Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

2017-04-07 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-67-487/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2016-10-05Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNuosprendis · 2017-04-07Vilniaus apygardos teismas
  3. KasacijaNutartis · 2017-12-19Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2017-04-07
Bylos Nr.
1A-67-487/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-14819-2015-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jolanta Čepukėnienė (pirm.), Alenas Piesliakas, Gintaras Dzedulionis
Nuteistasis
V. A.
Civilinis ieškovas
V. P.
Nukentėjusysis
A. P., V. P.
Advokatai
Agata Aganauskienė, Audrius Juozapavičius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-68-487/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14819-2015-4Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.5.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės), Gintaro Dzedulionio, Aleno Piesliako,

sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei, Teresai Darulienei (skelbiant nuosprendį),dalyvaujant prokurorei Alai Petrenko,nuteistajai V. A.,nuteistosios gynėjui advokatui Audriui Juozapavičiui,nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. P.,jos atstovei advokatei Agatai Aganauskienei,vertėjai Ingridai Petrulienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. A. gynėjo advokato Audriaus Juozapavičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nusprendžio, kuriuo V. A. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį, ir jai skirta 20 MGL (753,2 Eur) dydžio bauda.

Šiuo nuosprendžiu iš V. A. mažamečiam nukentėjusiajam A. P. priteista 350 eurų neturtinei žalai atlyginti, šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant jo motiną V. P..

Iš V. A. nukentėjusiajai V. P. priteista 150 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Iš V. A. nukentėjusiajai V. P. priteista 500 eurų bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. P. pripažinta teisė į ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1.V. A. nuteista už tai, kad ji 2015 m. sausio 15 d., apie 12.30 val., vaikų lopšelyje-darželyje (duomenys neskelbtini), priešmokyklinėje grupėje (duomenys neskelbtini), griebė A. P., gimusiam 2008 m. kovo 26 d., už kairės rankos riešo ir nutempė jį prie lovos, griebė pastarąjį ranka už galvos bei tyčia tampė už ausies bei pastūmė jį ant lovos, taip sukėlė mažamečiui fizinį skausmą ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistosios V. A. gynėjas advokatas Audrius Juozapavičius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: V. A. išteisinti jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

3. Apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas neišsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, pažeidė gynybos teises, rungimosi principą, V. A. teisę į sąžiningą procesą; įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies taisyklių, nes jis nesiremia išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; pasiremta dalimi įrodymų, kurie neatitinka leistinumo reikalavimų. Šie pažeidimai lėmė tiek procesine, tiek materialia prasme neteisingo nuosprendžio priėmimą.

4. Pasak apelianto, V. A. nuo pat proceso pradžios nuosekliai parodė, jog sėdėdamas prie pietų stalo mažametis A. P. mojavo šakute priešais šalia sėdėjusios grupiokės P. veidą; išsigandusi, kad tokiu būdu mažametis A. P. gali sužaloti P. ir susižaloti pats, ji priėjo prie mažamečio A. P. ir paprašė atiduoti šakutę; pastarasis atsisakė, pradėjo audrintis, atsistojo, padarė vieną žingsnį atgal ir atsirėmęs koja į lovą, atsisėdo ant lovos, nepaleisdamas šakutės iš rankos; paėmusi mažametį A. P. už rankos, priverstinai paėmė iš jo šakutę, siekdama apsaugoti tiek mažametį A. P., tiek kitus vaikus nuo su(si)žalojimo. Šiuo atveju V. A. panaudojo fizinę jėgą (suėmė mažamečiui A. P. už rankos, ištraukė iš jos šakutę), tačiau ne tam, kad sukeltų fizinį skausmą mažamečiui, o tam, kad atimtų iš jo daiktą, galintį sužaloti jį ir kitus vaikus (šakutę). Jeigu šiais veiksmais V. A. būtų sukėlusi kokį nors fizinį skausmą mažamečiui A. P., šioje V. A. veikoje nėra nusikaltimo, nustatyto BK 140 straipsnyje (nei jokiame kitame BK straipsnyje), nes nėra kaltės (tyčios): V. A. savo veiksmas nesiekė sukelti fizinio skausmo mažamečiui A. P., jos veiksmai ir tyčia buvo nukreipta į pavojaus neutralizavimą ir vaikų apsaugą nuo su(si)žalojimo; panaudota fizinė jėga (veiksmai) buvo proporcingi siekiamam tikslui - panaudoti tik tiek, kiek buvo reikalingi neutralizuoti pavojų ir apsaugoti vaikus nuo su(si)žalojimo. Šiuos savo parodymus V. A. patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu - nurodė, kur sėdėjo A. P. ir P., ant kurios lovos atsisėdo A. P., kur iš A. P. atėmė šakutę. V. A. parodymus patvirtino teisme apklausta vienintelė šio įvykio liudytoja D. K. - jos nuoseklūs ir neprieštaringi parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių visiškai atitinka V. A. parodymus. V. A. ir liudytojos D. K. parodymus taip pat patvirtina liudytojų I. J. ir V. U. parodymai.

5. Apelianto nuomone, teismo išvada, kad kaltinamosios V. A. ir liudytojos D. K. parodymai nėra nuoseklūs, jie prieštarauja vieni kitiems dėl esminių veikos aplinkybių, yra nepagrįsta. Teismas be pagrindo konstatavo šių asmenų parodymų nepatikimumą ir jais nesivadovavo. Teismo vertinimu, dvi faktinės aplinkybės (kuria ranka V. A. paėmė už A. P. rankos ir šakutės atėmimo momentas) „esminės veikos aplinkybės“ (nuosprendžio 19 psl.). Tačiau, kodėl šias aplinkybes teismas laiko esminėmis veikos aplinkybėmis, neaišku. Paprastai esminėmis veikos aplinkybėmis laikomos tos, kurios yra nurodytos kaltinime ir sudaro (faktinį) pagrindą kvalifikuoti veiką pagal vieną ar kitą BK straipsnį (jo dalį). Šios gi aplinkybės (kairė ar dešinė ranka, šakutės atėmimo momentas) nėra nurodytos kaltinime ir jos neturėjo reikšmės kvalifikuojant veiką pagal BK 140 straispnio 3 dalį. V. A. ir liudytojos D. K. parodymai yra nuoseklūs, dėl esminių veikos aplinkybių (turinčių reikšmės veikos kvalifikavimui) yra neprieštaringi, todėl jie patikimi ir jais gali (turi) būti grindžiamas teismo nuosprendis.

6. Apeliantas nesutinka su teismo vertinimu, kad liudytojos D. K. parodymai nepatikimi ir dėl to, kad ji nenori susikomplikuoti savo darbo situacijos. Toks teismo vertinimas faktiškai reiškia, kad liudytojos D. K. parodymai yra neatitinkantys tikrovės (melagingi). Tačiau šią savo poziciją teismas grindžia prielaidomis - teismas nenurodė jokių duomenų, kad liudytoja D. K. duotų tikrovės neatitinkančius parodymus. Teismo pozicija, kad liudytojos D. K., V. U., I. J., kurių parodymai atitinka V. A. parodymus, yra „blogos“ liudytojos, nes jos suinteresuotos darbinių santykių išsaugojimu, darželio reputacija ir pan., o visi kiti liudytojai (G. R., M. A. ir kt.), kurie yra nukentėjusiųjų pusėje, yra „geri“, nes neva neturi pagrindo apkalbėti V. A., yra iš esmės ydingas. Pasak apelianto, teismo išvada, kad nukentėjusiosios V. P. ir mažamečio A. P. parodymai nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaringi, dėl to patikimi ir gali lemti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą, yra nepagrįsta. Pažymėjo, kad nukentėjusioji V. P. ir mažametis A. P. nurodo iš esmės kitokį įvykio (veikos) padarymo mechanizmą ir kitokią veiksmų seką. Pagal V. P. parodymus, V. A. griebė A. P. už rankos riešo, nutempė prie lovos, griebė ranka už galvos ir pastūmė ant lovos. Pagal mažamečio A. P. parodymus, V. A. griebė jį už rankos riešo, pastūmė ant lovos ir tampė už ausies. Taigi, V. P. parodymai nepatvirtina, kad V. A. tampė už ausies mažamečiui A. P.; pastarojo parodymai nepatvirtina, kad V. A. nutempė jį prie lovos ir griebė ranka už galvos. V. P. ir mažamečio A. P. parodymai sutampa tik dėl griebimo už riešo ir pastūmimo (nuvertimo) ant lovos. Toks kaltinimo liudytojų parodymų prieštaringumas savaime rodo kaltinimo nepagrįstumą ir reiškia tai, kad nutempimo prie lovos, griebimo ranka už galvos ir tampymo už ausies veiksmų nagrinėjimu atveju nebuvo - šios faktinės aplinkybės laikytinos aiškiai neįrodytomis. Dėl griebimo už rankos riešo ir pastūmimo ant lovos pažymėtina, kad V. A. nuo pat proceso pradžios nuosekliai pripažino tą faktinę aplinkybę, kad ji paėmė (sugriebė) mažametį A. P. už rankos (siekdama atimti šakutę). Tuo tarpu dėl pastūmimo ant lovos pažymėtina, kad mažametis A. P. neparodė, jog V. A. nuvertė jį ant lovos sugriebdama jam už galvos (prieštaravimas V. P. parodymams), taip pat neparodė, kad jį pakėlė už rankos ir tempė prie kitos, už ne mažiau dviejų metrų esančios lovos (prieštaravimas V. P. parodymams). Todėl mažametis A. P. klysta teigdamas, kad V. A. jį nuvertė ant lovos - nenorėdamas atiduoti šakutės (priešindamasis V. A.) jis atsistojo ir suklupęs pats atsisėdo (nuvirto) ant už jo čia pat buvusios lovos. Šių prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų parodymų dėl esminių (kvalifikavimui reikšmingų) veikos aplinkybių teismas neįvertino, deklaratyviai nurodydamas, kad dėl patirto streso, susijaudinimo, nemalonių pojūčių ir pan., nukentėjusieji „negali identiškai atpasakoti visų įvykio aplinkybių. Visgi jų parodymai vieni kitus papildo ir iš esmės neprieštarauja vieni kitiems, kadangi nukentėjusioji stovėdama tolimesniu atstumu galėjo ir aiškiai nesuvokti, ar vaikas tampomas už ausies ar tik stumiamas suėmus už galvos“. Toks teismo vertinimas neturi faktinio pagrindo - jis neatitinka V. P. ir mažamečio A. P. parodymų. Nuosprendyje konstatuota faktinė aplinkybė, kad mažametis A. P. turėjo šakutę ir V. A. ją iš jo atėmė. Tačiau V. P. parodė, kad jokios šakutės nebuvo. Teismo vertinimu, V. P. nematė šakutės, nes įvykį matė tik po to. Tačiau toks vertinimas neatitinka pačios V. P. parodymų ir kitų bylos įrodymų: 1) V. P. parodė ne tik tai, kad mažametis A. P. neturėjo šakutės, bet ir tai, kad jokios šakutės apskritai tuo metu ant vaikų stalų nebuvo - buvo tik šaukštai; taigi V. P. patvirtino aiškiai mačiusi įrankius, tačiau šakučių nebuvo, nors ši faktinė aplinkybė egzistavo; 2) byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. A. būtų du kartus griebusi A. P. už rankos (vieną kartą, kad atimtų šakutę; kitą - kad jį nutemptų prie lovos); priešingai, visų liudytojų, įskaitant pačios V. P., parodymai patvirtina, kad buvo tik vienas sugriebimas už rankos; todėl, jeigu V. P., kaip ji teigia, matė visą įvykį, įskaitant mažamečio A. P. pagriebimą už rankos (t. y. ir šio veiksmo pradžią), ji turėjo matyti ir šakutę. Teismo vertinimas, kad V. P. ir mažamečio A. P. parodymai yra neprieštaringi, vienas kitą papildo, yra neparemtas detalia šių asmenų parodymų analize ir nepagrįstas. Šių asmenų parodymai yra iš esmės prieštaringi dėl aplinkybių, kurios turi lemiamos reikšmės veikos kvalifikavimui, todėl negali nulemti V. A. nuteisimo.

7. Apelianto teigimu, teismas vadovavosi priešingu, baudžiamojo proceso teisei svetimu principu - visas abejones ir prieštaravimus, kurių nepašalino bylos nagrinėjimo metu, aiškino nukentėjusiųjų naudai. Tokiu būdu teismas neteisėtai perkėlė įrodinėjimo naštą kaltinamajai V. A. ir pažeidė jos nekaltumo prezumpciją.

8. Skunde nurodė, kad teismas teisingai nurodė, jog atliekant mažamečio A. P. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas, kadangi kaltinamajai ir jos gynėjui nebuvo suteikta teisė dalyvauti apklausoje ir užduoti klausimus, nors procesas buvo nukreiptas prieš V. A. ir nebuvo jokio pagrindo nereikšti įtarimų prieš mažamečio A. P. apklausą, tokiu būdu sudarant galimybę dalyvauti jo apklausoje. Tačiau nesutinka su teismo galutine išvada, kad šis pažeidimas nėra esminis, pernelyg suvaržęs kaltinamojo teisę į gynybą ir trukdančiu teismui priimti teisingą sprendimą. Mažamečio A. P. parodymai turėjo lemiamą įrodomąją reikšmę nuosprendžio priėmimui (tik pagal jo parodymus teismas nustatė, kad buvo ausies tampymas, kuris vienintelis sukėlė mažamečiui fizinį skausmą). Tačiau, nepaisant apklausos protokolo perskaitymo ar apklausos garso ir vaizdo peržiūrėjimo, kodėl teismas tiki mažamečio A. P. parodymais ir teikia jiems lemiamą reikšmę, šiuo atveju V. A. gynybos teisės (apklausti kaltinimo liudytoją) pažeidimas nebuvo tinkamai kompensuotas procesinėmis garantijomis.

9. Apelianto teigimu, mažamečio A. P. apklausa nuo pat pradžių kryptingai buvo vedama tik apie darželį, visiškai nesiaiškinant santykių šeimoje, joje susiklosčiusių elgesio modelių. Dėl šios priežasties negalima susidaryti pilno vaizdo, kokią įtaką vaikui turi mama, tėvas, taikomos ar ne fizinės bausmės namuose, bijo vaikas tėvų ar ne. Apklausos teisme metu V. P. pripažino, kad mažametį A. P. šeimoje yra baudę fizinėmis bausmėmis. Tai, kad už neklausymą mažametis A. P. šeimoje buvo baudžiamas fizinėmis bausmėmis, parodė ir kaip psichologe apklausta G. G. - Klimienė. Mažamečio A. P. apklausos metu neuždavus klausimų apie kitas (ne darželio) aplinkas (ypač šeimą), santykius su artimaisiais (ypač tėvais) ir pan., buvo atimta galimybė išsiaiškinti, kodėl mažametis A. P. vienaip ar kitaip vertina su fiziniu smurtu susijusias aplinkybes, kokią įtaką jo parodymams turi motina. Apelianto vertinimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šiuo atveju apklausiant mažametį A. P. ir vadovaujantis jo parodymais nebuvo pažeistos gynybos teisės ir V. A. teisė į sąžiningą procesą.

10. Pasak apelianto, V. P. parodymus dėl smurto prie mažametį A. P. paneigia objektyvios aplinkybės. Po neva įvykdyto smurtavimo, V. P. pasakė sūnui, kad jis baigtų valgyti, ką jis ir padarė. Tokia pozicija yra negyvenimiška ir sunkiai suvokiama. Kad ir kokia nemaloni, stresinė ar pan. būtų situacija, pagrįsta manyti, kad motina nepaliktų vaiko nusikaltimo vietoje kartu su smurtavusiu asmeniu. Po įvykio V. P. ir toliau vedė mažametį A. P. į darželį kaip ir iki tol. V. P. nesikreipė į medikus dėl A. P. sveikatos būklės nei iš karto po įvykio, nei vėliau, jokios fizinios smurto žymės nėra užfiksuotos. Apskritai V. P. niekur nesikreipė iki tol, kol M. A. ir O., vedamos neaiškių tikslų ir motyvų, sukurstė inicijuoti procesus prieš darželio administraciją. Nei iki šio įvykio, nei po jo jokių nusiskundimų dėl kokio nors netinkamo elgesio vaikų atžvilgiu darželyje nebuvo. Tai patvirtino visi teisme apklausti liudytojai. Apie V. A., turinčią daugiau negu 30 metų darbo stažo su vaikais, - byloje vien tik geri atsiliepimai.

11. Apelianto vertinimu, nukentėjusiosios V. P. ir mažamečio A. P. parodymai yra nenuoseklūs, dėl esminių bylos aplinkybių prieštaringi, neatitinkantys V. A. ir liudytojos D. K. parodymų, kitų byloje esančių parodymų, be to mažamečio A. P. parodymai neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų, todėl šių asmenų parodymai negali lemti bylos aplinkybių konstatavimo ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo.

12. Skunde nurodė, kad pagrįsdamas savo išvadas nuosprendyje teismas, be kita ko, rėmėsi ir teisme kaip psichologėmis apklaustų G. G. - Klimienės ir D. P. - Butkevičės surašytais psichologiniais vertinimais ir parodymais. Tačiau teismas šių asmenų parodymus vertino kaip įrodymus visiškai neatsižvelgdamas į šių duomenų gavimo aplinkybes. Pažymėjo, kad visus mažamečio A. P. psichologinius vertinimus užsakė V. P. privačiai konsultuodamasi su psichologines paslaugas teikiančiais asmenimis. Byloje nėra duomenų, pagal kokias taisykles atliktas vienas ar kitas psichologinis vertinimas, kokie metodai taikyti ir t. t. Nors teismas apklausė šiuos asmenis (G. G. – K. ir D. P. – B.) kaip specialistes, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie jų kvalifikaciją, gebėjimą (ir teisę) daryti psichologinius vertinimus ir pan. Toks veiksmas, kai pasitelkiamas privatus psichologas tam, kad aprašytų mažamečio parodymus, savo esme (turiniu) yra apklausa. Tačiau parodymai baudžiamajame procese yra gaunami (fiksuojami) pagal BPK nustatytas taisykles, kurios nenumato apklausos pas „privatų psichologą“. Todėl, apelianto nuomone, G. G. – K. ir D. P. – B. surašyti psichologiniai vertinimai ir parodymai, tiek, kiek jais remiamasi kaip ekspertinėmis žiniomis, neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų (BPK 20 straipsnio 1 dalis, 4 dalis) ir dėl to yra apskritai nevertintini. Be to, VLGN „Atsigręžk į namus“ psichologinės išvados, turi dokumentų klastojimo požymių. Byloje yra du forma ir turiniu skirtingi dokumentai.

13. Apelianto teigimu, teismas, vertindamas kaltinimo liudytojus, tiesiogiai nemačiusius įvykio, kaip patikimus, nepagrįstai kaip nepatikimus atmetė kaltinamajai palankių liudytojų I. J. ir V. U. parodymus. V. A. (taip pat liudytojos D. K.) parodymus iš esmės patvirtina liudytojų I. J. ir V. U. parodymai - juos vertinti kaip nepatikimus nėra pagrindo. Pažymėjo, kad šioje byloje tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo apklausinėjami tiek tie liudytojai, kuriais buvo siekiama sustiprinti V. P. ir mažamečio A. P. parodymus, tačiau tie asmenys, kurie galėjo duoti priešingus parodymus (kad kaltinime nurodytos veikos nebuvo) - nebuvo apklausti. Teismas be jokių argumentų, rodydamas savo nenuoseklumą (nes dėl analogiškų aplinkybių kaltinimo „netiesioginius“ liudytojus apklausė) ir palankumą kaltinimo pusei, atsisakė tenkinti prašymą apklausti liudytus A. R., M. A., M. L., A. K. ir kt. Tokia teismo pozicija vertintina kaip rungimosi principo (BPK 7 straipsnio) pažeidimas.

14. Teismo posėdžio metu nuteistoji V. A. ir jos gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

15. Prokurorė, nukentėjusioji ir civilinė ieškovė V. P. bei jos atstovė advokatė prašė nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

16. Apeliacinis skundas tenkinamas.

17. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

18. Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straispnio 1 dalies reikalavimus, t. y., jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

19. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Ko reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo.

20. Analogišką poziciją užima ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepakankamai įvertino visumą byloje ištirtais įodymais nustatytų faktinių aplinkybių ir, nustatęs prieštaringus duomenis, nesirėmė in dubio pro reo principu, įpareigojančiu objektyviai nepašalinamas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiančiu, esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012).

22. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. apkaltinamasis nuosprendis naikinamas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje esančių faktinių aplinkybių ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

23. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

24. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, turintis pareigą uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams ar keliama tokios žalos grėsmė, baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis įvardija tik tas veikas, kurios iš tikrųjų yra pavojingos, jomis daroma didelė žala. BK 11 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad nusikalstama veika turi ne tik formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą BK, bet ir būti pavojinga, vadinasi, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma vien formaliais pagrindais, dirbtinai kriminalizuojant smulkius buitinio, asmeninio ar auklėjamojo pobūdžio konfliktus.

25. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, arba kankindamas nukentėjusį asmenį. Taigi, minėta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Šia nusikalstama veika gali būti kėsinamasi į du objektus – kūno neliečiamumą ir sveikatą, o tais pačiais veiksmais galima sukelti alternatyvius padarinius: fizinį skausmą, nežymų sužalojimą, trumpalaikį susargdinimą. Dėl to, norint asmenį apkaltinti padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą, būtina nustatyti, kuriuos iš baudžiamajame įstatyme išvardytų alternatyvių padarinių kaltininkas sukėlė savo nusikalstamais veiksmais. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

26. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad V. A. nuteista už tai, kad ji griebė A. P., gimusiam 2008 m. kovo 26 d., už kairės rankos riešo ir nutempė jį prie lovos, griebė pastarąjį ranka už galvos bei tyčia tampė už ausies bei pastūmė jį ant lovos, taip sukėlė mažamečiui fizinį skausmą.

27. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, apeliacinį skundą, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, apklausiant liudytojus, sprendžia, kad byloje surinktų įrodymų visuma nustatytų faktinių duomenų nepakanka padaryti neginčijamą išvadą, jog V. A. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

28. Skundžiamame teismo nuosprendyje teismas, konstatuodamas V. A. kaltę dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, daugiausiai dėmesio skyrė keturių tiesiogiai įvykyje dalyvavusių ar jį stebėjusių asmenų, t. y. nuteistosios V. A., liudytojos D. K., mažamečio nukentėjusiojo A. P. ir jo motinos nukentėjusiosios V. P. parodymų analizei ir vertinimui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvykio faktines aplinkybes pagrįstai tirdamas pagal šių asmenų parodymus, juos vertino selektyviai – rėmėsi tarpusavyje nesutampančiais mažamečio nukentėjusiojo A. P. ir tiesiogiai situaciją stebėjusios jo motinos V. P. parodymais, gi nuteistosios V. A. ir liudytojos D. K. parodymus atmetė, kaip nenuoseklius bei prieštaraujančius vieni kitiems, ir rėmėsi tik ta jų parodymų dalimi, kuri neprieštaravo nukentėjusiųjų parodymams. Priešingai, nei konstatavo teismas, prieštaringi yra nukentėjusiosios V. P. ir nukentėjusiojo mažamečio A. P. parodymai, jie tarpusavyje skiriasi dėl esminių įvykio aplinkybių, pavyzdžiui, nukentėjusioji V. P., nors stebėjo nuteistosios veiksmus jos sūnaus atžvilgiu nuo pradžių, teigia nemačiusi nukentėjusiojo mažamečio A. P. nurodyto jam fizinį skausmą sukėlusio V. A. veiksmo - vaiko tampymo už ausies, ji taip pat nematė šakutės mažamečio rankoje, dėl kurios, kaip nurodo pats vaikas A. P., nuteistoji V. A., liudytoja D. K., situacija ir prasidėjo.

29. Nuteistoji V. A. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad, vaikams pietaujant, mažametis V. P. pradėjo mojuoti šakute prie mergaitės veido. Tai pamačiusi ji greitai sureagavo. Labai bijojo, kad A. nesužalotų mergaitės ir nesusižalotų pats, priėjo, paprašė berniuko, kad atiduotų jai šakutę. Berniukas nenorėjo atiduoti šakutės ir atsistojo. Ji buvo priversta paimti šakutę. Prie stalo stovėjo lovos, paruoštos miegui. A. padarė pusę žingsnio atgal ir sėdo ant lovos, tuomet ji savo dešine ranka paėmė berniuko ranką, o su kaire ranka atėmė šakutę. V. A. teigė, kad savo veiksmais siekė paimti iš mažamečio šakutę, o ne sukelti jam fizinį skausmą.

30. Nukentėjusioji V. P. parodė, kad ji, atėjusi į darželio grupę pasiimti vaiko ir stovėdama patalpos tarpduryje, matė, kaip jos vaikas sėdėjo už stalo. V. A. jį pakėlė, jis atsistojo, ji nutempė jį prie lovos. Matė, kaip V. A. griebė A. už kairės rankos, tempė prie lovos, paėmė už galvos, metė ant lovos ir norėjo kažką daryti, bet tuomet įsiterpė ji. V. A. prie lovos paleido ranką, kad galėtų griebti už galvos. A. nukrito dėl to, kad V. A. jį pastūmė. Įvykio metu vaiko rankoje ji nematė jokios šakutės ir jos nebuvo. Nukentėjusioji V. P. nenurodė, kurioje kūno vietoje, jos manymu, mažametis A. P. patyrė fizinį skausmą.

31. Liudytoja D. K. parodė, kad ji serviravo stalus, tuo metu vaikai dar nesėdėjo prie stalo. Ji pastatė lėkštes sriubai, antram patiekalui. Padėjo šaukštą sriubai ir šakutę iš dešinės pusės. Viską sudėjo vienu metu. Vaikai susėdo valgyti. Ji vaikams dalino salotas. A. ir P. sėdėjo vienas šalia kito, P. jam iš dešinės. A. kažką šnekėjo prisiglaudęs prie P. P. nedavė A. puoduko, tai jis pakilo su šakute iš dešinės pusės. Jis paėmė šakutę ir mojavo prieš P. veidą. Pasak liudytojos, V. A. ant A. nesušuko, ji atkreipė A. dėmesį, kad jis apsiramintų. Tuomet V. A. norėjo paimti iš jo šakutę, priėjo prie jo iš kairės pusės, paėmė už jo dešinės rankos savo kaire ranka. A. nenorėjo atiduoti, truputį traukėsi link lovos ir taip jis nukrito, atsisėdo ant lovos, pamatė mamą, nuėjo pas mamą ir grįžęs pabaigė valgyti. Tuo metu A. neverkė. Mama (nukentėjusioji V. P.) paprašė vandens, ji padavė. V. P. pradėjo verkti, o ji pasakė, kad neverktų. Ji dar rudenį yra mačiusi, kad V. P. verkdavo, kai kas ne taip su A., gal jam kas neišeina. Tokie liudytojos D. K. parodymai iš esmės atitinka kaltinamosios V. A. parodymus dėl įvykio situacijos, ji taip pat nenurodė, kad mažametis buvo stumdomas ar tampomas už ausies, dėl ko galėjo patirti fizinį skausmą. Liudytojos D. K. ir nuteistosios V. A. parodymų skirtingumas dėl to, kuria ranka V. A. paėmė už vaiko rankos ir kuria paėmė iš jo šakutę, nelaikytinas esminiu prieštaravimu, duodančiu pagrindą laikyti juos nepatikimais. Vien tai, kad liudytoja galėjo netiksliai prisiminti, kuria ranka nuteistoji iš mažamečio atėmė šakutę, rodo, kad situacija buvo stebima iš skirtingų pozicijų, tuo pačiu dirbant kitus darbus, gi liudytoja patvirtino mažamečio A. P. nurodytas aplinkybes, dėl ko viskas prasidėjo - kad mažamečio rankoje buvo šakutė ir auklėtoja ją iš vaiko paėmė.

32. Nukentėjusysis A. P. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, kad auklėtoja V. (V. A.) mušė jį per galvą, tampė už ausies, mušė per rankas. Jį mušė, kai visi dar valgė. Jis kalbėjo kažką V., ji pagalvojo, kad gali šakutę mesti į mergaitę. V. paėmė jį už kairės rankos riešo ir tampė už ausies. Kai paėmė už rankos, nejautė skausmo, kai tempė už ausies, sakė kad skaudėjo. Sakė, kad verkė. Į prokurorės klausimą, ar buvo konfliktas, kai A. valgė su mergaite prie staliuko, ar A. atsimena ką nors, mažametis A. P. pasakė, kad neprisimena, kad jį muštų, kai buvo ne lovoje, tokio karto nebuvo (t.1 b.l.76). Toliau apklausiamas dėl minėto įvykio jis paaiškino, kad jam auklėtoja paėmė už rankos, rankos neskaudėjo, kai tempė už ausies – skaudėjo.

33. Mažametis apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu negalėjo tiksliai prisiminti įvykio, dėl kurio kaltinama V. A., aplinkybių. Jis minėjo, jog buvo atvejų, kad būdavo mušamas auklėtojos, kai nemiegodavo. Mažamečio A. P. parodymai, kad jis laikė šakutę, o auklėtoja pagalvojo, kad jis nori mesti šakutę į mergaitę, atitinka nuteistosios ir liudytojos D. K. parodymus dėl vaiko veiksmų su šakute rankoje. Mažamečio A. P. parodymų, jog auklėtoja V. tampė jį už ausies, jam skaudėjo, jis verkė, nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Nei nuteistoji V. A., nei nukentėjusioji V. P. nepatvirtino, jog mažametis buvo tampomas už ausies. Be to, nenustatyta, kad vaikas po šio įvykio verkė. Po šio incidento verkė tik jo motina V. P., kas, teisėjų kolegijos vertinimu, galėjo būti sąlygota ne paties įvykio ar nukentėjusiosios reakcijos į jį, o nukentėjusiosios būsenos (nustatyta, kad minėtu lakotarpiu ji laukėsi, nėštumas buvo komplikuotas, ji ir anksčiau verkdavo). Byloje nustatyta, kad iš karto po įvykio vaikas atbėgo pas savo motiną, pakalbėjęs su ja, nuėjo baigti valgyti pietų. Ši aplinkybė leidžia pagrįstai manyti, kad vaikas nejuto kokios nors grėsmės ar nepatogumų, nes iškart grįžo į grupę valgyti. Šią išvadą sustiprina ir tai, kad, kaip matyti iš bylos įrodymų, pati motina jam liepė grįžti ir pabaigti valgyti, po įvykio V. P. ir toliau vedė mažametį A. P. į darželį, kaip ir iki tol; motina V. P. nesikreipė į medikus dėl vaiko A. P. sveikatos būklės nei iš karto po įvykio, nei vėliau; jokios fizinio smurto žymės nėra užfiksuotos. Nukentėjusioji V. P. niekur nesikreipė iki tol, kol kiti grupės vaikų tėvai nepaskatino nukentėjusosios inicijuoti teisminius procesus prieš auklėtoją V. A..

34. Teisėjų kolegija laiko, kad jokiais bylos įrodymais nepaneigta nuteistosios pozicija, kad fizinę jėgą prieš mažametį A. P. (suėmė jam už rankos, ištraukė šakutę) ji panaudojo dėl galimos grėsmės vaikams pašalinimo, o ne siekdama tyčia sukelti mažamečiui fizinį skausmą. Todėl V. A. veiksmai, atimant iš mažamečio nukentėjusiojo A. P. šakutę - paėmimas už rankos riešo, net jei mažamečiui galėjo sukelti nemalonius pojūčius, kaip jų fizinis kontaktas ar kitoks pojūtis, atsiradęs dėl lietimosi, negali būti laikomas fizinio skausmo sukėlimu. Teismų praktikoje laikoma, kad baudžiamajai atsakomybei kilti nepakanka vien tik asmens sąlyčio su kito žmogaus kūnu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014). Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, o skausmo pojūtis būtų išoriškai išreikštas, matomas ir suprantamas aplinkiniams, arba nukentėjęs būtų kreipęsis į medikus pagalbos. Tačiau byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje ištirtais įrodymais nėra neabejotinai nustatyta, kokias veiksmais mažamečiui buvo sukeltas fizinis skausmas, mažamečio įvardintas jo tampymas už ausies. Konstatuotina, kad V. A. ir mažamečio A. P. kontaktas negali būti vertinamas kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukiantis smurtinis veiksmas - fizinio skausmo sukėlimas.

35. Vertinant įvykio situaciją, atsižvelgtina į tai, kad nuteistąją V. A. ir nukentėjusįjį A. P. siejo auklėjamojo - ugdomojo pobūdžio santykiai, V. A., kaip vaikų auklėtoja, buvo atsakinga už jai patikėtų vaikų saugumą, todėl ji privalėjo imtis priemonių, kad mažametis A. P. šakute nesužalotų kitų asmenų bei savęs. Kaip nustatyta, mažametis A. P. auklėtojai V. A. gera valia šakutės neatidavė, todėl laikytina, kad V. A., paimdama A. P. už rankos ir prieš jo valią paimdama iš jo šakutę, šalino grėsmę, siekė apsaugoti tiek patį mažametį, tiek kitus vaikus. Šie auklėtojos veiksmai mažamečiui galėjo buvo nemalonūs, sukėlę negatyvias emocijas, tačiau po šio incidento vaikas neverkė, pakalbėjęs su atėjusia savo mama, grįžo pabaigti valgyti pietus. Kitų nukentėjusiojo nurodytų auklėtojos veiksmų – kad ji jį nutempė prie lovos, griebė ranka už galvos bei tyčia tampė už ausies bei pastūmė jį ant lovos, nepatvirtina kiti bylos įrodymai. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad patalpoje lovos sustatytos šalia stalų, todėl vaikas, atsistojęs iš už stalo ir žengęs žingsnį atgal, atsidurtų betarpiškai prie lovos. Be to, motinos įvardinti nuteistosios veiksmai – vaiko rankos suspaudimas, tempiant ant lovos, griebimas už galvos, ne tik būtų sukėlę vaikui fizinį skausmą (ko A. P. nenurodo), bet ir palikę išorinius požymius, ką objektyviai būtų galima nustatyti. Gi, kaip minėta, vaikas sugrįžo toliau valgyti, pas gydytojus ar med. ekspertus nebuvo vedamas, apie incidentą prabilta po kurio laiko tarpo, kai atitinkamų duomenų surinkti nebėra objektyvios galimybės. Todėl teisėjų kolegija laiko, kad V. A. veiksmai, jėga prieš mažamečio valią iš jo paimant šakutę, nelaikytini tyčiniais veiksmais, siekiant mažamečiui sukelti fizinį skausmą, dėl kitų kaltinime nuteistajai įkaltintų veiksmų yra esminiai prieštaravimai, kurių objektyviai nepavyko pašalinti, ir jie nepasitvirtino. V. A. veiksmai nelaikytini nusikalstamais baudžiamojo įstatymo kontekste, todėl pirmosios instancijos teismas, nesant pakankamai neginčijamų įrodymų, nepagrįstai V. A. pripažino kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo.

36. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacinio skundo ribose, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir apklausė liudytojas A. R., A. K. ir M. L., neapklaustas pirmosios instancijos teisme.

Žemesnės instancijos teismas

37. Liudytoja A. K. parodė, kad ji paties įvykio nematė, nes tuo metu dirbo gretimoje grupėje ir maitino savo grupės vaikus. Tarp abiejų grupių yra avarinės durys, viskas girdisi, kas vyksta kitoje grupėje. Ji, būdama savo grupėje, negirdėjo neįprastų garsų, nebuvo jokio riksmo. Ji nėra girdėjusi, kad V. A. keltų balsą prieš vaikus. Dėl šio incidento vėliau buvo susirinkimas ir apie situaciją, kiek ji prisimena, papasakojo direktorė.

38. Liudytoja A. R. – A. parodė, kad vienas iš dviejų jos vaikų lankė vieną darželio grupę su V. P. vaiku, todėl ji iš kitų motinų buvo girdėjusi apie incidentą, kai V. P. vaikas norėjo šakute įdurti į akį mergaitei Patricijai. Pasak liudytojos, kai V. (V. A.) būdavo su vaikais, jie visada buvo patenkinti, ji visada vaikus prižiūrėdavo, nieko blogo iš jos pusės liudytoja niekada nematė.

39. Liudytoja M. L. parodė, kad dėl įvykio 2015 m. sausio 15 d. darželyje tarp auklėtojos V. A. ir auklėtinio A. P. jai skambino neprisistačiusi mama, kuri pasakė, jog vyksta smurtas darželyje, ir ji turinti pasirašyti skambinančiosios rašomą skundą dėl V. (V. A.) veiksmų. Liudytoja pasiteiravo, apie kokį incidentą kalbama, nes nieko nebuvo girdėjusi, nors jos vaikas taip pat lanko šį darželį. Vienas jos vaikas darželį lankė, ir dirbant V., jokių konfliktų niekada nebuvo. Liudytoja sužinojo apie įvykį, kad, vaikams pietaujant, berniukas pradėjo mosuoti šakute, kurią auklėtoja Valentina dėl saugumo norėjo atimti, gi tėvai suprato, kad vaikas buvo pargriautas ir prieš jį buvo smurtauta. Pasak liudytojos, auklėtoja arba auklėtojos pavaduotoja privalo užtikrinti vaikų saugumą, todėl V. A. elgėsi teisingai, norėdama apsaugoti vaikus, netgi jei atėmė šakutę ir patraukė vaiką, dėl ko šis susvyravo.

40. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų B. Ž., M. A., I. J., E. R., G. G. – K., V. U., specialistės D. P. – B., tiek apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų A. K., A. R. – A., M. L. parodymai laikytini netiesioginiais įrodymais, kadangi minėti liudytojai paties įvykio nematė, apie įvykį tik girdėjo iš kitų asmenų, todėl teisėjų kolegija, priimdama procesinį sprendimą, atitinkamai juos vertina kartu su betarpiškų įvykio dalyvių parodymais.

41. Darytina išvada, kad tiek pirmosios instancijos teismo, tiek ir apeliacinės instancijos teismo atlikto dalinio įrodymų tyrimo metu ištirtų įrodymų visumos pagrindu nebuvo pagrįsta išvada, kad V. A. 2015 m. sausio 15 d., apie 12.30 val., vaikų lopšelyje-darželyje (duomenys neskelbtini), priešmokyklinėje grupėje (duomenys neskelbtini), griebė A. P., gimusiam 2008 m. kovo 26 d., už kairės rankos riešo ir nutempė jį prie lovos, ten griebė pastarąjį ranka už galvos bei tyčia tampė už ausies ir pastūmė jį ant lovos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo faktą, jog V. A. šakutę atėmė iš dar sėdinčio prie stalo mažamečio, o jos po to sekę veiksmai – tampymas už rankos, suėmimas už galvos ir ausies tampymas bei numetimas mažamečio ant lovos, teismo nuomone, nebuvo būtini apsaugoti vaikus nuo galimo pavojaus, kuris buvo neutralizuotas dar iki šių veiksmų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė šakutės atėmimo iš mažamečio momentą, ir, nesant jokių objektyvių duomenų, konstatavo, jog V. A. jau po šakutės paėmimo mažamečio atžvilgiu elgėsi nusikalstamai. Nuteistosios parodymais, A. P. neatiduodant šakutės dar jam sėdint prie stalo ir atsistojus bei pradėjus mojuoti šakute, jis buvo paimtas už rankos, tuomet susvyravęs atsisėdo ant greta stovinčios lovos, ir tik tuomet, jam sėdint ant lovos, iš jo buvo paimta šakutė. Taigi, pavojaus neutralizavimo, t. y. šakutės paėmimo momentas buvo ne A. P. sėdint prie stalo, o tik po to, kai jis prisėdo (galimai atsilošė) ant lovos. Tad nėra jokio pagrindo manyti, kad V. A., paėmusi iš vaiko šakutę, toliau veikė, sukeldama mažamečiui fizinį skausmą.

42. Laikytina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ištirtų įrodymų visumą, jų sąsajumą, atitikimą vieni kitiems ir jų siejimąsi viena logiška grandine, todėl daryta išvada, kad V. A. kaltė nėra neginčijamai įrodyta.

43. Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir iš esmės sutikdama su apeliacinio skundo argumentais bei jį tenkindama ir priimdama išteisinamąjį nuosprendį V. A. atžvilgiu, detaliai į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą neatsako.

44. Išteisinus V. A. ir pripažinus, jog byloje nėra įrodyta, jog ji padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, naikintina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendžio dalis dėl turtinės ir neturtinės žalos bei proceso išlaidų už advokato paslaugas iš V. A. priteisimo.

45. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad V. A. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nuteista nepagrįstai, pirmosios instancijos teismui skundžiamame nuosprendyje padarius išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, todėl skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendis dėl V. A. pripažinimo kalta naikintinas ir V. A. atžvilgiu priimtinas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Nukentėjusiųjų civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistosios V. A. gynėjo advokato Audriaus Juozapavičiaus apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. A. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. A. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti - panaikinti.

Nukentėjusiosios V. P. ir nukentėjusiojo A. P. civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtus, V. P. prašymą dėl išlaidų, susijusių su advokato paslaugų apmokėjimu, išieškojimo, atmesti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėGintaras DzedulionisAlenas Piesliakas