- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2025-09-09
- Bylos Nr.
- 1A-155-768/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-38949-2024-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Jolanta Raščiuvienė, Daina Vaidachavičienė
- Nuteistasis
- A. J.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. J.:
- pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 253 straipsnio 1 dalį ir jam skirta laisvės apribojimo bausmė 1 metams, įpareigojant bausmės atlikimo metu dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. J. paskirta laisvės apribojimo bausmė 8 mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo metu dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje.
Vadovaujantis BK 40 straipsniu (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.), atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukta. A. J. pagal laidavimą perduotas L. J., nustatant 1 metų 6 mėnesių laidavimo terminą.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, A. J. uždrausta vairuoti kelių transporto priemones 2 metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. spalio 8 d.
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, iš A. J. konfiskuotas automobilis VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pistoletas „SPSh – 44“, kurie perduoti Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. J. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo, nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą - pistoletą, kuris yra tinkamas šaudyti, buvusios TSRS pramoninės gamybos 26 mm Špagino sistemos signalinis pistoletas „SPSh – 44“ (rus. „???-44“) be gamyklinių identifikacinių numerių, skirtas šaudyti 4 kalibro (sinonimas - 26 mm) signaliniais šoviniais, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, yra priskiriamas C kategorijos šaunamiesiems ginklams ir kurį laikė namų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), seife, kol 2024 m. spalio 5 d., 00.54 val. kitų ginklų paėmimo metu policijos pareigūnai šautuvą rado ir paėmė.
2. A. J., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo už tai, kad 2024 m. spalio 5 dieną, apie 00.34 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas - nustatytas mažiausias neblaivumas buvo 1,74 promilės.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
3. Apeliaciniu skundu A. J. prašo: 1) panaikinti skundžiamo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. birželio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria A. J. pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindais; 2) pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025-06-26 nuosprendį bei A. J. paskirti minimalų draudimą vairuoti transporto priemones ir nekonfiskuoti šeimos turto – automobilio VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
3.1. Teigia, jog skundžiamas nuosprendis iš dalies turi būti naikinamas ir keičiamas dėl netinkamo materialinės ir procesinės teisės normos taikymo, esminių baudžiamojo procesinio įstatymo pažeidimų.
3.2. Pirmosios instancijos teismas, neįspėjęs kaltinamojo apie galimą kaltinimo pakeitimą teismo iniciatyva, pašalino vieną iš nusikalstamą veiką – BK 253 straipsnio 1 dalyje kvalifikuojančių nusikaltimą aplinkybių – neteisėtą šaunamojo ginklo įgijimą; taip pat pakeitė ir kaltinimo faktines aplinkybes, susijusias su nusikalstamos veikos įvykdymo laiku - 2019 m. rugsėjo 1 d., kurios yra esminės (BPK 219 straipsnio 3 punktas). Tokiu būdu teismas iš esmės pažeidė kaltinamojo teises (BPK 256 straipsnio 1 dalis, tame tarpe ir kaltinamojo teisė žinoti kaltinimą (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a) papunktis).
3.3. Teigia, šiuo atveju, esant akivaizdžiai įrodytoms aplinkybėms, kad nusikalstamos veikos dalykas - šaunamasis ginklas - TSRS pramoninės gamybos 26 mm Špagino sistemos signalinis pistoletas „SPSh – 44“, A. J. įgytas teisėtai paveldėjimo būdu ir atsigabentas kartu su mirusio tėvo, buvusio taip pat medžiotoju, seifu iš pastarojo namų. Įgijimo teisėtumas pagrindžiamas tuo metu (iki 2019 m. rugsėjo 1 d.) galiojusia ankstesne Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcija, pagal kurią signalinis pistoletas nebuvo priskirtas C kategorijos šaunamiesiems ginklams. Šiuo apysunkiu nusikaltimu jokia žala niekam padaryta nebuvo. A. J. leidimą ginklams turi nuo 1991 metų, yra medžiotojas, neturėjęs jokių ginklų laikymo sąlygų pažeidimų ir su tuo susijusių nuobaudų, teigiamai charakterizuojamas, buvęs pareigūnas. Šiuo atveju akivaizdu, kad dėl neteisėto ginklo laikymo neiškilo jokia grėsmė, tame tarpe ir kitiems asmenims tokiu ginklu pasinaudoti, kadangi ginklas buvo laikomas seife, kartu su šaudmenimis, priemonėmis ginklų priežiūrai. Pažymi, jog šaudmenų tokiam ginklui nebėra apyvartoje, nes ginklas laikomas istoriniu požiūriu vertingu, ką patvirtina ir ginklą tyrę ekspertai. Taip pat A. J. abejojo, ar iš viso šiuo ginklu dar buvo galima pasinaudoti pagal tikslinę jo paskirtį dėl jo būklės (surūdijęs), nes visiškai nebuvo prižiūrimas. Nuteistojo vertinimu, visos šios aplinkybės sudaro pagrindą BK 37 straipsnio nuostatų taikymui.
3.4. Teismas nemotyvavo BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino parinkimo. Mano, jog uždraudimas 2 metus vairuoti transporto priemones savo esme yra per griežta poveikio priemonė. A. J. asmenybė nepriekaištinga, jis teigiamai charakterizuojamas, buvęs valstybės pareigūnas, pareigų netekęs dėl BK 281¹ straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, nėra byloje nustatytų jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių, savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, kas lengvina jo atsakomybę, taip pat ir byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, dėl minėtos veikos jis yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Šiuo metu A. J. po atleidimo iš tarnybos (duomenys neskelbtini), yra registruotas Užimtumo tarnyboje, tačiau siūlomuose darbuose darbdaviai reikalauja turėti teisę vairuoti transporto priemones, kas apsunkina darbo susiradimo galimybes.
3.5. Akcentuoja, jog automobilis VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra asmens, kuriam byla nutraukta dalyje, santuokoje su L. J. įgytas šeimos turtas ir mano, jog teismas neteisingai vertina, kad turtas priklauso kaltininkui. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.82 straipsnio, 3.84 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, santuokoje įgytas automobilis yra laikytinas šeimos turtu. Nors šis turtas registruotas tik asmens, kurio atžvilgiu byla dalyje nutraukta, vardu, tačiau teismo nuosprendžiu nepagrįstai konfiskuota sutuoktinės – L. J., kuri nebuvo kaltinama jokios nusikalstamos veikos padarymu, turto dalis esanti šeimos turte. Taigi, daro išvadą, jog automobilio konfiskavimu iš esmės pažeidžiamos A. J. sutuoktinės L. J. turtinės teisės ir teisėti jos interesai. Šiuo atveju, nusikaltimo padarymo priemonė - lengvasis automobilis, priskiriamas šeiminio turto kategorijai, todėl gali būti konfiskuota tik to turto dalis, atitinkanti konfiskuotino turto vertę pinigų suma, tenkančią asmeniui, kurio atžvilgiu byla dalyje nutraukta.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. A. J. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek yra prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu A. J. neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų faktinių bylos aplinkybių, veikų kvalifikavimo, taip pat pritaikyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, tačiau kelia jo įvykdytos, BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos, veikos pavojingumo klausimą, prašydamas pripažinti ją mažareikšme, taip pat jam skirtų baudžiamojo poveikio priemonių – draudimo vairuoti kelių transporto priemones bei transporto priemonės konfiskavimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimus.
Dėl 253 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos mažareikšmiškumo bei kaltinimo ribų
6. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bei patikrinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog A. J. neturėdamas leidimo, neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą - pistoletą, buvusios TSRS pramoninės gamybos 26 mm Špagino sistemos signalinį pistoletą „SPSh – 44“ (rus. „???-44“) be gamyklinių identifikacinių numerių, skirtą šaudyti 4 kalibro (sinonimas - 26 mm) signaliniais šoviniais, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, yra priskiriamas C kategorijos šaunamiesiems ginklams, kol kitų ginklų paėmimo metu policijos pareigūnai šautuvą rado ir paėmė. Šios nustatytos faktinės aplinkybės, kaip ir pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, pagrindžiantis esant nustatytus visus būtinuosius BK 253 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius, apeliaciniu skundu nėra ginčijamos, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Visgi, apeliacinio skundo argumentais A. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu kaltinimo pakeitimu (patikslinimu), taip pat, nuteistojo vertinimu, jo įvykdyta veika nesiekia BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos pavojingumo ir turėtų būti pripažįstama mažareikšme.
7. Visų pirma, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo atlikto kaltinimo keitimo, pažeidžiant BPK reikalavimus. Iš tiesų matyti, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog A. J. neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. – nuo teisės akto, nulėmusio ginklo priskyrimą C kategorijos šaunamiesiems ginklams įsigaliojimo dienos, bei pašalino vieną iš veikos aplinkybių – neteisėtą šaunamojo ginklo įgijimą ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku bei iš tyrimo nenustatyto asmens. Apelianto vertinimu, šie pirmosios instancijos teismo veiksmai, tai yra esminių kaltinimo faktinių aplinkybių pakeitimas, atlikti neįspėjus kaltinamojo apie galimą kaltinimo pakeitimą, nulėmė jo procesinių teisių, tarp jų ir kaltinamojo teisės žinoti kuo yra kaltinimas, pažeidimą. Visgi, kaip ir minėta, sutikti su šiais argumentais teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
8. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnis reglamentuoja kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimą teisme. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BPK 255, 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan., ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų buvusi kitokia) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-262/2014, Nr. 2K-265-693/2015, Nr. 2K-244-303/2018, Nr. 2K-49-693/2019).
9. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš A. J. kaltinamuoju aktu suformuluoto kaltinimo pašalino vieną iš BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvių veikos požymių – neteisėtą šaunamojo ginklo įgijimą ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku bei iš tyrimo nenustatyto asmens, ir nors tokio sprendimo iš esmės nemotyvavo, tačiau iš byloje surinktų įrodymų visumos, akivaizdu, jog šis kaltinamajame akte nurodytas požymis nebuvo įrodytas. Kaip matyti iš paties A. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek teisme duotų parodymų, jis nurodęs, jog ginklą paveldėjo po tėvo, kuris taip pat buvo medžiotojas, mirties dar 2010 metais, kuomet tokio tipo ginklas dar nebuvo priskiriamas C kategorijos ginklams bei leidimas laikyti tokį ginklą nebuvo reikalingas. Jokių įrodymų, kurie paneigtų pirmiau nurodytas faktines aplinkybes baudžiamojoje byloje surinkta nebuvo. Taigi, šiuo atveju atliktas vieno iš veikos alternatyvių požymi, nurodytų kaltinamajame akte, pašalinimas, nesuvaržė kaltinamojo teisės į gynybą, kadangi kaltinimas nebuvo išplėstas (priešingai, susiaurintas kaltinamojo naudai), bei neturėjo jokios įtakos inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ar kitokios reikšmės gynybai.
Žemesnės instancijos teismas
10. Iš esmės tas pats pasakytina ir dėl veikos pradžios laiko patikslinimo, teismui nurodžius, jog A. J., neturėdamas leidimo, neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą nuo 2019 m. rugsėjo 1 d., o ne nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, kaip kad A. J. buvo kaltinamas. Kaip, kad pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, tik nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui kaltinamojo laikytas pistoletas buvo priskirtas C kategorijoms šaunamiesiems ginklams, kuriems reikalingas leidimas, bei tokio ginklo laikymas neturint leidimo tapo neteisėtu ginklo laikymu nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. Pastebėtina, jog toks kaltinimo patikslinimas iš esmės atitiko ir A. J. dėstytą gynybinę poziciją. Taigi, konstatuotina, jog aptartas kaltinimo patikslinimas nepažeidė A. J. teisės žinoti kuo jis yra kaltinamas bei neapsunkino jo teisės į gynybą. Pagrindo spręsti apie buvusius esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus nėra.
11. Kaip ir minėta, apeliantas kelia jo įvykdytos veikos mažareikšmiškumo klausimą. Vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikalstamos veikos dalyko ar kitų jos požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenustato. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-500/2010, 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016).
12. BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Šiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje nustatyto nusikaltimo objektas yra visuomenės saugumas, kuriam kyla pavojus dėl neteisėto šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų disponavimo. Šio nusikaltimo dalykas – tinkami naudoti šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos, kurių apyvartos įstatymu įtvirtintą reguliavimą bei kontrolės priemones nustato Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. Pažymėtina, kad, nustatant BK 253 straipsnyje nurodytą neteisėtumo požymį, nepakanka formalaus konstatavimo, kad disponavimo BK 253 straipsnyje išvardytais objektais tvarka yra pažeista. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 253 straipsnį gali būti taikoma tik tuo atveju, kai disponavusio nurodytais objektais asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamajai atsakomybei taikyti pavojingumo laipsnį. Jeigu asmens veika yra nepavojinga arba jos pavojingumo laipsnis nesiekia tokio lygio, kad galėtų būti vertinama kaip BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas, asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn (kasacinio teismo nutartis Nr. 2K-112-648/2022).
13. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog A. J. laikė buvusios TSRS pramoninės gamybos 26 mm Špagino sistemos signalinį pistoletą „SPSh – 44“ (rus. „???-44“) be gamyklinių identifikacinių numerių, skirtą šaudyti 4 kalibro (sinonimas - 26 mm) signaliniais šoviniais. Nuteistojo teigimu, įsigyti šaudmenų šiam ginklui nėra galima, kadangi jie nebėra gaminami. Kaip nustatyta iš nuteistojo paaiškinimų, minėtas ginklas priklausė jo tėvui bei po šio mirties 2010 metais, A. J. ginklą parsivežė į savo namus, kur šis ir buvo laikomas. A. J. laikytas ginklas C kategorijos šaunamiesiems ginklams, kuriems laikyti reikalingas leidimas, priskirtas pagal nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusią Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakciją. Taip pat nustatyta, jog signalinis pistoletas buvo laikomas pašaliniams asmenims iš esmės neprieinamoje vietoje – A. J. gyvenamojoje vietoje įrengtame seife, kuriame taip pat buvo jo teisėtai laikomi ginklai, šaudmenys bei jų priežiūros priemonės. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog A. J. slėpdavo signalinį pistoletą nuo policijos pareigūnų, vykdydavusių jo kitų teisėtai laikomų šaunamųjų ginklų laikymo tvarkos patikrinimus, tačiau tokiam argumentui pagrįsti byloje nėra surinkta jokių faktinių duomenų, tai yra šios aplinkybės net nebuvo tiriamos bei byloje nėra jokių duomenų, ar nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. buvo atlikti A. J. ginklų laikymo tvarkos patikrinimai. Taigi, pirmiau nurodytas argumentas vertinamas kaip prielaida. Pažymėtina ir tai, kad A. J. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo medžiotojo bilietą, taip pat leidimą įsigyti ir laikyti (nešioti) ginklus ir laikė tris teisėtai įsigytus šaunamuosius ginklus bei šaudmenis.
14. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau aptartų aplinkybių visumą, tai yra, jog A. J. laikė signalinį ginklą be šaudmenų, kuris pasikeitus teisiniam reglamentavimui tik nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. priskirtas C kategorijos šaunamiesiems ginklams, kuriems laikyti yra reikalingas leidimas; ginklas buvo laikomas seife; byloje nesant jokių duomenų apie žalos kitiems įstatymo saugomiems gėriams atsiradimo galimybę (realių pavojingų padarinių nekilo, nenustatyti ketinimai ginklą naudoti nusikalstamiems tikslams, todėl nebuvo realaus pavojaus dėl žalos atsiradimo visuomenei); A. J. nuo 1991 metų buvo medžiotojas bei turėjo leidimą laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą, taigi, atitinka Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtintus reikalavimus, keliamus tokiems asmenims bei žino teisės aktais nustatytas naudojimosi ginklais ir šaudmenimis taisykles, sprendžia, kad nors A. J. veiksmai ir atitinka BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl pirmiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo spręsti, jog neteisėtas signalinio pistoleto laikymas kėlė tokį pavojų visuomenės saugumui, kokį paprastai kelia apysunkio nusikaltimo padarymas, taigi jo veika pripažintina mažareikšme ir nuo baudžiamosios atsakomybės jis atleistinas (BK 37 straipsnis).
Dėl skirtų baudžiamojo poveikio priemonių
15. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. J., vadovaujantis BK 40 straipsnio pagrindais, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį bei jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės - uždrausta vairuoti kelių transporto priemones 2 metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. spalio 8 d. bei konfiskuotas A. J. priklausantis automobilis VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kaip ir minėta, apeliantas prašo skirti jam minimalų specialiosios teisės atėmimo terminą bei nekonfiskuoti šeimos turto – automobilio.
16. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalimi, pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nustatytais pagrindais (taip pat ir vadovaujantis BK 40 straipsniu), gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės – tarp jų ir uždraudimas naudotis specialia teise bei turto konfiskavimas. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, tokiu atveju baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas yra teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018, 2K-182-303/2022 ir kt.). Teismas, nustatęs, kad atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui tikslinga paskirti baudžiamojo poveikio priemones, jas parenka atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Spręsdamas šį klausimą, teismas pirmiausia turėtų įvertinti tokių priemonių suderinamumą su tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės.
17. Apeliantas ginčija jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo, taikymą, iš esmės teigdamas, jog automobilis yra šeimos turtas bei turėtų būti konfiskuojama tik konfiskuotino turto vertės dalį atitinkanti pinigų suma, lygi A. J. priklausančio turto šioje nuosavybėje daliai.
18. BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Minėto straipsnio 3 dalis nustato, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos padarymo atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, požymius. Ji pagal šio straipsnio 3 dalį, kaip nuteistajam priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-107-976/2021). Remiantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-50-303/2020).
19. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad A. J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,74 promilės neblaivumas) bei suvokdamas, jog automobilio vairavimas esant tokiai būsenai yra neteisėtas, vairavo jam priklausantį automobilį VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir tokiais savo veiksmais padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Taigi, akivaizdu, kad be šios transporto priemonės, minėto nusikaltimo A. J. nebūtų galėjęs padaryti, todėl jis laikytinas nusikalstamos veikos padarymo priemone, kuriai, siekiant prevencinio tikslo, taikytinos BK 72 straipsnio 3 dalies nuostatos. Aplinkybė, jog aptariamas automobilis yra įgytas santuokoje su L. J., taigi dalis šio turto priklauso ir atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės sutuoktinei, lemiamos reikšmės sprendžiant klausimą dėl konfiskuotino turto ar jo vertės išieškojimo taikymo neturi. Kaip matyti iš byloje esančios pažymos apie vidutinę transporto priemonės kainą Lietuvoje, apeliantui priklausančio bei konfiskuotino turto vertė – 1130 Eur su PVM (1 t., 55 b.l.), byloje nėra duomenų apie tai, kad šiuo atveju konfiskavus turtą apeliantui bei jo šeimai būtų sukeliamos neproporcingai didelės pasekmės, nesuderinamos su šios poveikio priemonės tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, būtent pats A. J. prieš pasirinkdamas teisei priešingą elgesį – vairuoti transporto priemonę būnant neblaiviam, turėjo įvertinti dėl tokio elgesio galinčias kilti neigiamas pasekmes tiek jam pačiam, tiek jo šeimai.
20. Apeliantas taip pat prašo skirti jam minimalų baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – terminą, iš esmės tvirtindamas, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino parinkimo, o uždraudimas 2 metus vairuoti transporto priemones savo esme yra per griežta poveikio priemonė. Teisėjų kolegija sutikti su šiais apelianto argumentais taip pat neturi pagrindo.
21. Vadovaujantis BK 68 straipsnio 1 dalimi, teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Uždraudimo naudotis specialia teise termino nustatymas yra baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis, priskiriama teismo prerogatyvai. Nustatant uždraudimo naudotis specialia teise terminą, atsižvelgtina į visumą aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, 2K-50-303/2020).
22. Kaip ir minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino, kad A. J. naudodamasis specialia teise vairuoti transporto priemones, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai nustatytas mažiausias neblaivumas buvo 1,74 promilės. Taigi, dėl šios priežasties atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui turi būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju baudžiamojo poveikio priemonės terminas nustatytas tinkamai, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo reikalavimais, nepažeidžiant teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų, bei atitinka teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.
23. Sutiktina, jog pirmosios instancijos teismas neišdėstė detalių argumentų dėl termino trukmės parinkimo, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio argumentų matyti, jog tiek priimant sprendimą dėl A. J. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tiek ir parenkant baudžiamąsias priemones bei jų trukmę, teismas įvertino, jog A. J. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką dalyje padarė naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones, kad prisipažino vairavęs bei gailėjosi dėl tokio elgesio, taip pat, jog yra neteistas bei nebaustas už vairavimą girtam (per metus administracine tvarka už KET pažeidimus nebaustas iš viso). Taigi reikšmingos baudžiamojo poveikio priemonės terminui aplinkybės buvo įvertintos.
24. Prašymą dėl minimalaus specialiosios teisės atėmimo taikymo termino apeliantas grindžia išimtinai teigiama savo asmenybės charakteristika, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo jau buvo įvertintos priimant sprendimą atleisti A. J. nuo baudžiamosios atsakomybės ir pačios savaime jos nesudaro pagrindo trumpinti specialiosios teisės atėmimo termino. Be kita ko, apeliantui uždrausta vairuoti transporto priemones trumpesniam terminui, nei galimas šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo vidurkis, ir tai taip pat patvirtina, jog visos reikšmingos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo vertintos apelianto naudai.
25. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, Panevėžio apskrities VPK VTT skyriaus alkoholio kiekio matavimo prietaisu „Alcotest 6810“ Nr. ARFM-0440, pirmą kartą 2024 m. spalio 5 d., 00.37 val. A. J. nustatytas 1,85 promilių neblaivumas, antrą kartą 2024 m. spalio 5 d., 00.52 val. nustatytas 1,78 promilių neblaivumas (1 t., 24-29 b.l.). Iš A. J. sustabdžiusių policijos pareigūnų parodymų matyti, kad jie patruliuodami (duomenys neskelbtini) mieste pastebėjo jiems įtarimų sukėlusį automobilį, kuris važiavo vinguriuodamas po kelią, sustabdžius vairuotoją nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas, jis nerišliai kalbėjo, taip pat ir atliekant neblaivumo nustatymo testus su A. J., jo elgsena buvo neadekvati, judesiai nekoordinuoti, be to, jis negalėjo eiti tiesia linija (1 t., 40- 43, 46-49 b.l.). Visos šios aplinkybės patvirtina, jog vairuodamas neblaivus A. J. kėlė akivaizdų pavojų ne tik sau, bet ir kitiems eismo dalyviams, kadangi negebėjo tinkamai valdyti transporto priemonės, tačiau buvo abejingas bet kokiems galimiems padariniams. Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios leistų daryti bent jau prielaidą apie neatidėliotiną poreikį vairuoti transporto priemonę – kaip paaiškino A. J., jis buvo medžioklėje, sumedžiojo žvėrį bei jį dorodamas vartojo alkoholinius gėrimus, nesijautė girtas ir nusprendė grįžti namo. Šios aplinkybės, kartu vertinant ir faktą, jog A. J. būdamas neblaivus vežėsi ir teisėtai laikomą ginklą, tik dar kartą patvirtina apelianto neatsakingumą bei abejingumą tiek sau, tiek kitiems eismo dalyviams. Taigi, spręsti, jog pirmosios instancijos teismo nustatytas 2 metų specialiosios teisės atėmimo terminas yra nepagrįstai ilgas, neadekvatus ir neproporcingas padarytai nusikalstamai veikai ar kaltininko asmenybei, nėra jokio pagrindo.
26. Atsižvelgusi į pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, laikydamasis baudžiamųjų įstatymų reikalavimų, atleidęs A. J. nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą, paskyrė jam tinkamai individualizuotas baudžiamojo poveikio priemones, kurių laikyti neproporcingomis ar aiškiai per griežtomis nėra pagrindo, o apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. birželio 26 d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 253 straipsnio 1 dalį ir jam skirta bausmė.
Vadovaujantis BK 37 straipsniu (redakcija, galiojanti nuo 2025-02-01) atleisti A. J. nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir šioje dalyje jam baudžiamąją bylą nutraukti.
Likusią Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. birželio 26 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.