Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos, dėl skolos už šilumos energiją bei karštą vandenį priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovės skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad palikimo atsiradimo momentu laikomas palikėjo mirties momentas. Įstatymas nenumato jokių išimčių dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento į palikimą nei Lietuvos Respublikai, nei kitiems subjektams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/201l yra pasisakęs, kad palikimo priėmimo sandoris turi grįžtamąjį poveikį, nes palikimą priėmusiam įpėdiniui teisės ir pareigos pereina ne nuo palikimo priėmimo, bet nuo jo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnis, 5.9 straipsnio 4 dalis). Tai patvirtina CK 4.47 straipsnis, kuriame, be kitų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, paveldėjimas nustatytas kaip savarankiškas nuosavybės teisės įgijinio pagrindas (CK 4.47 straipsnio 2 punktas). Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis aukščiau pateiktu išaiškinimu, atsakovei nuosavybės teisė į butą atsirado nuo palikėjo A. S. mirties 2008 m. gruodžio 12 d., o skolos susidarymo laikotarpis pagal ieškinį yra nuo 2009 m. balandžio 1 d. Tuomet šis įsiskolinimas yra naujojo turto savininko, o ne palikėjo, skola. Priešinga išvada (kad tai palikėjo skola) prieštarautų sveikai logikai, nes mirus asmeniui jo skolos nebegali didėti (CK 2.2 straipsnio 1 dalis – fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus). Taigi atsakovės ginčijama 3.479,87 Lt skola, susidariusi laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d., yra jau Lietuvos Respublikos kaip buto savininkės skola, o ne palikėjo A. S. skola, ir tuomet CK 5.62 straipsnio 3 dalies nuostata netaikoma (atsakovės atsakomybė neribojama turto verte), kadangi valstybė atsako jau kaip turto savininkė. Įvertinus, kad paveldėtą butą atsakovė pardavė už 72.320,00 Lt, akivaizdu, kad šių pajamų pilnai pakanka padengti ne tik palikėjo skolas, bet ir skolas, atsiradusias po palikėjo mirties, t.y. atsakovės kaip buto savininkės skolas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl valstybės, perėmusios mirusiojo asmens turtą, pareigos mokėti už paveldėtam butui teiktą šilumos energiją už laikotarpį nuo palikėjo mirties iki šilumos energijos tiekėjo pranešimo valstybės atstovei apie buto savininko mirtį ir pareigą mokėti už teikiamą šilumos energiją.

Byloje nustatyta, kad nekilnojamojo turto – buto, kuriam ieškovas tiekė šilumos energiją, savininkas mirė 2008 m. gruodžio 12 d. (b.l. 23). Mirusysis neturėjo įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, todėl 2013 m. sausio 21 d. notaras išdavė Lietuvos Respublikai paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo valstybė perėmė palikėjo butą, transporto priemonę bei pinigines lėšas kredito įstaigose (b.l. 32-33). Kadangi šilumos energija paveldėtam butui buvo tiekiama šildymo sezono metu nepertraukiamai, nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. sausio 20 d. susidarė 4.453,58 Lt skola už patiektą šilumos energiją (b.l. 9). Ieškovas 2010 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į notarų biurą, siekdamas sužinoti, kas perėmė mirusiojo buto savininko teises ir pareigas (b.l. 14). Ieškovas taip pat 2011 m. birželio 15 d. raštu kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, pranešdamas apie buto savininko mirtį, apie tai, kad nei vienas mirusiojo įpėdinis nepriėmė palikimo, bei apie skolą už butui patiektą šilumos energiją (b.l. 15). Lietuvos Respubliką atstovaujanti Valstybinė mokesčių inspekcija sumokėjo ieškovui 2.912,65 Lt skolą už šilumos energiją nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2013 m. sausio 31 d., tačiau atsisakė mokėti likusią 3.479,87 Lt skolą už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. birželio 15 d. (b.l. 17). Valstybė paveldėtą mirusiojo butą pardavė aukcione už 72.320,00 Lt (b.l. 49).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas iš paveldėjimo kilusius teisinius santykius, yra išaiškinęs, jog palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos nepasibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Teisių perėjimo universalumas reiškiasi tuo, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui nepaisant to, žinojo jis ar nežinojo esant atitinkamas palikėjo teises ar pareigas (LAT 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2006). Įpėdinis negali atsisakyti dalies palikimo, priimti dalį palikimo (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Jis priima besąlygiškai visą palikimą, t. y. visas palikėjo reikalavimo teises bei pareigas. Taigi įpėdiniui kartu su paveldėtu turtu pereina ir pareiga atsakyti už palikėjo skolas priklausomai nuo palikimo priėmimo būdo visu savo turtu arba tik paveldėtu turtu (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 5.52 straipsnis). Palikimo priėmimo sandoris turi grįžtamąjį poveikį, nes palikimą priėmusiam įpėdiniui palikėjo teisės ir pareigos pereina ne nuo palikimo priėmimo, bet nuo jo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnis, 5.9 straipsnio 4 dalis). Tai patvirtina CK 4.47 straipsnis, kuriame, be kitų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, paveldėjimas nustatytas kaip savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 2 punktas). Dėl to palikimą priėmusiems įpėdiniams ar paveldimą turtą perėmusiai valstybei tenka pareiga vykdyti tiek iki palikėjo mirties atsiradusias prievoles, t. y. paveldėtus įsipareigojimus, tiek ir po palikėjo mirties atsiradusius įsipareigojimus, susijusius su paveldimu turtu. Prievolės, atsiradusios po palikėjo mirties, nėra palikėjo prievolės. Tai yra naujo turto savininko (įpėdinio) prievolės, atsiradusios dėl jo, kaip turto savininko, ir kitų asmenų prievolinių teisinių santykių. (LAT 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Kasacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad paveldint įvyksta universalus teisių perėmimas, t. y. teisės perimamos nepasikeitusiu pavidalu, visa apimtimi ir tuo pačiu momentu, jeigu nėra kokių nors įstatyme nustatytų išimčių. Palikėjo mirties faktas yra pagrindas teisėms ir pareigoms perimti (LAT 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009). Taigi įpėdiniams, priėmusiems palikimą, pereina pareiga atsakyti už palikėjo prievoles (CK 5.1 straipsnio 2 dalis).

Pagal CK 5.62 straipsnio 3 dalį valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės. Aukščiau minėti įrodymai patvirtina, kad paveldėtą turtą atsakovė pardavė už 72.320,00 Lt, tai yra pakankamą sumą, kad galėtų atlyginti ieškovui 3.479,87 Lt skolą už suteiktą šilumos energiją. Pažymėtina, kad reikalaujama priteisti skola susidarė nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. birželio 14 d., tai yra jau po palikėjo mirties. Įpėdiniui, perėmusiam turtą, tenka atsakomybė ne tik už palikėjo skolas, bet ir pareiga išlaikyti ir prižiūrėti paveldėtą turtą, nagrinėjamos bylos atveju – butą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šilumos energiją teikianti įmonė pagal sutartis gali naudotis tik viešųjų registrų – Nekilnojamojo turto registro ir Gyventojų registro tarnybos duomenimis, tai yra gali sužinoti nekilnojamojo turto savininką, jo deklaruotą gyvenamąją vietą bei gimimo ir mirties datą. Tačiau ieškovo galimybė sužinoti mirusio šilumos energijos naudotojo teisių perėmėjus yra ribota, kadangi jis neturi prieigos prie duomenų apie visus galimus mirusiojo įstatyminius ar testamentinius įpėdinius. Be to, ieškovas turi itin daug šilumos energijos naudotojų, iš kurių tam tikra dalis neatsiskaito arba vėluoja atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Taigi, jų visų duomenų patikrinimas užima nemažai laiko. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas 2010 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į notarų biurą, siekdamas sužinoti, kas perėmė mirusiojo buto savininko teises ir pareigas (b.l. 14). Ieškovas taip pat 2011 m. birželio 15 d. raštu kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, pranešdamas apie buto savininko mirtį bei apie skolą už butui patiektą šilumos energiją (b.l. 15). Lietuvos Respublika palikimą priėmė tik 2013 m. sausio 21 d. Pripažintina, kad ieškovas tinkamai atliko savo pareigą, ieškodamas mirusiojo turto savininko įpėdinių, pats informavo Valstybinę mokesčių inspekciją apie be įpėdinių likusį turtą. Todėl atsakovės argumentas, jog ieškovas nebendradarbiavo su atsakove, yra nepagrįstas.

CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldėto turto. Pagal šio straipsnio 4 dalį teismas gali pratęsti trijų mėnesių terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 5.63 straipsnyje nustatytos tvarkos bei terminų reikšmę, yra nurodęs, kad palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu (LAT 2009-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog palikimui pereinant valstybei, šios normos informacinė funkcija nėra reikšminga – valstybė, skirtingai nei kiti įpėdiniai, negali pasirinkti paveldėjimo būdo ar atsisakyti priimti palikimą. Pagal CK 5.62 straipsnį paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu jis testamentu paliktas valstybei, palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo ar iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio turto tikrosios vertės (CK 5.62 straipsnio 3 dalis) (LAT 2012-11-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012).

Atsakovės nurodytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 47 punkte nustatyta, kad visos mokesčių inspekcijos patirtos su palikimu susijusios išlaidos apmokamos iš mokesčių inspekcijai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų. Tačiau minėtose taisyklėse nėra nustatyta, kaip nurodo atsakovė, jokių papildomų apribojimų paveldėto turto perėmimo ir realizavimo išlaidų atlyginimui, negu yra nustatyta CK 5.62 straipsnio 3 dalyje. Be to, pagal šių Taisyklių 46 punktą, jeigu saugant ar naudojant palikimą padaryta tam tikrų išlaidų, mokesčių inspekcijai turi būti pateikti išlaidas patvirtinantys dokumentai: sąskaitos faktūros, saugojimo sutarčių kopijos, kasos išlaidų orderiai ir kiti dokumentai. Šilumos energijos butui tiekimas pripažintinas būtinu, siekiant išlaikyti tinkamą naudoti turto būklę, todėl ieškovo pateiktos sąskaitos bei mokesčių apskaičiavimo pažyma (b.l. 9) turi būti pripažįstamos tinkamais turto išlaikymo išlaidas pagrindžiančias dokumentais. Atsakovės argumentas, kad ieškovei tinkamai atlikus bendradarbiavimo pareigą, skola už šilumos energiją būtų mažesnė, yra nepagrįstas. Kaip jau buvo minėta aukščiau, ieškovo galimybės laiku sužinoti apie tai, kad miręs turto savininkas neturi jokių įpėdinių, yra ribotos. Ieškovas pranešė Valstybinei mokesčių inspekcijai apie valstybės paveldėtiną turtą praėjus dvejiems su puse metų nuo palikėjo mirties. Tuo tarpu valstybė paveldėjimo liudijimą gavo taip pat tik parėjus maždaug dvejiems su puse metų nuo ieškovo pranešimo apie mirusiojo turtą ir skolą už buto šildymą. Todėl negalima pripažinti, kad ieškovas nebendradarbiavo ar delsė per ilgai.

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad nesutinka dėl priteisimo iš atsakovo penkių procentų metinių procesinių palūkanų, nes Lietuvos Respublikos CPK 93 straipsnio 1 dalyje, 96 straipsnio 1 dalyje nustatytos palūkanos civiliniams prievoliniams santykiams negali būti taikomos viešosios teisės nustatytiems privalomiesiems mokėjimams. Šis atsakovės motyvas yra klaidingas, nes nurodytos teisės normos reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir atlyginimą valstybei, o ne procesinių palūkanų priteisimą. Todėl palūkanų priteisimui atsakovės skunde nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 758 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų atleidimo nuo delspinigių mokėjimo“ šioje byloje netaikomas. Pirmosios instancijos teismas 5 % palūkanas už priteistą sumą iš atsakovės priteisė pagrįstai pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad minėtas nutarimas yra taikomas biudžetinėms įstaigoms, o ne pačiai valstybei. Be to, jame kalbama apie atleidimą nuo delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius už elektros ir šiluminę energiją mokėjimo. Tuo tarpu skundžiamu sprendimu iš atsakovės buvo priteisto procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. rugsėjo 10 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Taigi, atsakovė turėjo galimybę šių išlaidų išvengti arba jas minimaliai sumažinti, laiku įvykdydama teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.