- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-27
- Bylos Nr.
- 1A-344-574/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-19598-2024-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Mačionytė, Mindaugas Povilanskas, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
- Kaltinamasis
- A. K.
- Advokatai
- Marius Švanas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mindaugo Povilansko, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros penktojo skyriaus prokurorės Danutės Brazdeikienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. K. išteisintas kaip nepadaręs nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje.
Konstatuota, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 8 d. nuosprendžiu nustatytas A. K. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nenustojo galioti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. A. K. buvo kaltinamas tuo, kad mušdamas ir kitaip smurtaudamas, nežymiai sutrikdė savo šeimos nario – sutuoktinės sveikatą, t . y. jis, 2024 m. gegužės 23 d. apie 17.00 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (kai nustatytas 2,27 promilių girtumas), žodinio konflikto metu su sutuoktine A. Š. (buvusi pavardė – K.), tyčia dešine ranka suėmęs jai už kaklo, numetė ją ant lovos, po ko tyčia, prispausdamas nukentėjusiajai veido ir krūtinės srityje pagalvę, nustūmė A. Š. ant lovos, bei vėliau stipriai trenkė spintos durimis, pataikydamas jomis sutuoktinei į galvos sritį, tokiais savo veiksmais jis mažiausiai 3 trauminiais poveikiais padarė A. Š. odos nubrozdinimą kakle bei poodinę kraujosruvą krūtinėje, kas pagal specialisto išvadą vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros penktojo skyriaus prokurorė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti A. K. kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį dėl 2024 m. vasario 10 d. veikos ir skirti 40 parų arešto bausmę; pripažinti jį kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2024 m. gegužės 23 d. veikos ir skirti 45 parų arešto bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti 60 parų arešto bausmę. Į bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą laikiname sulaikyme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 6 dalimis, paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti 9 mėnesių laikotarpiui, įpareigojant A. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti, o nedirbant ar praradus darbą – registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1, 2 dalies 1 punktu, 68 straipsnio 2, 3 dalimis, 72 straipsnio 5 dalimi, paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti naudotis teise vairuoti transporto priemones 1 metams 8 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. vasario 14 d.; išieškoti iš A. K. automobilio „Toyota Prius“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. 4780 Eur.
2.1. Nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 16 d. nuosprendyje padaryta išvada, jog A. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių. Teismas nuosprendyje savo išvadas iš esmės grindė tik kaltinamojo A. K. parodymais, jog pastarasis laikėsi vieningos pozicijos viso baudžiamojo proceso metu, kad neatliko veiksmų, kurių padarymu kaltinamas, o teismo medicinos specialistų konstatuoti kūno sužalojimai galėjo atsirasti lytinio akto, vykusio prieš pat įvykį, metu. Teismas nevertino byloje surinktų įrodymų visumos. Nagrinėjamu atveju, surinktų įrodymų visuma pagrindžia nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalies objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimą A. K. veikoje. Įstatymas nedraudžia asmens kaltės grįsti netiesioginiais, nuosekliais, tarpusavyje sujungtais įrodymais, tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai.
2.2. Teismas išteisinamajame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog nenustatytas būtinas A. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties elementas – objektyvioji pusė. Nukentėjusioji A. K. pirmos apklausos metu (2024 m. gegužės 27 d., t. y. praėjus trumpam laiko tarpui po įvykio) parodė, kad A. K. grįžus namo, ji ruošėsi į darbą, o „<...> jis vis prie jos lindo, priekabiavo, norėjo intymumo. Kadangi jis buvo neblaivus, ji jo vis prašė nuo jos eiti, nelysti. Jis dėl to labai susinervino, dėl ko pradėjo ją įžeidinėti įvairiais necenzūriniais žodžiais. Tačiau ji į jį nekreipė dėmesio, nuėjo į vonią ruoštis <...>“. Būdama supažindinta su procesinėmis teisėmis ir pareigomis, sutikdama duoti parodymus prieš savo šeimos narį, A. K. pirmos apklausos metu jokių aplinkybių, susijusių su tarp jos ir jos sutuoktinio A. K. vykusiu lytiniu aktu, nenurodė.
2.3. Iš aukščiau paminėtų parodymų matyti, kad nukentėjusioji apie tai, kad prieš ją galėjo būti atlikti veiksmai, sukėlę kūno sužalojimą, dar iki konflikto t. y. lytinio akto metu neužsimena, priešingai, nurodo prašiusi nelysti, į jo elgesį nekreipė dėmesio, nuėjo ruoštis. Nukentėjusioji apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad sutuoktinis ją buvo suėmęs dešine ranka jai už kaklo ir ją numetė ant lovos, tuo momentu, kaip pati nurodo, dėl apimto streso skausmo nejautė, tačiau Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. 1911/2024(01) nurodyta, kad įprastai nuo to juntamas fizinis skausmas. Kaip nukentėjusioji nurodė įvykių eigą, sutuoktinis stipriai kelis kartus tyčia trankė kambario durimis, šalia durų stovint dukrai, todėl ji dukrą pasiėmė ant rankų, o sutuoktinis, pasiėmęs į rankas didelę pagalvę, su pagalve nustūmė jas su dukra ant lovos. Po to sutuoktiniui išėjus iš kambario, ji atsidarė spintos duris ir paskambino į BPC. Jai bebendraujant su operatore, sutuoktinis grįžo į kambarį ir stipriai pastūmė spintos duris, dėl ko jos atsitrenkė jai į galvos dešinę pusę, ir jai dėl to buvo sukeltas fizinis skausmas. Nors nukentėjusioji negali pasakyti, ar kaltinamasis matė, kad ji stovi už spintos durų, tačiau tokioje situacijoje, kai kaltinamasis, žinodamas, kad jam išėjus iš kambario, nukentėjusioji liko kambaryje, kuriame buvo ir mažametė dukra, grįžęs į kambarį, stipriai pastūmė spintos duris, tai darydamas, jis neabejotinai turėjo suvokti, jog šis veiksmas yra pavojingas. Nors teismo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad iki įvykio tarp jos ir A. K. buvo lytinis aktas (pradžia), kurio metu A. K., gali būti, kad buvo sugriebęs už kaklo, (patikslino, kad tiksliai nebeatsimenanti visų įvykio aplinkybių, kadangi nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo nemažas laiko tarpas), tačiau neabejotinai patvirtino, kad jos po įvykio duoti parodymai apie įvykį, nurodytos aplinkybės buvo būtent tokios, kaip ji parodė tuomet.
2.4. Šie nukentėjusios parodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tiek jos parodymai, duoti 2024 m. gegužės 27 d. apklausiant ją liudytoja, tiek aplinkybės, nurodytos policijos pareigūnams, atvykusiems į įvykio vietą, tiek medicinos darbuotojams, buvo tikslūs ir teisingi. A. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad, kuomet davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tada viską prisiminė ir pasakė, kaip buvo. Perskaitė parodymus, kuriuos užfiksavo tyrėja, ir pasirašė. Teismo posėdžio metu nurodomas argumentas, kad nuo įvykio praėjo nemažai laiko, dėl to nukentėjusioji nebeprisimena tikslių įvykio aplinkybių, gali būti vertinamas ir kaip siekis sušvelninti A. K. padėtį ir baudžiamąją atsakomybę.
2.5. Atkreipia dėmesį į tai, kad pats A. K. neneigia pastūmęs nukentėjusiąją ant lovos, tai yra, patvirtina, aplinkybę, kurią nurodė ir nukentėjusioji nuo pat tyrimo pradžios. Kaip pažymėjo ir teismas, nukentėjusioji patvirtino tokius veiksmus buvus, kaltinamasis pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino pastūmęs nukentėjusiąją ant lovos, tokios aplinkybės dėl stumdymo yra užfiksuotos ir kitų objektų apžiūros protokoluose, todėl nesutiktina su teismo vertinimu, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. 1911/2024(01) nustatyta poodinė kraujosruva krūtinėje, padaryta kietu buku daiktu iki atvykimo į gydymo įstaigą 2024 m. gegužės 23 d. 18.33 val., negalėjo būti padaryta stumiant su pagalve, kuri nelaikytina kietu daiktu. Teismo posėdžio metu nukentėjusioji nenurodė jokių kitokių aplinkybių, kada jai galėjo būti padarytos (atsirasti) kraujosruvos krūtinės srityje, tačiau vienareikšmiškai patvirtino, kad po lytinio akto A. K. ją tikrai stūmė ant lovos <...>. Dar pagalvę buvo paėmęs ir buvo nustūmęs <...>. Tai, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad sutuoktinis jokių smūgių į krūtinės sritį nesudavė ir nemano, kad nuo smūgio su pagalve galėjo atsirasti kraujosruva krūtinėje, nesuponuoja pagrįstos išvados, leidžiančios paneigti teismo medicinos specialisto užfiksuotą poodinę kraujosruvą nukentėjusiosios krūtinėje, t. y., kad dėl A. K. veikimo kilo padariniai. Teismas, vertindamas kraujosruvos atsiradimo aplinkybes ant nukentėjusiosios krūtinės, padarė abejotiną išvadą, jog kraujosruva negalėjo būti padaryta stumiant pagalve, neatkreipdamas dėmesio į tą aplinkybę, kad, remiantis nukentėjusiosios parodymais, kontaktas (pastūmimas) buvo ne tik vieną kartą su pagalve, bet keletą kartų, t. y., visų pirma jai buvo sugriebta už kaklo ir ji buvo pastumta ant lovos, po to ji dar buvo pastumta naudojant pagalvę, kas patvirtina A. K. po raktikauliu, ties vidurine raktikauline linija, padarytą 2x4 cm kraujosruvą (Vilniaus skyriaus specialisto išvados tiriamoji dalis). Kad nukentėjusioji buvo pastumta ne vieną kartą ir ne tik su pagalve, matyti iš objektų apžiūros protokolu apžiūrėto nukentėjusiosios skambučio BPC – nukentėjusioji nurodo, jog vyras smurtauja, bei, kad ją stumdė. Tą pati A. K. parodė atvykusiems policijos pareigūnams.
2.6. Sutiktina su teismo išvada, kad Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. 1911/2024(01) nėra konstatuoti trečiojo kaltinamajam inkriminuojamo smurtinio pobūdžio veiksmo nukentėjusiosios atžvilgiu – trenkimo spintos durimis ir pataikymo jomis į galvos sritį, t. y. šių veiksmų pasėkoje galėję kilti/kilę nusikalstami padariniai – kokie nors sužalojimai nukentėjusiosios galvos srityje, tačiau apie tai, kad šis veiksmas buvo atliktas, patvirtina kiti surinkti įrodymai: Respublikinės universitetinės ligoninės ambulatorinio apsilankymo apraše Nr. 24-SPS-38312, kuris buvo pateiktas teismo medicinos specialistams, nurodyta, kad A. K. medikams skundėsi galvos ir kaklo skausmu, nurodydama, kad apie 17 val. vyras griebė už kaklo, metė į lovą, taip pat su spintelės durelėmis trenkė į pacientę. Ši aplinkybė yra užfiksuota Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. 1911/2024(01) tiriamojoje dalyje, aprašant nusiskundimus ir anamnezę, tokios pat aplinkybės pagal nukentėjusiosios parodymus užfiksuotos 2024 m. spalio 1 d. kitų objektų apžiūros protokole, kai buvo apžiūrėti policijos, pareigūnų kūno kameromis užfiksuoti vaizdo įrašai, t. y. greitosios medicinos pagalbos medikė pasakė, kad veš nukentėjusiąją į ligoninę dėl galvos sumušimo ir dėl ant kaklo matomų smaugimo žymių. Be kita ko, greitosios medicinos pagalbos medikė paaiškina, kad nukentėjusiąją geriau yra patikrinti, nes jai buvo trenkta spintos durimis į galvos sritį, tad reikia patikrinti, ar nėra galvos sutrenkimo, taip pat dėl matomų smaugimo žymių reikia patikrinti, nes sugriebimo metu galėjo būti pažeisti kaklo slanksteliai. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusioji neabejotinai tvirtino, jog A. K. stipriai pastūmus spintos duris, jai buvo pataikyta durimis į galvos dešinę pusę, ir jai dėl to buvo sukeltas fizinis skausmas. Todėl teismo argumentas, kad išvadoje nesant mediciniškai užfiksuotiems sužalojimams nukentėjusiosios galvos srityje, nėra ir padarinių pagal BK 140 straipsnio 2 dalies sudėtį – vertintinas kaip neobjektyvus ir neatitinkantis byloje nustatytų aplinkybių.
2.7. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą, sąsajas, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl spręsdamas A. K. kaltės klausimą, padarė neteisingas išvadas bei nepagrįstai jį išteisino.
Šalies argumentai
2.8. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 8 d. nuosprendžiu, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi, A. K., kaip padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį laiduotojos J. B. atsakomybei be užstato, nustatant 1 metų laidavimo terminą, o baudžiamoji byla A. K. atžvilgiu buvo nutraukta. BK 40 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
3. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.
4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš prokurorės pateikto apeliacinio skundo matyti, kad prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertimu ir išvadomis, jog A. K. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje.
5. Bylos nagrinėjamo apeliacinės instancijos teisme metu 2025 m. birželio 10 d. gautas prokurorės prašymas pakeisti kaltinimą, pagal kurį A. K. kaltinamas tuo, kad jis, mušdamas ir kitaip smurtaudamas, nežymiai sutrikdė savo šeimos nario sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą, tokiomis aplinkybėmis: A. K., 2024 m. gegužės 23 d. apie 17 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (kai nustatytas 2,77 promilių girtumas), žodinio konflikto su sutuoktine A. Š. (buvusi pavardė – K.) metu, tyčia dešine ranka suėmęs jai už kaklo, numetė ją ant lovos, po ko tyčia, prispausdamas nukentėjusiajai veido ir krūtinės srityje pagalvę, nustūmė A. Š. ant lovos bei vėliau stipriai trenkė spintos durimis, pataikydamas jomis sutuoktinei į galvos sritį, tokiais veiksmais jis mažiausiai 3 trauminiais poveikiais padarė A. Š. odos nubrozdinimą kakle bei poodinę kraujosruvą krūtinėje, kas pagal specialisto išvadą, vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu ir tuo sukeldamas A. Š. fizinį skausmą. Tokiais veiksmais A. K. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, įtvirtintą BK 140 straipsnio 2 dalyje (t. 3, b. l. 59). Siekiant patikrinti prokurorės apeliaciniame skunde bei pakeistame kaltinime nurodytas aplinkybes nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, kurio metu papildomai apklausta nukentėjusioji A. Š..
6. Nukentėjusioji A. Š. parodė, kad ant lovos buvo pastumta, tačiau kiek kartų, neprisimena – vieną ar du, nes po įvykio praėjo daug laiko. Kažkas su pagalve buvo, bet šiai dienai, neprisimena. Buvo stūmimas su ranka. Vieną kartą lyg buvo su pagalve, kitą su delnu. Su spinta – jis (A. K.) galėjo jos nematyti už spintos durų ir nesitikėjo, kad ji ten stovi. Fizinį skausmą jautė dėl smūgio spintos durimis. Nuo stūmimo buvo nestiprus fizinis skausmas. Ką apie įvykį pasakojo pareigūnams, neprisimena. Fizinį skausmą, kuris buvo, vertintų 4 balais, nebuvo, kad negalėtų kentėti. Skaudėjo, bet nebuvo skausmas daugiau nei 4 balai. Nuo šoko ji visai nieko tuo momentu nejautė, nesuprato, kad kažką susitrenkė. Nuo pastūmimo skausmas gal buvo tik 2 balai, 4 balai nuo smūgio spintos durimis. Atvykus medikams, nejautė skausmo, nes jai buvo šokas, tik vėliau jį pajautė. Iš baimės tuo metu visai nieko nejautė. Atsimena, kai A. K. suėmė ją už kaklo. Tai įvyko iki spintos durų, po lytinio akto. Jis nuėjo į dušą, grįžo, kambaryje viską išdaužė, ištaškė ir tada ją stūmė. Iki lytinio akto nesipyko, jis negavo to ko norėjo, todėl prasidėjo visas konfliktas. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu nurodė tai, ką atsiminė. Tuo metu geriau prisiminė aplinkybės. Apylinkės teisme duoti parodymai dėl sugriebimo už kaklo teisingi. Gali būti, kad mėlynės atsirado ir lytinio akto metu, gali būti ir po to, tiksliai nežino kuriuo metu atsirado (t. 3, b. l. 78-83).
7. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Dėl nusikalstamo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje
8. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami, šioje normoje nurodyti padariniai.
9. Nustatant, ar dėl panaudoto fizinio smurto nukentėjusiajam kilo fizinis skausmas, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017). Fizinio smurto padariniai gali būti įvairūs: gyvybės atėmimas, sveikatos sutrikdymas, skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimas, laisvės atėmimas ar bejėgiškumo būklės sukėlimas. Fizinis smurtas ne visada sukelia fizinį skausmą, o ir ne kiekvienas sukeltas fizinis skausmas yra pavojingas, neteisėtas ir žalingas. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys Nr. 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018).
10. Kaip matyti apeliacinės instancijos teisme pakeisto kaltinimo, A. K. kaltinamas trimis smurtinio pobūdžio veiksmais, t. y. suėmimu nukentėjusiajai už kaklo ir numetimu ant lovos; nukentėjusiosios veido ir krūtinės srities prispaudimu pagalve bei nustūmimu ant lovos; trenkimu spintos durimis nukentėjusiajai į galvos sritį. Šiais veiksmais A. K. kaltinamas A. Š. padaręs nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlęs fizinį skausmą.
11. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. K. trenkimas spintos durimis A. Š. į galvos sritį galėjo nesukelti/nesukėlė jokių nusikalstamų padarinių, t. y. nebuvo nustatyti jokie sužalojimai nukentėjusiosios galvos srityje. Prokurorė nurodo, kad dėl šio A. K. veiksmo A. Š. jautė fizinį skausmą ir tai patvirtina byloje surinkti duomenis. Teisėjų kolegija, sutinka su šiuo skundo argumentu, kad A. Š. galėjo jausti fizinį skausmą, kai A. K. trenkė spintos durimis jai į galvą, tačiau, kaip minėta, nusikalstama veika, įtvirtinta BK 140 straipsnio 2 dalyje, padaroma tik tyčia, šiuo atveju išteisintasis A. K. viso proceso metu teigė, kad, netrenkė spintos durimis A. Š. į galvą. A. K. ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. gegužės 24 d. parodė, kad <...> spintos durimis jai netrenkiau <...> (t. 2, b. l. 131). Teisiamojo posėdžio metu A. K. parodė, kad spintos durimis sutuoktinei į galvos sritį netrenkė (t. 2, b. l. 199). Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme A. K. parodė, kad su spintos durimis kontakto nebuvo.
12. Nukentėjusioji A. Š. parodė, kad išteisintasis galėjo nematyti, kad ji stovėjo už atidarytų spintos durų. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. gegužės 27 d. A. Š. parodė, kad <...> sutuoktinis (A. K.) grįžo į kambarį ir stipriai pastūmė spintos duris, dėl ko jos atsitrenkė jai į galvos dešinę pusę <...>. Ar jis (A. K.) matė, kad ji stovi už tų durų, nežino (t. 2, b. l. 59). Ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. spalio 14 d. papildomai apklausa nukentėjusioji A. Š. parodė, kad į klausimą ar sutuoktinis galėjo ją matyti už spintos durų, atsakyti negali. Kadangi jis tuo metu buvo labai piktas ir viską trankė, kas pasitaikė po rankomis, tad nemano, kad jis galėjo įvertinti ar pastebėti, kad tuo metu ji stovi už spintos durų (t. 2, b. l. 62-63). Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusioji A. Š. parodė, kad ji stovėjo įlindusi į spintą <...> jis trenkė į tos spintos duris. Ji negali pasakyti, kad jis ją matė už tų durų. Jis galėjo nepastebėti, kad ji ten stovi (t. 2, b. l. 201). Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme apklausta nukentėjusioji parodė, kad A. K. jos, stovinčios už atidarytų spintos durų, galėjo nematyti ir nesitikėjo, kad ji ten stovi. Taigi, nukentėjusioji viso proceso metu teigė, kad A. K. galėjo nematyti, kad ji stovėjo už spintos durų. Atsižvelgus į tai, kad išteisintasis A. K. viso proceso metu neigė su spintos durimis trenkęs A. Š. į galvos sritį, nukentėjusioji viso proceso metu teigė, kad A. K. galėjo jos nematyti, nesitikėti, kad ji stovi už spintos durų. Taigi nors šiuo atveju ir nėra ginčo, kad nukentėjusiajai spintos durimis buvo suduotas smūgis į galvos sritį, ką patvirtina ir objektyvūs bylos įrodymai, ir dėl to nukentėjusioji jautė fizinį skausmą, tačiau nėra pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad dėl smūgio spintos durimis nukentėjusiajai sukeltas fizinis skausmas buvo padarytas tyčiniais smurtiniais išteisintojo veiksmais, todėl apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog pagal Respublikinės universitetinės ligoninės ambulatorinio apsilankymo aprašo duomenis, A. K. medikams skundėsi galvos ir kaklo skausmu, nurodydama, kad apie 17 val. vyras griebė už kaklo, metė į lovą, taip pat su spintelės durelėmis trenkė į pacientę, taip pat policijos pareigūnų kūno kameromis užfiksuoti vaizdo įrašai, t. y., kad greitosios medicinos pagalbos medikė pasakė, kad veš nukentėjusiąją į ligoninę dėl galvos sumušimo ir dėl ant kaklo matomų smaugimo žymių ir, kad reikalinga nukentėjusiąją patikrinti ar nėra galvos sutrenkimo, taip pat dėl matomų smaugimo žymių reikia patikrinti, nes sugriebimo metu galėjo būti pažeisti kaklo slanksteliai, išteisintojo tyčios nepatvirtina jokiu aspektu, todėl, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. K. veiksmuose nėra būtinojo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, subjektyviosios pusės požymio – kaltės, t. y. tyčios.
13. Iš apeliacinio skundo matyti, kad prokurorė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. K. su pagalve prispaudęs nukentėjusiąją veido ir krūtinės srityje bei nustumdamas nukentėjusiąją ant lovos negalėjo jai padaryti poodinės kraujosruvos krūtinėje, t. y. kad tarp A. K. veiksmų ir nustatytų sužalojimų nėra priežastinio ryšio. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančia Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 1911/2024(01), kurioje nustatyta, kad poodinė kraujosruva krūtinėje A. Š. krūtinėje padaryta kietais bukais daiktais iki 2024 m. gegužės 23 d. 18.33 val., atsižvelgus į tai, kad pagalvė yra ne kietas, o minkštas daiktas bei į nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 58-61, 62-65), padarė išvadą, kad negalima vienareikšmiškai teigti, kad minėtais veiksmais A. K. padarė nurodytus sužalojimus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Be kita ko, paminėtina ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme A. K. parodė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti ir lytinio akto metu, kada jis yra iš viršaus nieko stebėtina, kad ant krūtinės galėjo likti mėlynė (t. 2, b. l. 199). Apeliacinės instancijos teisme apklausiama nukentėjusioji nurodė, kad gali būti, kad mėlynės atsirado ir lytinio akto metu, gali būti ir po to, tiksliai nežino kuriuo metu atsirado (t. 3, b. l. 78-83).
14. Pakeistame kaltinime nurodoma, kad A. K., prispaudęs pagalvę nukentėjusiosios veido ir krūtinės srityje, nustūmė ją ant lovos ir tokiais veiksmais sukėlė A. Š. fizinį skausmą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog nurodytais veiksmais A. K. A. Š. sukėlė fizinį skausmą. Ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. gegužės 27 d. nukentėjusioji parodė, kad <...> sutuoktinis paėmęs į rankas didelę pagalvę, su ja nustūmę ją ir dukrą ant lovos (t. 2, b. l. 59). Papildomai ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji parodė, kad, kai A. K. ją stūmė su pagalve ant lovos, pagalvė jai atsitrenkė į priekinę kūno dalį, t. y., į veidą ir krūtinės sritį, tačiau nemano, kad nuo smūgio galėjo atsirasti krūtinėje kraujosruva (t. 2, b. l. 62). Teisiamojo posėdžio metu A. Š. parodė, kad dar pagalvę buvo paėmęs ir nustūmęs, dar vaikas šalia stovėjo ir verkė, jai baisu pasidarė dėl vaiko klykimo (t. 2, b. l. 201). Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme A. Š. parodė, kad buvo stūmimas ranka. Vieną kartą lyg buvo su pagalve, kitą su delnu (t. 3, b. l. 78-83). Taigi, nors nukentėjusioji viso proceso metu teigė, kad A. K. buvo paėmęs pagalvę į rankas ir nustūmė ją ant lovos, tačiau nei vienos apklausos metu nenurodė, kad šie veiksmai jai sukėlė fizinį skausmą, be kita ko, nukentėjusioji nurodė, kad tuo metu ji išsigando dėl to, kad vaikas stovėjo šalia ir verkė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nukentėjusioji nenurodė, kad A. K. prispaudus pagalvę jos veido ir krūtinės srityje ją nustūmus ant lovos, ji jautė fizinį skausmą, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad A. K. prispausdamas pagalvę nukentėjusiosios veido ir krūtinės srityje ir nustumdamas ją ant lovos, sukėlė A. Š. fizinį skausmą.
15. Prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad odos nubrozdinimai kakle galėjo būti padaryti ne A. K. sugriebus už nukentėjusiosios kaklo nustūmus ją ant lovos, o vykusio lytinio akto metu. Nurodo, kad nukentėjusioji teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos metu parodė, kad apklausų ikiteisminio tyrimo metu geriau prisiminė aplinkybes, o ikiteisminio tyrimo metu A. Š. nenurodė aplinkybių, kad sužalojimai ant jos kaklo galėjo atsirasti prieš konfliktą vykusio lytinio akto metu. Ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. gegužės 27 d. A. Š. nurodė, kad <...> A. K. vis prie jos lindo, norėjo intymumo. Kadangi jis buvo neblaivus, ji jo vis prašė eiti nuo jos, nelysti (t. 2, b. l. 59). Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu A. Š. parodė, kad buvo lytinis aktas, buvo jis su ašaromis akyse, nes jie susipyko. <...> Galimai ir nuo to atsirado tos mėlynės. <...> Buvo toks lytinis aktas su pykčiu <...>. Akto metu gali būti, kad buvo sugriebimas už kaklo. Pas jį būdavo taip iš aistros, kad sugriebia už kaklo. Po lytinio akto, kad stūmė ant lovos tai tikrai, dėl suėmimo ant kaklo dabar neprisimena. <...> Pradžioje lytinis aktas buvo, bet jis buvo neilgas. Ikiteisminio tyrimo metu nepaminėjo, bet buvo pradžia <...> (t. 2, b. l. 201-202). Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, A. Š. parodė, kad apylinkės teisme jos parodymai dėl sugriebimo už kaklo teisingi. Gali būti, kad mėlynės atsirado ir lytinio akto metu, gali būti ir po to, ji tiksliai negali nurodyti kuriuo metu atsirado. Išteisintasis A. K. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, kad sužalojimai ant A. Š. kaklo galėjo atsirasti lytinio akto metu, nes jo metu jis buvo jai suėmęs, prispaudęs ją už kaklo (t. 2, b. l. 199). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nors Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1911/2024(01) nustatyta, kad nukentėjusiajai kaklo srityje padaryti odos nubrozdinimai, tačiau liko nepaneigta aplinkybė, kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti ne lytinio akto metu, kurį buvus nurodo ne tik išteisintasis, bet ir nukentėjusioji, o būtent A. K. sugriebus už nukentėjusiosios kaklo ir ją nustūmus ant lovos.
16. Prokurorės pakeistame kaltinime nurodoma, kad A. K., suimdamas A. Š. už kaklo ir nustumdamas ją ant lovos, sukėlė jai fizinį skausmą. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. K. nurodė, kad apimtas emocijų, konflikto metu jis pastūmė šalia buvusią sutuoktinę, ji nukrito ant lovos <...>. Jis sutuoktinės nesmaugė, ją tik pastūmė ant lovos, kas jai neturėjo sukelti fizinio skausmo (t. 2, b. l. 131-132). Teisiamojo posėdžio metu A. K. parodė, kad nesutinka, kad numetė sutuoktinę ant lovos (t. 2, b. l. 199). Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad nukentėjusiąją pastūmė ant lovos vieną kartą. Pastūmimas vyko delnu-ranka vieną kartą, atrodo, kad tai buvo po lytinio akto. Nukentėjusioji A. Š. apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kažkuriuo momentu, sutuoktinis buvo ją suėmęs dešine ranka už kaklo ir numetė ją ant lovos, tuo momentu dėl apimto streso skausmo nejautė (tačiau kuriuo tiksliai momentu tai įvyko, neprisimena) (t. 2, b. l. 59). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad po lytinio akto A. K. ją tikrai stūmė ant lovos, dėl suėmimo už kaklo neprisimena (t. 2, b. l. 201). Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme A. Š. parodė, kad buvo stūmimas ranka. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nurodytų veiksmų padarymo vertino ir policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašais, kuriose užfiksuota, kad A. Š. pareigūnams nurodė, kad A. K. stumdosi, viską išdaužė, išvartė, tačiau nenurodė, kad sutuoktinis prieš ją kaip nors kitaip būtų smurtavęs, smaugęs (t. 2, b. l. 39-40). Šiuo atveju nėra galimybės pašalinti kilusias abejones dėl aplinkybės ar A. K. sugriebė A. Š. už kaklo ir nustūmė ją ant lovos, ar tik nustūmė nukentėjusiąją ant lovos. Be kita ko, apklausta apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad nuo pastūmimo skausmas buvo gal tik 2 balai (t. 3, b. l. 78-83). Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusioji apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad sutuoktinis ją buvo suėmęs dešine ranka jai už kaklo ir ją numetė ant lovos, tuo momentu, kaip pati nurodo, dėl apimto streso skausmo nejautė, tačiau aplinkybę, kad nukentėjusiajai buvo sukaltas fizinis skausmas, patvirtina Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. 1911/2024(01), kurioje nurodyta, kad įprastai nuo to juntamas fizinis skausmas. Visgi, pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką, taikant baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą, reikalinga protingai nustatyti šios veikos baudžiamumo ribas. Asmens padaryta veika neturi būti pripažįstama nusikaltimu vien formaliai, nevertinant, ar tokios veikos neteisėtumas yra kriminalinio pobūdžio ir ar jos pavojingumas yra pakankamas ją laikyti nusikaltimu. Nepakanka formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį. Sukelto skausmo intensyvumas ir stiprumas, taip pat skausmo keliamas pavojus konkretaus žmogaus sveikatai ar gyvybei yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Sukelto skausmo intensyvumą ir stiprumą nustatyti padeda eksperto išvados. Fizinis skausmas nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali būti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatomas ir pripažįstamas automatiškai. Fizinis skausmas pasireiškia nemaloniais pojūčiais, o tai – nukentėjusiojo subjektyvus suvokimas. Fizinio skausmo kilimas yra nukentėjusiojo reakcija į jam daromą fizinį smurtinį poveikį. Atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, nukentėjusioji jai pastūmimu sukeltą skausmą įvertino kaip siekiantį gal tik 2 balus (iš 10-ies), teisėjų kolegijos vertinimu, tokios veikos pavojingumas nėra pakankamas ją laikyti nusikaltimu.
17. Kaip minėta, vadovaujantis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 16 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų
18. Vilniaus apygardos teismui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išteklių administravimo skyrius 2025 m. spalio 15 d. pateikė patikslintą pažymą dėl 235,42 Eur išieškojimo iš išteisintojo A. K. dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.
19. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Teisė į gynybą jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuluojamoje praktikoje, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Būtent šios normos pagrindu išteisintajam buvo paskirtas gynėjas, nepriklausomai nuo jo valios. Atsižvelgiant į minėtą aplinkybę, taip pat į tai, jog A. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, prokurorės apeliacinis skundas atmetamas, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš išteisintojo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros penktojo skyriaus prokurorės Danutės Brazdeikienės apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkinti
Nutartis neskundžiama.