- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-02-21
- Bylos Nr.
- e2A-284-794/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-00537-2022-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Eglė Surgailienė
- Ieškovas
- R. P.
- Atsakovas
- V. P.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Surgailienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) R. P. ir apelianto (atsakovo) V. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5828-604/2022 pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovui V. P. (V. P.) dėl skolos priteisimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo V. P. ieškovei 1 559,59 Eur savavališkos statybos padarinių pašalinimo išlaidų ir 15 929,30 Eur už ieškovės ir atsakovo solidarios prievolės įvykdymą K. R.
Šalies argumentai
2. Ieškovė nurodė, kad 2013 metais kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl jos ir atsakovo santuokos nutraukimo. Atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriuo pateikė savo reikalavimus dėl bendro santuokinio turto padalijimo. Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Dėl šio ir apeliacinės instancijos teismo priimtų sprendimų bei nutarčių šalys teikė apeliacinius ir kasacinius skundus. Šalių santuokos nutraukimo byloje dar buvo priimti šie sprendimai ir nutartys: Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. nutartis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartis. Nurodytais teismo sprendimais nustatyta, kad pastatas - pagalbinis ūkio pastatas su gyvenamosiomis patalpomis ir statinys - stoginė (malkinė), esantys (duomenys neskelbtini), pripažinti šalių bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe; prievolė K. R. pagal 2011 m. spalio 19 d. neprotestuotiną vekselį pripažinta bendra šalių prievole. Vykstant bylos dėl santuokos nutraukimo nagrinėjimui ieškovė atliko veiksmus, susijusius su pastato - pagalbinio ūkio pastato su gyvenamosiomis patalpomis savavališkos statybos padarinių pašalinimu, ir patyrė iš viso 3 119,18 Eur išlaidų. Dėl ½ dalies savavališkos statybos įteisinimo išlaidų atlyginimo pažymėjo, kad pastatas - pagalbinis ūkio pastatas su gyvenamosiomis patalpomis yra šalių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybe. Pastato rekonstrukcijos darbai buvo vykdomi šalių lėšomis santuokos metu ir buvo atlikti negavus visų leidimų. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2014 m. balandžio 9 d. priėmė privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo ieškovę pašalinti savavališkos statybos padarinius. Dėl šio privalomojo nurodymo neįvykdymo buvo pradėtas teisminis procesas pagal Valstybinės statybos inspekcijos ieškinį. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės lėšomis savavališka statyba buvo įteisinta, o Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 13 d. nutartimi civilinė byla pagal Valstybinės statybos inspekcijos ieškinį nutraukta. Todėl teismams pripažinus, kad atsakovas taip pat yra namo bendrasavininkas, jis privalo solidariai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti. Savavališkos statybos padarinių pašalinimo išlaidas ieškovė patyrė vykstant civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo nagrinėjimui, todėl padalindamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą ir nustatydamas atsakovui kompensacijos dydį už jo dalį bendrojoje nuosavybėse, teismas į šias išlaidas neatsižvelgė ir jų nevertino (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. nutarties 20 p.). Todėl regreso tvarka reikalauja iš atsakovo atlyginti ½ dalį šių išlaidų – 1 559,59 Eur. Be to, po ieškinio teismui pateikimo ieškovė savo lėšomis padengė bendrą šalių prievolę K. R. sumokėdama 31 858,60 Eur sumą. Skola K. R. pagal 2011 m. spalio 4 d. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 110 000 Lt (31 858,20 Eur) sumai yra solidari šalių prievolė.
Atsiliepimas
3. Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsakovas nurodė, kad su ieškovės reikalavimu priteisti 1 559,59 Eur išlaidų už savavališkos ūkinio pastato statybos padarinių pašalinimą nesutinka. Tokį prašymą ieškovė kelis kartus teikė civilinėse bylose, bet teismai tokio prašymo netenkino. Ieškovė akcentuoja, kad šias išlaidas ieškovė patyrė jau vykstant civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo nagrinėjimui, todėl teismas, padalindamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą ir nustatydamas atsakovui kompensacijos dydį už jo dalį bendrojoje nuosavybėse, į šias išlaidas neatsižvelgė ir jų nevertino (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. nutarties 20 p.). Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodomos 1 550,74 Eur išlaidos, įteisinant savavališką ūkinio pastato statybą, patirtos po nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo, dalis jų - po apeliacine tvarka peržiūrimo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Ieškovė, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nepapildė ieškinio reikalavimų, prašydama priteisti tuo metu jau patirtų ginčo pastato įteisinimo išlaidų dalį. Todėl apeliacinės instancijos teisme toks reikalavimas negali būti keliamas (CPK 312 straipsnis) (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. nutarties 22 p.). Bet apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, kad ieškovė tokį reikalavimą pirmosios instancijos teismui pateikė, siuntė teismui įrodymus ir pirmosios instancijos teisme per baigiamąsias kalbas prašė iš atsakovo priteisti 1 408,78 Eur už savavališką statybos įteisinimą. Pirmosios instancijos teismas tokio prašymo netenkino ir ieškovė šioje dalyje teismo sprendimo neskundė. Pakartotinai tokį pat reikalavimą priteisti išlaidas ieškovė žodžiu ir raštu teikė Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-5-910/2021, bet 2021 m. kovo 16 d. nutartimi jos prašymas netenkintas ir kasacine tvarka šios nutarties ieškovė neskundė. Todėl ieškovė neturi 1 559,59 Eur priešpriešinio reikalavimo atsakovui. Pažymėjo, kad šalys statinį rekonstravo nuo 2007 m. ir iki Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. nutarties priėmimo atsakovui šis turtas nebuvo priteistas. Statinį atsakovas pagal vienintelės savininkės ieškovės nurodymus rekonstravo pats ir nebuvo šių statybų statytoju, nes statytoju ir savininke buvo ieškovė. Dėl atliktų turto pagerinimų atsakovo asmeniniu darbu ir asmeniniu atsakovo turtu statinio vertė padidėjo, dėl ko santuokos nutraukimo byloje buvo atlikta teismo ekspertizė, kurios metu pastato rinkos vertė nustatyta su visomis atsakovo asmeninio turto išlaidomis ir ieškovės asmeninėmis išlaidomis, kurios nagrinėjamu atveju negali būti dalinamos, nes išlaidos bendram turtui įgyti nedalijamos, o dalijamas yra už tas išlaidas įgytas bendras turtas. Iš ieškovės pridedamų teismų sprendimų ir nutarčių matyti, kad bendras sutuoktinių įgytas turtas yra atlikti žemės sklypo pagerinimo darbai, dviejų pastatų, tvoros, voljero ir malkinės statybos darbai, kurių vertė ir yra dalintina santuokos nutraukimo metu. Dėl prievolės įvykdymo išlaidų priteisimo atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-4-603/2018 nurodė, kad vekselį pasirašė abi šalys, ieškovė, kaip skolininkė, o atsakovas kaip laiduotojas. Su teismo argumentais šalys sutiko. Kadangi vekselis nebuvo pateiktas apmokėti, jam taikomos paskolos ir laidavimą reglamentuojančios teisės normos. Todėl atsakovas kaip laiduotojas atsako tik kreditoriui, o ne ieškovei. Net ir pripažinus, jog trečiajam asmeniui K. R. sutuoktinių prievolė yra bendra, prievolė tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo bendra, o visa apimti priklausė tik ieškovei. Jeigu atsakovas būtų įvykdęs prievolę, jis netgi turėtų atgręžtinio reikalavimo teisę į ieškovę. Tuo tarpu ieškovė kaip skolininkė tokios teisės atsakovo kaip laiduotojo atžvilgiu neturi. Taip pat pažymėjo, kad atsakovo laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė. Kadangi prievolė trečiajam asmeniui yra įvykdyta, laidavimas apskritai yra baigęsis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. spalio 18 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo V. P. ieškovei R. P. 15 929,30 Eur solidarios prievolės K. R. įvykdymo išlaidų ir 1 137,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; ieškinio dalyje dėl 1 559,59 Eur savavališkos statybos padarinių pašalinimo išlaidų priteisimo netenkino; ieškovės žodinio reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo netenkino; priteisė iš ieškovės valstybei 129,00 Eur žyminio mokesčio; priteisė iš atsakovo valstybei 359,00 Eur žyminio mokesčio.
6. Teismas nustatė, jog reikalavimą dėl 1 559,59 Eur savavališkos statybos padarinių pašalinimo išlaidų priteisimo ieškovė reiškia CK 4.86 straipsnio 1 dalies pagrindu, pagal kurią bendraturčiai turi vienodas teises į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo solidariai apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms, jeigu jie nėra susitarę kitaip ar įstatymai nenustato ko kita.
7. Teismas pažymėjo, jog visi santuokos nutraukimo padarinių klausimai turi būti sprendžiami toje pačioje byloje kaip ir santuokos nutraukimas ir tik išimtiniais atvejais galimas tokių reikalavimų sprendimas atskiroje byloje. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, jog bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe valdomo statinio rekonstrukcijos įteisinimo išlaidas ieškovė patyrė nagrinėjant civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo pirmosios instancijos teisme, tačiau reikalavimo dėl minėtų išlaidų priteisimo atsakovui nepareiškė, nors išlaidas, susijusias su statinio išlaikymu ir išsaugojimu jau buvo patyrusi. Teismas nurodė, jog Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra pažymėta, kad įteisindama savavališką statybą ieškovė vengė rekonstruotą statinį registruoti Nekilnojamojo turto registre. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje taip pat pažymėjo, kad ieškovė piktnaudžiavo teise vengdama įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 16 d. nutartyje taip pat akcentavo, jog ieškovė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nepapildė ieškinio reikalavimų, prašydama priteisti tuo metu jau patirtų ginčo pastato įteisinimo išlaidų dalį. Reikalavimą ieškovė reiškė pateikdama apeliacinį skundą, kas galėjo būti atlikta pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimas dėl 1 559,59 Eur savavališkos statybos padarinių pašalinimo negali būti patenkintas.
8. Teismas taip pat nustatė, jog įsiteisėjusiu Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3-424/2016 yra pripažinta, kad prievolė pagal 2011 m. spalio 4 d. vekselį yra šalių bendra prievolė. Kadangi dėl vykdomojo įrašo išdavimo nebuvo kreiptasi įstatymo nustatyta tvarka, pasirašytas vekselis šiuo atveju patvirtina paskolinių teisinių santykių egzistavimą. Nors atsakovas šiame vekselyje pasirašė kaip laiduotojas ir šios bylos kontekste tvirtino, jog vekseliu paskolintų pinigų jis nematė ir nežino, kam jie buvo panaudoti, tačiau dar civilinėje byloje Nr. 2-3-424/2016 pateiktame atsiliepime į ieškovės ieškinį dėl santuokos nutraukimo pripažino aplinkybę, jog pasiskolino iš K. R. 110 000,00 Lt sumą bendriems šeimos poreikiams patenkinti - baldams įsigyti ir gyvenamajam namui įrengti. Nurodytoje civilinėje byloje pateiktame pirminiame priešieškinyje atsakovas taip pat patvirtino, kad paskolinta 110 000,00 Lt suma buvo skirta statybų užbaigimui bei šios aplinkybės pagrindu pateikė reikalavimą prievolę pagal vekselį 110 000,00 Lt sumoje pripažinti jų solidaria prievole. Santuokos nutraukimo byloje kreditorė K. R. teismui taip pat paaiškino, kad skolą pagal vekselį jai turėtų sumokėti abi šalys, nes pinigai buvo skolinti bendrų namų statyboms. Taigi, teismas vertino, jog šios aplinkybės rodo, kad atsakovas pagal paskolos sutartį, įformintą 2011 m. spalio 4 d. vekseliu, kartu su ieškove buvo solidariais bendraskoliais. Tuo remdamasis teismas atsakovo argumentus, jog prievolės įvykdymo atveju jis neįgyja pareigos atsakyti ieškovei CK 6.9 straipsnio 1 dalies pagrindu pagal 2011 m. spalio 4 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, nes buvo ne bendraskolis, o laiduotojas, atmetė.
9. Teismas sprendė, jog prievolė pagal paskolos sutartį, kuri buvo įforminta 2011 m. spalio 4 d. neprotestuotinu vekseliu, yra šalių solidarioji prievolė, todėl po santuokos nutraukimo ją visiškai įvykdžius ieškovei, ši įgyja teisę regreso tvarka reikalauti iš atsakovo, kaip paskolos bendraskolio, to, ką ji pati įvykdė, atskaičius jai pačiai tenkančią prievolės dalį. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškovės reikalavimą dėl 15 929,30 Eur skolos priteisimo regreso tvarka tenkino visa apimtimi.
10. Nors teismo posėdžio metu ieškovės atstovas pateikė prašymą priteisti procesines palūkanas, tačiau teismas pažymėjo, kad nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant teisme iškeltai civilinei bylai ir kreditoriaus reikalavimui priteisti procesines palūkanas. Kasacinio teismo pasisakyta, kad prašymas priteisti procesines palūkanas privalo būti pareikštas raštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015). Tuo remiantis, teismas ieškovės žodinį reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo netenkino.
11. Ieškinį tenkinus iš dalies, teismas atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
12. Ieškovė R. P. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. spalio 18 d. sprendimą pakeisti – panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškovės reikalavimas dėl 1 559,59 Eur savavališkos statybos padarinių pašalinimo išlaidų priteisimo ir ieškovės žodinis reikalavimas dėl 5 procentų procesinių palūkanų priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės reikalavimus tenkinti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Ieškovės teigimu, visos išlaidos, kurias ieškovė patyrė dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo buvo patirtos tuo metu, kai teisme buvo pradėta nagrinėti santuokos nutraukimo byla, ir po to, kai šalys faktiškai pradėjo gyventi skyrium (po 2013 m. vasario 17 d.), o nedidelė dalis išlaidų buvo patirtos jau po to, kai buvo priimtas Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas. Vadinasi, šioje civilinėje byloje ieškovės reikalavimas yra susijęs su ieškovės bendro santuokinio turto išlaikymo ir išsaugojimo išlaidomis, kurios buvo patirtos jau po to, kai šalių bendras santuokinis gyvenimas buvo pasibaigęs, o teisme buvo iškelta byla dėl santuokos nutraukimo. Remiantis CK 3.67 straipsnio 1 dalimi, ieškovė galėjo teikti teismui reikalavimus dėl buvusio sutuoktinio prievolių įvykdymo, nors toks reikalavimas santuokos nutraukimo byloje nebuvo pateiktas.
12.2. Ieškovė pažymėjo, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami šalių dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, laikėsi nuostatos, kad šalių dalys yra lygios. Teismai padarė išvadą, kad ginčo statinys - ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – nors ir buvo asmeninė ieškovės nuosavybė, tačiau buvo pagerintas šalims gyvenant santuokoje, todėl buvo pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybė. Tačiau nustatant šalių lygias dalis bendrojoje nuosavybėje buvo atsižvelgta tik į tas šalių išlaidas, kurios buvo patirtos šalims faktiškai gyvenant santuokoje. Iš santuokos nutraukimo byloje priimtų teismų sprendimų (nutarčių) matosi, kad nustatant šalių dalių dydį bendrojoje nuosavybėje, nebuvo vertinamos savavališkos statybos padarinių pašalinimo ir savavališkos statybos įteisinimo išlaidos, kurias ieškovė patyrė po santuokos nutraukimo bylos iškėlimo.
12.3. Ieškovė mano, jog teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 1 559,59 Eur savavališkos statybos padarinių pašalinimo išlaidų priteisimo. Šias išlaidas ieškovė patyrė jau po to, kai šalys faktiškai pradėjo gyventi skyrium, dalinant bendrą santuokinį turtą į šias išlaidas nebuvo atsižvelgta, todėl atsakovas vadovaujantis CK 4.86 straipsnio 1 dalies nuostatomis privalėjo solidariai apmokėti išlaidas bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, t. y. atlyginti ½ dalį ieškovės patirtų savavališkos statybos padarinių pašalinimo išlaidų.
12.4. Nors skundžiamame sprendime nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 ir nurodė, kad prašymas priteisti procesines palūkanas privalo būti pareikštas raštu, tačiau toje pačioje nutartyje taip pat nurodyta, kad žodžiu pareikšto prašymo priteisti procesines palūkanas išnagrinėjimas teisme nelaikytinas tokiu proceso teisės normų pažeidimu, kuris lemtų teismo sprendimo priteisti procesines palūkanas panaikinimą arba šio prašymo atmetimą. Ieškovės teigimu, teismas nepagrįstai netenkino prašymo dėl procesinių palūkanų priteisimo.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. P. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti atsakovui iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Atsakovo teigimu, ieškovė prašymą dėl 1 550,74 Eur priteisimo kelis kartus teikė civilinėse bylose teismo procese Nr. 2-48-3-02919-2013-4, bet teismai tokio prašymo netenkino. Nagrinėjamu klausimu ieškovė nenurodė, kad visgi minėtoje civilinėje byloje tokį reikalavimą pirmosios instancijos teismui pateikė, todėl 2016 m. teismui pristatė rašytinius įrodymus ir pirmosios instancijos teisme tuo pagrindu per baigiamąsias kalbas prašė iš atsakovo priteisti 1 408,78 Eur už savavališką ūkinio pastato Nr. (duomenys neskelbtini) statybos įteisinimą. Taigi, teismas tokio prašymo netenkino ir R. P. apeliacine tvarka šioje dalyje sprendimo ir jo motyvų neskundė. Pakartotinai tokį pat reikalavimą priteisti išlaidas, įteisinant savavališką ūkinio pastato statybą, ieškovė žodžiu ir raštu teikė Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-5-910/2021 (teismo proceso Nr. 2-48-3-02919-2013-4), bet ir 2021 m. kovo 16 d. nutartimi jos prašymas netenkintas ir kasacine tvarka nutarties R. P. neskundė, todėl akivaizdu, jog pareiškėja neturi 1 559,59 Eur priešpriešinio reikalavimo atsakovui.
13.2. Atsakovas nurodo, jog nepagrįstas ir ieškovės teiginys, kad dalinant bendrą santuokinį turtą į šias išlaidas nebuvo atsižvelgta, t. y. kad nebuvo įvertintos išlaidos savavališkai statybai įteisinti. Nurodo, kad šalys statinį Nr. (duomenys neskelbtini) rekonstravo nuo 2007 m. ir iki Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. nutarties priėmimo atsakovui šis turtas nebuvo priteistas, jis nebuvo atsakovo nuosavybe iki pat teismo 2021 m. kovo 16 d. nutarties priėmimo, kai tada įsiteisėjusia nutartimi konstatuota, kad ginčo nekilnojamas daiktas Nr. (duomenys neskelbtini) yra bendras sutuoktinių turtas. Statinį nuo 2007 m. atsakovas pagal vienintelės savininkės R. P. nurodymus rekonstravo pats ūkio būdu. Būtent dėl jau atliktų turto pagerinimų atsakovo asmeniniu turtu ir atsakovo asmeniniu darbu buvo atlikta prof. S. R. teismo ekspertizė pateikiant visą civilinės bylos medžiagą. Teismo ekspertizės metu šio pastato rinkos vertė nustatyta vertinimo atlikimo dieną (2020 m. sausio 19 d.), t. y. su visomis tiek atsakovo asmeninio turto išlaidomis, tiek ir su ieškovės asmeninėmis išlaidomis, kurios nagrinėjamu atveju negali būti dalinamos – išlaidos bendram turtui įgyti nedalijamos, nes dalijamas yra už tas išlaidas įgytas bendras turtas. Visos išlaidos (tame tarpe ir dėl statybų įteisinimo) jau buvo paskaičiuotos į dalintino turto vertę ir teismo išspręstos dėl kompensacijos priteisimo.
13.3. Atsakovas nurodo, jog ieškovės apeliacinio skundo teiginiai, kad veiksmai, susiję su savavališkos statybos padarinių pašalinimu privalo būti vertinami atsižvelgus į Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo priėmimo datą ir su šalių jau faktiškai gyvenant skyrium (po 2013 m. vasario 17 d.) momentu, nagrinėjamos bylos kontekste yra nepagristi. Šalys ne tik iki 2013 m. vasario 17 d. konfliktavo, ir teisme nustatyta, kad būdavo laikotarpių kai ir iki 2013 m. vasario 17 d. šalys tam tikrą laikotarpį po konfliktų gyveno skyriumi ir buvo vykdomi bendro turto pagerinimo darbai, bet tai nesudaro pagrindo teigti, kad šalims gyvenant skyrium turto pagerinimus atliko tik vienas iš sutuoktinių. Atsakovo teigimu, šiuo atveju svarbu vertinti kada turto pagerinimo darbai prasidėjo ir kada nekilnojamas daiktas kokia apimtimi buvo įkainuotas ir kada turtas padalintas, t. y. ginčo nekilnojamas daiktas su įteisinta savavališka statyba (įskaitant ginčo išlaidas) įvertintas 2020 m. sausio 19 d. ir padalintas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. nutartimi.
13.4. Atsakovas pažymėjo, kad nepriklausomai kada ginčo savavališka statyba būtų įteisinta, ar santuokos metu, ar iki santuokos nuraukimo ar/ir iki šalių gyvenimo skyrium – vis tiek bendras sutuoktinių turtas būtų įvertintas 2020 m. sausio 19 d. ir padalintas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. nutartimi tokia pat pinigų suma ir išlaidos savavališkos statybos įteisinimui būtų vienodai įskaičiuotos į turto rinkos vertę ir atitinkamai priteista kompensacija, t. y. kiekvienai šaliai po ½ dalį. Nurodo, jog pati ieškovė tyčia ilgą laiką vilkino ir teisės aktų nustatyta tvarka neregistravo statybų, dėl ko būtent atsakovo iniciatyva ieškovei buvo iškelta byla dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Būtent dėl ieškovės netinkamo elgesio dar Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendime pagrįstai ieškovės atžvilgiu taikė CPK 93 straipsnio 4 dalį, konstatuodamas, kad pastaroji procese netinkamai naudojosi procesinėmis teisėmis.
13.5. Atsakovas nurodo, jog įstatymu nustatyta, kad reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo pateikiamas kartu su ieškinio reikalavimu ir palūkanos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento, t. y. nuo teisėjo rezoliucijos priimti ieškinį, todėl ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo buvo pagrįstai atmestas.
Šalies argumentai
14. Atsakovas V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 5 929,30 Eur solidarios prievolės K. R. įvykdymo išlaidų priteisimo ir ieškovės ieškinį atmesti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Atsiliepimas
14.1. Atsakovo teigimu, teismas priteisdamas iš atsakovo ieškovei 15 929,30 Eur solidarios prievolės K. R. įvykdymo išlaidų, klaidingai aiškino CK 6.6 straipsnio nuostatas dėl solidarios prievolės vykdymo, netinkamai taikė CK 6.9 straipsnio 1 dalies teises normą ir nepagrįstai netaikė imperatyvias CK laidavimo instituto teisės normas. Nurodo, kad pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas gali turėti teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį tik tuo atveju jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis. Šiuo atveju, sutinkamai su paminėta teisės norma, dėl bendros solidarios prievolės „ko kitą“ nustato būtent CK (įstatymo) laidavimo instituto teisės normos ir šalių pasirašyta 2011 m. spalio 4 d. sutartis pavadinta vekseliu, kur atsakovas pasirašė kaip laiduotojas ir atitinkamai tiek ieškovė, tiek ir kreditorė sutiko, kad bendroje solidarioje prievolėje atsakovas būtų laiduotoju.
14.2. Atsakovas nurodo, jog nei 2016 m. rugpjūčio 30 d. Trakų rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-3-424/2016 sprendimu, nei kiti teismai bendros solidarios prievolės pagal šalių pasirašyta 2011 m. spalio 4 d. sutartį nemodifikavo, t. y. paliko taip kaip šalys susitarė ir pasirašė. Atsakovo laidavimo nei ieškovė, nei kreditorė K. R. neprašė panaikinti ir teismas laidavimo nepanaikino, dėl to nemodifikuota prievolė privalo būti vykdoma taip, kaip nurodyta 2011 m. spalio 4 d. dokumente pavadintu vekselis ir atitinkamai privalo būti taikomos laidavimo instituto teisės normos.
14.3. Atsakovas pažymėjo, jog net teismams pripažinus, jog trečiajam asmeniui K. R. sutuoktinių prievolė yra bendra, tačiau prievolė tarp ieškovės (skolininkės) ir atsakovo (laiduotojo) nebuvo bendra, o visa apimti priklausė tik ieškovei. Jeigu atsakovas būtų įvykdęs prievolę, jis netgi turėtų atgręžtinio reikalavimo teisę į ieškovę visai 31 858,60 Eur sumai. Tuo tarpu ieškovė kaip skolininkė tokios teisės atsakovo kaip laiduotojo atžvilgiu neturi.
14.4. Nurodo, jog atsakovo kaip laiduotojo, prievolė pagal vekselį (paskolos raštelį) trečiajam asmeniui K. R. pasibaigė 2014 m. sausio 4 d. kadangi kreditorė trečiasis asmuo K. R. per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas (2013 m. spalio 4 d.) ar prievolės įvykdymo terminas (2013 m. spalio 4 d.), nepareiškė atsakovui (laiduotojui) ieškinio. Tai patvirtina, jog laidavimas buvo pasibaigęs netgi anksčiau, nei pasibaigė pagrindinė prievolė.
14.5. Atsakovo teigimu, teismas neįsigilino, kad CK 3.109 straipsnio normos taikomos kreditorių interesų apsaugai ir nagrinėjamu atveju kreditorės K. R. interesai buvo užtikrinti, t. y. byloje dėl santuokos nutraukimo buvo įtraukta trečiuoju asmeniu ir skolininkė (ieškovė) su ja pilnai atsiskaitė. Nei viena norma nenustato, kad taikant CK 3.109 straipsnio normas yra netaikomos solidarios atsakomybės lex specialis CK laidavimo instituto teisės normos ir kad neprivaloma atsižvelgti į šalių valią sudarant paskolos sandorį, nes, kaip minėta, atsakovas ginčo sandorį sudarė kaip laiduotojas ir atitinkamai tiek ieškovė, tiek ir kreditorė sutiko, kad bendroje solidarioje prievolėje V. P. būtų laiduotoju ir nei viena sandorio šalis šio fakto nenuginčijo. Pažymėjo, kad būtent ieškovė pasiūlė ir paruošė paskolos sutartį (pavadinta vekseliu). Pati ieškovė puikiai suprato kokį dokumentą pateikė pasirašyti atsakovui ir kokias teisines pasekmes sukelia laidavimas, nes ieškovė tuo metu turėjo aukštąjį teisinį Vilniaus universiteto magistro išsilavinimą. Tai nagrinėjamu atveju teisiniam santykiui su kreditoriumi K. R. gali būti taikytinos CK 3.109 straipsnio normos, o vidiniuose santykiuose tarp solidarių bendraskolių R. P. ir V. P. taikomos CK laidavimo instituto teisės normos.
14.6. Ginčo 110 000,00 litų (kas atitinka 31 858,60 Eur) 2011 m. spalio 4 d. paskolos sutartis (pavadinta vekseliu) gali būti vertinama kaip bendroji solidarioji R. P. ir V. P. prievolė K. R. ir ši prievolė gali atitikti 6.6 straipsnio ir 6.9 straipsnio 1 dalies teisinį reglamentavimą. Bet šiuo atveju, sutinkamai su CK 6.9 straipsnio 1 dalies norma, būtina taikyti laidavimo instituto normas, nes ieškinio pateikimo metu laidavimas pasibaigė (CK 6.87 straipsnis).
14.7. Atsakovas taip pat nurodo, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovė pagal 2011 m. spalio 4 d. paskolos sutartį iš K. R. gavo 110 000,00 litų (kas atitinka 31 858,60 Eur) ir kur tuos pinigus nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. galimo grąžinimo K. R. panaudojo, nes tiek šalims būnant santuokoje, tiek ir nuo 2013 m. gyvenant atskirai, tiek bendro turto pagerinimo metu nėra pateikta jokių įrodymų kur ir kaip buvo panaudoti ieškovės pasirašytos paskolos sutarties nurodyti 110 000,00 litai (kas atitinka 31 858,60 Eur). Byloje yra tik ieškovės pateikti galimi banko mokėjimai dėl galimų pinigų gražinimų, bet nėra pateikta nei vieno įrodymo, kad pinigai buvo sumokėti ieškovei ir kur ieškovė pinigus panaudotojo. Pažymėjo, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas nurodytų pinigų negavo nei grynais, nei į banko sąskaitą ir nežino kiek jų gavo R. P., o jeigu ir gavo, tai nežinia kur ir kokiam tikslui tie pinigai buvo panaudoti (CK 3.109 straipsnis 3 dalis).
14.8. Atsakovo teigimu, jis turi pakankamai pagrindų teigti, kad pinigai iš K. R. turto pagerinimui nebuvo paskolinti, nes didelės (31 858,20 Eur) sumos panaudojimas turto pagerinimui nuo 2011 m. spalio 4 d. privalėjo objektyviai atsispindėti dokumentuose ir turte, kadangi nėra konkrečių įrodymų, iš kurių galima spręsti, kad ieškovė (jeigu gavo iš K. R. įvardytas lėšas), panaudojo jas būtent ginčo turto gerinimui. Iš byloje esančių duomenų nėra galimybės nustatyti, kokioms konkrečiai medžiagoms ar kokiems konkretiems ginčo turto tvarkymo darbams ieškovė panaudojo galimai gautas iš K. R. lėšas. Atsakovo manymu, ieškovė su savo gera drauge K. R. susitarė tik dėl fiktyvaus vekselio sandorio.
14.9. Atsakovas pažymėjo, jog teikė 2022 m. rugsėjo 5 d. prašymą gauti ieškovės banko sąskaitų išrašus, bet teismas atsakovo prašymų netenkino; nesigilino ar ieškovė pagal 2011 m. spalio 4 d. sandorį K. R. kada ir kaip gražino pinigus grynais; ar aplamai ieškovė turėjo galimybių gražinti ginčo pinigų sumas; nevertino ar galima ginčo paskola buvo panaudota būtent šeimos poreikiams tenkinti. Dėl ko galimai skundžiamas teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, nes bylai svarbus įrodymai nebuvo tiriami.
15. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė R. P. prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą, o skundžiamą sprendimą pakeisti pagal ieškovės apeliacinio skundo reikalavimus. Taip pat prašo priteisti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
15.1. Ieškovė nurodo, jog atsakovas pats pripažįsta tą faktą, kad 2011 m. spalio 4 d. paprastuoju neprotestuotinu vekseliu buvo įforminti paskolos santykiai su K. R. Paskolos suteikimo metu šalys buvo santuokoje. Vedybų sutarties šalys nebuvo sudariusios. Esant tokioms aplinkybėms, abu sutuoktiniai pagal prievoles, kylančias iš paskolos santykių, atsako solidariai. Šiuo atveju, tas faktas, kad atsakovas paprastąjį neprotestuotiną vekselį buvo pasirašęs kaip laiduotojas, vertintinas tik kaip jo sutikimas sudaryti paskolos sutartį. Pažymėjo, kad santuokos nutraukimo byloje procesiniuose dokumentuose, kuriuos teismui teikė atsakovas, atsakovas pats pripažino, kad paskola iš K. R. buvo paimta šeimos interesams. 2014 m. sausio 3 d. atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad jo tėvams atsisakius finansiškai paremti ieškovės ir atsakovo šeimą, baldams ir namo įrengimui buvo pasiskolinta 110.000 Lt suma iš K. R.. 2014 m. birželio 5 d. priešieškinyje atsakovas, dėstydamas savo poziciją dėl bendro turto balanso, į turto pasyvą siūlė įtraukti statybos užbaigimui paskolintą 110.000 Lt pagal 2011 m. spalio 4 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Formuluodamas priešieškinio reikalavimus atsakovas taip pat prašė pripažinti, kad ieškovė ir atsakovas lieka solidariai atsakingi pagal prievolę 110 000 Lt pagal vekselį. Taigi, atsakovas pats pavirtino, kad paskola buvo naudojama namo, kurį teismai pripažino bendrąja sutuoktinių nuosavybe, įrengimui, todėl atmestini atsakovo teiginiai, kad ieškovė neįrodė, kad paskola buvo panaudota šeimos interesams.
15.2. Apeliaciniame skunde atsakovas visiškai klaidingai interpretuoja Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties 74 punktą. Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties 74 punkte pasisakė tik apie vekselio pasirašymo faktą (ieškovė, kaip skolininkė, o atsakovas kaip laiduotojas), bet ne apie atsakovo kaip laiduotojo atsakomybę pagal paskolos prievolę. Jei apeliacinės instancijos teismas būtų sutikęs su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, tai jis būtų tenkinęs atsakovo apeliacinio skundo reikalavimą, nes atsakovo kaip laiduotojo prievolė pagal vekselį jau buvo pasibaigusi.
15.3. Ieškovė nurodo, jog. kartu su ieškiniu pateikė visus reikiamus įrodymus: mokėjimo pavedimų kopijas, o taip pat K. R. pakvitavimus. Pažymėjo, kad santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad didesnę dalį paskolos K. R. ieškovė grąžino iš jos darbdavio I. K. paskolintų pinigų. Prievolę šiam asmeniui teismai pripažino ieškovės asmenine prievole, kas patvirtina ieškovės teiginius, kad paskola K. R. buvo grąžinta iš ieškovės asmeninių lėšų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
17. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
19. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).
20. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
21. Bylos duomenimis nustatyta, jog Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3-424/2016 santuoką tarp šalių nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Išnagrinėjęs šalių apeliacinius skundus Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. nutartimi pastatą - pagalbinį ūkio pastatą su gyvenamosiomis patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 114 400 Eur vertės) ir statinį - stoginę (malkinę), 2 150 Eur vertės, esančius (duomenys neskelbtini), pripažino šalių bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, priteisiant šiuos statinius ieškovės asmeninėn nuosavybėn, o iš ieškovės atsakovo naudai atitinkamai 56 700,00 Eur ir 1 075,00 Eur pinigines kompensacijas už natūra negautas statinių dalis. Kasacine tvarka peržiūrėjęs civilinę bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. balandžio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. nutarties dalį, kuria iš ieškovės atsakovui priteista piniginė kompensacija už natūra negautų statinių dalis, pakeitė ir visą priteistą kompensaciją sumažino iki 38 850,00 Eur sumos, o kitą Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.
22. Civilinės bylos Nr. 2-3-424/2016 duomenimis, ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausė ieškovei asmeninės nuosavybės teise ir santuokos metu iš bendrų sutuoktinių lėšų ir darbo buvo rekonstruotas į gyvenamąjį namą ir tokiu būdu iš esmės pagerintas, tačiau tokia statinio rekonstrukcija pripažinta savavališka statyba (civilinė byla e2-659-239-2015). Civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo nagrinėjimo metu ieškovei savavališką statybą įteisinus, Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 13 d. nutartimi civilinė byla pagal Valstybinės statybos inspekcijos ieškinį buvo nutraukta. Ieškovė pateikė duomenis, jog bylos dėl santuokos nutraukimo nagrinėjimo metu atliko veiksmus, susijusius su pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) savavališkos statybos padarinių pašalinimu ir šalinant savavališką statybą sumokėjo iš viso 3 119,18 Eur sumą. Reikalavimą dėl 1 559,59 Eur savavališkos statybos padarinių pašalinimo išlaidų priteisimo ieškovė reiškia CK 4.86 straipsnio 1 dalies pagrindu, pagal kurią bendraturčiai turi vienodas teises į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo solidariai apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms, jeigu jie nėra susitarę kitaip ar įstatymai nenustato ko kita. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. spalio 4 d. šalys ir kreditorė K. R. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį ieškovė besąlygiškai įsipareigojo iki 2013 m. spalio 4 d. sumokėti kreditorei 110 000 Lt (31 858 Eur) sumą. Vekselyje atsakovas pasirašė kaip laiduotojas. Byloje nėra duomenų, kad šalys vekselį būtų apmokėjusios nustatytu terminu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad kreditorė pagal minėtą vekselį, suėjus jo apmokėjimo terminui, įstatymo nustatytu terminu kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3-424/2016 santuoką tarp šalių nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir prievolę kreditorei K. R. pagal 2011 m. spalio 4 d. neprotestuotiną vekselį pripažino bendra šalių prievole. Atsakovui pateikus apeliacinį skundą ir prašant prievolę pagal 2011 m. spalio 4 d. neprotestuotiną vekselį pripažinti ieškovės asmenine prievole, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-4-603/2018 atsakovo apeliacinį skundą šioje dalyje atmetė ir Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3-424/2016 dalį dėl šalių prievolės kreditorei K. R. pagal 2011 m. spalio 4 d. neprotestuotiną vekselį pobūdžio paliko nepakeistą. Teismai konstatavo, kad vekselį pasirašė abi šalys: ieškovė kaip skolininkė, o atsakovas kaip laiduotojas, todėl nenuginčijus paprastu vekseliu įformintos prievolės, šią prievolę laikyti asmenine ieškovės prievole nėra pagrindo. Teismo sprendimo dalis dėl prievolės pagal 2011 m. spalio 4 d. neprotestuotiną vekselį kasacine tvarka nebuvo peržiūrima.
Dėl turto pagerinimo išlaidų priteisimo
23. Apeliantė (ieškovė) mano, jog teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 1.559,59 Eur savavališkos statybos padarinių pašalinimo išlaidų priteisimo. Šias išlaidas ieškovė patyrė jau po to, kai šalys faktiškai pradėjo gyventi skyrium, dalinant bendrą santuokinį turtą į šias išlaidas nebuvo atsižvelgta, todėl atsakovas vadovaujantis CK 4.86 straipsnio 1 dalies nuostatomis privalėjo solidariai apmokėti išlaidas bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, t. y. atlyginti ½ dalį ieškovės patirtų savavališkos statybos padarinių pašalinimo išlaidų.
24. Byloje nustatyta, kad Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Išnagrinėjęs šalių apeliacinius skundus Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. nutartimi pastatą - pagalbinį ūkio pastatą su gyvenamosiomis patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 114 400 Eur vertės) ir statinį - stoginę (malkinę), 2 150 Eur vertės, esančius (duomenys neskelbtini), pripažino šalių bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, priteisiant šiuos statinius ieškovės asmeninėn nuosavybėn, o iš ieškovės atsakovui atitinkamai 56 700,00 Eur ir 1 075,00 Eur pinigines kompensacijas už natūra negautas statinių dalis. Kasacine tvarka peržiūrėjęs civilinę bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. balandžio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. nutarties dalį, kuria iš ieškovės atsakovui priteista piniginė kompensacija už natūra negautų statinių dalis, pakeitė ir visą priteistą kompensaciją sumažino iki 38 850,00 Eur sumos, o kitą Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.
25. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė savavališkos statybos padarinių pašalinimo išlaidas (3 119,18 Eur), kurių ½ dalį prašo priteisti iš atsakovo, patyrė 2014-2016 metais (žr. skundžiamo sprendimo 6 p.). Taigi, nagrinėjamu atveju bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe valdomo statinio rekonstrukcijos įteisinimo išlaidas ieškovė patyrė nagrinėjant civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo, dėl to reikalavimai dėl minėtų išlaidų turėjo būti sprendžiami minėtoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad santuokos nutraukimas yra vienas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo pagrindų (CK 3.100 straipsnio 4 punktas), todėl, nutraukiant santuoką, be kitų privalomai spręstinų santuokos nutraukimo padarinių, turi būti išsprendžiamas ir bendro turto padalijimo klausimas (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis). Santuokos nutraukimo byloje teismas visais atvejais turi išspręsti santuokos nutraukimo padarinius, tarp jų ir padalyti bendrą santuokinį turtą, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės nuosavybės pabaiga.
26. Minėta, jog visi sutuoktinių bendro turto padalinimo klausimai turi būti išspręsti būtent santuokos nutraukimo byloje. Be kita ko, nutraukiant santuoką, sprendžiama ir dėl sutuoktinio teisės į kompensaciją, kai bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė buvo įsigyta (padidinta jos vertė) panaudojant sutuoktinio asmenines lėšas, patirtos atitinkamos išlaidos ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju būtent santuokos nutraukimo byloje galėjo būti sprendžiama dėl ieškovės teisės į kompensaciją dėl išlaidų, susijusių su bendru turtu. Šiuo aspektu pritartina pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog nepagrįsti ieškovės argumentai, kad ieškovė, nepasinaudojusi galimybe šių išlaidų santuokos nutraukimo byloje, turi teisę jos reikalauti po santuokos nutraukimo, remdamasi CK 4.86 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Priešingas teisės normų aiškinimas paneigtų CK 3 knygoje įtvirtintų taisyklių, kad nutraukiant santuoką turi būti išspręsti sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimai, esmę, neatitiktų teisėtų lūkesčių principo, sudarytų sąlygas pažeisti tiek pačių sutuoktinių, tiek kitų asmenų interesus. Šioje byloje tarp šalių kilusius ginčus teismai nagrinėjo gana ilgą laiką ir vertino visą turtą ir išlaidas ir atitinkamai priteisė atitinkamo dydžio kompensaciją atsakovui už ieškovei atitinkančią turto dalį, įvertinant ir visas išlaidas, tarp jų ir turto pagerinimo išlaidas, kurias ieškovė jau po santuokos nutraukimo prašo padalinti tarp šalių.
27. Pažymėtina, jog tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje, pagal kurią visi santuokos nutraukimo padarinių klausimai turi būti sprendžiami toje pačioje byloje kaip ir santuokos nutraukimas ir tik išimtiniais atvejais galimas tokių reikalavimų sprendimas atskiroje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2011). Tokia pozicija grindžiama nuostata, kad tik visus klausimus sprendžiant kompleksiškai galima tinkamai išsiaiškinti ir nuspręsti dėl visų santuokos nutraukimo padarinių, nes šių klausimų sprendimas dažnai tarpusavyje glaudžiai susijęs ir gali turėti įtakos sprendžiant dėl turto padalijimo tarp buvusių sutuoktinių.
28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, be kita ko, pastebi, jog šiuo konkrečiu atveju nėra išskirtinių aplinkybių, dėl kurių ieškovė negalėjo tokio pobūdžio reikalavimus reikšti santuokos nutraukimo byloje. Priešingai, Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra pažymėta, kad įteisindama savavališką statybą ieškovė vengė rekonstruotą statinį registruoti Nekilnojamojo turto registre. Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovės pavėluotas savo teisių gynimas, susijęs išimtinai su pačios apeliantės sąmoningais veiksmais, dėl to visiškai pagrįstai šis ieškovės reikalavimas buvo atmestas.
Dėl atsakovo prievolės pagal vekselį
29. Prievolės solidarumas reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek abu sutuoktiniai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti. Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 straipsnio 6 dalis).
30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių solidariųjų prievolių, yra išaiškinęs, jog nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nekeičiamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).
31. Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis.). Pagal kasacinio teismo praktiką toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018).
32. Apelianto (atsakovo) teigimu, teismas priteisdamas iš atsakovo ieškovei 15 929,30 Eur solidarios prievolės K. R. įvykdymo išlaidų, klaidingai aiškino CK 6.6 straipsnio nuostatas dėl solidarios prievolės vykdymo, netinkamai taikė CK 6.9 straipsnio 1 dalies teises normą ir nepagrįstai netaikė imperatyvias CK laidavimo instituto teisės normas. Nurodo, kad pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas gali turėti teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį tik tuo atveju jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis. Šiuo atveju, sutinkamai su paminėta teisės norma, dėl bendros solidarios prievolės „ko kitą“ nustato būtent CK (įstatymo) laidavimo instituto teisės normos ir šalių pasirašyta 2011 m. spalio 4 d. sutartis pavadinta vekseliu, kur atsakovas pasirašė kaip laiduotojas ir atitinkamai tiek ieškovė, tiek ir kreditorė sutiko, kad bendroje solidarioje prievolėje atsakovas būtų laiduotoju.
33. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su apelianto argumentais, visų pirma pažymi, jog priešingai nei teigia atsakovas, šalių solidari prievolė jau yra nustatyta įsiteisėjusiame teismo sprendime (2016 m. rugpjūčio 30 d. Trakų rajono apylinkės teismo sprendimas), kuriame aiškiai nurodyta, jog prievolė K. R. pagal 2011 m. spalio 4 d. neprotestuotiną vekselį pripažinta bendra R. P. ir V. P. prievole. Dėl to atmestini, kaip visiškai nepagrįsti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su laidavimo institutu ir kita, kadangi nepriklausomai nuo buvusių teisinių santykių, prievolė laikoma solidaria nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CPK 18 straipsnis).
34. Kadangi byloje nustatyta, kad ieškovė visą prievolę yra atlyginusi, ji turi teisę regreso tvarka reikalauti iš atsakovo, kaip paskolos bendraskolio, to, ką ji pati įvykdė, atskaičius jai pačiai tenkančią prievolės dalį. Todėl atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovės reikalavimas dėl 15 929,30 Eur skolos priteisimo regreso tvarka yra visiškai pagrįstas (CK 6.6 straipsnio 5 dalis).
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
35. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios atlieka kompensavimo funkciją ir skatina skolininką įvykdyti teismo sprendimą kaip įmanoma greičiau. Skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo atsiranda iš įstatymo. Šios procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007).
36. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo ieškovė ieškinyje nepareiškė, todėl jos žodinio reikalavimo netenkino.
37. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai netenkino prašymo dėl procesinių palūkanų priteisimo. Nurodo, jog nors skundžiamame sprendime nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 ir nurodė, kad prašymas priteisti procesines palūkanas privalo būti pareikštas raštu, tačiau toje pačioje nutartyje taip pat nurodyta, kad žodžiu pareikšto prašymo priteisti procesines palūkanas išnagrinėjimas teisme nelaikytinas tokiu proceso teisės normų pažeidimu, kuris lemtų teismo sprendimo priteisti procesines palūkanas panaikinimą.
38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais apeliantės teiginiais pažymi, jog prašymas dėl visų reikalavimų, tarp jų ir procesinių palūkanų priteisimo turi būti rašytinis (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tai nėra savitikslis reikalavimas, taip siekiama užtikrinti teisinį tikrumą, sudaryti galimybę kitai šaliai atsiliepti į tokį prašymą, dėl to tokie prašymai turi būti pateikti raštu, nepaisant to, jog teisės aktuose tiesiogiai nenurodyta, kad toks prašymas priteisti procesines palūkanas privalo būti pareikštas tik raštu.
39. Teisėjų kolegija nurodo, jog cituojamojoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje taip pat konstatuota, jog žodžiu pareikšto prašymo priteisti procesines palūkanas išnagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nelaikytinas tokiu proceso teisės normų pažeidimu, kuris lemtų teismo sprendimo priteisti procesines palūkanas panaikinimą, tačiau nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, o šiuo konkrečiu atveju, ieškovė, atstovaujama profesionalaus teisininko, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prašymą priteisti procesines palūkanas pateikė tik per baigiamąsias kalbas, taip apribojant kitai šaliai galimybę dėl jo išsamiai pasisakyti. Apibendrinant nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo.
40. Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės skundžiamo teismo procesinio sprendimo dalių teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
41. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantai nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantų teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinius skundus atmeta, o skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
42. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
20. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu ieškovės ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, apeliantų bylinėjimosi išlaidos, patirtos rengiant apeliacinius skundus ir atsiliepimus į juos, nepriteisiamos.
43. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
44. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.