- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-10-07
- Bylos Nr.
- e2-423-1081/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-02595-2023-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Vorienė
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- A. B.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos
- Advokatai
- Jolanta Klimavičienė, Gintaras Gricius
- Kategorijos
dalyvaujant ieškovei A. B., ieškovės atstovei advokato padėjėjai Jolantai Klimavičienei, atsakovui A. B., atsakovo atstovui advokatui Gintarui Griciui ir trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovei Samantai Luganeckaitei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui A. B., trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
ieškovė A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. B., prašydama įpareigoti atsakovą iki 2024 m. vasario 30 d. išvalyti pagal rašytinį susitarimą šulinį, esantį adresu (duomenys neskelbtini), atsakovui neįvykdžius teismo įpareigojimo per nustatytą terminą, paskirti atsakovui įstatyme numatytą baudą, priteisti iš atsakovo 150,37 Eur turtinės ir 5000,00 Eur neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškinyje nurodė, kad 2020 m. sausio 17 d. tarp ieškovės ir atsakovo A. B. buvo surašytas rašytinis susitarimas siekiant užtikrinti draugišką jų kaip kaimynų gyvenimą, kad atsakovas išvalys abiem šalims bendra nuosavybe priklausantį šulinį, esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat susitarime atsakovas buvo nurodęs, kad kol bus atliekami šulinio valymo darbai, jis aprūpins ieškovę geriamu vandeniu. Susitarimu ieškovė ir atsakovas susitarė, kad ji (ieškovė) nebekels jokių pretenzijų, jei šis (atsakovas) įvykdys savo nurodytus reikalavimus, tačiau šulinys nei iki sutarto termino 2020 m. balandžio 1 d., nei iki šios dienos išvalytas nebuvo. Ieškovė 2022 m. kovo 25 d. siuntė atsakovui pretenziją registruotu laišku dėl susitarimo nevykdymo. Pretenzijoje atsakovui buvo siūloma išspręsti šią situaciją gražiuoju be bylinėjimosi teisme ir bylinėjimosi išlaidų, tačiau atsakovas šios situacijos neišsprendė, dėl to ieškovė yra priversta kreiptis į teismą. Dėl to, kad šulinio vanduo neatitinka geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimų, ir dėl to, kad po susitarimo atsakovas tik vieną kartą atvežė 100 litrų vandens, ieškovė patyrė 5000,00 Eur neturtinės žalos, kuri pasireiškė ieškovės patirtais nepatogumais, psichologiniais ir emociniais išgyvenimais, bei 150,37 Eur turtinės žalos, kurią sudaro apmokėjimai už geriamojo vandens tyrimus. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo patirtą turtinę ir neturtinę žalą, įpareigoti (pagal rašytinį susitarimą) atsakovą išvalyti šulinį, o jo neišvalius paskirti atsakovui įstatyme numatytą baudą, bei priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovas A. B. nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad vertinant ieškovės reikalavimus ir pačiame ieškinyje dėstomas faktines aplinkybes, yra sunku suprasti koks šio ieškinio dalykas ir pagrindas, ir kaip buvo padaryta neturtinė žala ieškovei, kurią prašoma priteisti, ir koks priežastinis ryšys sieja tariamus jo, kaip atsakovo, neteisėtus veiksmus (neveikimą) su atsiradusia žala. Nurodė, kad po to, kai sudarė 2020 m. sausio 17 d. susitarimą, jam (atsakovui) tapo žinoma, jog inžinerinis statinys – šulinys, kaip atskiras daiktas, priskirtas namų valdai adresu (duomenys neskelbtini), neegzistuoja, tai yra nuosavybės teisės į jį neįregistruotos, jis neinventorizuotas ir neįtrauktas į Nekilnojamojo turto registrą. Žemė, kurioje šulinys iškastas (pastatytas) yra valstybinė. Atsakovas kartu su sutuoktine nuosavybės teises į dalį pastatų (duomenys neskelbtini), įgijo 2015 m. balandžio 14 d., mainų sutarties pagrindu. Ieškovės nuosavybės teisės į kitą dalį šių pastatų įregistruotos dar 2011 m. Nurodė, kad pradžioje manė, kad šulinys įtrauktas į statinių sąrašą kadastro byloje, tačiau realiai į tai nebuvo atkreipęs dėmesio. Vėliau suprato, kad šulinį gal būt yra išsikasusi ieškovė, gavusi Nacionalinės žemės tarnybos leidimą, tačiau paaiškėjo, kad taip nėra ir dėl to šulinys yra savavališkas statinys, tačiau kas jo statytojas jam kaip atsakovui nėra žinoma. Esant šioms aplinkybėms ieškovė ir atsakovas neturėjo teisės susitarti dėl daikto, kuris nėra jų nuosavybė, todėl susitarimas iš esmės yra niekinis. Taip pat nurodė, kad ieškovė nutylėjo aplinkybes, kad praėjus dviem dienom po 2020 m. sausio 17 d. susitarimo sudarymo, ieškovė pati pareiškė, kad šulinio valymas yra beprasmis darbas ir geriau būtų, kad atsakovas jai atvestų vandentiekio trasą nuo jo artezinio gręžinio. Patvirtino, kad būtų sutikęs tai padaryti, tačiau ieškovė vėliau pareiškė, kad ji nebenorinti vandentiekio nuo jo artezinio gręžinio, nes tada būtų priklausoma nuo atsakovo, todėl pareiškė norinti, kad jis įrengtų jai atskirą artezinį gręžinį, kuris priklausytų tik jos šeimai. Paaiškinus, jog to padaryti jis negali, nes žemė aplink pastatus nėra privatizuota, ieškovė supyko ir jau kitą dieną, tai yra 2020 m. sausio 22 ar 23 d. apskundė jį Aplinkos apsaugos departamentui, po ko geri jų santykiai vėl baigėsi. Be to, jam taip pat tapo žinoma, jog savavališkai iškastą šulinį, galimai teršė pati ieškovė, nes vieno iš patikrinimų metu aplinkosaugos pareigūnai nustatė, jog ieškovės šeima neturi jokių nuotėkų valymo įrenginių ir visas savo buitines nuotėkas leidžia tiesiog į gruntą, o jų naudojamas tualetas yra duobė žemėje. Be to, šulinys iškastas maždaug 8 m atstumu nuo ūkinio pastato, kur ieškovės šeima laikė (galimai ir šiuo metu laiko) naminius gyvūnus. Tuo tarpu atsakovui priklausanti gyvūnų ferma, kurioje kailiniai gyvūnai buvo laikomi iki 2023 m. sausio pabaigos (šiuo metu ferma uždaryta ir veiklos nevykdo) yra už maždaug 300 m ir joje buvo įrengta srutų nuotėkų kanalizacija bei srutų rezervuaras, kas atitiko visus teisės normų reikalavimus. Nurodė, kad galima jų su ieškove santykių pablogėjimo priežastis yra buvę ieškovės sutuoktinio A. B. ir atsakovo įmonės darbiniai santykiai. Atsakovui nesutikus mokėti darbo užmokesčio ieškovės sutuoktiniui neoficialiai, šis buvo atleistas iš darbo savo noru, tačiau nuo tada atsakovui ir jo įmonei prasidėjo itin sudėtingas laikotarpis, kuris tęsėsi iki pat dabar, nes skundų įvairioms instancijoms ir televizijos laidoms buvo begalė. Visi skundai buvo susiję su jo įmonės vykdoma veikla (kailinių žvėrelių auginimu), kurią jis buvo priverstas nutraukti. 2020 m. pradžioje nutarė draugiškai pasikalbėti su ieškove ir klausė jos, ką jis turėtų padaryti, kad ji baigtų jį „terorizuoti“ savo skundais, tada ir buvo surašytas 2020 m. sausio 17 d. susitarimas, kuriuo tikėtasi, jog tarp šalių įsivyraus taika ir jie visas problemas pradės spręsti draugiškai, tačiau taip neatsitiko. Nurodė, kad šalių sudarytas 2020 m. sausio 17 d. susitarimas yra visiškai nekonkretus ir nenustatantis šalims aiškių įsipareigojimų. Nebuvo aiškiai sutarta kaip bus išvalytas šulinys, lygiai taip, kaip nebuvo aiškiai aptarta, kokių konkrečiai pretenzijų žvėrelių fermai atsisakys ieškovė. Šis dokumentas buvo simbolinę reikšmę turintis šalių susitarimas, tačiau ieškovė savo nuostatas labai greitai pakeitė ir konfliktas tęsėsi toliau. Aplinkybė, jog pretenziją dėl 2020 m. sausio 17 d. susitarimo nevykdymo, ieškovė pateikė tik praėjus dvejiems metams, liudija apie tai, jog šio ieškinio tikslai yra visai kiti ir jį, kaip atsakovą, žodžiu informavo, jog tai ne paskutinis ieškinys jo atžvilgiu.
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į ieškinį nurodė, kad iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad statiniai, kurių registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklauso A. B., A. B. ir M. B. Ginčo objektas – šulinys, nėra įtrauktas į Nekilnojamojo turto registrą, o statiniai stovi nesuformuotame valstybiniame žemės sklype. CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė ne aukciono būdu išnuomojama, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Ši nuostata detalizuota Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte nurodant, kad valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Analogiška nuostata yra pakartota ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.2 punkte, įtvirtinančiame, jog pagal Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles (toliau – Taisyklės) parduodami ir išnuomojami valstybinės žemės sklypai, užstatyti statiniais ar įrenginiais ir naudojami šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, taip pat statiniais ar įrenginiais neužstatyti (nauji) valstybinės kitos paskirties žemės sklypai, kai tokių valstybinės žemės sklypų pardavimas ar nuoma be aukciono numatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose. Apibendrinant išdėstytą teisinį reguliavimą konstatuojama, kad asmeniui priklausančių statinių konkrečiame žemės sklype buvimas yra ta juridinę reikšmę turinti aplinkybė, kurios pagrindu šio teisinio santykio subjektams gali būti sukurtos teisės bei pareigos valstybinių žemės sklypų naudojimo srityje, o būtent fizinio arba juridinio asmens teisė išsinuomoti arba įsigyti nuosavybėn konkretų valstybinės žemės sklypą, o valstybės pareiga šį žemės sklypą šiam asmeniui išnuomoti arba parduoti. Ir priešingai, kai tokių statinių konkrečiame valstybinės žemės sklype nėra, tai negali atsirasti ir minėtos teisės bei pareigos šio teisinio santykio subjektams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-313/2021). Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje išvardyti atvejai, kai rengiami žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai, tarp jų – kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį (1 dalies 3 punktas). Analogiškas nuostatas įtvirtina ir Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452 / D1-513, 2.4 papunktis. 2022 m. liepos 5 d. Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriuje buvo gautas A. B. (ieškovės) prašymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo prašoma suformuoti ir išnuomoti sklypą, kuris randasi (duomenys neskelbtini), bei nurodyti pastatų unikalūs numeriai. Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyrius 2022 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo, kad A. B. prašymas bus nagrinėjamas rengiant paskesnį (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. Atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo patvirtino, kad statiniai, kurių registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), stovi nesuformuotame valstybiniame žemės sklype. Nacionalinės žemės tarnybos nekilnojamojo turto kadastro skyriuje artimiausiu metu bus rengiamas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas. Kadangi buvo gautas A. B. prašymas suformuoti ir išnuomoti minėtą žemės sklypą, Nacionalinė žemės tarnyba artimiausiu metu kvies ieškovę atvykti į susirinkimą dėl minėto žemės sklypo suformavimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovė A. B. nurodė, kad ieškinį dėl įsipareigojimo nevykdymo išvalyti šulinį ir vežti vandenį palaiko. Nurodė, kad jau 2015 m. buvo nustatyta, kad šulinys yra užterštas. Patvirtino, kad pats atsakovas pasirašė 2020 m. sausio 17 d. susitarimą, kurio tekstą pats ir parengė, kad išvalys jiems bendrai priklausantį šulinį iki 2020 m. balandžio 1 d., bet šio susitarimo nevykdė. Į siųstą pretenziją dėl susitarimo nesilaikymo atsakovas nesureagavo. Šulinys bendrąja nuosavybe priklauso jiems abiem, tačiau juo naudojasi dar keturios šeimos. Dokumentų dėl šulinio nesitvarkė, nors namo dalį įsigijo pirmiau nei atsakovas. Patikslino, kad name gyvena nuo 2000 m. ir nuo tada šulinį tvarkė patys. Daugiausia šulinį tvarkė ji pati. 2015 m. namo dalį įsigijo atsakovas. Tais pačiais metais buvo nustatyta šulinio vandens kokybė. Pagal Visuomenės sveikatos centro duomenis šulinio vanduo buvo užkrėstas dėl šalia praeinančios kanalizacijos. Kanalizacija priklausė kitam namo dalies savininkui – M., kurio namo dalį nupirko atsakovas. Patvirtino, kad atsakovas nėra gyvenęs name, o pati yra gavusi baudą dėl savo pačios netvarkingos kanalizacijos. Tinkamai tvarkyti nuotekų negali, nes neturi žemės, kur įsirengti nuotekų valymą. Šiuo metu turi išbetonuotą duobę ir ten yra pilamos atliekos, bet nemano, kad tai teršia šulinio vandenį, nes duobė yra toli nuo šulinio. Šiuo metu jau kreipėsi dėl žemės sklypo suformavimo aplink visą sodybą ir ketinimo ją pirkti, nes žemė aplink pastatus yra „valdiška“, patikslino, kad šulinys yra atsakovo pusėje. Kai užsidarė audinių ferma, kuri priklausė atsakovui, sumažėjo nitritų skaičius šulinio vandenyje, bet buvo nustatyta, kad šulinio vandenyje yra daug bakterijų. Susitarimas dėl šulinio išvalymo ir vandens tiekimo pasirašytas po to, kai buvo iškvietusi gamtos apsaugą, nes aplinkui fermą grioviuose buvo pilamos srutos, tuo metu ir prasitarė apie šulinį, o atsakovas tada atsakė, kad šulinį išvalys. Pagal susitarimą ji nieko neįsipareigojo, vėliau patikslino, kad susitarė, dėl to, kad draugiškai spręs problemas ir apie 4 (keturis) metus nekelia jokių problemų atsakovui. Atsakovas buvo nubaustas už aplinkos apsaugos pažeidimus. Duomenų, kad tarša būtų dėl žvėrelių fermos neturi. Nežino kur yra atsakovo kaltė, kad šulinio vanduo yra užterštas, bet jį išvalyti ir tiekti vandenį įsipareigojo pats atsakovas. Dėl to vertina, kad taip atsakovas pripažino, kad yra kaltas dėl taršos. Pasekmių, jei nebus įvykdytas susitarimas su atsakovu neaptarė. Patvirtino, kad atsakovas buvo pradėjęs vykdyti susitarimą ir buvo atvežęs 100 litrų vandens, tačiau praėjus 2 (dviem) dienoms, kai pasirašė susitarimą, važiuodama dviračiu pamatė vėl išpiltas srutas ir pranešė apie tai gamtos apsaugai. Po to jokio pokalbio su atsakovu nebebuvo. Po 2020 m. dar buvo daromi vandens tyrimai, tačiau vanduo nebuvo tinkamas naudoti, dėl to šulinio vandenį naudoja tik rūbams plauti. Patikslino, kad ir po 2020 m. šulinį valė, tačiau tai patvirtinančių duomenų pateikti negali, nes darbus atliko patys, nieko nesamdė. Patvirtino, kad ir išvalius šulinį vanduo vis tiek nebuvo tinkamas naudoti, todėl ji nuolatos patiria žalą, nes pati turi rūpintis geriamu vandeniu. Patvirtino, kad nežino ar atsakovui išvalius šulinį vanduo būtų buvęs tinkamas, mano, kad atsakovas turėtų panaikinti aplinkui esančius taršos židinius, tačiau to pasirašytame susitarime nebuvo aptarę. Patvirtino, kad kalba, dėl prisijungimo prie atsakovo gręžinio buvo, tačiau ji atsisakė būti prijungta ir jos reikalavimas buvo įrengti jai atskirą gręžinį. Patvirtino, kad atsakovas yra pasiūlęs pirkti jo turto dalį ir pačiai viską tvarkytis. Ji dėl šulinio įregistravimo niekur nesikreipė. Jos reikalavimas dabar yra, kad būtų išvalyta kanalizacija, kuri buvo nurodyta kaip taršos židinys ir šulinys ir tai būtų padaryta per mėnesį laiko po teismo sprendimo priėmimo. Nurodė, kad buvo atliktas kanalizacijos duobės tyrimas, tačiau didelė tarša jame nebuvo nustatyta, tačiau su paties tyrimo rezultatas supažindinta nebuvo. Teismo posėdžio metu nurodė, kad teismui yra pateiktas garso įrašas iš kurio galima suprasti apie jai daromą spaudimą ir „kyšio“ siūlymą, patikslino, kad garso įraše kalba ne atsakovas, o jo sūnus. Paaiškino, kad turtinę žalą ji apskaičiavo pagal patirtas išlaidas dėl vandens tyrimų, nes būtent dėl atsakovo neveikimo buvo priversta kreiptis dėl šulinio vandens kokybės ištyrimo, o neturtinę žalą įvertino 5000,00 Eur, kurią apskaičiavo pati, nes jai buvo siūlomas 1000,00 Eur „kyšis“, šią sumą ji padaugino iš 5 (penkių) metų, nes tiek laiko atsakovas nevykdo pareigos pagal susitarimą.
Šalies argumentai
Atsakovas A. B. teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad yra kaltinamas nesilaikantis susitarimo, užtikrinančio draugišką kaimynų sugyvenimą. Pokalbio su ieškove metu buvo nuspręsta, kad problema yra šulinys ir jo išvalymas. Pasirašius susitarimą su ieškove dėl šulinio išvalymo ir vandens tiekimo išsiaiškino, kad šulinys nė vienam iš jų nepriklauso ir nežino ar jis yra teisėtas ar savavališkas statinys, dėl to jis neturi teisės kažko daryti su šiuo turtu. Šulinys įsigyjant nekilnojamąjį turtą įrašytas dokumentuose nebuvo, dėl to mano, kad susitarimo dalykas nebeturi prasmės. Patvirtino, kad vykdė susitarimą ir atvežė 100 litrų vandens. Patvirtino, kad gal ir būtų valęs šulinį, bet A. B. pati atsisakė šulinio išvalymo, nes kaip ji pati pasakė, tai neturi prasmės ir vanduo vis tiek bus užterštas. Būtent pati ieškovė nurodė nebevalyti šulinio, o tiekti vandenį iš jo (atsakovo) artezinio šulinio ir jis sutiko, tačiau po dienos ar kelių, ieškovė per jo sūnų, kuris atvežė vandenį ieškovei, atsisakė būti prijungta prie gręžinio, bet paprašė išgręžti jai atskirą gręžinį. Paaiškino, kad gręžinys yra rimtas statinys ir nesant nuosavo sklypo tokie darbai draudžiami, o keli gręžiniai vienas šalia kito negali būti. Taip pat paaiškino, kad susitarimas nebevykdytas ir dėl to, kad ieškovė nurodė, kad nebekels pretenzijų žvėrelių fermai, tačiau ieškovė nesprendė draugiškai kaimyniškų santykių ir parašė skundą, taip ji pati nesilaikė susitarimo, kuriame viena iš sąlygų, kad ieškovė nebekels pretenzijų I.Į. (duomenys neskelbtini) priklausančios žvėrelių fermos ūkinei veiklai. Ieškovė nuolat rašė skundus, jis norėjo spręsti klausimus tarpusavyje. Skundai buvo dėl žvėrelių fermos, ne dėl kanalizacijos šulinio. Paaiškino, kad iki susitarimo pasirašymo su ieškove kanalizacijos šulinys nebuvo tirtas. Pasirašant susitarimą, kalbos apie kanalizacijos šulinį nebuvo. Patvirtino, kad kanalizacijos šulinys priklauso jam, po to kai jis 2015 m. įsigijo nekilnojamąjį turtą tame pačiame name kaip ir ieškovė, tačiau į jį nieko nepylė, nes ankstesni buto savininkai pasiėmė su savimi viską, įskaitant ir kriaukles. Pats įsigytame būste negyveno ir nieko į kanalizacijos šulinį nepylė. Taip pat paaiškino, kad nuotekas iš fermos pagal sutartį tvarkė ūkininkas ir būtent ūkininkas, o ne jis pylė mėšlą ant laukų. Nurodė, kad tik šiais metai imta kalbėti apie kanalizacijos šulinį, dėl to buvo ištirta kanalizacija, bet gamtos apsauga pasiūlė tik uždengti šulinį ir nebuvo jokio reikalavimo užversti ar panaikinti kanalizacijos šulinio. Patvirtino, kad gavo rašytinę pretenziją iš ieškovės, tačiau nereagavo į tai, nes manė, kad susitarimas jau yra sulaužytas. Apie atliktus šulinio vandens tyrimus gal ir buvo jam minėta, bet tiksliai to nepamena. Nemano, kad dėl susitarimo nevykdymo padarė žalos ieškovei, nes ne jis užteršė šulinio vandenį.
Atsiliepimas
Trečiojo asmens atstovė Samanta Luganeckaitė teismo posėdžio metu paaiškino, kad iš Registro centro nekilnojamojo turto išrašo matyti, kad ginčo objektas nėra įregistruotas, o statinys stovi nesuformuotame valstybinės žemės plote. Patvirtino, kad yra gautas ieškovės prašymas suformuoti žemės sklypą prie jos statinių ir yra pradėtas formavimo projektas. Pagal projektą yra suformuotas 0,26 hektaro žemės sklypas, kurį ieškovė pageidauja išsinuomoti. Šioje byloje, ji kaip trečiojo asmens atstovė, palaiko atsakovo poziciją, nes dėl daikto (šulinio) šalys negali atlikti jokių darbų. Duomenų apie leidimą iškasti šulinį nėra, dėl gręžinio valstybinėje žemėje reikia kreiptis su prašymu dėl leidimo išdavimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje reiškiamas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos priteisimo dėl rašytinio susitarimo nevykdymo.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2020 m. sausio 17 d. šalys pasirašė susitarimą, kuriuo šalys, siekdamos užtikrinti draugišką jų kaip kaimynų sugyvenimą, susitarė, kad atsakovas A. B. išvalys jiems abiem bendra nuosavybe priklausantį šulinį iki 2020 m. balandžio 1 d., o kol bus atliekami darbai aprūpins ieškovę A. B. geriamu vandeniu, o ieškovė A. B. pasirašydama šį susitarimą patvirtino, kad nebekelia pretenzijų I.Į. (duomenys neskelbtini) priklausančios žvėrelių fermos ūkinei veiklai. Susitarime šalys taip pat nurodė, kad visus iškylančius klausimus ateityje spręs atviru tarpusavio bendravimu.
Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenų nustatyta, kad statiniai, kurių registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklauso A. B., A. B. ir jo sutuoktinei. Ieškovei A. B. 2011 m. spalio 13 d. Pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu priklauso (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovui A. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktine 2015 m. balandžio 14 d. Mainų sutarties pagrindu priklauso (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenimis daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą – kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), neįregistruotos. Kiemo statiniams – stoginėms: (duomenys neskelbtini), lauko tualetams ir šuliniui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atlikti kadastriniai matavimai 1998 m. rugsėjo 25 d.
Atsakovas A. B. atsiliepime į ieškinį ir teismo posėdžio metu nurodė, kad inžinerinis statinys – šulinys, kaip atskiras daiktas, priskirtas namų valdai adresu (duomenys neskelbtini), neegzistuoja, tai yra nuosavybės teisės į jį neįregistruotos, todėl jis neturi teisės su juo ką nors daryti.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.
Pagal CK 4.13 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, priklausiniai yra antraeiliai daiktai, kurie, skirtingai nei pagrindiniai daiktai (CK 4.12 straipsnis), negali būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Tačiau tai, kad priklausiniai negali būti savarankiškais teisinių santykių objektais, nereiškia, kad asmenys negali turėti į juos jokių teisių, kad jie negali būti kartu su kitais (pagrindiniais) daiktais perleidžiami kitų asmenų nuosavybėn ar perduodami naudotis. Fakto, ar savarankiškas daiktas yra kito daikto priklausinys, nustatymas reikšmingas sprendžiant dėl daikto teisinio statuso ir jo pasikeitimo, inter alia (be kita ko), dėl nuosavybės teisės į daiktą ir šios teisės perleidimo kito asmens nuosavybėn. CK 4.14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022, 17 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra suformulavęs taisyklę, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas.
Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisė į ginčo statinį – šulinį neįregistruota nei ieškovės, nei atsakovo vardu, tačiau įvertinus tai, kad šuliniui, kaip ir kitiems kiemo statiniams, esantiems (duomenys neskelbtini), yra atlikti kadastriniai matavimai, šulinys pagal savo paskirtį yra daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui, t. y. gyvenamajam namui, darytina pagrįsta išvada, jog ginčo statinys – šulinys yra gyvenamojo namo priklausinys. Atsižvelgiant į tai, kad gyvenamasis namas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovei ir atsakovui bei jo sutuoktinei, visi gyvenamojo namo bendrasavininkiai gali naudotis šuliniu, taip pat įvertinus tai, kad šalys savo rašytiniame susitarime pripažino, jog šulinys priklauso jiems bendrosios nuosavybės teise, darytina išvada, kad ginčo statinys – šulinys, kaip šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo priklausinys, yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, dėl kurio valymo šalys galėjo susitarti.
Ginčai dėl naudojimosi bendru turtu sprendžiami CK 4.72 - 4.85 straipsnių nustatyta tvarka. CK 4.75 straipsnis numato, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.
Nagrinėjamu atveju bendraturčiai sudarė susitarimą dėl bendro šulinio išvalymo, tačiau susitarimas nebuvo įvykdytas, todėl ieškovė prašo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, įpareigoti jį išvalyti šulinį ir priteisti turtinę bei neturtinę žalą.
CK 6.213 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, jog jeigu šalis neįvykdo nepiniginės prievolės, kita šalis gali reikalauti įvykdyti prievolę natūra, išskyrus atvejus, kai turinti teisę gauti įvykdymą sutarties šalis nereikalauja įvykdyti prievolės per protingą terminą po to, kai ji sužinojo ar turėjo sužinoti apie sutarties nevykdymą.
CK 6.245 straipsnis nustato, kad civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. To paties straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Sutartinės civilinės atsakomybės taikymui būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus (neveikimą), kaltę, priežastinį ryšį ir žalą.
CK 6.205 straipsnis nustato, kad sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad atsakovas neįvykdė savo sutartinio įsipareigojimo, t. y. neišvalė šulinio iki numatyto termino, tačiau atsakovas ginasi tuo, kad pati ieškovė pažeidė susitarimą, be to pati atsisakė susitarimo dėl šulinio valymo pokalbio su atsakovo sūnumi, kurio įrašas pateiktas į bylą, metu.
CK 6.193 straipsnis numato, jog sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes.
Iš šalių susitarimo turinio nustatyta, kad atsakovas pagal susitarimą įsipareigojo išvalyti šulinį, o ieškovė patvirtino nebekelianti pretenzijų dėl I.Į. (duomenys neskelbtini), t. y. atsakovui priklausančios žvėrelių fermos ūkinės veiklos, taip pat šalys susitarė visus iškylančius klausimus ateityje spręsti atviru tarpusavio bendravimu. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė nuolat kėlė pretenzijas atsakovui dėl galimai netinkamai jo vykdomos žvėrelių fermos veiklos, nuolat rašė skundus įvairioms institucijoms, įrodinėdama, kad atsakovo I.Į. (duomenys neskelbtini) vykdydama veiklą pažeidžia aplinkos apsaugos reikalavimus, kad ginčo šulinys yra užterštas ir jame esantis vanduo netinkamas vartojimui būtent dėl atsakovui priklausančios įmonės netinkamos veiklos. Iš pateiktų į bylą Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Šiaulių valdybos rašto, patikrinimų aktų ir kitų dokumentų matyti, kad atliekant patikrinimus pagal ieškovės skundus nebuvo nustatyta, kad ginčo šulinio vanduo buvo užterštas būtent dėl I.Į (duomenys neskelbtini) netinkamai vykdomos veiklos ar kitų neteisėtų veiksmų, tačiau atsakovas, kaip paaiškino ir teismo posėdžio metu, siekdamas išvengti ateityje galinčių kilti ginčų su ieškove, taip pat nepagrįstų ieškovės skundų aplinkosaugos institucijoms, sutiko išvalyti šulinį ir iki to teikti geriamą vandenį ieškovei. Rankraštinis įrašas ant susitarimo, taip pat šalių paaiškinimai patvirtina, kad atsakovas pradėjo vykdyti susitarimą, atvežė ieškovei 100 l geriamo vandens, tačiau ieškovė jau 2020 m. sausio 29 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją dėl atsakovo audinių fermos, t. y. dėl to, kad į melioracijos šulinį yra leidžiamos srutos. Iš Aplinkos apsaugos departamento 2020 m. kovo 13 d. rašto Nr. (14.3)-AD5-4249 nustatyta, kad reaguojant į ieškovės 2020 m. sausio 29 d. pranešimą pažeidimų nenustatyta, pažymėta, jog pati pareiškėja 2015 m. vasario 27 d. teismo nutartimi nubausta už neleistiną aplinkos teršimą buitinėmis nuotekomis, jai paskirtas įspėjimas.
Iš šalių paaiškinimų teismo posėdžio metu ir ieškovės pateikto garso įrašo nustatyta, kad 2020 m. sausio 18 d. atsakovo sūnus siūlė ieškovei siekiant palaikyti draugiškus santykius, už tai, kad ieškovė nerašytų skundų, mokėti į metus po 1000 Eur. Šio pokalbio metu ieškovė nurodė, kad šulinį jie valys 3 ar 4 kartus, bet jo vis tiek neišvalys, prašo padaryti jai gręžinį. Atsakovo sūnus siūlė ieškovei prisijungti prie atsakovo gręžinio, atvesti vandenį ieškovei į namus, tačiau ieškovė siūlymo atsisakė, nes dėl skundų jai gali būti užsuktas vanduo. Ieškovė kalba apie tai, kad vandens pirkimui per metus išleidžia apie 500 Eur, kalba apie kompensaciją, kurią turėtų sumokėti atsakovas. Teigia, jog ant popieriaus parašyta, kad vandenį užkrėtė M., ne jie, bet jie perėmė. Ji turi popierių, kad užterštas vanduo, ir tiek.
Būtent dėl ieškovės netrukus po susitarimo pasirašymo pateikto skundo ir pokalbio su atsakovo sūnumi metu išsakytų argumentų, atsakovas nebevykdė susitarimo ir laikė jį nutrauktu.
CK 6.206 straipsnyje nustatyta, kad viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka.
Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, sprendžiant dėl sutarties neįvykdžiusio skolininko atsakomybės, turi būti įvertinti ir sutarties neįvykdymui turėję įtakos kitos sutarties šalies veiksmai: pagal CK 6.206 straipsnį, viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo ar kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Priklausomai nuo kreditoriaus veiksmų (neveikimo) įtakos skolininko prievolės neįvykdymui, kreditorius gali iš viso netekti teisės naudotis teisių gynimo būdais arba jo galimybės gali būti apribotos proporcingai veiksmų įtakai nevykdant prievolės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2010). Taigi CK 6.206 straipsnis skirtas vienai šaliai nuo prievolės vykdymo atleisti (visiškai ar iš dalies), jei kita šalis irgi kalta dėl neįvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-421/2017, 18 punktas).
Nors iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė netrukus po susitarimo pasirašymo pateikė naują skundą dėl atsakovo įmonės veiklos, t. y. nevykdė susitarimo dalies dėl ateityje kilsiančių problemų sprendimo bendradarbiavimo būdu, taip pat atsisakė siūlymo atvesti vandenį ieškovei iš atsakovui priklausančio gręžinio, pripažindama, kad išvalius šulinį nebūtinai bus pasiektas ieškovės siekiamas rezultatas, t. y. šulinio vanduo bus tinkamas gerti, tai nesudaro pagrindo daryti išvados, kad tokie ieškovės veiksmai sudarė pagrindą atsakovui nevykdyti savo susitarimo dalies išvalyti šulinį. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad atsakovas pažeidė susitarimą išvalyti šulinį.
CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su neteisėtais skolininko veiksmais (CK 6.247 straipsnis).
CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visišką nuostolių atlyginimo principą, kurio esmė – siekis grąžinti nukentėjusį asmenį į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę atsakovo žalingų veiksmų. Civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl nustatant žalos dydį siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos
6.250 straipsnis numato, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.
Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė reikalavimą dėl 150,37 Eur turtinės ir 5000 Eur neturtinės žalos priteisimo. Ieškovė jai padarytą turtinę žalą grindžia atliktais mokėjimais už šulinio vandens tyrimus, t. y. 2022 m. balandžio 5 d. PVM sąskaita faktūra 64,45 Eur sumai, 2023 m. spalio 27 d. PVM sąskaita faktūra 42,96 Eur sumai, 2023 m. spalio 24 d. ir 2023 m. spalio 27 d. atsakovės sutuoktinio atliktais mokėjimo pavedimais atitinkamai 29,65 Eur ir 13,31 Eur sumai UAB „Mažeikių vandenys“ už vandens tyrimus. Nors teismui nepateikti įrodymai, patvirtinantys 2022 m. balandžio 5 d. PVM sąskaitos faktūros 64,45 Eur sumai apmokėjimą, byloje yra 2022 m. balandžio 5 d. vandens tyrimo protokolas, todėl darytina išvada, kad ši PVM sąskaita faktūra buvo apmokėta. Tuo tarpu 2023 m. spalio 27 d. PVM sąskaita faktūra 42,96 Eur sumai buvo apmokėta ieškovės sutuoktinio atliktais mokėjimo pavedimais atitinkamai 29,65 Eur ir 13,31 Eur sumai, kas iš viso sudaro 42,96 Eur, t. y. 2023 m. spalio 27 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovė bendrai už vandens tyrimus sumokėjo ne 150,37 Eur, o 107,41 Eur.
Sprendžiant dėl to, ar ieškovės patirtos išlaidos už šulinio vandens tyrimus gali būti priteistos iš atsakovo kaip ieškovės patirta turtinė žala, būtina nustatyti, kad tarp ieškovės patirtų išlaidų ir atsakovo neveikimo yra priežastinis ryšys.
CK 6.247 straipsnis numato, jog atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
Nagrinėjamu atveju iš ieškovės pateiktų įrodymų – 2014 m. lapkričio 27 d. Telšių visuomenės sveikatos centro Mažeikių skyriaus rašto Nr. IS-1-753, garso įraše užfiksuotų aplinkybių nustatyta, kad ginčo šulinio vanduo buvo užterštas dar 2014 m., t. y. dar iki atsakovas mainų sutarties pagrindu įgijo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ir tarp šalių buvo pasirašytas susitarimas. 2022 m. balandžio 5 d. ir 2023 m. spalio 24 d. šulinio vandens tyrimai buvo atlikti ieškovės užsakymu jai žinant, kad atsakovas šulinio neišvalė ir pačiai ieškovei šulinio nevalius. Iš šalių paaiškinimų teismo posėdžio metu taip pat nustatyta, kad atsakovas šuliniu nesinaudojo ir nesinaudoja, tuo tarpu ieškovė naudojasi šulinio vandeniu drabužių skalbimui ir kt. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, žinodama apie tai, kad šulinio vanduo užterštas dar nuo 2014 m., ir nei atsakovas, nei ji šulinio nevalė, užsakė šulinio vandens tyrimus 2022 m. ir 2023 m., nes pati šulinio vandeniu naudojosi, darytina išvada, kad ieškovės patirtos išlaidos vandens tyrimams yra pernelyg nutolusios nuo atsakovo neveikimo, todėl teisinio pagrindo šias išlaidas laikyti atsakovo neveikimu ieškovei padaryta žala nėra.
Ieškovė ieškinyje jai padarytą neturtinę žalą grindė tuo, kad dėl atsakovo nerūpestingumo ir aplaidumo, susitarimo neįvykdymo patyrė daug nepatogumų, psichologinių ir emocinių išgyvenimų, dėl to, kad vanduo neatitinka Lietuvos higienos reikalavimų yra nuodijama jos sveikata. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad neturtinė žala susideda iš to, kad atsakovas jau penkis metus neįvykdo susitarimo išvalyti šulinį, o jai buvo siūlęs mokėti po 1000 Eur per metus, todėl mano, kad atsakovas turėtų jai atlyginti 5000 Eur neturtinę žalą.
Kaip minėta aukščiau neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, taip pat neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.
Nagrinėjamu atveju ieškovė visiškai neįrodinėjo ir neįrodė, kad dėl atsakovo neveikimo buvo padaryta kokia nors žala jos sveikatai, įstatymas taip pat nenumato, kad už tokio, kaip šalių sudarytas, susitarimo neįvykdymą turi būti atlyginama neturtinė žala, todėl teisinio pagrindo pripažinti, kad dėl atsakovo neveikimo ieškovei buvo padaryta ir turėtų būti priteista neturtinė žala visiškai nėra. Pažymėtina, jog ieškovės teismo posėdžio metu išsakyti argumentai dėl neturtinės žalos priteisimo ne tik nesudaro pagrindo jos priteisti, bet ir leidžia manyti, kad ieškovė siekia praturtėti atsakovo sąskaita.
Įvertinęs visas bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir pateiktus bei teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, teismas sprendžia, jog ieškovė neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų dėl susitarimo neįvykdymo, todėl tuo pagrindu ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmestinas.
Pažymėtina, jog ieškovė, kaip šulinio bendrasavininkė taip pat turi CK 4.76 straipsnyje numatytas pareigas, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat turi teisę į nuostolių, patirtų tvarkant ir išlaikant bendrą daiktą atlyginimą, tačiau iš bylos medžiagos ir pačios ieškovės paaiškinimų matyti, kad ieškovė su atsakovu sudaryto susitarimo pagrindu siekia bendro turto – šulinio tvarkymo ir išlaikymo pareigą ir išlaidas perkelti išimtinai atsakovui. Ieškovė, atsakovui iki 2020 m. balandžio 1 d. neįvykdžius susitarimo, pati nesiėmė jokių veiksmų išvalyti šulinį, pretenziją atsakovui dėl susitarimo nevykdymo išsiuntė 2022 m. kovo 25 d., t. y. praėjus beveik dviem metams nuo susitarimo įvykdymo termino pabaigos, o į teismą kreipėsi praėjus dar vieneriems metas, t. y. 2023 m. gruodžio 11 d., todėl vadovaujantis CK 6.213 straipsnio 1 dalies 4 punktu teismas sprendžia, jog ieškovė praleido protingą terminą reikalauti įvykdyti prievolę natūra, todėl ieškovės reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovą išvalyti šulinį taip pat atmestinas.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas 244 Eur žyminis mokestis, atsakovo bylinėjimosi išlaidas sudaro 1500 Eur už advokato teisinę pagalbą. Ieškinį atmetus iš ieškovės priteistinos atsakovo bylinėjimosi išlaidos, kurios pagrįstos į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 268, 270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 1500 Eur ( vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.