Kauno apygardos teismo sprendimas, e2A-1049-343/2020

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-08-18
Bylos Nr.: e2A-1049-343/2020
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintautas Koriaginas, Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis
Ieškovas: A. K.
Atsakovas: Kauno miesto savivaldybei, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos

Kategorijos

3.3.1.13Apeliacijos dalykas ir ribos
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18.2Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą
2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
2.4.2.13Kiti su nuosavybės teise susiję klausimai
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

Civilinė byla Nr. e2A-1049-343/2020Teisminio proceso Nr. 2-69-3-25240-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.13; 3.3.1.14; 3.3.1.18.2; 2.4.2.9.1; 2.4.2.13; 3.1.7.6. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugpjūčio 18 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio ir Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės „Turto bankas“ dėl 2015 m. spalio 19 d. perdavimo-priėmimo akto panaikinimo, nuosavybės teisės pripažinimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. K. (toliau – ir ieškovas) patikslintame ieškinyje prašė: 1) panaikinti Valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn 2015 10 19 Perdavimo-priėmimo aktą Nr. (9-4)-302K dalyje, kuria atsakovės Kauno miesto savivaldybės vardu buvo įregistruotos bendrojo naudojimo patalpos 1-1, 6,75 kv. m. (tambūras) ir 1-2, 7,38 kv. m. (koridorius); 2) pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į 1/2 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendrų patalpų, plane pažymėtų 1-1, 6,75 kv. m. (tambūras) ir 1-2, 7,38 kv. m (koridorius); 3) nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo patalpomis, plane pažymėtomis 1-1, 6,75 kv. m. (tambūras) ir 1-2, 7,38 kv. m (koridorius), nustatant, kad A. K. ir Kauno miesto savivaldybė bendrai naudojasi gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendro naudojimosi patalpomis, plane pažymėtomis 1-1, 6,75 kv. m. (tambūras) ir 1-2, 7,38 kv. m (koridorius); 4) priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 48/100 dalys pastato, esančio (duomenys neskelbtini). Įgijimo pagrindas – 2011 03 09 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1752-151/2011, kuriuo ieškovui buvo nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas, t. y., kad jis nuosavybės teise įgijo 43,64 kv. m (patalpos pažymėtos indeksais 1-3, 1-4, 1-5, 1-6) dalį gyvenamojo namo lAlm, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Teigia, jog atsakovei, Kauno miesto savivaldybei, priklauso 52/100 dalys pastato. Įgijimo pagrindas – Valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn 2015 10 19 perdavimo-priėmimo aktas Nr. (9-4)-302K. Šio akto pagrindu atsakovės nuosavybėn buvo perduota 52/100 dalys nuo 90,15 kv. m gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Teigia, jog ginčas su atsakove kyla dėl bendrojo naudojimo patalpų 1-1 (tambūras) ir 1-2 (koridorius), kadangi atsakovė nepripažįsta ieškovo teisės į 1/2 dalį bendrojo naudojimo patalpų. Pasak ieškovo, šios patalpos yra naudojamos patekti į ieškovo nuosavybės teise turimas gyvenamąsias patalpas 1-3, 1-4, 1-5, 1-6 bei į atsakovės turimas gyvenamąsias patalpas 1-7, 1-8. Aplinkybę, jog nėra kito būdo patekti į šalims priklausančias patalpas, patvirtina patalpų išdėstymo planas inventorinėje byloje. Ieškovo teigimu, nepagrįstai, neišsprendus bendrojo naudojimo patalpų gyvenamajame name klausimo, 52/100 dalys gyvenamojo namo buvo įregistruotos atsakovės Kauno miesto savivaldybės vardu. Ieškovo žiniomis, atsakovė ketina jai priklausančią 52/100 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), parduoti viešo aukciono būdu. Pardavus dalį namo ir neišsprendus bendrojo naudojimo patalpų klausimo, bus pažeistos ieškovo, kaip kitų gyvenamųjų patalpų savininko, teisės.

3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškinys buvo pateiktas praleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą, todėl šiuo pagrindu turėtų būti atmestas. Teigia, jog, prieš perduodant 52/100 dalis minėto namo Kauno miesto savivaldybei, jos nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai pagal įsiteisėjusius 2003 02 12, 2004 11 29, 2006 01 30 ir 2011 03 09 apylinkės teismo sprendimus civilinėse bylose Nr. 2-761/2003, A2-3256/2004, 3K-3-67/2006 ir 2-1752-151/2011, o patikėjimo teise buvo valdomos Kauno miesto savivaldybės. Teigia, jog ieškovas nepateikia jokių motyvų ir įrodymų, patvirtinančių, kad Kauno miesto savivaldybei Lietuvos Respublikai priklausiusios patalpos namo plane pažymėtos 1-1 ir 1-2, esančios (duomenys neskelbtini), buvo perduotos nesilaikant Lietuvos Respublikoje galiojusių teisės aktų. Teigia, kad net, jeigu teismas ir manytų esant pagrindui bylą nagrinėti dėl skundžiamo akto teisėtumo, panaikinus 2015 10 19 priėmimo-perdavimo akto dalį dėl patalpų 1-1 ir 1-2 perdavimo Kauno miesto savivaldybei, jos netaptų laisvomis patalpomis, kurias galėtų įgyti ieškovas, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnis detalizuoja, kokie galimi nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Vadovaujantis ieškovo atstovės kartu su patikslintu ieškiniu pateikto 2018 09 28 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, 52/100 dalys gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrasis plotas 90,15 kv. m, yra Kauno miesto savivaldybės nuosavybė. Taigi, remiantis Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos duomenimis, ginčo patalpos yra 52/100 gyvenamojo namo patalpų sudėtinė dalis, todėl nelaikytinos bendro naudojimo patalpomis, taigi ir naudojimosi tvarka jomis negali būti nustatoma.

4. Atsakovės Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos bei Lietuvos Respublika, atstovaujama valstybės įmonės „Turto bankas“, su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apylinkės teismas 2020 03 18 sprendimu ieškinio netenkino. Iš ieškovo valstybei priteisė 23,20 Eur bylinėjimosi išlaidas.

6. Nustatė, kad ieškovas įgyjamosios senaties pagrindu pagal įsiteisėjusį Kauno miesto apylinkės teismo 2011 03 09 sprendimą įgijo nuosavybės teisę į 43,64 kv. m (patalpos pažymėtos indeksais 1-3, 1-4, 1-5, 1-6) dalį ginčo namo, t. y. į realiąją dalį bendro daikto bei į konkrečias šio namo patalpas. Iš minėto teismo sprendimo turinio teismas taip pat nustatė, jog sprendimu nebuvo sprendžiamas naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo klausimas, toks reikalavimas toje byloje net nebuvo reiškiamas. Tuo tarpu šioje nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad ieškovas būtų įgijęs nuosavybės teisę į dalį ginčo namo patalpų 1-1 bei 1-2 CK 4.47 straipsnyje numatytu būdu. Teismas sprendė, jog šioje byloje konstatavimas, kad ieškovas įgyjamosios senaties pagrindu įgijęs nuosavybės teisę į patalpas, pažymėtas indeksais 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, tuo pačiu įgijo nuosavybės teisę ir į dalį patalpų 1-1 bei 1-2, t. y. į didesnį plotą nei nustatyta 2011 03 09 sprendimu, prieštarautų įsiteisėjusiam Kauno miesto apylinkės teismo 2011 03 09 sprendimui, Kauno apygardos administracinio teismo 2015 05 28 sprendimui, priimtam administracinėje byloje Nr. I-1987-422/2015. Teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, ieškinio reikalavimo – pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo namo patalpų, plane pažymėtų 1-1 ir 1-2, netenkino.

7. Nurodė, kad ieškovas be pagrindo vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 09 13 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2004, bei kitomis panašiose bylose priimtomis nutartimis, kadangi ieškovo nurodytų bylų ir šios nagrinėjamos bylos ratio decindendi nesutampa.

8. Konstatavo, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2015 05 28 sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-1987-422/2015, nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2014 06 09 prašymu Nr. 53-2-1075, 2014 06 25 nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės ir Kauno miesto savivaldybės turto patikėjimo teisės į 52/100 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Šios teisinės registracijos pagrindas – Kauno miesto apylinkės teismo 2003 02 12 sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-761/2003, Kauno miesto apylinkės teismo 2004 11 29 sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. A2-3256/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 01 30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2006 bei Kauno miesto apylinkės teismo 2011 03 09 sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-1752/2011. Nagrinėjamoje byloje nustatė, kad 52/100 dalys nuo 90,15 kv. m ginčo namo, 2015 10 19 perdavimo ir priėmimo aktu Nr. (9-4)-302K buvo perduotos atsakovei Kauno miesto savivaldybei pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą. Sprendė, kad ieškovui neįrodžius jo nuosavybės teisės į ginčo namo patalpas 1-1 bei 1-2, nėra pagrindo išvadai, jog šių patalpų perdavimas prašomu iš dalies panaikinti perdavimo ir priėmimo aktu pažeidžia kokias nors ieškovo teises ar įstatymo saugomus interesus. Pažymėjo, jog ieškovas nėra įgaliotas ginti viešąjį interesą. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, ieškinio reikalavimo dėl 2015 10 19 perdavimo-priėmimo akto dalies panaikinimo, netenkino.

9. Teismas netaikė ieškinio senaties termino pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, konstatuodamas, jog šalių ginčas dėl 2015 10 19 perdavimo-priėmimo akto Nr. (9-4)-302K panaikinimo yra civilinio teisinio pobūdžio. Pažymėjo, kad minėtas terminas yra procesinis, o ne ieškinio senaties terminas, kas reiškia, jog šio termino taikymui, jo pradžios nustatymui, netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės.

10. Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad patalpos 1-1 bei 1-2 nėra bendroji šalių nuosavybė, sprendė, kad naudojimosi šiomis patalpomis tvarka prieš atsakovės valią negali būti nustatoma, nes tai pažeistų atsakovės nuosavybės teisę nevaržomai naudotis, valdyti ir disponuoti jai priklausančiu turtu, kuri yra absoliuti. Tuo vadovaudamasis ieškinio reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėjo, jog dalies pastato patalpų savininko teisės patekti į savo patalpas per kitam asmeniui priklausančią patalpą gynimo klausimas buvo sprendžiamas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-802-464/2008 (2008 10 09 sprendimas), kurioje ieškovo teisės buvo apgintos nustatant servitutą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

11. Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 03 18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo patikslintą ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės bylinėjimosi išlaidas, kurias ieškovas patyrė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Esminis teismo motyvas, dėl kurio buvo atmestas ieškinys, pagrįstas tuo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas būtų įgijęs nuosavybės teisę į ginčo patalpas, pažymėtas indeksais 1-1 bei 1-2 CK 4.47 straipsnyje numatytu būdu. Šio vienintelio motyvo pagrindu teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovo nuosavybę į ½ dalį ginčo namo patalpų pažymėtų indeksais 1-1 bei 1-2, nustatyti ginčo pastato naudojimosi tvarką ir iš dalies panaikinti ginčijamą perdavimo ir priėmimo aktą. Taip pat teismas, pasiremdamas tuo, kad ieškovas neįrodė jo nuosavybės teisės į ginčo namo patalpas 1-1 bei 1-2, konstatavo, kad šių patalpų perdavimas atsakovei nepažeidė jokių ieškovo teisių ar įstatymo saugomų interesų. Ieškovo teigimu, teismo sprendimu nebuvo išspręstas tarp šalių kilęs ginčas, ieškovas liko toje pačioje teisiškai ydingoje situacijoje, pagal kurią jis neturi realių galimybių patekti į jam nuosavybės teise priklausančias ginčo pastato patalpas, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį.

11.2. Teismas neįvertino, kad ieškovui 71 metus naudojantis ginčo pastato patalpomis, kaip bendro naudojimosi patalpomis, skirtomis patekti į asmeninės nuosavybės teise priklausančias ginčo pastato patalpas, susiformavo teisėti lūkesčiai, kad jis tomis pačiomis bendro naudojimosi patalpomis galės patekti į savo nuosavybę. Dar daugiau, teisėti lūkesčiai ieškovui susiformavo ir 2011 03 09 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo pagrindu, nes, teismui pripažinus ieškovui nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį į dalį ginčo pastato, jis teisėtai tikėjosi galėsiantis netrukdomai valdyti ir naudotis jam priklausančiu turtu, kuriuo naudojasi nuo 1949 metų.

11.3. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovo galimai pažeistos teisės gali būti ginamos pagal Vilniaus apygardos teismo 2008 10 09 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-802-464/2008 suformuotą praktiką, t. y. patalpų savininko teisę patekti į savo patalpas užtikrinant nustačius servitutą per kitam asmeniui priklausančias patalpas. Ieškovas šiuos argumentus laiko nepagrįstais. Teigia, jog iš vienos pusės teismas nurodo, kad jokie ieškovo interesai ir teisės nėra pažeidžiamos, tačiau iš kitos pusės pripažįsta egzistuojant ieškovo teisių pažeidimą, tačiau siūlo jas ginti kitu būdu. Pasak ieškovo, tai leidžia spręsti, kad iš tiesų teismas pripažino, kad ieškovo teisės yra pažeidžiamos, tačiau įstatymo numatytu būdu atsisakė jas ginti. Kita vertus, minėti teismo argumentai, jog ieškovo pažeistos teisės galėtų būti apgintos pagal minėtą Vilniaus apygardos teismo suformuotą pažeistų teisių gynimo būdą – nustatant servitutą atsakovei priklausančioms ginčo pastato patalpoms 1-1 bei 1-2, yra neteisingi ir neatitinka teisinio reglamentavimo. Nagrinėjamu atveju ieškovas ir atsakovė yra ginčo pastato bendraturčiai, pastatas jiems priklauso bendros dalinės nuosavybės teise ir daugiau nei 70 metų pastato patalpos 1-1 ir 1-2 yra naudojamos išimtinai kaip bendro naudojimosi, nepriklausančiomis nei vienam butui. Iš to daroma išvada, jog teismo pasiūlymas nustatyti servitutą ginčo namo patalpoms 1-1 bei 1-2, yra teisiškai neįmanomas.

11.4. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškinio reikalavimą dėl ieškovo nuosavybės teisių pripažinimo į 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų, plane pažymėtų 1-1 ir 1-2 bei nustatyti jomis prašomą naudojimosi tvarką, motyvuojant tuo, kad ieškovas neįrodė nuosavybės įgijimo pagrindo pagal CK 4.47 straipsnį. Teigia, kad jis ginčo pastato patalpų 1-1 ir 1-2 dalį įgijo CK 4.47 straipsnio 1 dalies 11 punkto ir 12 punkto pagrindais. Tuo tarpu teismas, neišsamiai ištyręs bylos faktines aplinkybes ir įrodymus, sprendė, kad ieškovas jokiu CK 4.47 straipsnyje įvirtintu pagrindu neįgijo nuosavybės teisių į ginčo pastato patalpas. Padarydamas šias išvadas teismas visiškai neįvertino ir ginčijamame sprendime nepasisakė, kad ieškovo nuosavybės teisės į ½ dalį bendro naudojimo patalpų yra įgytos CK 4.19 ir CK 4.14 straipsnių pagrindu, nes ginčo patalpos laikytinos gyvenamųjų patalpų priklausiniais, kuriuos ištinka pagrindinio daikto likimas.

11.5. Nors ginčijamo 2015 10 19 perdavimo-priėmimo akto pagrindu patalpos yra teisiškai registruotos atsakovės vardu, tačiau šios patalpos teisine ir faktine prasme išimtinai yra bendro naudojimo patalpos, pagrindinio pastato patalpų (kambarių) priklausiniai, dėl ko negalėjo būti perleistos išimtinai vienai bendraturtei – atsakovei. Tai, kad ginčo patalpos laikytinos bendro naudojimo patalpomis, pagrindinio daikto priklausiniais, patvirtina šios aplinkybės: 1) 1987 06 09 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), namų valdos techninės apskaitos byloje esanti pastato vidaus plotų eksplikacija patvirtina, kad ginčo gyvenamojo namo patalpos 1-1 ir 1-2 yra negyvenamas namo plotas; 2) ginčo patalpos yra vienintelis patekimas į šalims priklausančias ginčo pastato patalpas; 3) įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ginčo pastatas nors ir teisiškai registruotas, kaip vienbutis, tačiau daugiau nei 70 metų buvo naudojamas kaip dviejų butų pastatas, o pastato patalpos 1-1 ir 1-2 nepertraukiamai buvo naudojamos abiejų bendraturčių kaip bendrojo naudojimo patalpos – įėjimas į namą. Ieškovo teigimu, šalims priklausančios patalpos negalėtų atskirai funkcionuoti be ginčo pastato patalpų 1-1 ir 1-2, kas reiškia, jog egzistuoja funkcinis ryšys – nuolatinis tarnavimas pagrindiniam daiktui, todėl teismas ginčo patalpas privalėjo vertinti kaip namo bendrąją dalinę nuosavybę.

11.6. Nepagrįsti teismo argumentai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis ieškovo nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis bei kitomis panašiose bylose priimtomis nutartimis, nes kasacinio teismo ir šios bylos ratio decindendi nesutampa. Ieškovo teigimu, teismas sprendimu nepagrįstai ir neteisėtai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, suformuotais sprendžiant analogiškus ar panašius teisinius ginčus, dėl ko nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, pažeisdamas Teismų įstatymo 9 straipsnį.

11.7. Nepagrįsti teismo argumentai, kad konstatavus, jog ieškovas įgyjamosios senaties pagrindu įgijęs nuosavybės teisę į patalpas, pažymėtas indeksais 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, tuo pačiu įgijo nuosavybės teisę ir į dalį patalpų 1-1 bei 1-2, t. y. į didesnį plotą nei nustatyta 2011 03 09 sprendimu, prieštarautų įsiteisėjusiam Kauno miesto apylinkės teismo 2011 03 09 sprendimui ir Kauno apygardos administracinio teismo 2015 05 28 sprendimui. Pasak ieškovo, patenkinus ieškinį, priimtas teismo sprendimas neprieštarautų, o priešingai, leistų įgyvendinti įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2011 03 09 sprendimu pripažintas ieškovo nuosavybės teises, įgalintų jomis realiai naudotis. Tvirtina, jog tuo metu, kai buvo priimtas 2011 03 09 teismo sprendimas, Lietuvos Respublikos valstybei ir atsakovei nepriklausė šiai dienai atsakovei priklausančio ginčo pastato dalis, o tarp buvusių pastato naudotojų ir savininkų niekada nekilo ginčas, kad patalpos 1-1 ir 1-2 yra ne bendro naudojimo patalpos.

11.8. Teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl Valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn 2015 10 19 perdavimo-priėmimo akto Nr. (9-4)-302K dalies, kuria atsakovės vardu buvo įregistruotos bendrojo naudojimo patalpos 1-1 ir 1-2 panaikinimo, vadovaujantis tuo pačiu motyvu – ieškovas neįgijo nuosavybės teisės į dalį ginčo namo patalpų CK 4.47 straipsnyje numatytu būdu. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neturi teisės ginčyti šio administracinio akto dalies, nes juo nepažeidžiami ieškovo interesai ir teisės. Ieškovo teigimu, šiuo atveju nebuvo jokių išskirtinių ir visuomenei svarbių poreikių nusavinti bendro naudojimo patalpas, kurios yra vienintelis patekimas į ieškovui priklausančią nuosavybę.

Atsiliepimas

12. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2020 03 18 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas, nagrinėdamas bylą, tinkamai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes, iš byloje esančių įrodymų visumos padarė pagrįstas išvadas, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti vadovaujantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

12.2. Teismas teisingai konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovas būtų įgijęs nuosavybės teisę į dalį pastato patalpų, pažymėtų indeksais 1-1 ir 1-2 CK 4.47 straipsnyje numatytu būdu.

12.3. Sutinka su teismo išvada, jog apelianto teiginiai prieštarauja įsiteisėjusiems teismų sprendimams.

12.4. Sutinka su teismo išvada, kad vien tik faktinis daikto naudojimas nesukuria teisėto pagrindo reikalauti nuosavybės teisių į tą daiktą pripažinimo. Nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į pagalbines patalpas, techninis ir funkcinis patalpos ryšys su ieškovui priklausančiomis patalpomis nesuteikia jam teisės reikalauti pripažinti pagalbines patalpas jo priklausančių patalpų priklausiniais. Pažymi, kad ši teismo išvada atitinka kasacinio teismo praktiką, kurioje pažymima, kad patalpų priskyrimą prie bendrojo naudojimo lemia patalpų techninės savybės, jų paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu, o ne jų konkretus faktinis naudojimas.

12.5. Pastato patalpos, plane pažymėtos 1-1 ir 1-2, nelaikytinos bendrojo naudojimo patalpomis. Teigia, jog įsiteisėjusių teismų sprendimų pagrindu 52/100 pastato dalys, į kurių sudėtį įeina patalpos, plane pažymėtos 1-1 ir 1-2, teisėtai ir pagrįstai nuosavybės teise įregistruotos vieno iš pastato savininkų – Lietuvos Respublikos vardu ir 2015 10 19 ginčijamo perdavimo-priėmimo akto pagrindu teisėtai ir pagrįstai perduotos Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Be to, ieškovas, ginčydamas Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės ir Kauno miesto savivaldybės patikėjimo teisės į 52/100 dalis pastato įregistravimą, buvo kreipęsis į Kauno apygardos administracinį teismą, kuris, išnagrinėjęs ieškovo skundą, 2015 05 28 sprendimu jį atmetė kaip nepagrįstą.

12.6. Atsakovės nuomone, valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn teisinis reglamentavimas ir faktinės turto perdavimo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad perdavimo-priėmimo aktas, kuriuo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn perduotos 52/100 pastato dalys, yra teisėtas ir pagrįstas. Sutinka su teismo išvada, kad ieškovui neįrodžius jo nuosavybės teisės į pastato patalpas, plane pažymėtas 1-1 ir 1-2, nėra pagrindo spręsti, jog šių patalpų perdavimas prašomu iš dalies panaikinti perdavimo-priėmimo aktu pažeidžia kokias nors ieškovo teises ar įstatymo saugomus interesus. Atsakovės vertinimu, teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą iš dalies panaikinti perdavimo-priėmimo aktą.

13. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama VĮ „Turto bankas“, prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2020 03 18 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Sutinka su teismo argumentais, jog ieškinio patenkinimas prieštarautų įsiteisėjusiam Kauno miesto apylinkės teismo 2011 03 09 sprendimui ir Kauno apygardos administracinio teismo 2015 05 28 sprendimui, nes apeliantas nuosavybės teise valdytų didesnį plotą. Pažymi, kad teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai.

Šalies argumentai

13.2. Ieškovas, prašydamas panaikinti Valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn 2015 10 19 perdavimo-priėmimo aktą dalyje, kurioje atsakovės nuosavybėn perduotos bendro naudojimo patalpos 1-1 ir 1-2, nenurodo jokių argumentų dėl minėto akto neteisėtumo. Pažymi, jog 2015 10 19 perdavimo-priėmimo aktas priimtas laikantis galiojančių teisės aktų nuostatų, be to, šiuo aktu atsakovei perduoto ploto dalys (52/100) atitinka Nekilnojamojo turto registro išraše atsakovei priklausančias dalis.

13.3. Atsakovės nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre registruotos nuo 2015 10 29, tad ieškovas jau nuo 2015 10 29 galėjo/turėjo sužinoti apie skundžiamo individualaus administracinio akto priėmimą. Šiuo atveju akivaizdu, jog yra ženkliai praleistas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas skundui paduoti.

Atsiliepimas

14. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo Kauno apylinkės teismo 2020 03 18 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Atsakovės nuomone, ieškovas negali teigti, kad jis turėjo teisėtų lūkesčių valdyti namą (duomenys neskelbtini), ar jo dalis, kurių dėl nežinomų priežasčių neprašė pripažinti jam nuosavybės teise 2011 metais, kai įgijo 48/100 dalis namo pagal įgyjamąją senatį.

14.2. Ginčo patalpos 1-1 ir 1-2 yra Kauno miesto savivaldybės nuosavybė, kadangi šių patalpų buvusi savininkė – valstybė, minimas patalpas perdavė teisėtu ir nenuginčytu priėmimo- perdavimo aktu. Teigia, jog Kauno miesto savivaldybei buvo perduotos ne bendrojo naudojimo patalpos, o atskiros namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpos 1-1, 1-2, 1-7, 1-8. Pažymi, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju egzistuoja du nuosavybės teisės objektai: dalis bendrosios nuosavybės teisėje, kuri yra individualus konkretaus bendraturčio nuosavybės teisės objektas, ir daiktas (turtas), kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Teigia, jog (duomenys neskelbtini), nėra bendrai abiejų savininkų valdomo turto, t. y. ieškovas ir atsakovė valdo konkrečias patalpas, kurios yra nustatytos ir įregistruotos VĮ „Registrų centras“.

14.3. Ieškovas administracinėje byloje Nr. 1-1987-422/2015 kėlė klausimą dėl ginčo namo 52/100 dalių teisinės registracijos Lietuvos Respublikos vardu panaikinimo, t. y. reikalavimas savo esme tapatus šioje civilinėje byloje pareikštam ieškinio reikalavimui, kadangi, nepavykus nuginčyti visų 52/100 namo (duomenys neskelbtini), registracijos Valstybės vardu, ieškovas reikalavimą „sumažino“ iki patalpų plane pažymėtų 1-1 ir 1-2.

14.4. Ieškovui buvo siūloma alternatyva – servituto nustatymas, kuris leistų ieškovui patekti į jam priklausančias patalpas per atsakovei priklausančias ginčo patalpas, tačiau ieškovas šios galimybės atsisakė.

14.5. Reikalavimas panaikinti LR Vyriausybės 2015 10 29 priėmimo-perdavimo akto dalį, kuria LR Vyriausybė perdavė Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn 52/100 namo dalis (patalpas, namo plane pažymėtas 1-1, 1-2, 1-7 ir 1-8) (duomenys neskelbtini) ir pripažinti negaliojančia patalpų plane pažymėtų 1-1 ir 1-2 teisinę registraciją atsakovės vardu, yra nepagrįstas.

14.6. Aplinkybė, jog teismas aiškino teisės aktų nuostatas kitaip, nei jas supranta ieškovas, nėra pagrindas naikinti visiškai teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimų į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

17. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovo ieškinys dėl 2015 10 19 perdavimo-priėmimo akto Nr. (9-4)-302K dalies panaikinimo, nuosavybės teisės pripažinimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

18. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2011 03 09 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1752-151/2011 nustatė ieškovui nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą - kad ieškovas nuosavybės teise įgijo 43,64 kv. m. (patalpos pažymėtos indeksais 1-3, 1-4, 1-5, 1-6) dalį gyvenamojo namo 1A1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Byloje pateiktas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, jog minėto Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo pagrindu ieškovo vardu registruotos 48/100 dalys ginčo namo, o 2015 10 19 perdavimo-priėmimo akto Nr. (9-4)-302K pagrindu – 52/100 dalys ginčo namo registruotos atsakovės, Kauno miesto savivaldybės, vardu. 2015 10 19 Valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn perdavimo ir priėmimo aktu Nr. (9-4)-302K, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo perdavė atsakovei, Kauno miesto savivaldybei, 52/100 dalis nuo 90,15 kv. m ginčo namo. Nagrinėjamu atveju, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame reikalauja panaikinti Valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn 2015 10 19 perdavimo-priėmimo aktą Nr. (9-4)-302K dalyje, kuria atsakovės Kauno miesto savivaldybės vardu buvo įregistruotos bendrojo naudojimo patalpos 1-1, 6,75 kv. m. (tambūras) ir 1-2, 7,38 kv. m. (koridorius); pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų, plane pažymėtų 1-1, 6,75 kv. m. (tambūras) ir 1-2, 7,38 kv. m (koridorius); nustatyti naudojimosi tvarką bendrojo naudojimo patalpomis, plane pažymėtomis 1-1, 6,75 kv. m (tambūras) ir 1-2 7,38 kv. m (koridorius), nustatant, kad ieškovas ir atsakovė šiomis patalpomis naudojasi bendrai.

19. Taigi, byloje kilo ginčas dėl patalpų, plane pažymėtų indeksais 1-1 (tambūras) ir 1-2 (koridorius), esančių (duomenys neskelbtini), pripažinimo ieškovo nuosavybės teise (į ginčo patalpų ½ dalį) bei minėtų patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo (t. y., kad ieškovas ir atsakovė, Kauno miesto savivaldybė, šiomis patalpomis naudojasi bendrai). Ieškovas teigia, jog šalims priklausančios patalpos negalėtų atskirai funkcionuoti be ginčo pastato patalpų 1-1 ir 1-2, kas reiškia, jog egzistuoja funkcinis ryšys – nuolatinis tarnavimas pagrindiniam daiktui, todėl laikytinos šalims priklausančių patalpų priklausiniais.

20. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino tuo pagrindu, jog byloje nėra įrodymų, kad ieškovas būtų įgijęs nuosavybės teisę į dalį ginčo patalpų CK 4.47 straipsnyje numatytu būdu. Nurodė, kad vien tik faktinis daikto naudojimas nesukuria teisėto pagrindo reikalauti nuosavybės teisių į tą daiktą pripažinimo. Taipogi nurodė, kad konstatavimas, jog ieškovas įgyjamosios senaties pagrindu įgijęs nuosavybės teisę į patalpas, pažymėtas indeksais 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, tuo pačiu įgijo nuosavybės teisę ir į dalį patalpų 1-1 bei 1-2, t. y. į didesnį plotą nei nustatyta 2011 03 09 sprendimu, prieštarautų įsiteisėjusiam Kauno miesto apylinkės teismo 2011 03 09 sprendimui, priimtam civilinėje byloje Nr. 2-1752-151/2011 bei Kauno apygardos administracinio teismo 2015 05 28 sprendimui, priimtam administracinėje byloje Nr. I-1987-422/2015.

21. Apeliantas su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis nesutinka. Apeliaciniame skunde teigia, jog esminis pirmosios instancijos teismo motyvas dėl kurio buvo atmestas ieškinys, pagrįstas tuo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas būtų įgijęs nuosavybės teisę į ginčo patalpas, pažymėtas indeksais 1-1 bei 1-2 CK 4.47 straipsnyje numatytu būdu. Ieškovo teigimu, šio vienintelio motyvo pagrindu pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovo nuosavybę į ½ dalį ginčo namo patalpų, nustatyti ginčo pastato naudojimosi tvarką ir iš dalies panaikinti ginčijamą 2015 10 19 perdavimo-priėmimo aktą.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus rašytinius įrodymus, skundžiamo sprendimo motyvus bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad, nagrinėjant tarp šalių kilusi ginčą, visų pirma svarbu nustatyti, ar ieškovo nurodytos ginčo patalpos, pažymėtos indeksais 1-1 (tambūras) ir 1-2 (koridorius) gali būti laikomos bendrojo naudojimo patalpomis ir ar yra šalims priklausančių patalpų priklausiniai.

23. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga priklauso butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendrojo naudojimo patalpomis yra laikomos negyvenamosios patalpos, kurios nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams. Kaip pripažįstama teismų praktikoje, bendrojo naudojimo patalpomis yra laikomos tokios patalpos, kurios nepriskirtos naudoti individualiai ir neturi savarankiškos paskirties. Jeigu konkrečių patalpų paskirtis susijusi su tarnavimu kitų patalpų poreikiams, tai jos gali būti vertinamos kaip neturinčios savarankiškos paskirties ir vertinamos kaip tarnaujančios kitam daiktui, t. y. sudarančios sąlygas pagal paskirtį normaliai ir visapusiškai išnaudoti pagrindinio daikto savybes, užtikrinti jo funkcionalumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2008).

24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat tenkinti pagrindinio daikto poreikiams. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008).

25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta rašytine medžiaga, nenustatė, kad į ieškovui nuosavybės teise priklausančias patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-3, 1-4, 1-5 ir 1-6, būtų įmanoma patekti kitu būdu nei pro ginčo patalpas 1-1 ir 1-2. Priešingai, byloje pateiktas ginčo patalpų išdėstymo planas namų valdos techninės apskaitos byloje patvirtina, kad kito patekimo į šalims priklausančias patalpas nėra. Šis nustatytas faktas įrodo, jog tambūras ir koridorius tiesiogiai tarnauja pagrindiniam daiktui – šalims nuosavybės teise priklausančioms patalpoms, t. y. tik per tambūrą ir koridorių šalys tiesiogiai gali patekti į jų nuosavybės teise valdomas patalpas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasi aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, pritaria ieškovo pozicijai, jog ginčo patalpos pagal savo paskirtį – tambūras, koridorius ir faktine prasme – tai vienintelis patekimas į abiejų bendraturčių nuosavybės teise valdomas patalpas, laikytinos bendrojo naudojimo patalpomis ir yra šalims priklausančių patalpų priklausiniai.

26. Teisėjų kolegija, nustačiusi, jog ginčo patalpos – tambūras ir koridorius yra bendrojo naudojimo patalpos ir yra šalims priklausančių patalpų priklausiniai, sprendžia, kad dabar svarbu nustatyti kitą svarbų faktą, t. y. ar ½ jų dalis gali būti pripažinta ieškovo nuosavybe. Teisėjų kolegija pažymi, jog nuosavybės teisės įgijimo pagrindai įtvirtinti CK 4.47 straipsnyje, kuris nustato, jog nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius, paveldint, pagaminant naują daiktą, kitais šiame straipsnyje ir kituose įstatymuose nustatytais pagrindais. CK 4.19 straipsnio 1 dalyje detalizuota jau aptarto priklausinio sąvoka, nurodant, kad juo laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. CK 4.14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. To paties straipsnio antroje dalyje reglamentuota, jog, kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai. Minėta, jog Kauno miesto apylinkės teismas 2011 03 09 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1752-151/2011 ieškovui nustatė nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą - kad ieškovas nuosavybės teise įgijo 43,64 kv. m. (patalpos pažymėtos indeksais 1-3, 1-4, 1-5, 1-6) dalį gyvenamojo namo 1A1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu atsakovei, Kauno miesto savivaldybei, 52/100 ginčo namo dalys nuo 90,15 kv. m buvo perduotos 2015 10 19 perdavimo-priėmimo akto Nr. (9-4)-302K pagrindu. Pažymėtina, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog be patalpų, plane pažymėtų indeksais 1-7, 1-8, atsakovei taip pat buvo perduotos ir ginčo patalpos (tambūras su koridoriumi), nors ginčijamame 2015 10 19 perdavimo-priėmimo akte Nr. (9-4)-302K nebuvo konkrečiai nurodyta, kas sudaro 52/100 dalis, t. y., kokios konkrečios patalpos yra perduodamos, todėl teisėjų kolegija dėl šių aplinkybių plačiau nepasisako.

27. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo, kuriuo buvo prašoma pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo patalpų, sprendė, jog konstatavimas, kad ieškovas įgyjamosios senaties pagrindu įgijęs nuosavybės teisę į patalpas, pažymėtas indeksais 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, tuo pačiu įgijo nuosavybės teisę ir į dalį patalpų 1-1 bei 1-2, t. y. į didesnį plotą nei nustatyta 2011 03 09 sprendimu, prieštarautų įsiteisėjusiam Kauno miesto apylinkės teismo 2011 03 09 sprendimui bei Kauno apygardos administracinio teismo 2015 05 28 sprendimui. Teisėjų kolegija tokiai išvadai nepritaria.

28. Pažymėtina, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis), šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Nagrinėjamu atveju, Kauno miesto apylinkės teismas 2011 03 09 civilinėje byloje Nr. 2-1752-151/2011 priėmęs sprendimą, kuriuo ieškovui nustatė nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, teisėjų kolegijos nuomone, kartu turėjo išspręsti klausimą ir dėl patekimo į ginčo patalpas, t. y. dėl priklausinių, o būtent dėl ½ dalies bendrojo naudojimo patalpų pripažinimo ieškovo nuosavybe, nepaisant to, kad toks reikalavimas pareiškime nebuvo pareikštas (t. y. teismas galėjo prašyti patikslinti pareiškimo reikalavimus ar kita, juolab, kai bylas nagrinėjant ypatingosios teisenos tvarka teismas turi būti aktyvus). Viso to pasekmė ta, kad, teismui pripažinus nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą į konkrečias patalpas, tačiau nepripažinus nuosavybės teisės į dalį bendrojo naudojimo patalpų, funkciškai susijusių su pagrindiniu daiktu (gyvenamosiomis patalpomis), ieškovas liko teisiškai ydingoje situacijoje, kai neturi realių galimybių patekti į jam nuosavybės teise priklausančias ginčo pastato patalpas, nes nagrinėjamu atveju bendrojo naudojimo patalpos išimtinai priskirtos atsakovės, Kauno miesto savivaldybės, nuosavybei. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia situacija yra negalima ir pažeidžianti ieškovo teises. Minėta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas. Teismas turi siekti teisingumo principo įgyvendinimo, apginti asmens pažeistas teises ir teisėtus interesus (CK 1.5 straipsnis). Nustačiusi, kad nagrinėjamos bylos atveju ieškovo teisės yra realiai pažeistos ir teismo neapgintos, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi neginčytiną faktą, jog ieškovas įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgijo 43,64 kv. m. (patalpos pažymėtos indeksais 1-3, 1-4, 1-5, 1-6) dalį gyvenamojo namo 1A1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); taip pat tai, kad ginčo patalpos yra bendrojo naudojimo patalpos ir yra šalims priklausančių ginčo pastato patalpų priklausiniai, funkciškai susiję su nuosavybės teise valdomomis patalpomis; o taip pat vadovaudamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, sprendžia, kad ginčo patalpos, plane pažymėtos indeksais 1-1 (tambūras) ir 1-2 (koridorius) pripažintinos daline ieškovo nuosavybe, t. y. pripažintina jo nuosavybė į ½ dalį ginčo patalpų tapačiai pagal įgyjamąją senatį. Teisėjų kolegija taip pat pritaria apeliaciniame skunde ieškovo nurodytiems teiginiams, jog, tenkinus ieškovo ieškinį, priimtas sprendimas ne prieštarautų, o priešingai – leistų įgyvendinti įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2011 03 09 sprendimu pripažintas ieškovo nuosavybės teises, įgalintų realiai naudotis įgytu turtu.

29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be jau aptartų aplinkybių, taipogi nurodė, jog nėra pagrindo spręsti, kad ginčo patalpų perdavimas prašomu iš dalies panaikinti 2015 10 19 perdavimo-priėmimo aktu pažeidžia kokias nors ieškovo teises ar įstatymo saugomus interesus. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, kadangi akivaizdu, jog ieškovui neturint kito, tik per ginčo patalpas esantį praėjimą į savo patalpas, pažeidžiamos ieškovo teisės. Primintina, jog ginčijamu 2015 10 19 perdavimo-priėmimo aktu, atsakovės nuosavybėn buvo perduotos 52/100 ginčo namo dalys nuo 90,15 kv. m, į kurias įėjo patalpos, pažymėtos indeksais 1-7, 1-8, 1-1 ir 1-2, todėl ginčo patalpas, kurios yra bendro naudojimo, nenustačius jų dalinės nuosavybės ieškovui ir perdavus atsakovei, ieškovo teisės akivaizdžiai buvo pažeistos. Be to, aukščiau sprendime išdėstyti argumentai patvirtina, jog ginčo patalpų paskirtis buvo ir yra tiesiogiai susijusi su patekimu tiek į ieškovo, tiek į atsakovės valdomas patalpas, ginčo patalpos yra bendrojo naudojimo ir yra šalims priklausančių ginčo pastato patalpų priklausiniai, todėl ginčijamu 2015 10 19 perdavimo-priėmimo aktu jos išimtinai negalėjo būti perduotos vienam iš bendraturčių – atsakovei Kauno miesto savivaldybei. Apibendrindama, teisėjų kolegija sprendžia, kad panaikintinas Valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn 2015 10 19 Perdavimo-priėmimo aktas Nr. (9-4)-302K ½ dalyje, kuria atsakovės Kauno miesto savivaldybės vardu buvo įregistruotos bendrojo naudojimo patalpos 1-1 6,75 kv. m (tambūras) ir 1-2 7,38 kv. m (koridorius).

Dėl bylos procesinės baigties

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, šio sprendimo 25-29 pastraipose nurodytų argumentų pagrindu sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo procedūras, taip pat materialinės teisės normas, nustatančias nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, pažeidė pamatinių teisės principų – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo įgyvendinimą, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Teisėjų kolegijai padarius priešingas išvadas, skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys tenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

31. Ieškovas ieškinyje ir apeliaciniame skunde prašo jo naudai iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės priteisti bylinėjimosi išlaidas. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 93 straipsnyje 4 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, jog teismas gali nukrypti nuo 1 dalyje nustatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, atsižvelgdamas, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir įvertinęs priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, sprendžia, jog bylinėjimosi išlaidos ieškovui nepriteistinos, kadangi dėl jų susidarymo atsakingas pats ieškovas. Tokią išvadą teisėjų kolegija padarė dėl to, kad nustatant nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, buvo ydingai suformuluotas pareiškimas, nes jame nebuvo įtrauktas prašymas dėl bendro naudojimo funkciškai susijusių patalpų.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti.

Panaikinti Valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn 2015-10-19 Perdavimo-priėmimo aktą Nr. (9-4)-302K ½ dalyje, kuria atsakovės Kauno miesto savivaldybės vardu buvo įregistruotos bendrojo naudojimo patalpos 1-1 6,75 kv. m (tambūras) ir 1-2 7,38 kv. m (koridorius).

Pripažinti ieškovui A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patalpų, plane pažymėtų 1-1 6,75 kv. m (tambūras) ir 1-2 7,38 kv. m (koridorius).

Nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo patalpomis, plane pažymėtomis 1-1 6,75 kv. m (tambūras) ir 1-2 7,38 kv. m (koridorius), nustatant, kad A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Kauno miesto savivaldybė (įmonės kodas 111106319) bendrai naudojasi gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendro naudojimosi patalpomis, plane pažymėtomis 1-1 6,75 kv. m (tambūras) ir 1-2 7,38 kv. m (koridorius).

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Gintautas KoriaginasAlgimantas KukalisRūta Palubinskaitė