizatorius kartu su organizatoriumi A. N. 2016 m. vasario mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, sutarė dėl juvelyrinės parduotuvės plėšimo Panevėžyje, surado nusikaltimo vykdytoją R. J., o A. N. suradus kitus du nusikaltimo vykdytojus - R. B. ir J. Z., 2016 m. vasario 24 d. A. N. nupirkus bilietus į Panevėžio miestą ir įsodinus į autobusą surastus vykdytojus R. B. ir J. Z., jis, padedamas padėjėjo D. K., su kuriuo buvo iš anksto susitarta, kad jis vežios juos po Panevėžio miestą, paims atvykusius nusikaltimo organizatorius ir vykdytojus, pristatys juos į nusikaltimo darymo vietą bei paims iš jos, vairuojamu automobiliu V. G., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su A. N. ir R. J. atvyko į Panevėžio miestą, privažiavę prie juvelyrinės parduotuvės UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančios(duomenys neskelbtini), automobilyje aptarė nusikaltimo įvykdymo taktiką, Panevėžio autobusų stotyje pasitiko atvykusius nusikaltimo vykdytojus R. B. ir J. Z. ir palydėjo iki nusikaltimo padarymo vietos (duomenys neskelbtini) , Panevėžys, kur jau buvo R. J.. Po kiek laiko atvykus A. N., kuris surinko mobilaus ryšio telefonus iš R. J. ir R. B., jam pristačius nusikaltimo įrankius, kurie buvo rankinėje, ją perdavė A. N., A. N. išdalinus visiems trims vykdytojams medicinines apsaugines kaukes, pirštines, netikrą ginklą ir plaktukus R. J. padavė plastmasinį (netikrą) ginklą, R. B. ir J. Z. po plaktuką. A. N. paaiškinus, kad po parodyto ženklo – pakeltos rankos, R. J. turi su ginklu įeiti į juvelyrinių dirbinių parduotuvę pirmas, o R. B. ir J. Z. iš paskos. R. B., R. J., J. Z., 2016 m. vasario 24 d., 15.13 val., įsibrovus į juvelyrinių dirbinių parduotuvę UAB „(duomenys neskelbtini) “ (įmonės kodas 148131238), adresu Panevėžys, (duomenys neskelbtini) , R. J. grasinant netikru ginklu pardavėjai V. V. bei panaudojus fizinį smurtą V. V. atžvilgiu ir taip atimant galimybę jai priešintis, tai yra R. J. prispaudus nukentėjusiąją ranka, o R. B. ir J. Z. daužant vitrinas plaktuku, pagrobė svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini) “ priklausantį turtą, sidabrinius gaminius: 153 žiedus bendros 2321,71 euro vertės, 33 apyrankes bendros 1070,73 eurų vertės, 44 grandinėles bendros 1576,39 eurų vertės, sugadino UAB „(duomenys neskelbtini) “ turtą – vitrinas bendros 1330 eurų vertės, R. B., R. J., J. Z. įvykdžius nurodymus ir pagrobus svetimą UAB „(duomenys neskelbtini) “ priklausantį turtą bendros 4968,83 eurų vertės, kurį perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, nurodytam A. N..

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, tai yra, nenustatęs esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir nustato imperatyvą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis M. K. teigia nusikalstamos veikos nepadaręs, jos metu buvęs visai kitoje vietoje nei buvo atlikti nusikalstami veiksmai.

Pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, pagal kurias teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be to, pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinį skundą bei byloje atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pagrįstai pripažino M. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 3 d.

Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išvados šioje dalyje grindžiamos ne tik A. N. parodymais, tačiau ir kitų liudytojų parodymais. Sprendžiant M. K. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas vertino surinktų įrodymų visumą – nukentėjusiosios V. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, šių parodymų nuoseklumą, liudytojo A. N. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bei jų nuoseklumą, liudytojų J. Z., R. J., R. B., D. K., teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, aptarė jų prieštaringumą, nuteistojo M. K. paaiškinimų nelogiškumą ir turinį, jų prieštaringumą nustatytoms aplinkybėms, ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų G. L., J. P., G. M. parodymus. Pirmosios instancijos teistas įvertino nuteistojo M. K. paaiškinimų, jo parodymų ikiteisminio tyrimo metu turinį ir iškeltos įvykių versijos paneigimą. Teismas įvertino ir kitus daiktinius bei rašytinius įrodymus. Nuosprendyje nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas nuosprendį, teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir padarė pagrįstas išvadas, kurioms apeliacinės instancijos teismas pritaria.

Skunde teigiama, kad vertinant A. N. parodymų teisingumą nebuvo įvertinta jo specifinė procesinė padėtis, lėmusi skirti didesnį dėmesį šio asmens parodymų vertinimui, jų patikimumui. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šį apeliacinio skundo argumentą. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Duomenys iki juos pripažįstant įrodymais yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant numatytus proceso veiksmus ir būtent tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas gali būti patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis. BPK nenumato papildomų ar specialių reikalavimų bendrakaltinamųjų asmenų parodymams ir jų vertinimui, tačiau kasacinio teismo praktikoje, remiantis EŽTT jurisprudencija, kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde, formuojami tam tikri kriterijai, taikytini vertinant bendrakaltinamųjų, taip pat asmenų, kurie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pritaikius BK 39¹ straipsnį, parodymus. EŽTT praktika rodo, kad joje nesuformuota konkrečių reikalavimų tvarkai, kuria turėtų būti teikiami tam tikri privalumai su teisėsaugos institucijomis bendradarbiaujančiam arba tiesiog kaltinimui palankius parodymus duodančiam asmeniui, taip pat nenurodomos imperatyvios tokio asmens parodymų panaudojimo ribos jų įrodomosios reikšmės (svarbos) nuteisiant kaltinamąjį aspektu; vertinant proceso teisingumą, atsižvelgiama į, be kita ko, šiuos parodymus patvirtinančių įrodymų buvimą, tačiau detalesnių taisyklių dėl, pavyzdžiui, tokių įrodymų kiekio, pobūdžio ir pan. iš esmės nenustatyta. Bendriausia prasme, siekiant užtikrinti baudžiamojo proceso, kuriame naudojami tokie parodymai, teisingumą, iš esmės svarbu tai, kad tiek bylą nagrinėjantys teismai, tiek gynyba turėtų tinkamas galimybes juos tirti ir vertinti jų patikimumą, atsižvelgiant į, be kita ko, pirmiau nurodytus pavojus, ir kad gynyba turėtų veiksmingą galimybę tokius parodymus ginčyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016). Dėl bendrakaltinamųjų ar kitų kaltinamųjų parodymų įrodomosios reikšmės pasisakoma ir kai kuriuose EŽTT sprendimuose dėl kaltinamojo teisės apklausti kaltinimo liudytojus pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktą, kuriuose yra nurodoma, kad yra didelis pavojus, jog bendrakaltinamojo parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi, vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo (jie turėtų būti tikrinami atidžiau), nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (pvz., 2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. R. prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02, § 102; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03, § 75; Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03, § 199). Šiame kontekste į bendrininkų parodymų įrodomosios reikšmės ypatumus atsižvelgiama vertinant, ar buvo tinkamai užtikrintos gynybos teisės dėl kitų kaltinančių įrodymų (paprastai suinteresuotumo dėl bylos neturinčių liudytojų apklausos) ar pačių bendrininkų parodymų (jų apklausos ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016). Atkreiptinas dėmesys, jog tokio pobūdžio parodymų panaudojimo savaime nepakanka, kad procesas taptų neteisingas (ten pat; 2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016).

Iš esmės analogiškos pozicijos dėl bendrakaltinamųjų ar kitų kaltinamųjų (įtariamųjų) parodymų vertinimo laikomasi ir kasacinėje praktikoje, kurią formuojant vadovaujamasi, be kita ko, EŽTT sprendimais. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, bendrakaltinamųjų parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų liudytojų parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, 2K-177/2008). Vertinant parodymus liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamieji, taip pat turi būti skiriamas didesnis dėmesys jų parodymų patikimumo aspektu vertinimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015). M. K. apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išskirtinai rėmėsi tik A. N. parodymais, deklaratyviai nurodydamas, kad jam nebuvo jokio intereso duoti nepalankius kaltinamiesiems parodymus, jo parodymų nepatikrino, nepašalino juose esančių prieštaravimų. Skunde detalizuojami argumentai, kodėl šiais parodymais nebuvo galima remtis: A. N. turėjo asmeninį interesą apkalbėti M. K., taip pat nurodoma, kad A. N. parodymai nėra nuoseklūs, juos paneigia kiti įrodymų, todėl jų negalima vertinti kaip patikimo įrodymų šaltinio. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos pirmos instancijos teismas žinojo ir taikė pirmiau išdėstytas asmenų, kurie byloje yra bendrininkai parodymų vertinimo taisykles, formuojamas EŽTT ir kasacinės instancijos teismo praktikoje. Tiek A. N. tiek kiti asmenys, dalyvavę padarant nusikalstamą veiką, dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kur visi proceso dalyviai galėjo užduoti jiems klausimus ir ginčyti jų parodymus. Esminių prieštaravimų teismai šių liudytojų parodymuose nenustatė. Iš teismo nuosprendžio matyti, kad jų parodymai buvo kruopščiai tiriami, gretinami ir lyginami su kitais byloje esančiais duomenimis. Iš jų buvo padaryta motyvuota išvada, jog A. N. parodymus apie esmines įvykio aplinkybes patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas. Pažymėtina, kad iš teismo atlikto įrodymų vertinimo matyti, kad šio asmens parodymai, nors ir labai svarbūs byloje, yra ne vieninteliai, patvirtinantys bylos aplinkybes, todėl kai kurie apeliaciniame skunde nurodomi A. N. parodymų netikslumai apie nusikalstamos veikos aplinkybes nepaneigia M. K. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas tirdamas, tikrindamas, vertindamas A. N. parodymus ir grįsdamas jais apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės tinkamai taikė įrodinėjimo taisykles, atsižvelgė į bendrakaltinamųjų asmenų parodymų vertinimo ypatumus, suformuotus kasacinės instancijos teismo ir EŽTT jurisprudencijoje, ir tinkamai taikė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

Skunde nurodoma, kad A. N. parodymus paneigia kitų liudytojų parodymai. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus. Teigiama, kad A. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme duodamas parodymus teigė nematęs nusikaltime dalyvavusių asmenų, tai yra J. Z., R. B., R. J. turėtų ginklų, skirtų vykdyti plėšimą. Pažymima, jog, A. N. teigė, kad M. K. išdalino įrankius kitiems nuteistiesiems, kurie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nors jie nurodė, kad būtent A. N. jiems išdalino ginklus.

Visų pirma, aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad šioje nagrinėjamoje byloje nagrinėjami, vertinami ir analizuojami yra ne kitų nusikaltime dalyvavusių asmenų, kurie buvo nuteisti 2017-06-06 priimtu ir jau įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, veiksmai, o M. K.. Nagrinėjamu atveju teismas nekvestionuoja 2017-06-06 teismo priimto nuosprendžio ir nekeičia joje nustatytų faktinių aplinkybių. Be to, aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, A. N., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos patvirtino pirmos instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, kad važiuojant su M. K. ir jo draugu jie visi sustojo prie Panevėžio pradžioje esančių sandėlių, tuomet Marius (Kraujalis) nupirko plaktukus, kuprines, pirštines, žaislinį pistoletą (2 t. 38 b. l.), tai, kad įrankius M. K. išdalino kitiems nusikalstamoje veikoje dalyvavusiems nuteistiesiems jis netvirtino. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad pačių išdalintų įrankių jis pas Z. Z., R. B. bei R. J. nematė, „matė tik kad jie laiko tašę, o kas toje tašėje nežino“ (3 t. 153 b. l.). J. Z. pirmos instancijos teismo posėdžio metu patvirtino savo duotus parodymus baudžiamojoje byloje Nr. 1-66-229/2017. Nurodė, kad plėšimo įrankius jam ir kitiems nusikaltimą vykdžiusiems asmenis padavė ne A. N., o (duomenys neskelbtini) , t. y. asmuo, kuris byloje nebuvo nustatytas (2 t. 88 b. l., 3 t. 151 b. l.). Analogiškus parodymus davė ir R. B., kuris pirmos instancijos teismui baudžiamojoje byloje Nr. 1-66-229/2017 nurodė, kad prieš padarant nusikalstamą veiką (duomenys neskelbtini) padavė J. Z. kuprinę, kurioje buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiai (2 t. 95 b. l.). R. J. pirmos instancijos teisme taip pat nepatvirtino skunde nurodomos aplinkybės, kad būtent A. N. išdalino nusikaltimą vykdžiusiems asmenims ginklus, jis nurodė, kad įrankius pasiėmė pats, o A. N. davė ženklą eiti į parduotuvę, dėl pastarosios aplinkybės jokio ginčo byloje nėra, nes ir pats nuteistasis A. N. nurodė atlikęs tokius veiksmus ( 3 t. 152 b. l.). Taigi, skunde nurodomi prieštaravimai dėl A. N. veiksmų nėra susiję su apelianto M. K. veiksmais, nustatytais skundžiamu nuosprendžiu. Skunde deklaruojama aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu A. N. savo kaltės nepripažino ir 2016-07-11 atsisakė duoti parodymus, pagrindo abejoti jo vėlesniais nuosekliais parodymais, patvirtintais ir kitais ištirtais bei nuosprendžiu įvertintais įrodymais, nesukelia ir M. K. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nepaneigia.

Toliau skunde teigiama, jog teismas visiškai nepasisakė dėl betarpiškai nusikalstamoje veikoje dalyvavusių J. Z., R. B. bei R. J. parodymų. Teigiama, kad dar ikiteisminio tyrimo metu 2016-06-06 vykusioje įtariamojo apklausoje J. Z. prisipažinęs dėl jam pareikštų įtarimų nurodė, jog būtent A. N. organizavo nusikaltimo įvykdymą, davė ženklą pradėti vykdyti parduotuvės apiplėšimą. R. B. ikiteisminio tyrimo metu 2016-06-22 vykusioje apklausoje taip pat nurodė, kad A. N. organizavo plėšimą, detaliai nurodė nusikalstamos veikos aplinkybes, asmenų veiksmus iki plėšimo ir po jo. Pažymėjo, kad M. K. nepažįsta. Pažymima, kad R. J., duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu baudžiamojoje byloje Nr. 1-66-229/2017, nurodė, kad su M. K. nėra bendravęs laisvėje, kad jis niekaip nesusijęs su parduotuvės plėšimu. Iš to seka, kad išskyrus A. N. nė vienas proceso metu apklaustas asmuo nedavė jokių parodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadas apie M. K. vaidmenį dalyvaujant parduotuvės plėšime. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Pakartotinai pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nusikalstamoje veikoje dalyvavusių J. Z., R. B. bei R. J. parodymus bei jų atitikimą byloje surinktų įrodymų visetu nustatytoms faktinėms aplinkybėms vertino ir padarė motyvuotą, pagrįstą išvadą dėl M. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad apklausti J. Z., R. B. bei R. J. kaip vieną iš nusikalstamos veikos organizatorių nurodė A. N., tačiau kartu jie nepaneigė ir nuosprendžiu nustatytų M. K. veiksmų. Skundu akcentuojama, kad visi minimi liudytojai pažymėjo, kad M. K. nusikalstamos veikos padarymo dieną ir vėliau jo nematė, jo kartu su jais veikos padarymo metu nebuvo. Tačiau nustatytomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis nurodomi asmenys negalėjo ir neturėjo galimybės matyti M. K. nusikaltimo vietoje, kadangi jo ten ir nebuvo, tai yra jis nebuvo šios nusikalstamos veikos vykdytojas. Priešingai, kaip ir nustatyta tyrimo metu surinktais bei nuosprendžiu įvertintais įrodymais M. K. buvo vienas iš nusikalstamos veikos iniciatorių, kuris sugalvotu nusikalstamos veikos planu pasidalino ir jį suorganizavo kartu su A. N., kuris betarpiškai ir bendravo su nusikalstamos veikos padarymo vykdytojais. A. N. bei kitų nusikalstamos veikos vykdytojų J. Z., R. B. bei R. J. parodymai, kad jie visi Panevėžyje lankėsi pirmą kartą ir miesto nepažysta, patvirtina, kad be vietinio asmens, žinančio numatytą nusikaltimo objektą bei kitas su nusikalstama veika susijusias aplinkybes, jos padarymas būtų apsunkintas ar negalimas.

Be to, priešingai nei nurodoma skunde, M. K. kaltę ir jo veiksmus organizuojant plėšimą patvirtina kiti bylos įrodymai. Visų pirma, pažymėtina, kad M. K. buvo sulaikytas 2019-02-24, po sulaikymo 2016-02-26 buvo vykdoma jo kaip specialaus liudytojo apklausa, apklausos metu jis nurodė, kad 2016-02-24, t. y. nusikalstamos veikos padarymo dieną jis vienas autobusu išvažiavo į Kauną, tą pačią dieną jo pažystamas jį parvežė į Panevėžį, kuriame buvo apie 18.00 val., tačiau iš byloje esančių vaizdo įrašų, kurie buvo filmuojami Panevėžio autobusų stoties prieigose bei kitose miesto vietose, matyti, kad A. N., D. K. ir M. K., kuris pagal jo teiginius turėjo būti Kaune, tuo metu buvo užfiksuoti Panevėžio autobusų stoties teritorijoje išlipantys iš D. K. vairuojamo automobilio ir nueinantys toliau nuo jo. Pažymėtina, kad M. K. pakeitė savo parodymus tik sužinojęs, kad tyrimo metu buvo gauti vaizdo įrašai, paneigiantys jo nurodomas aplinkybes. Vėlesni M. K. teiginiai, jog nurodydamas versiją apie nusikaltimo metu jo tariamą buvimą Kaune norėjo susikurti sau alibi, kadangi sužinojo, kad buvo apiplėšta juvelyrinė parduotuvė ir įtarė, kad į tai galėjo ,,įsivelti“ A. N., kuris nusikalstamos veikos padarymo dieną buvo atvykęs pas M. K., laikytina tik gynybine M. K. taktika. Priešingai, būtent tvirtinimas nusikaltimo metu buvus Kaune, dar nežinant apie tokią versiją akivaizdžiai paneigiančio įrašo egzistavimą, ir buvo bandymas išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Atkreiptinas dėmesys, kad M. K. pirmos instancijos teismo posėdžio metu pasinaudojo savo teise neduoti parodymų (3 t. 170 b. l.), o apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikė versiją apie tai, kad A. N. atvyko iš Kauno pas jį į gyvenamąją vietą pasiskolinti pinigų – 100 eurų, nors, kaip jau minėta, A. N. teigė niekada iki nusikaltimo nėra buvęs Panevėžyje, o su M. K. susipažino būdami įkalinimo įstaigoje. A. N. parodymus patvirtina, o nuteistojo M. K. teiginį leidžia atmesti ir pačios jo keliamos atvykimo į Panevėžį versijos – vykimo autobusu į kitą miestą pasiskolinti, neturint jokių garantijų, nedaug kelionės sąnaudas viršijančios pinigų sumos - neįtikinamumas. Minimas vaizdo įrašas patvirtina ir A. N. parodymus apie tai, kad būtent automobiliu nuvykus į užfiksuotą vietą prie autobusų stoties jam buvo paaiškinta kaip nueiti iki knygyno, esančio betarpiškai priešais nusikaltimo vietą.

Skunde nurodoma, kad iš Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-06-06 nuosprendžio turinio matyti, kad jau tuomet teismas išsprendė M. K. kaltės klausimą dėl nagrinėjamos nusikalstamos veikos. Tikinama, kad minimame nuosprendyje aiškiai įvardijama, jog M. K. padarė nusikalstamą veiką, nors jo atžvilgiu tyrimas buvo išskirtas. Tikinama, kad šiuo nuosprendžiu ir jame konstatuotomis aplinkybėmis grindžiamas skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Pažymima, kad visa tai patvirtina, jog apelianto atžvilgiu buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Aukštesnės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą ir šį apeliacinio skundo argumentą. Teismas sutinka su skunde nurodoma aplinkybe, kad 2017-06-06 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje aprašant nuteistųjų J. Z., R. J., R. B., A. N. bei D. K. veiksmus nepagrįstai buvo paminėta ir M. K. pavardė, nors ir nurodant, kad jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra išskirtas. Kartu pažymėtina, kad baudžiamoji byla M. K. atžvilgiu tuomet nebuvo nagrinėjama, jokie procesiniai veiksmai su juo ir jo atžvilgiu nebuvo atlikti. M. K. paminėjimas 2017-06-06 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje jokių teisinių pasekmių jo atžvilgiu nesukėlė. Taip pat akcentuotina aplinkybė, kad M. K. atžvilgiu išskirtą bylą nagrinėjo ir skundžiamą nuosprendį priėmė kita teismo sudėtis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytomis aplinkybėmis priimant teismo nuosprendį nekaltumo prezumpcijos principas M. K. atžvilgiu nebuvo pažeistas.

Dėl bausmės

Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 str. 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais, t. y. pagal BK specialiosios dalies straipsnio, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam M. K. bausmę pagal BK 180 str. 3 d. atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. M. K. padarė sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką. Veika tyčinė, baigta. Nuteistasis prieš tai buvo ne kartą teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą. Teismas atsižvelgė į M. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 str. 1 d. 13 p.), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, kitas nuosprendyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė BK 180 str. 3 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, savo trukme artimą jos vidurkiui. Paskirtąją bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra pagrindo.

Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir bendrino bausmes (BPK 328 str. 1 p.), tai yra skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę subendrindamas su Austrijos Klagenfurto žemės teismo 2016-08-04 nuosprendžiu, pakeistu Graco žemės aukščiausiojo teismo 2016-10-19 nuosprendžiu, paskirta bausme netinkamai taikė bausmių bendrinimą reglamentuojantį baudžiamąjį įstatymą ir dėl to nuosprendis keistinas. Pagal BK 63 str. taisykles bausmės yra subendrinamos tada, kai asmuo yra nuteisiamas tuo pačiu nuosprendžiu už kelias savarankiškas nusikalstamas veikas (BK 63 str. 1 d.), taip pat tada, kai asmuo kitu nuosprendžiu yra nuteisiamas už vieną ar kelias nusikalstamas veikas, kurias jis įvykdė iki to laiko, kai dėl jo nusikalstamų veikų buvo priimtas ankstesnis nuosprendis (BK 63 str. 9 d.). Jei bausmės subendrinamos pagal BK 63 str. 9 d., į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Pagal BK 64 straipsnį bausmės yra subendrinamos, kai asmuo, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas. Iš bylos duomenų matyti Austrijos Klagenfurto žemės teismo nuosprendis buvo priimtas 2016-08-04, 2016-10-19 jis buvo pakeistas Graco žemės aukščiausiojo teismo nuosprendžiu. Tuo tarpu veika, už kurios padarymą M. K. nuteistas skundžiamu Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019-03-06 nuosprendžiu, buvo įvykdyta 2016-02-24, t. y. ankščiau nei buvo priimtas Austrijos Klagenfurto žemės teismo bei Graco žemės aukščiausiojo teismo nuosprendžiai. Tokiu būdu M. K. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė su Austrijos Klagenfurto žemės teismo 2016-08-04 nuosprendžiu, pakeistu Graco žemės aukščiausiojo teismo 2016-10-19 nuosprendžiu, paskirta bausme bendrintina vadovaujantis ne BK 64 str., kaip tai padaryta skundžiamu nuosprendžiu, o BK 63 straipsnio 1, 4, 9 d. numatyta tvarka, vadovaujantis nuosdprendyje išdėstytais motyvais paskiriant tokio paties dydžio subendrintą bausmę, į ją įskaitant M. K. pagal Austrijos Klagenfurto žemės teismo 2016-08-04 nuosprendį, pakeistą Graco žemės aukščiausiojo teismo 2016-10-19 nuosprendžiu, atliktą laisvės atėmimo bausmę.

Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., BPK 328 str. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 6 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti BK 64 straipsnio taikymą dėl bausmių subendrinimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis subendrinti M. K. šiuo nuosprendžiu pagal BK 180 str. 3 d. paskirtą 6 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir Austrijos Klagenfurto žemės teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžiu, pakeistu Graco žemės aukščiausiojo teismo 2016 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, paskirtą 7 metų laisvės atėmimo bausmę, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, ir M. K. paskirti galutinę subendrintą 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę.

Į M. K. paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityti laisvės atėmimo bausmę, jo iš dalies atliktą pagal Austrijos Klagenfurto žemės teismo 2016 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį, pakeistą Graco žemės aukščiausiojo teismo 2016 m. spalio 19 d., nuosprendžiu.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.