Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-527-952/2015, iškeltoje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Šiaulių apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija, valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialas, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas A. B. kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas nuosavybės teise valdo statinį - daržinę unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), tikslu atlikti statinio – daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją. Nurodė, kad likviduojant žemės ūkio bendrovę (toliau - ŽŪB) „Šniūraičiai“ 1996-04-19 visuotinio pajininkų susirinkimo nutarimu už grynuosius pinigus nutarė parduoti statinį - daržinę 400 t su 12 vnt. ventiliatorių variklių už 10049,00 Lt. Pareiškėjas parduodamo statinio kainą sumokėjo, statinį nusipirko ir priėmė, bet neišsaugojo statinio priėmimo pardavimo kvito, pinigų sumokėjimo kvitų. Yra likęs tik važtaraštis Nr. 098241, iš kurio vos išskaitomai matyti, kad pareiškėjas perka statinį daržinę 400 t už 10049,00 Lt. Pažymėjo, kad 1996-04-18 įsigytam statiniui atliko nekilnojamojo daikto kadastrinius matavimus (inventorizaciją), gavo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-04-04 įsakymą dėl statinio adreso. Pabrėžė, kad šiuo metu nors nuosavybės teise turi statinį daržinę, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), tačiau negali atlikti nekilnojamojo turto teisinės registracijos, nes neturi ir negali gauti statinio projekto, statinio valstybinės komisijos priėmimo akto, statinio priėmimo - pardavimo akto. Pareiškėjas kreipėsi į Valstybės įmonės registrų centro Šiaulių filialą, kad statiniui būtų atlikta teisinė registracija, tačiau minėta institucija statinio teisinės registracijos neatliko. Atsižvelgiant į tai, kad be projekto ir leidimo vykdyti statybas supaprastinta tvarka statinio teisinės registracijos atlikti negalima, statinio projektas ir leidimas vykdyti statybas prarasti ir projekto bei leidimo vykdyti statybas atgaline tvarka negalima gauti, pareiškėjas prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjas A. B. nuosavybės teise valdo už pinigus įsigytą statinį - daržinę.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2015-02-17 nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo A. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas pažymėjo, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Nagrinėjamu atveju įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tuo metu, kai pareiškėjas, jo teigimu, 1996-04-19 pirko statinį – daržinę, galiojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 255 straipsnis, kuris nustatė, jog nekilnojamojo turto pirkimo (perleidimo) sutartis per 3 mėnesius turi būti įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustatė kitokio termino. To paties straipsnio 2 dalis reglamentavo, jog šių taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo sutartį (perleidimo) darė negaliojančia. LR Vyriausybė 1991-07-25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 8 punktas nustatė nuosavybės teisę į pastatus patvirtinančių dokumentų sąrašą. Atsižvelgiant į minėtas įstatymų nuostatas teismas pažymėjo, kad konkrečiu atveju pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad sandorio pagrindu nuosavybė į pastatą tuo metu galiojusių įstatymų nustatyta tvarka ir nustatytu terminu buvo įregistruota atitinkamame registre. Remiantis nurodytu, teismas pripažino, kad jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo įsigyti pastatai, įstatymo nustatyta tvarka nebuvo įregistruotas, teismas negali nustatyti pastatų valdymo nuosavybės teise juridinio fakto, nes tokiu atveju nuosavybės teisė neatsirado, kadangi nebuvo vieno faktinės sudėties elemento, kurios pagrindu atsiranda nuosavybės teisė – sandorio registracijos. Teismas sprendė, kad šiuo atveju asmuo, valdantis pastatus neįregistruoto sandorio pagrindu, turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl nuosavybės teisės į pastatus įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, jeigu yra visos LR CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos. Taip pat teismas pažymėjo kad Nekilnojamojo turto registro atsisakymas įregistruoti pastatus skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir konkrečiu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, kad pastato įteisinimui išnaudojo šias galimybes. Dėl išdėstytų priežasčių teismas atsisakė priimti pareiškimą, pažymėdamas, kad tokio pobūdžio fakto nustatymas nenagrinėtinas teisme.

III. Atskirojo skundo esmė

Atskiruoju skundu pareiškėjas A. B. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015-02-17 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties aprašomojoje dalyje pasiūlė visiškai klaidingus variantus kaip reikėtų spręsti statinių teisinės registracijos atlikimo klausimus. Teismas pažymėjo, kad suinteresuoto asmens valstybės įmonės Registrų centro atsisakymas atlikti teisinę registraciją gal gali būti skundžiamas administracinės teisenos tvarka ar panašiai, tačiau rezoliucinėje nutarties dalyje to nenurodė. LR CPK 137 straipsnio 3 dalyje yra įsakmiai nurodyta, kad teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą privalo motyvuotai nurodyti, į kurią instituciją ar teismą pareiškėjui reikia kreiptis.

2. Teismo veiksmai atsisakant priimti pareiškimą ir jį grąžinant pareiškėjui yra nesuprantami. Tiek teismai, tiek visos valstybės institucijos turi dirbti žmogui. Tai konstitucinė norma ir teismo pareiga. Visi įrodymai turi vienodą galią. Teismas tokiose bylose turi būti aktyvus. Nagrinėjamu atveju skundžiama teismo nutartimi pareiškėjui užkertamas kelias kreiptis į teismą teisinės gynybas, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - LR CPK) 5 straipsnyje.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kaip nenagrinėtiną teisme, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas prašymą dėl juridinių faktų nustatymo grindė aplinkybėmis, kad jis nuo 1996-04-19 nuosavybės teise valdo iš likviduojamos ŽŪB „Šniūraičiai“ visuotinio pajininkų susirinkimo nutarimo pagrindu įsigytą statinį – daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), tačiau dėl trūkstamų dokumentų negali atlikti statinio teisinės registracijos. Iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas nurodo keletą skirtingų juridinio fakto nustatymo pagrindų, t.y. visų pirma pareiškėjas teigia, kad pastatą įsigijo pirkimo – pardavimo sandorio pagrindu, tačiau neišsaugojo statinio priėmimo pardavimo kvito, pinigų sumokėjimo kvitų, todėl negali atlikti įsigyto statinio registracijos. Antra, pareiškėjas nurodo, kad nuosavybės teise valdomo statinio teisinės registracijos negali atlikti, nes neturi ir negali kitu būdu gauti statinio projekto, statinio valstybinės komisijos priėmimo akto (1 b.l.). Trečia, pareiškėjas taip pat nurodo, kad pareiškime nurodytą statinį valdo ir pagal įgyjamąją senatį. Iš skundžiamos nutarties motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą dėl juridinio fakto nustatymo atsisakė priimti tuo pagrindu, kad juridinis faktas negali būti nustatomas, jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo įsigyti pastatai, įstatymo nustatyta tvarka nebuvo įregistruotas bei, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog išnaudojo visas galimybes pastato įteisinimui.

Iš apeliacinės instancijos teismo iniciatyva surinktų įrodymų – 2015-06-03 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo – matyti, kad pareiškėjo nurodomo statinio teisinė registracija nėra atlikta, Nekilnojamojo turto registre minėtas nekilnojamas turtas nėra įregistruotas. Iš pareiškėjo papildomai pateikto įrodymo – 2015-03-04 valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo sprendimo dėl nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo Nr. (8.6.16)ŠS-261, kurį apeliacinės instancijos teismas priima vadovaudamasis LR CPK 314 straipsnio nuostatomis bei vertindamas, kad šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau, matyti, kad teritorinis registratorius atsisakė tenkinti pareiškėjo A. B. prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir fizinio asmens nuosavybės teises į statinį (25 b.l.). Valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialas nurodė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą teisinių pagrindų bei, kad pareiškėjas nepateikė daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinančių dokumentų. Minėta institucija taip pat pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre registruojamas pats daiktas, o pareiškėjo pateikti dokumentai – ŽŪB „Šniūraičiai“ važtaraščio Nr. 098241 kopija nepatvirtina pareiškėjo nuosavybės teisės atsiradimą į daržinę (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (25-26 b.l.).

Pažymėtina, kad LR CPK 442 straipsnyje pateiktas sąrašas bylų, kurios teismo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Šis sąrašas nėra išsamus, nes nurodyto straipsnio 14 punkte nustatyta, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas taip pat nagrinėja kitas bylas, kurios pagal Civilinį kodeksą ir kitus įstatymus nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka. Pagal LR CPK 442 straipsnį teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (1 punktas), taip pat bylas dėl daiktinių teisių, išskyrus bylas, nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles (9 punktas). Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXVI skyriaus normos, kuriomis vadovaudamasis teismas nagrinėja bylas, be kita ko, dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (LR CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas), o bylų dėl daiktinių teisių nagrinėjimą – CPK XXXIV skyriaus normos. Pažymėtina, kad nurodytos dvi bylų kategorijos turi esminių skirtumų, jų teisminio nagrinėjimo dalykas yra skirtingas.

Juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal LR CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal LR CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (LR CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai). Pastato valdymo nuosavybės teise faktas (LR CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais LR CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Taigi bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios.

Viena iš bylų dėl daiktinių teisų, kurių nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXXIV skyriaus normos, kategorijų yra bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo (CPK 524 straipsnis). Jų nagrinėjimui reglamentuoti tiesiogiai skirtos CPK XXXIV skyriaus antrojo skirsnio „Bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo“ normos. Nurodytų teisės normų nustatyta tvarka gali būti patvirtintas valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, faktas. Daikto valdymo teisė pagal LR CK gali būti ne tik nuosavybės teisės sudedamoji dalis, bet ir savarankiška daiktinė teisė. Daikto valdymu kaip savarankiška daiktine teise pripažįstamas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Be to, valdymas, kaip daiktinė teisė, yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti (LR CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Pagal LR CK 4.27 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (LR CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis). Bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo paprastai siejasi su nuosavybės teisės įgijimu, jų esmė – pareiškėjo valdymo teisės konstatavimas ir oficialus patvirtinimas. Valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, atveju nuosavybės teisė pareiškėjui dar apskritai nebuvo atsiradusi, valdymo fakto patvirtinimas yra tik prielaida pareiškėjui ją (nuosavybės teisę) įgyti įgyjamosios senaties būdu. Pagal LR CPK 326 straipsnio 3 dalį pareiškimas teismui dėl valdymo fakto patvirtinimo gali būti paduotas tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Fakto, kad asmuo daiktą valdo kaip savą, išviešinimas kitiems asmenims yra to daikto valdymo savo vardu įregistravimas viešame registre. Dėl nekilnojamojo daikto tai gali būti atlikta nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimu, priimtu pagal asmens, valdančio tą daiktą kaip savą, prašymą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui atsisakius tenkinti prašymą ir įregistruoti valdymą dėl to, kad nėra pakankamai tokį faktą patvirtinančių įrodymų, asmuo, valdantis atitinkamą daiktą kaip savą, tačiau nesantis to daikto savininku, gali prašyti, kad daikto valdymo faktas būtų patvirtintas teismine tvarka (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010).

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (LR CK 4.47 straipsnio 11 punktas), taikytinas įvykdžius įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šie reikalavimai ne kartą aptarti kasacinio teismo praktikoje, nurodant tokias nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinas sąlygas: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu LR CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (LR CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (LR CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi LR CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Taigi asmuo, siekiantis, kad jo nuosavybės teisė į daiktą būtų pripažinta įgyta įgyjamosios senaties būdu, inter alia, turi įrodyti, jog pats asmuo nėra (nebuvo) įgijęs daikto kitu LR CK 4.47 straipsnyje nustatytu būdu, nėra kito daikto savininko ir daiktas nepriklauso valstybei ar savivaldybei (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228-690/2015).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipdamas dėmesį į išdėstytą teisinį reglamentavimą, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, teismo motyvus, atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimo ypatingosios teisenos tvarką ir pareiškimų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo priėmimo taisykles. Konkrečiu atveju teismas neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas teisiškai ydingai suformulavo pareiškimo pagrindą bei reikalavimus, tai yra aiškiai ir konkrečiai nenurodė ar jis prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą ar prašo patvirtinti pastato valdymo faktą, ar prašo nustatyti, kad nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą įgijo pagal įgyjamąją senatį. Nes kaip jau minėta nurodytos bylų kategorijos turi esminių skirtumų, jų teisminio nagrinėjimo dalykas yra skirtingas. Iš pareiškimo taip pat nėra aišku kokį nuosavybės įgijimo būdą pareiškėjas siekia įrodyti ar, kad nuosavybės teisę į statinį – daržinę, unikalus Nr. 4400-2623-0200, įgijo statybos būdu ar pirkimo – pardavimo sandorio pagrindu, nes kaip minėta, statinys Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas teigdamas, kad jis buvo įgijęs nuosavybės teisę į suformuotą objektą, tačiau šiuo metu neturi tai patvirtinančių dokumentų, privalo įrodinėti ne tik faktą, kad ŽŪB „Šniūraičiai“ perdavė jam nuosavybės teises į pareiškime nurodytą statinį, bet ir tai, kad ši bendrovė statinį teisėtai sukūrė, valdė jį nuosavybės teise, nes naujasis savininkas negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo buvę turto savininkai (LR CK 4.48 straipsnis). Papildomai pažymėtina, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Kadastro objektų formavimas yra ne teismo veikla, bet iš dalies ūkinė, iš dalies administracinė veikla, taikant atitinkamus teisės aktus. Teismas negali įteisinti veiksmų, jeigu tai nepriklauso teismų kompetencijai. Statinių statybos leidimų išdavimo, statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir kitus su tuo susijusius klausimus sprendžia įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotos institucijos. Suformuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nustatyta, kad naujai pastatyti statiniai įteisinami Statybos įstatymo 24 straipsnyje reglamentuota tvarka, todėl teismas negali pripažinti nuosavybės teisių į neįteisintus nekilnojamuosius daiktus. Statinių statybos leidimų išdavimo, statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir kitus su tuo susijusius klausimus sprendžia įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotos institucijos (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-669/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai, neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nurodė, kad pareiškėjo pateiktas pareiškimas iš esmės nenagrinėtinas teisme. Konkrečiu atveju bylos duomenys suteikia pagrindo išvadai, kad pareiškėjui neaiškiai suformulavus pareiškimo reikalavimus, konkrečiai nenurodžius kokiu pagrindu prašo nustatyti nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto objektą (ar prašo nustatyti juridinį faktą dėl pastato valdymo nuosavybės teise, ar prašo nustatyti, kad nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą įgijo pagal įgyjamąją senatį), taip pat aiškiai nenurodžius kokį nuosavybės įgijimo būdą pareiškėjas siekia įrodyti – ar, kad nekilnojamąjį turtą įgijo pirkimo – pardavimo sandorio pagrindu ar statybos būdu, pirmosios instancijos teismas neturėjo objektyvaus pagrindo bei galimybės konstatuoti, kad tokio pobūdžio reikalavimas nenagrinėtinas teisme. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad įvertinus tai, jog pareiškėjo faktinis pareiškimo pagrindas suformuluotas neaiškiai, reikalavimas grindžiamas skirtingais pagrindais, kurių teisminio nagrinėjimo dalykas iš esmės skiriasi, pirmosios instancijos teismas atsisakydamas priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka netinkamai taikė LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, kadangi nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas trūkumų šalinimo institutas įpareigojant pareiškėją patikslinti pareiškimo faktinį pagrindą bei reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais bei siekdamas užtikrinti teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos principo tinkamą realizavimą pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas atsisakydamas priimti pareiškėjo A. B. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, netinkamai taikė civilinio proceso įstatymo nuostatas ir dėl šios priežasties neteisingai išsprendė bylą. Remiantis nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo konstatuoti, jog Radviliškio rajono apylinkės teismo priimtas procesinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsižvelgiant į nurodytus motyvus bei LR CPK nuostatas, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015-02-17 nutartis naikintina ir klausimas dėl pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, LR CPK 338 straipsnis).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti pareiškėjui.