Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant suinteresuoto asmens Palangos miesto savivaldybės administracijos atstovui V. K.,

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei V. V.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pareiškimą suinteresuotiems asmenims Palangos miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą ir laiką jai tinkamai pranešta, teisme buvo gautas pareiškėjos prašymas nagrinėti bylą jos atstovui nedalyvaujant.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Rašytiniais bylos duomenimis, suinteresuotų asmenų atstovų paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) valdo du poilsio pastatus - 1K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius Jūros g. 7A, Palangoje. Kaip nurodo pareiškėja AB „Montuotojas“ poilsio pastatus 1K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), įgijo nuosavybės teise 1990 m. gruodžio 17 d. Panevėžio miesto valdybos potvarkiu Nr.719p, Respublikinio tresto (duomenys neskelbtini) specializuotą montavimo valdybą Nr. 4 perregistravus į Valstybinės įmonės (duomenys neskelbtini) Panevėžio 4 - ąją gamybinę valdybą (t. 1, b. l. 16) , kuri 1992 m. lapkričio 9 d. Panevėžio miesto valdybos potvarkiu Nr. 600y (t. 1, b. l. 17), perregistruota į(duomenys neskelbtini) montavimo firmą Panevėžyje, kaip gamybinės valdybos Nr. 4, teisių, turto, prievolių ir įsipareigojimų perėmėja.

Minėti poilsio pastatai kaip nekilnojamojo turto objektai nesuformuoti, daiktinės teisės į juos neįregistruotos (t. 1, b. l. 139). Pareiškėja (duomenys neskelbtini) kreipėsi su 2016 m. sausio 26 d. prašymu į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą dėl poilsio pastatų 1K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pateikdama šiuos dokumentus – 1990 m. gruodžio 17 d. Panevėžio miesto valdybos potvarkio Nr.719p kopiją, 1992 m. lapkričio 9 d. Panevėžio miesto valdybos potvarkio Nr. 600y kopiją, 2012 m. balandžio 14 d. įsakymo dėl (duomenys neskelbtini) firmų direktorių paskyrimo ir darbo sutarčių pratęsimo Nr. 4, kopiją, 1989 m. gegužės 23 d. kadastrų duomenų bylos kopijuotų lapų kopijas. 2016 m. vasario 10 d., VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas išnagrinėjęs pareiškėjos (duomenys neskelbtini) prašymą, sprendimu Nr. (4.6.10.)RS-229, prašymo netenkino, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 4 punkto (nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka kadastro įstatymo reikalavimų) bei 12 straipsnio (kuriame nurodyti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamąjį kadastrą ir jų pakeitimo teisiniai pagrindai) pagrindu (t. 1, b. l. 18).

Pareiškėja (duomenys neskelbtini) dokumentų, patvirtinančių daiktines teises į poilsio namelius, t. y. kaip šie poilsio pastatai 1K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), buvo perduoti į Respublikinio tresto „Prammontažo“ specializuotos montavimo valdybos Nr. 4 balansą (kurios teisių ir pareigų perėmėja yra pareiškėja) bei dokumentų patvirtinančių šių poilsio pastatų statybos teisėtumą (statybos leidimo, statinio priėmimo naudoti komisijos akto) pateikti negali, kadangi jie nėra išlikę.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas netenkintinas.

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas nustato tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje juridinę reikšmę turintys faktai apibrėžiami kaip įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinę reikšmę turintį faktą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXVI skyriaus nuostatas teismas juridinę reikšmę turinčius faktus gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016, 16 punktas).

Šioje byloje, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) poilsio pastatus - 1K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal Klaipėdos tarpmiestinio inventorizacijos biuro namų techninės apskaitos bylą inventorinis Nr. 1787, esančius (duomenys neskelbtini), valdo nuosavybės teise, pareiškėja nurodo, kad nuosavybės teisę į statinius įgijo kaip Respublikinio tresto „Prammontažo“ specializuotos montavimo valdybos Nr. 4, teisių ir pareigų perėmėja, o pastatai pastatyti turint statybą leidžiančius dokumentus ir užbaigti valstybinės komisijos pripažinimo tinkamais naudoti aktais. Taigi pareiškėja (duomenys neskelbtini), prašydama pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, siekia įrodyti, kad nuosavybės teisę į poilsio namelius įgijo vienu iš nuosavybės teisės įgijimo būdų – statybos būdu, tačiau neturi ir negali gauti tai patvirtinančių dokumentų.

Pareiškėja teigdama, kad ji įgijo nuosavybės teisę į suformuotą objektą, tačiau neturi tai patvirtinančių dokumentų, privalo įrodinėti ne tik faktą, kad Respublikinio tresto (duomenys neskelbtini) specializuota montavimo valdyba Nr. 4 perdavė jai nuosavybės teises į pareiškime nurodytus statinius, bet ir tai, kad ji (ar iki jos valdę pastatus asmenys) statinius teisėtai sukūrė, valdė juos nuosavybės teise, nes naujasis savininkas negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo buvę turto savininkai (CK 4.48 straipsnis). Tam, kad patikrintų nuosavybės teisės įgijimo statybos būdu faktą, teismas turi ištirti, ar statyba, sukuriant ginčo statinius buvo teisėta. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės teisių į statinį įgijimas galimas ne bet kokios statybos metu, bet tik tokiu atveju, jei statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009).

Pareiškėja (duomenys neskelbtini) poilsio pastatų statybos teisėtumo faktą kildina iš netiesioginių įrodymų – 1989 m. gegužės 24 d. Klaipėdos tarpmiestinio inventorizacijos biuro namų valdos techninės apskaitos bylos Nr. 1787, kopijos (t. 1, b. l. 20-38); poilsio pastatų techninio paso ištraukų kopijų (t. 1, b. l. 39-62); Juridinių asmenų registro išplėstiniu išrašo (t. 1, b. l. 62-63); 1973 m. birželio 3 d. istorinės pažymos kopijos (t. 1, b. l. 64); 1982 m. rugpjūčio 25 d. akto Nr. 6, kopijos (t. 1, b. l. 64-67); 1988 m. lapkričio 17 d. rašto Nr. 240 „Dėl archyvo patalpų sutvarkymo valdyboje“ kopijos (t. 1, b. l. 68); Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. sausio 25 d. rašto kopijos (t. 1, b. l. 69); 2016 m. Kauno apskrities archyvo 2016 m. vasario 25 d. rašto kopijos (t. 1, b. l. 70); Lietuvos TSR ministrų tarybos 1968 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 238 kopijos (t. 1, b. l. 88-90); Lietuvos TSR Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1967 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. 159 kopijos (t. 1, b. l. 94); Lietuvos TSR Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1967 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 337 kopijos (t. 1, b. l. 95); 1991 m. gegužės 7 d. VĮ (duomenys neskelbtini) Panevėžio 4 – osios gamybinės valdybos poilsio namų „Senvagė“ įstatų kopijos (t. 1, b. l. 121); 1991 m. gegužės 29 d. VĮ (duomenys neskelbtini) Panevėžio 4 – osios gamybinės valdybos poilsio namų „Senvagė“ registravimo kortos kopijos (t. 1, b. l. 119-120), kurie pareiškėjos (duomenys neskelbtini) teigimu neginčijamai įrodo, jog pareiškėjos valdomi poilsio pastatai 1K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), buvo sukurti teisėtai, t. y. buvo išduotas leidimas statybai, statyba vykdyta pagal norminius reikalavimus ir jie yra priduoti valstybinei komisijai ir pripažinti tinkamais naudoti pagal paskirtį.

Iš pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pateiktos 1989 m. gegužės 24 d. tarpmiestinės techninės inventorizacijos biuro namų valdybos techninės apskaitos bylos kopijos bei Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo (t. 1, b. l. 20-38, 139) nustatyta, kad pareiškėjos (duomenys neskelbtini) valdomų poilsio pastatų 1K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), teisinė registracija nebuvo atlikta, daiktinės teisės nėra ir niekada nebuvo įregistruotos, poilsio namelių statybos pabaigos metai – 1970, kadastro duomenys nustatyti 1989 m. gegužės 24 d. Pareiškėja teigia, jog minėtoje byloje poilsio pastatų savininke nurodyta Panevėžio specializuota montavimo valdyba Nr. 4, tačiau išskyrus aplinkybę, jog ant bylos viršelio grafoje „savininkas“ nurodyta Panevėžio specializuota montavimo valdyba Nr. 4, jokių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos teiginius apie poilsio namelių savininką, byloje pareiškėja nepateikė. Priešingai, nei teigia pareiškėja, nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, Panevėžio specializuotoji montavimo valdyba Nr. 4, iš kurios pareiškėja teigia perėmusi nuosavybės teises į poilsio pastatus, nurodyta kaip naudotoja (t. 1, b. l. 139). Iš Panevėžio specializuotos montavimo valdybos Nr. 4 poilsio namų „Pušelė“ paso Nr. 2-07-14 kopijos (t. 1, b. l. 38-61) matyti, kad poilsio stovykla „Pušelė“ Ministrų Tarybos nutarimu iškeliama iš Neringos į (duomenys neskelbtini), taip pat užfiksuota, jog poilsio namelių eksploatacija kasmet buvo derinama su įvairiomis valstybinėmis institucijomis, tačiau priešingai nei nurodo pareiškėja, šis dokumentas neįrodo, jog šie poilsio nameliai buvo pastatyti vadovaujantys jų statybos metu galiojančiais teisės aktais ir užbaigti priduoti valstybinei komisijai ir pripažinti tinkamais naudoti pagal paskirtį. Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) teismui pateikta 1973 m. birželio 3 d. istorinės pažymos kopija, kurioje užfiksuoti Specializuotos montavimo valdybos Nr. 4 (kaip įmonės), įsikūrimo, perkėlimo, dokumentacijos saugojimo ir tvarkymo duomenys, jokių duomenų apie ginčo poilsio pastatų statybą leidžiančius dokumentus, ar šių pastatų pridavimą valstybinei komisijai, nėra. 1982 m. rugpjūčio 25 d. akto dėl Panevėžio specializuotos montavimo valdybos Nr. 4 dokumentų atrinkimo naikinti kopija, kurioje nurodyti atrinkti sunaikinimui įmonės dokumentai, neturintys mokslinės – istorinės vertės ir netekę praktinės reikšmės. Byloje pateikta 1988 m. lapkričio 17 d. rašto Nr. 240 „Dėl archyvo patalpų sutvarkymo valdyboje“ kopija, kurioje užfiksuota, jog valdybos archyve įvyko vandentiekio avarija, dėl ko buvo apgadinta dalis archyvo dokumentų, asmenys įpareigoti imtis priemonių archyvo patalpų perkėlimui į kitas patalpas, atlikti archyvo inventorizaciją, sugadintų dokumentų kiekiui nustatyti ir likusiems dokumentams išsaugoti, duomenų apie ginčo poilsio pastatų statybą leidžiančius dokumentus, ar šių pastatų pridavimą valstybinei komisijai, nėra. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. sausio 25 d. rašto kopijos matyti, kad archyve duomenų, patvirtinančių pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kad Kauno statybos trestas Nr. 1 (arba Nr.2) nuosavybės teise priklausančius pastatus perdavė Respublikinio tresto (duomenys neskelbtini) specializuotai montavimo valdybai Nr. 4, nerasta. Lietuvos centrinis valstybės archyvas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Statybos ir Urbanistikos ministerijos statybos ir montavimo tresto “Kauno statyba“ įsteigimą dokumentų, kad Kauno statybos trestas Nr. 1 (arba Nr.2) 1968-1971 metais perdavė Respublikinio tresto (duomenys neskelbtini) specializuotai montavimo valdybai Nr. 4 poilsio namelius Šventojoje, nerasta, tokie dokumentai į archyvą saugojimui neperduoti. Iš 2016 m. Kauno apskrities archyvo 2016 m. vasario 25 d. rašto kopijos matyti, jog žinių apie statybos ir montavimo trestui „Kauno statyba“ bei VĮ „Kauno statyba“ perduotus pastatus fonduose nerasta, žinių apie statybos ir montavimo trestui „Kauno statyba“ bei VĮ „Kauno statyba“ perduotus pastatus archyve saugomuose Kauno miesto statybos trestų Nr.1 ir Nr. 2 bei statybos montavimo tresto „Kauno statyba“ dokumentų fonduose nerasta. Iš 2016 m. vasario 10 d. Klaipėdos apskrities archyvo rašto kopijos (t. 1, b. l. 91) matyti, kad duomenų apie statybos leidimą Kauno statybos trestui Nr. 1 ar Nr. 2 statyti poilsio stovyklas Šventosios gyvenvietėje, minėtų stovyklų projektų, priėmimo eksploatacijai aktų, nerasta. Iš Lietuvos TSR ministrų tarybos 1968 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 238 kopijos nustatyta, kad miestų ir rajonų vykdomiesiems komitetams pavesta paruošti poilsio stovyklų išplanavimo schemas ir suderinimus su Valstybinių statybos reikalų komitetu, sveikatos apsaugos ministerija, gamtos apsaugos komitetu ir žemės naudotoju, jas patvirtinti, taip pat numatyta, jog poilsio stovyklose leidžiama statyti vasarinio tipo lengvų konstrukcijų pastatus, šie pastatai turi būti statomi pagal atskirus žinybos, įmonės ar organizacijos paruoštą statybos projektą, suderinus su rajono priešgaisrinės apsaugos bei sanitarinėmis tarnybomis, miesto landšafto ar rajono architektu ir, gavus jo leidimą, naudotis poilsio stovykla arba projekte numatyta jos dalimi galima vykdomojo komiteto paskirtai valstybinei komisijai priėmus ją eksploatuoti gyvenamiesiems namams ir kitiems civiliniams objektams nustatyta tvarka. Šio teismui pateikto Lietuvos TSR ministrų tarybos 1968 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 238 nuostatos (t. 1, b. l. 88-90), tik patvirtina aplinkybę, jog pagal ginčo poilsio pastatų statybos metu galiojusias teisės normas, statinio statybai buvo privalomas statybos leidimas, suderintas su atitinkamomis institucijomis, statyba turėjo būti vykdoma pagal nustatytą tvarką, o pastatytas statinys galėjo būti eksploatuojamas tik vykdomojo komiteto paskirtai valstybinei komisijai priėmus jį eksploatuoti gyvenamiesiems namams ir kitiems civiliniams objektams nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad teisine pastatų registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisės į pastatus atsiradimo, pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau nuosavybė, kaip tokia, atsiranda kitais teisės aktuose nurodytais pagrindais, aplinkybė, kad pareiškime nurodyti statiniai neįregistruoti, yra teisiškai reikšminga sprendžiant, ar šie statiniai įrengti (suformuoti) laikantis nustatytos tvarkos. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pateikė teismui 1989 m. gegužės 24 d. tarpmiestinės techninės inventorizacijos biuro namų valdybos techninės apskaitos bylos kopiją, kurioje žymų apie statinių teisėtumą nėra. Tai gali reikšti, kad sukaupti duomenys nebuvo perkelti į registrą dėl to, kad įregistruojant statinius būtina pateikti nuosavybės teisę pagrindžiančius dokumentus, taip pat jog statiniai įrengti (suformuoti) gavus reikalingus leidimus ir laikantis jų įrengimo (suformavimo) tvarkos. Tačiau byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose nėra jokių patikimų duomenų apie pareiškime nurodomų statinių statybos ir jų eksploatavimo teisėtumą.

Rašytiniais bylos duomenimis - 1989 m. gegužės 24 d. tarpmiestinės techninės inventorizacijos biuro namų valdybos techninės apskaitos bylos kopija, Panevėžio specialiosios montavimo valdybos Nr. 4 poilsio namų „Pušelė“ paso Nr. 2-07-14 kopija, taip pat liudytojo A. S. paaiškinimais nustatyta, jog pareiškėjas valdo 1968-1970 m. faktiškai pastatytus poilsio namelius.

Siekiant nustatyti, ar šių statinių statybos procesas buvo teisėtas, būtina vadovautis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 281, patvirtintų Individualinės statybos nuostatų 17 punktas nustatė, kad leidimus vykdyti statybą teikia Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto vietos organai, o 25 punktas nustatė, kad visi pastatyti individualiniai gyvenamieji namai turi būti valstybinės komisijos priimti naudoti. Be kita ko, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimo „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ Nr. 570 1 punktas reglamentavo, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėta vykdyti tik gavus atitinkamą leidimą. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. lapkričio 4 d. nutarimo „Dėl pastatytų įmonių, pastatų ir įrenginių priėmimo naudojimui tvarkos“ Nr. 700 1 punktas įtvirtino, kad pastatus arba rekonstruotus pastatus, įmones ir įrenginius būtinai turi priimti naudoti valstybinės priėmimo komisijos. Šie teisės aktai reglamentuoja statybos būdu sukuriamų daiktų teisinę tvarką, kurios laikantis teisėtai sukuriami daiktai kaip nuosavybės objektai. Esminiai šios tvarkos reikalavimai buvo vykdyti statybą pagal statybos leidimą ir ją baigti statinio priėmimo naudoti aktu. Tokia tvarka daiktas būdavo suformuluojamas kaip kadastrinis vienetas ir tapdavo civilinės apyvartos objektu. Teisėtai pastatytas statinys yra nuosavybės teisės kaip daiktinės teisės instituto objektas. Pareiškėjai neįrodžius šių sąlygų, teismui nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl objekto valdymo nuosavybės teise, kadangi nebūtų įrodytas teisėtas nuosavybės objekto sukūrimas.

Taip pat pažymėtina tai, kad Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarime Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais 1974 m. rugpjūčio 30 d. nutarimas Nr. 317 ir 1984 m. sausio 13 d. nutarimas Nr. 10) buvo numatyta privaloma pastatų registracija. Minėtas nutarimas buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, kuriuo patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija. Instrukcija numatė, kad gyvenamieji namai, negyvenamieji pastatai ir statiniai, garažai, sodo namai su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butai, garažų boksai turi būti registruojami. Šios instrukcijos 2 punkte numatyta, kad pastatų, statinių ir butų teisinis registravimas - tai jų įrašymas į registravimo knygas, išduodant savininkams nustatytos formos registravimo pažymėjimus, taip pat nustatyta, kad neregistruojami laikini bei savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai (5 p.). Tokių duomenų, kad pagal šią tvarką būtų įregistruoti poilsio nameliai, pareiškėja (duomenys neskelbtini) nepateikė. Be to, 1997 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas (1996 m. rugsėjo 24 d. įstatymas Nr. 1-1539). 1997 m. spalio 16 d. Nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-454 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad duomenys, sukaupti Valstybinio žemės kadastro duomenų registre ir Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, perrašomi į Nekilnojamojo turto registrą nuo 1998 m. sausio 1 d. Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka. Minėtų nuostatų 8 punktas numatė, kad registro objektai yra Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnyje nurodytas nekilnojamasis turtas - 1) žemės sklypai; 2) pastatai ir statiniai; 3) butai daugiabučiuose namuose; 4) kitos patalpos ir inžineriniai įrenginiai, kurie jų savininko rašytiniu prašymu Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure yra inventorizuoti kaip nekilnojamasis turtas. Iš su pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pareiškimu pateiktų dokumentų matyti, kad poilsio pastatai, įsigaliojus Nekilnojamojo turto registro įstatymui, į Nekilnojamojo turto registrą kaip nekilnojamasis turtas perrašyti nebuvo, o tai suponuoja išvadą, jog perrašant duomenis nebuvo pateikti nuosavybės teisę pagrindžiantys dokumentai, jog statiniai įrengti (suformuoti) gavus reikalingus leidimus ir laikantis jų įrengimo tvarkos (t. y. suformuoti įstatymų nustatyta tvarka). Šią aplinkybę patvirtina ir 2016 m. sausio 26 d. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo sprendimo kopija, iš kurios matyti, jog registratorius priėmė sprendimą (t. 1, b. l. 18) prašymo įregistruoti nekilnojamuosius daiktus – poilsio pastatus 1K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), bei daiktines teises į juos, netenkinti, kadangi nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitiko Kadastro įstatymo reikalavimų, taip pat nepateikti dokumentai, pagrindžiantys statinių įsigijimo iki 1991 m. liepos 25 dienos pagrindą bei statybos teisėtumą, pagrindžiantys dokumentai (statybos užbaigimą įstatymo nustatyta tvarka- statinio priėmimo naudoti komisijos aktas).

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti viešojo administravimo subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamąjį daiktą. Statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Kadastro objektų formavimas yra ne teismo veikla, bet iš dalies ūkinė, iš dalies administracinė veikla, taikant atitinkamus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-669/2013). Teismas negali įteisinti veiksmų, jeigu tai nepriklauso teismų kompetencijai. Statinių statybos leidimų išdavimo, statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir kitus su tuo susijusius klausimus sprendžia įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotos institucijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009). Statinių formavimo kaip nekilnojamųjų daiktų ir jų registravimo tvarką nustato įstatymai ir šių veiksmų atlikimas nepriklauso teismų kompetencijai, todėl nėra pagrindo taikyti CPK nuostatas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų dėl valdymo nuosavybės teise pripažinimo nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009). Byloje nustatyta, kad statiniai, dėl kurių pareikštas reikalavimas, nebuvo įforminti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi nagrinėjamoje byloje pareiškėja dėl statinių įteisinimo turi inicijuoti viešojo administravimo procedūras. Kadangi pareiškėja gali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentus dėl kadastrinio vieneto suformavimo ir kadastrinio objekto suformavimo užbaigimo, tai toks faktas negali būti nustatytas CPK XXVI skyriaus nustatyta tvarka. Asmuo, teisėtai pastatęs ar pradėjęs statyti statinį, šį statinį ir nuosavybės teisę į jį turi įregistruoti administracine tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 13 straipsnio 1 dalis).

Šios bylos kontekste būtina pažymėti, kad įgyti nuosavybės teisę į statinį ir kartu įgyti visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne bet kokio statybos proceso metu, bet tik tuo atveju, jeigu statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas. Šioje byloje pareiškėja nepateikė apskritai jokių duomenų (dėl žemės sklypo skyrimo, statinio projekto, statybos leidimo, sprendimo dėl valstybinės komisijos skyrimo poilsio pastatų priėmimui, statinio priėmimo naudoti komisijos aktų), kad jos valdomi poilsio pastatai, esantys(duomenys neskelbtini), buvo teisėtai pradėti ir pabaigti statyti (išduotas statybos leidimas statinių statybai ir statyba atlikta laikantis nustatytų reikalavimų ir statinio priėmimo naudoti aktu juos leista eksploatuoti). Atkreiptinas pareiškėjos dėmesys, kad siekiant nustatyti buvus juridinį faktą dėl nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus įgijimo vienu iš CK 4.47 straipsnyje numatytų būdų (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas), tiek siekiant nustatyti nuosavybės teisę į juos įgyjamosios senaties būdu (CPK 533 straipsnis), būtina konstatuoti, kad nekilnojamieji daiktai buvo sukurti įstatymų nustatyta tvarka (net galimai ir nesant išlikusių visų tai patvirtinančių duomenų). Pareiškėja (duomenys neskelbtini) nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti tikėtiną prielaidą apie statybos teisėtumą ar konstatuoti, kad jos valdomi statiniai apskritai gali būti įteisinti ir tuo pačiu būti privačios nuosavybės teisės, taip pat adresų objektais. Tokių aplinkybių nepatvirtino ir teismo posėdžio metu duoti liudytojo A. S. paaiškinimai, kuris nurodė, jog turi ryšių su (duomenys neskelbtini) įmone nuo 1956 m., dirbo darbų vykdytoju ir pamena, kad apie 1970 m. buvo priimtas nutarimas iš Neringos perkelti poilsio namelius į Palangą. Jis pats dalyvavo perkeliant namelius, būtent tada perkėlė keturis namelius. Jokių statybos leidimų tuo metu nebuvo, buvo išduoti sanitariniai žurnalai, kuriuose turėdavai gauti tam tikrų institucijų parašus, norint poilsio namelius eksploatuoti, tuo metu buvo tokių objektų, kurie buvo eksploatuojami ir nepridavus valstybinei komisijai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, turi įrodyti priešinga šalis.

Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, apklausęs šalis ir jų atstovus, taip pat liudytoją, konstatuoja, kad nei 1989 m. gegužės 24 d. Klaipėdos tarpmiestinio inventorizacijos biuro namų valdos techninės apskaitos bylos Nr. 1787, kopija, nei poilsio pastatų techninio paso ištraukų kopija, nei Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo kopija, nei 1973 m. birželio 3 d. istorinės pažymos kopija, nei 1982 m. rugpjūčio 25 d. akto Nr. 6, kopija, nei 1988 m. lapkričio 17 d. rašto Nr. 240 „Dėl archyvo patalpų sutvarkymo valdyboje“ kopija, nei Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. sausio 25 d. rašto kopija, nei Kauno apskrities archyvo 2016 m. vasario 25 d. rašto kopija, nei Lietuvos TSR ministrų tarybos 1968 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 238 kopija, nei Lietuvos TSR Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1967 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. 159 kopija, nei Lietuvos TSR Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1967 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 337 kopijos nei kiti pareiškėjos teismui pateikti rašytiniai duomenys nepatvirtino pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) įgijo nuosavybės teisę į ginčo poilsio pastatus kaip Respublikinio tresto (duomenys neskelbtini) specializuotos montavimo valdybos Nr. 4, kuri šiuos poilsio pastatus perėmė iš Kauno statybos trestų Nr. 1 ir Nr. 2 (kurie vėliau buvo reorganizuoti į VĮ „Kauno statyba“) teisių ir pareigų perėmėja, ir, kad poilsio pastatų 1K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių(duomenys neskelbtini), statybos teisėtumą, patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau nėra išlikę, t. y., kad pareiškime nurodyti statiniai – poilsio pastatai buvo sukurti, pastatyti ir užbaigti teisėtai, laikantis jų statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pareiškimą, todėl pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kaip nepagrįstas ir neįrodytas, netenkintinas.

Kiti pareiškėjos nurodyti argumentai, aplinkybės – dėl žemės mokesčių mokėjimo (t.1, b l. 83-86), dėl Kauno statybos tresto Nr. 1 arba Nr. 2 perdavimo poilsio namelių Respublikiniam tresto (duomenys neskelbtini) specializuotai montavimo valdybai Nr. 4, dėl Kauno valstybinės butų komunalinio ūkio įmonei priklausančių poilsio namelių, nei kiti pareiškėjos teismui pateikti duomenys, neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia bylinėjimosi išlaidas iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pareiškimas atmestas, o suinteresuoti asmenys nepateikė teismui bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto.

Vadovaujantis CPK 79 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 96 straipsniu iš pareiškėjos (duomenys neskelbtini) priteistinos 9,06 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, Valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263 straipsniu, 270 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos akcinės bendrovės(duomenys neskelbtini) pareiškimo netenkinti.

Priteisti valstybei iš pareiškėjos akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) 9,06 Eur (devynis eurus, 06 ct) bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Palangos rūmus.