Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2016-10-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1-913-957/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2016-10-05Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNuosprendis · 2017-04-07Vilniaus apygardos teismas
  3. KasacijaNutartis · 2017-12-19Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2016-10-05
Bylos Nr.
1-913-957/2016
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-14819-2015-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Marijus Kursevičius
Kaltinamasis
V. A.
Civilinis ieškovas
V. P.
Advokatai
Agata Aganauskienė, Audrius Juozapavičius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-913-957/2016Proceso Nr. 1-01-1-14819-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.3. (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 5 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Marijus Kursevičius,sekretoriaujant Evelinai Vėgelytei, Živilei Kalasauskaitei,dalyvaujant prokurorei Alai Petrenko,kaltinamajai V. A.,jos gynėjui advokatui Audriui Juozapavičiui,nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. P.,jos atstovei advokatei Agatai Aganauskienei,specialistei D. P.-B.,vertėjai Olgai Macijauskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, ištekėjusi, aukštojo išsilavinimo, dirbanti vaikų lopšelyje-darželyje (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotoja ugdymui, gyvenanti (duomenys neskelbtini), neteista,

kaltinama nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, padarymu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. 2015 m. sausio 15 d., apie 12.30 val., vaikų lopšelyje-darželyje (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), priešmokyklinėje grupėje (duomenys neskelbtini), griebė A. P., gimusiam (duomenys neskelbtini), už kairės rankos riešo ir nutempė jį prie lovos, griebė pastarąjį ranka už galvos bei tyčia tampė už ausies bei pastūmė jį ant lovos, taip sukėlė mažamečiui fizinį skausmą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Kaltinamoji V. A. apklausiama teisiamojo posėdžio metu savo kaltės nepripažino ir parodė, kad ji 2015 m. sausio 15 d. dirbo auklėtoja vaikų lopšelyje-darželyje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) grupėje. Vaikams pietaujant A. P. norėjo su P. M. pasikeisti kompotu. P. M. nenorėjo atiduoti kompoto. A. P. pradėjo mojuoti su šakute prie mergaitės veido. Tai pamačiusi ji greitai sureagavo. Labai bijojo, kad A. nesužalotų mergaitės ir nesusižalotų pats, priėjo, prašė berniuko, kad atiduotų jai šakutę. Berniukas nenorėjo atiduoti šakutės. Ji buvo priversta paimti šakutę. Prie stalo stovėjo lovos, paruoštos miegui. A. padarė pusę žingsnio atgal ir sėdo ant lovos, paskui netgi paguldė ant lovos ir tada ji pasiėmė iš jo šakutę. Tuomet ji prie durų pamatė berniuko mamytę, padavė A. ranką, kad jis atsistotų, berniukas atsisėdo pietauti. Paskui ji priėjo prie mamytės. Pamanė, kad mamytė viską matė, pastaroji buvo labai susijaudinusi. Manė, kad mamytė matė situaciją ir susinervino dėl sūnaus elgesio. Pasakė mamytei „nu nieko neatsitiko, viskas bus gerai“. Ji atsiprašinėjo A. mamos už tokią nemalonią situaciją, kad jai reikėjo atimti šakutę. Nukentėjusioji jai pretenzijų nesakė. Jos pakalbėjo ir ji nuėjo į grupę. Tuo metu grupėje buvo D. K., kuri matė visą įvykį, kadangi ji tuo metu paskutiniam vaikui dalino salotas. P. M. sėdėjo su A. P. prie vieno stalo, kuris stovėjo labai arti lovų, paruoštų miegui. Šalimais lovų sėdėjo vaikai. A. P. sėdėjo kairiau nuo mergaitės. Tarp stalo ir lovų buvo tarpas. Ji buvo priėjusi prie berniuko ir prašė atiduoti šakutę. Berniukas šakutės neatidavė, mojavo dešine ranka, darė žingsnį atgal ir atsisėdo. D. K. stovėjo priešais. Ji irgi tuo metu padėjo D. K. dalinti salotas. Prieš tai ji nešaukė, tik pasakė „A., ką tu darai“. Ant mergaitės ji visiškai nešaukė. Vaikai tuo metu jau buvo suvalgę sriubą. Maistą serviruoja auklėtojos padėjėja, bet padeda ir auklėtoja. Ji tą dieną padėjo išdėlioti sriubą, kompotą. P. su A. visada gerai draugavo, nežino, kodėl taip gavosi su tuo kompotu, gal norėjo užsitarnauti kokią simpatiją, gal paimti ir išgerti P. kompotą. P. užsispyrė ir nedavė. Tuomet A. susinervino, turėjo rankoje šakutę ir pradėjo mojuoti. A. ir mergaitė jau buvo suvalgę sriubą, buvo pradėję antrą patiekalą. Lėkštės dar nebuvo nuneštos, stovėjo atidėtos. Berniuko mamą ji pastebėjo tada, kai atėmė šakutę. Norėdama atimti šakutę, priėjo prie berniuko, pastarasis sėdėjo. Ji jam sakė „atiduok šakutę, nes sužalosi save, atiduok man“, berniukas nenorėjo atiduoti. Ką jai daryti, ji buvo priversta pasiimti, bet berniukas nedavė ir atsistojo. Atėmusi šakutę, jau būnant ant lovos, ji dešine ranka paėmė už jo kairės rankos ir paprasčiausiai atėmė šakutę. Berniukas tuo metu jau sėdėjo, vos neatsigulęs, buvo atsilošęs ir šakutę kišo už savęs. Ji turėjo berniukui ištraukti ranką. Su savo dešine ranka paėmė berniuko ranką, o su kaire ranka atėmė šakutę. Tuo metu (duomenys neskelbtini) grupėje galėjo būti iki penkiolikos vaikų. Visi stalai stovi paruošti pietums. Stovi šeši ar septyni stalai, byloje yra nubraižyta. Iki 2015 m. sausio 15 d. ji niekada prieš A. nenaudojo jokių fizinių bausmių. Jei būna kažkas ne taip, tai vaikai sodinami prie stalo, duodami žaidimai. Prieš kitus vaikus niekada nenaudojo fizinių bausmių. Kitą dieną po įvykio ji, kaip visada, perėjo per grupes ir auklėtoja R. pasakė, kad A. mama paprašė jos (t. y. V. A.) telefono numerio, nors jis yra užrašytas ant jos kabineto durų. Tuomet ji pati paėmė mamytės numerį, paskambino jai ir paklausė, ko ši norėjo. Mamytė sakė, kad nieko tokio nenorėjo, klausė, kaip ten A. Būdavo taip, kad A. mama paimdavo jį iki pietų miego. Ji (duomenys neskelbtini) grupėje dirba antradienį ir ketvirtadienį, kai vaikai miega, atrodo, du kartus per savaitę per pietų miegą ir vieną dieną po pietų. Po šio įvykio ji ir toliau dirbo grupėje. Praėjus gal porai savaičių A. mama atėjo pas direktorę ir papasakojo savo nuomonę. Kadangi taip jau yra, jeigu tėveliai nepagrįstai rašo ir sako, ji parašė prašymą, kad jai geriau nedirbti toje grupėje. Po įvykio, kai ji dar dirbo grupėje, A. lankė grupę kiekvieną dieną. A. P. po įvykio taip pat lankė grupę. Kaip supranta, O., K. mama, lankėsi po įvykio, prieš tai nieko niekada tiek metų nebuvo. Su (duomenys neskelbtini) grupe ji dirbo pusantrų metų, per kuriuos nebuvo jokių nesusipratimų nei su vaikais, nei su tėvais, tai pirmas toks įvykis. Po dviejų savaičių parašė, kad nebedirbs (duomenys neskelbtini) grupėje, nes po mamytės atėjimo bijojo, kad dar kas nors prigalvos, jeigu galima taip pasakyti. Iki tol jai niekas iš tėvelių niekada neminėjo nusiskundimų. Ji yra pavaduotoja ugdymui, kaip auklėtoja dirba gal dešimt metų. Įvykio metu buvo septyni stalai, vienas prie kito, buvo ir daugiau dešinėje pusėje. Buvo ilgas stalas iš dviejų stalų, ten stovėjo D. K. Žiūrint iš žmogaus, stovinčio prie durų, pozicijos, mano, jog negalima pamatyti, kad D. K. stovi. Mano, kad iš tos vietos, kur stovėjo mamytė, D. K. nelabai buvo matoma.

Nukentėjusioji V. P. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2015 m. sausio 15 d. ji atėjo į darželį pasiimti savo vaiko anksčiau. Kartais ji ateidavo paimti savo vaiką anksčiau, iki pietų miego, nes kai grupėje dirba V. A., vaikas prašydavo jį pasiimti anksčiau. Jai atėjus, vienos durys buvo atidarytos į rūbinę, kitos – į grupę. Užėjusi išgirdo, kaip V. A. šaukė ant P. M. Klausėsi apie tris ar penkias minutes. Šaukė „kas čia per merga, kad neklauso, jei nevalgysi, eisi valgyti į tualetą“. Ji viso to klausėsi. Grupėje buvo tyla, visi vaikai tylėjo, šalia sėdėjo ir jos vaikas. Įkišusi galvą į grupę pamatė, kaip V. A. griebia A. už kairės rankos, griebia už galvos ir meta ant lovos, kažką nori jam daryti, o vaikas pradeda gintis, pakelia rankas. Jos žmonės ten nematė. Kai ji pamatė tokį vaizdą, pasisveikino, kad daugiau nieko nepadarytų, pasakė „laba diena“. Vaikas pribėgo prie jos, pradėjo atsiprašinėti. Ji klausė sūnaus, už ką jis atsiprašinėja, o jis sako „nežinau, nieko nepadariau, ji mane muša“. Ji sakė vaikui „aš matau“, sakė jam atnešti antrą patiekalą, eiti valgyti, žadėjo po to pasišnekėti. A. nuėjo valgyti. Buvo auklėtojos stalas, taip pat buvo stalas šalia, prie kurio sėdėjo D. ir valgė. Iš tos pusės matėsi ir stalai, ir lovos. D. nematė, kad ji stovi, bet D. matė įvykį. Ji stovėjo D. už nugaros. A. sėdėjo arčiau vidurinio stalo, jis ten visada sėdėdavo, ant kėdutės užklijuotas jo vardas. V. A. metė vaiką ant lovos. Kai vaikai eina miegoti, būna daug paruoštų lovų. Nuo kėdės iki lovos geras žingsnis. Patvirtina, kad bylos 1 tome, 51 lape nurodyta teisingai. Tarp kėdės ir lovos vizualiai gal pusantro žingsnio, tyrėja viską matavo, įvykio metu stalas stovėjo šiek tiek arčiau. Kai išsiskleidžia lovos, atstumas būna mažesnis. Įvykio metu jos niekas nematė. Kai prie jos pribėgo A., ji prašė D. vandens, tuo metu jai buvo šeštas nėštumo mėnuo, D. ją guodė, sakė „vai vai vai kas bus“. Ji (t. y. V. P.) drebėjo, negalėjo pasakyti nei žodžio. Laukė rūbinėje, kol A. pabaigs valgyti. Kai berniukas baigė valgyti, jiedu apsirengė. Tuomet ji pakvietė V. A. ir sakė jai „ar jūs nenorit man nieko pasakyti“. Ji atsakė „nežinau, ką sakyti, nuo kurios vietos jūs matėt“. Ji pasakė V. A., kad ji ir matė, ir girdėjo. V. A. jos atsiprašė. Ji klausė V. A., kodėl ji taip elgiasi, o ši sakė, kad nieko nenutiko, kad neturėjo teisės taip elgtis. Viskas tuo ir pasibaigė. Paskui ji norėjo sužinoti priežastį, prašė V. A. kontaktų. Jai paskambino pati V. A., atsiprašė, sakė, kad neturi teisės taip elgtis, savo elgesio priežasties nepasakė. Paskui jai paskambino keli tėvai, nes jų vaikai atėjo namo ir papasakojo apie įvykį. Paskambino M. A. ir B. Ž., kuri pasakė, kad jos vaikas parodė ant Mikimauzo, kaip tai nutiko, kaip griebė vaikui už galvos ir metė ant lovos. Maždaug po poros savaičių ji nuėjo pas direktorę papasakoti apie įvykį ir paprašyti, kad V. A. nedirbtų su vaikais. Prieš tai pas V. A. nevedė vaiko, buvo šoke. Norėjo tas dvi savaites pažiūrėti, ar direktorė, ar pati V. A. kažką nuspręs, gal atsisakys darbuotis. Direktorė pasakė, kad V. A. kaip dirbo, taip ir dirbs. Ji pasakė, jog nori, jog atsiprašytų ir pabendrautų su vaikais, kad taip nedera elgtis. Kai V. A. buvo direktorės kabinete, ji vėl stengėsi sužinoti jos elgesio priežastį, tačiau V. A. išlėkė nieko nepasakiusi, taip ir baigėsi. Anksčiau iki šio įvykio nebuvo jokių nesusipratimų, tik vaikas prašydavo anksčiau jį paimti. Ji klausdavo, kodėl taip yra, kad jis nuo metų laiko nemiega pietų miego, o jis sako, kad jį versdavo miegoti, paguldydavo ant vieno šono ir neleisdavo apsiversti. Darželyje ji neklausė, kodėl vaikas nenori ateiti, o su pagrindine auklėtoja visada kalbėdavo. Gal po pusantro mėnesio po įvykio kreipėsi pas psichologę, kuri paaiškintų, kad negalima smurtauti, išsiaiškintų, ar nieko daugiau neįvyko. Vieną kartą ji buvo pas psichologę kartu su vaiku, paskui psichologė su vaiku nuėjo į atskirą kambariuką. Pas psichologę vaikščiojo gal penkiolika kartų, gydėsi. Psichologė pasakė, kad čia buvo ne vienintelis kartas, kai skundžiasi vaikas, kad tampomas už ausų, kratomas. Kai tėvai sužinojo apie įvykį, buvo susirinkimas, ji jame dalyvavo su vyru, buvo apie penkiolika tėvų. Susirinkime dar buvo direktorė, pagrindinė auklėtoja ir dvi protokoluojančios. Tėvai kreipėsi, norėdami užsitikrinti saugumą. Ji papasakojo apie tą konkretų įvykį, viską, ką matė. Dauguma tėvų apie tai jau žinojo, buvo pasipiktinę, direktorė tėvams neleido pasakyti nei vieno žodžio, sakė, kad saugu. Susirinkime daugiausia kalbėjo ji su vyru, taip pat dar vieno vaiko tėvas V., kuris iškviestas į policiją atsisakė kalbėti, kadangi jo antras vaikas lanko darželį. V. sakė, kad jo berniukas irgi sakė, kad jį tampo už ausų ir šaukia. Tuo metu jie kalbėjo apie V. A., jos pačios nebuvo. Įvykio metu vaiko rankoje nebuvo jokios šakutės. Du patiekalai ten niekada netelpa. Iš pradžių paduodama sriuba. Antras patiekalas dar nebuvo patiektas. Kiek ji matė, buvo tik šaukštas, jokios šakutės nematė. Tuo metu vaikas sėdėjo už stalo. V. A. jį pakėlė, jis irgi kojytėmis atsistojo, nutempė prie lovos. Matė, kaip V. A. griebė už rankos, tempė prie lovos, paėmė už galvos, metė ant lovos ir norėjo kažką daryti, bet tuomet ji įsiterpė. V. A. prie lovos paleido ranką, kad galėtų griebti už galvos. A. nukrito dėl to, kad V. A. jį pastūmė. Nežino, kiek laiko visa tai truko, kelias sekundes. V. A. savo dešine ranka paėmė ir už galvos, ir už kairės pusės ausies. Paėmė už kairės galvos pusės, už veido. Nematė, kad vaikas skriaustų P. Jokių įbrėžimų nebuvo, vaikui buvo paraudusi kairė ausis. A. verkė, po to, kai ji pasisveikino, vaikas atėjo su ašaromis, gali būti, kad apsiverkė jau prie stalo. Automobilyje apie tai su vaiku nieko nekalbėjo. Grįžusi namo pradėjo sakyti, kad auklėtojai taip nedera elgtis. Vaikas nesiskundė skausmais, tačiau verkė, buvo morališkai palūžęs. Po įvykio A. buvo labai jautrus, iki šiol ant jo negalima pakelti balso, bijo, kad jį baus kaip darželyje. Vaikas niekada nepaaiškino, kas ten buvo, buvo uždaresnis, prabusdavo naktimis, iki šiol prabunda su verksmais. Tuo metu jam buvo beveik septyni metai. Darželį vaikas pradėjo lankyti nuo dvejų metų. Anksčiau jiems su vaiku pagalbos nereikėjo, vaikas yra judrus, gera mokosi, aktyvus. Iš darželio auklėtojų nusiskundimų dėl vaiko negaudavo, tik sakė, kad vaikas nemiega. Pareiškė civilinį ieškinį ir dėl turtinės žalos, kadangi lankė ne vieną psichologą, ji buvo nėščia, buvo daug išlaidų, važinėjimo, palūžusi asmenybė. Neaišku, kaip tai pasireikš ateityje, vaikas yra palūžęs, jautrus, visko bijantis. Abejos durys buvo praviros. 2015 m. sausio 26 d. pranešime nurodė „pravėrusi duris, pamačiau“, taip nurodė dėl to, kad ji yra ne lietuvė ir parašė taip, kaip sugebėjo. Durys buvo visiškai atidarytos. Įvykio metu iš karto nepasiėmė vaiko, nes buvo šeštą mėnesį nėščia, su komplikuotu nėštumu, manė, kad reikia nusiraminti, į situaciją reagavo neadekvačiai. Apsiverkė, kaip pasodino A. toliau valgyti. Kad nekeltų vaikui streso ir sumaišties, laukė jo koridoriuje, jai drebėjo rankos, paprašė D. vandens. Tai buvo prieš bendravimą su V. A., nes ši prie jos ir nepriėjo, tik jau išeinant ji paprašė V. A., kad prieitų paaiškinti. Po įvykio ji iš karto paskambino vyrui ir pagrindinei auklėtojai, papasakojo apie įvykį, klausė patarimo. Nežino, kodėl apie tai nepasakė 2015 m. kovo 9 d. ir 2015 m. balandžio 15 d. vykusių apklausų metu. Ji parašė laišką į bendrą grupę. Jai pradėjo skambinti tėvai, siūlė savo pagalbą, patarė eiti pas direktorę išsiaiškinti. Tėvai nedarė spaudimo rašyti raštą direktorei ir kontrolierei, tiesiog sakė, kad gali pagelbėti, jeigu jai baisu. Susirinkimas buvo daromas tėvų iniciatyva, ji pritarė susirinkimo organizavimui. Kreipėsi į kontrolierę, nes direktorė neužtikrino vaikų saugumo.

Liudytoja B. Ž. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji pati įvykio nematė, tačiau jos vaikas D. Ž., kuris 2015 m. lankė darželį (duomenys neskelbtini), grupę (duomenys neskelbtini) papasakojo apie įvykį. Vaikas pasakė, kad A. metė ar pastūmė ponia V. (taip jis vadino auklėtoją V.). Vaikas daug nepasakojo, tik nupasakojo tokį faktą. Sakė, kad auklėtoja pastūmė vaiką už galvos. Ji buvo šokiruota ir paklausė vaiko, ar tikrai taip buvo, paprašė parodyti vaiko, kaip visa tai įvyko. Vaikas atsinešė didelį savo žaislą (savo ūgio Mikimauzą) ir parodė – paėmė žaislui už galvos ir metė. Ji klausė, ar jam pačiam auklėtoja nieko nedarė. Vaikas sakė, kad jis geras ir jam niekas nieko nedaro. Klausė sūnaus, kodėl auklėtoja taip A. padarė, vaikas sakė, kad A. buvo blogas, konkrečiai nepasakė kodėl. Toks faktas ją šokiravo, ji pažįsta A. mamą tik iš darželio, paskambino jai tą pačią ar kitą dieną, paklausė, kas buvo. A. mama jai papasakojo, kad atėjusi pasiimti vaiko ji pati viską matė. Savo vaiko ji neklausė, ar buvo suaugusieji, kurie tai matė. Dar ji kalbėjosi su auklėtoja G., kuri pasakė tą patį, ką ir A. mama, ji nebuvo tuo metu ir nematė įvykio. Iki to įvykio konfliktų su V. A. ji neturėjo, iš kitų tėvų irgi nieko negirdėjo. Po kiek laiko buvo susirinkimas, sukvietė direktorė, paaiškino, kad buvo toks įvykis, sakė, kad darželyje yra saugu. Nepamena, kaip direktorė įvardijo įvykį, daugiausia sakė „pas mus viskas gerai, yra saugu“. Prisimena, kad iš tėvų A. kalbėjo, kad ir su jos dukra kažkas buvo, pati ji irgi pasisakė, kad jai vaikas papasakojo apie įvykį. Nemano, kad jos vaikas meluoja. Kad kiti vaikai skriaudžiami, vaikas iki to įvykio nekalbėjo. Su V. A. bendraudavo nedažnai, visus einamuosius klausimus aptardavo su G. R. Atrodo, kad susirinkimas, kurį ji minėto, buvo tik jų grupės susirinkimas, o ne viso darželio. Susirinkimo metu atsistojo ir pakalbėjo keli tėvai, niekas jai nesakė „sėdėk ir tylėk“. Nepamena direktorės reakcijos, kai ji papasakojo, ką jai sakė vaikas. Kažkas buvo pasakyta į jos pusę, kad tėvai privertė vaiką parodyti taip. Dėl susirinkimo protokolo nežino, nepasirašinėjo, neprašė pati asmeniškai su juo susipažinti, tačiau žino, kad prašė A. ir buvo pasilikę keli tėvai, buvo triukšmas dėl to, kad nenorėjo duoti protokolo į rankas. Protokolą rašė kažkas iš darželio darbuotojų, vardo bei pavardės ji nežino. Byloje ji atsirado dėl to, kad kažkas turbūt iš tyrėjų paskambino ir paklausė, ar ji negalėtų atvykti. Ji nenorėjo, kad jos vaikas būtų apklausiamas, kad jam nebūtų keliamas stresas, todėl visą parašė pati. Tyrimo metu neminėjo to, kad po pokalbio su vaiku paskambino V. P., nes jos neklausė apie tai. Tyrėja jos klausė, ar ji nejaučia, kad auklėtojai G. būtų daromas spaudimas. Jos manymu, auklėtoja buvo pasikeitusi, ryšys buvo kažkoks kitoks, anksčiau ryte kalbėdavosi apie penkias minutes, paskui susidarė įspūdis, kad auklėtoja nebegali ilgiau kalbėtis. Jai susidarė įspūdis, kad buvo daromas spaudimas. Po įvykio ji paklausė G. R., ar buvo fiksuotas koks įvykis prieš tai. Auklėtoja sakė, kad nieko iki tol nematė. Dėl sakino ikiteisminio tyrimo apklausoje, kur nurodė, kad kalbėjo su G. ir nenurodė, kad kalbėjo su nukentėjusiąja, tai ten turbūt parašyta, kad iš A. mamos sužinojo. Per apklausą sakė, kad šnekėjo su A. mama.

Liudytoja M. A. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji pažįsta kaltinamąją, ji dirbo direktorės pavaduotoja ugdymui vaikų lopšelyje-darželyje (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiąją pažįsta, ji yra vieno vaiko iš (duomenys neskelbtini) mama. Jos su V. P. nesieja šeimyniniai santykiai, yra pažįstamos tik kaip vienos grupės vaikų tėvai. Jos mergaitė minėjo, kad ji matė, kaip ponia V. baudė A. P. Tai buvo 2015 m. sausio 15 d. Vaikas pats nesakė, kada tai buvo, ji tai sužinojo iš aplinkybių. Vaikas apie tai papasakojo gal po dviejų savaičių. Vaikas atėjo ir pradėjo pasakoti, kad ponia V. jau yra labai gera, nes ji žaidžia su vaikais, sakė, kad jau nebaudžia. Klausė vaiko „kodėl gera, o ką, bloga buvo?“. Vaikas atsakė, kad prieš tai, kai blogai elgėsi, ar kai neklausė, nenorėjo miegoti, juos baudė, vertė atsisukti į kitą pusę arba fiziškai juos skriaudė. Vaikas jai sakė, kad ji nenorėjo miegoti, o V. A. griebė jai už rankos ir perkėlė į tą pusę, kur nenorėjo miegoti. Vaikas minėjo A. ir tai, kad nesuprato, kodėl jam vieną kartą teko valgyti tualete. Paaiškėjo, kad skriaudžiamas ne vienas vaikas, paminėjo mažiausiai tris pavardes berniukų, kurie buvo skriaudžiami. Mergaitė papasakojo, kad vieną kartą A. nenorėjo eiti miegoti, V. jam čiupo už rankos, tempė į kitą grupę, berniukas rėkė, spardėsi, prašė paleisti, visi vaikai juokėsi. Ji klausė mergaitės, kodėl vaikai juokėsi, o ji atsakė, kad tai normalu, nes baudžiami tik blogi vaikai, kurie neklauso. Ji klausė mergaitės, kodėl ji to nepapasakojo anksčiau, o ši atsakė, jog bijojo, kad ją bars, nes nenorėjo miegoti ant to šono. Mergaitė jai pasakojo ir apie tą įvykį, kai vaikai sėdėjo ir valgė prie stalo, o A. atsisakė valgyti antrą patiekalą. Ponia v. paėmė už berniuko rankos, nutempė iki lovos, paskui paėmė už galvos ir numetė. Jai taip sakė jos vaikas. Mergaitė jai sakė, kad ji labai bijojo, berniukas verkė, ji iš baimės viską suvalgė iki paskutinio kąsnio, kad ir jos nenubaustų. Vaikas sakė, kad ir mamytė matė, kas atsitiko su A., sakė, kad mama labai verkė. Ji pergyveno dėl berniuko mamos, pirmą kartą matė, kad taip verktų. Sakė, kad tuo metu buvo auklytė D. ir V. Po pokalbio su dukra ji bendravo su V. P., pastaroji papasakojo, kas nutiko jos sūnui, sakė, kad kreipėsi į direktorę, kad ištirtų įvykį. Jau buvo praėję laiko, suprato, kad direktorė ir anksčiau žinojo apie įvykį, tik nesiėmė veiksmų. Vieną dieną jai paskambino V. P. ir pasakė, kad direktorė nuėjo į grupę ir (duomenys neskelbtini) kalbėjosi su vaikais apie tą situaciją, kas nutiko A., ir kad būtent jos vaikas paminėjo šakutę. Sakė, kad niekas neįvyko, kad ponia V. tik norėjo atimti šakutę. Jai taip sakė V. P., nors jos vaikas apie šakutę nieko neminėjo iki vasario 4 dienos. Ji pati patyrė šoką, paskambino vyrui ir sesei, kad atsiimtų vaikus. Jie atsiėmė vaikus, parvedė namo. Namie pakalbėjus su vaiku paaiškėjo, kad tikrai buvo atėjusi direktorė, klausinėjo vaikų apie situaciją, sakė apie tą šakutę, liepė tėvams nepasakoti apie šį pokalbį. Vaikas sakė, kad direktorė sakė, kad ponia V. yra gera, nes ji klijuoja lipdukus virš rankšluosčių, perka žaislus, lovytes, kad ji neskriaudžia vaikų, norėjo atimti šakutę. Jie įtarė, kad vaikais buvo bandoma manipuliuoti, kad neva nieko nematė, kad galėjo pasikeisti realybės suvokimas. Jie kreipėsi pas psichologę, kuri pasakė, kad vaikais buvo bandoma manipuliuoti. Buvo organizuotas (duomenys neskelbtini) tėvų susirinkimas, kurio metu direktorė pasakė, kad viskas ištirta ir nuspręsta, kad V. A. nebedirbs grupėje (duomenys neskelbtini) kaip auklėtoja, kad bus tik kaip pavaduotoja. Tėvai tam prieštaravo, direktorė neleido pasisakyti. Susirinkime buvo protokoluojama, protokolavo dvi auklėtojos. Tėvams buvo daromas spaudimas pasakyti, kad jie darželiui pretenzijų neturi. Direktorė kelis kartus pakartojo, kad jeigu nebūtų už ką, V. A. vaikų nebaustų. Jiems protokolo nedavė, nors protokolo ji prašė ir raštiškai, ir žodžiu. Sakė, kad bus raštiškas protokolas, tačiau po pusvalandžio parašė, kad jie su protokolu jau susipažinę, nors iš tiesų jie jo net akyse nematė. Tėvai iš darželio tarpusavyje kalbėjosi apie šį įvykį dėl A. P. Pagrindinė jų auklėtoja buvo G., su ja kalbėjosi apie tai, kaip jaučiasi vaikas, ji paminėjo, kad jaučia didelį spaudimą. Jos vaikas sakė, kad kai direktorė atėjo pabendrauti su vaikais, ji paprašė G. išeiti, o buvo auklytė D. ir slaugytoja. G. pasakė, kad jai buvo liepta pasakyti, kad ji savo noru išėjo iš to žaidimo su vaikais, neva rašyti kažkokių planų. Kiek pamena, visa įvykių seka buvo tokia: dukra papasakojo apie įvykį, po to apie įvykį telefonu pabendravo su V. P. (turbūt ji paskambino V. P.), mama patvirtino, kad laukia, kol darželis viduje susitvarkys, kad nuėjo pas direktorę, paskui jie atsiėmė vaikus iš darželio, bendravo su psichologais. Vasario 4 d. atsiėmė vaikus iš darželio, pranešė, kad vaikai darželio laikinai nelankys, kol neišspręs situacijos, nes vaikas sakė, kad bijo V. A., ypač kai kelia balsą, kad jos nepradėtų bausti. Kreipėsi pas psichologą, nes vaikas bijojo, norėjo sužinoti, kiek psichologiškai vaikas yra sužalotas. Kai V. A. dirbo po pietų, vaikas prašydavo jį paimti iki pietų. Po to įvykio jos vaikas atėjo su mėlyne ant rankos. Ji klausė vaiko, kas nutiko, dukra sakė „mane ponia V. tampo“. Ji klausė mergaitės, kodėl ją tampo, o ji atsakė „nu nesvarbu, jau netampo“. G. sakė, kad nemato, kaip vaiką tampą. Pastebėjo, kad pasikeitė vaiko elgesys, ji tapo verksminga, nerami, susijaudinusi. Pati dėl savo vaiko rašė raštą Ž. ir P., padėjo parašyti raštą ir V. P., kuri prašė surašyti raštą, nes jai pačiai lietuviškai rašyti nelabai sekasi. Nesikreipė į policiją. Direktorė davė suprasti, kad jeigu nėra abdukcijos, niekas nebus įrodyta. Jos vaikas po to nebelankė šio darželio. Kiek jai yra žinoma, po įvykio su A. P., V. A. dirbo tas dvi savaites (duomenys neskelbtini), nors direktorė sakė, kad nutraukta sutartis. Bendraudami kiti tėvai vardino ne tiek smurtavimą, kiek baudimą už blogą elgesį. Jos mergaitė apie A. viską papasakojo ne per vieną kartą, nes buvo susijaudinusi, apie A. papasakojo laikotarpiu nuo sausio 15 d. iki vasario 4 d., kai jie atsiėmė vaiką iš darželio. Pirmą kartą mergaitė apie A. papasakojo jų miegamajame. Kai ji policijoje pasakė tik keturis žodžius „metė jį ant lovos“, tai neatsimena, kodėl taip sakė, bet to, ką papasakojo vaikas, nepamirš iki gyvenimo galo, „metė ant lovos“. Ji padėjo padaryti sausio 30 d. kreipimąsi į policiją, kažką padėjo surašyti ir V. P., neatsimena, ar pati viską surašė. Ji neskatino V. P. kreiptis į direktorę ir kitas įstaigas. Su V. P., kaip ir su kitais tėvais, bendravo, kai buvo šventės, susirinkimai darželyje, bendravo darželio klausimais. Nežino, iš kur ji turi V. P. telefono numerį, turi daugelio tėvų numerius. Patvirtina savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Jos, kaip mamos, pareiga buvo kreiptis į institucijas. Vaikas išėjo į kitą mokyklą, su V. P. ji nepalaiko jokio ryšio. 2014 m. gruodžio pabaigoje buvo kalba apie purtymą. Iki sausio 15 d. su V. A. ji gal nėra bendravusi. Nežino, kada pirmą kartą sužinojo, kad V. A. dirba grupėje. Iš anksčiau ji nežinojo V. A., neturėjo konfliktų, jos sesuo dvynė irgi neturėjo su V. A. konfliktų, sesuo apskritai nekonfliktiškas asmuo. Kreipėsi į psichologę dėl vaiko įvertinimo, neprisimena, ar prieš tai ką nors sakė psichologei. Prašė suteikti vaikui pagalbą. Jie laukė viename kambaryje, o vaikas su psichologe buvo kitame kambaryje. Bendravimo su vaiku ji nestebėjo. Kambariai buvo uždari, stumdomos durys, kiek pamena nematė, ką su vaiku veikė. Turbūt buvo psichologė G.-K., anksčiau jos nepažinojo, kontaktus rado internete.

Liudytoja I. J. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji dirba darželyje (duomenys neskelbtini), yra medicinos sesuo. V. A. jai žinoma, seniai pažįsta, nuo (duomenys neskelbtini). Tarp jų darbiniai santykiai, normalūs. V. A. darbe jai yra vyr. metodininkė, ji yra V. A. pavaldi. V. U. žino, ji yra darželio direktorė. Yra tik girdėjusi apie įvykio, paties įvykio nematė. V. A. jai sakė, kad kai pietavo, iš A. atėmė šakutę, nes bijojo dėl mergaitės P. Tai buvo sausio mėnesį, gal 15 dieną, pietų metu. Apie tai sužinojo vėliau, po įvykio, tą pačią dieną, tik vėliau. Jai V. pasakė apie įvykį. Jos tiesiog susitiko ir V. A. pasakė, kad atėmė šakutę iš A., daugiau nieko. Juk visada darbe pasikalbi, pasipasakoji, V. A. tiesiog ir pasakė, kad atėmė šakutę ir daugiau kalbų nebuvo. Buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu. Ten turbūt daugiau papasakojo, nes jau daug laiko praėjo, ne viską gali atsiminti. Kai susitiko su V. A., tai ši buvo šiek tiek susinervinusi. Auklėtojos padėjėja D. tuo metu irgi buvo, nežino, ar dar kas matė įvykį. Dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu pasakė, kad ir A. mama matė, na, šiuo metu šito neatsimena, nes ten nedalyvavo. Tuo metu buvo praėję tik dvi savaitės, geriau atsiminė ikiteisminio tyrimo metu, tuo metu nemelavo. Su auklėtojos padėjėja D. apie tai nekalbėjo. Su niekuo daugiau nekalbėjo apie įvykį. Kad ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog V. verkianti atėjo, nori pasakyti tai, kad ji buvo susinervinusi, neverkė, gal tuo metu ne taip pasakė. Su G. R. apie šį įvykį nekalbėjo. Po įvykio ji dalyvavo tėvų susirinkime, ten tėvai aiškinosi, ji ten nieko nekalbėjo, tik dalyvavo, ten ėjo kalba apie tą įvykį. Kažką ten rėkė, triukšmavo, ji paskui išėjo, nes pradėjo skaudėti galvą, iki galo nebuvo. Prieš susirikimą buvo atėjusi ir į grupę, kvietė direktorė, ten tik stovėjo, nekalbėjo su vaikais. Vaikai pasakojo, ką valgė, ką dainavo, viskas vyko gal 10 min. Dar dalyvavo direktorė, D., ji ir G., tik G. paskui išėjo savo reikalais, nežino kodėl, gal planus rašyti, niekas neprašė jos išeiti. Ji stovėjo, direktorė bendravo su vaikais, dainavo, šoko, klausė, ką valgė, ką išmoko. Buvo kalba, kad remontas padarytas, viskas nauja nupirkta, taip direktorė pasakojo vaikams. Ar apie auklėtojas kažką klausė, negali pasakyti, ji stovėjo šone. Negirdėjo kalbos apie auklėtojas, neatsimena. Neatsimena to, jog ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad direktorė klausė, kokia auklėtoja gera - ar V., ar G. Ji tuo metu negirdėjo, gal ir kalbėjo. Tai buvo labai seniai, neatsimena jau. Gali būti, kad ikiteisminio tyrimo metu taip sakė. Dabar ji neatsimena, o tuo metu tik dvi savaitės buvo praėjusios. Buvo taip, jog sakė, kad direktorė sakė vaikams, kad stengiasi dėl vaikų, jog jiems būtų gera ateiti į darželį. Nežino, ar direktorė taip dažnai ateina į kiekvieną grupę ir bendrauja su vaikais. Tokio pobūdžio pokalbyje su vaikais, kaip kad buvo direktorė, D., G., ji dalyvavo tik vieną kartą, t. y. šį kartą. Ji yra slaugytoja, dietologė, sudaro meniu, tikrina sanitarinę būklę, eina į grupes, žiūri sanitarinę būklę. Paduodant maistą, auklėtoja su padėjėja ruošia, serviruoja stalą, viską atneša, gal ir du kartus eina atnešti. Būna košė, arbata, buterbrodai, vienu metu viską atneša, šaukštai būna padėti. Per pietus pilnai serviruoja stalą, ir šaukštus, ir šakutes. Ji turi atskirą kabinetą. Ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, juos davė pati, niekas jos nevertė, tuo metu viską geriau atsiminė. Tą dieną, kai dalyvavo tame vaikų grupės susitikime, ją ten pasikvietė direktorė, bet nepaaiškino, kodėl, pasakė „ateik į (duomenys neskelbtini) grupę, kalbėsime su vaikais“. Į jos pareigybes neįėjo pokalbiai su vaikais. Na, tiesiog pakvietė direktorė ir ji atėjo, tikslo nežinojo.

Liudytojas E. R. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad G. R. buvo jo mama, ji yra mirusi. Buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Su mama buvo geri santykiai, gyveno kartu, kiekvieną dieną bendraudavo. Supranta, jog nagrinėjama byla dėl smurto prieš vaiką. Yra su mama apie tai kalbėjęs, ji jam viską pasakojo. Ji tai pasakojo tą pačią dieną, kai įvyko. Ji jam pasakojo, kad to vaiko mama vairuodama jai paskambino ir verkdama pasakojo, kad buvo atėjusi pasiimti vaiko ir pamatė, kaip prieš tą vaiką buvo naudojamas kažkoks smurtas. Jo mama ją ramino, nes moteris buvo nėščia, sakė jai sustoti, nusiraminti. Tai jam vėliau pasakojo mama, tą pačią dieną po telefoninio pokalbio. Kitom dienomis mama pasakojo, kad sekančią dieną bandė paklausti auklėtojos padėjėjos apie įvykį, kuri kartu dirba, ta padėjėja sakė, kad viską matė, o paskui jau sakė, kad nieko nežino, nieko nematė. Jo mama jai sakė, kad gali blogai baigtis, jei bandai kažką nuslėpti, įspėjo tą padėjėją. Dėl šio įvykio darželyje buvo dar tolimesni pokalbiai su mama, kurie jam labai nepatiko, nes, kaip supranta, buvo grasinama jo mamai. Viršininkė direktorė sakė mamai „jei prarasiu darbą, prarasi ir tu“. Kiek jam žinoma, po to jo mamai prasidėjo sunkumai su darbu, pradėjo kažkokie skundai ant mano mamos atsirasti. Buvo toks įvykis dėl šakutės, jo mama iš pradžių sakė, kad niekas nieko nesakė apie šakutę, po to bendro pokalbio suprato, kad atsirado kažkokia šakutė. Jis sakė mamai, koks skirtumas, ar šakutė, ar ne, tai yra smurtas. Dar buvo įvykis, kai atėjo direktorė, paprašė mamos išeiti į kitą kabinetą parašyti planų, taip likdama su vaikais viena. Viską, ką jis sako, žino iš pokalbių su mama, jis nėra skaitęs šios bylos, jokių dokumentų, protokolų nėra matęs. D. K. žino. Kaip suprato, mama sekančią dieną bandė D. paklausti, kas ten įvyko, bet taip ir nepaaiškino, sakė, matė, paskui jau sakė, kad nieko nematė ir, atrodo, reikėjo parašyti kažkokį pasiaiškinimą, direktorė kvietėsi žmogų ir diktavo, jis savo mamai uždraudė taip daryti. Jis sakė, kad direktorė grasino mamai, jos praras darbą dėl to, nes ji ragino mamą parašyti pasiaiškinimą, turbūt kažkokį, kokį prašė direktorė, ką matė. Jis visuomet sakė mamai „sakyk tiesą, nepasiduok provokacijoms“, mama nerimavo, kad jei neklausys, praras darbą, bet jai vis tiek atsirado sunkumų darbe. Jo mama lietuviškai rašytų su didelėmis klaidomis, nes mintis dėlioja lenkiškai, paskui verčiasi lietuviškai. Jį pašaukė tyrėja iš policijos komisariato, taip jis atsirado šioje byloje kaip liudytojas. Tyrėja prašė prisiminti, kaip buvo ir bandė paklausti, ji, jam, atrodo, taip pat kaip teisėjas visko klausė, ką žino apie tai, kokie santykiai su mama. Tyrėja nenurodė, kodėl jį šaukė. Klausė apie santykius su mama. Su prokurore nėra kalbėjęs ikiteisminio tyrimo metu, su advokate (žiūri į adv. A. Aganauskienę) irgi ne, jam atrodo, su niekuo, kas šiandien čia yra, nebendravo. Su A., O. prieš apklausą pas tyrėją nėra nebendravęs, tik su mama yra bendravęs. Jam nežinoma apie mamos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį. Labai nerimavo, ką ji papasakos, ragino sakyti tiesą, ji taip ir nepapasakojo, kaip ten buvo. Nerimavo, nes mano, jog yra pareiga pasakyti tiesą, o ne bijoti direktorės. Jis neragino mamos kažkur kreiptis, duoti parodymus. Sakė, kad čia ne jos budėjime buvo, ragino nekeisti savo parodymų. Kiek suprato iš pasakojimo, tai vaikas buvo nustumtas ant lovos ir tiksliai neatpasakos kas, bet tas ir buvo, kad darė kažkokį smurtą, bet nežino kokį, jam nepasakojo, koks tai buvo tiksliai smurtas, mama ramino tą moterį, kuri verkė vairuodama, bijojo, kad neprarastų vaiko. Nebuvo jam labai įdomu, koks ten smurtas, paminėjo, kad nustūmė ant lovos, buvo kažkoks kontekstas su lova. Mamai buvo gaila tos moters, kuri vairavo automobilį. Dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu paminėjo, kad paėmusi už galvos daužė ant lovos, tai per tą pokalbį nebuvo pasakyta, taip pasakė, kai vėliau paklausė. Per pirmą telefoninį pokalbį išgirdo dėl lovos, o dėl daužymo per galvą eigoje išsiaiškino, mama sakė, kad atrodo taip buvo, šakutė paskui kažkokia atsirado, taip abstrakčiai. Jis pasakojo tyrėjai apskritai, ką žino apie tą įvykį. Jo klausė, iš kur jis sužinojo. Nežino tiksliai, koks buvo padarytas smurtas, viską, ką papasakojo, tai iš visų mamos pasakojimų susidarė įspūdį. Mama auklėtoją V. visada laikydavo drauge, jų santykiai buvo geri. Paskui po įvykio mama sakė, kaip taip žmogus gali pasikeisti, paskui santykiai atšalo, po įvykio viskas pasikeitė. Mama iki įvykio gal ką ir pasakojo, kad kas nors būtų skundęsis V. elgesiu, bet jis neatsimena. Apie tempimą už rankos, ausų tampymą vaikams neatsimena, kad būtent taip pasakotų apie auklėtoją V., o apie šį įvykį irgi neatsimena, ar taip pasakojo apie tampymą. Jam nežinoma, ar po įvykio mama gavo grasinimų nuo V. A. Buvo toks vienas tiesioginis iš direktorės, apie kurį jis jau papasakojo. Iki įvykio tokio pobūdžio pokalbių dėl darbo praradimo nebuvo, bet buvo, kai kažkuri grupė buvo nepatenkinta direktorės valdžia, tai direktorė jo mamą apkaltino, jam atrodo, čia paskutiniais metais. Buvo su mama pokalbis, kad atėjo direktorė ir kalbėjo, na, taip tiesiogiai neprašė, pradėjo mesti užuominas, kad gal pas tyrėją taip pasakyti, ar taip, ir tada pasakė „jei aš prarasiu darbą, prarasi ir tu“, neatsimena užuominų turinio. Mama pasakojo apie direktorės susitikimą su grupės vaikais, kad direktorė tą dieną atėjo su daug raktų, davė jai raktus ir sakė išeiti į kitą kabinetą rašyti planų. Mama sakė, kad labai nustebo, nes vien atrakinti kabinetą užtruko, direktorė paskui ragino parašyti jai tokį dokumentą, kad neliepė jai tada išeiti, o savanoriškai išėjo, kad neva mama pati pasiprašė išeiti to susitikimo su grupės vaikais metu. Jam mama, atrodo, sakė, kad davė paskui tokius parodymus. Kaip jis supranta, kiekviena auklėtoja turi rašyti planus, ką veiks vaikai. Dėl bendravimo su vaikais turinio gali pasakyti tai, kad mama grįžo ir sakė, kad vaikai jai viską iš karto papasakojo pažodžiui, ką direktorė veikė, papasakojo, kad klausinėjo apie įvykį, ką vaikai matė, pasakojo daug apie šakutę, toks įspūdis, kad bandė įtikinti apie šakutę. Jis sakė mamai, koks skirtumas, buvo ta šakutė, ar ne, jei buvo įvykis. Paskutinį gyvenimo mėnesį mama buvo gilioje depresijoje, pablogėjo santykiai su direktore, ragino išeiti iš darbo, ji buvo nulinių klasių auklėtoja 14 metų, o po to jai specialiai davė lopšelį Mama ateidavo namo ir verkdavo, jau net nepasakodavo ir parašė pareiškimą išeiti iš darbo, nes nebegalėjo dirbti. Paskutinį mėnesį tie santykiai su darboviete buvo tragiški, prasidėjo skundai, tai buvo po įvykio. Jo mamai susidarė įspūdis, kad direktorė bandė įtikinti apie šakutę. Vaikai pradėjo pasakoti apie šakutę, nes pradėjo direktorė klausinėti daugiausia apie šakutę.

Liudytoja G. G.-K. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji yra psichologė, yra baigusi VDU psichologijos bakalaurą ir MRU magistrą, MRU - socialinė psichologija, baiginėja studijas apie šeimos terapija, konsultuoja privačiai šeimas, vaikus, tėvus, šeimos santykių srityje. Tai daro 7 metus. Kaltinamąją yra mačiusi tik čia teisme, su nukentėjusiąja yra anksčiau bendravusios. V. P. kreipėsi į ją dėl savo sūnaus ir vaikščiojo į konsultacijas, daugiausia buvo sūnaus konsultacijos, kartais darydavo bendrus susitikimus, vyko konsultavimo procesas. Pradžioje V. P. kreipėsi su nerimu, kad darželyje kažkas negerai. Prieš tai iš tos pačios grupės pas ją buvo kita mama su kita mergaite K., bendravo apie darželį. Pirmiausia bendravo su mergaite K., kurią buvo atvedę mama su tėčiu, bet trumpai, buvo keli susitikimai. Nežino, kaip jie ją surado, jos duomenys yra paskelbti internete. Kai atėjo K., iš pradžių pabendravo su mama, kiek pamena, mama pasakė, kad kažkas negerai darželyje, kad K. sako, jog auklėtoja tampo už ausų. Tėvai norėjo, kad ji įvertintų, kiek čia vaikas gali prisigalvoti, ar taip yra. Su K. darė projekcinį metodą, dėliojo kaladėlėmis vaikus, auklėtojas. K. paskui atsipalaidavo ir sakė, kad buvo atėjusi direktorė ir sakė niekam nepasakoti apie tai, kas vyksta darželyje. Matėsi, kad K. jaučiasi labai gerai su auklėtoja G. ir nemėgsta, kai būna auklėtoja V. Taikant metodą mergaitė V. kaladėlę padėjo toli, sakė, kad kai būna auklėtoja V., ji stengiasi būti labai gera, labai klausyti, nes ji tampo kitus vaikus už rankų, už ausų – tai mergaitė pasakojo. Matėsi iš jos reakcijų, kad labai nerimauja, kai pasakoja apie auklėtoją V., matėsi, kad patiria stresą. Tai ji surašė savo išvadoje. Po kurio laiko, gal po poros savaičių, atėjo V. P. su A. Pirmiausia ji bendravo su V. P. Ir K. mama, ir K. irgi apie A. pasakojo, kad A. dažnai tampo, nes neklauso, taip pasakojo mergaitė. O A. toks uždaresnis vaikas, sunkiau įvardija situacijas, savo jausmus. K. tai labiau pasakojo, kalbėjo. A. atveju per projekcinius modelius irgi matėsi, kad V. labai toli, jis po to pasakė, kad jį tempė už ausų, sakė, kad kai būna V., jį tempia arba muša, na, jam buvo sunkiau atsiskleisti. Su A. bendravo nuo kovo mėn. iki liepos mėn., jis buvo labai jautrus, labai emocionalus, matėsi, kad patiria stresą, dažnai vaikščiojo į tualetą, sunkai išbūdavo ramus, pradžioje buvo gynybiškas, atsargus, po to atsipalaidavo. Su A. dirbo apie emocijų raišką, suprato, kad jam buvo kažkiek sunku ir bendravimas su vaikais. Paskui V. P. su A. nebesilankė pas ją, sakė, kad gavo nemokamą psichologą. Mama atėjusi pasakojo apie konkretų įvykį. V. P. pasakojo, kad kai atėjo į grupę ir matė, kaip tuo metu tempia jos vaiką už ausies iš lovos ir sakė, kad kai būna V., vaikas prašo pasiimti anksčiau, nenori eiti į darželį. Tai ji suprato iš to pokalbio. Paskui ji pradėjo bendrauti su vaiku, mama laukdavo kitame kambaryje, ji būdavome dviese su berniuku. Iš vaikų elgesio ir bendravimo neįtartų, kad tai būtų melavimas ar fantazavimas. Jie ne vieną kartą apie tai kalbėjo, vaikai nesipainiojo, matėsi, kad daug emocinio nerimo, susijusio su auklėtoja V. ir labai sutapo, ką ir vienas, ir kitas vaikas tai pasakojo. Po K. lankymosi V. P. kreipėsi kažkur po poros savaičių. Kiek pamena, tai buvo prašymas padėti suprasti, kas vyksta darželyje ir padėti vaikui tvarkytis su jo emocijomis. Vaikas buvo labai jautrus ir emocionalus. Ji su A. bendravo rusiškai. Dažniausiai tariasi pradžioje lankytis intensyviau, o vėliau kartą į savaitę, paskui aptarimas su mama. Konkretaus laiko neaptarė. Iš dalies su A. buvo pasiektas užsibrėžtas tikslas, vaikas buvo ramesnis, labiau suvaldytos emocijos, mokėsi ramiau priimti, tapo mažiau gynybiškas. Rekomenduojamas kursas buvo ne visai pabaigtas. Iš pradžių A. buvo labai nerimastingas, labai gynybiškas. Negaliu sakyti, kad tai būtinai tiesiogiai susiję su įvykiais darželyje, bet gali būti susiję. Eigoje ji suprato, kad vaikas nebeturėjo kontakto su V. ir buvo gerokai nurimęs. Vaikas per tuos dėliojimus šalia savęs padėjo auklėtoją G., o V. padėjo vos ne per visą kambarį į šoną. Ne vieno pokalbio metu išaiškėjo, kad tampė už ausų. Dėliojo per pirmą ir antrą užsiėmimus, o per trečią, ketvirtą užsiėmimus jau A. kalbėti pradėjo. Labiausiai A. pasakojo apie save, kad jį tempia, kad kai būna auklėtoja V., visada kažkas įvyksta, kad tampo už ausies, už rankos tempia į kitą grupę. Kaip ir nėra tokio įvertinimo balais, kokia trauma ir žala padaryta. Vaikas į tai reagavo, jam tai kėlė jausmus, jis buvo gynybiškas ir nepasitikintis. Ji buvo davusi rekomendacijų motinai, kaip elgtis namuose, kaip nustatyti ribas, kaip skatinti reikšti jausmus, kad daugiau išsikalbėtų, nes jam buvo sunku reikšti jausmus. Su vaiku ji kalbėjo ir apie darželį, ir apie namus. Įvertinime nėra parašyta apie namus. A. ryšys su mama buvo labai artimas, kad gal kartais tėvams buvo sunku jam aiškiai nubrėžti ribas. Apie fizines bausmes namuose nepasakojo, tik tėvai kartais ant jo pykdavo, nes jis judrus vaikas. Santykis su tėvu geras. Pokalbių apie smurtą namuose nebuvo, to nekalbėjo. Jos ataskaitos dalyje „įvertinimo rezultatai“ – tai yra iš pokalbio su vaiku, ką vaikai jai atskleidė. Neįtraukė to, ką jai pasakojo tėvai. K. pasakė, kad V. dirba ketvirtadieniais, kad ateina per pietų miegą. Būna praktikoje, kad ji rašo įvertinimus, ne kasdien, per metus porą kartų. Reikėtų pažiūrėti, ar be K. ir A. buvo rašyta per 2015 m. daugiau įvertinimų. Uždarumas, emocinis nerimas – tai visų pirma įgimti būdo bruožai, emocionalumas, labilumas, uždarumas - įgimtas, o jau nerimastingumas, gynybiškumas nėra įgimtas dalykas, o tai, ką jis įgavo savo patirtimi. Nerimas susiformuoja per įvairų laiko tarpą, vienas gali patirti kokią situaciją ir jausti stiprų nerimą, o gali formuotis per laiką, nerimui kilti nereikia daug laiko, o stabilizuotis ir būti ilgalaikiam reikia laiko. Šiuo atveju nerimas buvo stabilizuotas iš dalies, bet greitai praėjo. Jam ilgai užtruko išeiti iš nerimo būsenos. Nerimo šaltiniai galėjo būti – vienas, kad apskritai vaikas judrus ir namuose būdavo, kad ant jo pykdavo, gal tėvai piktai sureaguodavo, o kita dalis iš darželio, jautėsi, kad jis labai nerimastingai reagavo į pokalbius apie darželį, kas vyksta, į V. elgesį su juo - tai buvo antras šaltinis. Ji tyrė vaiko šeimos aplinką, naudojo irgi projekcinius metodus, per nebaigtus sakinius, namelio sudėliojimą. Pamenu, turėjo tuo metu gimti ir sesutė, tai irgi kėlė jausmus, kažkur už poros mėn. ar mėnesio ir gimė. Nėštumo periodas gali vaikui kelti klausimų, neaiškumo, kaip bus. Vaikui buvo tų klausimų, jie bendravo apie tai, jis labai laukė tos sesės, natūralu, kad vaikui tai kelia kažkokį nerimą, kaip bus, kaip adaptuotis prie sesės gimimo, kad nesijaustų atstumtas. Motiną nėštumas paskutiniais mėnesiais įvairiai veikia. Jai pasirodė, kad mama į situaciją reaguoja adekvačiai, nebuvo abejonės, kad būtų neadekvačiai reaguojanti. Pirma dalis kreipimosi buvo, kad mamai V. P. neramu, kas vyksta darželyje ir tada dar bendrai dėl emocijų. Psichologinės būsenos įvertinime kalbama tik apie darželį, nes ji rašė apie darželio situaciją, o apie šeimos situaciją bendravo su mama, tai buvo bendras darbas, kaip reaguoti. Rašė dėl to, kad jai pasirodė svarbu ir mama paprašė, kad ji parašytų, tai nepedagoginis būdas, kaip elgiamasi su vaiku. Kalba apie būsenos įvertinimą vėliau išėjo, mama paprašė raštu, neatsimena priežasties, bet tikrai ne teismui, jei tiksliai atsimena, tam, kad jeigu reikėtų ką aiškintis su darželiu. Įvertinimas surašytas kovo 13 d. V. P. į ją kreipėsi kovo 4 d., tuomet kartu buvo ir vaikas. Kitą kartą buvo tik vaikas, atrodo, mama liko laukti ir su vaiku nėjo į kitą kambarį. Kitas kartas buvo kovo 9 d., bendravo tik su A., kovo 13 d. bendravo su A. Jos manymu, vieno veiksmo – pvz., tempimo už ausies ar rankos, neužtektų konstatuotam iš dalies stabiliam nerimastingumui, na, sunku pasakyti, kiek turėtų būti veiksmų. Šiuo atveju, ką A. kalbėjo, kad taip yra visada. Jis taip sakė, kad auklėtoja G. taip su juo nesielgė, o taip auklėtoja V. reaguodavo ir tai būdavo kartotiniai dalykai, jei būtų vienkartinis, nereaguotų taip stipriai, tai pagrįsta bendravimu su vaiku. Yra projekciniai metodai, nebaigtas sakinys, kaladėlių, žmogeliukų, namų ir t. t. dėliojimas, tai jeigu jam kažkas yra įkalta, jis to nesusieja, kad va aš dabar turiu ten taip pastatyti, jis tai daro spontaniškai ir kaip jaučia, kartais gali būti jausmas perduotas tėvų, bet jai nekilo tokios abejonės šiuo atveju, kad taip galėtų būti, nes kaip suprato iš mamos, ji buvo sužinojusi tik tada, kad kažkas negerai, kai pamatė. Vaikas jai pasakojo, kad tai buvo jo įprastas, ilgalaikis bendravimas su auklėtoja V. Paties įvykio data jai nežinoma, gal buvo prieš savaitę ar kelias dienas įvykę. Du mėnesiai yra ilgalaikis nerimas, nerimas gali tęstis ir metus. Ji su A. nekalbėjo apie konkretų įvykį, kalbėjo bendrai kaip būna, kai būna viena, kita auklėtoja, jis atspindėjo kaip jisai jausdavosi, laikas buvo pakankamai didelis. Jeigu imant hipotezę, ar gali tėvai įtikinti vaiką sakyti kažkaip, tai taip, jie gali įtikinti. Jai nebuvo indikacijų, kad vaikas galėtų būti įtikintas, buvo spontaniškas bendravimas, nebuvo panašu, kad pvz. ieškotų mamos akimis, kaip būna, jei remiasi į mamos nuomonę. Nebuvo iš A. požymių, kad yra tik konkretus įvykis, kuris jį paveikė, buvo daugiau. Sakė vaikas, kad, atrodo, buvo davusi diržo mama vieną kartą, neatsimena už ką, kaip supranta, už neklausymą, prieš kiek laiko iki kreipimosi, neatsimena. Dėl tėvo naudojamo fizinio smurto vaikas nieko neminėjo. Ji pasakė diržas, bet negali pasakyti, ar tai buvo diržas, gal ranka. Atvedus A. ji suprato, kad jam buvo reikalinga psichologo pagalba, labiausiai dėl jo nerimastingumo. Žinojo, kad prieš tai jie kreipėsi į Žirmūnų centrą, nebuvo susipažinusi su dokumentais. A. ir V. P. kreipėsi atskirai, tai nebuvo susieta. Vaiko nerimastingumas yra laikina savybė, priklauso nuo aplinkybių, ar jos kartojasi. Vaiką ji konsultavo kažkur 13 kartų. Pirmas apsilankymas kovo 4 d., paskutinis apsilankymas buvo liepos 14 d.

Liudytoja D. K. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji šiuo metu dirba auklėtojos padėjėja darželyje (duomenys neskelbtini). Pažįsta V. A., ji yra direktoriaus pavaduotoja ir kažkada dirbo auklėtoja. Yra pavaldi V. A., klauso jos nurodymų. 2015 m. sausio 15 d., per pietus, buvo ketvirtadienis, kaip visada, paruošė stalus (duomenys neskelbtini) grupėje pietų valgiui. Ji nuėjo atnešti pietų, pirmiausia atnešė sriubą, kompotą ir duoną, pastatė. Auklėtoja dalina sriubą, o ji eina atnešti antro patiekalo. Auklėtoja jau buvo sriubą išpylusi ir pradėjo dalinti, košę, kotletus, salotas ir kompotą, vaikai sėdo valgyti. Maisto eina atsinešti du kartus. Stalą serviruoja ji, gali ir vaikai, jei anksčiau ateina iš lauko. Tą dieną stalus serviravo ji, tuo metu vaikai dar nesėdėjo prie stalo. Ji pastatė lėkštes sriubai, antram patiekalui. Stalai dideli, sudėjo visas lėkštes, užtenka vietos. Toliau padėjo puodukus ir lėkštutę duonai. Padėjo šaukštą sriubai ir šakutę iš dešinės pusės. Viską sudeda vienu metu. Vaikai susėdo valgyti. Ji vaikams dalino salotas. Kaip tik sėdėjo A., P. iš dešinės, jie sėdėjo vienas šalia kito, A. kažką šnekėjo prisiglaudęs prie P. Visi jų puodukai vienodos spalvos, o vienas gal kiek didesnis. P. nedavė puoduko A., tai jis pakilo su šakute iš dešinės pusės. Ji pati tuo metu dalino salotas. Įrankius ji padeda iš dešinės, ant stalo. Turbūt A. dar nebuvo suvalgęs sriubos, jau buvo pradėjęs valgyti sriubą. Jis paėmė šakutę ir mojavo prieš P. veidą. Gal jau buvo baigęs sriubą, bet vis tiek turėjo šakutę. Turbūt baigė sriubą valgyti. Suvalgę sriubą vaikai stumia lėkštę į kitą pusę, stumia sriubą į kampą, o antrą patiekalą pas save, dar nebuvo pasistatęs A. antro patiekalo. Gal šakutė arčiau gulėjo. V. A. visada su vaikais šneka, tai turbūt šnekėjo ir prieš įvykį, nebuvo pakelto tono. Prieš valgį vaikai prie stalo nesėdėjo. Su mergaite V. A. pakeltu tonu nekalbėjo. V. A. ant A. nesušuko, ji atkreipė A. dėmesį, kad jis apsiramintų, matė, kaip jis norėjo pasakyti P., pasakė „apsiramink A.“, prieš tai su mergaite V. nekalbėjo. Pasakė „apsiramink, A.“ ir tada V. A. atėjo, norėjo paimti iš jo šakutę V. A. atėjo iš jo iš kairės pusės, paėmė už jo dešinės rankos savo kaire ranka. A. nenorėjo atiduoti, traukė truputį ant lovos ir jie taip nukrito, atsisėdo ant lovos, pamatė mamą, nuėjo pas mamą ir grįžo, pabaigė valgyti. Tuo metu A. neverkė. Kai ji ėjo už kampo, matė, kad mama stovi. Kaip tik šitas įvykis ėjo ir ji matė, kad stovi mama. Čia viskas tuo pat metu vyksta, atsisuki ir viskas matosi. Mama jos paprašė vandens, ji padavė. Mama užėjo už durų, A. suvalgė maistą ir jie išėjo namo. Mama pradėjo verkti, o ji pasakė, kad neverktų. Jau yra iš rudens mačiusi, kad jo mama verkia, kai kas ne taip su A., gal jam kas neišeina. Po įvykio apie visa tai, kas buvo, nekalbėjo su V. A., pamaitino, paguldė vaikus ir viskas. V. A. gal buvo truputį susinervinusi. Ji elgėsi normaliai, nebuvo pikta, nešaukė, neverkė. Jos taip ir nekalbėjo apie tai, kas buvo, nes abi matė, kad nieko tokio čia nebuvo, paėmė šakutę ir viskas. Grupėje yra ir pagrindinė auklėtoja G. R., kuri tą dieną dirbo tik iki pietų. Su ja apie tai vėliau kalbėjosi, G. klausė, kas čia tokio buvo. Ji G. sakė, kad A. išdykavo, nieko tokio ir nebuvo. Ji kitą dieną ryte sakė G., kad nieko tokio nebuvo. Nesakė jai, kad nematė įvykio, ji juk matė. Šone yra durys, rūbinė, prie durų stovi auklėtojos stalas, dar keturi stalai stovėjo, ji ten buvo prie tų stalų, toks kampas. V. A. užėjo priekyje už kėdės prie A., mažai vietos, ten kėdutė, atsitrauksi ir jau lovos. Padarė žingsnį ir atsisėdo ant lovos. Pietauja, kai viską padeda vaikams, taip buvo ir šį kartą. Kai padalina vaikams, pilasi sau ir sėda pietauti prie auklėtojos stalo, toje pačioje patalpoje. Tą dieną dar nebuvome prisėdusios. A. visada iš kairės pusės sėda, P. iš dešinės, A. po dešine ranka, sėdi vienas šalia kito, šalia nieko nėra. Šakutės tokios vaikiškos, visada jas padeda iš karto. Auklėtoja V. paėmė su savo ranka už dešinės A. ir paėmė šakutę. A. atsistojo, nenorėjo duoti, ir atsisėdo ant lovos, kur kėdutės stovėjo iš karto šalia lovos. Kai jis atsistojo, ten jam labai mažai vietos, kai padarė žingsnį, kėdutė nukrito, jis atsisėdo ant lovos, jis taip tarp lovos papuolė, neatsigulė, iš karto ant lovos pateko. V. paėmė šakutę, kai ji paėmė, jis nenorėjo atiduoti šakutės ir atsisėdo ant lovos, mergaitė tuo metu valgė antrą patiekalą. A. nenorėjo atiduoti šakutės, V. A. vis tiek paėmė, jis žingsnį atgal ir atsisėdo ant lovos. Gal jis nepastebėjo, kad taip greitai lova ir atsisėdo, tada auklėtoja padavė ranką, jis grįžo ir prie stalo atsisėdo. Ji pati tuo metu ėjo už kampo. Viską matė, atsisuko ir matė, šonu stovėjo į A. stalą ir taip per dešinę pusę matė. Durys jai buvo iš priekio, pasisuko į dešinę ir matė. Stovėdama prie stalų padalino salotas ir eidama matė įvykį. Kai išėjo, pamatė mamą, viskas vyko tuo pačiu metu. A. nenorėjo atiduoti, atsistojo. Šakutę atėmė, kai A. dar sėdėjo. Jos gimtoji kalba lenkų, kalba laisvai ir rusiškai. Lietuvių kalba rašo, bet gal truputį su klaidomis. Nei V. A., nei V. U. jai nėra giminės. A. šokinėjo ant lovos, jis toks judrus vaikas. Kai valgė ar norėjo atimti šakutę, nešokinėjo ant lovos. Jis mojavo šakute, kai prisiglaudęs prie P. norėjo pasikeisti puoduką. A. nenorėjo atiduoti šakutės. A. bėgti nenorėjo, nėra kur bėgti, jis nebėgo. Bylos 1 tome, 120 lape parašyta jos ranka, jos parašas, pasirašė ir auklėtoja G. Bylos 2 tome, 78 lape rašyta jos ranka. 2015 m. vasario 3 d. paaiškinimas buvo parašytas, kai atėjo paimti K. iš grupės, parašė antrą paaiškinimą, o pirmas parašytas dėl įvykio, jį rašė, nes direktorė paprašė. 2015 m. vasario 3 d. pirmas paaiškinimas buvo parašytas pas direktorę kabinete, jai nepadėjo surašyti, rašė pati. 2015 m. vasario 4 d. paaiškinimas rašytas, kai reikėjo auklėtojai G. R. rašyti, bet ji sakė, pamiršo akinius, nerašys. Kad viename paaiškinime gramatinės klaidos, o kitame ne, tai antrą rašė grupėje, o kabinete gal buvo ramiau, vaikų nebuvo, tai be klaidų. Gal niekas jos gramatikos netikrino, kelis kartus neperrašė, rašė vieną kartą. Kur rašte nurodė, jog šiuo metu V. grupėje nedirba, nes, kiek žino, tėvai nepatenkinti V. elgesiu, tai tėvus turi omenyje turbūt A. ir A. mamą. Sakė G. R., kad nieko tokio nebuvo. Ji paklausė, kas ten vakar buvo, sakė, nieko tokio ten nebuvo. G. sakė, kad ji viską žino, bet ji pastarajai pasakė, kad nieko tokio nebuvo. Direktorė ateina kiekvieną dieną į grupę. Atsimena ir tą susitikimą, kai atėjo pakalbėti su vaikais, na, jie padainavo dainą, paklausė apie įvykį. Paklausė direktorė vaikų „ar jūs valgėte su peiliu“, vaikai atsakė, kad nevalgo su peiliu. Direktorė vaikų paklausė, kas pas juos dirba. Apie šakutes ji negirdėjo, nestovėjo specialiai. Dar grupėje buvo dietologė, ji dažnai ateina patikrinti, ji pati atėjo į virtuvėlę, klausė, ar turi sudaužytų lėkštučių. Kad kartu ateitų ir dietologė, ir direktorė, tai būna, kad ateina, švarą patikrina. Direktorė kiekvieną dieną eina per grupes, klausia, ką jie darė. Kad ateitų kartu ir dietologė, ir direktorė, buvo dar tokių įvykių. V. A. dirbo ketvirtadienį po pietų nuo 12 val. ir penktadienį nuo 12-14 val., du kartus per savaitę. Kai dirbdavo V. A., beveik niekas nepaimdavo vaikų iki pietų, A. mama paimdavo, bet ne visada. Kiti paimdavo, jeigu kartais eidavo pas gydytoją. Iš kitų tėvų dėl auklėtojų ji negirdėjo nusiskundimų. Nežino, ar direktorė šioje grupėje ryte pasitikdavo vaikus, sutapdavo kartais, kad būdavo tuo metu grupėje. Kiekvieną dieną nebūdavo, nes direktorė iš pačio ryto ne kiekvieną dieną būdavo darbe. G. R. jai nesiskundė, kad turi nemalonumų. Kai G. išėjo į nedarbingumą, buvo ruduo, po to ją paskyrė į kitą grupę, nes tie vaikai išėjo, o ji su G. po to jau nebedirbo toje grupėje. Buvo įvykis, kai V. pasidarė bloga, pritūpė už kampo ten prie kitos grupės. Negirdėjo, kad V. A. vaikams ką nors pasakotų apie savo sveikatą. Susitikime su vaikais G. nedalyvavo, ji paėmė dienyną, sakė, jog eina į personalo kambarį rašyti planų. Kai G. R. norėjo išeiti iš susitikimo, raktai gulėjo ant auklėtojos stalo. Nematė, kad įvykio metu ar kitu metu V. griebtų A. ar vaikams už galvos, netempė A., netempė į kitą grupę, už ausų netampė. Iki šio įvykio ir po to negirdėjo, kad būtų nusiskundimų dėl V. A. elgesio su vaikais. Po įvykio A. lankė darželį įprastai. G. - ji tokia, kad neva viską žino, kad daugiau žino, nei ji jai papasakojo, sakė, kad žino iš A. mamos. Iki šio posėdžio nei su V., nei su jos advokatu nekalbėjo apie bylą. Po įvykio V. išėjo į rūbinę. Nežino, ar ilgai kalbėjo su mama, buvo su vaikais grupėje, tuo metu A. valgė. Pamatė V. P., kai ėjo į virtuvėlę, nešė salotų indą. V. A. pati nuėjo prie motinos V. P.

Liudytoja V. U. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji yra lopšelio darželio (duomenys nesklebtini) direktorė. Pažįsta V. A. labai gerai, jų santykiai darbiniai, daug metų kartu dirba. Giminystės ir draugystės ryšiai nesieja, pas ją V. A. nebuvo nė karto namuose ir ji pas pastarąją taip pat nebuvo. Žinau, kad V. P. – A. mama. Sausio 3-4 d. atėjo V. A., buvo susinervinusi ir pasakė, kad norėjo apsaugoti mergaitę, kad A. P. vos nesužalojo P. su šakute, norėjo pasikeisti kompotu. V. A. sakė, kad pasakė pastabą, o jis paėmė šakutę ir ėmė mojuoti prieš P. veidą, galėjo ir į akį pataikyti. V. padarė pastabą A.i ir sakė taip nedaryti, jis vis tiek mosikavo. Sakė, kad užėjo iš šono, buvo lovytė paruošta ir A. nukrito ant lovytės. Taip atsisėdo ant lovytės ir ten atėmė šakutę. Atėjo mama V., matė, kaip atėmė šakutę, sakė verkė, turbūt jaudinosi dėl A. V. jai paaiškino, kad užėjusi mama pamatė, kad A. ant lovos sėdi ir ji atiminėjo šakutę, sakė, mama apsiverkė. V. A. jai sakė, kad ji priėjo prie mamos ir paaiškino, kad norėjo atimti šakutę, nes vos P. veido nenubraižė. V. klausė, ar A. sužalojo save ar P., sakė ne, sakė, pakalbėjo su mama ir ji išvyko. Paskui nematė V., po 2-3 savaičių pas ją atėjo V. P. ir sako „neturiu nei jums, nei V. pretenzijų, tik kad jeigu mes jums neparašysime, jie rašys toliau, tai mes atėjome pas jus, kad tėvai toliau ant jūsų nerašytų, nes aš mačiau, kaip V. laikė jį už rankos, aš jums rašau, o jūs su V. pakalbėkite“. V. jai sakė, kad A. vos nesužalojo P., logopedė R. R. irgi sakė mamai daugiau dėmesio skirti A. Po trijų savaičių atėjo A. mama su tėvu ir parašė raštą dėl to, kad tie tėvai, kurie skambino kiekvieną dieną, kad toliau neparašytų institucijoms. Buvo susirinkimas, ji pasiūlė P. padaryti susirinkimą ir išsiaiškinti kaip buvo, ji pasakė, kad nenori jokio susirikimo, aiškintis, sakė pakalbėti su A., ir atrodo, kad jau kitą dieną buvo įdėta į el. paštą į grupę pranešimas. V. P. aiškino, kad ji matė, kaip V. A. stovėjo prie A., jis buvo ant lovos ir V. jam už rankos. Sakė, jog šakutės nematė. Ji pradėjo aiškintis, pakvietė D. K. paaiškinti, kaip buvo, ar buvo šakutė. D. pasakė, kad buvo šakutė ir kad nenorėjo atiduoti kompoto. D. jai visą eigą nupasakojo, sakė, jie padalino valgyti vaikams, vaikai valgė, ji prižiūrėjo vaikus, dalino toliau, sriubą, antrą ir salotas, paskui prižiūrėjo vaikus, padėjo valgyti, sakė, V. dalino kompotą ir pastebėjo, kad A. mojuoja šakute. D. K. visą laiką ten buvo, ji išdalino viską. Kalbėjo su D. K., ji jai viską papasakojo. D. stovėjo priekyje prie stalo. Aiškino jai, kur stovėjo. Nepietavo jos tuo metu, pas juos auklėtojos nepietauja grupėje, po to, kai vaikai papietauja, tada pietauja. Buvo susirinkimas, ji paskambino V. P., pranešė. Pradėjo susirinkimą nuo to, kad nebuvo V. Ji paaiškino, kad V. pasidarė blogai, toliau kalbėjo A. ir sesuo J. O., jos sakė, kad nesaugu darželyje, kad tampo vaikus, pirštus tampo. V. P. irgi pasisakė, kad matė, kaip V. ant lovos tempė A. už rankos. V. P. jai sakė, kad jos kitų vaikų tėvai prašė, kad ji rašytų pareiškimus, kalbėtų, tėvai privertė. Ji paprašė jos raštiškai atsakyti. Kai vieną parašė ir pasirašė buvo vienas parašas, o antras raštas buvo panašesnis į A., ji viską atsakė raštiškai. Susirinkime kalbėjo tik M. A., sesuo J. O. ir A. tėvas, jie vis pasisakė vienas po kito, kad kiti tėvai nekalbėtų. Buvo grupėje ir bendravo su vaikais, visada bendrauja. Po to skundo nuėjo į grupę, bendravo, buvo tuo metu slaugytoja J., auklėtoja R. ir K. bei ji. Susitikimuose viena kartą V. dalyvauja, kitą – J., visada ateina į grupę. Tuose susirinkimuose klausia vaikų, ką vaikai žino, šiuo atveju klausę, ką vaikai šiandien žaidžia, daro, R. paaiškino, ką jie šiandien daro. Tada G. sako „gal dabar nereikalinga, nueisiu išspausdinti planus“, ji pati išėjo, ji jos neprašė, kam jai prašyti, visada kartu būna. Kad R. ir jos sūnus sako, kad ji ją išprašė iš susirinkimo, tai niekada ji neišprašė, nežino, kodėl jie taip sako, gal kas paprašė. Auklėtoja nueina į auklėtojų kambarį, ten yra internetas, turėjo nuo jo raktus ir A. raktus turėjo. G. jos paprašė raktų, ji padavė, ten buvo trys raktai. Kalbėjo susirinkime su vaikais, kokios taisyklės, kokios auklėtojos dirba, ką ruošia valgyti, klausė, ką dirba auklėtojos, vaikai pasakė – D. valgyti ruošia, direktorė sėdi kabinete. Apie maisto įrankius - apie peilius, šakutes nekalbėjo. Pati neminėjo apie šakutę. Paskui ji paskambinau V. P., sakė nepergyventi, viskas gerai, vaikai su nuotaika, K. apie šakutę paminėjo. Pas ją ateina auklėtojos ir praneša iš karto apie įvykius, informuoja ar direktorę, ar kas tuo metu budi - slaugytoją ar pavaduotoją. Mano, jog V. A. nieko blogo nepadarė, tik išsaugojo dviejų vaikų sveikatą, čia buvo pamoka, kad visi auklėtojai atkreiptų dėmesį, kaip teisingai, gražiai naudotis įrankiais. Dabar V. A. eina pavaduotojos ugdymui pareigas, nes kai sužinojo, kad grupėje parašyta, primeluota, prašė ją atleisti nuo 0,2 etato auklėtojos, pati paprašė. Niekas iš tėvų nesikreipė, kad V. A. nebūtų auklėtoja, tik susirinkimo metui J. ir M. sakė, kad nenori, kad V. būtų auklėtoja, bet šiaip pas ją niekas niekada nesikreipė dėl V. Ji skambino A. tėvui. Nuo A. P. tėvo negavau rašto, kad neturi pretenzijų. J. O. atėjo į susirinkimą ir pasakė, kad ji įgaliotas asmuo nuo P. Rytais darželyje grupėse nepasitinka tėvų, bet kas budi, eina po grupes. Po įvykio, iš pačio ryto, kai atvesdavo vaikus, ji jų nepasitikdavo. Ji V. P. neprašė, kad ši atsiimtų savo pretenzijas, pranešimus, niekada neprašė. Grupės tėvams davė susirinkimo protokolą susipažinti, jie buvo pas ją kabinete, tėvai skaitė, jau buvo vėlu, ji jiems pasakė, kad jeigu nori jį skaityti, turi ateiti 8 val. iš ryto. Kitą rytą ji atvažiavo, tėvai neatvažiavo, jie prašė protokolo kopijų, sakė ateis rytoj. Kai pasiūliau 8 val. ateiti, O. pasakė, kad ji ją nustūmė iš kabineto. Ji grupėse su vaikais gali ir tris kartus per dieną bendrauti. (duomenys neskelbtini) grupėje bendraudavo su vaikais kiekvieną dieną. Nebūna taip, kad būtų visos 4-5 kartu, bet būna ji, auklėtojos padėjėja, būna ateina slaugytoja. Jeigu auklėtoja prašo, kad jai reikia išeiti ir palieka vaikus su ja ar kita auklėtoja, tai gali išeiti paimti medžiagą, kodėl gi ne, šiuo atveju auklėtoja prašė, kad galėtų išeiti į mokytojų kambarį paimti savo medžiagą, ji leido. Paprašė, kad D. K. parašytų paaiškinimą, D. K. paaiškinimą rašė pas ją kabinete, rašė vieną kartą, ji paaiškino žodžiu, o paskui parašė. Žodžiu kabinete paaiškino, o paskui atrodo atnešė parašytą. V. A. irgi parašė paaiškinimą ir atnešė. V. A. apie tai, kad A. norėjo bėgti, nesakė, sakė, atbulai ėjo, nenorėjo atiduoti šakutės ir atbulas ėjo. Nu tai bėgo, nenorėjo atiduoti šakutės, ar ėjo, bėgo, atbulas, bėgo. Su G. R. nelabai kalbėjo apie įvykį. Nekalbėjau. G. rašė paaiškinimą, kai A. paėmė K. iš darželio, apie pirmąjį įvykį nerašė. Ji negrasino G. R. atleidimu iš darbo, nebuvo prieš apklausą su ja susitikusi, negrasino. Jai buvo žinoma, kad G. R. eis, ji leido eiti. Kalbos su G. R. apie tai, ką jai reikia kalbėti apklausoje, nebuvo. Jai žinoma, kad O. ir A. rašė skundus ir į Vaiko teises, ir į savivaldybę. V. P. vedė vaiką į darželį, iki kol į mokyklą nenuėjo. Iki įvykio nei dėl V. A., nei dėl kokios auklėtojos jokio nusiskundimo nebuvo. Buvo pranešimas sausio 30 d., prieš tai su V. A. kalbėjo žodžiu, ji jai papasakojo tą pačią dieną, neėmė jos paaiškinimo, nes nemanė, kad čia ką blogo padarė. O kai sausio 30 d. mama parašė raštiškai, tada pareikalavo paaiškinimo. Ji neprašė tėvų rašyti V. A. charakteristikos. Patys tėvai „Facebook“ perskaitė ir pradėjo sakyti, kad A. gerai dirba. G. R. dirbo apie 30 metų. Darbo santykiai buvo nutraukti dėl mirties. Iki mirties nebuvo nutraukti santykiai. Ji turėjo nedarbingumą ir tėvai parašė, kad nelabai prižiūri, bet nesuprato, kad čia dėl sveikatos. G. R. sakė, kad jai sukasi galva ir spaudimas, ji jai siūlė eiti į atostogauti. G. R. pablogėjo sveikata, iki įvykio irgi sakydavo, kad galvą skaudėjo, citramoną gerdavo, o paskui sako „kaip pavargau su tėvais, nebuvo dar tokio įvykio, kad reiktų eiti liudyti“. Ji su E. R. niekada nebendravo, neturėjo konfliktų. Pas juos nebuvo jokio konflikto, ji gerai su G. bendravo, kaip ir su kitomis auklėtojomis. Kodėl ji kitokias aplinkybes nurodo, jai nėra žinoma, gal irgi koks spaudimas buvo, nežino, kodėl taip parašė, netiesa parašyta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsniu, 290 straipsniu, teisiamojo posėdžio metu buvo peržiūrėtas mažamečio A. P. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų vaizdo įrašas, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Nukentėjusysis A. P. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad jis lanko (duomenys neskelbtini) darželį, gyvena už miesto. Nežino, kaip tiksliau pasakyti, kur gyvena. Kodėl atvyko į teismą, nežino. Į teisėjos klausimą, kiek laiko A. lanko darželį, atsakė, kad darželį lanko jau 4 metus. Į teisėjos klausimą, ar lankė A. anksčiau kokį nors kitą darželį, atsakė, kad anksčiau jokio kito darželio nelankė. Į teisėjos klausimą, ar visus ketverius metus A. lankė tą pačią grupę darželyje, ar grupės draugai buvo tie patys, atsakė, kad ketverius metus grupėje buvo su draugais, tai buvo tie patys vaikai. Į teisėjos klausimą, ar gali A. pasakyti, kas yra jo darželio auklėtoja, atsakė, kad auklėtoja gera, jos vardas G. Į teisėjos klausimą, ar turi A. darželyje kitų auklėtojų, atsakė, kad kitų auklėtojų vardai A., D., A. Į teisėjos klausimą, kuri auklėtoja A. geriausia atsakė, kad mylimiausia auklėtoja A. Į teisėjos klausimą, ar yra darželyje auklėtoja, kuri A. nepatinka, atsakė, kad darželyje nedirba jau auklėtoja, kuri nepatinka, jos vardas V. Su auklėtoja A. sutaria gerai, su kitomis - nelabai. Į teisėjos klausimą, kokie A. santykiai su V., ar buvo su ja konfliktų, atsakė, kad ji jau nedirba. Į teisėjos klausimą, ar žino A., kodėl darželyje V. nedirba, atsakė, kad ji visus mušė, todėl nedirba. Į teisėjos klausimą, ar A. taip pat mušė, atsakė, kad taip, mušė jį rankomis. Mušė per galvą, tampė už ausies. Į teisėjos klausimą, ar A. kalba apie vienintelį atvejį, kai jį V. mušė, ar tokių atvejų buvo daugiau, atsakė, kad buvo daugiau kartų, kai mušė ir tampė. Visus metus taip buvo. Į teisėjos klausimą, kaip jautėsi A., kai auklėtoja taip elgėsi, atsakė, kad kai taip darydavo, jautėsi blogai, skaudėdavo ausį. Į teisėjos klausimą, ar buvo taip, kad mama matė tokį auklėtojos elgesį, atsakė, kad niekas nematė, kai taip elgėsi, tik vaikai matė. Į teisėjos klausimą, kada paskutinį kartą buvo atvejis, jog auklėtoja mušė arba tampė už ausies atsakė, kad paskutinį kartą tas buvo, kai ji jau nedirbo. Ji jį mušė per rankas. Mušė rankomis per rankas. Į teisėjos klausimą, ar gali pasakyti A., kodėl auklėtoja jį mušė, atsakė, kad tai darė, kad užmigtų. Ji sako visiems gulėti ant vieno šono, sako, kad negalima apsiversti. Į teisėjos klausimą, ar A. jau buvo lovoje, kai jį mušė auklėtoja, atsakė, kad kai mušė, buvo lovoje. Į prokurorės klausimą, kai A. valgė su mergaite prie staliuko, ar buvo konfliktas, ar A. atsimena ką nors, atsakė, kad jį muštų dar buvo tokių kartų. Buvo, kai mušė per kojas. Tai buvo praeitais metais. Tada mušė dėl to, kad neužmigo. Jis niekada dieną nemiega, o ji to nežinojo. Kad muštų, kai buvo ne lovoje, tokio karto nebuvo. Į prokurorės klausimą, ar buvo tokių atvejų, jog mama buvo susirūpinusi dėl to, kad A. mušė, atsakė, kad buvo kartas, kai mama buvo susirūpinusi, auklėtoja skambino ir ramino. Mama susirūpino, nes V. jį mušė. V. jį mušė, nes nemiegojo. Mama rūpinosi dėl to, kad V. mušė. Į teisėjos klausimą, ar mama matė, kaip V. mušė A., atsakė, kad nežino. Vieną kartą mama matė. Mama atėjo į darželį per pietus jo pasiimti. Į teisėjos klausimą, kodėl mama per pietus atėjo pasiimti A., kad jai reikėjo jį paimti anksčiau, nes jis prašė, kad jį anksčiau paimtų. Į teisėjos klausimą, ką pamatė mama, kai atėjo pasiimti A., atsakė, kad V. jį mušė. Į prokurorės klausimą, ar gali A. papasakoti, kaip jį tą kartą mušė, atsakė, kad jį mušė, kai visi dar valgė. Jis kalbėjo kažką V., ji pagalvojo, kad gali šakute mesti į mergaitę. Ji paėmė už rankos ir tampė už ausies. Į teisėjos klausimą, ar gali A. pasakyti, kaip jį paėmė už rankos, atsakė, kad už kairės rankos riešo paėmė. Į teisėjos klausimą, ką jautė A., kai jį paėmė už rankos ir kai tampė už ausies, atsakė, kad kai paėmė už rankos, nejautė, kad skauda, o kai tempė už ausies, atsakė, kad kai tempė už ausies - skaudėjo. Į teisėjos klausimą, kas įvyko po to, kai A. paėmė už rankos ir tampė už ausies, atsakė, kad jį pasiėmė mama. Ir su ja pakalbėjo, kad jo nemuštų. Į klausimą, ar A. tą kartą verkė, atsakė, kad tuo metu nevalgė, bet ji matė, kaip jį kratė. Ką tada veikė, nežino. Kai paėmė už ausies, rėkė. Į klausimą, bet ar A. tada verkė, atsakė, kad verkė. Į prokurorės klausimą, ar tai buvo paskutinis kartas, kai A. skriaudė V., atsakė, kad ne. Į teisėjos klausimą, ar nori A. dar kažką papasakoti, atsakė, kad daugiau nieko nežino (t. 1, b. l. 74-77).

Specialistė D. P.-B. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji dirba psichologe 5 metus, o (duomenys neskelbtini) - 4 metus. A. P. jai žinomas, konsultavo jį. Gavo pranešimą iš vaikų teisių, kad reikalingos konsultacijos, suteikė 7-8 konsultacijas. Pirmą susitikimą su mama susitiko išsiaiškinti situaciją, po to 7 kartus su vaiku be mamos. Išsiklausinėjo mamos, kokios problemos, kokiu klausimu reikalinga psichologo pagalba. Mama pasakojo, kad vaikas galimai patyręs darželyje psichologinį fizinį smurtą, jautrus, greitai įsiskaudina, skaudžiai reaguoja į pralaimėjimą, nepasisekusius dalykus, nepasakoja apie darželį, ar miglotai pasakoja, yra dirglus vaikas. Neatsimena, ar mama pasakojo, kad anksčiau su A. kreipėsi į psichologus, nepateikė jai apie tai dokumentų. Buvo tik 7 konsultacijos, labai mažai. Per pirmąjį susitikimą užmezgė kontaktą, kalbėjome apie nereikšmingus dalykus, konsultacijos pabaigoje užklausė apie darželį, bet vaikas teigė, kad nieko neatsimena, prasidėjo neverbaliniai simptomai, kurie išduoda, kad yra nerimas - kojytėmis linguoti, pirštuku raižyti, užsikirsdavo, kai apie darželį kalbėjo, daugiau tą susitikimą neklausė. Apie darželį papasakojo, kad buvo dvi auklėtojos, buvo ganėtinai dirglus, o apie šeimą normaliai. Vienos auklėtojos vardo berniukas neprisiminė, kitos prisiminė, bet ji dabar nepamena Pasakojo, kad auklėtoja, kurios vardo neatsimena, dažnai šaukdavo ant vaikų, būdavo pikta, kai vaikai triukšmaudavo. Ji paklausė vaiko apie fizinę agresiją, vaikas labai nenoriai užsiminė per aplinkui, kad kartais trenkdavo vaikams per nugarą ar per veidą, suprato, kad ir jam. Po to jie piešė žmogaus, namo, medžio priešinį, medis interpretuoja raidą. Jei nupiešia angą, rodo trauminį įvykį, pagal medžio aukštį nustatoma, kada trauminis įvykis įvyko, anga A. buvo nupiešta ties 3-4 metais, tai buvo kaip pagalbinė priemonė patikrinti, ar tai, ką vaikas pasakoja, yra tiesa. Padarė išvadą iš bendravimo ir pasakojimų, kad darželyje vaikas patyrė traumų. Labai naujas įvykis šeimoje buvo sesers gimimas, tai turtėjo įtakos vaiko jautrumui. Kad vaikas tapo dirglesnis, to nesietų vien su darželio įvykiais, bet jau tai, kad vaiko blokuota atmintis, rodo kažkokį trauminį įvykį ir vaikas labai aiškiai įvardino įvykį. Jeigu vaikas nebūtų jai papasakojęs įvykio, ji turbūt tokių išvadų nedarytų. Apie namų aplinką smurtinių dalykų neišryškėjo, ji klausė berniuko, kaip būna konfliktų metu, kai mama pyksta, tėtis pyksta, kaip reaguoja. Tikrai nebuvo užfiksuota, kad prieš vaiką būtų naudojamas psichologinis smurtas. Kai įvyksta trauminis įvykis, vaikai turi vidinių resursų susitvarkyti, šiuo atveju pagal tai, kad vaikas dirglus, jautrus, ta trauminė patirtis rodo, kad vaikui jau sunku susitvarkyti su tuo, kas vyksta jo viduje, tai kad sunkiai kalbėjo apie darželio įvykius, rodo kad tai yra vaiko viduje ir tai turėtų įtakos ateityje. Bendraujant su vaiku 7 kartus sunku nuspręsti, ar yra manipuliacijos iš išorės. Taip kaip jis pasakojo apie darželio įvykius, nepanašu, kad jis būtų fantazavęs, tokio amžiaus vaikai sunkiai pasiduoda manipuliacijoms, fizinių simptomų pasakojant negalima išgalvoti, vaikas jaudinosi, tai matėsi. Nepasiekė su vaiku numatyto rezultato per 7 apsilankymus, neįmanoma per tiek laiko pasiekti rezultato. Neatsimena, kada į ją kreipėsi Vaiko teisių apsaugos skyrius, 2015 metais. Psichologinę išvadą surašė iš karto po visų konsultacijų. Vaikams viena konsultacija trunka 45 min., per savaitę vienas kartas, tai buvo porą mėnesių. Jos prašė parašyti išvadą Vaiko teisių apsaugos skyrius, po konsultacijų visada rašoma išvada ir siunčiama skyriui. Prie pranešimo gaunami kodai ir priskiriama išvada tam pranešimui. Be Vaiko teisių skyriaus šioje situacijoje daugiau niekas nesikreipė dėl išvados surašymo. Nežino, kodėl direktorė rugsėjo 1 d. parašė. Jos išvada rašyta rugsėjo 3 d., ji rašė vieną išvadą, nežino, kodėl čia skirtingos datos. Ji nusiuntė savo išvadą į (duomenys neskelbtini), turbūt direktorė atsispausdino, gal direktorė pataisė datą, nežino. (duomenys neskelbtini) turi nemažai projektų ir viename projekte dalyvauja ir ji. Yra psichologė, darbuotoja, dirba pagal darbo sutartį, (duomenys neskelbtini) direktorė yra jos viršininkė. Pasirašė rugsėjo 3 d. išvadą, mano, kad tą pačią dieną kai parašė, tai ir pasirašė. Ji išsiuntė išvadą administratorei el. paštu, ne tiesiogiai direktorei. Siuntė savo ranka nepasirašytą tekstą. Kur pasirašė išvadą, atrodo, buvo paduota mamai, atspausdino, pasirašė ir padavė mamai, o vieną egzempliorių nusiuntė į (duomenys neskelbtini), nusiuntė Word‘o variantą, nepasirašytą. Dėl šios rugsėjo 1 d. datos atsiradimo negali paaiškinti, reikėtų direktorės klausti. Pirmiausia išvada buvo išsiųsta (duomenys neskelbtini) administruojančiam asmeniui, tada asmuo paklausė, ar išvada galutinė ir ar ji nebenori papildyti, tuomet ji ją papildė rugsėjo 3 d. ir dar kartą nusiuntė į (duomenys neskelbtini). Klausė, ar ji nenori papildyti, nes tam tikrų dalykų apie smurtavimą negali rašyti išvadoje, bet kadangi buvo situacija, kai buvo prieš vaiką naudota agresija, tai ji papildė konfidencialią informaciją ir pateikė išvadoje, nors šiaip nerašoma. Įrašė, nes su administratore L. V. buvo kalbėta, kad išskirtinis atvejis, atrodo, pranešime irgi buvo teigiama, kad galimai auklėtoja bus patraukta baudžiamojon atsakomybėn, tai buvo pasakyta, kad reikia parašyti gana išsamiai. Jai Konkrečiai nepasakė, ką konkrečiai dar parašyti išvadoje, sakė, kuo aiškiau parašyti ir konfidencialią informaciją, ką vaikas pasakojo parašyti, nes gali būti svarbu procese. Jai nieko neminėjo apie baudžiamąjį procesą, prisimena tik, kad pranešime buvo parašyta kažkas ir kad dar viena mama kreipėsi dėl mergaitės, kad gal galimai bus keliama byla, berods tame pranešime taip buvo parašyta. Jos parašytoje psichologinėje išvadoje yra parašyta iš vaiko pasakojimų, mama jai pasakojo kiek kitokį savo matymą. Mama pasakojo, kad atėjo pasiimti vaiko iš darželio ir pastebėjo, kad auklėtoja, berods, nustūmė jos vaiką ant lovos. Tik tiek pasakojo. Neatsimena, ar šią aplinkybę siejo su vaiko elgesio pasikeitimu, ji pasakojo, kad pastebėjo, kad vaikas nepasakoja apie darželį, jai tai sukėlė nerimą ir va tas epizodas, kai pasiėmė vaiką iš darželio, užėjo, kai niekas negirdėjo, kad ji įėjo ir užtiko, kaip vaikas buvo nustumtas ar panašiai. Vaiko jautrumas, dirglumas susiję ir su sesers gimimu, jautrus reagavimas į pralaimėjimą priklauso pagal vaiko raidą. Yra kelių niuansų ta išvada, negali sakyti, kad dirglus tik dėl to trauminio įvykio darželyje, tos fizinės agresijos. Vaiko psichologinis portretas – tai susiformavęs visų patirčių visuma, būtent tas medžio paveikslas rodo trauminius įvykius tam tikrame amžiuje. Vaikas minėjo, kad auklėtoja labai šaukia, stumdosi, labai pyksta, kai vaikas nevalgo, berods tiek. Dėl įvykio apie nustūmimą ant lovos, taip kaip mama pasakojo, to vaiko neklausė. Parašyta psichologinėje išvadoje, kad gali turėti įtakos vaiko pasitikėjimui savimi, savivertei, saugumo jausmui, jis gali jaustis nesaugus su nepažįstamais žmonėmis, gali bijoti atitinkamų institucijų. Gali būti ir vienkartinis veiksmas, jeigu yra stiprus, jeigu tam tikrame amžiuje vaikas yra jautresnis tokiems dalykams, gali likti ir visam gyvenimui, net jei ir vienas kartas. Nesako, kad būtinai gali būti tokios pasekmės, bet gali to užtekti. Jeigu su vaiku iš karto yra kalbama, jis turi vidinių resursų. Šiuo konkrečiu atveju negali teigti, kad vaiko tokia būsena būtent dėl to, kad buvo vieną kartą trenkiama. Ji suprato, kad visa tai buvo tendencija, auklėtoja šaukdavo, nežino, kiek tai truko, neklausė laiko tarpo, mėnesis ar metai.

Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi teismo posėdžio metu buvo perskaityti liudytojos G. R. parodymai apie tai, kad ji dirba darželyje-lopšelyje (duomenys neskelbtini), paruošiamojoje grupėje (duomenys neskelbtini) auklėtoja. Šioje grupėje ji pagrindinė auklėtoja ir vaikus prižiūri pirmadienį ir trečiadienį visą darbo dieną, o antradienį, ketvirtadienį ir penktadienį iki pietų. Paskutines dvi savaites jos darbo grafikas pasikeitė, t. y. dirba kiekvieną dieną visą darbo dieną išskyrus penktadienį. Taip pat šioje grupėje dirbo direktoriaus pavaduotoja ugdymui V. A., kuri vaikus prižiūrėjo ketvirtadieniais nuo 12.00 iki 17.30 val. ir penktadieniais nuo 12.00 iki 14.00 val. Būnant su vaikais, daugelis iš vaikų jai nei šio nei iš to pasakydavo, kad jiems nepatinka auklėtoja V. Paklausus vaikų, kodėl ji nepatinka, vaikai nepaaiškindavo, sakydavo tiesiog nemėgsta auklėtojos V. Kartais vaikai jos paklausdavo, kokia auklėtoja dirbs po pietų. Ji atsakydavo, kas dirbs. Kai pasakydavo, kad ponia V., vieni vaikai sakydavo, kad nenori, kad ji dirbtų, kiti vaikai sakydavo, kad jiems gerai, kad dirbs V. 2015 m. sausio 15 d., t. y. ketvirtadienį ji dirbo iki 12.00 val., o ją pakeitė V. A. Tą pačią dieną apie 13.00 val. būnant namuose jai telefonu paskambino A. P. mama V. P., kuri labai verkė ir bandė kažką papasakoti. V. P. be perstojo verkė, todėl paprašė jos nusiraminti, iškarto paklausė, ar niekas nenumirė, ji atsakė ne, tuomet girdėjosi, kad ji važiuoja. Ji paprašė, kad V. P. sustotų ir nusiraminusi papasakotų, kas atsitiko. V. nusiramino, nustojo verkti ir telefonu papasakojo, kad atėjo pasiimti į grupę savo sūnaus A. Būnant rūbinėje ji girdėjo, kaip auklėtoja V. drausmino jos sūnų A. ir kitą mergaitę P. Tada ji išgirdo, kažkokį triukšmą ir atidariusi pridarytas duris pamatė, kaip auklėtoja V. stvėrusi A. už galvos ir ausies metė ant lovos. Tada auklėtoja V. pamačiusi ją priėjo prie V. ir V. paklausė, ką tokio padarė jos sūnus, kad jį sugriebusi metė ant lovos. Auklėtoja V. atsakė, kad neturi ką pasakyti. Ji telefonu bandė raminti V, nes ji yra nėščia. Kitą dieną atėjusi į darbą, grupės vaikų nieko neklausinėjo. Bet girdėjo kaip keli vaikai, kurie dabar-neprisimena, nes praėjo du mėnesiai, tarpusavyje kalbėjosi. Jie sakė, ar prisimeni, kaip vakar auklėtoja V. metė A. ant lovos. Nenorėdama traumuoti vaikų, jų nieko neklausė. Atėjusi auklėtojos pavaduotoja D. K. nieko nepasakojo, kas buvo įvykę. Tada ji pati paklausė D., kas vakar nutiko, ji atsakė, kad nieko nenutiko. Tuomet ji pasakė, kad vaikai gi šneka, apie tai, kad V. numetė A. ant lovos ir tai matė A. mama. Ji atsakė nieko nenutiko ir ji nieko nematė, o vaikai išsigalvoja. Tuomet į grupę V. atvedė sūnų A. ir vėl susijaudinusi paprašė, kad pasikalbėtų su auklėtoja V. V. nurodė, kad nenori sudaryti V. nemalonumu, tačiau smurto prieš vaikus naudoti negalima ir labai norėtų, kad auklėtoja V. atsiprašytų jos sūnaus. Ji pasakė, kad pabadys pasikalbėti, jei V. sutiks. Tuomet dar kartą paklausė D., kas gi buvo atsitikę grupėje. D. atsakė, kad V. vakar atėjusi pasiimti A., verkdama paprašė jos vandens. Ji padavė vandens, tačiau dėl ko V. verkė ji nežino. Vėliau į grupę atėjo V. ir paprašius pasikalbėti dėl A., atsakė, kad nekalbės. Tačiau vėliau atėjusi V. paprašė A. mamos telefono numerį. Daugiau apie tai su niekuo nekalbėjo.

Iš Lietuvos Respublikos Vaiko teisių kontrolieriaus įstaigos 2015 m. vasario 20 d. rašto matyti, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas informuojamas apie įvykį bei prašoma jį ištirti (T. 1, b. l. 7-8).

Iš nukentėjusiosios V. P. atstovės ieškinio matyti prašomos priteisti sumos, jų argumentavimas bei pridedami priedai (T. 1, b. l. 23-44).

Iš nukentėjusiosios V. P. 2015 m. rugpjūčio 10 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti jos įvykio aiškinimas, pridedama įvykio vietos schema bei nuotraukos (T. 1, b. l. 48-57).

Iš 2015 m. balandžio 14 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad V. P. pateikė tyrimui išrašą iš A. P. medicininių dokumentų, kuriuose apibūdinama jo psichologinė būklė (T. 1, b. l. 60-62).

Iš 2015 m. kovo 13 d. psichologės G. G.-K. surašyto Vaiko psichologinės būsenos vertinimo matyti A. P. psichologinės būklės vertinimas bei užfiksuoti vaiko pasakojimai (T. 1, b. l. 64, 83).

Iš 2015 m. balandžio 16 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad darželio (duomenys neskelbtini) direktorė V. U. tyrimui pateikė eilę darželio vidaus dokumentų, asmenų paaiškinimų, pranešimų, posėdžių protokolų, kuriuose užfiksuotos asmenų nuomonės dėl įvykio, posėdžiuose svarstytų klausimų, jų situacijos vertinimai (T. 1, b. l. 101-139). Pridėti kai kurių dokumentų vertimai (T. 1, b. l. 140-156).

Iš kaltinamąją V. A. apibūdinančių duomenų matyti, jos asmens duomenys, administracinės nuobaudos, informacija iš gydymo įstaigų (T. 2, b. l. 11-20).

Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2015 m. spalio 29 d. rašto matyti, kad siunčiami tyrimui dokumentai, susiję su galimai įvykusiais smurto atvejais darželyje (duomenys neskelbtini) bei pridedami tyrimo dokumentai (paklausimai, susitikimo protokolai, vaiko būsenos įvertinimas, ir kiti dokumentai, tame tarpe ir teikti direktorės V. U. (T. 2, b. l. 144-177).

Iš kaltinamosios V. A. 2015 m. gruodžio 15 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti jos įvykio aiškinimas, pridedama įvykio vietos schema bei nuotraukos (T. 3, b. l. 14-22).

Iš VLGN (duomenys neskelbtini) psichologės D. P.-B. 2015 m. rugsėjo 3 d. psichologinės išvados matyti A. P. psichologinės būklės vertinimas (T. 3, b. l. 93-94).

Iš advokatės A. Aganauskienės prašymo matyti jos suteiktų paslaugų nukentėjusiajai V. P. aprašymas bei pridedama mokėjimo kvito kopija (T. 3, b. l. 116-117).

Iš pateikto darželio (duomenys neskelbtini) grupės (duomenys neskelbtini) lankymo grafiko matyti A. P. lankomumas (T. 3, b. l. 159-160).

Motyvuojamoji dalis

V. A. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma.

Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui numatyta BK 140 straipsnio 3 dalyje. Ši nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mažamečio mušimu, kitokiu smurtavimu ar kankinimu ir padaroma tik esant kaltininko tiesioginei ar netiesioginei tyčiai. Nusikaltimas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba netiesiogine tyčia, jei darydamas veiką suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Šios nusikalstamos veikos sudėtis materiali, todėl būtina nustatyti ir objektyvųjį šios nusikalstamos veikos požymį – padarinius, t. y. fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Kartu pažymėtina, kad būtina nustatyti veiką ir padarinius siejantį tiesioginį priežastinį ryšį.

Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pažymi, kad kaltinamosios V. A. kaltė padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką visiškai įrodyta. Tokią išvadą teismas daro įvertinęs byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, kuriuos palyginus tarpusavyje ir susiejus į vieningą visumą, nelieka abejonių, kad V. A. veikdama tiesiogine tyčia sukėlė mažamečiui A. P. fizinį skausmą.

Teismas pažymi, kad nagrinėjamos bylos pagrindinę įrodomąją bazę sudaro keturių tiesiogiai įvykyje dalyvavusių ar jį stebėjusių asmenų parodymai, t. y. kaltinamosios V. A., liudytojos D. K., nukentėjusiosios V. P. ir mažamečio nukentėjusiojo A. P. Todėl šių asmenų parodymų analizė, jų sugretinimas tarpusavyje bei su kitais byloje surinktais netiesioginiais įrodymais, prieštaravimų šalinimas ir apsprendžia, ar yra pagrindas nustatyti kaltinamosios V. A. veikoje objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.

Kaltinamoji V. A. apklausiama teisme savo kaltės sukėlus mažamečiui A. P. fizinį skausmą nepripažino ir parodė, kad atimdama iš mažamečio šakutę tik norėjo apsaugoti patį mažametį bei kitus vaikus nuo galimų traumų. 2015 m. sausio 15 d. jai dirbant auklėtoja vaikų lopšelyje-darželyje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) grupėje, vaikams pietaujant A. P. norėjo su P. M. pasikeisti kompotu. P. M. nenorėjo atiduoti kompoto. A. P. pradėjo mojuoti šakute prie mergaitės veido. Tai pamačiusi ji greitai sureagavo, labai bijojo, kad A. P. nesužalotų mergaitės ir nesusižalotų pats, priėjo, prašė berniuko, kad atiduotų jai šakutę. Berniukas nenorėjo atiduoti šakutės. Ji buvo priversta paimti šakutę. Prie stalo stovėjo lovos, paruoštos miegui. A. P. padarė pusę žingsnio atgal ir sėdo ant lovos, paskui netgi atsigulė ant lovos ir tada ji pasiėmė iš jo šakutę. Tuomet ji prie durų pamatė berniuko mamytę, padavė A. P. ranką, kad jis atsistotų, berniukas atsisėdo pietauti. Paskui ji priėjo prie mamytės. Pamanė, kad mamytė viską matė, pastaroji buvo labai susijaudinusi. Manė, kad mamytė matė situaciją ir susinervino dėl sūnaus elgesio. Pasakė mamytei „nu nieko neatsitiko, viskas bus gerai“. Ji atsiprašinėjo mamos už tokią nemalonią situaciją, kad jai reikėjo atimti šakutę. Nukentėjusioji jai pretenzijų nesakė. Jos pakalbėjo ir ji nuėjo į grupę. Tuo metu grupėje buvo D. K., kuri matė visą įvykį, kadangi ji tuo metu paskutiniam vaikui dalino salotas.

Teismas tokiais kaltinamosios V. A. parodymais remiasi tik iš dalies, t. y. tik tiek, kiek jie atitinka kitų bylos įrodymų turinį, o versiją, kad ji neturėjo tyčios sukelti mažamečiui fizinio skausmo ir to nepadarė, o suėmusi už rankos mažametį V. P. iš jo tik atėmė šakutę norėdama apsaugoti kitą vaiką, atmeta, kadangi tokią versiją, o kartu ir kaltinamajai iš dalies palankius liudytojos D. K. parodymus, esminėse detalėse dėl paties smurto panaudojimo paneigia kiti byloje surinkti įrodymai, kurių visuma sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad įvykiai klostėsi kitaip, nei nurodė kaltinamoji.

Pirmiausia pažymėtina, kad byloje nekyla abejonių, jog įvykis kilo 2015 m. sausio 15 d., vaikų darželyje (duomenys neskelbtini), grupėje (duomenys neskelbtini), apie 12.30 val. vaikams pietaujant, kad kaltinamoji V. A. išties buvo suėmusi mažamečiui A. P. už rankos. Tokių aplinkybių neneigė nei kaltinamoji, jas patvirtino liudytoja D. K., taip pat tiesiogiai įvykį mačiusi nukentėjusioji mažamečio motina V. P. Tačiau dėl toliau sekančių aplinkybių kaltinamosios V. A. ir liudytojos D. K. parodymai nėra nuoseklūs, jie prieštarauja vieni kitiems, be to, juos paneigia nukentėjusiosios esminėse detalėse nuoseklūs parodymai, taip pat ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausto mažamečio A. P. parodymai. Pastarųjų nukentėjusiųjų parodymus taip pat patvirtina ir kitų liudytojų parodymai.

Teismas pažymi, kad liudytojos D. K. teisme duoti parodymai iš dalies atitinka kaltinamosios parodymus apie tai, jog pastaroji neva pamačiusi, kad A. P. šakute mosuoja prieš veidą P. M. tik atėmė iš mažamečio šakutę, o šis nukrito ant lovos traukdamasis, tuo tarpu kaltinamoji tik padavė ranką ir pakėlė nuo lovos mažametį. Vis tik nuosekli kaltinamosios V. A. ir liudytojos D. K. parodymų analizė sudaro pagrindą spręsti, kad jų parodymai dėl esminių veikos aplinkybių prieštaringi, be to, jie dalyje dėl smurto panaudojimo neatitinka ir tiesiogiai įvykį mačiusios nukentėjusiosios V. P. parodymų, taip pat ir mažamečio A. P. parodymų.

Šiame kontekste teismas pažymi, kad apklausiama teisme V. A. parodė, jog pamačiusi, kaip A. P. pradėjo mojuoti šakute prie mergaitės veido, ji greitai sureagavo. Labai bijojo, kad A. nesužalotų mergaitės ir nesusižalotų pats, priėjo, prašė berniuko, kad šis atiduotų jai šakutę. Berniukas nenorėjo atiduoti šakutės, todėl ji buvo priversta paimti šakutę. Prie stalo stovėjo lovos, paruoštos miegui. A. padarė pusę žingsnio atgal ir sėdo ant lovos, paskui netgi atsigulė ant lovos ir tada savo dešine ranka paėmė berniuko ranką, o kaire ranka atėmė šakutę. Tuomet ji prie durų pamatė berniuko mamytę, padavė A. ranką, kad jis atsistotų, berniukas atsisėdo pietauti. Tuo tarpu liudytoja D. K. apklausiama teisme parodė, kad V. A. pamačiusi, jog A. mosuoja šakute P. prieš veidą tik pasakė „apsiramink, A.“ ir tada norėjo paimti iš jo šakutę, t. y. priėjo iš A. kairės pusės, paėmė už jo dešinės rankos savo kaire ranka. A. nenorėjo atiduoti, traukė truputį ant lovos ir jie taip nukrito, atsisėdo ant lovos, pamatė mamą, nuėjo pas mamą ir grįžo, pabaigė valgyti. Taigi kaltinamoji V. A. ir liudytoja D. K. skirtingai nurodė, kuria ranka kaltinamoji suėmė A. už rankos. Tikslinant šakutės atėmimo aplinkybes ir teismui klausiant, ar V. A. atėmė iš A. šakutę dar šiam sėdint prie stalo ar jau atsistojus, D. K. parodė, kad V. A. šakutę atėmė dar tada, kai A. sėdėjo (teismo posėdžio garso įrašo 34 minutė). Taigi tiek kaltinamoji, tiek minėta liudytoja skirtingai nurodė, kuriuo metu V. A. atėmė iš A. šakutę, kaltinamoji teigė, kad A. jau nukritus ant lovos, tuo tarpu liudytoja tvirtino, kad dar šiam sėdint prie stalo ir tik po to vaikas atsistojo ir neišlaikęs lygsvaros atsisėdo (prigulė) ant lovos. Šiame kontekste teismas pažymi, kad ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu D. K. parodė, kad „auklėtoja [...] sugriebusi už A. rankos paėmė iš jo šakutę. Tuo metu už A. stovėjusi jo kėdutė nukrito ir A. galimai užsikabinęs už kėdutės nukrito ant šalia esančios lovos“ (T. 1, b. l. 96). Taigi ir ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. K. parodė, kad šakutė iš mažamečio buvo atimta iki šiam atsiduriant ant lovos prieš nukrintant kėdutei. Tokie D. K. parodymai vertintini kaip iš dalies teisingi, kadangi iš jų matyti, jog kaltinamoji išties galėjo atimti iš mažamečio šakutę ir tai padarė dar prieš pastarajam atsiduriant ant lovos, tačiau liudytoja būdama pavaldi V. A. iš esmės nenori šiai pakenkti dėl grėsmės susikomplikuoti savo darbo situaciją, todėl selektyviai pasakoja po šakutės atėmimo sekusias įvykio aplinkybes, ir nutyli esminius faktus, susijusius su kaltinamosios V. A. smurto panaudojimu prieš mažametį.

Pažymėtina, kad kaltinamosios V. A. parodymus esminėse smurto panaudojimo aplinkybėse paneigia nukentėjusiosios V. P. parodymai. Pastaroji apklausiama teisme parodė, jog įvykio dieną pietų metu užėjusi į darželį išgirdo, kaip V. A. šaukė ant P. M. Klausėsi apie tris ar penkias minutes. Šaukė „kas čia per merga, kad neklauso, jei nevalgysi, eisi valgyti į tualetą“. Grupėje buvo tyla, visi vaikai tylėjo, šalia sėdėjo ir jos vaikas. Įkišusi galvą į grupę pamatė, kaip V. A. griebia A. už kairės rankos, griebia už galvos ir meta ant lovos, kažką nori jam daryti, o vaikas pradeda gintis, pakelia rankas. Kai ji pamatė tokį vaizdą, pasisveikino, kad daugiau nieko nepadarytų, pasakė „laba diena“. Vaikas pribėgo prie jos, pradėjo atsiprašinėti. Ji klausė sūnaus, už ką jis atsiprašinėja, o jis sako „nežinau, nieko nepadariau, ji mane muša“. Ji sakė vaikui „aš matau“, sakė jam atnešti antrą patiekalą, eiti valgyti, žadėjo po to pasišnekėti. A. nuėjo valgyti. Aiškiai matė, kaip V. A. griebė vaiką už rankos, tempė prie lovos, paėmė už galvos, metė ant lovos ir norėjo kažką daryti, bet tuomet ji įsiterpė. V. A. prie lovos paleido ranką, kad galėtų griebti už galvos. A. nukrito dėl to, kad V. A. jį pastūmė. Visa tai truko kelias sekundes. V. A. savo dešine ranka paėmė ir už galvos, ir už kairės pusės ausies.

Tokie nukentėjusiosios teisme duoti parodymai esminėse detalėse nuoseklūs, jie iš esmės atitinka jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, išskyrus neesmines lydinčias smulkias aplinkybes, kurios neturi reikšmės veikai kvalifikuoti, be to, jie atitinka ir kitų bylos įrodymų turinį. Išties, nukentėjusioji V. P. apskritai teigia nemačiusi jokios šakutės, nors matė didelę dalį viso įvykio, dar iki įvykio kurį laiką klausėsi už durų besibarančios V. A., tačiau akivaizdu, jog ji stovėdama už durų nematė konfliktinės situacijos pradžios, t. y. ar A. prie stalo mojavo šakute, ar auklėtoja ją atėmė, kadangi iš nukentėjusiosios nurodytų faktinių aplinkybių taip ir liko neaiški A. tempimo iki lovos priežastis. Esant tokioms aplinkybėms teismas sprendžia, kad byloje nepaneigta kaltinamosios versija, jog A. P. išties turėjo šakutę ir ja galimai mojavo P. M. prieš veidą ir tai pamačiusi V. A. sureagavo ir iš A. P. atėmė šakutę. Tokia situacija iš esmės atitinka kaltinamosios V. A. ir liudytojos D. K. parodymus, kad auklėtoja atėmė šakutę iš A. Vis tik teismas sugretinęs kaltinamosios V. A., liudytojos D. K. ir nukentėjusiosios V. P. parodymus sprendžia, kad šakutę auklėtoja galėjo atimti tik iš dar sėdinčio prie stalo A., ką iš esmės nuosekliai patvirtino ir liudytoja D. K. Tokia situacija iš esmės neprieštarauja ir nukentėjusiosios V. P. parodymams, kuriuose ši teigė nemačiusi pas A. jokios šakutės, o matė įvykį nuo to momento, kai auklėtoja jį tempė nuo stalo ir suėmus savo dešine ranka už vaiko galvos kairės galvos pusės, kairės ausies numetė ant lovos. Šiame kontekste teismas pažymi, kad šakutės atėmimo momentas iš nukentėjusiojo A. P. svarbus vertinant kaltinamosios V. A. po to sekusių veiksmų tikslus ir motyvus. Vis tik dėl toliau sekusių kaltinamosios V. A. veiksmų teismas kritiškai vertina tiek kaltinamosios, tiek liudytojos D. K. parodymus ir remiasi nukentėjusiosios V. P. bei ikiteisminio tyrimo metu duotais mažamečio A. P. parodymais, kaip objektyviausiai atspindinčiais tolimesnius įvykius po to, kai iš mažamečio buvo atimta šakutė.

Šiame kontekste teismas pažymi, kad nukentėjusioji V. P. proceso metu iš esmės nuosekliai teigė, kad matė, kaip V. A. tempė nuo stalo A. suėmusi už rankos prie lovos, ir suėmus savo dešine ranka už vaiko galvos kairės galvos pusės, kairės ausies numetė ant lovos. Tokie teisme duoti nukentėjusiosios parodymai neprieštarauja jos ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kiek jie susiję su jos matytais V. A. veiksmais panaudojant smurtą prieš mažametį A. P. Štai apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2015 m. kovo 9 d. ji teigė, kad V. sugriebė jos sūnų už kairės rankos, nutempė nuo stalo prie lovos ir sugriebusi viena ranka už galvos numetė sūnų ant lovos (T. 1, b. l. 13). Iš esmės tokias pat aplinkybes ji nurodė ir 2015 m. balandžio 14 d. apklausos metu (T 1, b. l. 20). Teismas nenustatė jokių esminių prieštaravimų jos apklausose, išskyrus tai, kad apklausiama teisme ji patikslino, jog V. A. vaiką suėmė savo dešine ranka už galvos kairės pusės, kairės ausies ir numetė ant lovos. Teismas atmeta gynybos argumentus dėl nukentėjusiosios V. P. parodymų prieštaringumo, kadangi esminių ir reikšmingų neatitikimų ar prieštaravimų juose nenustatyta, išskyrus mažareikšmes neesmines aplinkybes (klausėsi už durų tris, penkias ar dešimt minučių; šaukė ant P. ar ant A.; pravėrė duris, jas atidarė, ar jos buvo atidarytos; užėjo į grupę, ar įkišo tik galvą; apsiverkė prieš pokalbį su V. A., ar po jo; vaikas apsiverkė, ar klykė ir kt.), kurios žmogaus gali būti atpasakojamos įvairiai, tačiau neturi reikšmės veikai kvalifikuoti, bei kurios paaiškinamos nemalonia ir susijaudinimą keliančia situacija, bei tuo, kad lydinčių (nereikšmingų) aplinkybių suvokimas per laiką keičiasi ir blėsta. Tokiais pat argumentais paaiškinamas ir nukentėjusiosios elgesys po įvykio, t. y., kad ji leido vaikui pabaigti pietauti, po įvykio toliau vedė vaiką į darželį, nesikreipė į medikus. Pažymėtina, kad asmenys stresinėje situacijoje elgiasi skirtingai dėl savo psichikos ypatumų, todėl gynėjo nurodyti faktai savaime nelaikytini paneigiančiais smurto panaudojimą prieš A. P. Juo labiau, kad pati nukentėjusioji V. P. parodė, kad pradžioje niekur nenorėjo kreiptis, tik siekė, kad V. A. nebedirbtų toje grupėje ir kad atsiprašytų vaiko, tačiau ši to nepadarė. Šiame kontekste teismas pažymi, kad, priešingai nei teigia kaltinamosios gynėjas, nukentėjusiosios V. P. parodymus dėl V. A. panaudoto smurto prieš jos mažametį vaiką patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausto paties mažamečio A. P. parodymai. Šios apklausos vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas teismo posėdžio metu, sugretintas su byloje esančiu apklausos protokolu. Atsižvelgiant į tai, kad apklausos garso įrašas tikslesnis, teismas remiasi būtent juo, o ne apklausos protokolu. Mažametis A. P. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant psichologei, vaiko teisių atstovui ir eilei kitų asmenų, parodė, kad vieną kartą mama matė, kaip per pietus V. jį mušė tuo metu, kai visi valgė. Jis kalbėjo kažką mergaitei, o V. pagalvojo, kad jis gali mesti šakutę į mergaitę. V. jį paėmė už kairės rankos, nuvertė ant lovos ir tampė už ausies. Kai paėmė už rankos jam neskaudėjo, o kai tampė už ausies skaudėjo. Kai paėmė už ausies jis rėkė ((T. 1, b. l. 74-77), kompaktinis diskas su garso įrašu, išsamesnis nei pats protokolas). Tokie mažamečio parodymai patvirtina nukentėjusiosios V. P. parodymus, kad ji išties matė vieną smurtavimo įvykį, kuris išties buvo pietų metu, mažamečio išsireiškimas „mane mušė“ rodo, kad jis suvokė ir jautė veiksmus kaip smurtavimą. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme teismo vidinį įsitikinimą mažamečio A. P. parodymų nuoširdumu ir teisingumu stiprina ir tai, kad jis apklausos metu nuoširdžiai dėstė ir kitus įvykius, susijusius su fizinio smurto prieš jį panaudojimu. Mažametis apklausos metu pasakoja konkrečias ir gana smulkias įvykio aplinkybes, kalba apie šakutę, apie mergaitę, apie tai, kad V. jį paėmė už rankos, nuvertė ant lovos ir tampė už ausies, jis dėl to rėkė. VLGN (duomenys neskelbtini) psichologė D. P.-B. apklausiama teisme parodė, kad taip kaip A. P. pasakojo apie darželio įvykius, nepanašu, kad jis būtų fantazavęs, tokio amžiaus vaikai sunkiai pasiduoda manipuliacijoms, fizinių simptomų pasakojant negalima išgalvoti, vaikas jaudinosi, tai matėsi. Taigi mažamečio A. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra įtikinami, jo pasakojimas nuoseklus ir patikimas. Tokie mažamečio parodymai tik patvirtina nukentėjusiosios V. P. parodymus apie jos matytas įvykio aplinkybes, kartu rodo, kad jis vizualiai ir garsu išreiškė skausmo pojūtį. Nors apklausos metu jis nurodė, kad neverkė, tačiau tai nepaneigia fakto, kad tempiant už ausies jam skaudėjo, kadangi jis apklausos metu tai nurodė tiesiogiai, be to teigė, kad dėl šio kaltinamosios veiksmo jis rėkė. Teismas atmeta gynybos argumentus dėl nukentėjusiosios V. P. ir mažamečio A. P. parodymų prieštaringumo, kuriuose pagal šių asmenų parodymus smurtiniai veiksmai suskirstyti į penkias grupes ir tvirtinama, kad minėtų asmenų nurodyti kaltinamosios veiksmai nesutampa. Pažymėtina, kad įvykis buvo dinamiškas, truko vos kelias sekundes, abu nukentėjusieji dėl tokių kaltinamosios veiksmų patyrė stresą, susijaudinimą, nemalonius pojūčius ir akivaizdu, kad jie negali identiškai atpasakoti visų įvykio aplinkybių. Vis gi jų parodymai vieni kitus papildo ir iš esmės neprieštarauja vieni kitiems, kadangi nukentėjusioji stovėdama tolimesniu atstumu galėjo ir aiškiai nesuvokti, ar vaikas tampomas už ausies ar tik stumiamas suėmus už galvos. Bet kokiu atveju nukentėjusioji matė tokį kaltinamosios judesį, kurį be kita ko detalizavo mažametis. Be to, ne tik mažametis nukentėjusysis, bet ir nukentėjusioji apibūdino vaiko būseną po tokių kaltinamosios veiksmų. V. P. parodė, kad vaikas pribėgęs prie jos pasakė, kad auklėtoja jį muša, kas tik patvirtina mažamečio parodymus apie jo patirtą skausmo pojūtį. Teismas neturi pagrindo netikėti minėtų nukentėjusiųjų parodymais, kadangi nei kaltinamoji, nei nukentėjusioji, nei liudytojai nenurodė jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti, kad nukentėjusioji V. P. turi kokią nors priežastį apkalbėti kaltinamąją.

Šiame kontekste pažymėtina, kad kaltinamosios gynėjas teisus nurodydamas, jog atliekant mažamečio apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kadangi kaltinamajai ir jos gynėjui nebuvo suteikta teisė dalyvauti apklausoje ir užduoti klausimus. Vis tik teismas sprendžia, kad šis pažeidimas nelaikytinas esminiu, pernelyg suvaržiusiu kaltinamosios teisę į gynybą ir trukdančiu teismui priimti teisingą sprendimą, todėl aktuali mažamečio apklausa pripažintina leistinu įrodymu BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme. Pirmiausia pastebėtina, kad mažamečio apklausos metu kaltinamajai V. A. dar nebuvo pareikštas įtarimas, todėl lyg ir nebuvo pagrindo pranešti jai apie mažamečio apklausą, taigi BPK 184 straipsnio 4 dalies reikalavimai formaliai nepažeisti. Tokia pozicija išsakyta ir kasacinio teismo praktikoje iš esmės analogiškoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-494-677/2015). Be abejo, nagrinėjamoje situacijoje buvo duomenys apie galimai veiką padariusį asmenį, todėl ikiteisminis tyrimas turėjo sudaryti galimybę dalyvauti apklausoje V. A. ir jos gynėjui. Vis gi pažymėtina, kad kaltinamajai V. A. ir jos gynėjui jau bylą nagrinėjant teismo posėdyje buvo sudaryta galimybė peržiūrėti mažamečio apklausos vaizdo įrašą, gynėjas dėl apklausos protokolo pateikė pastabas tiek posėdžio metu atkreipdamas dėmesį į netikslumus, tiek baigiamojoje kalboje, tačiau susipažinęs su kaltinamuoju aktu, kviestinų į teismo posėdį asmenų sąrašu bei apklausos įrašu proceso eigoje nepareiškė prašymo šaukti ir apklausti mažametį A. P. teismo posėdyje. Be to, gynyba baigiamojoje kalboje tik fragmentiškai nurodė, kokie klausimai nebuvo užduoti mažamečiui, tačiau iš esmės nenurodė šių klausimų ir atsakymų į juos reikšmės kvalifikuojant veiką. Teismo vertinimu faktas, kad tokie klausimai neužduoti, nepaneigia su V. A. smurtiniais veiksmais susijusių konkrečių mažamečio A. P. parodymų, kurie patvirtina ir detalizuoja nukentėjusiosios V. P. parodymus. Be to, mažamečio A. P. parodymai nėra vienintelis įrodymų šaltinis byloje. Kartu teismas pažymi, kad BPK 186 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jaunesni kaip aštuoniolikos metų liudytojas ar nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintos kaltinamojo teisės apklausti kaltinimo liudytojus arba teisės į tai, kad jie būtų apklausti tais atvejais, kai dėl bylos ir (ar) liudytojo (nukentėjusiojo) asmenybės ypatumų jam reikia ypatingos apsaugos nuo neigiamo baudžiamojo proceso poveikio. Pažymėtina, kad iš VLGN (duomenys neskelbtini) pateiktos psichologinės išvados ir psichologės D. P.-B. paaiškinimų teisme matyti, jog A. P., tiek dėl ankstesnio įvykio, tiek dėl naujo šeimos nario atsiradimo išgyvena identiškumo krizę, jo reakcijos vis aštresnės (T. 3, b. l. 93-94; T. 2, b. l. 176-177). Iš psichologės G. G.-Klimienės vaiko psichologinės būsenos įvertinimo matyti, kad A. P. daug įtampos kelia V. A. buvimas (T. 1, b. l. 64). Teismas neturi pagrindo abejoti gana nemažai su mažamečiu bendravusių specialių psichologijos žinių turinčių asmenų paaiškinimais. Taigi, pastarieji vaiko psichologinę būseną atsispindintys dokumentai, taip pat faktas, kad nuo įvykio praėjo didelis laiko tarpas, dėl vaiko raidos keičiasi jo mąstymas bei aplinkos suvokimas, leidžia spręsti, kad šiuo metu jo duoti parodymai nebūtų objektyvūs ir patikimi, todėl teismas neįžvelgia objektyvaus pagrindo dar kartą jį apklausinėti ir kelti mažamečiui papildomą stresinę situaciją, aštrinti neigiamus prisiminimus, kurie be abejonės atlieka neigiamą poveikį vaiko psichikai.

Vertinant nukentėjusiosios V. P. ir mažamečio A. P. parodymų patikimumą teismas pažymi, kad jie patvirtina ir detalizuoja ne tik vieni kitus, bet juos patvirtina ir netiesioginiai bylos įrodymai. Šiame kontekste teismas pažymi, kad iš byloje esančių ir BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka teismo posėdyje perskaitytų mirusios liudytojos G. R. parodymų matyti, jog ji dirbo darželyje-lopšelyje (duomenys neskelbtini), paruošiamojoje grupėje (duomenys neskelbtini) auklėtoja. Šioje grupėje ji pagrindinė auklėtoja ir vaikus prižiūri pirmadienį ir trečiadienį visą darbo dieną, o antradienį, ketvirtadienį ir penktadienį iki pietų. Taip pat šioje grupėje dirbo direktoriaus pavaduotoja ugdymui V. A., kuri vaikus prižiūrėjo ketvirtadieniais nuo 12.00 iki 17.30 val. ir penktadieniais nuo 12.00 iki 14.00 val. 2015 m. sausio 15 d., t. y. ketvirtadienį ji dirbo iki 12.00 val., o ją pakeitė V. A.. Tą pačią dieną apie 13.00 val. būnant namuose jai telefonu paskambino A. P. mama V. P., kuri labai verkė ir bandė kažką papasakoti. V. P. be perstojo verkė, todėl paprašė jos nusiraminti, iš karto paklausė, ar niekas nenumirė, ji atsakė ne, tuomet girdėjosi, kad ji važiuoja. Ji paprašė, kad V. P. sustotų ir nusiraminusi papasakotų, kas atsitiko. Viktorija nusiramino, nustojo verkti ir telefonu papasakojo, kad atėjo pasiimti į grupę savo sūnaus A. Būnant rūbinėje ji girdėjo, kaip auklėtoja V. drausmino jos sūnų A. ir kitą mergaitę P. Tada ji išgirdo kažkokį triukšmą ir atidariusi pridarytas duris pamatė, kaip auklėtoja V. stvėrusi A. už galvos ir ausies metė ant lovos. Pažymėtina, kad apklaustas teismo posėdyje šios liudytojos sūnus E. R. taip pat patvirtino, kad jam iš mamos yra žinoma apie nagrinėjamą įvykį, kadangi jis gyvena kartu su mama ir apie įvykį jam mama papasakojo tą pačią dieną, kai pati kalbėjo su nukentėjusiąja V. P. telefonu. Mama jam pasakojo, kad nukentėjusioji tuo metu vairavo, verkė ir sakė, jog atėjusi pasiimti vaiko matė, jog buvo naudojamas kažkoks smurtas, t. y. pirmo pasakojimo metu mama pasakė, kad moteris jai nurodė, jog vaikas buvo nustumtas ant lovos. Taigi šių asmenų parodymai tik patvirtina faktą, kad tuoj po įvykio važiuodama namo V. P. gana detaliai nupasakojo įvykio aplinkybes liudytojai G. R. ir nurodė esminius V. A. smurtinius veiksmus. Nukentėjusiosios V. P. parodymus patvirtina ir B. Ž. parodymai apie tai, kad jos vaikas, kuris 2015 m. lankė darželį (duomenys neskelbtini), grupę (duomenys neskelbtini) papasakojo apie įvykį. Vaikas pasakė, kad A. metė ar pastūmė ponia V. (taip jis vadino auklėtoją V.). Vaikas daug nepasakojo, tik nupasakojo tokį faktą. Sakė, kad auklėtoja pastūmė vaiką už galvos. Ji buvo šokiruota ir paklausė vaiko, ar tikrai taip buvo, paprašė parodyti vaiko, kaip visa tai įvyko. Vaikas atsinešė didelį savo žaislą (savo ūgio Mikimauzą) ir parodė – paėmė žaislui už galvos ir metė. Klausė sūnaus, kodėl auklėtoja taip A. padarė, vaikas sakė, kad A. buvo blogas, konkrečiai nepasakė kodėl. Toks faktas ją šokiravo, ji pažįsta A. mamą tik iš darželio, paskambino jai tą pačią ar kitą dieną, paklausė, kas buvo. A. mama jai papasakojo, kad atėjusi pasiimti vaiko ji pati viską matė. Byloje nėra jokių duomenų, kad B. Ž. būtų suinteresuota duoti neteisingus parodymus prieš V. A. Teismas neturi pagrindo abejoti šios liudytojos parodymais vien dėl to, kad ji procese apklausta gerokai vėliau, juo labiau, kad šie parodymai nėra tiesioginiai, o tik patvirtina tiesioginius mažamečio nukentėjusiojo A. P. ir nukentėjusiosios V. P. parodymus, kartu atitinka ir kitų netiesioginių įrodymų turinį. Pažymėtina, kad ir liudytoja M. A. taip pat parodė, jog jos dukra jai taip pat pasakojo, kad matė skriaudžiamą A. Teismas sugretinęs minėtų liudytojų parodymus su nukentėjusiosios V. P. parodymais, taip pat mažamečio A. P. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais sprendžia, kad pastarųjų asmenų parodymai apie V. A. prieš A. P. atliktus veiksmus atitinka objektyvią tiesą ir jais nėra pagrindo netikėti. Tikrinant nukentėjusiųjų parodymų patikimumą esminės reikšmės neturi nukentėjusiosios V. P. (T. 1, b. l. 48-57) ir kaltinamosios V. A. (T. 3, b. l. 14-22) parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuoti duomenys, kadangi smulkių prieštaravimų dėl įvykio pašalinti teismo posėdžio metu nepavyko, tuo tarpu nukentėjusiosios parodymų patikrinimas vyko praėjus aštuoniems mėnesiams po įvykio, o pačios V. A. parodymų patikrinimas vyko jau po to, kai jos gynėjas buvo susipažinęs su bylos medžiaga ir praėjus dar ilgesniam laiko tarpui. Be to, tikrosioms įvykio aplinkybėms nustatyti šie procesiniai dokumentai nėra tiek reikšmingi, kiek apklaustų asmenų parodymai.

Kartu teismas atmeta ne tik dalį liudytojos D. K. ir kaltinamosios V. A. parodymų, bet ir liudytojų V. U. bei I. J. parodymus. Pirmiausia pažymėtina, kad šios liudytojos pačios įvykio nematė, joms apie įvykį papasakojo pati kaltinamoji, kuri siekdama švelninti situaciją turėjo motyvą nutylėti esmines įvykio aplinkybes. Antra, V. U. yra darželio direktorė, jos santykiai su kaltinamąja ne tik dalykiniai, bet ir draugiški, jos pažįstamos daug metų, atitinkamai ji suinteresuota duoti pastarajai palankius parodymus. Šiame kontekste pažymėtina, kad nuo bylos baigties priklauso ir jos vadovaujamo darželio reputacija, jos pačios kaip vadovės profesinių pareigų vertinimas, todėl ir tai leidžia spręsti apie šios liudytojos suinteresuotumą bylos baigtimi. Tokią išvadą teismas daro dar ir dėl to, kad byloje yra pakankamai duomenų apie tai, kad po aptariamo įvykio direktorė V. U. galėjo daryti nepriimtiną poveikį grupės (duomenys neskelbtini) mažamečiams vaikams susitikimo metu, kai iš grupės buvo išprašyta G. R. Vertinant I. J. parodymus pažymėtina, kad jos parodymai dėl paties įvykio mažai informatyvūs, ji tik parodė, kad V. A. jai sakė, jog tik atėmė šakutę iš A. ir viskas, tačiau, kaip minėta, pati V. A. buvo suinteresuota pateikti jai palankią įvykių versiją. Be to, I. J. yra pavaldi tiek V. A., tiek V. U., kurių suinteresuotumas bylos baigtimi yra akivaizdus, todėl logiška, kad ši liudytoja vengdama konfliktinės situacijos pasakoja V. A. palankias aplinkybes. Teismo vertinimu V. A. smurtavimo fakto nepaneigia ir byloje esantys kai kurių daželio auklėtinių tėvų pasirašyti pareiškimai, kuriuose jie nurodo, kad V. A. yra gera auklėtoja, jokių smurto požymių jie nepastebėjo, nesutinka su jai pateiktu kaltinimu dėl fizinio skausmo sukėlimo, taip pat ir kitų darželio darbuotojų pateiktos vaiko charakteristikos, V. A. asmenybės vertinimas ir kt. (T. 2, b. l. 121-123, 171-175). Pažymėtina, kad minėti asmenys tiesiogiai įvykio nematė, be to byloje yra duomenų apie darželio direktorės V. U. galimai darytą netinkamą poveikį mažamečiams, iš G. R. parodymų taip pat galima spręsti, kad toks poveikis galėjo būti daromas ir kitiems asmenims.

Remdamasis pirmiau aptartų įrodymų visumos analize teismas konstatuoja, kad byloje visiškai pasitvirtino faktai, jog V. A. 2015 m. sausio 15 d., apie 12.30 val., vaikų lopšelyje-darželyje (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskebtini), priešmokyklinėje grupėje (duomenys neskelbtini), griebė A. P., gimusiam (duomenys neskelbtini), už kairės rankos riešo ir nutempė jį prie lovos, ten griebė pastarąjį ranka už galvos bei tyčia tampė už ausies ir pastūmė jį ant lovos. Teismas pažymi, kad įvertinus nustatytą faktą, jog V. A. šakutę atėmė iš dar sėdinčio prie stalo mažamečio, jos po to sekę veiksmai – tampymas už rankos, suėmimas už galvos ir ausies tampymas bei numetimas mažamečio ant lovos, nelaikytini būtinais siekiant apsaugoti vaikus nuo galimos žalos, kadangi pavojus buvo neutralizuotas dar iki šių veiksmų. Bylos aplinkybės rodo, kad toks kaltinamosios elgesys paskatintas pykčio dėl mažamečio vaiko netinkamo elgesio ir neturi jokių būtinosios ginties elementų.

Sprendžiant, ar dėl tokių V. A. veiksmų kilo BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padariniai, t. y. ar buvo sukeltas mažamečiui fizinis skausmas, teismas pažymi, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 2A-5/2014). Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pažymi, kad jau pirmiau aptarta, jog A. P. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad vieną kartą mama matė, kaip per pietus V. jį mušė tuo metu, kai visi valgė. Jis kalbėjo kažką mergaitei, o V. pagalvojo, kad jis gali mesti šakutę į mergaitę. V. jį paėmė už kairės rankos, nuvertė ant lovos ir tampė už ausies. Kai paėmė už rankos jam neskaudėjo, o kai tampė už ausies skaudėjo. Kai paėmė už ausies jis rėkė ((T. 1, b. l. 74-77, kompaktinis diskas su garso įrašu, išsamesnis nei pats protokolas). Sugretinus tokius mažamečio parodymus su nukentėjusiosios V. P. parodymais apie tai, kad tuoj po V. A. fizinių veiksmų vaikas verkdamas pribėgęs prie V. P. pasakė, kad auklėtoja jį muša, teismas sprendžia, kad mažametis būtent dėl tempimo už ausies ir jo numetimo ant lovos stumiant galvą, patyrė fizinį skausmą, kurį akivaizdžiai išreiškė, kaip jis pats nurodė – „rėkdamas“. Teismo vertinimu, mažamečio išsireiškimas „mane mušė“ rodo, kad jis V. A. veiksmus suvokė ir jautė kaip skausmingus. Minėtos aplinkybės, taip pat ir kaltinamosios veiksmų pobūdis, vaiko amžius, kaltinamosios ir nukentėjusiojo jėgų disproporcija, nesudaro pagrindo abejoti, kad mažametis dėl kaltinamosios V. A. veiksmų pajuto fizinį skausmą, t. y. kad kilo BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyti padariniai, kurie tiesioginiu priežastiniu ryšiu susieti su kaltinamosios veika. Tai, kad A. P. parodė, jog tempiant už rankos jam neskaudėjo, nelaikytina pagrindu šalinti šį kaltinamosios veiksmą iš kaltinimo, kadangi šis veiksmas reikšmingas aprašant veikos eigą ir nuoseklumą, nepaisant to, kad jis ir nesukėlė fizinio skausmo.

Teismas sprendžia, kad kaltinamoji V. A. fizinį skausmą mažamečiui A. P. sukėlė veikdama tiesiogine tyčia. Bylos aplinkybės rodo, kad kaltinamoji V. A. suvokė, kad tempdama mažametį už ausies ir stumdama už galvos bei nuversdama jį ant lovos ji veikia pavojingai jo sveikatai, numatė, kad dėl tokių jos veiksmų gali būti sukeltas mažamečiui skausmas ir to norėjo. Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog apie subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius sprendžiama ne tik pagal kaltinamo asmens parodymus, bet ir vertinant objektyviuosius veikos požymius. Be to, atskleidžiant kaltininko subjektyviąją pusę svarbūs ir kaltininko tikslai bei motyvai. Taigi, išvada dėl kaltinamosios V. A. tiesioginės tyčios darytina įvertinus objektyviuosius kaltinamosios V. A. padarytos nusikalstamos veikos požymius, taip pat atsižvelgus į jos veikos tikslus. Pažymėtina, kad fizinis skausmas buvo sukeltas mažamečiui tuoj po to, kai jis netinkamai elgėsi prie stalo, atėmus iš jo šakutę jis buvo nutemptas nuo stalo už rankos, siekiant jį paauklėti, atitinkamai ir sekantys kaltinamosios veiksmai (suėmimas už galvos, ausies, stūmimas ant lovos) panaudoti turint būtent tokį tikslą. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad normalaus protinio išsivystymo žmogus, turintis ilgametę pedagoginio darbo patirtį, kokia ir yra V. A., aiškiai suvokia, kad suėmimas mažamečio, fiziškai silpno vaiko už ausies, tempimas, jo stūmimas ant lovos, sukelia skausmą, todėl akivaizdu, kad kaltinamoji veikė turėdama tiesioginę tyčią sukelti fizinį skausmą mažamečiui.

Teismas konstatuoja, kad remiantis pirmiau aptartomis, teismo nustatytomis aplinkybėmis, įvertinus, kad nukentėjusysis A. P. yra mažametis, kaltinamosios V. A. padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Dėl V. A. skirtinos bausmės

Bylos nagrinėjimo metu įstatymų leidėjas keitė BK 140 straipsnį. Veikos padarymo metu atsakomybė už smurto veiksmus prieš mažametį numatyta BK 140 straipsnio 3 dalyje (2014 m. gruodžio 18 d. įstatymo redakcija), kurios sankcijoje buvo numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki dvejų metų. Tuo tarpu įstatymo leidėjas 2015 m. balandžio 23 d. įstatymu pakeitė BK 140 straipsnio 3 dalies sankciją, kurioje be laisvės atėmimo, numatė alternatyvias bausmes – baudą ir areštą. Toks įstatymas pagal BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas turi grįžtamąją galią, nes palengvina veiką padariusio asmens teisinę padėtį, suteikdamas galimybę teismui skirti nesusijusią su laisvės atėmimu bausmę, todėl V. A. taikytina pastaroji BK 140 straipsnio 3 dalies redakcija.

BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad vienas iš bausmės tikslų yra teisingumo principo įgyvendinimas. Teisinga yra bausmė, kuri atitinka padaryto nusikaltimo ir kaltininko pavojingumą. Pagal BK, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas bausmę V. A. vadovaujasi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių, 55 straipsnio nuostatomis. Pirmiausia teismas atsižvelgia į kaltinamosios V. A. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, stadiją (padarytas tyčinis (tiesiogine tyčia) nesunkus smurtinio pobūdžio baigtas nusikaltimas prieš jai patikėtą prižiūrėti darželio auklėtinį – mažametį vaiką. Veika padaryta vaikų darželyje, kur vaikai paliekami pasitikint, kad bus užtikrintas jų saugumas ir tinkama įstatymams neprieštaraujanti priežiūra. Vis tik byloje nėra neginčijamų duomenų, kad vaiko psichikai būtent dėl kaltinamosios padarytos veikos kilo itin dideli ir neatitaisomi padariniai). Teismas įvertina ir kaltinamosios tikslą: veiką ji padarė siekdama netinkamomis priemonėmis – fizine bausme paauklėti mažametį, norėdama, kad šis netrukdytų pietauti kitiems vaikams. Kaltinamosios V. A. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be pirmiau aptartų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių, teismas taip pat atsižvelgia ir kaltinamosios V. A. asmenybę apibūdinančius duomenis – ištekėjusi, aukštojo išsilavinimo, dirbanti vaikų lopšelyje-darželyje (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotoja ugdymui, anksčiau neteista, bausta administracine tvarka, tačiau nuobaudos negaliojančios ir mažareikšmės (T. 2, b. l. 13-14), Vilniaus priklausomybės ligų centre neregistruota (T. 2, b. l. 19), VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre negydyta (T. 2, b. l. 18, 20).

Teismas, įvertinęs pirmiau išdėstytų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad V. A. iš esmės nėra pavojinga visuomenei. Jos padaryta nusikalstama veika greičiau atsitiktinio pobūdžio, paskatinta siekio suvaldyti, jos suvokimu, netinkamai besielgiantį mažametį, kad šis netrukdytų kitiems vaikams, tačiau pasirinktas netinkamas, normalaus, visuomenei priimtino vaiko aklėjimo ribas peržengiantis, būdas. Esant tokioms aplinkybėms teismas sprendžia, kad V. A. skirtina BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta švelniausia bausmės rūšis – bauda, kurios dydis nustatytinas artimas minimaliam. Teismo vertinimu, būtent tokios rūšies ir dydžio bausmė šiuo atveju bus pakankama BK 41 straipsnyje numatytai bausmės paskirčiai pasiekti.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus naikintina (T. 2, b. l. 8-10).

Dėl turtinės ir neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidų

Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės bei mažamečio atstovės pagal įstatymą V. P. atstovė advokatė A. Aganauskienė pareiškė civilinį ieškinį dėl 285 Eur turtinės ir abiejų nukentėjusiųjų A. P. bei V. P. patirtos 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 23-44).

Civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies.

Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už pastarųjų veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Tokiu atveju civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalimi ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje įtvirtintas taisykles (BPK 109–117 straipsniai). Civilinio ieškinio pagrįstumas ir dydis kartu su kitomis bylos aplinkybėmis įrodinėjamas pagal BPK taisykles, o tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Nagrinėjamu atveju byloje nustačius, kad kaltinamosios V. A. nusikalstamais veiksmais mažamečiui nukentėjusiajam A. P. buvo sukeltas fizinis skausmas, tai padaryta besilaukiančios jo motinos V. P. akivaizdoje, todėl būtent kaltinamoji turi atlyginti nukentėjusiesiems nusikalstama veika padarytą turtinę bei neturtinę žalą.

Dėl turtinės žalos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). BPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Pateiktame ieškinyje ieškovės V. P. atstovė nurodo, jog ieškovės patirtą turtinę žalą sudaro išlaidos už 4 apsilankymus Žirmūnų psichikos centre, už kuriuos ji sumokėjo 115 Eur, taip pat vaiko vežimo pas privačius gydytojus išlaidos, kurios sudaro apie 170 Eur. Teismas pažymi, kad byloje yra duomenys apie tai, kad nukentėjusioji V. P. su mažamečiu A. P. lankėsi Žirmūnų psichikos sveikatos centre, tačiau su ieškiniu nepateikti jokie įrodymai (kvitai, kasos pajamų orderiai ar kt.), kad šios konsultacijos buvo mokamos ir buvo apmokėtos. Apklausiama teisme nukentėjusioji V. P. nurodė, kad kreipėsi į psichologus Šeškinės poliklinikoje, paskui pas psichiatrą Žirmūnuose, tačiau nenurodė, kad šiems medikams mokėjo pinigus, tvirtindama tik tai, kad mokėjo po 20-25 Eur privačiai psichologei G. G.-K. Bylos nagrinėjimas užtruko net kelis posėdžius, tačiau jokių apmokėjimą patvirtinančių įrodymų nukentėjusioji ir jos atstovė nepateikė ir teisme. Šiame kontekste teismas pažymi, kad nukentėjusioji nurodė tik tai, kad už kiekvieną konsultaciją pas psichologę G. G.-K. ji mokėjo po 20-25 Eur. Tačiau byloje nėra jokio mokėjimą patvirtinančio įrodymo, išskyrus pačios nukentėjusiosios parodymus. Iš byloje esančio pažymos matyti, kad pas minėtą psichologę ji lankėsi 14 kartų (T. 1, b. l. 44), tačiau jos įvardintas sumas padauginus iš konsultacijų skaičiaus gauta suma neatitinka nei jos prašomus priteisti 115 Eur, nei 170 Eur. Iš nukentėjusiosios V. P. teisme duotų paaiškinimų galima spręsti, kad ji 170 Eur sumą greičiau prašo priteisti už degalus, t. y. vykimą pas gydytojus, psichologus, iki kurių atstumas nuo jos namų yra 13-15 km. Taip išeina, kad ji į 14 konsultacijų ir atgal vyko apytiksliai nuo 364 iki 420 km. Visgi pastebėtina, kad nei ieškinyje, nei byloje nenurodyta, kokia transporto priemone ji vyko į konsultacijas, nėra kuro pirkimo kvitų, duomenų apie transporto priemonės kuro sąnaudas, kuro rūšį, kuro kainą ir kt. Teismas pagal pateiktus įrodymus neturi jokių galimybių neabejotinai nustatyti, kokią sumą nukentėjusioji išleido kurui vykdama pas medikus, kadangi nėra objektyvių duomenų ir įrodymų apie jos nurodytą galimai nuvažiuotą kilometražą. Esant pirmiau aptartoms aplinkybėms, teismas neturi galimybių tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio, tam būtini papildoma medžiaga ir duomenys, kurių ieškovė nepateikė. Vis tik byloje yra duomenų, jog nukentėjusioji išties galėjo patirti išlaidas, susijusias su vykimu pas psichologus į gydymo įstaigas, su gydymo paslaugų teikimu vaikui, todėl teismas pripažįsta nukentėjusiajai V. P. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoda nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Dėl neturtinės žalos. Ieškinyje taip pat nurodoma, kad ieškovės ir jos sūnaus neturtinė žala pasireiškė fizinio ir dvasinio pobūdžio pasekmėmis, kurios sukėlė fizines kančias ir emocinius išgyvenimus, besitęsiančius iki šiol. Tai – ieškovei ir jos sūnui neigiamas psichologinis poveikis, kuris pažeidžia šių asmenų teises. Vaikas patyrė fizinį skausmą, labai didelį psichinį sukrėtimą, kurio pasekmės yra sunkios, su išliekančiais reiškiniais, kadangi nusikalstami veiksmai sąlygojo labiausiai pažeidžiamo subjekto – vaiko sveikatos pablogėjimą. Vaikas dėl patirto smurto jaučia psichologinę bei emocinę įtampą, kuri pasireiškia padidintu nerimu, bejėgiškumo požymiais, jaučiai neramus, prislėgtas, konsultacijos pas gydytoją metu dažnai prašėsi į tualetą. Vaikas ypatingai skaudžiai išgyveno įvykį, kuomet prieš jį teisiamoji naudojo ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą. Nusikalstami teisiamosios veiksmai sąlygojo stiprų dvasinį civilinės ieškovės ir jos vaiko sukrėtimą ir nulėmė skaudžių ir ilgalaikių neturtinio pobūdžio padarinių atsiradimą su išliekančiais padariniais.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Atlyginant neturtinę žalą, šis principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtus dvasinius, fizinius išgyvenimus bei praradimus (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-371/2003, 2K-68/2014 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymas pakenkimo sveikatai bylose yra specifinis tuo, kad teismas, atsižvelgdamas į bendruosius CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, turi atsižvelgti ir į specifinius kriterijus: pakenkimo sveikatai laipsnį ir pobūdį; sveikatos sutrikdymo trukmę; netekto darbingumo laipsnį; ligos progresavimo tikimybę; prognozes; atsiradusius sveikatos sutrikdymo turtinius ir neturtinius padarinius; galinčius ateityje atsirasti įvairius nukentėjusiojo asmens gyvenimo pokyčius (profesinėje, visuomeninėje, asmeninėje ir kt. srityse); kitas aplinkybes, turinčias įtakos fizinių ir dvasinių išgyvenimų mastui, stiprumui, reikšmingas, nustatant jų piniginį–kompensacinį ekvivalentą. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad svarbu išlaikyti pažeisto asmens intereso, jam padarytos neturtinės žalos ir teisingos kompensacijos už šį pažeidimą pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centras, byla Nr. 3K-3-170/2010; 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos v. Sveikatos apsaugos ministerija, byla Nr. 3K-3-236/2010).

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad nepaisant to, jog ieškiniu prašoma priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą tik nukentėjusiajai V. P., tačiau iš ieškinio turinio matyti, jog ieškinys pareikštas tiek dėl nukentėjusiosios V. P., tiek dėl mažamečio nukentėjusiojo A. P. patirtos neturinės žalos. Įvertinus tai, kad nukentėjusioji V. P. yra mažamečio atstovė pagal įstatymą, teismas sprendžia, kad yra pagrindas vertinti prašomą priteisti sumą kaip abiejų nukentėjusiųjų patirtą neturtinę žalą ir spręsti dėl šios sumos priteisimo mažamečio nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą. Išties, iš ieškinio matyti, kad jis surašytas ydingai, nes jame nėra individualizuota, kokią neturtinės žalos atlyginimo dalį prašoma priteisti mažamečiui, o kokią jo motinai. Visgi, atsižvelgdamas į neturtinės žalos atlyginimo esmę, teismų praktikoje suformuotą nuostatą, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, teismas sprendžia, kad nukentėjusiosios atstovės pareikšto reikalavimo ribos netrukdo teismui nustatyti kiekvienam iš nukentėjusiųjų priteistinos sumos dydį.

Nustatant nukentėjusiesiems A. P. ir V. P. priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgtina į eilę bendrųjų šiam dydžiui nustatyti reikšmingų aplinkybių, kartu ir į specifines, konkrečiai šiai situacijai reikšmingas aplinkybes.

Pirmiausia teismas atsižvelgia į tai, kad žala padaryta mažamečiui tyčiniu nusikaltimu, taip pat į kilusias pasekmes – mažametis nukentėjusysis A. P. dėl nusikaltimo patyrė fizinį skausmą, tačiau jokių reikšmingų fizinių pakitimų pas jį neaptikta. Byloje yra duomenys, kad mažametis po įvykio praėjus keliems mėnesiams vis dar prisimena nemalonius patyrimus darželyje (T. 1, b. l. 41), tačiau jo būklė nėra vertinama kaip išskirtinai bloga (T. 1, b. l. 36-42, 60-62). Iš vaiko psichologinės būsenos įvertinimo matyti, kad tiek, kiek tai susiję su darželio auklėtoja V. A., išryškėja vaiko nesaugumo būsena, baimė (T. 1, b. l. 43). Tokias aplinkybes teisme patvirtino ir specialistė G. G.-K., visgi ji negalėjo tvirtinti, kad tai iš esmės pakeitė vaiko psichologiją, teigė, kad vaikas judrus, jo nerimas galėjo išryškėti per laiką, ne dėl konkretaus įvykio, o dėl jų visumos (namuose, darželyje, kitur). Iš VLGN (duomenys neskelbtini) pateiktos psichologinės išvados matyti, kad su iš mažamečio A. P. piešinių atsispindi su vaikų darželiu susiję trauminiai įvykiai, tačiau psichologas nurodo, kad jo jautrumas susijęs ne tik su išgyvenimais darželyje, bet ir su sesers gimimu (T. 2, b. l. 176-177). Tiek psichologė G. G.-K., tiek psichologė D. P.-B. apklausiamos teisme parodė, kad A. P. jautrumas yra ir įgimta ir įgyta savybė, jos negalėjo tvirtinti, kad tokia vaiko būsena tiesiogiai susijusi su įvykiais darželyje ir būtent su V. A. nusikalstamais veiksmais. Pažymėtina, kad mažametis išties patyrė nepatogumų ir nemalonių patyrimų, t. y. turėjo lankytis ir bendrauti su svetimais suaugusiais asmenimis – medikais, psichologais, turėjo pakartotinai prisiminti nemalonius įvykius, jautėsi neramus, prislėgtas, konsultacijos metu dažnai prašėsi į tualetą, šie apsilankymai ir jausmai susiję ir su kaltinamosios nusikalstama veika. Visgi duomenų, kad šiuo metu mažametis vis dar prisimena įvykį, kad padariniai išliko, byloje nepateikta. Pirmiau aptartos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad A. P. dėl kaltinamosios V. A. panaudoto smurto išties patyrė neturtinę žalą, tačiau nėra pagrindo išvadai, kad ši veika sukėlė nukentėjusiajam išskirtinai didelių psichologinių pokyčių, kurie leistų itin reikšmingai nukrypti nuo teismų praktikoje už analogiškų veikų padarymą priteisiamų neturtinės žalos dydžių.

Svarstydamas dėl nukentėjusiajai V. P. priteistinos neturtinės žalos dydžio teismas sprendžia, kad tai, jog prieš jos mažametį vaiką buvo smurtaujama jos akivaizdoje, ji tuo metu laukėsi, sudaro pagrindą spręsti, kad ji patyrė neigiamus išgyvenimus. Tai patvirtina ir D. K. bei G. R. parodymai apie tai, jog nukentėjusioji tuoj po įvykio apsiverkė, prašė D. K. atnešti vandens. Pažymėtina, kad ir po veikos nukentėjusioji turėjo rūpintis vaiko psichologine būsena, vežti jį pas medikus, psichologus, nors pati susilaukė kūdikio ir turėjo su tuo susijusių pareigų. Vis gi byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių ieškinio teiginius apie nukentėjusiosios V. P. patirtus fizinius padarinius.

Teismas, siekdamas išlaikyti pusiausvyrą tarp nukentėjusiųjų asmenų teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir žalą padariusio asmens teisėtų interesų, atsižvelgia ir į kaltinamosios turtinę padėtį bei jos galimybes dirbti. V. A. šiuo metu dirba, gauna apie 600 Eur atlyginimą, taigi jos pajamos nėra itin mažos. Ji ištekėjusi, neturi mažamečių išlaikytinių, išskyrus tai, kad teigia prižiūrinti senyvo amžiaus motiną.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmiau išdėstytų, neturtinės žalos piniginės išraiškos dydžiui nustatyti reikšmingų aplinkybių pagrindu, mažamečiui nukentėjusiajam A. P. atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatytinas – trys šimtai penkiasdešimt eurų (350 Eur), o nukentėjusiajai V. P. atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatytinas vienas šimtas penkiasdešimt eurų (150 Eur). Teismo vertinimu būtent tokios sumos neturtinei žalai atlyginti labiausiai atitiks ne tik pirmiau aptartas šiam dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes, bet ir sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad toks neturtinės žalos dydis atitinka ir teismų praktiką bylose dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-494-677/2015, 2K-220-677/2015, 2K–581/2014, 2K-382/2011, 2K-290/2011 ir kt.), kuriose nukentėjusiesiems buvo priteista atitinkamai 700 Lt (202,73 Eur), 1200 Lt (347,54 Eur), 1000 Lt (289,62 Eur), 7000 Lt (2027,34 Eur), 2000 Lt (579,24 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Dėl proceso išlaidų. Nukentėjusiosios atstovė prašo iš kaltinamosios priteisti 500 eurų proceso išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei pateikia teisinių paslaugų sutartį su advokate A. Aganauskiene, pinigų priėmimo kvitą minėtai sumai (T. 3, b. l. 117). Pateiktame prašyme nurodoma, kad atstovaujant nukentėjusiąją šioje baudžiamojoje byloje jai buvo suteiktos šios teisinės paslaugos: procesinių dokumentų rengimas – 100 Eur, susipažinimas su byla ir teisinės konsultacijos – 150 Eur, atstovavimas I-os instancijos teisme – 250 Eur.

Nukentėjusiosios atstovės prašymas dėl proceso išlaidų tenkinamas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-605/2011). Nagrinėjamu atveju teismas nustatydamas iš kaltinamosios V. A. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei priteistiną sumą advokato paslaugoms apmokėti atsižvelgia į kaltinamosios turtinę padėtį, advokato dalyvavimo procese apimtį, vadovaujasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, taip pat BPK 106 straipsnio nuostatomis ir tam tikra apimtimi atsižvelgia į Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 69 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. 396 redakcija) advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių nuostatų reikalavimus (2014 m. gruodžio 3 d. redakcija).

Pirmiausia teismas spręsdamas dėl proceso išlaidų dydžio pažymi, kad kaltinamosios turtinė padėtis nėra bloga, ji šiuo metu dirba, yra ištekėjusi, pačios teigimu gauna apie 600 Eur atlyginimą, rūpinasi senyvo amžiaus motina, išlaikomų vaikų neturi. Antra atsižvelgiama ir į advokatės A. Aganauskienės dalyvavimo apimtį nagrinėjamoje byloje. Nukentėjusiosios ir ieškovės V. P. atstovė advokatė A. Aganauskienė parengė šiuos procesinius dokumentus: civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, 6 lapai (t. 1, b. l. 23-28); prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 1 lapas bei priedas (1 lapas) (t. 3, b. l. 116, 117). Apklausos ir posėdžiai, kuriose ji dalyvavo: mažamečio nukentėjusiojo A. P. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kuri vyko 2015 m. gegužės 14 d., laikotarpiu nuo 13.00 iki 13.50 val. (t. 1, b. l. 72, 74-77); 2016 m. gegužės 10 d. teisiamajame posėdyje, laikotarpiu nuo 10.01 iki 12.11 val. (t. 3, b. l. 96-106); 2016 m. birželio 2 d. teisiamajame posėdyje, laikotarpiu nuo 10.01 iki 11.21 val. (t. 3, b. l. 118-126); 2016 m. birželio 14 d. teisiamajame posėdyje, laikotarpiu nuo 10.01 iki 11.46 val. bei nuo 13.06 iki 15.35 val. (t. 3, b. l. 135-156); 2016 m. birželio 28 d. teisiamajame posėdyje, laikotarpiu nuo 9.35 iki 11.21 val. (t. 3, b. l. 161-170); 2016 m. rugsėjo 5 d. teisiamajame posėdyje, laikotarpiu nuo 15.01 iki 16.24 val. Tokia advokatės dalyvavimo apimtis bylos nagrinėjime, kartu įvertinus kaltinamosios turtinę padėtį, tai, kad bylos nagrinėjimas užtruko bei atsižvelgiant į Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 69 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. 396 redakcija) advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių nuostatų reikalavimus, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais teismas sprendžia, kad iš kaltinamosios nukentėjusiajai V. P. prašoma priteisti 500 Eur dydžio suma advokato pagalbai apmokėti yra pagrįsta, adekvati ir nėra akivaizdžiai per didelė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi, 308 straipsniu, 313 straipsniu,

nusprendžia:

V. A. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, ir skirti jai 20 MGL (753,2 Eur) dydžio baudą.

Priteisti iš V. A. mažamečiam nukentėjusiajam A. P. tris šimtus penkiasdešimt eurų (350 Eur) neturtinei žalai atlyginti, šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant jo motiną V. P.

Priteisti iš V. A. nukentėjusiajai V. P. vieną šimtą penkiasdešimt eurų (150 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš V. A. nukentėjusiajai V. P. penkis šimtus eurų (500 Eur) bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Pripažinti nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. P. teisę į ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Išaiškinti V. A., kad:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 23 straipsniu, baudos bausmė savanoriškai įvykdoma per du mėnesius po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo sumokant ją į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą (pasirinktinai: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“; LT74 4010 0510 0132 4763 AB DNB bankas; Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 Nordea Bank AB Lietuvos skyrius; LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB bankas ir kt.), nurodant įmokos kodą 6801.Sumokėjęs baudą nuteistasis nuosprendį priėmusio teismo raštinės tarnautojui pateikia tai patvirtinančius dokumentus.Laiku nesumokėjus paskirtos baudos, ši bausmė vykdoma priverstinai. Baudos bausmę priverstinai vykdo antstolis, kurio veiklos teritorijoje yra nuteistojo gyvenamoji, darbo ar turto buvimo arba kitos bausmės atlikimo vieta. Priverstinio įvykdymo atveju antstolio išieškoma suma gali būti didesnė dėl antstolio apskaičiuojamų išlaidų vykdymo procese.Jeigu nuteistasis neturi lėšų baudai sumokėti, antstolio teikimu ir nuteistojo sutikimu teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsniu, baudą gali pakeisti viešaisiais darbais.Jeigu nuteistasis vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti priverstinai, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsniu, antstolio teikimu baudą gali pakeisti areštu.

Teisėjas Marijus Kursevičius