- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-25
- Bylos Nr.
- e2S-1411-781/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Pareiškėjas
- R. B.
- Trečiasis asmuo
- Nordea Bank AB
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo (apelianto) R. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. nutarties, kuria pareiškėjui R. B. atsisakyta iškelti bankroto bylą, tretieji asmenys byloje Nordea Bank AB, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, BUAB „Kamintro investicija“, kuriam atstovauja bankroto administratorius UAB „Karaliaučiaus grupė“, L. B., antstolė V. M.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas R. B. prašė iškelti jam bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti D. G..
Pareiškėjas nurodė, kad negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių bendra suma pareiškimo dienai viršija 25 MMA ir dėl to yra nemokus. Pažymėjo, kad dirba UAB „Amicus Hotel“ ūkvedžiu, tačiau jo darbo užmokestis yra apie 160 Eur per mėnesį, o nuo 2017 m. gegužės 1 d. gaus senatvės pensiją ir jo pajamos sudarys papildomai apie 400 Eur, tačiau, anot pareiškėjo, nurodytų pajamų neužtenka turimiems įsipareigojimams vykdyti. Paaiškino, kad nuo 1996 m. vykdė komercinę-ūkinę veiklą statybos sektoriuje ir buvo UAB „Kamintro investicija“ direktorius; įmonei imant kreditą iš banko, 2006 m. lapkričio 7 d. jis su Nordea Bank Finland Plc pasirašė laidavimo sutartį už UAB „Kamintro investicija“. Pareiškėjo teigimu, 2008 m. šalyje susidarius sunkiai ekonominei padėčiai UAB „Kamintro investicija“ verslas pradėjo strigti ir įmonėje susidarė sunki finansinė padėtis, todėl kilo sunkumų dėl kredito grąžinimo. Paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 30 d. nutartimi buvo areštuotas pareiškėjo 326 522,98 Eur vertės turtas, o 2010 m. birželio 22 d. nutartimi pritaikytas nuosavybės teisėmis priklausančio 10 122 715,72 Eur vertės turto areštas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimu, kurį 2014 m. sausio 9 d. nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas paliko galioti, iš pareiškėjo buvo priteista skola pagal laidavimą. Pareiškėjo teigimu, 2014 m. spalio 31 d. jis kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir Vilniaus miesto apylinkės teisme 2014 m. gruodžio 8 d. pareiškėjui buvo iškelta bankroto byla, kuri teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartimi, nepatvirtinus pareiškėjo pateikto mokumo plano, buvo nutraukta. Anot pareiškėjo, šiuo metu jo turimą turtą sudaro 1/2 dalis dviejų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje (vertė 26 000 Eur) ir 1/26 dalis patalpos-parkingo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje (vertė 4000 Eur); kito turto pareiškėjas nurodė neturintis; tuo tarpu neįvykdyti skoliniai įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai yra suėję, kreditoriui Nordea Bank sudaro 10 449 238,70 Eur. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo pragyvenimui, tenkinant būtinuosius poreikius, per mėnesį reikia apie 157,50 Eur.
Pareiškėjas R. B. ir jo atstovas teismo posėdžio metu palaikė pareiškimą procesiniuose dokumentuose išdėstytais motyvais ir patvirtino, kad pareiškėjas yra nemokus, nes jo finansiniai įsipareigojimai viršija 25 MMA; prašė pareiškimą tenkinti ir iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Nordea Bank AB, veikiantis per Lietuvos skyrių, atsiliepime į pareiškimą nesutiko tiek dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui, tiek dėl pareiškėjo siūlomo bankroto administratoriaus. Pažymėjo, kad tai nėra pirmas kartas kai pareiškėjas siekia iškelti jam bankroto bylą. Paaiškino, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme dar 2014 m. buvo pradėta pareiškėjo ir jo sutuoktinės bankroto byla, kuri po dvejų metų – 2016 m. liepos 4 d. nutartimi (kuri yra įsiteisėjusi ir galiojanti), buvo nutraukta Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 10 straipsnio 2 dalies pagrindu. Taigi, anot trečiojo asmens, atsižvelgiant į FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkto nuostatas, pareiškėjui draudžiama pakartotinai dešimt metų kelti naują bankroto bylą. Be to, trečiojo asmens teigimu, pareiškėjas yra nesąžiningas. Pažymėjo, kad praeityje pareiškėjas sudarė sandorius, kurie vėlesniais įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, todėl ši aplinkybė, anot trečiojo asmens, įrodo pareiškėjo nesąžiningumą. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad pareiškėjo pajamos yra nepakankamos; teigė, jog teismui nepateikti įrodymai, kad fizinis asmuo turėtų kokių nors sveikatos problemų, kurios turėtų įtaką ieškant ir renkantis darbą. Papildomai nurodė, kad Juridinių asmenų registro duomenimis, pareiškėjas dirba viešbučio vadovu (o ne ūkvedžiu, kaip nurodė pareiškėjas), todėl kėlė abejones dėl pareiškėjo darbo užmokesčio (160 Eur) dydžio. Pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 1996 m. buvo stambios statybų bendrovės direktorius, turintis vadovavimo žinių ir gebėjimų, todėl, anot trečiojo asmens, neaišku kodėl pareiškėjas šiuo metu arba dirba vadovo darbą už tokį mažą atlyginimą, arba dirba ūkvedžio darbą, nors turi vadovavimo gabumų. Trečiojo asmens vertinimu, realios pareiškėjo pajamos yra nuslepiamos, nes UAB „Amicus Hotel“ vienintelė akcininkė yra pareiškėjo dukra, todėl tikėtina, kad viešbutis yra pareiškėjo, o dukra yra tik priedanga. Trečiojo asmens nuomone, nurodytos aplinkybės trukdo tinkamai nustatyti pareiškėjo nemokumo situaciją ir apimtį. Teigė, kad teismui iškėlus bankroto bylą, pareiškėjas galėtų pateikti iš esmės tik tokio paties turinio mokumo atkūrimo planą, kuris jau buvo teismo įvertintas, o tai reiškia, kad bet kuriuo atveju bankroto byla, jei ji būtų iškelta, galiausiai privalėtų būti nutraukta. Trečiojo asmens teigimu, pareiškėjo nemokumas yra nulemtas jo paties sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais per paskutinius trejus metus iki pareiškimo pateikimo, todėl turėtų būti taikomos FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatos. Pažymėjo, kad pareiškime nurodoma 157,50 Eur suma būtiniesiems poreikiams tenkinti reikštų, jog kreditoriaus (trečiojo asmens) reikalavimų tenkinimui tektų vos 2,5 Eur per mėnesį, todėl tai, anot trečiojo asmens, rodo, jog pareiškėjas visiškai nesistengia kiek įmanoma didesne apimtimi vykdyti įsipareigojimus kreditoriui, arba slepia savo realias pajamas.
Trečiojo asmens Nordea Bank AB atstovas teismo posėdžio metu palaikė savo poziciją, išsakytą procesiniuose dokumentuose, ir patvirtino, kad trečiasis asmuo nesutinka su bankroto bylos iškėlimu pareiškėjui, nes pareiškėjas nesiėmė priemonių mažinti savo skolos.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo antstolė V. M. atsiliepime į pareiškimą prašė bankroto bylos iškėlimo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
Trečiasis asmuo L. B. atsiliepime į pareiškimą su pareiškimu sutiko ir prašė jį tenkinti, nes pareiškėjas, anot trečiojo asmens, yra nemokus FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme. Pažymėjo, kad vienintelio pareiškėjo kreditoriaus Nordea Bank AB keliami reikalavimai pareiškėjui, kaip ir jo sutuoktinei (L. B.), 2016 m. lapkričio mėn. pasiekė 23 893 812,96 Eur sumą, kuri 2515 kartų viršija įstatymų leidėjo nustatytą minimalią kreditorinių įsiskolinimų ribą, nuo kurios fiziniams asmenims gali būti keliama bankroto byla. Paaiškino, kad milžiniška skola su verslo sandoriams būdingomis 16 proc. metinėmis palūkanomis atsirado ne dėl pareiškėjo kaltės ir ne dėl jo kokios nors gautos piniginės naudos, o todėl, jog bankas siekia priversti pareiškėją, kaip laiduotoją, fizinį asmenį, asmeniškai atsakyti už ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (BUAB „Kamintro investicija“) prisiimtą komercinį kreditą daugiabučių namų statybos projektui vystyti. Trečiojo asmens teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų atsisakymo iškelti bankroto bylą pagrindų, nes šios dalies 5 punkte yra numatyta išimtis, jog jeigu yra FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 7 punktuose nurodyti atvejai, tai nesudaro pagrindo atsisakyti iškelti bankroto bylą. Anot L. B., pareiškėjo atvejis patenka į FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sritį, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartimi bankroto byla nutraukta atmetant bankroto administratoriaus prašymą patvirtinti mokumo atkūrimo planą, todėl tai neužkerta kelio bankroto bylos iškėlimui pareiškėjui pakartotinai. Pažymėjo, kad Nordea Bank kreditorinis reikalavimas yra kildinamas iš pasirašytos laidavimo sutarties, sudarytos pareiškėjui vadovavus jau išregistruotai UAB „Kamintras“ dukterinei bendrovei BUAB „Kamintro investicija“, kuri vykdė komercinį daugiabučių namų projektavimo ir statybos projektą. Trečiasis asmuo pabrėžė, kad bankas šiame projekte dalyvavo kaip profesionalus finansuotojas, kuris turėjo įvertinti finansinę riziką, tačiau jam reikalaujant ir neanalizuojant pareiškėjo nei finansinės būklės, nei amžiaus, nei jo turimo turto, buvo pareikalautas pareiškėjo asmeninis laidavimas, kuris siekia jau 23 893 812,96 Eur sumą. Trečiojo asmens vertinimu, Nordea Bank prisiėmė maksimalią riziką dėl pareiškėjo galimo nemokumo ir atitinkamai neturi teisės post factum remtis aplinkybe, kad pareiškėjas yra nesąžiningas negalėdamas įvykdyti komercinės įmonės prisiimto kredito ir todėl jam nekelti bankroto bylos.
Kiti tretieji asmenys savo pozicijos dėl pareiškimo neišreiškė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 22 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui R. B. bankroto bylą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas R. B. turi Nordea Bank pagal 2006 m. lapkričio 7 d. laidavimo sutartį prisiimtą įsipareigojimą, kuriuo pareiškėjas laidavo už UAB „Kamintro investicija” suteiktą 9 331 675,25 Eur (32 220 408,31 Lt) kreditą; pareiškėjo turimi skoliniai įsipareigojimai, kurių terminas yra suėjęs, sudaro daugiau nei 127 MMA. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra FABĮ nuostatose nustatytų visų sąlygų, kurių pagrindu pareiškėjui būtų galima iškelti bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas teismui nepateikė visų būtinų dokumentų savo sunkiai turtinei padėčiai įrodyti; nepateikė pablogėjusią sveikatos būklę patvirtinančių įrodymų (nors naudojosi advokato pagalba).
Teismas pažymėjo, kad į bylą pateikti duomenys nėra tikslūs ir išsamūs, nes pateiktuose išrašuose nurodyti tik sąskaitų likučiai ir nepateikti išsamūs duomenys apie visų turimų lėšų judėjimą. Teismo vertinimu, nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjui priklausančio turto rinkos vertę bylos nagrinėjimo teisme dienai, kyla pagrįstų abejonių ir dėl pareiškėjo gebėjimo išgyventi už 157,50 Eur per mėnesį. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad turimo turto nepakanka kreditoriaus reikalavimui patenkinti, nes įsipareigojimų suma yra labai didelė ir jis yra nemokus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad į bylą nepateikti įrodymai, jog pareiškėjas ėmėsi priemonių sumažinti savo įsipareigojimus, o tai sudaro pagrindą teigti apie pareiškėjo vengimą vykdyti finansinius įsipareigojimus. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodyta suma, skirta pragyvenimui – 157,50 Eur per mėn., nėra galimybės patenkinti net pačių minimaliausių poreikių, tuo labiau, jog nurodytos sumos pareiškėjas nepagrindė leistinais įrodymais. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į šios dienos realijas, pareiškėjui būtinos išlaidos per mėnesį ženkliai viršytų jo nurodytas pajamas, todėl pirmosios instancijos teismui kilo abejonių ar teismui pateikti visi įrodymai/duomenys apie pareiškėjo turtą ir pajamas. Teismo vertinimu, pareiškėjo pozicija/išsakytas požiūris, kad turimos skolos jis nesumokėtų per visą gyvenimą, todėl dirba už 160 Eur per mėn. ir su nekantrumu laukia pensinio amžiaus, faktiškai rodo, kad pareiškėjas nesiekia ir nesieks susirasti geriau apmokamą darbą. Be to, teismas pažymėjo, kad kalbant apie asmenį, statybos versle turintį didelę patirtį ir akivaizdžius vadovavimo įgūdžius, oficialiai nurodomas ūkvedžio darbas už 160 Eur per mėnesį, nors Juridinių asmenų registro duomenimis pareiškėjas yra minėto viešbučio vadovas, iš esmės sudaro pagrindą tokį pareiškėjo elgesį labiau vertinti kaip neatsakingą, nesąžiningą. Sprendė, kad pareiškėjo nurodyta akivaizdžiai nerealiai maža išlaidų suma sudaro pagrindą daryti prielaidą, jog jis turi papildomų pajamų šaltinių, kurių teismui nenurodė ir neįrodė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl jo gaunamų nepakankamų pajamų, nes, anot pirmosios instancijos teismo, nepateikti įrodymai, detaliai pagrindžiantys turimas mėnesines pajamas, o pareiškėjo aiškinimas, jog jis gyvena iš gaunamo atlyginimo, be kitų asmenų paramos, verčia pagrįstai abejoti apie gaunamų pajamų ir patiriamų išlaidų realumą bei daryti prielaidą, kad pareiškėjas pragyvenimui turi pakankamų lėšų, kurių šaltinis teismui neatskleistas.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartimi buvo nutraukta (FABĮ 10 straipsnio 2 dalies pagrindu) pareiškėjo ir jo sutuoktinės – L. B., 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi iškelta bankroto byla, todėl, teismo vertinimu, bankroto byla fiziniam asmeniui nekeltina ir FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkte numatytų nuostatų pagrindu, nes nuo fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo ar pabaigos nepraėję 10 metų.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje, vertinant pareiškėjo sąžiningumą, t. y. ar jis dėjo pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriumi, ar priešingai – sąmoningai blogino savo padėtį, atsižvelgiant į jo turimus, bet tinkamai teismui neatskleistus kitus pajamų, turto šaltinius, darytina išvada, jog pareiškėjo skola iš esmės gali būti padengiama vykdymo proceso nustatyta tvarka ar kitu būdu per protingą terminą, nes egzistuoja prielaidos ateityje atsiskaityti su kreditoriumi. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad realizavus pareiškėjo turimą turtą vykdymo proceso tvarka ir paaiškėjus, jog likusi skola yra didelė bei jos negalima būtų objektyviai padengti per protingą terminą, pareiškėjas neprarastų galimybės inicijuoti procesą dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai. Teismo manymu, pareiškėjo mėginimas šiuo metu inicijuoti bankroto procesą yra skubotas, nes iš esmės tokiu pareiškimu siekiama priverstinį vykdymo procesą pakeisti bankroto procesu.
Apibendrinęs, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nurodytos aplinkybės trukdo tinkamai nustatyti pareiškėjo nemokumo situaciją ir apimtį, kuri iš esmės yra nulemta pareiškėjo sąmoningo neveikimo ir tyčinio nesistengimo vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas). Teismas sprendė, kad pareiškėjas nesistengia kuo didesne apimtimi vykdyti įsipareigojimus kreditoriui, arba slepia savo realias pajamas, o tai vertintina kaip skolininko nesąžiningumas. Pažymėjo, kad net jei pareiškėjo finansiniai įsipareigojimai šiuo metu yra didesni nei turimas turtas, teismo vertinimu, pareiškėjo galimybės gauti didesnes pajamas leidžia per protingą laikotarpį juos įvykdyti bent iš dalies.
Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjo būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nemokumo būsenos, pareiškėjo veikimas nėra sąžiningas kreditoriaus atžvilgiu, todėl, remiantis FABĮ 1 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 8 dalies 1-2 punkto nuostatomis, atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėjas (apeliantas) R. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartį ir iškelti pareiškėjui bankroto bylą.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo turimas turtas ir gaunamos pajamos leidžia įvykdyti (bent iš dalies) turimus skolinius įsipareigojimus per protingą terminą. Apeliantas pažymi, kad jo pradelsti įsipareigojimai sudaro 10 449 238,70 Eur sumą ir pareiškėjas neturi galimybių jų įvykdyti. Apelianto teigimu, jis pateikė teismui visus reikalingus dokumentus, pagrindžiančius jo turimą turtą ir gaunamas pajamas; be to, pažymi, jog pateikė ir įrodymus, kad nuo 2017 m. liepos 9 d. pareiškėjas gaus senatvės pensiją, kuri sudarys apie 310 Eur, todėl kritiškai vertino tiek trečiojo asmens Nordea Bank, tiek pirmosios instancijos teismo išsakytus teiginius dėl pareiškėjo nenoro dirbti. Papildomai nurodo, kad bankroto bylose teismas turi būti aktyvus, t. y. savo iniciatyva surinkti įrodymus arba juos išreikalauti; be to, teismas nekonkretizavo kokių dokumentų pareiškėjas nepateikė. Aiškina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturi jokių galimybių įvykdyti nurodyto dydžio įsipareigojimų bankui, todėl, neiškėlus jam bankroto bylos, jis netektų galimybės grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, būtų pažeista interesų pusiausvyra tarp skolininko ir kreditoriaus. Teigia, kad pareiškėjo nesąžiningumas taip pat nebuvo įrodytas.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįsigilino į bylos aplinkybes, nepagrįstai iškėlęs abejones dėl pareiškėjo sumos, skiriamos pragyvenimui. Pareiškėjas pažymi, kad gyvena su sutuoktine, kurios pajamos siekia apie 1000 Eur, todėl jam būtiniausioms išlaidoms pakanka 157,50 Eur ir likusią nuo senatvės pensijos (kai jis ją gaus) sumą skirs kreditoriui. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo mokumo.
Pareiškėjas aiškina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkto nuostata, kurioje nurodyta, jog atsisakoma iškelti bankroto bylą, jeigu nuo fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo nepraėję 10 metų, nes toje pačioje nuostatoje nustatyta, jog ši nuostata netaikoma jeigu bankroto byla buvo nutraukta FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 7 punktuose nurodytais atvejais. Anot pareiškėjo, bankroto byla jam buvo nutraukta būtent tuo pagrindu, kad nustatytu terminu nebuvo pateiktas planas teismui tvirtinti ir teismas atitinkamai jo nepatvirtino.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Nordea Bank AB, veikiantis per Lietuvos skyrių, atsiliepime į atskirąjį skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Trečiasis asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktu pagrindu, nes nuo pareiškėjo bankroto proceso nutraukimo nepraėjo 10 metų. Pažymi, kad bankroto byla pareiškėjui buvo nutraukta FABĮ 10 straipsnio 2 dalies pagrindu, tuo tarpu FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkto nuostatos išimtis taikoma tik įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 7 punktuose nurodytais atvejais.
Trečiasis asmuo aiškina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog sąžiningai naudojasi bankroto institutu. Pažymi, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kodėl tenkinasi tokiu mažu darbo užmokesčiu ir dirba viešbučio ūkvedžiu; kita vertus, trečiasis asmuo pabrėžia, jog pagal JAR duomenis pareiškėjas dirba ne ūkvedžiu, o viešbutį valdančios įmonės vadovu (kurios akcininkė yra pareiškėjo dukra), todėl, anot trečiojo asmens, vien šios aplinkybės vertė pirmosios instancijos teismą kritiškai vertinti pareiškėjo teikiamos informacijos teisingumą. Trečiojo asmens vertinimu, esant pagrįstai tikimybei, kad realios pareiškėjo pajamos yra nuslepiamos, teismas objektyviai negalėjo net nustatyti nemokumo situacijos ir tikrosios apimties. Be to, pažymi, kad pareiškėjo nurodoma nemokumo situacija nulemta ne ankstesnių įsipareigojimų, o pareiškėjo sąmoningo neveikimo ir tyčinio nesistengimo vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, todėl tai leido taikyti ir FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatą.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo L. B. atsiliepime į atskirąjį skundą su skundu sutinka ir prašo jį tenkinti. Trečiasis asmuo nurodo, kad skundžiama nutartis iš esmės yra grindžiama bylos nagrinėjimo metu neištirtomis spėlionėmis ir prielaidomis dėl pareiškėjo tariamai nuslėptų lėšų. Pažymi, kad jeigu pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl pareiškėjo pajamų slėpimo, jis turėjo visas galimybes ir netgi pareigą jas konkrečiai įvardinti bei imtis visų priemonių šių aplinkybių ištyrimui, tačiau to nepadarė, apsiribodamas tik deklaratyviais teiginiais ir tokiu būdu užkertant galimybę pareiškėjui gintis nuo tokių įtarimų. Trečiasis asmuo aiškina, kad senatvės pensijos dydis yra įstatymų leidėjo vertinamas kaip pakankamas pragyventi Lietuvoje, todėl pareiškėjas vien dėl ketinimo pragyventi iš teisėtai sukauptos pensijos negali būti laikomas nesąžiningu skolininku, nes toks pajamų šaltinis nėra nesąžiningas ar būdas išvengti kreditorinių įsipareigojimų vykdymo. Anot trečiojo asmens, skundžiama nutartis priimta netinkamai aiškinant FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkte nustatytą bankroto bylos nutraukimo teisinį pagrindą, nes ankstesnė bankroto byla pareiškėjui buvo nutraukta FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. L. B. teigimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos pareiškėjo bankroto bylos iškėlimui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl teismo nutarties (ne)pagrįstumo
FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą jei nustato, jog fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytas atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų sąrašas yra baigtinis. Fizinio asmens bankroto bylą iškelti atsisakoma jei teismas nustato, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2-4 punktai), mokus (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas), kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai nesuėjus įstatyme nustatytam terminui (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktas), arba paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 6 punktas).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, be kita ko, atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą vadovaudamasis tuo, kad pareiškėjo būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nemokumo būsenos, nes pareiškėjo skola iš esmės gali būti padengiama vykdymo proceso nustatyta tvarka ar kitu būdu per protingą terminą.
FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo laikomas nemokiu, kai pradelsti mokėjimai viršija 25 MMA ir jis jų negali įvykdyti. Kasacinis teismas, aiškindamas šį teisinį reglamentavimą, yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl fizinio asmens nemokumo, kaip vienos iš būtinųjų fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis), buvimo, turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Plėtojant šį išaiškinimą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai (pvz. per metus, mėnesį, savaitę) galėdamas skirti įsipareigojimų vykdymui toks asmuo, galėtų padengti visus įsipareigojimus. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skolinių įsipareigojimų vykdymui, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti koks laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra laikomas protingu. Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, pažeisdamas skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste. Dėl to protingo termino nustatymas kiekvienu konkrečiu atveju yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015).
Atsižvelgiant į nurodytas pirmosios instancijos teismo išvadas, neaišku, ar pareiškėjas atitinka, ar neatitinka nemokumo kriterijaus. Viena vertus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo pradelstų įsiskolinimų suma sudaro daugiau nei 127 MMA (neaišku kodėl pirmosios instancijos teismas nurodė būtent tokį įsiskolinimų dydį, nes byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad pareiškėjo pradelsti įsipareigojimai sudaro mažiausiai 10 449 238,70 Eur sumą, neskaičiuojant priteistų palūkanų), t. y. viršija įstatymo nustatytą sumą. Kita vertus, nurodė, kad pareiškėjas, realizavęs turimą turtą, ir gaudamas pajamas, turi galimybes per protingą laikotarpį visiškai įvykdyti arba bent jau pradėti iš dalies vykdyti savo įsipareigojimus.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pareiškėjas yra mokus ir gali įvykdyti prisiimtas prievoles, teismas turėjo nurodyti per kurį konkrečiai laikotarpį pareiškėjas, teismo vertinimu, galėtų įvykdyti prievoles kreditoriams, kokios sumos per mėnesį galėtų būti skiriamos kreditoriniams įsipareigojimams dengti. Pažymėtina, kad vertinant asmens mokumą ar nemokumą svarbu nustatyti, ar asmuo šiai dienai yra pajėgus įvykdyti skolinius įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių veiksmų neatliko, o apsiribojo tik abstrakčiomis išvadomis dėl galimo pareiškėjo mokumo ir savo įsipareigojimų vykdymo. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, ar toks įsipareigojimų dengimas atitiktų skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą, juolab atsižvelgiant į tai, jog bylos nagrinėjimo metu faktiškai pareiškėjo gaunamos pajamos pakankamai mažos, negalint didesniąja dalimi padengti susidariusių įsiskolinimų (kurie, kaip fiziniam asmeniui, yra dideli), skaičiuojamos palūkanos, didėja antstolių vykdymo išlaidos.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog į bylą pateikti duomenys nėra tikslūs ir išsamūs, nepateikti įrodymai, detaliai pagrindžiantys turimas mėnesines pajamas, iškėlė abejones dėl pareiškėjo gaunamų pajamų ir patiriamų išlaidų realumo.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus, tai apima ir teisę rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad jam trūksta tam tikrų duomenų dėl pareiškėjo (ne)mokumo nustatymo (šiuo atveju apie pareiškėjo pajamas, turtą, turto vertę), turėjo pareikalauti iš pareiškėjo papildomų įrodymų (FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas) arba savo iniciatyva juos surinkti. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nevertino, kokios priežastys lėmė pareiškėjo nemokumą, taip pat iš esmės neatliko jokios pareiškėjo (ne)mokumo analizės (kiek ir kokių konkrečiai pradelstų įsipareigojimų turi pareiškėjas, kokia jam priklausančio turto vertė ir pan.).
Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė visų aplinkybių dėl pareiškėjos (ne)mokumo ir nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo nemokumo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą, be kita ko, ir FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, nustatančiu, kad teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nesąžiningumą iš esmės siejo su tuo, jog į bylą nepateikti įrodymai, jog pareiškėjas ėmėsi priemonių sumažinti savo įsipareigojimus, o tai sudaro pagrindą teigti apie pareiškėjo vengimą vykdyti finansinius įsipareigojimus; teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjas nesistengia kuo didesne apimtimi vykdyti įsipareigojimus kreditoriui, arba slepia savo realias pajamas ir tai vertino kaip skolininko nesąžiningumą; padarė išvadą, jog pareiškėjo nemokumo situaciją iš esmės nulėmė pareiškėjo sąmoningas neveikimas ir tyčinis nesistengimas vykdyti įsipareigojimus kreditoriams.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pareiškėjo nesąžiningumo, su jomis nesutinka ir konstatuoja, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, taigi nesąžiningumas turi būti įrodytas. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo nesąžiningumo (savo įsipareigojimų nevykdymo/neketinimo juos vykdyti) yra bendro pobūdžio, kurios negali būti pagrindu atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą, nes teismas visiškai nesiaiškino ir nevertino dėl kokių priežasčių pareiškėjas nevykdė savo įsipareigojimų, nuo kada jų nevykdė, ar bent iš dalies juos vykdė ir pan. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nepakanka konstatuoti asmens nesąžiningumo, bet turi būti padarytos aiškios išvados ir dėl nesąžiningo elgesio įtakos nemokumui, būtent aktualiu laikotarpiu (per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevertino ar egzistavo pareiškėjo teismo nustatyto nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys, t. y. ar pirmosios instancijos teismo nurodytas pareiškėjo nesąžiningumas turėjo reikšmingą įtaką jo nemokumui.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra išaiškinęs, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo buvo priimtas 2016 m. gruodžio 5 d., taigi aktualus laikotarpis, per kurį turėtų būti vertinamas pareiškėjo sąžiningumas, yra nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d., tačiau pirmosios instancijos teismas šio laikotarpio net nenustatinėjo ir nekonkretizavo kada, anot pirmosios instancijos teismo, pareiškėjas atliko tam tikrus nesąžiningus veiksmus.
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nesąžiningumą, be kita ko, iš esmės siejo su pareiškėjo ne visų duomenų pateikimu teismui.
Viena vertus, pareiga atskleisti visą informaciją teikiant pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo ir neslėpti tikrosios reikalų padėties – pajamų, įsiskolinimų kreditoriams atsiradimo, skolininko pareigų vykdymo ir kt. aplinkybių, proceso dalyviams kyla iš CPK 8 straipsnyje įtvirtinto kooperacijos (bendradarbiavimo) principo (FABĮ 5 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje dėl bendradarbiavimo principo taikymo yra išaiškinta, kad šis principas reiškia, jog tiek teismas, tiek šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys privalo bendrai veikti, siekdami proceso tikslų; šalių ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų bendradarbiavimo su teismu pareiga reiškia, kad šalys privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015). Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą iš asmens neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių jo turto, pajamų egzistavimą. Bankroto bylos iškėlimo stadijoje pareiškėjui privaloma pateikti FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą informaciją, tačiau šios informacijos teisingumas gali būti vertinamas bankroto bylos iškėlimo stadijoje, taip pat jau iškėlus bankroto bylą. O paaiškėjus aplinkybei, kad pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, turimus įsipareigojimus, bankroto byla gali būti nutraukiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015).
Be to, kaip minėta, kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus; tai apima ir teisę rinkti įrodymus. Tokia kasacinio teismo praktika mutatis mutandis taikytina ir fizinio asmens bankroto bylose, nes iškeliant fizinio asmens bankroto bylą siekiama ne tik atkurti jo mokumą, bet ir patenkinti kreditorių reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus apie prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015). Tokia teismo teisė įtvirtinta ir FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame nurodyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus.
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytas teisės aiškinimo bei taikymo taisykles, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog byloje trūksta tam tikrų įrodymų ir (ar) duomenų, leidžiančių padaryti pagrįstas išvadas dėl pareiškėjo (ne)sąžiningumo ir (ar) (ne)mokumo, turėjo pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus ir (ar) paaiškinimus dėl abejones teismui sukėlusių aplinkybių, o ne atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą, be kita ko, tuo pagrindu, kad pareiškėjas nepateikė tam tikras aplinkybes patvirtinančių aplinkybių. Kaip minėta, civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas aiškiai nenustatė (nenurodė) pareiškėjo nesąžiningų veiksmų, dėl kurių fizinis asmuo tapo nemokus, o iš esmės tik kėlė abejones dėl galimo pareiškėjo nesąžiningumo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžių, jog jis dėjo pakankamai pastangų kuo didesne apimtimi patenkinti savo kreditorinius įsipareigojimus, tyčia nesistengė vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis padėtį pabloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados apie pareiškėjo neveikimą siekiant atkurti mokumą (susirasti geriau apmokamą darbą, vengiant dirbti, o laukiant tik senatvės pensijos gavimo), yra deklaratyvios ir nepagrįstos jokiomis objektyviomis aplinkybėmis. Tokias išvadas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas galėjo padaryti tik esant nustatytoms aplinkybėms, kad pareiškėjas, atsižvelgiant į jo išsilavinimą, sveikatos būklę, darbo patirtį, šeimyninę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes, turėjo galimybes gauti didesnes pajamas, tačiau sąmoningai jų nesiekė. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, faktinių aplinkybių, susijusių su sąmoningu neveikimu siekiant gauti didesnes pajamas, teismas taip ir nenustatė, apsiribodamas tik deklaratyviais teiginiais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad pareiškėjas yra priešpensinio amžiaus ir todėl jam faktiškai yra apsunkintos galimybės susirasti geriau apmokamą darbą. Taip pat kritiškai vertintinos ir pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjas laukia vien tik senatvės pensijos gavimo, kad galėtų nedirbti ir nevykdyti savo įsipareigojimų, nes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pasinaudojimas valstybės nustatytomis socialinėmis garantijomis negali savaime būti laikomas kaip nesąžiningas elgesys.
Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui nurodžius galimai nesąžiningus pareiškėjo veiksmus, tačiau nepaaiškinus, kaip šie duomenys galėjo įtakoti pareiškėjo nemokumą, o tik abstrakčiai juos nurodžius ir iškeliant tam tikrų abejonių, tačiau jų nemotyvuojant, nėra pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš esmės visos aplinkybės (kurios iš esmės nesikeitė) dėl pareiškėjo (ne)mokumo ir (ne)sąžiningumo buvo jau įvertintos pareiškėjui pirmą kartą iškeliant bankroto bylą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi, kurios, pažymėtina, niekas neskundė.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą, be kita ko, ir FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkto pagrindu, nustatančiu, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nuo fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo ar pabaigos nepraėję 10 metų, išskyrus šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 7 punktuose nurodytus atvejus.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmą kartą pareiškėjui bankroto byla buvo iškelta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2FB-10123-728/2014, tačiau 2016 m. liepos 4 d. nutartimi ji buvo nutraukta, atsisakius patvirtinti teiktą mokumo atkūrimo planą. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad nurodytoje nutartyje, kurioje pareiškėjui buvo nutraukta bankroto byla, teismas nurodė, jog bankroto byla nutraukiama FABĮ 10 straipsnio 2 dalies pagrindu. Kita vertus, išanalizavus minėtos nutarties motyvus matyti, kad faktiškai byla buvo nutraukta FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. teismui nepatvirtinus mokumo atkūrimo plano, nes planas, anot Vilniaus miesto apylinkės teismo, neatitiko įstatymo reikalavimų ir pažeidė skolininko bei jo kreditorių interesų pusiausvyrą. Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse, be kita ko, yra išaiškinęs, kad teismas, manydamas, kad planas neatitinka įstatymo reikalavimų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, nes jis pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, teismas turėtų ne pats keisti planą, o jo netvirtinti ir nutraukti fizinio asmens bankroto procedūrą (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nutartis, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-378/2016).
Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad FABĮ 10 straipsnio 2 dalis, aiškinant ją lingvistiškai ir sistemiškai su kitomis FABĮ nuostatomis, taikytina tuo atveju, kai planas jau yra patvirtintas, tačiau nėra vykdomas (netinkamai vykdomas) ir kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška viršija visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų 2/3 sumos, kreipiasi į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo. Taigi, nagrinėjamu atveju konstatavus, kad bankroto byla pareiškėjui faktiškai buvo nutraukta remiantis FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo pareiškėjo atžvilgiu taikyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkto nuostatos ir tuo pagrindu atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą.
Taigi, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aukščiau nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo (ne)mokumu ir (ne)sąžiningumu, nebuvo išsamiai nustatytos ir detaliai įvertintos, taip neatskleidžiant bylos esmės; be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkto nuostatą, todėl skundžiama nutartis naikintina.
Apeliantas prašo, panaikinus skundžiamą nutartį, priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui tenkinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagal FABĮ nuostatas bankroto bylos iškėlimo klausimo sprendimas priskirtinas pirmosios instancijos (atsižvelgiant į tai, kad iškėlęs bankroto bylą teismas turi atlikti eilę procesinių veiksmų), o ne apeliacinės instancijos teismo, kompetencijai, todėl, panaikinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, bankroto bylos iškėlimo klausimas grąžintinas iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.
Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus ir procesinę bylos baigtį, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Trečiasis asmuo Nordea Bank AB pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo trečiojo asmens apeliacinės instancijos teisme patirtas 353,93 Eur dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atskirasis skundas (su kuriuo trečiasis asmuo nesutiko, taigi, darytina išvada, jis buvo priešinga šalis) buvo iš esmės patenkintas (pagrindinis reikalavimas buvo tenkintas – skundžiama nutartis panaikinta), šios bylinėjimosi išlaidos trečiajam asmeniui Nordea Bank AB nepriteistinos, prašymas atmestinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo R. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartį, kuria R. B. atsisakyta iškelti bankroto bylą, panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.