Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu kuriuo prašė 1) pripažinti ieškovui

A. R. teisę gauti statybą leidžiantį dokumentą reikalingą pastato, esančio K(duomenys neskelbtini) statybos įteisinimui, be bendraturčio atsakovės I. M. K. sutikimo pagal K. Š. firmos parengtą techninį projektą Nr. 12-0525; bei 2) pakeisti bendraturčių dalis, nustatant, kad A. R. dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra 30/100 dalys pastato, esančio K(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei A. R. naudosis patalpomis: UAB „Jungtinės pajėgos“ projekte nurodytos indeksais 1, 1a, 1b, 1c, bei naujai sukurtomis rūsio patalpomis, kurios I. M. K. pateiktoje rūsio schemoje žymimos indeksais 14, 141, 15.

Nurodė, kad 1997 m. balandžio 16 d. pirkimo - pardavimo sutartimi R. K.

(atsakovės velionis sutuoktinis) įsigijo pastatą-valgyklą su dviem priestatais ir rūsiu, esančius (duomenys neskelbtini). 1997 m. liepos 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovės sutuoktinis R. K. pardavė J. B. 82/100 pastato-valgyklos dalis su dviem priestatais ir rūsiu, esančias (duomenys neskelbtini). 1998 m. balandžio 17 d. pirkimo - pardavimo sutartimi J. B. pardavė ieškovui A. R. 52/100 pastato - valgyklos dalis su dviem priestatais ir rūsiu, esančias (duomenys neskelbtini). 1998 m. gegužės 5 d. pirkimo - pardavimo sutartimi A. R. pardavė A. A. R. 41/100 dalį pastato-valgyklos dalį su dviem priestatais ir rūsiu, esančias (duomenys neskelbtini). 2002 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Albertas A. R. pardavė V. V. 41/100 dalį pastato - valgyklos dalį su dviem priestatais ir rūsiu, esančias (duomenys neskelbtini).

Atsakovė I. M. K. 2012-06-04 pateikė Klaipėdos miesto apylinkės

teismui ieškinį, kuriame nurodė, kad Ieškovas A. R. neteisėtai naudojasi jai priklausančiomis negyvenamomis patalpomis – rūsiu (pastato-valgyklos, esančiu (duomenys neskelbtini)), bei prašė teismo priimti sprendimą įpareigoti A. R. išsikraustyti iš rūsio patalpų. Pateikdama rūsio planą ir nurodydama konkrečias patalpas. Ieškovas A. R. pateikė priešieškinį ir prašė teismo pripažinti 2005 m. gruodžio 1 d. tarp pastato, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkų sudarytą prašymą (susitarimą) negaliojančiu ir nustatyti rūsio patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką, nustatant, kad A. R. naudosis rūsio patalpomis UAB „Jungtinės pajėgos“ parengtame plane žymimomis indeksais: 1, 1a,1b, 1c., 4 (atitinkamai K. Š. firmos parengtame rūsio plane žymimomis nuo 001 iki 006.). Tretieji asmenys pareiškė savarankiškus reikalavimus pripažinti 2005 m. gruodžio 1 d. tarp pastato, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkų sudarytą prašymą (susitarimą) negaliojančiu.

Ieškovas A. R. 2016 m. gruodžio 16 d. dalyvaujant antstoliui perdavė

atsakovei ginčo patalpas, t.y. rūsio patalpas buvusias ginčo dalyku civilinėje byloje.

1998 m. - 2001 m. buvo atlikti pirmo aukšto ir rūsio remonto darbai. R. K.

11. Tiek ieškovas, tiek atsakovas atlikdami rekonstrukciją buvo pradėję savavališkų statybos padarinių likvidavimo procedūrą, t.y. įteisinimą: buvo gautos projektavimo sąlygos, parengtas projektas, tačiau 2007 m. buvo panaikintas Neringos generalinis planas, bei visa įteisinimo procedūra sustojo. Šiuo metu patvirtintus teritorijos detalųjį planą, įteisinimo procedūra tęsiama. Teismo sprendimu yra nustatytas terminas statybą leidžiančio dokumento gavimui. Tačiau užsitęsus ginčui tarp bendraturčių nėra galimybės įvykdyti teismo sprendimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą.

12. Paaiškino, kad inventorizavus rūsio patalpas nustatyta, kad jų plotas - 117 kv.m. Tai patvirtina byloje pateikti dokumentai, nekilnojamojo turto registro duomenys. Kitoje civilinėje byloje atsakovė pateikė rūsio schemą, pagal kurią šiuo metu rūsio patalpas sudaro - 155,66 kv.m., o buvusių patalpų - 117,48 kv.m, t.y. naujų patalpų - 38,18 kv.m. Atsakovė minėtoje schemoje aiškiai ir tiksliai nurodė kokios patalpos nuosavybės teise priklausė M.I. K., t.y. įvardinta “nuosavybės teise I. K. priklausančios patalpos”, kurių plotas yra 117,48 kv.m. Tuo tarpu kaip matyti iš pateiktosios schemos visos kitos patalpos M.I. K. nepriklauso ir nepriklausė, bei iš dalies pripažino, kad tai yra naujai sukurtos patalpos. Minėtoje schemoje atsakovė patvirtino, kad ieškovo naujai sukurtos patalpos žymimos 14 (10,18 kv.m.), 141 (6,72 kv.m.), 15 (21,28 kv.m.), t.y. pripažino, kad minėtos patalpos yra naujai sukurtos ieškovo. Pastebėtina, kad prieš tai nagrinėtose bylose iš esmės teismai sprendė nuosavybės teisės klausimą į rūsio patalpas ir sutarties aiškinimą pagal 1997 m. buvusią teisinę padėtį. Teismai nustatė, kad toje apimtyje rūsio patalpos nuosavybės teise priklausė I.M. K., t.y. tos rūsio patalpos, kurios buvo 1997 m., nebuvo pirkimo-pardavimo sutarčių dalykas ir nuosavybės teisė į minėtas patalpas nebuvo perleista. Tačiau kaip matyti iš rašytinių įrodymų šalys atliko pastato rekonstrukciją (tiek ieškovas, tiek ir atsakovas šiuo metu yra savavališkos statybos subjektai), kurios metu pastatas buvo perplanuotas, perstatytas, pastatytos naujos pertvaros ir pasikeitė pirkimo -pardavimo sutartimis nustatyta naudojimosi tvarka. Kaip matyti iš pateiktų rašytinių įrodymų, dalis iš 117,48 kv.m. rūsio patalpų, kurios I.M. K. pateiktoje rūsio schemoje žymimos 1,2,3,4,5, kurių bendras plotas yra 42,34 kv.m. bendraturčių susitarimu atliekant rekonstrukciją buvo prijungtos prie A. R. patalpų, kurios visos bendrai rengtame techniniame projekte yra žymimos indeksais, kuris prasideda ženkleliu “1”, t.y. ieškovui suprojektuotos patalpos. Tuo tarpu indeksu “2” žymimos patalpos buvo suprojektuotos ir naudotos atsakovės.

13.Ieškovo teigimu atsižvelgiant į tai, kad bendraturčiai bendru sutarimu, kiekvienas savo piniginėmis lėšomis, ūkio būdu atlikdami pastato rekonstrukciją pakeitė bendrosios dalinės nuosavybės dalis, padidindami turto vertę, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 4.77 straipsniu pakeistinos bendraturčių dalis nustatant, kad A. R. dalis yra 30/100, bei A. R. naudosis patalpomis: UAB “Jungtinės pajėgos” projekte nurodytos indeksais 1, 1a, 1b, 1c, bei naujai sukurtomis rūsio patalpomis, kurios I.M. K. pateiktoje rūsio schemoje žymimos indeksais 14 (10,18 kv.m.), 141 (6,72 kv.m.), 15 (21,28 kv.m.).

14. Atsižvelgiant į tai, kad bendraturčiai bendru sutarimu, kiekvienas savo piniginėmis lėšomis, ūkio būdu atlikdami pastato rekonstrukciją pakeitė bendrosios dalinės nuosavybės dalis, padidindami turto vertę, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 4.77 straipsniu prašė pakeisti bendraturčių dalis nustatant, kad A. R. dalis yra 30/100, bei A. R. naudosis patalpomis: UAB “Jungtinės pajėgos” projekte nurodytos indeksais 1, 1a, 1b, 1c, bei naujai sukurtomis rūsio patalpomis, kurios I.M. K. pateiktoje rūsio schemoje žymimos indeksais 14 (10,18 kv.m.), 141 (6,72 kv.m.), 15 (21,28 kv.m.).

15. ieškovas teismo prašo pripažinti ieškovui A. R. teisę gauti statybą leidžiantį dokumentą reikalingą pastato, esančio (duomenys neskelbtini) statybos įteisinimui, be bendraturčio I. M. K. sutikimo pagal K. Š. firmos parengtą techninį projektą Nr. 12-0525.

16. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Bylos nagrinėjimo eigoje ir atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nuo pat patalpų įsigijimo 1997 metais iki dabar statinys, adresu: (duomenys neskelbtini), yra komercinės paskirties objektas. 1997-04-16 pirkimo - pardavimo sutartimi R. K. įsigijo pastatą - valgyklą su dviem priestatais ir rūsiu, esančius (duomenys neskelbtini), o tai reiškia, kad rūsio patalpos yra individualus nekilnojamojo turto objektas, kurios yra atskirtos nuo 1-ojo ir mansardinio aukšto patalpų. Tą konstatavo ir šalių ginčą dėl iškeldinimo išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausias Teismas savo 2016 m. gegužės 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-706/2016. Šioje tarp tų pačių šalių ir iš esmės dėl to paties dalyko kasacine tvarka nagrinėtoje byloje LAT konstatavo, kad bendraturčių prašymas, pateiktas VĮ Registrų centrui, kuriame nurodyta, jog vienam iš jų priklauso rūsys, savo turiniu keitė tik bendraturčių daiktinių teisių idealių dalių perskaičiavimą po kadastrinių duomenų patikslinimo, tačiau įregistravus šį prašymą, nepasikeitė nė vieno iš bendraturčių idealiosios dalys CK 4.77 str. nustatytais pagrindais, nes nė vienas iš minėto susitarimo dalyvių nedidino turimo daikto ir jo vertės. Be to, LAT nurodė, kad atitinkamai teismams nebuvo pagrindo pripažinti rūsį nei valgyklos priklausiniu, nei bendro naudojimo patalpomis, nes šalys, sudarydamos sutartis, neišreiškė valios perduoti ir perimti ginčo rūsio dalį, proporcingą įsigytai valdomai patalpų daliai.

17. Lietuvos Aukščiausias Teismas nustatė, kad pagal byloje esančių 1997-1998 m. pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo praktiką matyti, kad perduodamų patalpų idealiosios dalys buvo skaičiuojamos kaip santykis bendrojo parduodamo daikto ploto su konkrečiai tenkančiomis konkrečiam savininkui patalpų plotu. Teismų nustatyta, kad J. B. įsigijo iš R. K. 82/100 dalis patalpų, kurių plotas 452,17 kv. m (1997 m. liepos 29 d. sutartis), A. R. įsigijo iš J. B. 52/100 dalis patalpų, kurių plotas 452,17 kv. m (1998 m. balandžio 17 d. sutartis), V. V. įsigijo iš A. R. 41/100 dalį patalpų, kurių plotas 452,17 kv. m (1998 m. gegužės 5 d. sutartis). Kasacinis teismas konstatavo, kad sutarčių sudarymo praktika lėmė tai, kad idealiosios dalys atitikdavo toms dalims realiai tenkantį patalpų plotą. Patalpų pirkimo - pardavimo sutarčių 1 punktas, apibūdinantis bendrąsias bendro daikto charakteristikas, konkretizuojamas sutarčių 3 punktu, kuriame nurodama, kokias konkrečias bendro daikto patalpas įgyja bendraturtis. Tokiu būdu sutartyse nurodžius tiksliai naudojamas patalpas, nebekilo klausimų dėl naudojimosi bendru daiktu, nebent kai kurios patalpos būtų paliktos naudotis bendrai. Pasak LAT, atsakovo ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais sutartyse nebuvo susitarta, kad tam tikros pastato patalpos bus naudojamos bendrai, jose nebuvo nurodyta, kad jie įsigyja ir rūsio patalpas, todėl LAT pripažino, kad teismai neturėjo pagrindo pripažinti ginčo rūsio nei bendro naudojimo patalpomis, nei valgyklos priklausiniu, nes pradinis patalpų savininkas R. K., parduodamas sau priklausančių valgyklos patalpų dalį, nurodydamas, kad parduodamos dalys skaičiuojamos nuo 452 kv. m ploto, bet ne nuo 550 kv. m ploto, aiškiai išreiškė valią parduoti patalpų dalį be rūsio (1997 m. liepos 29 d. sutarties 1, 3 punktai). Kasacinis teismas išaiškino, kad tai neprieštaravo tuo metu galiojusioms teisės normoms (CK 153 straipsnio 1 dalis), juolab kad valgykla nebuvo gyvenamoji patalpa, butas 1964 m. CK 127 straipsnio 1 dalies prasme. Pasak LAT, asmenys, kurie vėliau įsigijo patalpų dalis, suvokė, kad perima šias patalpas be rūsio, o tokią išvadą suponuoja ir sutarčių turinys, ir turto, perimto šių sutarčių pagrindu, naudojimo praktika - nė vienas iš bendraturčių (išskyrus A. R.) nesinaudojo rūsio patalpomis. Galiausiai, LAT nurodė, kad pastato bendro ploto perskaičiavimas, pasikeitus nuosavybės išviešinimo (registravimo) tvarkai, nėra teisinis pagrindas įgyti papildomai patalpų (šiuo atveju rūsio), jeigu tokių patalpų nebuvo įgyta pirkimo ir pardavimo metu, o 1964 m. CK 153 straipsnis dėl priklausinių nesuteikė teisės į rūsį įstatymo pagrindu, nes sutartyse nurodyta, kokias konkrečias patalpas bendraturčiai perka, tarp jų rūsys nebuvo paminėtas.

18. Pažymėjo, kad neegzistuoja nė viena iš CK 4.77 straipsnio „Bendraturčių teisių pasikeitimas padidinus bendrąją dalinę nuosavybę" 1 dalyje įtvirtintų sąlygų, kadangi, pirmiausia, rūsys, adresu: (duomenys neskelbtini), nėra ir niekada nebuvo bendro naudojimo objektas ir tai yra pripažinti ir konstatuota įsiteisėjusiame 2016-10-19 Klaipėdos apygardos teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-1010-613/2016, kuris priimtas tarp tų pačių šalių.

19. Nuo pat patalpų įsigijimo 1997 metais iki dabar statinys, adresu: (duomenys neskelbtini), yra komercinės paskirties objektas. 1997-04-16 pirkimo - pardavimo sutartimi R. K. įsigijo pastatą - valgyklą su dviem priestatais ir rūsiu, esančius (duomenys neskelbtini), o tai reiškia, kad rūsio patalpos yra individualus nekilnojamojo turto objektas, kurios yra atskirtos nuo 1-ojo ir mansardinio aukšto patalpų. Tą konstatavo ir šalių ginčą dėl iškeldinimo išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausias Teismas savo 2016-05-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-257- 706/2016. Pažymėtina, kad ir pačiuose UAB „Jungtinės pajėgos" projektiniuose pasiūlymuose nurodoma, jog rūsyje projektuojami gyvenamieji kambariai ir pagalbinės patalpos, kuriais akivaizdu, jog yra galima naudotis kaip atskirais nekilnojamojo turto objektais ir juose vykdyti apgyvendinimo paslaugų teikimo veiklą, kokią ginčo šalys šiuo metu ir vykdo. Todėl Ieškovo teiginiai, kad rūsio patalpos kokiu nors būdu buvo prijungtos prie jo nuosavybės teise valdomų 1-ojo ir mansardinio aukštų patalpų yra nieko nepagrįstas ir neįrodytas.

20. Nors ieškovas ginčija atsakovės teiginį, kad tam tikruose dokumentuose nurodytas rūsio plotas sudarė tik 117 kv.m. vien tik dėl to, kad tuo metu, t.y. 1997 metais nebuvo inventorizuota dalis rūsio patalpų (pvz. laiptinės patalpa tarp 0-9 ir 0-8 patalpų), tačiau tokia Atsakovės poziciją atitinka faktiškai susiklosčiusią situaciją. Dar 1951 metų rugpjūčio mėnesį pradėtos vesti šio ginčo pastato kadastro ir registro byloje yra nurodoma, kad šio pastato rūsio plotas sudaro 137,30 kv.m., o 1964-03-27 (duomenys neskelbtini) pastato inventorinėse žiniose taip pat nurodoma, kad pastato rūsio plotas sudaro 137,30 kv.m. Kad toks pats rūsio plotas yra ir Ieškovo teikiamuose planuose yra taip pat visiškai aišku, kadangi juose neinventorizuota (neišmatuota) laiptinės patalpa tarp 0-8 ir 0-9 patalpų, o taip pat neįtraukta rūsio dalis, kuri randasi į dešinę už patalpų 0-6 ir 0-7. Minėti Priedai Nr. 1 ir Nr. 2 yra pateikti į Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-244-563/2015 dėl A. R. iškeldinimo iš rūsio patalpų.

21. Galiausiai, net UAB „Jungtinės pajėgos" projektiniuose pasiūlymuose nurodoma, kad bendras rūsio patalpų plotas yra 124,22 kv.m. (ne kaip teigia Ieškovas 117 kv. m.) bei dėl to, kad rūsio rekonstrukcijos metu buvo iškastos papildomos rūsio patalpos taip rūsio patalpas pagerinant. Ieškovas klaidina gerbiamą teismą, jog schemoje Atsakovė patvirtino, kad Ieškovo naujai sukurtos patalpos žymimos 14 (10,18 kv.m.), 141 (6,72 kv.m.) ir 15 (21,28 kv.m.), kadangi patalpos 14 (10,18 kv.m.), 141 (6,72 kv.m.) pažymėtos kaip neinventorizuotos buvusios patalpos ir tik 15 patalpa (21,28 kv.m.) žymima kaip naujai sukurta.

22. Nors Ieškovas teigia, kad kiekvienas bendraturtis rekonstrukciją atliko savo lėšomis, nes A. R. tam tikslui buvo gavęs paskolą, tačiau toks teiginys yra neatitinkantis tikrovės ir klaidinantis teismą, kadangi įsiteisėjusiame Klaipėdos apygardos teismo 2016-10-19 sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-1010-613/2016, kuri vyko tarp tų pačių šalių, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad sprendžiant dėl atsakovo A. R. neva turėtų išlaidų remontui teisinio pagrindo, reikšminga aplinkybė, jog atsakovas A. R. dirbo velionio R. K. vadovaujamoje UAB „Šaltinėlis" darbų vykdytoju (1997-01-02 darbo sutartis Nr. 5/97), jog naudotis rūsio patalpomis atsakovui buvo leista ne asmeniškai, o kaip UAB „Šaltinėlis" darbuotojui, jog ginčo (rūsio) patalpos buvo remontuojamos minėtos bendrovės, kuri priklausė R. K. ir ieškovei I. M. K., pajėgumais ir lėšomis, o tą patvirtina byloje esantys įrodymai - PVM sąskaitos faktūros (t. III, 27-44 b.l.). CPK 178 straipsnyje numatyta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Neįrodinėtinų aplinkybių sąrašas pateiktas CPK 182 straipsnyje, kuriame yra nurodytos keturios grupės aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti, tarp kurių yra faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (prejudiciniai faktai). Dalyvaujantis byloje asmuo, kuris tinkamai remiasi CPK 182 straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis, atleidžiamas nuo pareigos jas įrodinėti. Šiuo atveju prejudicinę ir neįrodinėti aplinkybė ir faktas, nustatytas įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2016-10-19 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1010-613/2016 yra tas, kad visa valgyklos su dviem priestatais ir rūsiu, esančių (duomenys neskelbtini), rekonstrukcija buvo vykdoma UAB „Šaltinėlis", kuri priklausė R. K. ir ieškovei I. M. K., pajėgumais ir lėšomis, o tą patvirtina civilinėje byloje Nr. 2A- 1010-613/2016 esantys įrodymai - PVM sąskaitos faktūros (t. III, 27-44 b.l.). Šios PVM sąskaitos faktūros yra pateiktos į Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-244-563/2015 dėl A. R. iškeldinimo iš rūsio patalpų.

27. Ieškovas byloje nepateikė jokių įrodymų, kad rūsys, adresu: (duomenys neskelbtini), ar jo vertė buvo padidinti turint statytojo R. K. ar jo sutuoktinės atsakovės I. M. K. rašytinius sutikimus. Nurodė, kad ji (atsakovė) niekada neperdavė rūsio ar jo dalies nuosavybės teisių kitiems asmenims, tame tarpe ir ieškovui.

28. Ieškovo pateiktos Lietuvos - JAV įmonės „Jungtinės pajėgos" projektinių pasiūlymų, kurie niekada nebuvo patvirtinti nei užsakovo R. K., nei savivaldybės darbuotojų ir kurių pagrindu nebuvo išduotas joks sutikimas ar leidimas, interpretacijos negali būti laikomi pagrindu nuosavybei į nekilnojamąjį daiktą perleisti. Pastato - valgyklos rekonstrukcija su jo nuosavybe esančio rūsio rekonstravimu tenkino atsakovės sutuoktinio interesus, kadangi buvo gerinamas jo turtas, todėl jis ir neprivalėjo reikšti pretenzijų Ieškovui ar Lietuvos - JAV įmonei „Jungtinės pajėgos". Tačiau nei 2002 m. gegužės 30 d. sutartyje su bendra Lietuvos - JAV įmone „Jungtinės pajėgos" dėl namo, adresu (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos paruošimo, nei kokiame kitame dokumente Atsakovės sutuoktinis R. K. nėra išreiškęs nei susitarimo, nei sutikimo dėl jo nuosavybės teisių į rūsio patalpas perleidimo ar persidalijimo. Pažymėtina, kad Ieškovo teikiamuose UAB „Jungtinės pajėgos" projektiniuose pasiūlymuose nėra nei statytojo R. K., nei jo sutuoktinės atsakovės I. M. K. sutikimo dėl tokių rekonstrukcijos sprendinių. Nepagrįsti ir tie Ieškovo teiginiai, kad visos suprojektuotos patalpos R. K. žymimos su indeksais „2", o A. R. - „1", kadangi tokio priskyrimo UAB „Jungtinės pajėgos" projektiniuose pasiūlymuose nėra numatyta, t.y. juose nėra nurodomos konkrečios patalpos, kurios priklausys nuosavybės teise ar kuriomis naudosis kiekvienas iš bendraturčių. Be to, yra visiškai aišku, kad nei statytojas R. K., nei jo sutuoktinė atsakovė I. M. K., nebuvo ir šiuo metu nėra suinteresuoti atiduoti nuosavybės teises į dalį rūsio patalpų, todėl net jeigu teismas ir išaiškintų projektinių pasiūlymų sprendinius, pagal Ieškovo poziciją, akivaizdu, kad tokiems projektiniams pasiūlymams nebuvo gautas rašytinis statytojo R. K. arba jo sutuoktinės sutikimas.