Panevėžio apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Kupiškyje, Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), gyvenantis adresu - (duomenys neskelbtini) nevedęs, vidurinio išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini) statybininku, neteistas (teistumas išnykęs), kaltinamas, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje;

D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Kupiškyje, Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), gyvenantis adresu - (duomenys neskelbtini), nevedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), neteistas (teistumas išnykęs), kaltinamas, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės

J. K. 2022 m. gruodžio 31 d., apie 18.45 val., name adresu - (duomenys neskelbtini), kumščiu suduodamas sėdinčiam ant kėdės D. D. vieną kartą į veido kairią pusę, dėl ko D. D. nugriuvo ant grindų, padarė D. D. poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, kraujosruvą kairės akies junginėje, veikdami bendrininkų grupėje J. K. ir D. S., gulinčiam ant grindų D. D. įspirdami nenustatytą skaičių kartų į kairiųjų šonkaulių sritį, bendrais nusikalstamais veiksmais padarė D. D. kairiųjų VIII, IX šonkaulių lūžius ir dėl kairiųjų VIII, IX šonkaulių lūžių nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. D. sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir jų vertinimas

Visi šie tyrimo veiksmai atlikti, laikantis įstatymo reikalavimų, jais gauti duomenys turi reikšmės bylai teisingai išspręsti, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsniu, jie laikomi įrodymais. Šių ištirtų įrodymų visuma nuosekliai pagrindžia kaltinime nurodytas tik esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Tuo tarpu nors abu kaltinamieji savo kaltės dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo nepripažino, neigė vartoję fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį D. D. ir abu kaltinamieji laikėsi versijos, kad kaltinamasis D. S. virto per kitą kaltinamąjį link nukentėjusiojo, pastebėjęs grėsmę nukentėjusiojo veiksmuose (siekė pagriebti stalo įrankį ir galimai sužaloti J. K.) ir jie visi perkrito ant žemės, todėl nukentėjusysis galėjo pats susižaloti, nukritęs ant kėdės, o akį susižalojo, galva trenkdamasis į pečių, arba sužalojimai galėjo atsirasti vėliau po įvykio. Tačiau tokius kaltinamųjų parodymus teismas vertina, kaip jų pasirinktą gynybinę poziciją ir siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teismas, pripažindamas šią nusikalstamą veiką įrodyta, remiasi byloje esančia teismo ištirtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma. Nagrinėjamu atveju teismas vertina paties nukentėjusiojo D. D. parodymais, kurie dėl esminių kaltinime nurodytų aplinkybių (jo atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų sekos ir pobūdžio bei kaltų asmenų įvardijimo), yra nuoseklūs viso proceso metu ir atitinka kitą byloje esančią medžiagą, t. y. nukentėjusysis parodė, kad būtent kaltinamasis J. K. kumščiu trenkė jam į kairę akį, nuo ko jis nukrito nuo kėdės ant žemės, į nieką neatsitrenkdamas, o nugriuvęs susiėmė už galvos, kadangi jį pradėjo spardyti ir net kažkiek dar matė, kaip kaltinamasis J. K. spyrė jam, jautė, kad spardo ne vienas, jam skaudėjo visą kūną, ypatingai kairės pusės šonkaulius. Visas šias esmines nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes nuosekliai ir dar išsamiau patvirtino tiesioginė įvykio liudytoja R. P., kuri taip pat papildomai parodė dar ir tai, kad nukentėjusiajam nusigriuvus ant pilvo, jis susiėmė už galvos ir kaltinamieji abu gulinčiam nukentėjusiajam spyrė į kairį šoną. Šios jos nurodytos aplinkybės patvirtintos ir 2023 m. balandžio 24 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole, kuriame užfiksuoti duomenys, kokiu būdu konflikto metu buvo sužalotas nukentėjusysis (t. 1, b. l. 87-93). Taip ir liudytoju apklaustas policijos pareigūnas B. K., kuris nors ir nėra tiesioginis įvykių liudytojas, tačiau teismo posėdyje ne tik patvirtino minėtų asmenų stiprią emocinę reakciją į įvykį iš karto po jo, pažymint, kad minėti asmenys buvo susijaudinę, išsigandę, bet ir patvirtino dalį minėtų jų nurodytų aplinkybių, pažymint, kad iš karto po įvykio iš jų paaiškinimų suprato, kad atvažiavęs kaltinamasis J. K. be priežasties trenkė nukentėjusiajam, o kai jis nugriuvo ant grindų, spardė jį į įvairias kūno vietas. Kartu ir netiesioginė įvykio liudytoja Š. P. teismo posėdyje ne tik patvirtino liudytojos R. P. stiprią emocinę reakciją į įvykį iš karto po jo, pažymint, kad jai paskambino, verkdama sesuo, bet ir bendrai patvirtino dalį minėtų šios liudytojos nurodytų aplinkybių, t. y. sesuo telefonu yra sakiusi, kad atvažiavęs kaltinamasis J. K. su draugu, ją bei jos sugyventinį sumušė be priežasties. Be to, teismas vertina ir byloje esančią Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus 2023 m. vasario 9 d. specialisto išvadą Nr. G 142/2023 (05), kurioje aiškiai nurodyta, kad nukentėjusiajam D. D. nustatyta poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, kraujosruva kairės akies junginėje, kairiųjų VIII, IX šonkaulių lūžiai, padaryti kietais bukais daiktais, dviejų trauminių poveikių pasėkoje, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. Nustatyti kairiųjų VIII, IX šonkaulių lūžiai kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 48-49). Šią specialisto išvadą patvirtino teismo posėdyje ją pateikusi teismo ekspertė Jurgita Žilionienė ir papildomai paaiškino, kad spiriant į galvą, nugarą, galėjo likti kraujosruvos, nubrozdinimai ir lūžiai, bet jie nebuvo fiksuoti nagrinėjamu atveju. O dėl suduotų smūgių pobūdžio ir skaičiaus nurodė, kad minimaliai užteko dviejų smūgių tam, kad būtų sulaužyti šonkauliai ir padarytos kraujosruvos nukentėjusiajam, tačiau ne visi smūgiai palieka sužalojimus, kadangi reikalinga įvertinti, į kurią kūno dalį suduoti smūgiai, kokio stiprumo buvo smūgiai, kaip apsirengęs buvo asmuo. Juolab galėjo ir keli smūgiai pataikyti į tą pačią vietą nukentėjusiojo kūne ir jau tai fiksuojama, kaip vienas smūgis. Tuo tarpu nuo kėdės nukritus ant grindų, ekspertė nurodė, kad tokiu būdu nėra būdinga atsirasti šonkaulių lūžiams. Taigi, teismas neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusio D. D. ir tiesioginės įvykio liudytojos R. P. parodymais, nes jie iš esmės tam tikra dalimi sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais, aptartais prieš tai, vieni kitus papildo ir neprieštarauja nei minėtų kitų liudytojų ir teismo medicinos ekspertės paaiškinimams, nei rašytinei bylos medžiagai. Tuo tarpu nors ginėjai daug dėmesio skyrė nukentėjusiojo ir ypatingai tiesioginės įvykio liudytojos R. P. parodymų galimam nepatikimumui, jų parodymams viso proceso metu buvus nenuosekliems, tiek ypatingai vertinant jų parodymus dėl nukentėjusiojo nugriovimo ant žesmės pobūdžio, kaltinamųjų spyrių nukentėjusiajam lokalizacijos ir skaičiaus, tiek ir vertinant šios liudytojos šeimyninius ir finansiškai priklausomus santykius nuo nukentėjusiojo. Vis dėlto, teismas atmesta tokias ginėjų keliamas abejones, kaip nepakankamą pagrindą laikyti šiuos įrodymus nepatikimais, kadangi, kaip jau minėta prieš tai, šių asmenų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs viso proceso metu, jiems neprieštarauja ir kiti prieš tai aptarti bylos įrodymai, todėl šie atskirų įrodymų neatitikimai dėl neesminių bylos aplinkybių galėtų būti vertinami tik kaip pagrindas patikslinti kaltinimą, pašalinant iš jo aplinkybes, kurios liko neįrodytos bylos duomenimis. Tokiu būdu atmestina ir gynėjų keliama abejonė, grindžiama teismo ekspertės Jurgitos Žilionienės paaiškinimais, kuriuose nėra atmesta kaltinamųjų versija, kad būtent griūdamas ant kėdės, nukentėjusysis galėjo susilaužyti šonkaulius, kadangi įrodinėjimo procese turi būti vertinami ne selektyviai atrinkti tam tikri bylos duomenų elementai, todėl visi reikšmingi ekspertės paaiškinimai vertintini bylos įrodymų visumoje. Dėl to, susiejus byloje surinktus ir prieš tai aptartus tiesioginius ir netiesioginius įrodymus į vientisą loginę įrodinėjimo grandinę, nekyla abejonių dėl kaltinamųjų atliktų smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, juolab kai kaltinamųjų parodymų nepatikimumą teismas pagrindžia sekančiais. Dėl to, teismas visais prieš tai aptartais įrodymais remiasi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį kaltinamųjų atžvilgiu.

Tuo tarpu kaltinamųjų parodymus, kaip jau minėta, teismas vertina, kaip jų pasirinktą gynybinę poziciją ir siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi teismas turi svarų pagrindą abejoti jų parodymų patikimumu, juose esant nemažai prieštaravimų ir neatitikimų kitai bylos medžiagai: 1) kaltinamieji tvirtino, važiavę pas nuekinėjusįjį, nes Š. P. telefonu pranešė, kad nukentėjusysis galimai skriaudžia R. P., tačiau šios liudytojos tokias aplinkybes paneigė; 2) nors kaltinamieji vyko pas nukentėjusįjį šiuo tikslu, nusiteikę apginti galimai skriaudžiamą R. P., tačiau smurto atvykę nenaudojo, grasino, anot jų, tik nukentėjusysis; 3) kaltinamieji tvirtino, kad nukentėjusysis, kirsdamas nuo kėdės, galva atsitrenkė į pečių, tačiau įvykio vietos apžiūros protokolo prieduose esančiuose fotolentelės duomenyse matyti, kad pečius įvykio vietoje yra už gerokai tolėliau, apie 1,5-2 metrus nuo kėdės, ant kurios sėdėjo nukentėjusysis, todėl net ir stovinčiam asmenių būtų sudėtinga griūnant įveikti tokį atstumą ir dar susitrenkti galvą; 4) kaltinamasis D. S. nurodė, kad nukentėjusysis griuvo nuo kėdės ant dešiniojo šono (kaltinamasis J. K., teismui tikslinant šią aplinkybę, jau nebeprisiminė šios aplinkybės), tačiau sužalojimai ant nukentėjusiojo kūno atsirado kairėje kūno pusėje; 5) kaltinamųjų tvirtinama, kad nukentėjusysis susižalojo, krisdamas ant kėdės, tačiau teismui taip ir nepaaiškino, kaip kėdė be porankių, ant kurios sėdėjo nukentėjusysis, galėjo atsidurti po juo kritimo metu, kai nukentėjusysis privalėjo kristi nuo kėdės su pakankama išcentrine jėga nuo sėdimos vietos, įveikiant nemažą atstumą nuo kėdės iki pečiaus, į kurį jis tariamai susitrenkė galvą; 6) kaltinamieji tvirtino, kad norima iš jų pasipinigauti, tačiau pats nukentėjusysis gerokai sumažino pareikštą civilinį ieškinį, taip pat teigiama, kad R. P. pyksta ant kaltinamojo J. K., ji bijo nukentėjusiojo, dėl ko ir duoda galimai melagingus parodymus, tačiau šios liudytojos apklausoje tokios aplinkybės nepasitvirtino ir tam prieštarauja kaltinamųjų nurodytos aplinkybės, kad jie galimai važiavo ginti jos nuo skriaudiko. Dėl to, teismo vertinimu, kaltinamųjų parodymuose yra pakankamai aplinkybių, kurios kelia pagrįstų abejonių dėl jų parodymų teisingumo ir patikimumo, todėl kaltinamųjų parodymais teismas vadovaujasi tik tiek, kiek jie atitinka nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus bei kitą bylos rašytinę medžiagą.

Be to, teismas, įvertinęs byloje ir prieš tai aptartus įrodymus, ir juos sugretinus tarpusavyje, konstatuoja, kad nepasitvirtino kaltinime nurodytos dalis aplinkybių dėl kaltinamųjų spyrių nukentėjusiajam skaičiaus ir jų lokalizacijos nukentėjusiojo kūne, išsikrus spyrius į nukentėjusiojo kairiųjų šonkaulių sritį, t. y. teismui nagrinėjant bylą iš skirtingų byloje esančių duomenų nepavyko tiksliai nustatyti, kiek kartų buvo spirta nukentėjusiajam įvykio metu, taip pat byloje objektyviai nebuvo nustatyta kitų sužalojimų ant nukentėjusiojo kūno nei sužalojimai kairiųjų šonkaulių srityje, spardant jį. Taigi, remiantis visu tuo, teismas priima sprendimą patikslinti kaltinime nurodytas šias aplinkybes, jas šalinant iš kaltinimo, kaip neįrodytas, nurodant tik tai, kad veikdami bendrininkų grupėje kaltinamieji J. K. ir D. S., gulinčiam ant grindų D. D. įspirdami nenustatytą skaičių kartų į kairiųjų šonkaulių sritį, bendrais nusikalstamais veiksmais padarė D. D. kairiųjų VIII, IX šonkaulių lūžius ir dėl kairiųjų VIII, IX šonkaulių lūžių nesunkiai sutrikdė D. D. sveikatą. Byloje yra aiškiai nustatytas šis sužalojimas nukentėjusiajam, kuris laikytinas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, taip pat ir yra priežastinis ryšis su konkrečiais kaltinamųjų atliktais smurtiniais veiksmais, šios faktinės aplinkybės tikslinamos būtent kaltinime apibrėžto įvykio ribose. Remiantis tuo ir atsižvelgus į tai, kad nekeičiama nusikalstamos veikos kvalifikacija byloje, tai nelaikytina kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės pakeitimu iš esmės skirtingomis (BPK 256 straipsnio 1 dalis).

Taigi, teismas, remdamasis prieš tai išdėstytais duomenimis, konstatuoja, kad kaltinamieji J. K. ir D. S. bendrais veiksmai vis dėlto padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jų atlikti veiksmais atitinka šios veikos sudėtį ir yra kvalifikuoti teisingai, todėl jie trauktini baudžiamojon atsakomybėn.

Skirdamas bausmes kaltinamiesiems, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamųjų asmenybes bei kitas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Kaltinamųjų J. K. ir D. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o ją sunkina tai, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Sprendžiant kaltinamojo J. K. baudžiamosios atsakomybės klausimą ir parenkant jam skirtina bausmės rūšį ir dydį už jo padarytą nusikalstamą, teismas vertina tai, kad jis padarė vieną baigtą tyčinį nusikaltimą, kuris priskirtinas nesunkių nusikaltimų kategorijai, taip pat vertintina tai, kad jis buvo šios nusikalstamos veikos iniciatorius, atliko daugiau smurtinių veiksmų nei jo bendrininkas, tačiau nusikalstamas veika nebuvo sukelta nukentėjusiajam sunkių, ilgai išliekančių pasekmių jo sveikatai. Taip pat teismas vertina tai, kad kaltinamasis J. K. nusikalto, būdamas neteistas, nors anksčiau kartą buvęs teistas už viešos tvarkos pažeidimą, o teistumas išnykęs (t. 1, b. l. 104-106), jo atžvilgiu nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra ją lengvinančių aplinkybių. Taip pat teismas vertina ir tai, kad šis kaltinamasis administracine tvarka nebaustas (t. 1, b. l. 108), psichiatrinio gydymo ar priklausomybės ligų gydymo įskaitoje neregistruotas (t. 1, b. l. 114), dirbantis (duomenys neskelbtini) statybininku. Dėl to, teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 ir 55 straipsniuose, remdamasis minėtomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti, kaltinamajam J. K. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, paskiriant BK sankcijose numatytą švelniausią galimą bausmę, nesusijusią su trumpalaikiu ar ilgalaikiu laisvės atėmimu, t. y. laisvės apribojimo bausmę, o parenkamos bausmės trukmė nustatytina, artima baudžiamajame įstatyme numatytam šios bausmės vidurkiui (BK 48 straipsnio 2 dalis). Kartu su laisvės apribojimo bausme teismas kaltinamajam J. K. skiria ir intensyvią priežiūrą jo buvimo vietoje – kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant intensyvios priežiūros laikotarpiu dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą, jo nenusiimti, negadinti, nesunaikinti, laikytis nustatytos dienotvarkės: būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar sveikatos priežiūra, mokslu (BK 48 straipsnio 3 dalis). Taip pat kaltinamajam per visą bausmės atlikimo laikotarpį skiriamas įpareigojimas, numatytas BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punkte, bei draudimai, numatyti BK 48 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktuose, t. y. draudimas lankytis nukentėjusiojo D. D. namuose ir su juo bendrauti. Būtent tokia bausmė, jos trukmė ir skirti įpareigojimas bei draudimai padės efektyviau pasiekti BK numatytus bausmės tikslus, o prokuroro siūlomo BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyto įpareigojimo paskyrimas, nepagrįstai apsunkintų dirbančiam kaltinamajam bausmės atlikimą ir darytų bausmę sunkiai įgyvendinamą.

Sprendžiant kaltinamojo D. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą ir parenkant jam skirtina bausmės rūšį ir dydį už jo padarytą nusikalstamą, teismas vertina tai, kad jis padarė vieną baigtą tyčinį nusikaltimą, kuris priskirtinas nesunkių nusikaltimų kategorijai, taip pat vertintina tai, kad jis nebuvo šios nusikalstamos veikos iniciatorius, atliko mažiau smurtinių veiksmų nei jo bendrininkas, nusikalstamas veika nebuvo sukelta nukentėjusiajam sunkių, ilgai išliekančių pasekmių jo sveikatai. Taip pa teismas vertina tai, kad kaltinamasis D. S. nusikalto būdamas neteistas, nors anksčiau kelis kartus buvęs teistas už viešos tvarkos pažeidimą ir vagystę, o teistumas išnykęs, taip pat buvęs teistas ir užsienyje (t. 2, b. l. 5-9), jo atžvilgiu nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra ją lengvinančių aplinkybių. Taip pat teismas vertina ir tai, kad šis kaltinamasis administracine tvarka buvęs kartą baustas, tačiau galiojančių neįvykdytų administracinių nuobaudų neturi (t. 2, b. l. 15), psichiatrinio gydymo ar priklausomybės ligų gydymo įskaitoje neregistruotas (t. 2, b. l. 20), dirbantis (duomenys neskelbtini) apdailininku. Dėl to, teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 ir 55 straipsniuose, remdamasis minėtomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti, kaltinamajam D. S. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, paskiriant BK sankcijose numatytą švelniausią galimą bausmę, nesusijusią su trumpalaikiu ar ilgalaikiu laisvės atėmimu, t. y. laisvės apribojimo bausmę, o parenkamos bausmės trukmė nustatytina trumpesnė nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios bausmės vidurkis (BK 48 straipsnio 2 dalis). Kartu su laisvės apribojimo bausme teismas kaltinamajam D. S. skiria ir intensyvią priežiūrą jo buvimo vietoje – kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant intensyvios priežiūros laikotarpiu dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą, jo nenusiimti, negadinti, nesunaikinti, laikytis nustatytos dienotvarkės: būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar sveikatos priežiūra, mokslu (BK 48 straipsnio 3 dalis). Taip pat kaltinamajam per visą bausmės atlikimo laikotarpį skiriamas įpareigojimas, numatytas BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punkte, bei draudimai, numatyti BK 48 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktuose, t. y. draudimas lankytis nukentėjusiojo D. D. namuose ir su juo bendrauti. Būtent tokia bausmė, jos trukmė ir skirti įpareigojimas bei draudimai padės efektyviau pasiekti BK numatytus bausmės tikslus, o prokuroro siūlomo BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyto įpareigojimo paskyrimas nepagrįstai apsunkintų dirbančiam kaltinamajam bausmės atlikimą ir darytų bausmę sunkiai įgyvendinamą.

Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Nukentėjusysis D. D. ikiteisminio tyrimo metu yra pareiškęs civilinį ieškinį, kuriuo prašoma jam priteisti kompensaciją už nusikalstamas veika padarytą žalą jam, t. y. 1452,46 Eur sumą jo paritai turtinei žalai atlyginti ir 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 67-69).

Visų pirma, nukentėjusiojo civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo yra grindžiamas nukentėjusiojo negautomis pajamomis, kuomet dėl padarytų jam sužalojimų jis negalėjo eiti į darbą ir buvo laikinai nedarbingas, t. y. 1452,46 Eur suma susidarė dėl skirtumo tarp išmokų už nedarbingumo laikotarpį, kuris tęsėsi 32 dienas, ir 2022 m. gruodžio mėn. gautų realių darbinių pajamų (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju pažymėtina, kad nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, taip pat kaip ir civiliniame procese, galioja rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina, nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Vis dėl to, nagrinėjamu atveju teismas kreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis nėra pagrindęs šio reikalavimo jokiais dokumentais per visą baudžiamąjį procesą, net ir po to, kai teismas informavo nukentėjusįjį apie teisę pateikti dokumentus, pagrindžiančius civilinį ieškinį ir jo sumas. Juolab pats nukentėjusysis teismui patvirtino, kad civilinį ieškinį surašė advokatas ir jo turinys jam nėra žinomas, jo darbinės pajamos tuo metu sudarė tik 1200 Eur sumą, tačiau jokių tai pagrindžiančių dokumentų neturi pateikti, o tai neatitinka pačiame ieškinyje nurodytą sumą dėl turtinės žalos atlyginimo, kurios paskaičiavimas taip pat nėra detalizuotas. Dėl to, civilinio ieškinio dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo, neturinčio reikiamo faktinio ir jokio dokumentinio pagrindimo, teismas neturi pagrindo tenkinti, todėl ieškinys šioje dalyje atmestinas (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Tuo tarpu vertinant nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas kreipia dėmesį į tai, kad pats nukentėjusysis teismo posėdyje palaikė šį reikalavimą tik iš dalies, pažymėdamas, kad civilinį ieškinį jam surašė advokatas, 6000 Eur suma už neturtinės žalos atlyginimą yra neprotinga ir reikalavimą šioje dalyje sumažino iki 2000 Eur sumos. Šį reikalavimą nukentėjusysis teismo posėdyje grindė tuo, kad jam po įvykio skaudėjo visą kūną, o ypač šoną, tiesiog dūrė jį, tačiau dabar jaučiasi geriau.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neigiamas fizinis poveikis, pasireiškęs kūno sužalojimų padarymu, yra lydimas paties sužaloto asmens dvasinių išgyvenimų, kurie asmeniui yra destruktyvūs, ir dėl to vertinami kaip darantys neturtinę žalą. Šiuo atveju nukentėjusysis D. D., patyręs fizinį poveikį, po kurio jam buvo konstatuoti nesunkus sveikatos sutrikimo atvejis, patyrė ir dvasinius išgyvenimus, kurie taip pat turi būti vertinami, nustatant padarytos neturtinės žalos dydį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į tai, kad nukentėjusiajam be nustatyto nesunkaus sveikatos sutrikdymo dar papildomai padarytas ir sužalojimas galvos srityje, kuris nepriskirtas nesunkiam sveikatos sutrikdymui. Dėl padarytų fizinių sužalojimų sveikatai nukentėjusysis jautė fizinį skausmą ir nepatogumus kasdieniniame gyvenime bei gydymosi proceso metu, tačiau ilgalaikių pasekmių bei liekamųjų reiškinių po gydymo proceso nėra nustatyta byloje, ką patvirtino ir pats nukentėjusysis. Be to, kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7240,50 Eur, tačiau įprastai priteistina suma yra kiek mažesnė ir siekia iki 2800 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-15/2013, Nr. 2K-300/2014, Nr. 2K-68/2014, Nr. 2K-258-699/2015, Nr. 2K-36-895/2017, Nr. 2K-24-895/2017, Nr. 2K-139-895/2017, Nr. 2K-105-222/2019 ir kt.). Taigi, atsižvelgus į šias aplinkybes, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį, skaičių ir lokalizaciją kūne, į teismų praktiką bylose dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, taip pat įvertinus kaltinamųjų tyčinę kaltę, nesančius byloje duomenis apie galimą jų sunkią turtinę padėtį, paties nukentėjusiojo pakeistą poziciją dėl šio ieškinio reikalavimo dydžio bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas mano, kad yra pagrindas nukentėjusiojo civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir priteisti iš abiejų kaltinamųjų solidariai 2000 Eur sumą nukentėjusiojo naudai jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, likusią civilinio ieškinio reikalavimo dalį atmestus. Teismo vertinimu, tokio dydžio piniginė kompensacija labiausiai atitiktų balansą tarp padarytos nusikalstamos veikos ir nukentėjusiajam sukeltų padarinių.

Kaltinamiesiems ikiteisminio tyrimo metu paskirtos kardomosios priemonės – rašytiniai pasižadėjimai neišvykti (t. 1, b. l. 162-165; t. 2, b. l. 69-72), paliktinos galioti iki šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikintinos.

Proceso išlaidas šioje byloje sudarė proceso dalyvių iškvietimas į teisiamąjį posėdį – 90,10 Eur. Šios išlaidos laikytinos proceso išlaidomis ir turi būti priteisiamos iš kaltinamųjų, todėl vadovaujantis BPK 103 straipsnio 6 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi, įvertinus tai, kad kaltinamieji yra dirbantys ir byloje nėra duomenų, kad jie neišgalėtų sumokėti proceso išlaidų, iš kaltinamųjų valstybei išieškomos ligomis dalimis po 45,05 Eur pašto išlaidoms padengti.

Ikiteisminio tyrimo metu, siekiant byloje užtikrinti nukentėjusiojo D. D. pareikštą civilinį ieškinį, prokuroro Renaldo Žalio 2023 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. IBPS-V-1990086-23 nutarta skirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą kaltinamojo D. S. turtui, įskaitant ir pinigines lėšas, esančias AB „Swedbank“ banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant visiškai disponuoti ten esančiomis lėšomis nuo 2023 m. liepos 21 d. iki 2024 m. sausio 21 d. (turto arešto akto identifikavimo kodas 2023020888) (t. 2, b. l. 24-25). Teismo 2023 m. spalio 24 d. nutartimi nutarta pakeisti kaltinamojo D. S. atžvilgiu taiko laikino nuosavybės teisių apribojimo sąlygas ir leisti šiam asmeniui kiekvieną mėnesį disponuoti AB „Swedbank“ banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais pinigais, neviršijant 600 eurų sumos per mėnesį, būtiniausiems socialiniams bei buitiniams poreikiams tenkinti. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu, siekiant byloje užtikrinti nukentėjusiojo D. D. pareikštą civilinį ieškinį, kaltinamajam J. K. taikyta procesinė prievartos priemonė prokuroro Renaldo Žalio 2023 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. IBPS-V-1990078-23 - laikinai apribota jo nuosavybės teisės į pinigines lėšas, esančias jo asmeninėje banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Šiaulių bankas“ 7452,46 Eur sumai, leidžiant naudotis 600 Eur suma nuo 2023 m. liepos 21 d. iki 2024 m. sausio 21 d. (t. 1, b. l. 118-121). Kadangi šioje byloje yra priimtas sprendimas tenkinti nukentėjusiojo D. D. civilinį ieškinį iš dalies, kurio užtikrinimui ir buvo taikytos minėtos procesinės prievartos priemonės, padaryta žala nukentėjusiajam nėra atlyginta - teismas sprendžia, kad tokių priemonių taikymo pagrindai ir sąlygos nėra išnykę, todėl priimamas sprendimas palikti galioti šias priemones iki teismo nuosprendžio dalyje dėl civilinio ieškinio įvykdymo dienos (BPK 151 straipsnio 8 dalis).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalimi, teismas

nusprendžia:

J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam laisvės apribojimo bausmę 1 (vieneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui, kartu su bausme skiriant intensyvią priežiūrą jo buvimo vietoje – kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant intensyvios priežiūros laikotarpiu dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą, jo nenusiimti, negadinti, nesunaikinti, laikytis nustatytos dienotvarkės – būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar sveikatos priežiūra, bei skiriant įpareigojimą – per bausmės atlikimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir skiriant draudimus lankytis nukentėjusiojo D. D. namuose ir su juo bendrauti per bausmės atlikimo laikotarpį (BK 48 straipsnio 3 dalis, 4 dalies 4 punktas, 5 dalies 1 ir 2 punktai).

D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam laisvės apribojimo bausmę 1 (vieneriems) metams, kartu su bausme skiriant intensyvią priežiūrą jo buvimo vietoje – kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant intensyvios priežiūros laikotarpiu dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą, jo nenusiimti, negadinti, nesunaikinti, laikytis nustatytos dienotvarkės – būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar sveikatos priežiūra, bei skiriant įpareigojimą – per bausmės atlikimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir skiriant draudimus lankytis nukentėjusiojo D. D. namuose ir su juo bendrauti per bausmės atlikimo laikotarpį (BK 48 straipsnio 3 dalis, 4 dalies 4 punktas, 5 dalies 1 ir 2 punktai).

Nukentėjusiojo D. D. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš kaltinamųjų J. K. ir D. S. nukentėjusiojo D. D. naudai 2000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) sumą jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje civilinį ieškinį atmesti (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Kaltinamiesiems J. K. ir D. S. ikiteisminio tyrimo metu paskirtas kardomąsias priemones – rašytinius pasižadėjimus neišvykti, palikti galioti iki šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – šias kardomąsias priemones panaikinti.

Išieškoti iš J. K. ir D. S. po 45,05 Eur (keturiasdešimt penkis eurus 5 ct) proceso išlaidų į valstybės pajamas (valstybei priteistos proceso išlaidos turi būti sumokėtos, jas pervedant į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų pavedime nurodant juridinio asmens kodą -188659752, ir įmokos kodą – 5662).

BPK 151 straipsnio 6, 8 dalių pagrindu iki priteisto civilinio ieškinio visiško įvykdymo pratęsti kaltinamiesiems J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) taikyto laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą šių asmenų turtui, kuris taikytas prokuroro Renaldo Žalio 2023 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. IBPS-V-1990086-23, pakeistu teismo 2023 m. spalio 24 d. nutartimi šioje byloje (turto arešto akto identifikavimo kodas 2023020888), ir Renaldo Žalio 2023 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. IBPS-V-1990078-23 (turto arešto akto identifikavimo kodas 2023020887).

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmus.