- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-19
- Bylos Nr.
- 2A-7-567/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Neringa Švedienė, Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Trečiasis asmuo
- T. M.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3986-727/2009 pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui T. M. dėl skolos už suvartotą šilumos energiją ir karštą vandenį priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius UAB „Vilniaus energija“ 2008-07-02 pateikė pareiškimą, prašydamas priteisti 3737,34 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 3737,34 Lt sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo įsakymo įvykdymo dienos, bei 134,20 Lt bylinėjimosi išlaidų. 2008-07-02 buvo iškelta civilinė byla ir 2008-07-03 buvo išduotas įsakymas išieškoti kreditoriui UAB „Vilniaus energija“ iš Vilniaus miesto savivaldybės 3737,34 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2008-07-02 iki visiško teismo įsakymo įvykdymo dienos, bei 134,20 Lt bylinėjimosi išlaidų. 2008-07-22 buvo gauti skolininko prieštaravimai.
2008-09-23 nutartimi buvo panaikintas 2008-07-03 teismo įsakymas ir priimtas ieškovo UAB „Vilniaus energija“ 2008-09-22 pateiktas ieškinys, kuriuo buvo prašoma priteisti 3737,34 Lt skolos bei 5 % dydžio palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, bei 395,20 Lt bylinėjimosi išlaidų (112 Lt žyminio mokesčio, 177 Lt ieškinio parengimo išlaidų, 106,20 Lt pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo parengimo išlaidų). Nurodė, kad SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir ieškovas laikotarpiu nuo 1999-10-01 iki 2008-07-01 tiekė šilumos energiją gyvenamosioms patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurios nuo 1998-07-13 nuosavybės teise priklauso atsakovui. Atsakovas neatsiskaitė už paslaugas ir yra ieškovui skolingas 3737,34 Lt. 2002-02-01 SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ pasirašė turto nuomos sutartį su atsakovu, bendrove „Dalkia“ ir nuomininku ieškovu, pagal kurią SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ priklausantys šilumos, karšto vandens ir elektros gamybos, perdavimo, tiekimo įrenginiai buvo perduoti nuomos pagrindais ieškovui. Personalas taip pat buvo perkeltas dirbti į šią bendrovę. Pagal nuomos sutarties sąlygas ieškovui buvo perduotos SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ reikalavimo teisės į šilumos vartotojų ir kitų debitorių skolas bei teisės į pajamas už tiekiamą šilumos energiją. Nuomos sandoris buvo įvykdytas 2002-02-01. Vykdant nuomos sutartyje numatytus įsipareigojimus, 2002-03-26 SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir ieškovas pasirašė trumpalaikio turto perleidimo sutartį, kurios 1.1 punktas numato, kad prie trumpalaikio turto priskiriamos reikalavimo teisės į iš vartotojų ir kitų asmenų gautinas sumas. Nuo 2002-04-01 šilumos energiją tiekia ieškovas, kuriam reikia mokėti mokesčius už patalpų šildymą ir karštą vandenį. Pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymą, LR ūkio ministro įsakymu Nr. 4-289 patvirtintas Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas ir pagal susiformavusią teismų praktiką šilumos vartotoju, turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju už suvartotą šilumos energiją, yra laikomas ne faktiškai daugiabučio namo buto ar kitomis patalpomis besinaudojantis asmuo, o šių patalpų savininkas. Tais atvejais, kai nepasirašyta rašytinė šilumos pirkimo - pardavimo sutartis, pagal galiojančius teisės aktus šilumos vartotoju yra laikomas daugiabučio namo gyvenamųjų patalpų savininkas, t.y. atsakovas. Ieškovas atsakovui nuolat siuntė sąskaitas už šildymą ir karštą vandenį. Atsakovas savo prievolės nevykdo. Kadangi atsakovas atsisakė įvykdyti prievolę, todėl taikytina civilinė atsakomybė (LR CK 6.37 str. 2 d., 6.59 str.,6.210 str. 1 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas buvo išnuomotas T. M., įgyvendinant Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą ir realizuojant savivaldybei priskirtą socialinės paramos funkciją. Pagal CK mokestis už šiluminę energiją, kai nuomojamos savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių. Mokestis už šilumos energiją mokamas pagal Vyriausybės 2002-02-13 nutarimu Nr. 658 patvirtintą Valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarką (toliau – Tvarka). Tvarkos 2 p. numato, kad šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis butų nuomininkai. Tvarkoje nustatyta speciali nuomininkų atsiskaitymo su tiekėjais tvarka, pagal kurią įsipareigojimai šiuo atveju tenka vartotojui, o ne atsakovui. Remiantis teisės aktų nuostatomis, ieškovas turėjo pareigą sudaryti su nuomininku šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau to nepadarė. Ieškovas niekada nepateikė atsakovui sąskaitų už šilumos energiją - priešingai sąskaitos buvo išrašomos bei pateikiamos ne atsakovui, bet buto nuomininkui. Vadinasi, pats ieškovas šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikė ne atsakovą, bet patį buto nuomininką. Atsakovas neatliko jokių veiksmų, prieštaraujančių teisės aktų nuostatoms, ir negali būti atsakingas už trečiojo asmens skolas (Vietos savivaldos įstatymo 7 str., CK 1.3 str. 3 d., 1.17 str., 6.2 str., 6.210 str., 6.384 str., 6.388 str., 6.583 str., 6.584 str., Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 7 p., 39 p., 12 str. 21 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-06-11 sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Teismas nusprendė: priteisti ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 3737,34 Lt skolos už šildymą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2008-07-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 395,20 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad ieškovas tiekė šilumos energiją butui (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui ir kuris nuo 2000-09-27 buvo išnuomotas T. M.. Teismas konstatavo, jog ši nuomos sutartis viešame registre neįregistruota. Teismas pažymėjo, jog už laikotarpį nuo 1999-10-01 iki 2008-07-01 paskaičiuotas 3737,34 Lt dydžio įsiskolinimas, kurio dydis, skaičiavimo mechanizmas nėra ginčijami. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, jog prievolę apmokėti už butui tiektą šilumos energiją turi ne buto savininkas, o buto nuomininkas.
Teismas pažymėjo, jog nors tarp ieškovo ir atsakovo ar trečiojo asmens nebuvo sudaryta rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, dėl šilumos energijos tiekimo butui susiklostė civiliniai sutartiniai teisiniai santykiai, nes buto šilumos tiekimo - vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, šilumos energija faktiškai buvo patiekta į atsakovui nuosavybės teise priklausantį butą. Teismas pabrėžė, jog sprendžiant, kas šiuo atveju yra šilumos energijos vartotojas (abonentas), kuriam tenka prievolė sumokėti už patiektą energiją, atsižvelgtina į specialias šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančias teisės normas, įtvirtintas Šilumos ūkio įstatyme ir jį detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose. Šilumos ūkio įstatyme, Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintose Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinėse sąlygose, taip pat 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintose Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinėse sąlygose įtvirtinto teisinio reguliavimo dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo teismas padarė išvadą, kad jeigu buto šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nesant sutarties pagal individualias sąlygas, šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas, ir pagal jas šilumos energijos vartotoju ir, atitinkamai, asmeniu, turinčiu prievolę sumokėti už patiektą energiją, yra buto savininkas. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju dėl šilumos energijos tiekimo minėtam butui ginčo laikotarpiu nebuvo sudaryta sutartis pagal individualias sąlygas, todėl laikytina, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas su buto savininku, t. y. atsakovu. Teismas pažymėjo, jog tokio teisės aiškinimo laikosi ir formuojama teismų praktika.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti, kad nuomininkas taps energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi, tačiau jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos pirkimo – pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartiniai santykiai susiklostė pagal standartines tokių sutarčių sąlygas tarp tiekėjo ir buto savininko. Teismas konstatavo, jog byloje nenustatyta, kad tiekėjas ir buto savininkas bei nuomininkas (šiuo konkrečiu atveju T. M.) būtų sudarę rašytinį susitarimą dėl individualiai aptartų sutarties sąlygų, todėl nuomininkas netapo šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties dalyviu. Teismas padarė išvadą, jog pareiga atsakyti kyla buto savininkui.
Teismas atsakovo argumentą, kad jis, nuomodamas socialinį būstą, veikia nekomerciniais tikslais, nesiekia ir negauna pelno, vykdo įstatymų jam priskirtą funkciją, todėl negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas, atmetė kaip nepagrįstą. Savivaldybė, sudarydama, vykdydama ar nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Teismas pažymėjo, jog savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms.
Teismas pabrėžė, jog būtent atsakovui, o ne ieškovui, kyla pareiga domėtis savo turtu, prižiūrėti, kaip ir kokiu pagrindu yra naudojamas atsakovui priklausantis turtas, ir ar tvarkingai yra mokami mokesčiai (t. y. ar nepažeidžiamos paslaugų tiekėjų teisės), ar vykdomi savivaldybės priimti įsakymai dėl nuomos sutarčių sudarymo ir pan. Teismas konstatavo, jog atsakovo elgesys, kuomet jis nesidomėjo nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis, nesekė nuompinigių bei mokesčių už komunalines paslaugas mokėjimo, netaikė nuomininkams dėl šių mokėjimų neatlikimo CK numatytų galimų sankcijų, neįregistravo 2000-09-27 nuomos sutarties nekilnojamo turto registre, neatitinka rūpestingo ir atidaus šeimininko elgesio reikalavimų. Teismas pažymėjo, jog atsakovas yra viešas juridinis asmuo, yra atstovaujamas kvalifikuotų teisininkų, jam keliami padidinto rūpestingumo reikalavimai, todėl jis, tvarkydamas tiek viso miesto ūkį, tiek ir socialinio būsto fondą, privalo būti itin rūpestingas. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, ieškinį tenkintino visiškai kaip pagrįstą ir įrodytą, o atsiliepimo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Teismas tenkino ir ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 112 Lt žyminio mokesčio ir 283,20 Lt atstovavimo išlaidų (CK 1.5 str., 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d., 6.383 str., 6.478 str. 2 d., 6.611 str. 1 d., Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 39 p., 19 str., CPK 93 str., 88 str. 1 d. 6 p.).
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-06-11 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo - pardavimo santykius, nevertino visų bylai reikšmingų aplinkybių bei pateiktų įrodymų. Tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Apeliacinio skundo argumentai:
1) Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog už 1999-10-01 – 2008-05-31 laikotarpiu susidariusį įsiskolinimą už butui (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tiektą šildymą ir karštą vandenį privalo padengti atsakovas, kaip šio buto savininkas, nesivadovavo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, turinčiu didesnę įrodomąją galią, kurio duomenys patvirtina, kad minėtas butas tik nuo 1999-12-01 nuosavybės teise priklauso atsakovui. Tai reiškia, jog atsakovas nuo 1999-10-01 iki 1999-12-01 nebuvo šių patalpų savininkas, todėl apskritai nebuvo jokio teisinio pagrindo už tą laikotarpį priteisti įsiskolinimą iš atsakovo. Teismas, nesivadovaudamas nenuginčytu oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią, pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. nuostatas, įrodymų vertinimo taisykles bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šiais klausimais.
2) Pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo nurodytų aplinkybių, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme yra nagrinėjama kita civilinė byla pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl 2004-12-01 – 2008-12-31 laikotarpiu susidariusio įsiskolinimo už šildymą ir karštą vandenį, tiektą atsakovei nuosavybės teise priklausančiam butui (duomenys neskelbtini) (civilinės bylos Nr. 2-8844-656/2009). Šioje civilinėje byloje ieškovas ieškinyje yra nurodęs, jog įsiskolinimas yra susidaręs laikotarpiu nuo 1999-10-01 iki 2008-07-01. Vertinant abiejose civilinėse bylose nurodytus įsiskolinimo laikotarpius matyti, kad šioje byloje nurodytas įsiskolinimo laikotarpis apima didžiąją dalį minėtoje civilinėje byloje ieškovo nurodyto įsiskolinimo laikotarpio. Taigi dabar gali susidaryti tokia situacija, kad abiejose bylose patenkinus ieškovo ieškinius, atsakovui už laikotarpį nuo 2004-12-01 iki 2008-07-01 tektų sumokėti dvigubą skolos sumą ir dėl to ieškovas nepagrįstai praturtėtų.
Žemesnės instancijos teismas
3) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, kaip sukuriančia precedentą, kadangi nagrinėjamu atveju skiriasi faktinės aplinkybės nuo nustatytų minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, t.y. nagrinėjamu atveju nuomininkas, nors ir nenuosekliai, tačiau ieškovui mokėjo mokesčius už jo teikiamas paslaugas. Teismas visiškai neanalizavo konkrečios faktinės situacijos, neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokio pobūdžio bylose nėra vienareikšmiška.
4) Vilniaus apygardos teismas 2009-06-09 yra priėmęs sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2009, kuriuo patenkino Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą ir priėmė naują sprendimą - atmetė ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį dėl skolos išieškojimo už tiektą šilumos energiją iš Vilniaus miesto savivaldybės. Atsakovo nuomone, šiuo atveju turėtų būti priimtas naujas sprendimas, atitinkantis aukštesnės instancijos teismo suformuotą praktiką, t. y. atitinkantis minėtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą.
5) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo CK 6.584 str. 1 d. bei Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta „Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka“ (ši Tvarka keista 2002-05-13 Vyriausybės nutarimu Nr. 658, 2004-02-09 Vyriausybės nutarimu Nr. 137 bei 2008-01-16 Vyriausybės nutarimu Nr. 33), kurie yra taikytini nagrinėjamu atveju, kaip reguliuojantys ginčo santykius, įtvirtinantys ginčo santykių dalyvių teises, pareigas bei atsakomybę. Teismas šioje byloje vadovavosi Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymais – 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 ir 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260, 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258, t.y. teismas nepagrįstai taikė žemesnės galios teisės aktus. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nenustatyta, kad su savininku ar nuomininku būtų sudaryta šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis, todėl vartotoju laikytinas savininkas. Pats ieškovas, įsiskolinimą skaičiuodamas fiziniam asmeniui, sąskaitas pateikdamas butų nuomininkui ir kitais savo veiksmais pripažino, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykių šalimi yra ne atsakovas, bet buto nuomininkas. Atsakovas, teikdamas atitinkamus duomenis apie nuomininką, niekada negaudamas sąskaitų dėl apmokėjimo už šilumos energiją negalėjo ir neturėjo laikyti, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi yra ne buto nuomininkas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-30 nutartyje pripažindamas, kad faktiniu šilumos vartotoju gali būti ir nuomininkas, nenurodė, kam kyla pareiga sudaryti šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį bei koks konkrečiai susitarimas turi būti sudarytas tarp šilumos energijos tiekėjo bei nuomininko. Tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“, kuriuo remiantis ieškovas turėjo pareigą sudaryti šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo sutartis su bendrovėmis, eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus. Tarp SP AB „ Vilniaus šilumos tinklai“ (bei jų teisių perėmėjo ieškovo) ir atsakovo yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne atsakovas, kaip patalpos savininkas, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Todėl esant minėtam susitarimui, nėra pagrindo įsiskolinimą priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo, nevertino ir ginčijamame sprendime dėl jos nepasisakė.
6) Nuomodamas socialinį būstą atsakovas civiliniuose teisiniuose santykiuose neveikia kaip verslo subjektas, todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl verslininkams taikomų ypatingų (profesionalaus verslininko) rūpestingumo ir atidumo standartų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog savivaldybė, nuomodama socialinį būstą, civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais, nereiškia, jog savivaldybė, vykdydama įstatymų jai pavestas socialinės paramos funkcijas, yra verslininkas CK 2.4 str. prasme. Atvirkščiai, tokie standartai yra taikytini ieškovui, kuris turėjo galimybę sutartį su buto nuomininku sudaryti ne tik konkliudentiniais veiksmais, bet ir rašytinę šilumos energijos ir karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau dėl savo nerūpestingumo neinicijavo rašytinės sutarties sudarymo. Kadangi atsakovo vykdoma nuoma yra ne įprasta ūkinė - komercinė veikla, teikianti pelno, o viena iš viešojo administravimo funkcijų, todėl atsakovas negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas ieškovui.
7) Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad ieškovas apie susidariusį įsiskolinimą neinformuodavo atsakovo, nors reikalaujamas priteisti įsiskolinimas susidarė nuo 1999 m. Šiuo atveju ieškovas per visą įsiskolinimo laikotarpį niekada nesikreipęs į atsakovą, nepateikęs sąskaitų, kurių pagrindu būtų apskaičiuoti mokesčiai už ieškovo teikiamas paslaugas, laikytina, pažeidė kooperavimosi principą ir elgėsi nesąžiningai.
8) Neteisėto sprendimo priėmimą taip pat lėmė ir tai, kad teismas atsisakė tenkinti atsakovo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ištirti tam tikrų teisės aktų atitikimą įstatymams. Atsakovas ir toliau palaiko šį prašymą „Dėl kreipimosi į administracinį teismą su prašymu ištirti teisės norminio akto atitikimą įstatymui ir LR Vyriausybės nutarimui“ ir prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 p., 43 p., ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p. atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2 p., 5 p., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7 p., 25 p., CK 6.384 str. 1 d. (b. l. 52-56).
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-06-11 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti 1190 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad LR valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 2 str. 1 d. ir LR vietos savivaldos įstatymo 6 str. 15 p. pagrindu Vilniaus miesto savivaldybė nuo 1999-10-01 iki 1999-11-30 patikėjimo teise valdė butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir iš esmės įgyvendino valstybės, kaip savininkės, funkcijas naudojant, valdant ir disponuojant jai nuosavybėn priskirtą, bet dar valstybės neperduotą butą. Civilinėje byloje Nr. 2-8844-656/2009 pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl 2004-12-01 – 2008-12-31 laikotarpiu susidariusio įsiskolinimo už šildymą ir karštą vandenį, tiektą atsakovei nuosavybės teise priklausančiam butui (duomenys neskelbtini), kuriame yra 12,44 kv.m atskira atsiskaitymo knygelė Nr.9316348. Nagrinėjamoje civilinėje byloje įsiskolinimas yra susidaręs laikotarpiu nuo 1999-10-01 iki 2008-07-01, atsiskaitymo knygelė Nr. 1766249 ir gyvenamasis plotas 12,19 kv.m.
Atsakovo prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašymu ištirti, ar ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 p., 43 p., ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p. atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2 p., 5 p., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7 p., 25 p., CK 6.384 str. 1 d. atmestinas kaip nepagrįstas, nes yra grindžiamas prielaidomis, bendro pobūdžio samprotavimais ir nėra pateikti teisiniai argumentai, pagrindžiant abejonę dėl prašomų ginčyti norminių aktų (ar jų dalies) teisėtumo.
Ginčijant norminio akto teisėtumą turi būti suformuluotas pagrindas - teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis yra neteisėta pagal normų turinį, reguliavimo apimtį, formą, norminiam aktui nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką.
Tai, kad atsakovas, kaip byloje dalyvaujantis asmuo, išreiškė nuomonę, kad ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 p., 43 p., ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p. neatitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2 p., 5 p., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7 p., 25 p., CK 6.384 str. 1 d., savaime nesukuria teismui pareigos be teisinių motyvų kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, nes teismui nekyla teisinių abejonių dėl ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 p., 43 p., ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p. atitikimo minėtiems norminiams aktams nei pagal normų turinį, nei pagal reguliavimo apimtį, nei pagal formą ar nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, ginčijant apelianto nurodytus norminius aktus (LR administracinių bylų teisenos įstatymo 112 str., 113 str. 1 d. 6 p.).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo ir dėl atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį.
Pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2008-07-01 išrašą (b.l. 8-9) buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkas yra atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, nuosavybės teisė į šį butą registruota 1999-12-01 priėmimo-perdavimo akto pagrindu. Su trečiuoju asmeniu yra sudaryta rašytinė 2000-09-27 buto nuomos sutartis (b.l. 49), bei 2008-02-14 susitarimas dėl teisių ir pareigų perėmimo (b.l. 50), kuriuose nėra detalizuotos nuostatos dėl mokėjimo tvarkos už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, kaip minėto buto savininkas, neaptaręs su trečiuoju asmeniu dėl mokėjimo tvarkos už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį ir neišviešinęs nuomos sutarties, turi pareigą atsiskaityti su ieškovu už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį nuo 1999-12-01, kai atsakovui buvo perduotas nuosavybėn minėtas butas, nes trečiojo asmens naudojimasis minėtu butu nepanaikina atsakovo, kaip šio buto savininko, prievolės apmokėti už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį savivaldybei, t. y. viešajam juridiniam asmeniui, nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, dėl kurių nuomos rašytinė sutartis nebuvo išviešinta ir nebuvo raštu detalizuotos nuostatos dėl mokėjimo tvarkos už patiektą šilumos energiją.
CK 6.584 straipsnio 1 dalies pagrindu Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja komunalinių paslaugų teikėjų ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių. Pažymėtina, kad šis teisės aktas nesudaro teisinio pagrindo pripažinti byloje tretįjį asmenį atsakingu tiesiogiai ieškovui.
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės elgesys, neišviešinus gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties ir raštu neaptarus su trečiuoju asmeniu atsiskaitymo tvarkos už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, neatitinka rūpestingo ir atidaus šeimininko elgesio reikalavimų. Tokiu būdu Vilniaus miesto savivaldybė prarado teisinę galimybę dėl nuomos sutarties panaudojimo prieš trečiuosius asmenis dėl jos neįregistravimo įstatymų nustatyta tvarka viešame registre (CK 6.579 str. 4 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 str. 1 d.) ir negali vienašališkai perkelti nuostolių atsiradimo rizikos dėl savo, kaip patalpų nuomotojos, atliktų veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumos energiją ir karštą vandenį savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, nes tai prieštarautų teisingumo, protingumo kriterijams (CK 1.5 str.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis neatleidžia trečiojo asmens nuo pareigos atsiskaityti su savivaldybe, kaip minėto buto savininke, už suvartotą šilumos energiją ir karštą vandenį.
Byloje nėra duomenų, kad savivaldybė, kaip buto savininkė, siekė aptarti tvarką dėl atsiskaitymo už tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį, kurie yra savarankiški mokesčiai (CK 6.584 str. 1 d.). Dėl to, kad atsakovas, kaip minėto buto savininkas, nėra išviešinęs nuomos sutarties su trečiuoju asmeniu ir neaptaręs dėl atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį tvarkos, bei įvertinus trečiojo asmens vengimą atsiskaityti už tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad skola už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį išieškotini iš buto savininko (savivaldybės).
Byloje yra duomenys (b.l. 6-7), kad pagal atsiskaitomąją knygelę Nr.1766249 V. Pietario g. 8 -33, Vilniuje, bendra skola už šildymą ir karštą vandenį susidarė už laikotarpį nuo 1999-10-01 iki 2008-05-31 3737,34 Lt, t.y. 1999 m. spalio mėn. - 34,65 Lt, 1999 m. lapkričio mėn. - 84,81 Lt. Už laikotarpį nuo 2008 m. sausio mėn. iki birželio mėn. buvo apmokėta iš viso 414,20 Lt. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo priteista skola 3737,34 Lt turi būti mažinama (3737,34 Lt - 34,65 Lt - 84,81 Lt - 414,20 Lt= 3203,68 Lt), atmetant ieškinį dalyje dėl pateiktos šilumos energijos ir karšto vandens už 1999 m. spalio mėn. ir 1999 m. lapkričio mėn. (iki 1999-12-01 priėmimo-perdavimo akto sudarymo) ir dėl 414,20 Lt sumokėtos skolos dalies.
Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-8844-656/2009 (Vilniaus apygardos teismo apeliacinės bylos Nr. 2A-348-516/2010) nagrinėjimo dalykas yra dėl 2004-12-01 – 2008-12-31 laikotarpiu susidariusio įsiskolinimo už šildymą ir karštą vandenį, tiektą atsakovei nuosavybės teise priklausančiam butui (duomenys neskelbtini), kuriame yra 12,44 kv.m atskira atsiskaitymo knygelė Nr.9316348. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto argumentą, kad nagrinėjama byla turi būti sujungta su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civiline byla Nr. 2-8844-656/2009, nes šios bylos gali būti nagrinėjamos atskirai ir šiuo metu byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių būtinumą sujungti šias bylas.
Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto argumentą, kad nagrinėjamai bylai turi būti taikoma suformuota praktika pagal Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2009, kuriuo buvo patenkintas Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas ir priimtas naujas sprendimas - atmestas ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinys dėl skolos išieškojimo už tiektą šilumos energiją iš Vilniaus miesto savivaldybės, nes pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegija 2009-12-04 nutartimi Nr. 3K-3-549/2009 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2009.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2008-01-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, nes kasacinis teismas, spręsdamas šios kategorijos bylas, nuosekliai laikosi teisės taikymo išaiškinimų, išdėstytų kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartyje, bylos Nr. 3K-3-3/2008 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009; 2009-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2009; 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009). Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, o jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas. Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2009).
Byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą konstatuoti, kad atsakovas neprivalo apmokėti už centralizuotai tiektą šilumos energiją butui, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui laikotarpiu nuo 1999-12-01 iki 2008-07-01, nes byloje nebuvo pateikta individuali rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovo ir trečiojo asmens. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nesiėmė jokių teisinių veiksmų savo, kaip minėto buto savininko, interesų užtikrinimui ir įgyvendinimui, todėl ieškovas nėra atsakingas už tai, kad nebuvo išviešinta rašytinė nuomos sutarties su trečiuoju asmeniu ir nedetalizuota atsiskaitymo tvarka už tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį su trečiuoju asmeniu.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas dėl netinkamai taikytų procesinės teisės normų. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas gali pakeisti sprendimą pagal byloje esančius įrodymus (LR CPK 329 str. 1 d.), ieškinį tenkinant iš dalies, priteisiant iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 3203,68 Lt skolos už šildymą, 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2008-07-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 320,36 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai, ieškinį kitoje dalyje atmetant.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinį tenkinus iš dalies, atsižvelgiant į proporcinę patenkintų reikalavimų dalį ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, yra teisinis pagrindas priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas dėl žyminio mokesčio 96,11 Lt sumai (3203,68 Lt x 3 %). Atsižvelgiant į tai, kad pagal atsakovo apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas atsakovo naudai, teisėjų kolegija nepriteisia iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, nes tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Pirmosios instancijos teisme atsakovo naudai priteistinų bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas dydis mažinamas iki 224,25 Lt dydžio, nes byla yra nesudėtinga ir šios kategorijos bylose jau yra suformuota Lietuvos teismų praktika, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pripažįsta, kad bendra atsakovo naudai priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma negali viršyti 10 % skolos dydžio (CPK 3 str. 1 d., 79 str., 80 str., 88 str., 93 str., 98 str.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys ir apeliacinis skundas tenkinami iš dalies, ieškovas ir atsakovas turi pareigą atlyginti procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybės naudai po 4,30 Lt (b.l. 150) apeliacinės instancijos teisme (CPK 92 str., 96 str.). Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui (CK 1.2 str. 1 d., 1.5 str., CPK 2 str., 7 str., 8 str., 12 str., 13 str., 136 str., 176 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 3 p., kolegija
nutarė:
Pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 11 sprendimą ir išdėstyti jį taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 3203,68 Lt skolos už šildymą, 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2008 m. liepos 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 320,36 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai.
Priteisti iš ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės po 4,30 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai.