- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-18
- Bylos Nr.
- eA2-2534-880/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-44-3-00081-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Linas Zinkevičius
- Pareiškėjas
- J. M. Ž.
- Suinteresuotas asmuo
- A. A., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos J. M. Ž. patikslintą prašymą dėl proceso atnaujinimo, suinteresuoti asmenys A. A., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja J. M. Ž. kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo ir prašė:
1. panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 1992 m. spalio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 22-195/92, kuriuo nustatyta, kad pareiškėja M. J. M. buvo mirusio M., S., S., valdžiusio 11.90 ha žemės pagal dabartinį teritorinį paskirstymą (duomenys neskelbtini) sutuoktinė;
2. sustabdyti bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreiptis į jį su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 368 straipsnio 2 dalis, nustatanti 5 metų naikinamąjį terminą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo net ir tuo atveju, kai nustatoma, kad teisė kilo iš neteisės iš priešingų teisei veiksmų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei kreiptis į teismą, tiek Konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, Konstituciniam nuosavybės teisės neliečiamumo principui, įtvirtintam Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje.
Ji nurodė, kad jos mama Š. J., S. kreipėsi pareiškimu dėl žemės nuosavybės atstatymo Širvintų rajone, Juodonių ir Mantinionių kaimuose. Laukiant, kad nuosavybės teisės į visas turėtas žemes bus atstatytos, Širvintų apylinkės teisme, buvo užvesta byla pagal J. M. M. pareiškimą. Širvintų rajono apylinkės teismo 1992 m. spalio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2 -195/92 pagal J. M. M. ((duomenys neskelbtini)), kuri save įvardijo kaip mirusio M. S., S. sutuoktinė, pareiškimą buvo teigiama, kad M. S., S. valdė 11,90 ha žemės pagal dabartinį teritorinį paskirstymą Širvintų r., Gelvonų sen., Mantinionių k. Teismas ir tikrieji paveldėtojai buvo suklaidinti, nes J. M. M. nebuvo M. S., S. sutuoktinė, o ji buvo sutuoktinė M. S., A.. Teismui nebuvo pateiktas santuokos liudijimas. Teismas nenustatė ieškovės J. M. M. tikrosios tapatybės, sprendimą priėmė neturėdamas 11,9 ha žemės sklypo priklausomumo šiai pretendentei įrodančių dokumentų, taip pat įrodymo, kad žemės sklypą valdė M. S., S.. Iš tikrųjų karo, pokario metu šios žemės reali valdytoja buvo M. J. (Š.), todėl teismo priimtas juridinę reikšmę turintis faktas yra neteisingas, klaidinantis ir neturintis jokio juridinio pagrindo. Archyviniai duomenys patvirtina, kad M. S., S. nebuvo santuokoje su J. M. M., ir kaip matyti iš santuokos kartotinio liudijimo ji buvo sutuoktinė kito M. S., A.. M. S., S. nebuvo sudaręs jokios santuokos. Iš priimto sprendimo, bei vesto protokolo akivaizdu, kad buvo daug procesinių pažeidimų ir melagystės. Teismo procesas buvo vedamas vienašališkai, neatsižvelgiant į tikrosios pavedėtojas J. Š. prieštaravimus ir parodymus, o patikint melagingais liudytojų žodiniais parodymais, teismas, neturėdamas jokio juridinio archyvinio dokumento apie ginčo žemę, nusprendė, kad M. S., S. valdė 11,9 ha žemes. Neteisingas sprendimas buvo priimtas dėl to, kad teismas netinkamai patikrino besikreipiančios į teismą M. J. M. ir jos velionio vyro M. S. A. tapatybes ir nustatė nebuvusį juridinę reikšmę turintį faktą dėl to, kad pareiškėjos motinai J. Š. atkurtiną žemę valdė ne jos tėvas S. A., o neva, jo sūnus S. S., kuris dar buvęs ir M. J. M. vyru. Netinkamas tapatybės nustatymas lėmė ir neteisėto teismo sprendimo priėmimą ir, atitinkamai, žalos tiek pareiškėjos motinai, tiek valstybei padarymą. Todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas. Remiantis Širvintų rajono apylinkės teismo klaidinančiais sprendimais buvo parengta Vilniaus apskrities administracijos Širvintų rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. liepos 21 d. pažyma Nr.G-1308 „Dėl nuosavybės teisių patvirtinančių dokumentų“, kurios pagrindu Vilniaus apskrities Širvintų rajono Mantinionių kaime 11,90 ha žemės buvo atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. spalio mėn. 26 d. sprendimu Nr. 89-7372 M.s M. J. dukrai A. A.. Šių neteisėtų sprendimų pagrindu M. S., A. žemės vietoje bovo suformuoti šeši sklypai ir 1997-2011 m. atiduoti kitiems. Lemiamą reišmę J. Š. terminų praleidimui su skundu kreiptis į NŽT Širvintų skyrių ir teismus turėjo Širvintų rajono žemėtvarkos skyriaus neteisėta veika ir Širvintų rajono apylinkės teismo aplaidaus sprendimo priėmimas. Be to, ji negavo teismo sprendimo kopijos pagal CPK 275 straipsnio rekalavimą. Vėliau prasidėjo vilkinimas, neinformavimas dėl atskirų sprendimų priėmimo, o dar vėliau J. Š. sunkiai apsirgo. Bylos nagrinėjimo atnaujinimas vykdytinas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, gautų įrodymų dėl to, kad neteisingai buvo nustatyta M. J. M. vyro tapatybė, t. y. pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą (kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu). Tai, kad M. J. M. nebuvo M. S., S. žmona, o buvo M. S. A. žmona, pareiškėjai paiškėjo tik po 2019-11-07, sužinojus apie nuosavybės teisių A. A. atkūrimo pagrindą bei gavus jos motinos M. J. M. santuokos liudijimo kopiją ir archyvų pažymas. Kadangi pareiškėja apie šį sprendimą sužinojo 2019 m. lapkričio 7 d., ir nėra duomenų, kad jis būtų buvęs įteiktas jos motinai, kita vertus, esminiai įrodymai - M.s M. J. santuokos liudijimas bei duomenys iš archyvų apie tai, kad niekada nebuvo įregistruota M. S., S. santuoka atitinkamose šalies apskrityse, gauti jau po sužinojimo apie nuosavybės teisės į žemę A. A. atkūrimo pagrindą - 1992 -10-22 teismo sprendimą, tai 3 mėnesių terminas, numatytas CPK 366 straipsnio 1 dalyje nėra pasibaigęs, tačiau yra pasibaigęs CPK 2 dalyje nustatytas 5 metų senaties terminas ir ji kelia šio termino konstitucingumo klausimą. Naikinamojo procesinio termino paskirtis - užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą. Tačiau tokio tikslo negalima siekti bet kokia kaina. Toks procesinis teisinis reguliavimas, kai naikinamuoju terminu yra užkertamas kelias esminiam teisminei vertybei - teisingumui - pasiekti yra netinkamas ir prieštarauja tiek Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei kreiptis į teismą, tiek konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, tiek konstituciniam teisės į nuosavybę principui, įtvirtintam Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek EŽTT ginamam teisės viršenybės principui, kurio vienas pagrindinių aspektų yra teisinio apibrežtumo principas, reikalaujantis, kad bylos šalys turėtų veiksmingą teisminės gynybos priemonę, suteikiančią galimybę išspręs jų civilinių teisių klausimą. Todėl teismo prašoma sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu spręsti, ar CPK 368 straipsnio 2 dalis, nustatanti 5 metnaikinamąjį terminą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo net ir tuo atveju, kai nustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei kreiptis į teismą, tiek konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam nuosavybės teisės neliečiamumo principui, įtvirtintam Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje.
Atsiliepimas
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau - Nacionalinė žemės tarnyba) atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos pirminis prašymas dėl proceso atnaujinimo ir patikslintas prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįsti ir atmestini. Nurodė, kad pareiškėja yra praleidusi CPK įtvirtintus naikinamuosius terminus. Pareiškėjos skundžiamas Širvintų rajono apylinkės teismo 1992-10-22 sprendimas, t. y. priimtas daugiau nei prieš 27 metus. Nuo skundžiamo teismo sprendimo yra praėję žymiai daugiau nei penkeri metai (t. y. daugiau nei 27 metai) (CPK 368 straipsnio 1 ir 2 dalys), be to, pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra grindžiamas kodekse įtvirtinta išimtimi (CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais atvejais), todėl pareiškėjos prašymas negali būti tenkinamas praleidus CPK 368 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus terminus. Be to, pareiškėja civilinėje byloje, kurioje priimtą teismo sprendimą, ginčija nebuvo įtraukta šalimi ar suinteresuotuoju asmeniu. Ginčijamoje civilinėje byloje buvusi pareiškėja J. M. M. mirė (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjos motina J. Š., civilinėje byloje buvusi suinteresuotuoju asmeniu, mirė (duomenys neskelbtini). Civilinė byla Nr. 22-195/92 buvo išnagrinėta pagal pareiškėjos J. M. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Taip pat pažymėtina, kad J. Š., nesutikdama su priimtu teismo sprendimu turėjo teisę jį skųsti, tačiau šia teise nepasinaudojo ne tik per CPK įtvirtintą 30 dienų terminą nuo teismo sprendimo priėmimo (CPK 307 straipsnio 1 dalis), bet ir iki pat savo mirties (duomenys neskelbtini) nepasinaudojo proceso atnaujinimo teise. Pareiškėja proceso atnaujinimą sieja su nuosavybės teisių į piliečių išlikusįjį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pažeidimu, tačiau J. M. Ž. nebuvo teikusi jokių prašymų atsakingai institucijai dėl nuosavybės teisių atkūrimo nei remiantis anksčiau galiojusio 1991-06-18 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatyta tvarka ir terminais, nei nuo 1997-07-09 nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančio Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymo) nustatyta tvarka ir terminais. Tuo tarpu, pareiškėjos motina J. Š. buvo pateikusi 1991 m. spalio 22 d. prašymą grąžinti buvusio savininko M. S., A. žemę (12,79 ha), turėtą Širvintų r. sav., Gelvonų sen., Mantinionių k., tačiau nepateikė privalomų pateikti nuosavybės teisę ar paveldėjimo teisę patvirtinančių dokumentų, taigi, nebuvo pripažinta pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą. Priešingai nei teigia pareiškėja, Širvintų rajono apylinkės teismo 1992-10-22 sprendimu civilinėje byloje Nr. 22-195/92m. pagal J. M. M. pareiškimą buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad M. S., S. (bet ne M. S., Andriaus) realios nuosavybės teise valdė 11,90 ha (bet ne 12,7931 ha) žemės pagal dabartinį administracinį - teritorinį paskirstymą esančios Širvintų r., Gelvonų sen., Mantinionių k. Taigi, nuosavybės teisė buvo atkurta jo įpėdiniams, t. y. nuosavybės teisės į buvusio savininko S. M. nuosavybės teisėmis valdytą Vilniaus apskrities Širvintų rajono Mantinionių kaime 11,90 ha žemės buvo atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2001-10-26 sprendimu Nr. 89-7372 pretendentei A. A.. Pareiškėja J. M. Ž. nesikreipusi į atsakingą instituciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo senelio M. S., Andriaus žemę, turėtą Širvintų r. sav., Gelvonų sen., Mantinionių k., per Atkūrimo įstatymo įtvirtintus terminus nepateikusi privalomų dokumentų, negali būti pripažinta pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą. Byloje nėra duomenų, apie tai, ar pareiškėjos motina J. Š. buvo skundusi (ginčijusi) teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą, veiksmus ar neveikimą. Taigi, pareiškėja J. M. Ž., nebuvusi civilinėje byloje Nr. 22-195/92 byloje dalyvaujančiu asmeniu, nesikreipusi į atsakingas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais bei nepripažinta pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą, negali būti laikytina asmeniu, turinčiu teisę teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo (CPK 365 straipsnio 1 dalis), juo labiau, kad civilinėje byloje Nr. 22-195/92 dalyvavę asmenys, pareiškėja J. M. M. ir J. Š., civilinėje byloje buvusi suinteresuotuoju asmeniu, yra mirę. Pareiškėjos pirminis prašymas atnaujinti procesą, kuris yra grindžiamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, akivaizdžiai nepagrįstas, nes pareiškėjos motina J. Š. buvo įtraukta į bylą (civilinė byla Nr. 22-195/92) ir byla buvo nagrinėjama jai dalyvaujant. Proceso atnaujinimas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nagrinėjamoje byloje yra neįmanomas, nes visų pirma, iš byloje pateiktų įrodymų nėra aišku, kokios yra naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu, be to, tokių aplinkybių paaiškėjimo momentas nebegali būti ištirtas, nes byloje (civilinė byla Nr. 22-195/92) dalyvavę asmenys - pareiškėja J. M. M. ir J. Š., civilinėje byloje buvusi suinteresuotuoju asmeniu, yra mirę, o pareiškėja J. M. Ž. nebuvo civilinėje byloje Nr. 22-195/92 dalyvavusiu asmeniu. Nacionalinei žemės tarnybai (tuometiniam Vilniaus apskrities viršininkui) buvo pateiktas A. M., S. gimimo liudijimo nuorašas, kuriame nurodytas tėvas – S. M. S., taigi, Nacionalinė žemės tarnyba, (tuometinis Vilniaus apskrities viršininkas), priimdama 2001-10-26 sprendimą Nr. 89-7372 atkurti nuosavybės teisės į buvusio savininko S. M. nuosavybės teisėmis valdytą Vilniaus apskrities Širvintų rajono Mantinionių kaime 11,90 ha žemės pretendentei A. A., neturėjo pagrindo abejoti Širvintų rajono apylinkės teismo 1992-10-22 sprendimu civilinėje byloje Nr. 22-195/92 bei Viršaičio pavaduotojos V. B. 1992-12-31 išduotu gimimo liudijimo nuorašu, todėl teisėtai ir pagrįstai baigė nuosavybės teisių atkūrimo procesą į visą S. M., Andriaus bei S. M., S. nuosavybės teisėmis valdytą žemę Vilniaus apskrities Širvintų rajono Mantinionių kaime.
Suinteresuotas asmuo A. A. su pateiktais prašymais dėl proceso atnaujinimo visiškai nesutiko ir prašė juos atmesti. Nurodė, kad M. M. J. (mergautinė pavardė – B.), g. (duomenys neskelbtini), buvo ištekėjusi už M. S., S., g. (duomenys neskelbtini). Santuoka buvo registruota (duomenys neskelbtini). Santuokos liudijime yra neteisingai nurodyta S. M. tėvavardis „A.“. Iš tikrųjų S. M. tėvavardis yra „S.“. Tai, kad A. A. tėvai buvo susituokę, patvirtina ir santuokos įrašas, esantis Musninkų bažnyčios archyve. Iš šio dokumento matyti, kad (duomenys neskelbtini) Musninkų bažnyčioje buvo registruota S. M., gimusio (duomenys neskelbtini) (tėvai S. M. ir A. N.) santuoka su M. J. B., gimusia (duomenys neskelbtini). M. A., S. (dabar – A.), g. (duomenys neskelbtini) gimimo pažymėjime yra nurodyti jos tėvai - M. S., S. ir B. J., P.. Tai, kad santuokos liudijime yra neteisingai nurodyta S. M. tėvavardis „A.“, įrodo ir M. S., S. mirties liudijimas, iš kurio matyti, kad M. S., S. mirė (duomenys neskelbtini), būdamas 41 metų amžiaus (S. M. gimęs (duomenys neskelbtini)). Neatitinka tikrovės pareiškėjos teiginys, kad „J. M. neturėjo M. S., S. mirties liudijimo, nelaidojo jo ir nežino kur yra palaidotas, tai irgi įrodo, kad ji buvo svetimas žmogus“. Iš M. S., S. mirties liudijimo matyti, kad šis dokumentas buvo surašytas ir išduotas (duomenys neskelbtini), kai tuo tarpu M. J. M. mirė (duomenys neskelbtini), todėl akivaizdu, kad pareiškėjos teiginys nepagrįstas. M. J. M. žinojo, kad jos sutuoktinis, kuris tuo metu slapstėsi nuo Tarybų valdžios, buvo miręs 1952 metais ir slapta palaidotas netoli savo gyvenamosios vietos Malinavos miške, Širvintų rajone, vėliau perlaidotas netoli namų Malinavos kaime. Širvintų apylinkės teismo 1992 m. spalio 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 22-195/92 nurodyta, kad suinteresuotas asmuo J. Š. bylos teisminio nagrinėjimo pradžioje J. M. prašymui prieštaravo, o nagrinėjant bylą ir susipažinusi su byloje esančia medžiaga, pareiškėjos paaiškinimu, liudytojų parodymais, J. Š. pareiškimui neprieštaravo ir prašė bylą nagrinėti iš esmės. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad iki ūkio konfiskavimo S. M. naudojosi 11,9 ha žemės ir šį faktą patvirtino suinteresuotas asmuo J. Š. bei liudytojai. A. A. tėvai M. S., S. ir M. M. J. M. jų valdytame žemės sklype Mantinionių kaime buvo pasistatę namus, turėjo ūkį, kuriuos Tarybų valdžia buvo konfiskavusi. Pareiškėjos (ieškovės) teiginiai apie neva liudytojų melagingus parodymus vertintini kritiškai. Iš pareiškėjos (ieškovės) pateiktų dokumentų matyti, kad ji yra susipažinusi tik su Širvintų rajono apylinkės teismo 1992 m. spalio 12 d. sprendimu, o ne su visa bylos medžiaga, todėl abejotina, ar pareiškėjai (ieškovei) yra žinomi nurodytų konkrečių liudininkų parodymai. Galima teigti, kad pareiškėjos (ieškovės) teiginiai apie liudininkų melagingus parodymus, o juo labiau apie kažkokią baudžiamąją atsakomybę, kas kelis kartus paminėta prašyme (ieškinyje), yra tik jos nieko nepagrįsti ir įžeidžiantys kitus asmenis samprotavimai. J. Š. civilinėje byloje Nr. 22- 195/92 dalyvavo kaip suinteresuotas asmuo, todėl jai buvo žinomos visos bylos aplinkybės, susijusios su bylos nagrinėjimu ir priimtas teismo sprendimas, kurio pagrįstumą buvo galima skųsti įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Tuo tarpu pareiškėja, remdamasi savo samprotavimais bei įtarimais, ketina teismo sprendimą revizuoti praėjus 27 metams po sprendimo priėmimo. Nėra jokio pagrindo atnaujinti procesą ar panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 1992-10-12 sprendimą civilinėje byloje Nr. 22-195/92. Abejotina, kad pareiškėja abiejuose prašymuose tinkamai suformulavo savo prašymą, atsižvelgiant į pačių prašymų turinį. Suinteresuoto asmens nuomone nėra jokio teisinio pagrindo atnaujinti procesą (prašymo (ieškinio) rezoliucinėje dalyje to net neprašoma) ar panaikinti apylinkės teismo sprendimą, o juo labiau kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu, kuris suformuluotas abiejuose prašymuose.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas atmestinas.
Pareiškėja prašymu atnaujinti procesą prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 1992 m. spalio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 22-195/92, kuriuo nustatyta, kad pareiškėja M. J. M. buvo mirusio M., S., S., valdžiusio 11.90 ha žemės pagal dabartinį teritorinį paskirstymą Širvintų rajono, Gelvonų seniūnijos, Mantinionių kaime sutuoktinė bei sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar CPK 368 straipsnio 2 dalis, nustatanti 5 metų naikinamąjį terminą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo net ir tuo atveju, kai nustatoma, kad teisė kilo iš neteisės iš priešingų teisei veiksmų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei kreiptis į teismą, tiek Konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, Konstituciniam nuosavybės teisės neliečiamumo principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje.
Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Klausimas dėl individualią bylą nagrinėjančio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra priskirtinas bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, o pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės dėl nagrinėjamoje byloje taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, norminiam teisės aktui. Lietuvos Aukščiausisis Teismas yra išaiškinęs, jog CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017 57 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-611/2019). Nagrinėjamu atveju, susipažinus su pareiškėjos prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodytais argumentais, teismui nekyla abejonių dėl nurodomos CPK 368 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl civilinės bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija dėl proceso atnaujinimo instituto paskirties ir tikslų, proceso atnaujinimo sąlygų yra suformuota ir aiški. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje proceso atnaujinimo institutas pripažįstamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007; 2007 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007; 2008 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009 ir kt.). Teismo praktikoje nurodoma, kad, siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, kuriai būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą tokiu sprendimu užbaigtoje byloje, atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, o dalyvavimas su ginčo dalyku susijusiuose santykiuose – rizikingas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose, pažymėjo, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas, priimtas byloje Brumarescu v. Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimas, priimtas byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimas, priimtas byloje Sypchenko v. Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas byloje Volkov v. Rusija (pareiškimo Nr. 8564/020); taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartį, primtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009 ir kt.). Visa leidžia daryti išvadą, jog galimybė atnaujinti procesą gali būti ribojama laike ir tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Dėl prašymo atnaujinti procesą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja prašo atnaujinti procesą ir panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 1992 m. spalio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 22-195/92. Prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėja teismui pateikė 2020 m. vasario 10 d.
Pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas CPK 368 straipsnyje nurodytų terminų skaičiavimas, t. y. nurodyti konkrečią datą, kada pareiškėjas sužinojo aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, ir tai patvirtinančius įrodymus. CPK 370 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė, priėmus prašymą dėl proceso atnaujinimo, pareikalauti papildomų įrodymų, kad nėra praleistas CPK 368 straipsnyje nustatytas terminas. Teismas, posėdyje nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, visų pirma turi išspręsti klausimą dėl šio termino atnaujinimo. Teismas praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis ir termino atnaujinimo klausimą sprendžia pagal bendrąsias CPK 78 straipsnio taisykles. CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimas yra pagrindas atsisakyti atnaujinti procesą nepriklausomai nuo to, ar prašymas pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Praleisto trijų mėnesių termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas, jei prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas, praleidus CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą naikinamąjį penkerių metų terminą.
Nagrinėjamu atveju prašymas atnaujinti procesą paduotas po daugiau kaip 27 metų, t. y. ženkliai daugiau nei po 5 metų. Penkerių metų terminas yra naikinamasis, todėl procesas civilinėje byloje Nr. 22-195/92 negali būti atnaujinamas ir tai yra savarankiškas pagrindas prašymo netenkinti.
Nors pareiškėja nurodo, kad apie neteisėtą Širvintų rajono apylinkės teismo 1992 m. spalio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 22-195/92 sužinojo tik 2019 m. spalio 7 d., nes teismo sprendimas nebuvo išsiųstas pareiškėjos motinai, šios datos negalima laikyti pareiškėjos sužinojimo apie minėtą sprendimą data. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą 1992 metais, pareiškėjos motina J. Š. dalyvavo byloje suinteresuotu asmeniu ir dalyvavo teismo posėdyje bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka. Pradžioje ji prieštaravo prašymui nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, tačiau vėliau išklausius liudytojus, ji prašė bylą nagrinėti iš esmės (Žr. Širvintų rajono apylinkės teismo 1992 m. spalio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 22-195/92). Taigi, pareiškėjos motina dalyvavo teisme nagrinėjant bylą ir todėl tikėtina, jog teismo sprendimas jai buvo išsiųstas. Šios aplinkybės nustatyti teismas neturi galimybės, nes bylos medžiaga, išskyrus teismo sprendimą, nėra išlikusi, pasibaigus bylų saugojimo terminams. Tuo pačiu pažymėtina, kad būdama suinteresuotu asmeniu byloje pareiškėjos motina elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų gauti teismo sprendimą (jeigu jo negavo), o taip pat neatliko jokių aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta objektyvi tiesa. Šiuo metu tiek 1992 metais nagrinėtoje byloje buvusi pareiškėja M. J. M., tiek suinteresuotas asmuo J. Š. yra mirusios, todėl daugelį aplinkybių nustatyti būtų sunku. Toks labai ilgą laiką trukęs nerūpestingumas, delsimas, neatsakingumas negali būti pateisinamas ir sudaryti pagrindą procesui atnaujinti, kai įstatyme nustatytas naikinamasis terminas tokiems prašymams paduoti yra praleistas. Nors prašyme nurodoma, kad prašymas atnaujinti procesą buvo paduotas nedelsiant, kai tik buvo sužinota apie neva naujai paaiškėjusias aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, jog svarbu ne tai, kada apie tam tikras aplinkybes buvo sužinota, bet kada apie jas objektyviai galėjo būti sužinota. O šiuo atveju susipažinti su teismo sprendimu, gauti archyvinę medžiagą buvo galima kur kas anksčiau ir nei viena pareiškėjos nurodyta aplinkybė, neleidžia daryti priešingos išvados.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kiti prašymo atnaujinti procesą argumentai neturi teisinės reikšmės, o pareiškėjos J. M. Ž. patikslintas prašymas dėl proceso atnaujinimo Širvintų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 22-195/92 atmetamas.
Pažymėtina, kad teismas nesutinka su suinteresuotu asmeniu, kad iš prašymo atnaujinti procesą neaišku kas jį pateikė, todėl jis neturėjo būti priimtas. Iš LITEKO sistemos aiškiai matyti, kad prašymą, pateikė pareiškėjos atstovas advokatas E. L., kuris dokumentą pateikė per EPP sistemą ir jį pasirašė 2020 m. vasario 7 d. 23 val. 18 min.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 368 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Atmesti pareiškėjos J. M. Ž. patikslintą prašymą dėl proceso atnaujinimo Širvintų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 22-195/92.
Nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu per 7 dienas nuo jos įteikimo Vilniaus apygardos teismui per nutartį priėmusį teismą.