Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės (pirmininkaujanti ir pranešėja),

2020 m. sausio 9 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Montuotojas” patikslintą skundą atsakovei Palangos miesto savivaldybės administracijai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonei Registrų centras dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos (minėta, toliau – ir atsakovė) 2015-09-15 sprendimo Nr. (4.17)-D3-3256 „Dėl adreso nesuteikimo” (I t., b. l. 7 – 8; minėta, toliau – ir ginčijamas sprendimas), kuriuo atsisakyta poilsio nameliams suteikti adresą, teisėtumo bei pagrįstumo; taip pat atsakovės įpareigojimo atlikti veiksmus – poilsio nameliams suteikti adresą.

Kaip ir bet kuris individualus administracinis aktas, ginčijamas sprendimas administracinio teismo gali būti panaikintas, pripažinus jį neteisėtu iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtu dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar (ir) neteisėtais dėl to, kad priimant jį buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis).

Sprendžiant pareiškėjos argumentų pagrįstumo klausimą pažymėtina, kad atsakovė, įgyvendindama įstatymuose ir kituose teisės aktuose jai pavestus uždavinius, savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog ši institucija privalo laikytis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų.

VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs” (VAĮ 3 straipsnio 2 punktas). VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (minėta, toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad pastarosios VAĮ nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, 2010-11-15 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, ir kt.). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., LVAT 2008-11-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008-12-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012-03-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-212/2012 ir kt.).

Pareiškėja 2015-08-18 prašymu „Dėl adresų suteikimo (keitimo)” (b. l. 9) kreipėsi į atsakovę, prašydama suteikti adresą ginčo poilsio nameliams. Atsakovė ginčijamu sprendimu padarė išvadą, kad tokio pobūdžio poilsio nameliai dėl savo požymių negali būti laikomi atskirais nekilnojamojo turto objektais, o tai reiškia – ir adresų objektu. Taigi, nagrinėjamu atveju iš esmės reikia nustatyti, ar atsakovė teisėtai ir pagrįstai atsisakė poilsio nameliams suteikti adresą tuo pagrindu, jog jie nelaikytini nekilnojamojo turto objektais.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 dalį, viena iš savarankiškų savivaldybių funkcijų – adresų suteikimas žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą, pobūdį) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, pastatams, butams ir kitoms patalpoms, pavadinimų suteikimas gatvėms, savivaldybės teritorijose esantiems pastatams, statiniams ir kitiems objektams, šių adresų ir pavadinimų keitimas ar panaikinimas.

Teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo nuostatose įtvirtinta, jog gyvenamųjų vietovių gatvėms ar gyvenamosioms vietovėms priskirtų pastatų ir šių pastatų butų ar patalpų numerius suteikia ir keičia savivaldybės vykdomoji institucija arba jos pavedimu seniūnai. Numerių suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (9 straipsnio 4 dalis).

Vyriausybė, įgyvendindama Teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, 2010-07-14 nutarimo Nr. 1030 1.2 punktu įgaliojo Vidaus reikalų ministeriją parengti ir patvirtinti Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašą ir Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašą. Vykdydamas šį pavedimą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2011-01-25 įsakymu Nr. 1V-57 patvirtino Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Šio Aprašo 1 punkte nurodyta, kad numerių pastatams, patalpoms, butams ir žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašas nustato numerių žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, pastatams, pastatų kompleksams, butams, patalpoms ir korpusams suteikimą, keitimą, panaikinimą, apskaitą, gyventojų informavimo tvarką, žemės sklypų, kuriuose leidžiama pastatų statyba, pastatų, pastatų kompleksų ir korpusų vietos nustatymą, žemės sklypų, kuriuose leidžiama pastatų statyba, pastatų, pastatų kompleksų, butų, patalpų ir korpusų ženklinimą. Be to, Vyriausybė, siekdama nustatyti bendrą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų adresų struktūrą ir adresų rašymo taisykles, 2002-12-23 patvirtino Adresų formavimo taisykles (toliau – ir Taisyklės). Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad statiniai, kaip nekilnojamieji daiktai, yra nekilnojamojo turto kadastro objektai. Taisyklių 4.3 ir 5 punktuose nustatyta, kad adresų objektai yra pastatai ar jų kompleksai, kurie yra arba gali būti suformuoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas bei adreso objektas nėra tie pastatų priklausiniai, laikinieji pastatai, kurie negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai.

Nesudėtingų statinių sąrašą ir statinių priskyrimo nesudėtingiems statiniams ypatumus, nesudėtingiems statiniams priskirtų pastatų ir inžinerinių statinių paprastų konstrukcijų požymius ir techninius parametrus, nesudėtingų statinių projektavimui, statybai, statinio projekto vykdymo priežiūrai vadovaujančių neatestuotų asmenų kvalifikacinius reikalavimus nustato statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai”. Pagal šio reglamento priedo 1 lentelę poilsio paskirties nameliai priskirtini I grupės nesudėtingiems statiniams. Vadovaujantis aptariamu įsakymu, pareiškėjos poilsio nameliai gali būti priskirtini prie I grupės nesudėtingų statinių, tačiau tam, kad statinys būtų adresų objektu, jis turi būti suformuotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, kurio sąvoka apibrėžta Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje. CK 1.98 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad daiktai, kaip civilinių teisių objektai, skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji), o 4 dalyje, kad kilnojamieji daiktai – tai daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, jeigu įstatymai nenustato ko kito. Šios sąvokos apibrėžtos CK 4.2 straipsnio 1 ir 4 dalyse.

Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1970-01-04 nutarime Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo” (su vėlesniais pakeitimais 1974-08-30 nutarimas Nr. 317 ir 1984-01-13 nutarimas Nr. 10) buvo numatyta privaloma pastatų registracija. Minėtas nutarimas buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr. 297, kuriuo patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija. Instrukcija numatė, kad gyvenamieji namai, negyvenamieji pastatai ir statiniai, garažai, sodo namai su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butai, garažų boksai turi būti registruojami. Šios Instrukcijos 2 punkte numatyta, kad pastatų, statinių ir butų teisinis registravimas – tai jų įrašymas į registravimo knygas, išduodant savininkams nustatytos formos registravimo pažymėjimus, taip pat nustatyta, kad neregistruojami laikini bei savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai (5 p.).

1997-04-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas (1996-09-24 įstatymas Nr. I-1539). 1997-10-16 Nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-454 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad duomenys, sukaupti Valstybinio žemės kadastro duomenų registre ir Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, perrašomi į Nekilnojamojo turto registrą nuo 1998-01-01 Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka. Minėtų nuostatų 8 punktas numatė, kad registro objektai yra Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnyje nurodytas nekilnojamasis turtas – 1) žemės sklypai; 2) pastatai ir statiniai; 3) butai daugiabučiuose namuose; 4) kitos patalpos ir inžineriniai įrenginiai, kurie jų savininko rašytiniu prašymu Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure yra inventorizuoti kaip nekilnojamasis turtas.

Pastatų, statinių ir kito nekilnojamojo turto teisinį registravimą reglamentuoja Nekilnojamo turto registro įstatymas. Šio įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad visas nekilnojamasis turtas ir teisės į jį Nekilnojamojo turto registre registruojama tik tada, kai Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris bei įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kadastro įstatymo (2003-05-27 įstatymo Nr. IX-1582 redakcija) 5 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad nekilnojamojo turto kadastro objektais laikomi nekilnojamieji daiktai: 1) žemės sklypas; 2) statinys (taip pat nebaigtas statyti), kurio statybai ar rekonstravimui reikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį; 3) patalpa, šio Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Minėto įstatymo 2 dalyje taip pat įtvirtinta, jog atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais negali būti: 1) patalpos (bendrojo naudojimo patalpos, kambariai butuose ir pan.), kurių negalima suformuoti kaip atskirus nekilnojamuosius daiktus; 2) statinių ar patalpų, suformuotų kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, priklausiniai, kuriais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, pagal savo savybes nuolat susiję su pagrindiniu daiktu; 3) žemės dangos, sankasos, iškasos, pylimai, geležinkelio pabėgiai ir bėgiai, riboženkliai, melioracijos ir kiti įrenginiai, kurių funkcijos yra tiesiogiai susijusios su žemės sklypu ar statiniu, kaip atskiru nekilnojamuoju daiktu; 4) statinys, kurio statybai ar rekonstravimui nereikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, jog pareiškėja valdo du poilsio pastatus, adresu (duomenys neskelbtini). Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ginčo statinys yra nesuformuotame valstybinės reikšmės miško žemės sklype. Ginčo poilsio pastatai, kaip nekilnojamojo turto objektai, nesuformuoti, daiktinės teisės į juos neįregistruotos (I t., b. l. 127). Duomenų, kad pagal anksčiau aptartą tvarką būtų įregistruoti ginčo poilsio statiniai, pareiškėja nepateikė ir teisėjų kolegija byloje tokių faktų nenustatė. Taip pat nėra duomenų, kad ginčo statiniai, įsigaliojus Nekilnojamojo turto registro įstatymui, butų perrašyti į Nekilnojamojo turto registrą kaip nekilnojamasis turtas, todėl konstatuotina, jog ginčo statiniai nebuvo pripažinti nekilnojamaisiais. Pažymėtina aplinkybė, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinę bylą Nr. I-728-342/2017 pagal pareiškėjos AB „Montuotojas” skundą atsakovui VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui VĮ Registrų centras dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, įsiteisėjusiame teismo 2017-04-14 sprendime dėl ginčo poilsio pastatų nurodė, jog: „Įvertinusi pateiktą Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą (b. l. 44 - 45), teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks išrašas patvirtina aplinkybę, jog ginčo pastatai nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai. Įrašai 2.1 ir 2.2 punktuose Nekilnojamieji daiktai: Statusas: Neįregistruotas gali būti vertinami tik kaip įrodantys statinio nepilnų kadastro duomenų sudarymo ir fiksavimo faktą ir tokiems statiniams suformuotą registro įrašo numerį, tačiau nepatvirtina atitinkamo nekilnojamojo daikto įregistravimo, nepaisant to, kad statiniui suteiktas unikalus numeris”. LVAT aptariamoje administracinėje byloje 2018-12-05 nutartyje taip pat pažymėjo, kad „pagal 1989 m. gegužės 24 d. atliktą inventorizaciją, poilsio namelių (unikalūs (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), teisinė registracija nebuvo atlikta”. Be kita ko, taip pat nustatyta, jog įsiteisėjusiu Plungės apylinkės teismo 2019-03-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-8-995/2019 atmestas pareiškėjos AB „Montuotojas” pareiškimas, kuriuo, su tikslu įregistruoti poilsio pastatus ir daiktines teises į juos, prašyta nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja AB „Montuotojas” poilsio pastatus -1K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal Klaipėdos tarpmiestinio inventorizacijos biuro namų techninės apskaitos bylą inventorinis Nr. 1787, adresu (duomenys neskelbtini), valdo nuosavybės teise. Klaipėdos apygardos teismo 2019-11-14 nutartimi minėtas Plungės apylinkės teismo 2019-03-13 sprendimas paliktas nepakeistas.

Iš teisinio reguliavimo seka, jog ginčo poilsio nameliai, kaip nesudėtingi statiniai, negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Tai reiškia, jog jie negali būti ir adreso objektu. Be kita ko, tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015-01-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2556-14 ir kt.).

Nustatytos teisinės bei faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai priklausantys ginčo statiniai yra kilnojamieji daiktai, kurie nei pagal Statybos įstatymo, nei pagal CK, nei pagal Nekilnojamojo turto registro bei kadastro įstatymų nuostatas nepripažintini nekilnojamuoju daiktu, todėl jie negali būti ir adreso objektu. Atsakovė netenkindama pareiškėjos prašymo dėl adreso ginčo statiniams suteikimo, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Kitos pareiškėjos nurodytos aplinkybės – dėl žemės mokesčių mokėjimo, dėl Palangos miesto apylinkės teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-448-02/2002, Klaipėdos apygardos administracinio teismo išnagrinėtos administracinės byloje Nr. I-111-386/2009 ir kt., bei kiti pareiškėjos teismui pateikti duomenys, neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Dėl pareiškėjos nurodytų bylų teisėjų kolegija pažymi, kad nors poilsio nameliai, dėl kurių minėtose bylose buvo priimti sprendimai, yra toje pačioje vietovėje, kurioje yra pareiškėjos valdomi poilsio pastatai, tačiau spręsdamas ginčijamo sprendimo teisėtumo klausimą dėl adresų ginčo poilsio nameliams suteikimo, teismas privalo atsižvelgti į konkrečią šią situaciją ir vertinti kiekvieną statinį atskirai. Šiuo konkrečiu atveju, įvertinus anksčiau nurodytas nustatytas aplinkybes, pareiškėjos nurodyti sprendimai ir jais nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimą byloje V. de H prieš Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

Teisėjų kolegija patikrinusi bylą ir įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, konstatuoja, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Nenustatyta, kad šiuo sprendimu būtų pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, priimtu sprendimu institucijų kompetencija neviršyta. Jis yra pakankamai motyvuotas, pagrįstas faktinėmis ginčo aplinkybėmis, teisės aktų normomis.

Nagrinėjamoje byloje nenustačius aplinkybių, jog atsakovė neatliko savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkino ar atsisakė juos atlikti, bei pripažinus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Taigi, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos akcinės bendrovės „Montuotojas” patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.