Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1; 2.6.2.4; 2.6.8.4; 2.6.8.10; 3.2.4.11; 3.3.1.18.4. (S)

2020 m. birželio 11 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Palubinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2401-217/2020 pagal ieškovo R. I. ieškinį atsakovei S. K. dėl sumokėto avanso priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas R. I. prašė priteisti iš atsakovės S. K. pagal 2016 m. gruodžio 10 d. preliminarią sutartį dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) Utenoje pirkimo, sumokėtus ir negrąžintus 22 000 Eur avansą ir įmokas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo, turėtas bylinėjimosi išlaidas 800 Eur.

2. Ieškovas nurodė, kad su atsakove S. K. 2016 m. liepos 31 d. sudarė nuomos sutartį (6 mėnesių terminui), nuomojosi gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) Utenoje. Vėliau buvo pasiūlyta šį namą iš atsakovės pirkti. Dėl gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sąlygų šalys sudarę 2016 m. gruodžio 10 d. preliminarią sutartį. Perkamo turto sutarta kaina sudarė 110 000 Eur. Ieškovas turėjo sumokėti sutartos kainos dalį – 10 000 Eur (avansą) iki Preliminarios sutarties sudarymo. Dalį kainos – 30 000 Eur privalėjo sumokėti per metus laiko iki 2017 m. gruodžio 13 d. Likusią kainos dalį - prieš pasirašant Pagrindinę sutartį. Pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2018 m. gruodžio 1 d. 10 000 Eur avansą sumokėjo sutarties sudarymo dieną. Kitą kainos dalį mokėjo dalimis ir, dar 3 000 Eur atsakovei sumokėjo grynais (įrodymų neturi, reikalavimo nereiškia), bei 12 000 Eur sumokėjo atlikdamas pinigų pervedimus per banką. Nors buvo įsipareigojęs sumokėti dar 30 000 Eur per metus laiko iki 2017 m. gruodžio 13 d. (neskaitant pradinio 10 000 Eur avanso), atsakovė iki 2018 m. birželio 10 d. (paskutinio pavedimo data) gavo iš viso 22 000 Eur. Nepasibaigus preliminariojoje sutartyje numatytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti, ieškovas turėjo sutikti su atsakovės reikalavimu išsikraustyti iš perkamo namo, nes preliminariojoje sutartyje nebuvo numatyta sąlygos, jog pirkėjas galėtų namu naudotis iki pagrindinės sutarties sudarymo. Ieškovas išsikraustė iš atsakovės namo 2018 m. rugsėjo 6 d., tačiau, pastaroji ieškovui sumokėtos už namą kainos dalies negrąžino.

3. Atsakovė S. K. su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti. Nurodė, kad iš ginčo sutarties 6.1 p, matyti, kad šalys individualiai aptarė, jog avansas turės būti sumokėtas iki 2016 m. gruodžio 12 d., prieš sudarant sutartį pinigai atsakovei nebuvo perduoti. Nei avansas, nei įmokos nebuvo mokamos sutartyje nurodytais terminais bei nustatyto dydžio. Ieškovas pasirašyti raštu, kad nutraukė sutartį, atsisakė, sutiko pasirašyti tik dėl išsikraustymo. Sutartis buvo nutraukta prieš terminą dėl R. I. kaltės. Neva grynais pinigais sumokėto avanso 10 000 Eur nesutinka, jų nėra gavusi, sutinka, kad buvo perduota pagal sutartį likę 12 000 Eur. Atsižvelgiant į sutarties objekto kainą ir protingumo principą, sumokėta 10 000 Eur bauda nėra aiškiai per didelė. Ieškovas liko skolingas nuomos mokestį, ir pats neneigia, kad nesumokėtos nuomos mokestis yra didesnis nei 2 000 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai 2020 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovui R. I. iš atsakovės S. K. 22 000 Eur sumokėtas įmokas, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (22 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. liepos 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 1 295 Eur bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas nurodė, kad sudarant preliminarią namo pirkimo pardavimo sutartį, sutarties spausdintą egzempliorių pateikė namo pardavėja S. K., šalys susitarė, kad pirma įmoka pagal sutarties 4.1.1.1 punktą, 10 000 Eur avansas turi būti sumokėtas iki sutarties pasirašymo – 2016 m. gruodžio 10 d. (numatyta, kad avansas sumokėtas 2016 m. gruodžio 10 dieną); preliminarios sutarties išlygoje 5.1 punkte numatyta, kad atsiskaitymas, avansas-grynieji pinigai sumokėti iki 2016 m. gruodžio 12 d. (įrašas atliktas S. K. ranka). Ieškovas teismo posėdyje paaiškino, kad pinigai 10 000 Eur pagal preliminarios sutarties 4.1.1.1 punktą sumokėti 2016 m. gruodžio 10 d. Remiantis sutarties 7.1 punktu numatytomis baigiamosiomis nuostatomis susitarta, kad sutartis įsigalioja, kai avansas yra užskaitomas. Ši išlyga dėl avanso sumokėjimo nebuvo ginčyta ar pakeista šalių papildomu raštišku susitarimu, ir sutartis buvo vykdoma, tai yra įsigaliojo. Šalys savo elgesiu, konkliudentiniais veiksmais siekė sutarties sąlygų vykdymo, buvo atlikti tolesni papildomi mokėjimai pagal sutartį į S. K. atsiskaitomąją sąskaitą 12 000 Eur.

6. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, jog išlyga numatyta 6.1 punkte buvo įvykdyta, kad 10 000 Eur užstatas grynais sumokėtas namo pardavėjai S. K. iki 2016 m. gruodžio 12 d. (ieškovo paaiškinimu 2016 m. gruodžio 10 d.).

7. Teismas nurodė, kad šalys abipusiu sutarimu sumokėjus dalį įmokų, kurios ieškovo teigimu, sudaro 22 000 Eur, preliminarioje namo pirkimo pardavimo sutartyje nustatytu sutarties 3.1 punkte terminu – 2018 m. gruodžio 1 d. pirkimo pardavimo sutarties nesudarė. Priežastis - namas parduotas kitam pirkėjui 2018 m. spalio 25 d. Namo savininkė S. K. parduodama namą kitam pirkėjui, o ne R. I., ginčo preliminarios sutarties nenutraukė, gautų mokėjimų už namo kainą negražino.

8. Teismas darė išvadą, kad nepateikus teismui pirkėjo R. I. atsisakymo pirkti namą, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas atsisakė pirkti namą.

9. Teismas, įvertinęs įrodymais, nurodė, kad šalys nesudarė namo pardavimo pagrindinės sutarties dėl abiejų šalių kaltės, namo pirkėjas R. I. nepilnai įvykdė preliminarios sutarties 4.1.1.1 punkto sąlygą, iki 2017 m. gruodžio 13 d. sumokėti 10 000 Eur avansą ir 30 000 Eur įmoką. Nustatytu terminu sumokėjo tik 22 000 Eur (turėjo sumokėti 40 000 Eur), namo pardavėja S. K. galėjo abejoti, kad už namą įmokos nebus sumokėtos laiku, tačiau neišsiaiškinusi tolesnių pirkėjo ketinimų, preliminarios sutarties nenutraukė, neinformavo pirkėjo, kad surastas naujas pirkėjas ir namas parduodamas kitam pirkėjui. Esant abipusei kaltei, preliminariai sutarčiai pasibaigus, šalims neketinant sudaryti pagrindinės namo pirkimo-pardavimo sutarties, taikant įstatymo analogiją, teismas taikė CK 6.222 straipsnyje numatytą restituciją – priteisė iš atsakovės S. K. tai, ką ji yra gavusi iš ieškovo - piniginius įnašus: 10 000 Eur sutarties sudarymo metu sumokėtas avansas ir 12 000 Eur įmokos už namą, iš viso 22 000 Eur. Teismas vertino, kad atsakovė, namo pardavėja S. K., nepagrįstai praturtėjo namo pirkėjo R. I. sąskaita, privalo grąžinti gautas įmokas. Pažymėjo, kad priešieškinis byloje nebuvo teiktas pagal tolesnį šalių bendravimą ir susirašinėjimą dėl nuomos mokesčio ar turto sugadinimo, ar kitais pagrindais.

10. Teismas taip pat nurodė, kad nesant pasibaigus preliminariai sutarčiai, nenutraukus preliminarios sutarties, nežinant pirkėjui R. I., pardavėja S. K. 2018 m. spalio 25 d. namą pardavė kitam pirkėjui (2018 m. spalio 25 d. žemės sklypo su pastatais pirkimo - pardavimo sutartis). Tačiau ieškovas prašo priteisti pagal preliminarią sutartį sumokėtą 10 000 Eur avansą bei papildomas įmokas 1 2000 Eur, ir nereiškia reikalavimo priteisti baudą pagal sutarties 3.1 punktą (jei pagrindinė sutartis nėra sudaroma sutartyje nustatytu terminu dėl pardavėjo kaltės, ši sutartis yra laikoma nutrūkusi ir pardavėjas privalo grąžinti pirkėjui avansą, bei sumokėto avanso dydžio baudą).

11. Teismo vertinimu, šalys neįrodė viena kitos kaltės, todėl laikoma, kad sutartis neįvykdyta abiejų šalių nenoru vykdyti preliminarios sutarties sąlygas, be kaltės, nuostolių, baudų priteisimo klausimas nesprendžiamas (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).

12. Ieškinį patenkinus, iš atsakovės ieškovui priteisė 1 295 Eur (495 Eur žyminis mokestis bei 800 Eur už teisinę pagalbą) bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis)

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13. Apeliaciniu skundu atsakovė S. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 9 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį 495 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Byloje nagrinėjamo ginčo ribos – restitucijos taikymas pagal preliminariąją sutartį ir nepagrįsto praturtėjimo taikymo institutai. Reikšdamas ieškinį, ieškovas nesirėmė faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su atsakovės kalte, nutraukiant preliminariąją sutartį. Teismas, spręsdamas dėl atsakovės kaltės, išėjo už ieškinio ribų, t. y. pasisakė dėl byloje ieškinio pagrindu nenurodytų faktų (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnis), todėl teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

13.2. Pagal kasacinio teismo praktiką bendroji norma, reglamentuojanti restitucijos taikymą, nagrinėjamu atveju nėra taikytina, šalys iš šios sutarties nieko negavo, todėl turėtų būti sprendžiama tik dėl nuostolių atlyginimo. Taip pat nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl mokėtinų sumų, gautų sutarties pagrindu, todėl tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Todėl tais pagrindais, kuriais buvo pareikštas ieškinys, jis turėtų būti atmestinas.

13.3. Teismas, be pagrindo atmesdamas atsakovės prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ar prijungimo prie bylos, netikslino šalių įrodinėjimo pareigos, kas taip pat sutrukdė visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti bylą. Šios aplinkybės, taip pat teismo sprendimo neišsamumas, netgi aprašomosios dalies, leidžia manyti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

13.4. Teismo išvada, kad nekilnojamasis turtas parduotas galiojant preliminariajai sutarčiai, nes ji nenutraukta rašytine forma, kad preliminarioji sutartis neįvykdyta abiejų šalių nenoru vykdyti preliminariosios sutarties sąlygas be kaltės, prieštarauja galiojančiai teisei ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei tarpusavyje. Byloje tarp šalių nekilo ginčo dėl to, jog preliminarioji sutartis buvo nutraukta 2018 m. rugsėjo 6 d., be to, preliminariojoje sutartyje išlyga, jog sutartį galima nutraukti tik rašytiniu susitarimu, nenustatyta, o tai reiškia, jog nebūtinas rašytinės formos susitarimas dėl sutarties nutraukimo. Pažymėtina ir tai, jog esant tokiai situacijai, kai sutartis yra nutraukta, tačiau viena iš jos šalių atsisako tokį susitarimą įforminti raštu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis), jis praranda teisę į teisminę gynybą, nes iš neteisės negali kilti teisė.

13.5. Teismas šalių kaltės klausimu nebuvo nuoseklus, padarė prieštaringas išvadas, vienu atveju padarydamas išvadą, kad abi šalys yra kaltos dėl to, jog nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, vėliau nustatė, kad, teismo vertinimu, šalys neįrodė viena kitos kaltės, todėl laikoma, kad sutartis neįvykdyta abiejų šalių nenoru vykdyti preliminariosios sutarties sąlygas, be kaltės, todėl nuostolių priteisimo klausimas nesprendžiamas. Apeliantės nuomone, ji įrodė, jog būtent dėl ieškovo nesąžiningų veiksmų nebuvo sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto sutartis. Nekilnojamasis turtas buvo parduotas kitiems asmenims tik po to, kai buvo nutraukta preliminarioji sutartis, jau net ir po rašytinio šalių susirašinėjimo nuo 2018 m. rugsėjo 17 d. iki 2018 m. spalio 9 d., kur abi šalys patvirtino, kad sutartis nutraukta. Vadovaujantis CK 6.221 straipsnio 1 dalies nuostatomis sutarties nutraukimas atleidžia šalis nuo jos vykdymo.

13.6. Faktinės aplinkybės, kurių teismas netyrė, rodo, kad būtent ieškovas nuo pat preliminariosios sutarties sudarymo elgėsi nesąžiningai ir būtent dėl jo veiksmų nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis ir tai yra pagrindas jam taikyti netesybas, be to, ieškovo veiksmų seka leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuo pat preliminariosios sutarties sudarymo momento jo tikroji valia likti gyventi nuomojamame name, o ne sudaryti pagrindinę sutartį. Teismas taip pat nepasisakė ir nevertino kokia tikroji šalių valia buvo dėl mokėjimų. Kilus ginčui dėl sutarties nuostatų, teismas turi pareigą nustatyti tikrąją šalių valią dėl sutarties sąlygų.

13.7. Teismas iš esmės perkėlė atsakovei įrodinėjimo naštą, pareigą įrodyti, kad nebuvo gauti 10 000 Eur, nors būtent ieškovas nagrinėjamu atveju turėjo įrodyti, kad pinigus perdavė, todėl tokia teismo išvada neteisėta ir nepagrįsta. Vien tai, kad nėra pareikštas ieškinys dėl sutarties 4.1 p. ar sutarties 6.1 p. nuginčijimo, kaip padarė išvadą teismas, nesudaro pagrindo išvadai, jog pinigai - avansas buvo gauti.

13.8. Reziumuojant, iš ieškovo atsakovė yra gavusi 12 000 Eur. Preliminarioji sutartis buvo nutraukta 2018 m. rugsėjo 6 d. dėl ieškovo nesąžiningų veiksmų ir to, jog jo tikroji valia nebuvo ketinimas sudaryti pagrindinę sutartį, o noras likti gyventi nuomojamame name, todėl jam taikoma sutartinė atsakomybė – 10 000 Eur bauda. Byloje buvo remiamasi ne tik preliminariąja sutartimi, bet ir nuomos sutartimi. Ieškovas neneigė, jog liko neatsiskaitęs dėl nuostolių, atsiradusių ir nuomos sutarties, ir dėl nesumokėtų nuompinigių. Vien nesumokėti nuompinigiai yra didesni nei 2 000 Eur.

14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas R. I. prašo apeliacinį skundą atmesti, ginčijamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Byloje nebuvo pareikšta nei ieškinio, nei priešieškinio dėl baudos priteisimo už preliminariosios sutarties nevykdymą, todėl, visiškai nesvarbu, kurios šalies veiksmai (neveikimas) turėjo tiesioginės įtakos (lėmė) tai, jog preliminarioji sutartis liko neįvykdyta ir pasibaigė. Todėl, nesant tokio ginčo dalyko, kaip kaltė, šie atsakovės argumentai laikytini nesusijusiais su bylos esme.

14.2. Ieškinyje buvo aiškiai nurodytas ieškovo prašymas – grąžinti jam iš anksto už perkamą namą sumokėtus 22 000 Eur, kadangi namas buvo parduotas kitiems pirkėjams (ne ieškovui). Teismas ieškinį tenkino „neperžengdamas jokių ieškinio ribų“, nes atsakovė nurodė, jog iki bylos iškėlimo ir bylos nagrinėjimo metu nėra grąžinusi nei vienos ieškovo atliktos įmokos už namą.

14.3. Teismas pagrįstai rėmėsi šalių pasirašytos ir vykdytos sutarties sąlygomis, pripažindamas 10 000 Eur avanso grynais sumokėjimo atsakovei faktą.

14.4. Nutraukus preliminarią sutartį, kurioje yra avansinės sutarties elementai (sutarties tekstą pasiūlė pati atsakovė) - restitucija taikoma toje dalyje, kurioje atsiranda pagrindas grąžinti „visa tai, ką šalys yra gavusios pagal sutartį“. Taip pat pinigų gavimo faktas buvo teisėtu, remiantis sutartimi tik tol, kol sutartis galiojo. Šalims nutraukus sutartį, t. y. nelikus teisinio pagrindo atsakovei disponuoti ir naudotis ieškovo pinigais - atsirado pareiga juos grąžinti.

14.5. Atsakovė nereiškė teismui nušalinimų, todėl argumentai apie teismo šališkumą yra nepagrįsti. Teismas, atmesdamas atsakovės prašymus dėl įrodymų priėmimo, argumentavo, kad pastarosios teikiami įrodymai nesusiję su ginčo dalyku, nes byloje nėra iškelta reikalavimų dėl netesybų ir/ar nuostolių priteisimo.

14.6. Kadangi atsakovės pareiga grąžinti avansą nėra susijusi su civilinės atsakomybės instituto taikymu, tai ieškinio reikalavimai nebuvo grindžiami civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindais. Taip pat atsakovės „patirti nuostoliai“ nėra šios bylos įrodinėjimo dalykas, todėl teismas būtent negalėjo išeiti už ieškinio ribų kažkaip „pripažindamas“ atsakovei teisę pasilikti sau ieškovo sumokėtus už namą pinigus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.

16. Vienu iš apeliacinio skundo argumentų apeliantė nurodo, kad teismas atmesdamas atsakovės prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ar prijungimo prie bylos, netikslino šalių įrodinėjimo pareigos ir visapusiškai netyrė bylos įrodymų bei teismo sprendimo neišsamumas leidžia matyti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės apeliacinio skundo argumentais dėl šališko teismo ir konstatuoti teismo šališkumą, priimant skundžiamą teismo sprendimą. Pastebėtina, kad viena iš tinkamo proceso garantijų ‑ užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 15/99-34/99-42/2000, konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybės, keliančios abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353-701/2017). Nagrinėjamos bylos atveju, atsakovė teisėjui nagrinėjančiam bylą nušalinimo nebuvo pareiškusi. Kitų pagrindų bylą nagrinėjančiam teisėjui nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo nenustatyta. Kaip matyti iš bylos nagrinėjimo eigos, kad bylos nagrinėjimo metu apeliantei ir jos atstovei buvo leista pasinaudoti visomis joms suteiktomis įstatymu procesinėmis teisėmis. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir, kad sprendžiant jos prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, teismas jo netenkino, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad byla buvo išnagrinėta šališko teismo.

17. Civilinėje teisėje galiojant dizpozityvumo principui ypatingą svarbą įgyja šalių sudaryta sutartis – pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų nustatyta tvarka, tampantis teisiškai įpareigojančiu aktu, nustatančiu šalių teises ir pareigas. Esant sutartiniams santykiams turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, o jei šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, taikomos įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Išplėstinės teisėjų kolegijos 2010m. rugsėjo 27d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010).

18. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant tarp šalių ginčą iškilusį dėl preliminariosios nekilnojamojo turto sutarties nevykdymo yra labai svarbus šalių sudarytos sutarties nuostatų, sutarčių aiškinimo instituto nuostatų (CK 6. 193 straipsnis), taip pat sudarytą sutartį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas.

19. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Be to, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Teismas turi kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2018m. liepos 19d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-306-684/2018 ir kt.).

20. Kaip matyti iš ieškovo ieškinio turinio, kad ieškovas pareiškė ieškinį atsakovei remdamasis 2016m. gruodžio 10d. preliminariosios sutarties dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Utenoje, pirkimo pagrindu, prašydamas iš atsakovės priteisti 22 000 Eur sumokėtą avansą ir įmokas bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškovo ieškinį nustatė aplinkybes, kad sudarant preliminariąją namo pirkimo pardavimo sutartį, sutarties spausdintą egzempliorių pateikė namo atsakovė, šalys susitarė, kad pirma įmoka pagal sutarties 4.1.1.1 punktą 10 000 Eur avansas turi būti sumokėtas iki sutarties pasirašymo – 2016 m. gruodžio 10 d. Preliminariosios sutarties sąlygos 5.1 punkte numatyta, kad atsiskaitymas, avansas-grynieji pinigai sumokėti iki 2016 m. gruodžio 12 d. Ieškovas teismo posėdyje teigė, kad pinigai 10 000 Eur pagal preliminarios sutarties 4.1.1.1 punktą sumokėti 2016 m. gruodžio 10 d. Remiantis šalių sutarties 7.1 punktu numatytomis baigiamosiomis nuostatomis šalių susitarta, kad sutartis įsigalioja, kai avansas yra užskaitomas. Teismas pažymėjo, kad šalys savo elgesiu, konkliudentiniais veiksmais siekė sutarties sąlygų vykdymo, buvo atlikti tolesni papildomi mokėjimai pagal sutartį į atsakovės atsiskaitomąją sąskaitą 12 000 Eur. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog šalių sudarytos sutarties 6.1 punkto sąlyga buvo įvykdyta ir, kad atsakovei 10000 Eur užstatas buvo sumokėtas atsakovei iki 2016m. gruodžio 12d. Apeliantė nesutikdama su tokiu teismo vertinimu tvirtina, kad teismas iš esmės perkėlė jai įrodinėjimo naštą, pareigą įrodyti, kad nebuvo gauti 10000 Eur, nors tokia pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą buvo ieškovui. Apeliantė mano, kad vien ta aplinkybė, kad nebuvo pareikštas reikalavimas nuginčyti šalių sutarytos sutarties 4.1 punkto, ar sutarties 6.1 punkto sąlygas, nesudarė pagrindo išvadai, jog 10000 Eur avansas buvo gautas. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria šiems apeliantės apeliacinio skundo argumentams pažymėdama, kad byloje teismo buvo nepakankamai tirtos ir sprendime argumentuotos aplinkybės susijusios su 10000 Eur avanso sumokėjimu atsakovei pagal šalių sudarytą preliminariąją sutartį. Ieškovo teigimu, iki preliminariosios sutarties sudarymo jis sumokėjo atsakovei avansą. Nustatyta, kad sutartis sudaryta 2016m. gruodžio 10d. Šios sutarties 4.1.1. punkto sąlyga šalys nustatė, kad kainos dalis, lygi 10000 Eur turės būti sumokėta pardavėjui iki šios sutarties pasirašymo. Kitoje šalių sudarytos sutarties 6.1 punkto sąlygoje nurodoma, kad avansas-grynieji pinigai sumokėti iki 2016m. gruodžio 12d. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą į šias reikšmingas bylai nagrinėti aplinkybes neatsižvelgė ir jas tyrė nepakankamai, nepakankamai tyrė šalių sudarytos preliminariosios sutarties sąlygas, nepašalino iškilusių prieštaravimų tarp byloje pateiktų įrodymų, nors tai atlikti teismą įpareigoja įstatymas, kuris nustato teismui, teismo sprendimą priimti įvertinus visas bylos aplinkybes.

21. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012 ir kt.). Aukščiau šioje nutarties 20 punkte nustatytos aplinkybės pagrįstai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas visų į bylą pateiktų įrodymų neįvertino ir iš esmės rėmėsi tik ieškovo argumentais, tokiu būdu pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles ( CPK 185 straipsnis).

22. Minėta, kad ieškovo pateikto atsakovei ieškinio faktinis pagrindas yra šalių sudaryta nekilnojamojo turto preliminarioji sutartis. Už šios sutarties nevykdymą ieškovas prašė iš atsakovės priteisti 20000 Eur sumokėtus atsakovei. Ieškovas taip pat prašė iš atsakovės priteisti 2000 Eur nuomos mokestį pagal šalių sudarytą 2016m. liepos 31d. nuomos sutartį. Ieškovas įrodinėjo, kad pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės. Atsakovė įrodinėjo, kad dėl pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties nesudarymo yra kaltas ieškovas. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo vienoje motyvuojamoje dalyje nurodė, kad ieškovas namo pirkti neatsisakęs ir būtų įvykdęs prievolę pirkti namą iš atsakovės, todėl negali būti konstatuota ieškovo kaltė. Kitoje teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas argumentuoja, kad šalys nesudarė pagrindinės namo pirkimo- pardavimo sutarties dėl abiejų šalių kaltės, namo pirkėjas, ieškovas nepilnai įvykdė šalių sudarytos preliminariosios sutarties 4.1.1.1 punkto sąlygą, iki 2017m. gruodžio 13d. sumokėti 10000 Eur avansą ir 30000 Eur. Teismas akcentavo, kad ieškovas nustatytu terminu sumokėjo tik 22000 Eur, o turėjo sumokėti 40000 Eur, namo pardavėja galėjo abejoti dėl to, kad už namą įmokos nebus sumokėtos laiku, tačiau neišsiaiškinusi tolesnių pirkėjo ketinimų preliminariosios sutarties nenutraukė, neinformavo pirkėjo, kad jau yra surastas naujas namo pirkėjas. Teisėjų kolegija įvertinusi aptarto teismo sprendimo turinį pritaria apeliantės apeliacinio skundo argumentams, kad teismas šalių kaltės klausimu nebuvo nuoseklus ir padarė prieštaringas išvadas konstatuodamas šalių kaltę. Tokie apylinkės teismo padaryti procesinės teisės normų pažeidimai yra kliūtis patikrinti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teisme. Pagal CPK 263 straipsnį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Sprendimas laikytinas teisėtu tik jeigu teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taikė materialinės teisės normas, bet ir nepažeidė proceso įstatymų reikalavimų. Kitas reikalavimas, keliamas teismo sprendimui, yra jo pagrįstumas. Teismo sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas bylai reikšmingas aplinkybes. Kiekviena teisiškai reikšminga aplinkybė ( jos buvimas arba nebuvimas) turi būti pagrįsta byloje dalyvaujančių asmenų pateiktais ir teismo surinktais bei teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Taip pat teismo sprendimas negali būti pagrįstas su bylos aplinkybėmis susijusiomis prielaidomis. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas išvadomis, logiškai išplaukiančiomis iš visų nagrinėjant bylą teisme nustatytų faktinių aplinkybių. Teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, ir nustatęs, kad bylos medžiaga nepatvirtina aplinkybių, kuriomis šalys grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, tai turi argumentuoti sprendime. Teisėjų kolegija įvertinusi apylinkės teismo sprendimo turinį ir nustatytas aplinkybes dėl nurodytų trūkumų negali pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą atitinkantį CPK 263 straipsnio reikalavimus bei laikyti pagrįstu ir teisėtu.

23. Iš ieškovo pareikšto ieškinio taip pat galima spręsti, kad ieškovas prašydamas priteisti iš atsakovės 2000 Eur, tokį reikalavimą grindė tarp šalių sudaryta kita turto nuomos sutartimi. Teismas tokį pareikštą ieškovo reikalavimą taip pat tenkino, tačiau teismo sprendime savo išvadų nemotyvavo, neišanalizavo šalių pateiktų įrodymų, nenustatė faktų ir nedavė tokiems faktams teisinės kvalifikacijos, tuo pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatas.

24. Apibendrinus nutartyje nurodytus argumentus ir nustatytas aplinkybes spręstina, kad pirmosios instancijos teismas dėl padarytų procesinės teisės normų pažeidimų galėjo neteisingai išspręsti bylą ( CPK 329 straipsnio 1 dalis). Taip pat apylinkės teismas nevertinęs į bylą pateiktų visų įrodymų ir iš esmės remdamasis tik ieškovo vieno argumentais, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nenustatė svarbių ginčui spręsti aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant tarp šalių iškilusį ginčą. Dėl neištirtų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, yra pagrindas daryti išvadą ir apie bylos esmės neatskleidimą, dėl kurio bylą apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Bylos esmės neatskleidimas taip pat yra proceso teisės normų pažeidimas, todėl teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindą perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

25. Nusprendus, kad yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, teisėjų kolegija nepasisako, taip pat nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes šis klausimas turės būti sprendžiamas nagrinėjant bylą iš naujo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.