- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-26
- Bylos Nr.
- I-930-811/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03858-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- G. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“ dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja G. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija), 1 355,5 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (b. l. 1–3).
Pagrįsdama savo reikalavimus paaiškino, kad 2014 m. spalio 22 ir 28 d. iš internetinio portalo Beta.lt (UAB Cherry Media LT) už 4 916 Lt (1 423,77 Eur) įsigijo dvi poilsines keliones į Egiptą. Keliones turėjo vykdyti kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“. 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „Freshtravel“ pasiskelbė nemokia. Už neįvykusią kelionę pinigai grąžinti nebuvo, todėl pareiškėja teigia patyrusi turtinę žalą. Nurodė, kad kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) dėl sumokėtų pinigų kompensavimo procedūros inicijavimo, kur jai buvo grąžinta 68,27 Eur.
Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) yra nurodyta, jog 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva Nr. 90/314/EE B „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – ir Direktyva) yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas. Pareiškėja, vadovaudamasi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, teigė, kad šio straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, buvo nepakankamos ir nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Pareiškėjos teigimu, valstybė narė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai rodo, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) teisėjų kolegija iš esmės analogiškoje nagrinėjamam ginčui byloje 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 priteisė pareiškėjui patirtą turtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14–21).
Nurodė, kad pareiškėjos skundas neatitinka įstatyme nustatytų skundui keliamų reikalavimų, kadangi skundas nepasirašytas nei pareiškėjos, nei jos įgalioto asmens. Be to, skundas buvo išsiųstas paštu, o ne paduotas elektroninių ryšių priemonėmis. Teigia, jog pareiškėja kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reglamentavimas. Be to, teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę. Byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu.
Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje taip pat nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Akcentavo, kad spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Komisija arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Komisija arba ESTT būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Byloje nesant minėtų įrodymų, nėra jokio faktinio bei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad yra nustatyta ir egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus.
Ministerija atkreipė dėmesį, kad, Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra numatytos minimalios prievolių užtikrinimo sumos, tačiau Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi kelionių organizatoriui yra nustatyta bendra pareiga turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytiems atvejams ir minimalios prievolių užtikrinimo sumos negali interpretuojamos kaip kelionių organizatoriaus atleidimas nuo pareigos turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą, todėl, Ūkio ministerijos teigimu, Direktyvos 7 straipsnio nuostata į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui. Ministerijos įsitikinimu, pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjų patirtos žalos. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėja nenurodė, kuri konkreti Turizmo įstatymo norma neatitinka Direktyvos ar jai prieštarauja. Ministerija taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymas bei Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai ginčui aktualiu momentu galiojo ir Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl konstatuoti, jog ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymo ar šio įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos dėl kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimo buvo neteisėtos, nėra pagrindo.
Pažymėjo, kad į bylą pateikti pareiškėjos įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjos pateiktos paslaugų sutartys nėra pasirašytos nei vienos iš sutartyje nurodytų šalių. Be to, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėja atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ organizuotas keliones.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 23–30).
Nurodė faktines aplinkybes dėl kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ išduotų kelionės organizatoriaus pažymėjimų, pažymėjimo galiojimo sustabdymo ir vėlesnio panaikinimo. Taip pat pateikė duomenis apie UAB „Freshtravel“ turėtą prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą. Pažymėjo, jog Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtos UAB „Freshtravel“ veiklos. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba 2017 m. birželio 1 d. išplatino pranešimą, kad tuometiniam UAB „Freshtravel“ vadovui yra pareikšti įtarimai dėl nusikalstamo bankroto, skolininko nesąžiningumo, dokumentų suklastojimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo ir paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Pabrėžė, jog ginčo teisiniam santykiui yra aktuali nuo 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi Turizmo įstatymo redakcija, t. y. tos materialinės teisės normos, kurios galiojo, kai kelionių organizatorius tapo nemokus. Pažymėjo, kad Turizmo įstatymas, į kurį perkeltos Direktyvos nuostatos, primygtinai nurodo, jog prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti, pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą.
Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai negali būti priteistina draudimo išmoka ir mokestis už vizas. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi patvirtino BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų reikalavimai, tarp jų ir mokėjimą atlikusios pareiškėjos reikalavimas 1 377,43 Eur sumai. Mano, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama, reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB ,,Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB ,,Valdsita“, atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.
Šalies argumentai
Pareiškėja 2018 m. vasario 19 d. pateikė teismui papildomus paaiškinimus ir tai patvirtinančius dokumentus, jog už dvi poilsines keliones į Egiptą iš viso sumokėjo 4 569 Lt (1 331,09 Eur) (b. l. 71–75). Pareiškėja taip pat paaiškino, jog bendra dviejų kelionių suma, įskaitant keturias vizas, sudarė 4 916 Lt (1 423,77 Eur). Mokestis už vizas sumokėtas vėliau. Pareiškėja prašo iš bendros už keliones sumokėtos sumos atimti 92,68 Eur mokestį už vizas ir 68,27 Eur draudimo išmoką bei priteisti galutinę sumą – 1 262,82 Eur bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Turizmo departamentas 2014 m. kovo 24 d. išdavė UAB „Freshtravel“ pažymėjimą Nr. 13769, kuriame nurodė, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti kelionių organizavimo paslaugas. Pažymėjime nurodyta kelionių organizatoriaus veiklos forma: išvykstamasis turizmas (b. l. 32). 2014 m. balandžio 14 d. išduotas kelionės organizatoriaus turizmo paslaugų sutarties prievolių įvykdymo civilinės atsakomybės laidavimo draudimo polisas Nr. 19040/8000029, kuriuo draudikas Compensa TU S.A. Vienna Insuranse Group Lietuvos filialas 350 000 Lt draudimo sumai laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. užtikrino UAB „Freshtravel“ prievolių įvykdymą (b. l. 33). ERGO Insurance SE, veikianti per Lietuvos filialą, 2014 m. rugsėjo 19 d. išdavė laidavimo draudimo liudijimą dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo Nr. 741-100663, kuriuo ERGO Insurance SE, veikianti per Lietuvos filialą, 101 367,01 Eur draudimo sumai laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. užtikrino UAB „Freshtravel“ prievolių įvykdymą (b. l. 34).
Pareiškėja 2014 m. spalio 22 ir 28 d. į Cherry Media LT, UAB atitinkamai pervedė 2 398 Lt ir 2 198 Lt, mokėjimo nurodymuose nurodydama „Beta.lt order #(414312273)“ ir „Beta.lt order #(414644911)“ (b. l. 80–81). Pareiškėja (užsakovė) su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 24 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT003800 (toliau – ir Paslaugų sutartis Nr. 1), pagal kurią pareiškėja ir I. S. įsigijo 6 parų kelionę į Šarm el Šeichą (Egiptas) (b. l. 5). Pareiškėja (užsakovė) su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 30 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004015 (toliau – ir Paslaugų sutartis Nr. 2), pagal kurią pareiškėja ir J. L. įsigijo 6 parų kelionę į Hurgadą (Egiptas) (b. l. 4).
Turizmo departamento direktorius 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė 2014 m. kovo 24 d. pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą, kelionių organizatoriui raštu pranešus Turizmo departamentui apie tai, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Minėtu įsakymu buvo nustatytas 10 darbo dienų terminas nuo šio įsakymo gavimo dienos pažeidimams pašalinti (b. l. 35).
Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūrą dėl galimai neteisėtos UAB „Freshtravel“ veiklos ir 2014 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. SD-1604 minėtam adresatui pateikė papildomą informaciją (b. l. 37–38). Turizmo departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo“ buvo panaikintas UAB „Freshtravel“ išduoto 2014 m. kovo 24 d. pažymėjimo Nr. 13769 galiojimas, nes kelionių organizatorius per nustatytą 10 darbo dienų terminą nepašalino pažeidimo (b. l. 36).
Vadovaujantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-02502-2014-1) UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskiriant UAB „Valdsita“.
Turizmo departamentas 2015 m. rugpjūčio 4 d. gavo Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Nusikaltimų veikų tyrimo skyriaus raštą Nr. 25/10-1-46-13942, kuriame prašoma perduoti UAB „Freshtravel“ dokumentus skyriuje atliekamam ikiteisminiam tyrimui Nr. 01-2-00078-14 (b. l. 39).
Pareiškėja kreipėsi į Turizmo departamentą dėl UAB „Freshtravel“, prašydamas inicijuoti sumokėtų pinigų kompensavimo procedūrą dėl neįvykusios turistinės kelionės. Turizmo departamentas 2015 m. liepos 27 d. raštu Nr. SD-856, be kita ko, išaiškino pareiškėjai, jog draudimo bendrovė į pareiškėjos nurodytą sąskaitą perves 68,27 Eur, o dėl likusios už kelionę sumokėtos dalies pareiškėja turi teisę naudotis kitais gynimo būdais (b. l. 6–7).
Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos institucijos veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėja, atsižvelgdama į tai, kad, UAB „Freshtravel“ tapus nemokia ir nesuorganizavus dviejų suplanuotų kelionių, jai liko negrąžinta 1 262,82 Eur (b. l. 77) už kelionę sumokėta suma, teigia, jog ji patyrė nuostolius, kuriuos skundu teismui ir prašo priteisti.
Dėl pareiškėjos teismui pateikto skundo
Pažymėtina, jog atsakovė pirmiausia prašė teismo atkreipti dėmesį į tai, kad pareiškėja teismui skundą pateikė paprastu paštu, bet ne elektroninėmis ryšių priemonėmis, taip pat jog skundas nepasirašytas pareiškėjos ar jos įgalioto asmens.
ABTĮ 23 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti siunčiamas paštu, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 21 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytus ginčus, ir elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 3 dalį, skundą (prašymą, pareiškimą) pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Paduodant skundą (prašymą, pareiškimą) elektroninių ryšių priemonėmis šio straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, laikoma, kad skundas (prašymas, pareiškimas) yra pasirašytas. Prie atstovo paduodamo skundo (prašymo, pareiškimo) turi būti pridedamas įgaliojimas ar kitoks dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus. Kai skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas elektroninių ryšių priemonėmis, asmens tapatybė patvirtinama Teismų įstatyme nustatytais būdais.
Taigi, sistemiškai įvertinus aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, matyti, jog skundai teismui gali būti pateikiami keliais būdais. Vienas iš tokių būdu – išsiunčiant teismui skundą paštu.
Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėja teismui skundą išsiuntė paštu, skundas pasirašytas originaliu pareiškėjos parašu (b. l. 3, 8). Kadangi pareiškėjos teisme keliamas ginčas nepriskirtinas ABTĮ 20 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 21 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytiems ginčams, pareiškėjai nekilo pareiga pateikti skundą elektroninėmis ryšių priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog atsakovas nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjos skundas nepasirašytas originaliu parašu ir kad pareiškėja teismui skundą privalėjo pateikti elektroninėmis ryšių priemonėmis.
Įvertinus tai, kad pareiškėjos teismui pateiktas skundas atitinka ABTĮ nustatytus reikalavimus, sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, teismui kyla pareiga išsiaiškinti, ar atsakovė yra tinkamas subjektas atlyginti pareiškėjos nurodytą žalą, ir jeigu taip, tai kokio dydžio žala turi būti atlyginta pareiškėjai.
Dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjos patirtą žalą
Pareiškėjos skundo teismui pagrindas yra tai, jog atsakovė Lietuvos valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, jog įmokėti pinigai bus grąžinti, dėl ko pareiškėja patyrė turtinę žalą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 išnagrinėjęs iš esmės analogišką ginčą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje padarė išvadą, jog „nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį.“. Iš esmės analogiškos praktikos tęstinumas išlaikomas ir vėlesnėse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, pavyzdžiui: 2017 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017. Šios apeliacinės instancijos teismo administracinės jurisprudencijos nuostatos iš esmės atkartojamos ir pirmosios instancijos teismo praktikoje (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-581-171/2017, 2017 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3612-473/2017, 2017 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3617-189/2017, 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3902-643/2017 ir kt.), teismui nagrinėjant kitas šiuo požiūriu vienarūšes individualias administracines bylas. Taigi, netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę – į Turizmo įstatymo 8 straipsnį, jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Teismai labai panašias arba analogiškas bylas privalo spręsti panašiai (lot. a similibus procedere ad similia). Todėl šia aplinkybe pareiškėja pagrįstai grindžia skunde reiškiamus reikalavimus, atsakovės Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus ir kitas atsakovės civilinei atsakomybei nagrinėjamoje byloje kilti būtinas sąlygas pagal CK 6.271 straipsnį. Taigi nors de jure tokio pobūdžio bylos ir neatitinka modelinių bylų sampratos ABTĮ 127 straipsnio prasme, tačiau de facto tokiomis gali būti traktuojamos ir valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos kiekvienoje tokio pobūdžio byloje naujai nebenustatinėtinos ir nebeįrodinėtinos.
Kadangi nagrinėjamoje byloje teismas nemato nei konstitucinių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2017 m. spalio 24 d. ir kt. nutarimai), nei materialinio ar procesinio pobūdžio pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti aukščiau nurodytuose teismų sprendimuose suformuoto ratio decidendi (lot. sprendimo esmė, teismo suformuluota abstrakti elgesio taisyklė, sprendimo pagrindas, kuriuo privalu vadovautis) ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų esminio turinio (stare decisis doktrina, t. y. laikytis to, kas jau nuspręsta), teismas daro išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovei Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjai jos patirtą žalą.
Teismas trečiojo suinteresuoto asmens Turizmo departamento argumentus, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti nagrinėjamas bankroto byloje, atmeta kaip nepagrįstus. Vadovaujantis ESTT praktika, būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą (ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; ESTT 1996 m. kovo 5 d. sprendimas sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie). Šiuo atveju pripažinta, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Pastebėtina, jog nagrinėjamu aspektu kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus, nėra svarbūs (ESTT 1999 m. birželio 15 d. sprendimas byloje C-140/97 tarp Rechberger ir kt.).
Dėl priteistino turtinės žalos dydžio
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovo vertinimu, pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti jos prašomos priteisti dydžio turtinę žalą. Atsakovės atstovės vertinimu, pareiškėjos pateiktos paslaugų sutartys nėra pasirašytos nei vienos iš sutartyje nurodytų šalių. Be to, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėja atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ organizuotas keliones.
Pasisakant dėl Paslaugų sutarties Nr. 1 ir Paslaugų sutarties Nr. 2 galiojimo, pažymėtina, jog rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja Paslaugų sutarties Nr. 1 ir Paslaugų sutarties Nr. 2 sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš Paslaugų sutarties Nr. 1 ir Paslaugų sutarties Nr. 2 teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog Paslaugų sutartis Nr. 1 ir Paslaugų sutartis Nr. 2 laikytina nesudaryta (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Be to, iš pateiktų duomenų matyti, jog Ergo Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmokas dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad Paslaugų sutartis Nr. 1 ir Paslaugų sutartis Nr. 2 tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudarytos, o draudimo išmokos pervestos į paslaugų užsakovo (šiuo atveju – pareiškėjos) sąskaitą (b. l. 6–7).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja, vykdydama teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartyje nurodytą įpareigojimą pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog ji kelionių organizatoriui yra sumokėjusi 1 423,77 Eur už dvi poilsines keliones į Egiptą, taip pat paaiškinimus, ar yra sumokėjusi keturias vizas į Egiptą (b. l. 69), tokius prašomus duomenis teismui pateikė 2018 m. sausio 19 d. (b. l. 71–75), kuriuose paaiškino, jog bendra dviejų kelionių suma, įskaitant keturias vizas, sudarė 4 916 Lt (1 423,77 Eur). Mokestis už vizas sumokėtas vėliau. Pareiškėja prašo iš bendros už keliones sumokėtos sumos atimti 92,68 Eur mokestį už vizas ir 68,27 Eur draudimo išmoką bei priteisti galutinę sumą – 1 262,82 Eur bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Teismo vertinimu, pareiškėjos atlikti du mokėjimai į Cherry Media LT, UAB banko sąskaitą patvirtina mokėjimų pagal Paslaugų sutartį Nr. ir Paslaugų sutartį Nr. 2 ir laikomi tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu, jog Paslaugų sutarties Nr. 1 ir Paslaugų sutarties Nr. 2 nurodytos kainos buvo sumokėtos UAB „Freshtravel“ naudai. Minėta, kad pareiškėja 2014 m. spalio 22 ir 28 d. į Cherry Media LT, UAB atitinkamai pervedė 2 398 Lt ir 2 198 Lt, mokėjimo nurodymuose nurodydama „Beta.lt order #(414312273)“ ir „Beta.lt order #(414644911)“ (b. l. 80–81). Šios pareiškėjos pervestos sumos (išskaičiavus 92,68 Eur vizų mokestį) sutampa su Paslaugų sutarties Nr. 1 ir Paslaugų sutarties Nr. 2 nurodytomis kainomis ir dėl to ginčo byloje nėra.
Iš viešai prieinamų valstybės įmonės Registrų centras teikiamų Juridinių asmenų registro duomenų matyti, jog juridinis asmuo Beta Media, UAB (kuriam priklauso portalas „www.grupinis.lt“) (juridinio asmens kodas 302527342) Beta.lt, UAB pavadinimu buvo įregistruotas 2010 m. liepos 9 d., o 2013 m. rugsėjo 6 d. Beta.lt, UAB pavadinimas pakeistas į Cherry Media LT, UAB. Cherry Media LT, UAB pavadinimas 2015 m. rugsėjo 23 d. pakeistas į Beta Media, UAB. Taigi Beta.lt, UAB ir Cherry Media LT, UAB istoriškai veikė kaip tas pats juridinis asmuo. Būtent todėl pareiškėjos mokėjimų nurodymuose piniginių lėšų gavėju nurodyta Cherry Media LT, UAB, o mokėjimo paskirtyje nurodyta – „Beta.lt order #(414312273)“ ir „Beta.lt order #(414644911)“.
Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje turizmo paslaugų teikimo sutartys dėl organizuotų turistinių kelionių tarp kelionių organizatoriaus, veikiančio tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentus, ir turisto sudaromos vadovaujantis standartinėmis turizmo paslaugų teikimo sutarčių sąlygomis. Taigi Paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjų turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas Paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekyla abejonių, jog pareiškėja 2014 m. spalio 22 d. pervedė 2 398 Lt sumą ir 2014 m. spalio 28 d. pervedė 2 198 Lt (iš viso – 4 596 Lt (1 331,09 Eur) sumą į Cherry Media Lt, UAB banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale „www.beta.lt“ užsakytas dvi keliones į Egiptą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Turizmo departamentas prašė nepriteisti pareiškėjo turtinės žalos, kurią sudaro draudimo išmoka ir mokestis už vizas. Šiuo atveju pažymėtina, jog pareiškėja pirminiame skunde, be kita ko, prašė teismo priteisti 1 355,5 Eur turtinę žalą (b. l. 1–3), tačiau teisme 2018 m. sausio 19 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškino, kad neprašo priteisti sumokėtos 92,68 Eur sumos už keturias sumokėtas vizas ir 68,27 Eur draudimo išmokos. Minėta, jog pareiškėja iš viso prašė priteisti 1 262,82 Eur (1 331,09 Eur suma – 68,27 Eur draudimo išmoka) bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (b. l. 77). Kadangi pareiškėja 2018 m. sausio 19 d. teisme gautame rašte patikslino, jog jai nebūtų priteistina pareiškėjai išmokėta 68,27 Eur draudimo išmoka bei pareiškėjos sumokėta 92,68 Eur suma už keturias vizas, nėra tiesinio pagrindo plačiau pasisakyti dėl draudimo išmokos ir mokesčio už vizas.
Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas atlyginti pareiškėjai patirtą turtinę žalą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjai priteisti 1 262,82 Eur sumą.
Dėl pareiškėjos prašomų priteisti procesinių palūkanų
Pareiškėja prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, jos naudai priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis.).
Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžia, kad pareiškėjai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas teisėjos rezoliucija priimtas 2017 m. lapkričio 20 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjos G. L. skundą tenkinti.
Priteisti pareiškėjai G. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 1 262,82 Eur (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimtu du eurus ir aštuoniasdešimt du euro centus) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.