Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro Valento Gritės (toliau – ir prokuroras) ir nuteistojo M. B. gynėjo advokato Viktoro Firsovo apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį – 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros su:

1) įpareigojimu per 8 (aštuonis) mėnesius nuo bausmės atlikimo pradžios neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktas);

2) įpareigojimu visą bausmės atlikimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje (BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas);

3) įpareigojimu 6 (šešis) mėnesius nuo bausmės atlikimo pradžios būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., išskyrus jei tai susiję su darbu ar gydymusi sveikatos priežiūros įstaigose (BK 48 straipsnio 6 dalis);

4) įpareigojimu visą bausmės atlikimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 48 straipsnio 6 dalis).

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas M. B. taikyto laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – laikas nuo 2023 m. balandžio 20 d. 14.47 val. iki 2023 m. spalio 18 d., vieną laikino sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms, ir M. B. laikytas atlikusiu bausmę.

M. B. paskirtas kardomąsias priemones – intensyvią priežiūrą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuspręsta panaikinti.

M. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Be to, skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 15 d. nuosprendžiu M. B. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 241 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą nuspręsta iš M. B. nepriteisti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl nuteistojo M. B. gynėjo apeliacinio skundo

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies turinio teisinis reglamentavimas nuosekliai įtvirtintas BPK 305 dalies 1-4 punktuose. BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktuose nustatyta, kad išteisinamajame nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. Sisteminis šių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų aiškinimas leidžia spręsti, kad teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo turi būti grindžiamos laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių ištirtais įrodymais. Nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo ir teisingumo, o teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir priimtų sprendimų išsamiu argumentavimu. Pažymėtina, kad nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei tinkamai įvertintais įrodymais. Tik laikantis BPK reikalavimų nustačius teisinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes galimas tinkamas baudžiamosios atsakomybės klausimų išsprendimas, taigi ir teisėto nuosprendžio priėmimas.

30. Antai, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų pareigūnų D. P. ir P. M. parodymais suabejojo pirmiausia dėl to, kad sulaikymo ligoninės palatoje metu pareigūnas P. M. buvo išjungęs vaizdo registratorių ir jį įjungė tik po sulaikymo, nors, pasak teismo, išteisintajam išėjus iš tualeto turėjo būti pasiruošęs jį įjungti ir po M. B. išėjimo iš tualeto turėjo tam porą minučių. Tuo tarpu D. P. parodymus teismas įvertino kaip nenuoseklius dalyje dėl aplinkybės, ar M. B., iš karto išėjęs iš tualeto ar pabuvęs prie kriauklės gana ilgai (apie 2–3 minutes), prieš jį panaudojo fizinį smurtą. Be to, teismas, vertindamas pirmiau paminėtų liudytojų parodymus, svarbiais pripažino kalėjime fiksuotus vaizdo įrašus, kuriais remdamasis nustatė, jog pareigūnas P. M. pakeltu tonu bendrauja su kaltinamuoju, vartoja necenzūrinius žodžius dėl jo veiksmų (susižalojimo), pakeltu tonu su M. B. bendrauja ir kiti pareigūnai, grasina, kad jei nenustos atitinkamai elgtis, prirakins prie grotų. Pastarąsias aplinkybes, liudytojų parodymų patikimumo vertinimo aspektu, pirmosios instancijos teismas įvertino kaip rodančias, kad tarp M. B. ir kai kurių pareigūnų dėl kaltinamojo elgesio buvo susiklosčiusi konfliktinė situacija, atitinkamai galima suprasti, jog šią aplinkybę teismas įvertino kaip rodančią liudytojų parodymų nepatikimumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka.

31. Pažymėtina, kad esminėse detalėse liudytojų P. M. ir D. P. parodymai proceso eigoje išliko nuoseklūs, jie tam tikrose detalėse vieni kitus papildo ir detalizuoja, jais atskleistas BK 241 straipsnio 2 dalies būtinas objektyvusis šią veiką kvalifikuojantis požymis – smurto prieš sargybą (šiuo atveju pareigūną D. P., kuris teigė patyręs fizinį skausmą) panaudojimas ir nėra pagrindo juos vertinti kaip nepatikimus. Antai, apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas P. M. parodė, kad bylai reikšmingoje vietoje M. B. apie 2 val. nakties pasiprašė į tualetą ir tuo metu P. M. išjungė vaizdo registratorių. Taip buvo padaryta, nes M. B. naudojosi tualetu. Tualeto durys buvo atidarytos, nes kaltinamasis buvo neprognozuojamas. Tualetas buvo toje pačioje patalpoje ir, M. B. išėjus iš tualeto, jo kolega D. P. stovėjo prie pat išėjimo durų, arčiau durų rankenos, o P. M. – prie lango. M. B., išėjęs iš tualeto (gal po minutės), priėjo prie kriauklės ir iš dešinės alkūnės sudavė kolegai (D. P.) į pilvo sritį ir norėjo pabėgti išėjimo link. Kai M. B. pasipriešino, jis buvo užlaužtas, panaudotos dujos ir liudytojas įjungė vaizdo registratorių. Liudytojas P. M. davė iš esmės tokius pačius parodymus ikiteisminio tyrimo metu (3 t., b. l. 46–49). Tuo metu liudytojas D. P., apklausiamas teismo posėdyje, parodė, kad bylai reikšmingoje vietoje kaltinamasis užsinorėjo į tualetą, palata buvo nedidelė, liudytojas apžiūrėjo, kad nėra išėjimo iš kitos pusės, todėl M. B. buvo atrakinti antrankiai, buvo nuimtas antrankis nuo dešinės rankos, tai padarė P. M. D. P. stovėjo prie durų (neatsimena, kurioje pusėje buvo durų rankena), o P. M. – prie lovos ir lango. M. B. tualete buvo ilgai (durys buvo pridarytos), kitų durų nebuvo, todėl jis negalėjo išbėgti. Tikriausiai D. P. pamiršo įjungti vaizdo registratorių arba neturėjo jo. Kaltinamasis išėjo iš tualeto (D. P. tuo metu išėmė dujų balionėlį ir laikė jį taip, kad M. B. nematytų), pradėjo plauti rankas, prie kriauklės buvo ilgai (apie 2–3 minutes), apsižiūrėjo ir bandė bėgti. M. B. smūgiavo alkūne D. P. į pilvo šoną, o liudytojas panaudojo dujas, kaltinamasis nepriėjo iki durų rankenos, buvo paguldytas ant grindų, P. M. uždėjo jam antrankius. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. P. davė lakoniškesnius parodymus ir, be kita ko, nurodė, kad suimtajam M. B. išėjus iš tualeto, kaltinamasis alkūne smogė jam į pilvą ir bandė bėgti pro palatos duris, tačiau jo veiksmai nedelsiant buvo nutraukti, panaudojus ašarines dujas ir kovinių imtynių veiksmus bei paguldant suimtąjį ant žemės (3 t., b. l. 52-53).

32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo pateiktas liudytojo D. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų vertinimas kaip nenuoseklių vien dėl to, kad jis tyrimo metu nurodė, kad M. B. iš karto išėjęs iš tualeto jam sudavė, o teisme teigė, kad sudavė pabuvęs prie kriauklės gana ilgai (apie 2–3 minutes), nėra visiškai teisingas. Išties, ikiteisminio tyrimo metu liudytojo D. P. parodymai abstraktesni, juose nėra akcentuojama aplinkybė, jog M. B. išėjęs iš tualeto kurį laiką prie kriauklės plovė rankas, t. y. šis kaltinamojo M. B. veiksmas liudytojo parodymuose praleistas (3 t., b. l. 52-53). Vis tik tai nedaro liudytojo parodymų nepatikimais, kadangi visumoje įvykių seka iš jo parodymų aiški, t. y. smūgį jis teigė patyręs po to, kai M. B. išėjo iš tualeto juo pasinaudojęs. Kita vertus, apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas D. P. nurodė aplinkybę, kad M. B. išėjęs iš tualeto pradėjo plauti rankas, apsižiūrėjo ir bandė bėgti. Pastebėtina, kad liudytojai buvo apklausiami po vieną teismo posėdžių salėje, todėl nėra pagrindo manyti, kad liudytojas galėjo žinoti liudytojo P. M. parodymų esmę ir tik dėl to papildyti savo teisme duodamus parodymus tokia aplinkybe. Be to, būtent teisme duoti liudytojo D. P. parodymai atitinka tiek liudytojo P. M., tiek paties M. B. parodymus apie tai, kad jis išties išėjęs iš tualeto plovėsi rankas. Taigi, ši aplinkybė, net jei ir vertinti ją kaip liudytojo D. P. nurodytą nenuosekliai, apskritai neturi esminės reikšmės vertinant šio liudytojo parodymų patikimumą dalyje dėl smurto panaudojimo ir bandymo pabėgti. Pastebėtina, kad liudytojų parodymai neesminėse detalėse gali skirtis, jie gali skirtingu laiku skirtingai atsiminti, suvokti kai kurias aplinkybes (pvz. turėti skirtingą laiko pojūtį), sąžiningai klysti dėl kai kurių aplinkybių. Vis tik, tokios menkai reikšmingos aplinkybės, esant kitiems jas patvirtinantiems įrodymams, nedaro liudytojo parodymų nepatikimais visumoje. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tas faktas, jog liudytojas pareigūnas P. M. išjungė vaizdo registratorių ir M. B. išėjus iš tualeto nedelsiant jo neįjungė, o tai padarė tik po sulaikymo, atsižvelgus į gana nuoseklų jų parodymų turinį, nedaro nei liudytojo D. P., nei liudytojo P. M. parodymų nepatikimais. Pažymėtina, apklausiamas teisme liudytojas P. M. aiškiai nurodė priežastį, kuri nulėmė, kad įvykio metu jis išjungė vaizdo registratorių, t. y. tai, kad kaltinamasis M. B. turėjo naudotis tualetu. Pažymėtina, kad vaizdo registratorių privalomas naudojimas nustatytas įvykio metu galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2021 m. vasario 3 d. Nr. V-43 įsakymo „Dėl tarnybinių vaizdo registratorių naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 5 punkte, kurio 5.5. papunktyje nustatyta, kad vaizdo registratoriai privalomai naudojami bendraujant su suimtaisiais (nuteistaisiais), išskyrus individualių pokalbių metu, kai yra sprendžiamos suimtojo (nuteistojo) asmeninės problemos, suteikiama medicininė, psichologinė pagalba, ar siekiant užtikrinti pokalbio konfidencialumą. Tuo tarpu minėto aprašo 6.4. papunktyje nustatyta, kad draudžiama vaizdo registratorius naudoti patalpose, kuriose asmuo tikisi visiško privatumo, t. y. tualetuose, dušuose, prausyklose ir pan., jei tuo metu jose yra suimtieji (nuteistieji), išskyrus atvejus, kai yra žinoma, kad suimtieji (nuteistieji) šiose patalpose daro teisės ar režimo pažeidimą. Šiuo atveju, viena vertus, M. B. buvo saugomas ligoninės palatoje, įvykis vyko antrą valandą nakties, todėl iš esmės pareigūnai palatoje su kaltinamuoju buvo siekdami užtikrinti, jog jis nepasišalintų ir savęs nežalotų, o ne bendravimo tikslu, kaip tai numatyta 5.5. papunktyje. Maža to, atvejis atitinka 5.5. papunktyje numatytą išimtį, kadangi sudarymas galimybės naudoti privačia vieta – tualetu, iš esmės laikytinas suimtojo asmeninės problemos sprendimu, be to, šiuo atveju situacija atitiko ir aprašo 6.4. papunktyje numatytą situaciją, kadangi M. B. pasiprašė į tualetą, kur turi teisę tikėtis visiško privatumo. Taigi, pirmosios instancijos teismo pareigūnams keltas reikalavimas visą šį laikotarpį naudoti vaizdo registratorių ar teismo akcentuota pirmiau minėtame teisės akte nenumatyta pareiga pareigūnui būti pasiruošusiam iš karto įjungti vaizdo registratorių, kai asmuo išeis iš tualeto, nėra teisiškai pagrįsti. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės sudaro prielaidas visais atvejais, kai pareigūnai neįjungia vaizdo registratoriaus, jų parodymus vertinti kaip nepatikimus, kas, nesant jokių kitų reikšmingų liudytojo nurodomas aplinkybes paneigiančių įrodymų, nesuderinama su BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimais. Kartu pažymėtina, jog net nevertinant to, kad pirmiau paminėtas lokalus teisės aktas iš esmės nagrinėjamu atveju nekėlė pareigūnams reikalavimo visą laiką būti įjungus vaizdo registratorių, net ir tuo atveju, jei pareigūnas išties išjungė vaizdo registratorių prieš M. B. naudojantis tualetu, pati faktinė situacija, kai M. B. pasiprašė į tualetą, kur tikėjosi privatumo iki jo išėjimo iš jo ir rankų plovimo, nebuvo tokia, kurioje pareigūnas galėjo nukreipti dėmesį nuo suimtojo ir užsiimti vaizdo registratoriaus įjungimu. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog iš esmės nuo pat sulaikymo pradžios iki suimtojo M. B. pristatymo į gydymo įstaigą šis asmuo ėmėsi save žaloti, iš vaizdo įrašo T11_VPT01120230423001658_0008 matyti, kad M. B. kameroje bandė kartis, buvo susižalojęs lytinį organą dar iki sulaikymo, ketino šokti per langą iš savo buto, niokojo įstaigos, kurioje buvo patalpintas, turtą. Antai iš 2023 m. gegužės 12 d. Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo rašto, kuriame aprašyti pataisos įstaigos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, matyti, jog M. B. strypu sudaužė langą, elgėsi agresyviai, reikalavo vežti medicininei ekspertizei, nes nori pakliūti į Baltarusiją, vėliau ne kartą save žalojo (rankas, lytinį organą), teigė, kad prarijo skutimosi peiliuką. Jau po nagrinėjamo įvykio M. B. sugadino daug pataisos įstaigos inventoriaus, grasino pareigūnams stiklo šuke, teigė, kad save žalos, metė į pareigūną metalinę lovos dalį ir sužalojo pareigūną, dar vėliau vėl save žalojo (2 t., b. l. 181-182). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė tiek vertindamas liudytojų P. M. ir D. P., tiek paties kaltinamojo M. B. parodymų patikimumą. Pažymėtina, kad kaltinamojo M. B. elgesys jį sulaikius bei po nagrinėjamo įvykio taip pat rodo, kad jis buvo agresyvus, linkęs niokoti turtą ir žaloti pareigūnus, todėl M. B. prieš naudojantis tualetu nuėmus antrankius, P. M. neturėjo koncentruotis į vaizdo registratoriaus įjungimą, o turėjo sutelkti dėmesį į agresyvų suimtąjį, kuris plovėsi rankas nesurakintas antrankiais. Nors teismas pažymi, kad vaizdo registratoriui įjungti P. M. turėjo apie 2 minutes, tačiau pažymėtina, kad asmenys turi skirtingą laiko suvokimą ir šiuo atveju nėra visiškai aišku, kiek iš tikro laiko užtruko prie kriauklės M. B. Nepaisant to, net ir dviejų minučių laikotarpis yra pakankamas asmeniui imtis pabėgimo veiksmų, kas šiuo atveju ir įvyko, todėl logiška, kad pareigūnai nenukreipė nuo jo viso dėmesio ir neskyrė laiko gretutiniams ir nesvarbiausiems veiksmams, kas šiuo atveju iš esmės buvo viena iš priežasčių, jog buvo užkardytas M. B. pabėgimas. Kartu pažymėtina, kad nedidelėje palatoje pavartodamas dujas liudytojas D. P. aiškiai suvokė, kad jų poveikį pajus ne tik kaltinamasis M. B., bet ir jis pats bei jo kolega, kas beje užfiksuota ir vaizdo įraše T11_VPT01120230423021806_0009, kuriame matyti, jog liudytojas P. M. patiria stiprius nemalonius ašarinių dujų sukeltus pojūčius. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nėra įtikinama, kad pareigūnas, suvokdamas galimas savo elgesio pasekmes, panaudodamas ašarines dujas, sukeltų padarinius savo kolegos sveikatai be priežasties, t. y. nesant tam realaus poreikio, o jo kolega jam dėl to nereišktų jokių pretenzijų. Atitinkamai pirmiau aptartos aplinkybės, vertinant jas visumoje, BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina teisėjų vidinį įsitikinimą tuo, kad būtent liudytojai P. M. ir D. P. apklausiami teisme davė patikimus ir materialią tiesą atitinkančius parodymus.

33. Kartu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo akcentuojama iki nagrinėjamos veikos padarymo buvusi konfliktinė situacija pataisos įstaigoje, nesudaro pagrindo vertinti liudytojų P. M. ir D. P. parodymų kaip nepatikimų. Antai, išties iš pirmosios instancijos teismo paminėtų vaizdo įrašų galima girdėti pareigūnų susierzinimą dėl išteisintojo elgesio save žalojant, taip pat kartais pakeltą toną ir necenzūrinius žodžius bei grasinimą prirakinti antrankiais prie grotų. Vis dėlto, toks pareigūnų elgesys, nors iš dalies moraliai nėra tinkamas (pvz. necenzūrinių žodžių ar pakelto tono aspektu), tačiau nulemtas būtent kaltinamojo M. B. elgesio, kai jis save žaloja neaiškiu aštriu daiktu, kurį slepia nežinomoje vietoje, bando pasikarti ant kameros grotų, niokoja turtą. Taigi, pareigūno P. M. bei kitų pareigūnų pakeltas tonas ir grasinimas prirakinti prie grotų iš esmės išsakytas ne siekio smurtauti prieš M. B., o siekiant tinkamai įvykdyti savo pareigas, užtikrinti adekvatų sulaikytojo elgesį, taip pat siekiant apsaugoti jį patį nuo sužalojimų, kadangi prirakintas antrankiais prie grotų jis savęs žaloti negalėtų. Pažymėtina, kad byloje pateiktuose vaizdo įrašuose nefiksuotas joks pareigūnų smurtas ar grasinimas panaudoti smurtą, sumušti nuteistąjį, padaryti jam kokius nors sužalojimus. Pareigūnų išsakytos pastabos yra ne asmeninio pobūdžio, o nulemtos tarnybos pareigų atlikimo, siekiant tvarkos pataisos įstaigoje ir siekiant apsaugoti patį suimtąjį nuo susižalojimo. Maža to, iš paminėtų vaizdo įrašų matyti, kad keiksmus pataisos įstaigoje vartojo P. M., tačiau įvykio vietoje ašarines dujas prieš M. B. panaudojo D. P., taigi, net jei vertinti, kad pareigūno P. M. ir suimtojo M. B. santykiai buvo konfliktiški, tai tokios išvados dėl D. P. daryti nėra pagrindo. Kita vertus, ir pats M. B. nenurodė buvus kokiems nors konfliktams įvykio vietoje – palatoje, išskyrus tai, kad prieštaringai vieną kartą teigė, jog ašarinės dujos jam papurkštos be priežasties, kitą kartą nurodė, kad ašarinės dujos papurkštos, nes D. P. nepatiko, kaip jis padavė pastarajam rankšluostį.

34. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino išteisintojo M. B. paaiškinimus, kad jis neketino niekur bėgti, kad to negalėjo padaryti dėl savo sveikatos būklės (dėl praryto aštraus svetimkūnio), nes jis negalėjo judėti, jį vežė vežimėliu, jis jautė skausmą ir pan. kaip patikimus ir nepaneigtus. Pažymėtina, kad iš 2023 m. gegužės 12 d. Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo rašto, tarnybinių pranešimų bei 2023 m. birželio 13 d. vaizdo įrašų apžiūros protokolo matyti, jog M. B., be kita ko, reikalavo vežti jį medicininei ekspertizei, nes nori pakliūti į Baltarusiją (2 t., b. l. 181-182; 3 t., b. l. 22-24, 25, 40-41). Tuo tarpu iš vaizdo įrašo T11_VPT01120230422235702_0007 matyti, kad M. B. pareigūnui nesako, su kuo save žaloja, klausia, kodėl jis yra laikomas, pareigūnas jam aiškina, kad ne kalėjimo pareigūnai jį čia patalpino ir negali paleisti, nes jį sulaikė policija. Taigi, iš įrašo aišku, jog M. B. siekia būti paleistas į laisvę ir turi motyvą pasišalinti iš sulaikymo vietos bei patekti į kitą vietą, iš kurios jam pasišalinti bus lengviau. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokią išvadą BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina ir jau nagrinėjamo įvykio Laisvės atėmimo vietų ligoninėje medicininiuose dokumentuose fiksuotas M. B. elgesys, kai jis ir toliau neilgai trukus po veikos medikų reikalauja grąžinti jį į Baltarusiją, reikalauja tuoj pat paleisti jį į laisvę (2 t., b. l. 178-179). Vertinant paties išteisintojo elgesį sistemingai save žalojant neaiškiu daiktu, kurio jis pareigūnams nepateikia, tačiau pas jį kiekvieną kartą atsiranda vis nauji sužalojimai, taip pat sužalojimų paviršinį pobūdį, kuris rimtų sveikatos sutrikdymų nesukelia, o galiausiai ir faktą, jog M. B. nurodo, jog neva šį aštrų daiktą prarijo, spręstina, kad būtent tokiu būdu jis siekė patekti į gydymo įstaigą, tikėdamasis, jog bus lengviau iš ten pasišalinti. Teisėjų kolegija, vertindama byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog išties M. B. ne prarijo aštrų daiktą, o jį į savo organizmą patalpino per išangę, o tai svarbi aplinkybė vertinant, ar suimtasis, mažai rizikuodamas sveikata dėl svetimkūnio, siekė patekti į kitą mažiau saugomą aplinką bei bandyti pabėgti iš tokios sulaikymo vietos. Pirmiausia šiuo aspektu pažymėtina, kad liudytojai P. M. ir D. P. apklausiami teisme parodė, jog gydymo įstaigoje laukė, kol bus atliktas rentgenas, laukė atsakymo [...] chirurgas nustatė, kad kažkoks daiktas yra labai arti M. B. išeinamosios angos, atrodo, tai buvo peilio geležtė [...] jis neprarijo, tai buvo iš kitos pusės įsidėta, nes buvo pora centimetrų iki išeinamosios angos. Iš esmės analogiškai teigė ir liudytojas D. P., kuris parodė, jog konvojuotas į ligoninę buvo, nes pjaustėsi ir geležtę buvo prarijęs, bet iš ties buvo ją įsikišęs į išangę. Pažymėtina, kad iš 2023 m. balandžio 23 d. 4.47 val. stacionaro epikrizės matyti, kad rentgeno tyrimo duomenimis nustatyta, jog M. B. dubens srityje, ties kryžkaulio apatiniais segmentais iš kairės pusės, plonųjų žarnų/riestinės žarnos projekcijoje stebimas svetimkūnis (pan. britvutė), tačiau neatmestina ir riestinės žarnos lokalizacija (2 t., b. l. 145). Viešai prieinamoje informacijoje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje nurodoma, kad riestinė gaubtinė žarna pereina į tiesiąją žarną, kuri atsiveria į išangę (https://www.vle.lt/straipsnis/zarnynas/). Taigi, sugretinus liudytojų P. M. ir D. P. parodymus apie informaciją, gautą iš medikų, ir rentgeno tyrimo duomenis, matyti, kad svetimkūnis išties aptiktas netoli kaltinamojo M. B. išeinamosios angos. Pažymėtina, kad pats M. B. apklausiamas teisme parodė, jog bendraujant su gydytoju, šis jam nurodė, jog pavojingiausia, kai metalinis daiktas slenka žarnynu, kai yra viršutinėje dalyje (iki skrandžio). Pasak daktarų, tai vyksta iki dviejų parų, tomis dienomis turi asmuo gulėti, negalima vaikščioti, po to daiktas būna skrandyje. Vis tik, pažymėtina, kad M. B. save žalojo ir metalinį daiktą tariamai prarijo neilgai trukus prieš jo konvojavimą 2023 m. balandžio 23 d. 0.05 val. į VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę. Antai, iš byloje esančio vaizdo įrašo, pavadinimu T11_VPT01120230422232838_0006 matyti, kad dar 2023 m. balandžio 22 d. 23.27 val. M. B. jokių teiginių apie prarytą daiktą nieko nenurodė ir nebuvo stipriai susižalojęs. Iš vaizdo įrašo T11_VPT01120230422235702_0007 matyti, kad 23.54 val. M. B. susižalojęs stipriau ir į pareigūno klausimą „kuo tu pjaustaisi?“, atsako „aš prarijau“. Pažymėtina, kad rentgeno tyrimas VšĮ Vilniaus universitetinėje ligoninėje M. B. atliktas prieš 2023 m. balandžio 23 d. laikotarpyje nuo 1.47 val. iki 3.14 val., kai buvo aprašytas medicininiuose dokumentuose (2 t., b. l. 145). Taigi, nuo daikto prarijimo iki tyrimo atlikimo praėjo apie dvi su trupučiu valandos. Kaip jau minėta, svetimkūnis aptiktas plonųjų žarnų/riestinės žarnos projekcijoje, neatmestina ir riestinės žarnos lokalizacija. Remiantis paminėta Visuotinės lietuvių enciklopedijos informacija, tiek plonosios žarnos, tiek riestinė žarna yra apatinėje kūno dalyje už skrandžio, arti išeinamosios angos. Sugretinus pirmiau paminėtas aplinkybes, tarp jų ir kaltinamojo atliktų veiksmų (žalojimosi ir svetimkūnio patekimo į jo kūną) laiką, paties M. B. bendravimo su medikais patirtimi paremtus paaiškinimus apie svetimkūnio keliavimo organizme laiką, šio svetimkūnio lokalizaciją, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pakankamai pagrindo manyti, jog M. B. žarnyne svetimkūnis atsirado ne jį prarijus, o įsidėjus į jį pačiam per išangę, kadangi pats M. B. nurodė, jog jam buvo paaiškinta, jog svetimkūnis žarnynu keliauja apie dvi paras, o šiuo atveju svetimkūnio patekimą į kūną ir rentgeno atlikimą skyrė vos apie dvi valandos. Kitaip tariant, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokioje situacijoje svetimkūnis per tokį trumpą laiką negalėjo praeiti pro skrandį ir visą žarnyną bei nukeliauti iš esmės iki išeinamosios angos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pats M. B. žinojo, kad svetimkūnį ne prarijo, o įsidėjo į išeinamąją angą, atitinkamai suvokė, kad tokiu būdu į kūną patekęs svetimkūnis nekelia tokio pavojaus, kaip jį prarijus. Kaip jau minėta anksčiau, iš vaizdo įrašų matyti, kad po svetimkūnio tariamo prarijimo M. B. iš pataisos įstaigos į gydymo įstaigą išvyko eidamas išsitiesęs ir savarankiškai be jokių tariamai praryto svetimkūnio keliamo skausmo išraiškų. Taigi, esant pirmiau aptartoms aplinkybėms spręstina, jog M. B. parodymai apie tai, kad jis neketino bėgti nuo jį saugančių pareigūnų, nes tai jam trukdė jo sveikatos būklė, nepagrįsti. Juo labiau, kad iš bylos medžiagos matyti, kad jokia operacija M. B. nebuvo daroma, svetimkūnis darant medicininę intervenciją nebuvo šalinamas, ką apklausiamas teisme parodė ir pats išteisintasis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios pirmiau šio nuosprendžio 34 punkte aptartos aplinkybės, kartu su liudytojų D. P. ir P. M. parodymais, ne tik paneigia išteisintojo teiginius, bet ir atskleidžia būtinąjį BK 241 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymį – tiesioginę tyčią pabėgti iš sulaikymo vietos.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau išdėstytos faktinės aplinkybės, liudytojų D. P. ir P. M. pakankamai nuoseklūs ir patikimi parodymai, byloje susiklosčiusi faktinė situacija, paties M. B. elgesys iki įvykio, įvykio metu ir po jo, yra pakankami išvadai, kad M. B., būdamas suimtas, pasikėsino pabėgti pavartodamas smurtą prieš pareigūną, kuris vykdė M. B. konvojavimą, t. y. jis, būdamas suimtas ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-14112-23, 2023 m. balandžio 23 d., apie 0.05 val., greitosios medicinos pagalbos automobiliu konvojuotas Vilniaus kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus specialistų D. P. ir P. M. į VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, esančią Vilniuje, Šiltnamių g. 29, ir patalpintas į vienvietę palatą Nr. A815, apie 2.10 val., pasiprašęs į tualetą, o jam leidus nueiti, išeidamas iš tualeto patalpos, tyčia pavartodamas smurtą, t. y. alkūne suduodamas D. P. į pilvą, pasikėsino pabėgti pro palatos Nr. A815 duris, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes iš karto panaudojus ašarines dujas ir kovinių imtynių veiksmus, buvo sulaikytas Vilniaus kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus specialistų D. P. ir P. M. Tokiomis teisėjų kolegijos nustatytomis aplinkybėmis kaltinamojo M. B. padaryta veika kvalifikuotina ne pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 241 straipsnio 1 dalį bei 286 straipsnį, kaip kaltinamajame akte nurodė prokuroras, o kaip nusikaltimas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 241 straipsnio 2 dalyje.

Dėl M. B. skirtinų bausmių

36. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

37. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

38. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

39. Pažymėtina, kad šiuo nuosprendžiu naikinama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria M. B. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 241 straipsnio 1 dalį bei 286 straipsnio 1 dalį ir šioje kaltinimo dalyje priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo M. B. pripažįstamas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 241 straipsnio 2 dalį, todėl už šios nusikalstamos veikos padarymą jam skirtina bausmė.

40. BK 241 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki penkerių metų. Teisėjų kolegija, skirdama M. B. bausmę už BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 241 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, vadovaujasi BK 41, 54 ir 61 straipsniuose numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Pirmiausia BK 54 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų taikymo kontekste atsižvelgiama į M. B. padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, t. y. jis padarė tyčinę, apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis) priskiriamą nusikalstamą veiką, į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (smurtas panaudotas prieš pareigas vykdžiusį pareigūną), į realiai kilusius padarinius – t. y. pareigūno sveikatai rimtų padarinių nekilo, tik sukeltas fizinis skausmas. Taigi, rūšinis veikos pavojingumas nepasižymėjo išskirtinumu. Nusikaltimas nebaigtas, nes nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kas taip pat vertintina nustatant skirtinos bausmės dydį (BK 54 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Nusikaltimo tikslas buvo pasišalinti iš sulaikymo vietos ir taip iš esmės išvengti atsakomybės už savo kitą nusikalstamą veiką (BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Laikantis BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų, vertintina ir M. B. asmenybė – anksčiau Lietuvos Respublikoje nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn (3 t., b. l. 159), vieną kartą trauktas administracinėn atsakomybėn, administracinė nuobauda negalioja (3 t., b. l. 160), dirbantis (3 t., b. l. 161), turi šeimą. Kaltinamojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas), duomenų apie padarytą žalą, išskyrus fizinio skausmo sukėlimą pareigūnui, nėra (BK 54 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

41. Visos nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus galima pasiekti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 241 straipsnio 2 dalį M. B. paskyrus baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo taikyti baudžiamajame įstatyme numatytas išimtis ir skirti švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę. Kartu pirmiau aptartos aplinkybės sudaro pagrindą M. B. nustatyti laisvės atėmimo bausmės dydį, nežymiai viršijantį sankcijoje numatytą minimalų šios bausmės rūšies dydį – t. y. keturis mėnesius laisvės atėmimo.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas M. B. pripažinęs kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, už šio nusikaltimo padarymą paskyrė jam 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros bei nustatė atitinkamus įpareigojimus. Valstybinis kaltintojas apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo pripažinus M. B. kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, skirti jam už šio nusikaltimo padarymą 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. iš esmės prašo sugriežtinti nuteistajam paskirtą bausmę už pasikėsinimą visuotinai pavojingu būdu sugadinti svetimą turtą. Vis dėlto, valstybinis kaltintojas apeliaciniame skunde nepateikia jokių teisinių ar faktinių tokio prašymo argumentų.

43. Pažymėtina, kad BK 187 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos alternatyvios bausmės: bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nenustatė pagrindo M. B. griežtinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas reikšmingas šiam klausimui spręsti aplinkybes, atsižvelgė į M. B. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos baigtumą, kaltininko kaltės formą – M. B. pasikėsino padaryti vieną tyčinę (tiesiogine tyčia) nusikalstamą veiką nuosavybei (BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje), priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Įvertino ir jo asmenybę, t. y. kad jis anksčiau Lietuvos Respublikoje nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn (3 t., b. l. 159), vieną kartą trauktas administracinėn atsakomybėn, administracinė nuobauda negalioja (3 t., b. l. 160), dirbantis (3 t., b. l. 161), turi šeimą. Taip pat, tinkamai pritaikęs BK 55 straipsnio nuostatas, teismas pagrįstai skyrė su laisvės atėmimu nesusijusią laisvės apribojimo bausmę. Taigi, nesant jokių prokuroro argumentų dėl netinkamai įvertintų aplinkybių ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei atsižvelgus į visas šioje nuosprendžio dalyje aptartas M. B. ir jo padarytą veiką apibūdinančias aplinkybes, bausmės rūšį ir jos dydį kaltinamajam M. B. pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai.

44. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, M. B. pirmosios instancijos teismo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį paskirta 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės apribojimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu bendrintina su šiuo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 241 straipsnio 2 dalį skiriama 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, prieš tai vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nustatyta tvarka pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį paskirtą 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės apribojimo bausmę pakeitus 5 (penkių) mėnesių ir 15 dienų laisvės atėmimo bausme, o po to prie šios griežtesnės bausmės pridedant minimalią dalį – 3 (tris) mėnesius šiuo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 241 straipsnio 2 dalį skiriamos laisvės atėmimo bausmės.

45. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria M. B. išteisintas, naikinama ir jam skiriama nauja bausmė, kuri bendrinama su pirmosios instancijos teismo už kitą nusikalstamą veiką paskirta bausme, o pirmosios instancijos teismas laikino sulaikymo ir suėmimo laikotarpį įskaitė į kitos rūšies bausmę, ši nuosprendžio dalis taip pat keičiama ir vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą subendrintą laisvės atėmimo bausmę įskaitytinas M. B. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas, laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio 20 d. 14.47 val. iki 2023 m. spalio 18 d., vieną laikino sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

46. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu nusprendė panaikinti M. B. paskirtas kardomąsias priemones – intensyvią priežiūrą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus M. B. kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 241 straipsnio 2 dalį, nuosprendžio dalis dėl kardomųjų priemonių taip pat keistina ir M. B. paskirtos kardomosios priemonės paliktinos galioti iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios, o ją pradėjus vykdyti naikintinos.

Dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų

47. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2024 m. gegužės 27 d. pažymą dėl 229,17 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokato Viktoro Firsovo teiktą nuteistajam M. B. teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Teismo posėdyje M. B. gynėjas prašė šių išlaidų nepriteisti. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Teisėjų kolegija pažymi, kad prokuroro apeliacinis skundas byloje paduotas M. B. teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 14 d. nutartimi M. B. gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu BPK 322 straipsnio 1 dalyje ir 51 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytais pagrindais, šiuo nuosprendžiu M. B. pripažįstamas kaltu, jo gynėjas prašė išlaidų nepriteisti, atitinkamai spręstina, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo nebūtų suderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl minimos išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo M. B. gynėjo advokato Viktoro Firsovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria M. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 241 straipsnio 1 dalį bei 286 straipsnį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

M. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 241 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, M. B. pirmosios instancijos teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį paskirtą 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės apribojimo bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su šiuo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 241 straipsnio 2 dalį paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, prieš tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį paskirtą 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės apribojimo bausmę pakeitus 5 (penkių) mėnesių ir 15 dienų laisvės atėmimo bausme, o po to prie šios griežtesnės bausmės pridėti minimalią dalį – 3 (tris) mėnesius šiuo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 241 straipsnio 2 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir M. B. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoniems) mėnesiams ir 15 dienų.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 15 d. nuosprendžio dalį dėl laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo įskaitymo ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą 8 (aštuonių) mėnesių ir 15 dienų laisvės atėmimo bausmę įskaityti M. B. taikyto laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – laiką, laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio 20 d. 14.47 val. iki 2023 m. spalio 18 d., vieną laikino sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria išspręstas M. B. paskirtų kardomųjų priemonių klausimas ir jam paskirtas kardomąsias priemones – intensyvią priežiūrą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje palikti galioti iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios, o ją pradėjus vykdyti panaikinti.

Kitas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikti nepanaikintas ir nepakeistas.

Nepriteisti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos patirtų 229,17 Eur dydžio išlaidų už M. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.