Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios ieškinį atsakovui D. V., dalyvaujant institucijai, duodančiai išvadą byloje, - Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, dėl servituto nustatymo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, t.y. atsižvelgiant į apeliacinių skundų argumentus patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo bei pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant faktinę bei teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar pagal teisingai nustatytas faktines aplinkybes tinkamai taikė teisės normas. Nepaisydamas apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, tokių šiuo atveju nenustatyta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi byloje dalyvaujančių asmenų ir atstovų paaiškinimus dėl skundo argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus (CPK 185 str.), neteisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl pareikštų reikalavimų, jų netenkindamas.

Savo nesutikimą su ginčijamu teismo sprendimu apeliantas grindžia tokiais pagrindiniais argumentais: viena vertus, naujo įėjimo į jam priklausančias patalpas įrengimas iš tarpuvartės, kaip tą siūlo daryti atsakovas, nėra galimas dėl paveldosaugos reikalavimų ir dėl saugumo reikalavimų; antra vertus, net ir pašalinus kliūtis tokį įėjimą įsirengti iš tarpuvartės, ieškovas negalėtų pakliūti į patalpą 28-4, nes Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos išvada (b.l.53) paneigia bet kokią galimybę kapitalinėje sienoje, skiriančioje patalpas 28-4 ir 28-2, iškirsti durų angą Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apelianto motyvus, pripažįsta juos teisingais ir priimtinais.

Byloje nustatyta, kad šalims nuosavybės teise priklauso gretimos patalpos, esančios pastate (duomenys neskelbtini), o pats pastatas įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (b.l. 8-11). Ieškovui nuosavybės teisės atkurtos į 31,45 kv.m. ploto administracinės paskirties patalpas šiame pastate, pažymėtas indeksais nuo 28-2 iki 28-4, 1992-12-23 savivaldybės tarybos sprendimo ir 1993-05-06 miesto (rajono) valdybos potvarkio pagrindu (b.l.6-7), atsakovui nuosavybės teisė į 43,79 kv.m. ploto patalpas, kurių paskirtis – kūrybinės dirbtuvės atsirado 2005-04-15 dovanojimo sutarties pagrindu (b.l.44). Į ieškovo patalpas jokio įėjimo šiuo metu nėra, į jas patenkama per langą (bažnyčios administratoriaus G. Š. paaiškinimai, b.l. 111), buvęs bendras 11,81 kv.m. ploto koridorius 28-1 (b.l. 13, 53, 55, 93) nuosavybės teise šiuo metu priklauso ieškovui, o buvusi durų anga, pro kur buvo patenkama į ieškovo patalpas, atsakovo neteisėtai, neturint tam atitinkamų leidimų, ką pripažįsta ir jis pats, užmūryta, taip pat neliko plane (b.l.55) pažymėtos pertvaros, skyrusios ieškovui ir atsakovui nuosavybės teise priklausančias patalpas 28-4 bei 27-2, tą nustatė pirmosios instancijos teismas, kuris, nagrinėdamas šią bylą, buvo išvykęs į ginčo objektą ir įvertino situaciją vietoje (b. l. 109-111).

Ieškovo nuosavybės teisė yra įregistruota viešame registre. Ieškovas, būdamas teisėtas patalpų savininkas, turi teisę įgyvendinti visas jam, kaip savininkui, garantuojamas teises, tame tarpe ir nekliudomai patekti į savo nuosavybę. Tokią jo teisę gina ir CK 4.37 str. Šiuo metu ieškovui pilna apimtimi įgyvendinti savo teises kliudo tai, kad buvusi bendrojo naudojimo patalpa, kurios paskirtis – ne sandėliavimo patalpa, kaip kad tvirtino atsakovas, atsikirsdamas į ieškinio reikalavimus, o 1992-03-02 inventorizavimo duomenimis būtent koridorius (b.l. 93), priklauso vienam atsakovui. Minėtos patalpos paskirtis akivaizdžiai matyti ir iš byloje esančių įvairių metų planų bei brėžinių (b.l. 13, 54, 55, 56). Namo patalpų nuosavybės formų pasikeitimo metu (jas privatizuojant, grąžinant natūra ir t.t.) nuosavybės teisė į koridorių galiausiai atiteko tik vienam iš gretimų patalpų savininkų – atsakovui. Tai reiškia, jog šiuo metu jam nuosavybės teise priklausančios patalpos ankstesnių šių patalpų savininkų (pvz. dovanotojo) galėjo būti privatizuotos kartu su bendrojo naudojimo patalpa – koridoriumi, o atsakovas panaikino ir buvusį įėjimą į iš koridoriaus į ieškovo patalpas, jį užmūrydamas. Dėl to ieškovas negali pilna apimtimi disponuoti jam priklausančiomis patalpomis ir jų turėtojo teisėmis, priešingai, patalpa 28-4, nunykus ar panaikinus ją bei patalpą 27-2 skyrusią sieną (pertvarą), dabar be jokio teisėto pagrindo naudojasi atsakovas, tokį faktą pats patvirtinęs apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus (CK 4.98 str.). Vienas iš galimų gynybos būdų yra servituto nustatymas. Servitutas – tai teisė naudotis svetimu daiktu ar jo dalimi, kuri gali būti įgyvendinama, jeigu dėl susiklosčiusios padėties asmuo negali tinkamai naudoti jo valdomą daiktą (CK 4.111 str. 1 d., 4.122 str.). Ieškovas, neturėdamas jokio įėjimo į savo patalpas, negali tinkamai naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu daiktu. Nurodytos aplinkybės pagal CK 4.111 str. sudaro pagrindą tenkinti ieškinį ir nustatyti jam teisę naudotis atsakovo koridoriumi 28-1 kaip įėjimu (CK 4.126 str.), kartu įpareigojant atsakovą pašalinti bet kokias kliūtis ieškovui patekti į savo patalpas - išgriauti neteisėtai sumūrytą sieną buvusių durų vietoje. Reikalavimų, susijusių su patalpas 28-4 ir 27-2 skyrusios sienos atstatymu, ieškovas nepareiškė, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl ieškovo galimybės naudotis patalpa 28-4 nepasisako (CPK 135 str. 1 d. 4 p., 320 str. 1 d.).

Atsakovas nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovo reikalavimas pažeidžia jo teises labiau nei tai yra būtina pagal CK 4.113 str. nuostatas. Nors nuosavybės teisė yra absoliutaus pobūdžio, bet absoliutumas neturi būti suprantama kaip visiškas šios teisės neribojimas. Savininko nuosavybės teisė, esant įstatymų nustatytoms sąlygoms (pagrindams) bei laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, gali būti apribota, tame tarpe ir teismo sprendimu (CK 4.39 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad servituto nustatymu veiksmingai pašalinamos kliūtys savininkui naudotis nuosavybe, o šiuo konkrečiu atveju servituto nustatymas į koridoriaus paskirties patalpą ja naudotis pagal tokią pačią paskirtį nepažeis atsakovo teisės daugiau, nei būtų pažeista ieškovo teisė, nesudarius jam visiškai jokios galimybės turėti įėjimą į savo nuosavybę. Todėl bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo išvada, esą servituto nustatymas 11,81 kv.m. ploto patalpai vien dėl galimybės atsakovui patekti į jam priklausančią 3,57 kv.m. ploto patalpą neatitiktų savininkų interesų pusiausvyros, proporcingumo ir CK 1.5 str. įtvirtintų principų traktuotina kaip visiškai neteisinga, pažeidžianti konstitucinį nuosavybės neliečiamumo ir jos visapusiškos apsaugos, leidimo paimti ją iš savininko tik įstatymo nustatyta tvarka principą (CK 1.2 str., Konstitucijos 23 str.). Kita vertus, atsakovo nuosavybės teise valdomų patalpų plotas didesnis, nei ieškovo ( 31,45 kv.m. ir 43,79 kv.m.), todėl net ir nedidelės dalies patalpų netekimas, pažymėtina - be jokio teisėto pagrindo, ieškovui yra ženklesnis praradimas, nei servituto nustatymas vienai iš atsakovo patalpų. Teisėjų kolegijos manymu, nesudarymas ieškovui galimybės naudotis savo nuosavybe pažeistų ir kitų teisės normų – CK 4.39 str., 4.93 str., 4.95 str. nuostatas.

Atsakovo atsikirtimų į apeliacinį skundą argumentus, kad ieškovas neįrodė negalimumo įsirengti kitą įėjimą į patalpas iš lauko pusės (tarpuvartės), ką, esą, neginčijamai galėtų paneigti tik atlikti istoriniai archeologiniai tyrimai, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstus. Institucijos, teikiančios šioje byloje išvadą - Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teiginiai, išdėstyti raštu (b.l. 53, 73) bei atstovės paaiškinimais, patvirtina, kad kito įėjimo į (duomenys neskelbtini) namo pirmojo aukšto patalpas, išskyrus šiuo metų nuosavybės teise priklausantį atsakovui, nėra buvę; kad kapitalinių sienų mūras yra kultūrinė vertybė ir įrengti papildomą įėjimą, o pagal tą patį principą – ir iškirsti kapitalinėje sienoje tarp patalpų 28-2 ir 28-4 įėjimą, kurio ten nėra buvę, nežalojant kultūros vertybės naudingųjų savybių, nėra galimybės; kad šio pastato kapitalinės sienos yra saugotina vertybė. Atsakovo nuoroda į byloje esantį KVAD išduotą Sąlygų statybos darbams to paties namo butui Nr. 29 sąvadą taip pat nepatvirtina apelianto reikalavimų nepagrįstumo ar jų neteisėtumo, kadangi ir šiose sąlygose įtvirtinamas pastato fasadų bei vidinių kapitalinių sienų saugojimo principas (2.2. p.), nereglamentuojant tik vidaus pertvarkymų kapitalinių sienų ribose.

Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas - netinkamai įvertino bylos įrodymus, netinkamas įrodymų vertinimas bei netinkamas materialinių teisės normų aiškinimas bei taikymas turėjo įtakos neteisingam bylos išnagrinėjimu. Tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, apelianto ieškinį tenkinant bei nustatant sprendimo įvykdymo terminus ir tvarką (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Sutinkamai su CPK 93 str. 4 d., atitinkamai pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymas, o apelianto naudai iš atsakovo taip pat priteistinos šio turėtos bylinėjimosi išlaidos – sumokėtas už apeliacinį skundą žyminis mokestis ( CPK 93 str. ).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 270 str., 273 str., 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., kolegija

nusprendė:

Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti.

Ieškinį tenkinti. Nustatyti servitutą, suteikiant ieškovui Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčiai teisę naudotis, t.y. įeiti ir vaikščioti atsakovui D. V. priklausančia 11,81 m² patalpa (koridoriumi), pažymėta indeksu 28-1, esančia adresu (duomenys neskelbtini), kad ieškovas galėtų patekti į jam nuosavybės teise priklausančias patalpas, plane pažymėtas indeksais 28-2 bei 28-4, esančias adresu (duomenys neskelbtini).

Įpareigoti atsakovą D. V. per 4 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo atstatyti į pradinę padėtį (išgriauti) neteisėtai užmūrytą praėjimą tarp patalpų, plane pažymėtų indeksais 28-1 ir 28-2, nustatant, kad atsakovui neįvykdžius šios sprendimo dalies per nustatytą terminą, ieškovas Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia turi teisę pats atlikti tuos veiksmus atsakovo lėšomis.

Priteisti iš D. V. 1321 (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt vieną) litą bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios naudai.

Priteisti iš D. V. 28 (dvidešimt aštuonis) litus 65 centus procesinių dokumentų siuntimo išlaidų pirmosios instancijos teisme valstybės naudai

Priteisti iš D. V. 265 (du šimtus šešiasdešimt penkis) litus bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios naudai.