Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

gynėjai advokatei R. Č.

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – S. R. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarties, kuria, tenkinus (duomenys neskelbtini) teikimą, S. R. taikomas stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendrojo stebėjimo sąlygomis (duomenys neskelbtini) ligoninėje pratęstas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Telšių rajono apylinkės teismo 2015-07-08 nutartimi S. R., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 2 dalyje, esant riboto pakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, kuris to paties teismo 2016-02-09 nutartimi pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini) ligoninėje.

1.1 Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017-10-10 nutartimi S. R. stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis pakeistas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, tačiau Telšių apylinkės teismo 2018-02-02 nutartimi ambulatorinis stebėjimas pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

1.2 Vėlesnėmis Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartimis S. R. stebėjimas ir gydymas (duomenys neskelbtini) ligoninėje tomis pačiomis sąlygomis buvo tęsiamas, ir skundžiama nutartimi, tenkinus (duomenys neskelbtini) teikimą, S. R. stacionarinis stebėjimas ir gydymas (duomenys neskelbtini) ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis taip pat buvo pratęstas.

1.3 Be to, 2019-06-06 Telšių apylinkės teismo nutartimi, kuri įsiteisėjo 2019-06-27, S. R. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje padarymą 2018-01-02 būnant ribotai pakaltinamu ir jam taip pat skirta priverčiamoji medicinos priemonė stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini) ligoninėje.

2. Skundu Panevėžio apygardos teismui S. R. skundžia Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-08-08 nutartį, prašo ją panaikinti ir jam taikomą stacionarinį stebėjimą pakeisti į ambulatorinį stebėjimą.

2.1 Skunde nurodo, kad jo psichinė būklė pagerėjo, elgesys teisingas, taikomo gydymo režimo jis nepažeidinėjo, tai nurodyta ir medžiagoje esančioje komisijos dėl priverčiamos medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicinos apžiūros išvadoje. Komisija nesvarstė dėl jo tolimesnio gydymo ambulatorinėmis sąlygomis, nes buvo gauta kita nutartis dėl jam skirto priverstinio gydymo bendro stebėjimo sąlygomis, tačiau tai nereiškia, kad jis negali būti gydomas ambulatoriškai. Mano, kad jo sveikatos būklė pagerėjo tiek, kad jis gali būti gydomas ambulatoriškai, todėl prašo panaikinti skundžiamą nutartį.

3. Teismo posėdyje skundą padavęs asmuo ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

4. Skundas atmetamas.

5. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą, skundžiamą teismo nutartį ir išklausęs skundą padavusį asmenį, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad Rokiškio apylinkės teismas skundžiama nutartimi pagrįstai S. R. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo (duomenys neskelbtini) ligoninėje bendrojo stebėjimo sąlygomis – taikymą, todėl tenkinti S. R. skundą nėra pagrindo.

6. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė tiek, kad išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata bei su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

7. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės taikymo ir šios priemonės rūšies, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą. Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis taikomas asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare (BK 98 straipsnio 2 ir 3 dalys).

8. Kaip minėta, S. R. po jo padarytos pirmos nusikalstamos veikos du kartus buvo taikomas ambulatorinis stebėjimas, tačiau abu kartus jis nesilaikė jam taikomo stebėjimo sąlygų, piktnaudžiavo alkoholiu, taip pat padarė naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, už ką 2019-06-06 nutartimi jam taip pat skirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini) ligoninėje.

9. Dėl to akivaizdu, jog Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo (toliau – Komisija) 2019-07-19 medicininės apžiūros išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotas S. R. psichikos sveikatos gerėjimas yra betarpiškai susijęs išimtinai su jam stacionaro sąlygomis taikomu gydymu. Teismas neturi pagrindo netikėti pirmos instancijos teisme pasisakiusios ligoninės atstovės gydytojos L. A. išvada, jog tolesniu S. R. gydymu ligoninėje galima pasiekti dar geresnio rezultato, kas reiškia, jog tolesnis S. R. stebėjimas ir gydymas yra būtini.

10. Atsižvelgiant į tai, taip pat į Komisijos išvadoje nurodytą aplinkybę, kad S. R. nepatenkintas priverstiniu gydymu, kalba pakeltu tonu, jo mąstymas konkretus, intelektas žemesnis, asmenybė nebrandi, jis nepakankamai kritiškas įstatymo uždraustų veikų, alkoholio vartojimo atžvilgiu, taip pat į tai, jog jis nėra linkęs gydytis savarankiškai, ką rodo ankstesnis jo elgesys ambulatorinio stebėjimo metu, darytina išvada, jog S. R. toliau turi būti taikomas stacionarinis stebėjimas.

Be to, pažymėtina, jog šiuo metu pakeitus priverčiamosios priemonės rūšį, iš esmės liktų neįvykdyta ir 2019-06-06 Telšių apylinkės teismo nutartis.

11. Remiantis išdėstytu apygardos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi S. R. pagrįstai pratęsė priverčiamųjų medicinos priemonių – stacionarinio stebėjimo (duomenys neskelbtini) ligoninėje bendrojo stebėjimo sąlygomis taikymą, todėl S. R. skundas atmetamas, o Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartis paliekama nepakeista.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

S. R. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartį.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.