- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-06
- Bylos Nr.
- e2S-312-934/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30664-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- E. Š.
- Atsakovas
- I. Š., R. Š.
- Kategorijos
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų E. Š. – M. ir J. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-17 nutarties, priimtos civilinėje byloje eA2-44310-960/2019, pagal ieškovų E. Š. – M. ir J. M. ieškinį atsakovams I. Š. ir R. Š. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir nuosavybės teisės pripažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-37096-545/2019, kuriuo prašė panaikinti nurodytoje byloje 2019-10-18 priimtą nutartį dėl taikos sutarties patvirtinimo ir bylos nutraukimo bei priimti naują sprendimą – motyvuota nutartimi atsisakyti tenkinti 2019-10-18 ieškovų ir atsakovų prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo ir bylos nutraukimo. Prašymas dėl proceso atnaujinimo iš esmės grindžiamas tuo, jog nekilnojamas turtas, į kurį nuosavybė buvo perleista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-10-18 nutartimi dėl taikos sutarties patvirtinimo, jau ieškinio padavimo dieną buvo areštuotas baudžiamojoje byloje, todėl teismas, tvirtindamas tarp ieškovų ir atsakovų sudarytą sutartį, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 42 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri numato, jog teismas netvirtina taikos sutarties, jeigu ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui.
2. Pareiškime pareikštų reikalavimų įvykdymui užtikrinti pareiškėjas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – padaryti įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės į nekilnojamus daiktus: 226/5198 dalies žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio. (duomenys neskelbtini), ir ½ dalies žemė sklypo (unikalus Nr. . (duomenys neskelbtini)), esančio . (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo. Pažymėjo, jog neteisėtas ir nepagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas sudarė teisines prielaidas ieškovams panaikinti turto areštą baudžiamajame procese, todėl būtina nedelsiant taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-12-17 nutartimi pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino.
4. Teismas priimtą sprendimą grindė iš esmės tuo, jog pagal pareiškime dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes ir byloje esančius rašytinius dokumentus pareiškėjas tikėtinai pagrindė pareikštus reikalavimus (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Pažymėjo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-10-18 nutartimi patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį pagal kurią atsakovai pripažino ieškovų nuosavybės teisę į: 226/5198 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. . (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); ir ½ dalį žemės sklypo (unikalus Nr. . (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini). Šios nutarties pagrindu ieškovai įgijo nuosavybės teises į anksčiau paminėtus nekilnojamuosius daiktus ir šias teises įregistravo viešame registre. Akcentavo, jog ieškovai, būdami nekilnojamo turto savininkais, kurio įgijimo pagrindas yra ginčijamas pateiktame pareiškime dėl proceso atnaujinimo, gali laisvai disponuoti ginčo objektu virtusiu turtu, jį perleisti tretiesiems asmenims, todėl sudarius tokį sandorį, pareiškėjui palankaus sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomu arba pasunkės jo vykdymas. Esant šioms aplinkybėms teismas darė išvadą, jog būtina taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl ieškovų nuosavybės teisės perleidimo ir apsunkinimo draudimo (CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovai E. Š. – M. ir J. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-17 nutartį ir ja taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registre dėl ieškovams nuosavybės teise priklausančios 226/5198 dalies žemės sklypo (unikalus Nr. . (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) ir ½ žemės sklypo (unikalus Nr. . (duomenys neskelbtini)), esančio . (duomenys neskelbtini) (toliau kartu – Žemės sklypai), nuosavybės teisės perleidimo draudimo (b. l. 122-125).
Žemesnės instancijos teismas
6. Atskirajame skunde išdėstyti tokie esminiai argumentai:
6.1. Minėtam nekilnojamam turtui jau yra taikomas Vilniaus apygardos prokuratūros areštas, todėl grėsmės, kad turtas bus perleistas ar parduotas iki sprendimo dėl proceso atnaujinimo priėmimo, byloje nėra. Teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės;
6.2. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovai gali perleisti ar kitaip suvaržyti turto valdymą. Tokių įrodymų nepateikia ir pareiškėja, o teismas laikinųjų priemonių taikymą grindžia iš esmės tik prielaidomis;
Šalies argumentai
6.3. Apeliantų nurodytos praktikos, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, laikosi ir Vilniaus apygardos teismas (Vilniaus apygardos teismo 2019-09-23 nutartis civilinėje byloje eA2-4185-640/2019).
Atsiliepimas
7. Pareiškėja Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo ieškovų atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-17 nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės į turtą perleidimo draudimo, panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 140-143).
8. Atsiliepimo argumentai, reikšmingi sprendžiamiems klausimams:
Šalies argumentai
8.1. Ieškovai, teigdami, jog laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, taiko dvigubus standartus. Baudžiamajame procese jie labai aktyviai siekia panaikinti turto areštą taip pat nurodydami, kad žemės sklypams taikomas turto areštas yra perteklinis;
8.2. Šiai dienai susiklostė ekstraordinari situacija, kai, esant galiojančiam turto areštui nekilnojamam turtui, šis turtas buvo perleistas bendrosios kompetencijos teismo patvirtinta taikos sutartimi. Ieškovai savo skundus dėl arešto panaikinimo baudžiamajame procese grindžia būtent ta aplinkybe, kad kol nenuginčyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-10-18 nutartis, kurios pagrindu ieškovai įgijo nuosavybės teises į turtą, jie yra to turto savininkai. Ginčijama bendrosios kompetencijos teismo nutartis buvo panaudota siekiant išvengti galimo ieškinio baudžiamajame procese patenkinimo iš baudžiamajame procese areštuoto nekilnojamojo turto;
8.3. Ieškovai labai intensyviai veikia, siekdami kuo greičiau pašalinti turto suvaržymus. Toks skubėjimas gali būti pateisinamas tik tuo atveju, kai ieškovai siekia turtą perleisti tretiesiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra statomi du atskiri gyvenamieji namai, šią aplinkybę patvirtina ir patys ieškovai 2019-12-04 skunde, o pagal tinklalapyje maps.lt esančias 2015-2017 m. ortofotonuotraukas jau 2017 m. šiame sklype buvo pastatytos dviejų atskirų namų sienos. Šios faktinės aplinkybės suponuoja pagrįstą manymą, kad bent vienas namas yra statomas pardavimui;
8.4. Atskirajame skunde nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2019-09-23 nutartis civilinėje byloje Nr. eA2-4185-640 negali būti vertinama kaip precedentas nagrinėjamoje byloje, nes skiriasi faktinės bei teisinės aplinkybės: tuo atveju teismas nustatė, kad baudžiamojoje byloje jau yra pritaikytas turto areštas, todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones to paties savininko tam pačiam turtui kaip ir baudžiamojoje byloje, yra perteklinis. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje buvo areštuotas tik turtas, priklausęs nuosavybės teisėmis atsakovams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
9. Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo patenkintas pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 329, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
10. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Generalinė prokuratūra kreipėsi į teismą su prašymu dėl bylos atnaujinimo, kuriuo prašė civilinėje byloje Nr. e2-37096-545/2019 panaikinti 2019-10-18 priimtą nutartį dėl taikos sutarties patvirtinimo ir bylos nutraukimo bei priimti naują sprendimą – motyvuota nutartimi atsisakyti tenkinti 2019-10-18 ieškovų ir atsakovų prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo ir bylos nutraukimo (b. l. 52-58). Pareikštų reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – padaryti įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės į nekilnojamus daiktus: 226/5198 dalies žemės sklypo (unikalus Nr. . (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ir ½ dalies žemė sklypo (unikalus Nr. . (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo.
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-12-17 nutartimi pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino (b. l. 106-107). Savo sprendimą pirmosios instancijos teismas iš esmės motyvavo tuo, jog pareiškėjas tikėtinai pagrindė savo reikalavimų pagrįstumą, o nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.
12. Nesutikdamasi su pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantai atskirajame skunde nurodė, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, kadangi minėtam turtui jau yra taikomas Vilniaus apygardos prokuratūros areštas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantų teiginiais nesutinka.
13. Pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sudaro dviejų būtinųjų sąlygų egzistavimas: 1) tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas; 2) grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas.
14. Teismas, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas kreditoriams palankus teismo sprendimas. Nustačius, kad pareikšti reikalavimai ir pateikti įrodymai toje bylos proceso stadijoje preliminariai leidžia manyti, kad palankaus teismo sprendimo priėmimas byloje kelia pagrįstų abejonių, teismas neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2011; 2011-05-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1575/2010; 2011-04-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1122/2011 ir kt.).
15. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima ir tai, kad teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t.y. tuometi, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017-01-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, prima facie įvertinęs pareiškime dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes ir byloje esančius rašytinius dokumentus, nutartyje nurodė, jog pareiškėjas tikėtinai pagrindė pareikštus reikalavimus. Pažymėtina ir tai, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-01-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-3719-960/2020 patenkino pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą dėl proceso atnaujinimo (b. l. 155-159). Minėta aplinkybė iš esmės patvirtina pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo pagrįstumą.
17. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog nekilnojamam turtui (226/5198 dalims žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio . (duomenys neskelbtini), ir ½ daliai žemė sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini)) Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2019-10-08 nutarimu pritaikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas (b.l. 61-62). Minėtą aplinkybę ginčo nutartyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Apeliantų nurodytą aplinkybę, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-17 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, paneigia byloje esantys įrodymai, jog patys ieškovai siekia panaikinti baudžiamajame procese pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (b. l. 86). Be to, prokuratūra minėtam turtui pritaikė nuosavybės teisės apribojimus atsakovės R. Š. atžvilgiu, o šiuo atveju prašoma taikyti apribojimą jau naujų ginčo turto savininkų – ieškovų E. Š. – M. ir J. M. atžvilgiu.
18. Nesutiktina su apeliantų atskirajame skunde nurodytu teiginiu, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovai gali perleisti ar kitaip suvaržyti turto valdymą, o teismas laikinųjų priemonių taikymą grindžia iš esmės tik prielaidomis.
19. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamoje 2019-12-17 nutartyje nurodė, jog pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokūratūros ginčijamos nutarties pagrindu ieškovai įgijo nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus ir šias teises įregistravo viešame registre, todėl būdami nekilnojamo turto savininkais, gali laisvai disponuoti ginčo turtu, jį perleisti tretiesiems asmenims, todėl sudarius tokį sandorį, pareiškėjui palankaus sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomu arba pasunkės jo vykdymas. Be to, sutiktina su Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros nurodyta aplinkybę, jog pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, žemės sklype, esančiame Rokiškio g. 1, Vilniuje, yra statomi du atskiri gyvenamieji namai, o tai sudaro pagrindą spęsti, jog bent vienas namas gali būti statomas pardavimui (b. l. 140-143). Šios byloje nustatytos aplinkybės įrodo galimą turto perleidimo riziką, todėl nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų arba pasidarytu neįmanomu.
20. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog nagrinėjamu atveju pritaikytas ne ginčo turto areštas, o mažiausia turto savininko teises varžanti laikinoji apsaugos priemonė, t. y. padarant įrašą viešajame Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas, priimtas išnagrinėjus pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo (CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
21. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantų skundo teiginiu, jog nagrinėjamu atveju reiktų vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2019-09-23 nutartimi civilinėje byloje eA2-4185-640/2019 ir joje nurodyta praktika. Susipažinus su nurodyta nutartimi, sutiktina su pareiškėjos atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytomis aplinkybėmis, jog minėta nutartimi ginčo atveju nėra tikslinga remtis, kadangi skiriasi nagrinėtų bylų tiek faktinės, tiek teisinės aplinkybės. Vilniaus apygardos teismo 2019-09-23 nutartyje civilinėje byloje eA2-4185-640/2019 laikinosios apsaugos priemonės tiek baudžiamajame, tiek civiliniame procese buvo pritaikytos to pačio savininko tam pačiam turtui, todėl nutartyje nurodyta praktika nagrinėjamu atveju nėra aktuali.
22. Dėl kitų apeliantės atskirojo skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neveikia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais (CPK 185 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Apeliantų E. Š. – M. ir J. M. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-17 nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.